Architektūra, kuriai nepribrendome

Po diskusijos Architektų klube (2010 01 07) apie pasaulinio garso architektės Zahos Hadid darbus gimė publikacija dienraštyje "Klaipėda". Joje - Architektų klubo prelegento įspūdžiai apie matytus Z. Hadid darbus.

Ji neretai tituluojama kultine šiandienos architekte. Ar bent jau perspektyviausia šios srities atstove artimiausią dešimtmetį. Iraniečių kilmės britų architektės Zahos Hadid kūryba paliko savitą pėdsaką ne vienos šalies miesto veide. Lietuva veikiausiai dar ilgai bus išimtimi.

Teisingo darbo pavyzdys

Taip – tai Z.Hadid darbas nuskynė laurus Guggenheimo muziejaus Vilniuje projekto konkurse. Dabar galima tik spėlioti, ar vien įsismarkavusi krizė pakišo koją grandioziniams šio objekto sumanytojų užmojams ir galimybei įgyvendinti Z.Hadid viziją.

Klaipėdietis architektas Arvydas Gudelis, viešėdamas Austrijoje, turėjo progą iš arti ir viename mieste – Insbruke – išvysti net du garsiosios kūrėjos darbus: Hungerburgo funikulierių ir Bergiselio trampliną.

Abu šie Z.Hadid projektai pakankamai gerai žinomi pasaulyje, traukia ne tik specialistų, bet ir paprastų turistų dėmesį. Ypač tai pasakytina apie funikulierių.

„Kažkam jie gali patikti, kažkam – ne, skonio reikalas. Man tai yra teisingo darbo pavyzdys. Tai objektai, kurie neiškrenta iš konteksto, kurie apie save sukelia teigiamų diskusijų. Konceptualūs, sykiu drąsūs darbai. Bet už tą drąsą labiau reikėtų dėkoti ne pačiai autorei, o Insbruko valdžiai, kuri pasiryžta tokiems projektams, užsakovams, kurie į tai investuoja“, – kalbėjo A.Gudelis.

Turi pasikeisti sąmonė

Pašnekovas prisipažino neįsivaizduojąs, kad tokio pobūdžio architektūra galėtų rastis ir Lietuvoje.

„Kol konkurso kriterijus bus mažiausia kaina, tol viso šito mes neturėsime. Mūsų valdininkų sąmonė dar ne tokio lygio. Matome, kas vyksta su Guggenheimo muziejumi, verda diskusijos, ar jis reikalingas, ar ne. Aišku, pirma iš principo reikėtų apsispręsti, ko mes norime, ir tik tada skelbti konkursus. Ne taip, kaip padaryta šiuo atveju, kai pirma tam buvo išmesti pinigai“, – aiškino klaipėdietis.

A.Gudelio pastebėjimu, akivaizdu, kad austrai žinojo, ko nori.

„Tai ne nauji objektai, jie egzistavo, tik galbūt morališkai paseno, miestas apsisprendė juos renovuoti. Tramplinas atnaujintas 2002 metais, nors iki tol jis buvo funkcionuojantis. Įspūdingas darbas, tiesą sakant, nuotraukose atrodo geriau nei realybėje, nes jį sunku pamatyti tais kampais, kuriais matyti paveikslėliuose. Tramplinas įžvelgiamas iš daugumos miesto taškų“, – pasakojo klaipėdietis.

Technologijų revoliucija

Kliūtimi rekonstruoti senąjį Hungerburgo funikulierių netapo net jo garbingas paveldo objekto statusas. Pašnekovas pasakojo, kad nuo 1906-ųjų veikiantis kalnų keltuvas per savo gyvavimą buvo renovuotas keturiskart.

Z.Hadid laimėjus konkursą 2005-aisiais, funikulierius rekonstruotas per 2 metus – A.Gudelio teigimu, tai labai spartus tempas.

„Darbas ganėtinai unikalus, kupinas techninių naujovių. Funikulieriaus trasa labai ilga, vietomis ji driekiasi po žeme, vietomis – virš jos. Stikliniai 4 stotelių denginiai technologiniu požiūriu – savotiška revoliucija, nes iki šiol tokiais atvejais nebuvo naudojamas lankstytas stiklas, tai ne paprasčiausiai išpjauta plokštuma. Visi elementai yra absoliučiai unikalūs, nėra nė vienos vienodos detalės“, – komentavo A.Gudelis.

