16 09
28

Danės upės prieigų Klaipėdos centrinėje dalyje urbanistinė koncepcija

Naujeina

Pristatome 2016 m. LASKAO - Ergolain stipendijos konkurso nugalėtojos Laimos Čijunskaitės projektą

VGTU urbanistikos katedra, magistrantūros studijų baigiamsis darbas

Darbo vadovas doc. dr. Edgaras Neniškis

 

Konkurso organizatorius Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija

Konkurso partneris UAB ERGOLAIN



Šiame magistrantūros studijų baigiamajame darbe nagrinėjama Klaipėdos centrinės dalies urbanistinė struktūra. Kertinis darbo aspektas - Danės upė, kuri yra viena pagrindinių linijinio Klaipėdos miesto horizontaliųjų ašių, vingiuojanti per istorinį branduolį, naujamiestį, konversines teritorijas.

Įsikūrus Klaipėdos miestui, Danės upė buvo pagrindinis uostas, o kartu ir viešoji urbanistinė erdvė. Uostui traukiantis į Kuršių marias, ilgi upės kranto ruožai, dėl funkcionalumo (transportavimo vandeniu, senamiesčio artumo)  užstatomi fabrikais, sandėliavimo tipo pastatais. Didžiulės teritorijos aptveriamos tvoromis ir pradeda funkcionuoti kaip autonominiai fiziniai, socialiniai ir ekonominiai vienetai, formuojantys atskirą miesto dalį. Tokiu būdu blokuojamos upės prieigos, miestas praranda tiesioginį ir kompozicinį ryšį su Danės upe. Rezultatas gan skaudus: nors Klaipėdoje apstu vandens, juo kokybiškai naudotis galimybės praktiškai nėra. Trūksta tiesioginio priėjimo prie Danės upės ir Kuršių marių, ty. vandens integracijos į miesto urbanistinę struktūrą - pėsčiųjų tiltų, funkcijų įvairovės, visuomeninių traukos objektų, vandens viešojo transporto, viešųjų urbanistinių erdvių sistemos  ir kt.

Ši, darbe apibrėžta, problematika nagrinėjama remiantis teoriniais miestų plėtros modeliais, pasaulinės praktikos pavyzdžiais, miesto aktualijomis. Išanalizavus esamą upės prieigų urbanistinę struktūrą, atsižvelgus į uostamiesčio statusą, gamtinius, socialinius ir istorinės raidos ypatumus, pateikiama Danės upės prieigų urbanistinė koncepcija.

Koncepcijoje siūlomas miesto centrinės dalies struktūrinių dalių formavimas, urbanistinių mazgų - branduolių kūrimas, užtikrinama naujų teritorijų integracija į esamą miesto urbanistinį audinį, ryškinamas upės, kaip vienos svarbiausių centrinės miesto dalies ašių išskirtinumas. Pastatų tūriai, aukštingumas, mastelis, architektūrinė išraiška, tipologija ir funkcija atspindi teritorijos ar ruožo svarbą (reprezentatyvus/rekreacinis/rezervinis) miestui, o atstumai tarp jungčių, viešųjų urbanistinių erdvių ir jų formantų grindžiami žmogui priimtinais, patogaus judėjimo principais (remiamasi 5 minučių miesto modeliu). Tokiu būdu aiškėja centrinės miesto dalies patogumas ir skaitomumas: teritorijų charakteriai, hierarchija, ribos, jungtys, kompleksai.

Detaliau gilinamasi į upės atkarpą nuo Jono kalnelio iki Geležinkelio tilto. Ši teritorija savo dydžiu ir vieta nenusileidžia Naujamiesčio teritorijai, tačiau kolkas nėra integruota į miesto urbanistinį audinį. Krantinė projektuojama taip, kad visuomeniniai kompleksai, žaliosios zonos ir viešosios urbanistinės erdvės prie upės nebūtų nutolę daugiau nei 400-500m (5min pėsčiomis) vienas nuo kito. Prie traukos objektų projektuojamos jungtys, tokiu būdu  abi upės pusės sujungiamos į vientisą kompoziciją, tai skatina patogumą mieste ir viešjųjų erdvių naudojimą.

Detalizacijai pasirenkamas Mokyklos tilto urbanistinis mazgas. Šioje vietoje susiduria 4 struktūrinės teritorijos dalys, istorinio kultūros paveldo kompleksai. Dėl tokio struktūrų unikalumo ši vieta įdomi ir verta nagrinėti detaliau. Kartu ši vieta problematiška, nes Mokyklos tiltas - tai intensyvaus esmo traktas, kuris šiuo metu veikia kaip kelias, o ne kaip gatvė, esanti miesto širdyje. Tiltas pakilęs nuo žemės 10m veikia kaip senamiesčio apžvalgos aikštelė, tik šiuo metu tam nėra tinkamai paruošta, o erdvė esanti po tiltu - neišnaudota.

Mokyklos tilto urbanistiniame mazge projektuojamas visuomeninės paskirties pastatų kompleksas, kuris sujungiamas į vieną struktūrą per kelis antžeminius lygius, tokiu būdu išsprendžiamas automobilių ir pėsčiųjų srauto judėjimas, sujungiami abu upės krantai. Komplekse projektuojami aukštybiniai pastatai žymi traukos centro vietą, papildo miesto siluetą. Mazgo teritorijoje esantys saugomi kultūros paveldo objektai regeneruojami į visuomeninės paskirties objektus. Vietos dvasia kuriama vizualiniu (dominantės), kultūriniu (visuomeniniai objektai) bei socialiniu (viešosios urbanistinės erdvės) sluoksniais.

Pagrindinis komplekso uždavinys - miesto viešųjų urbanistinių erdvių integracija į vidines visuomeninių pastatų erdves. Didelis dėmesys skiriamas visuomeninių pastatų prieigų ir jų vidinių erdvių sintezei, todėl detalizacijoje į viešąją urbanistinę erdvę žvelgiama kaip į meninę - kompozicinę miesto struktūros raiškos priemonę. Vienas svarbiausių atspirties taškų - žmogiškasis mastelis, jauki, kokybiška aplinka. Svarbu, kaip žmogus orientuojasi miesto erdvėje, kokius vaizdus ir ryšius mato, kokiomis priemonėmis naudojasi.


 

Tekstas ir vizualizacijos L.Čijunskaitės

Nuotrauka A.Laurinaičio