Apie Klaipėdos miesto vizijas. I dalis.

Miestas yra sudėtingas ir brangus žmonių išradimas, kuris kinta, pokyčius galima įtakoti. Miestą verta tirti, apie jį verta diskutuoti, apmąstyti. Šiuo darbu to ir siekiama.

URBANIZACIJA

Miestų susiformavimą skatina urbanizacija – žmonių kėlimasis iš maisto gamybos vietų, kur dauguma savo poreikių patenkina patys (kaimų ir viensėdžių), į mainų vietas, kur mainomasi viskuo – gebėjimais, žiniomis, ištekliais, galimybėmis ir kt.. Natūralu, kuomet tikimasi atiduoti mažiau, mainais gaunant naudos daugiau. Didesnis miestas žada daugiau galimybių naudingiems mainams, didesnę mainomų vertybių įvairovę, t.y. traukia labiau, nei mažesnieji. Motyvai, kurie patrauktų judėjimą atgaline kryptimi yra silpnesni, todėl tokiam veiksmui reikalinga išorinė paskata.

Lietuvoje pirmoji masinės emigracijos iš kaimų banga vyko 1960-1990 m., Valstybei taikant reguliavimo priemones, buvo suformuota 10 regioninių miestų, iš kurių 5 buvo vadinami didžiaisiais. Pakeitus politinį režimą, naujų galimybių laikotarpiu Lietuvos miestai atsidūrė natūralioje konkurencijoje su pasaulio miestais. Pralaimint, netekant gyventojų, miestų patrauklumas mažėja. Vilnius, Kaunas, Klaipėda išliko gyventojų traukos, koncentracijos branduoliais dėka migracijos šalies viduje, kiti susitraukė reikšmingai (pvz. Šiauliai – trečdaliu). Nuo 2019 m. į šalį jau atvyksta gyventi daugiau nei iš jos išvyksta, tačiau tik Vilniaus miestas auga, tuo tarpu Kaunas, Klaipėda išlieka mažėjančiais, gyventojų daugėja tik juos supančiuose regionuose. Žemesnio rango miestai yra tapę tarpinėmis migracijos stotelėmis. Susirinkdami išvykėlius iš mažesnių gyvenviečių, atiduoda aktyvesnę dalį didesniems centrams. Procesas būdingas daugeliui išsivysčiusių šalių, buvusioje rytų Europoje labai ryškus. Agresijos iš rytų išvarytieji atvykėliai, teigiama, nepakeis bendros tendencijos, aktyvesnė jų dalis migruos toliau, arba atgal.

2002 m. LR Bendrasis planas. Urbanistinis karkasas

2021 m. LR Bendrasis planas. Urbanistinė struktūra

Klaipėdos ekonomikos varikliu vadinamas jūrų uostas patiria iššūkių dėl konfrontacijos su rytų valstybėmis, kuri dar gręsia tęstis ilgai. Demografinės prognozės rodo, kad gyventojų šalyje toliau mažės (nuo 2810 tūkst. 2022 m., iki 2200 tūkst. 2050 m.). Intensyviai vystomi ryšiai su likusia Europa (kelių, geležinkelių, oro uostų infrastruktūra), atrodo, aplenkia šalies vakarus, taip dar mažėjant šios dalies patrauklumui pagrindinių centrų atžvilgiu. Įvertinus neigiamas tendencijas, galima prognozuoti, kad Klaipėdai išlaikyti metropolinio miesto statusą gali ir nepavykti. Kaimynėse Latvijoje, Estijoje išsiverčiama ir su vienu, sostinės, metropoliu. Neįgyvendintų ankstesnių šalies planų patirtis nurodo tokią tikimybę būsiant labiau tikėtina, nei kitos. Reikalingos valingos pastangos, ambicijos ir veiksmai, kad įvyktų kitaip.