Tiesa, pašnekovas pripažino, jog ne specialistas į tokias plonybes galbūt ir nelabai atkreiptų dėmesį. Tačiau futuristinės aptakių formų detalės, estetika negali palikti abejingų.

Ne deklaruoja, o daro

„Ankstesni architektės objektai, mano akimis, buvo labiau kampuoti, aštresni. Pastaruoju metu jos darbai patapę aptakūs, „nulaižyti“. Vis dėlto A.Hadid braižas jaučiamas, naudojamas jos mėgstamas betonas – jis eksponuojamas plika forma, nedažytas, nepaslėptas. Betonas naudojamas kaip konstrukcinė ir tuo pat metu kaip interjerinė medžiaga“, – aiškino A.Gudelis.

Kartu su žmona ir mažamečiu vaiku keliavusiam klaipėdiečiui įspūdį padarė ir tai, kad funikulierius maksimaliai pritaikytas mažylių vežimėliams, neįgaliųjų poreikiams.

„Gali praktiškai įsitikinti, kad žmogumi rūpinamasi, o ne deklaruojama, kad taip daroma. Prieinamumas yra šimtaprocentinis. Manyčiau, kad tai tiek užsakovo, tiek architekto pastangų rezultatas. Užsienyje neįgalus žmogus toks nesijaučia, jam sudarytos puikios sąlygos“, – pastebėjo A.Gudelis.

Iš arti

Insbrukas – miestas vakarinėje Austrijos dalyje, įsikūręs prie Ino upės, Alpių slėnyje. Tirolio žemės sostinė, kurioje vyko IX ir XII žiemos olimpinės žaidynės, – vienas garsiausių Europos turizmo ir žiemos sporto centrų.

Vizitinė kortelė

Z.Hadid gimė 1950 m. Bagdade. Universitete Beirute studijavo matematiką, architektūros mokslus krimto Londono architektūros asociacijos mokykloje. 1977-aisiais, baigusi studijas, Z.Hadid pradėjo bendradarbiauti su Londone įsikūrusiu avangardiniu Remo Koolhaaso OMA („Office for Metropolitan Architecture“) biuru. Po dvejų metų įkūrė savo studiją „Zaha Hadid Architects“.

Tarp Z.Hadid kūrinių – Glazgo transporto muziejus (Jungtinė Karalystė), BMW centrinė būstinė Leipcige (Vokietija), Rosenthalio šiuolaikinių menų centras Sinsinatyje (JAV).

Architektė yra prisidėjusi prie garsiojo XXI amžiaus Menų muziejaus Romoje (Italija), taip pat Guggenheimo muziejaus Taivane projektų.

2004 m. Z.Hadid buvo apdovanota Pritzkerio premija, kuri laikoma Nobelio premijos analogu architektūros srityje, bei tapo pirmąja moterimi, pagerbta šiuo prestižiniu apdovanojimu. Jai taip pat suteikta garbinga Amerikos architektų instituto narystė ir Britanijos imperijos 3-iojo laipsnio ordinas.

Aktyviai tarptautiniuose konkursuose dalyvaujanti architektė yra laimėjusi ne vieną apdovanojimą už urbanistinius miestų planus bei pastatų projektus Kinijoje, Malaizijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse.

Z.Hadid save realizuoja ne tik stambiuose projektuose. Pasaulinio garso architektė nenumoja ranka ir į instaliacijas, spektaklių dekoracijas, interjerus. Ji kuria baldus ir šviestuvus, tapo paveikslus, kuria žinomų prekinių ženklų, kaip antai „Swarovski“ ar „Dupont“, dizainą.

Nemažą laiko dalį moteris skiria akademinei veiklai, jos paskaitos visame pasaulyje surenka pilnas auditorijas. Kritikai Z.Hadid vadina pačia perspektyviausia artimiausio dešimtmečio architekte.

Lina Bieliauskaitė, "Klaipėda"