Viena identifikuotų problemų šalyje – kad miestai vis dar suvokiami politiškai, savivaldybės ribose, nors tikrovėje miestų sistemos peržengia vienos savivaldybės ribas. Yra buvę nuomonių, kad pasikeitus visuomenės santvarkai, rinka pati viską sureguliuos, tačiau tokie lūkesčiai nepasiteisino. Nekontroliuojama urbanizacija išaugina nelygybės, atskirties ir pan. problemas, kurias vis tiek tenka spręsti viešais ištekliais, tik vėliau ir brangiau. Todėl reikalingas plėtros reguliavimas, paremtas nuolatine duomenų analize ir pasekmių vertinimu. Savivaldybės architektui, jo skyriui tokia užduotis per sunki didelio miesto atveju. Priklausomybė nuo savivaldybės vadovų įtakoja sprendimus. Reikalinga gebėti veikti nešališkai, turėti specifinių žinių ir gebėjimų, kurie sukaupiami per laiką, kurių perdavimui reikalinga institucinė atmintis.

Rengiant Klaipėdos miesto savivaldybės 2021-2030 m. strateginį plėtros planą nustatyta grėsmė planams įgyvendinti - „Kompetencijos ir žmogiškųjų išteklių stoka teritorijų planavimo srityje tiek vietiniu, tiek nacionaliniu mastu“. Numatyta priemonė problemai spręsti: „Suformuotas teritorijų planavimo ir savivaldybės infrastruktūros plėtros kompetencijų centras“ iki 2025 m. Tokius centrus turi kiti du Lietuvos didmiesčiai, tai buv. „Vilniaus planas“ ir „Kauno planas“. Tai aukštos kvalifikacijos darbo vietos, čia kuriama nauda keleriopai grąžinama toms pačioms savivaldybėms, miestams ir miestiečiams. Net savivaldybei traukiantis, gyventojams senėjant, kylant gyventojų ir šalies saugumo klausimams, iššūkiai išlieka, kaip tokiam miestui išlikti patraukliu ir gyvybingu, kaip pasikeitusioms sąlygoms pritaikyti infrastruktūrą, t.y. daugėja miestų racionalaus planavimo uždavinių, reikalaujančių strateginio mąstymo ir iniciatyvus įsitraukimo. Darbo vietos pačioje savivaldybėje yra ir išliks orientuotos labiau procedūrinių klausimų sprendimui. Biurokratiška jų prigimtis trukdo ilgalaikiam kūrybingam veikimui. Tačiau tokį veikimą užtikrina atvira, todėl skaidri žmonių ir idėjų konkurencija už savivaldybės sienų, tačiau galinti vykti jos įstaigoje ir efektyviai spręsti miesto savivaldai, politikams ir administracijai kylančius klausimus, įtraukti visuomenę, siūlyti ir vertinti paprastesnių sprendimų alternatyvas pati, formuoti  kokybiškas užduotis sudėtingesnių sprendimų pirkimui rinkoje konkursų keliu.

Tokio kompetencijų centro veikla, atrodo, gali grasinti savivaldybės vadovų ambicijoms spręsti plėtros klausimus mažesniame rate (nes taip atrodo efektyviau). Natūralu siekti efektyvumo, tačiau svarbu matyti ir vertinti alternatyvas ir sprendimų pasekmes. Paskutiniais dešimtmečiais buvo daug padaryta sprendimų, planavimo ir statybos projektų miesto būklei pagerinti, tačiau didesnė dalis jų sukritikuota, atsisakyta, taip ir nepradėjus vykdyti. Tokį laiko ir lėšų eikvojimą galima mažinti, sprendimų alternatyvas specialistams įvertinant ankstyvesnėje stadijoje, formuluojant ilgalaikiais miesto iššūkiais pagrįstas urbanistinės plėtros strategijas. Savivaldybės lyderiams vengiant ir delsiant burti gabiausius urbanistus ambicingiems tikslams, šie išstumiami į kitus, konkuruojančius miestus. Atotrūkis tarp šalies bendrojo plano tikslų (išlaikyti Klaipėdai metropolinio centro statusą) ir realybės auga. Todėl galima būtų siekti, kad silpno, bet valstybės užsibrėžto išlaikyti metropolinio centro (Klaipėdos) urbanistinių kompetencijų centro steigimu ir veikla rūpintusi ir valstybės institucija (pvz. Aplinkos ministerija), pasiūlant įtraukti ir architektų bendruomenės atstovus (kad ir stebėtojų teisėmis).

2024 m. kovo 28 d. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija narių susirinkime priėmė rezoliuciją, kurioje kviečiama Klaipėdos miesto valdymo, mokslo ir kitoms institucijoms susirūpinti Klaipėdos miesto urbanistine plėtra, bendradarbiauti, skiriant deramą finansavimą urbanistinės plėtros klausimų sprendimui, kurti ir steigti Klaipėdos miesto urbanistinių kompetencijų centrą, įgyvendinant šį Klaipėdos miesto savivaldybės strateginio plėtros plano sprendinį.

KRAŠTOVAIZDIS

Miestas yra žmonių suvokiama vietovė, kurios pobūdį nulėmė gamtiniai ir antropogeniniai veiksniai, jų sąveika. Žmonių vaizdinys apie įvairiausiais ryšiais susijusių komponentų teritorinį junginį apibūdinamas kraštovaizdžiu, o vaizdinys priklauso nuo žinių, kurias turime apie stebimus komponentus. Egzistuoja skirtingi požiūriai, didelė dalis miesto naudotojų aplinkos kokybę labiau vertina želdinių prisotinimo kriterijais, nei pastatytų objektų kokybės kriterijais, kurie nėra tokie aiškūs ir suprantami. Tačiau miesto fizinę formą nulemia būtent pastatytoji aplinka, ji formuoja žmonėms tinkamas erdves mieste, miestiškąjį kraštovaizdį (miestovaizdžius).

Urbanistikos mokslas yra nustatęs dėsningumus ir metodus, kaip erdvės žmogui mieste turėtų būti formuojamos palankiausiu būdu, atsižvelgiant į kintančius aplinkos apsaugos reikalavimus, ekonomiką, technologijas ir visa kita, kas veikia žmonių ir miesto raidą. Egzistuojanti, nors tobulinama, teritorijų planavimo praktika neskiria pakankamai dėmesio ir nepanaudoja urbanistikos mokslo pasiekimų. Jos nepakanka, kad įtakoti pastatytos aplinkos pokyčius teigiama linkme. Dažna statyba prasideda nuo pasipiktinimo, kokia ji netikėta. Reikalinga būtų aiškiau formuluoti konkretaus planavimo projekto tikslus, jų realizavimui numatomus veiksmus, resursus ir laiką. Darnaus vystymo terminija yra patogi, kad sukurti pažangaus planavimo iliuziją visuomenei. Tačiau realų būsimų statybų rezultatą mieste numatyti, pamatyti ir įvertinti geriau padeda urbanistinio projektavimo metodai. Tokiam projektavimui reikalingi didesni ištekliai, nei architektūriniam projektui - trumpiausiam keliui iki statybų pradžios. Todėl čia reikalinga papildoma miesto ambicija ir įsitraukimas, kaip ir didesnis miesto bendrapiliečių įtraukimas.

Klaipėdos miesto kraštovaizdžio tvarkymui 2015 m. buvo parengtas specialusis planas, kuriame suformuluota vizija: mieste sukurta savita miestovaizdžių mozaika, sudaryta iš teritoriniuose vienetuose kompoziciškai išbaigtų ir vizualiai vientisų struktūrų (užstatymo, susisiekimo, želdinimo) kurias toliau puoselėja ir tobulina ten gyvenančios bendruomenės, naudodamos menines tvarkymo priemones. Numatyta sprendinius detalizuoti rekomendacijomis, gairėmis. Vėliau parengta centrinės dalies apšvietimo schema, meninių akcentų dėstymo schema.  Pažangiai tvarkomuose miestuose gairėmis siekiama įtakoti privačių investuotojų sprendimus ankstyviausioje stadijoje, kol alternatyvos įmanomos.

Klaipėdoje stipriausiai paveikus stebėtojui yra persipinantys uosto ir miesto vaizdai. Tik uostamiestyje architektūrą papildo ir nuolat keičia laivų siluetai ir techniniai įrengimai. Tokie miestovaizdžiai yra nepabostantys, jie ypatingai geidžiami, tapomi ir fotografuojami. Miesto bendrojo plano koncepcijoje skelbiama „pagrindinė miesto idėja yra uosto ir miesto sąveika ir jos teritorinė išraiška“. Iš čia galima būtų pasidaryti išvadą, kad uosto ir miesto sąveikos nulemti miestovaizdžiai ir yra toji architektūrinė Klaipėdos miesto vizija. Trokštame matyti taip urbanizuotą aplinką, kad joje vis pasikartotų uosto įrenginių, laivų, ar atviro vandens motyvas. Prie vandens esančias dykras pirmiausia ir verta pertvarkyti, o gamtines vertybes – apsaugoti.

Gamtos duotas kontekstas Klaipėdos miestui – būti prispaustam prie kranto. Dėl mažai išraiškingo reljefo, vertingiausi ir geidžiamiausi gamtovaizdžiai matomi pajūryje. Čia taip pat didžiausi uosto verslo interesai. Čia susikerta aukščiausios vertės gamtinio karkaso, ir įvairiausio kultūros paveldo teritorijos. Tokių teritorijų naudojimą reguliuoti apsunkina du atskiri miesto ir uosto bendrieji planai. Čia egzistuoja didžiulis poreikis toms urbanistinėms kompetencijoms, kurių net nėra kituose miestuose, jos turėtų būti ugdomos čia, Klaipėdoje. Danės upės slėnis, kiti lokalūs vandens ir reljefo dariniai urbanistinio planavimo ir projektavimo priemonėmis gali būti paversti patraukliomis alternatyvomis pajūriui, juos eksponuojant, pritaikant lankymui. Kitaip jie bus užstatomi (pavyzdys - naujausios mokyklos statyba stačiame Danės šlaite,  vietoje čia egzistavusio brandaus želdyno), prarandant tokių vietų potencialą ir toliau didinant lankytojų spaudimą pajūriui. Verslui ir politikams reikalinga lengviau, greičiau pasiekti atsakingų ir kūrybingų urbanistų paslaugas, kad matyti ir priimti geriausius mokslui pasiekiamus sprendimus.

Klaipėdos miesto kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas, 2015 m.

Klaipėdos miesto bendrasis planas, 2021 m.

Klaipėdos m. 2021 m. patvirtintu bendruoju planu siekta gamtinės aplinkos ir pastatytosios aplinkos sugyvenimo klausimus išspręsti kompleksiškai ir ilgam. Tačiau sukurti ir nauji iššūkiai.  Sprendiniais yra numatyta naujų vertingiausių pamario ir pajūrio miškų urbanizacija, pažymint, kad  reikalinga sudaryti galimybes jai  vykti „subalansuotai“. Kita vertus, iš bendrojo plano panaikinta Žiemos uosto teritorijų naudojimo konversijos siekiamybė, nors daugelį metų klaipėdiečiai to siekė kaip sprendimo, galinčio kompensuoti uosto pramonės neigiamą poveikį tankiai gyvenamam miesto centrui. Darnios plėtros siekis išlieka deklaratyvus, lieka neaišku, kaip urbanizacijos poveikį „balansuoti“ ir kompensuoti praktiškai. Naivu tikėtis, kad tai pavyks tik savivaldybės biurokratams tramdant investuotojus. Plėtra suinteresuotos pusės samdomi ekspertai negarantuos objektyvaus vertinimo, reikalinga pritraukti, ugdyti nešališkų ekspertų kompetencijas.

Bendruoju planu aprašomas „policentrinio miesto struktūros formavimas“ atrodo problematiškas, vertinant miesto demografiniais išteklius, ekonomikos galimybes ir egzistuojančius teisinius įrankius. Mažėjant gyventojų, Klaipėda varganai tvarkosi ir su vienu centru (nesutvarkoma centrinė aikštė, neužstatytos II pas. karo dykros senamiestyje ir jo buv. pramoninėse prieigose), nerandama priemonių įtakoti, kad centrą įprasminantys visuomeniniai objektai atsirastų bent kiek centrinėse vietose (naujasis teismas iškils periferinėje Kauno g.). Iššūkiu atrodo „miesto centro zona“ vadinti tolimiausią, sunkiausiai pasiekiamą neurbanizuotą užkampį – Stariškių pievą prie marių. Čia netikėtai turės rastis „didelio užstatymo intensyvumo teritorijos, kuriose vyrauja gyvenamoji aplinka, administravimo, paslaugų, prekybos ir kitos taršos nesukeliančios ūkinės veiklos“, nors daugelį dešimtmečių čia klaipėdiečiams žadėta rekreacinio uostelio, naujos marinos vieta.

Urbanistikos mokslo ir meno pasiekimai nėra taikomi Klaipėdoje sistemiškai, greičiau epizodiškai, tik sėkmingai susiklosčius aplinkybėms. Architektūrinių konkursų vengiama, nors jie galėtų bent jau paskutinėje sprendimų stadijoje nagrinėti ir siūlyti „subalansuotas“ statybų alternatyvas. Sprendimus bandoma pagrįsti pavienėmis, atsitiktinai (mažiausia kaina) parinktų rengėjų galimybių studijomis. Tačiau politikų populiarumo  siekių iššauktos, todėl atsitiktinės miesto sistemai, studijos negali pakeisti sistemingo darbo.  Planavime, projektavime labai svarbu ne tik surinkti duomenis, išnagrinėti alternatyvas ir pasirinkti sprendimą, bet ir stebėti pasekmes, kad, prireikus, sprendimus pakoreguoti, iš klaidų mokytis. Vienkartinių studijų rengėjai taip neveikia. Negautos šios srities paslaugos metai po metų akumuliuojasi į praradimus gyvenimo kokybei ir verslui. Dėl to miesto patrauklumas mažėja tų miestų atžvilgiu, kurie urbanistikos klausimus sprendžia sistemiškai, t. y. kuria ilgalaikę naudą.

Klaipėdos architektų bendruomenė nuolat  primena, kas jau buvo atrasta ir ko siekti verčia metropolinio miesto statusas. Aiškumo dėlei, akcentuojami svarbiausi miesto vaizdui dalykai:

-        Miesto centro reikšmę reikia stiprinti urbanistinėmis priemonėmis (įrengiant pėsčiųjų gatvę senamiestyje, puoselėjant statinius ir teritorijų įrangą, įgyvendinant pakrančių naudojimo konversijos, naujo tilto statybos planus);

-        Žiemos uosto teritorijos naudojimui reikalinga konversija, grąžinant ją į miesto struktūrą;

-        Miesto plėtrą į pietus reikalinga vainikuoti numatytu rekreaciniu kompleksu – naująja Marina;

-        Svarbiausių objektų architektūrą reikalinga puoselėti, į ją investuoti, prižiūrint turimus unikalius objektus ir rengiant architektūrinius konkursus svarbiausiems savojo laikmečio objektams.

LASKAO Valdybos pirmininkas

Architektas Mantas Daukšys

Panaudota literatūra:

-        Lietuva 2030 – Bendrasis planas, https://www.bendrasisplanas.lt/;

-        Klaipėdos miesto bendrasis planas, https://www.klaipeda.lt/lt/savivaldybe/administracija/miesto-bendrasis-planas/218/;

-        Klaipėdos miesto mažosios architektūros, aplinkotvarkos įrangos išdėstymo bei aplinkos estetinio formavimo, miestiškojo kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas, 2015 m. https://www.klaipeda.lt/data/public/uploads/2021/12/specialiojo-plano-leidinys.pdf

-        Urbanizacija ir urbanistikos interpretacijos. Pranciškus Juškevičius, 2013 m., žr. https://leidykla.vda.lt/Files/file/Acta_71/Acta_71_01_P_Juskevicius_13_21p.pdf;

-        Miesto urbanistinės formos samprata ir jos taikymo galimybės Lietuvoje Agnė Ivanauskaitė 2015 m., https://www.lituanistika.lt/content/67898

-        Ar mažėjantis pramonės miestas gali tapti geresne vieta gyventi ir dirbti? Gintarė Pociūtė-Sereikienė, 2019 m. http://www.snaujienos.lt/miesto-gyvenimas/40733-ar-mazejantis-pramones-miestas-gali-tapti-geresne-vieta-gyventi-ir-dirbti.