17 01
13

Dr. Inga Urbonaitė, architektė. ATVIRAS LAIŠKAS KLAIPĖDOS MIESTO BENDRUOMENEI

Naujeina

Dėl Danės upės krantinės rekonstravimo ir Danės gatvės rekonstravimo techninių darbo projektų parengimo ir projektų vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo konkurso eigos ir rezultatų

Kadangi neturėjau galimybės gyvai sudalyvauti LASKAO organizuotoje viešoje diskusijoje[1], jaučiu pareigą savo profesinę ir pilietinę poziciją išdėstyti raštu. Mane labai neramina Klaipėdos miesto raida ir tendencijos, kurios reiškiasi Klaipėdos architektūros lauke pastaraisiais metais. Noriu atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kurie man itin užkliuvo šiandien svarstomame Danės upės krantinės ir Danės gatvės rekonstrukcijos paslaugų pirkimą laimėjusių autorių projektiniame pasiūlyme:

1)      Kontekstas. Nagrinėjama ir tvarkoma teritorija yra bendramiestinės svarbos viešoji erdvė, kuri yra reikšminga urbanistiniu, istoriniu, kultūriniu, socialiniu aspektu. Tai yra miestą reprezentuojanti erdvė, kuri aktyviai veikia miesto struktūroje ir viešųjų erdvių sistemoje, formuodama miesto charakterį ir atskleisdama jo tapatumą. Dėl šios priežasties labai svarbu ją pamatyti ir išanalizuoti miesto urbanistiniame kontekste, formuoti kaip viešųjų architektūrinių erdvių ansamblį kartu su Atgimimo aikšte bei abejomis upės krantinėmis, suvokiant upę ne kaip skiriančią ribą, bet jungiančiąją grandį. Parko tipo krantinė nėra tipologiškai lengvas viešosios architektūrinės erdvės darinys, be to ne taip dažnai pasitaikantis, todėl ieškant sprendinių būtina detali situacijos analizė, skirtingų specialistų, ekspertų indėlis, platesnis nuomonių, idėjų, įžvalgų spektras. Kalbame apie istorinę miesto dalį, kuri buvo drastiškai pakeista ir performuota sovietmečiu, koduojant prieškario miestui nebūdingą  miestovaizdį tuometinio ideologizuoto architektūrinio instrumentarijaus pagalba. Vietos specifiką puikiai atskleidžia gili ir išsami kolegų studija „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ (T.S. Butkus, V. Safronovas, V. Petrulis). Manau, knygos autoriai turėtų puikių įžvalgų ir pastabų rengiant tokio pobūdžio erdvės projektavimo užduotį. Visgi, moderniosios Klaipėdos ženklai, ypač kolegų pastangos kurti Klaipėdos išskirtinumą menančius mažosios architektūros elementus taip pat turi savo vertę, o erdvinė struktūra ir sprendiniai turi savo logiką, todėl naujai siūlomuose sprendiniuose norisi pamatyti architektūrinės minties tęstinumą arba stiprius argumentus, kodėl ir kaip reiktų keisti kryptį. Bandyti „gerinti“ kažkurią krantinės atkarpą nematant jos bendroje krantinės išklotinėje yra trumparegiška, siaura ir neprofesionalu.

2) Procedūra. Šio projektinio pasiūlymo rengimo procedūra yra eilinis liūdnas pavyzdys, kaip stipriai yra devalvuota architekto specialybė. Architektų bendruomenės nedalyvavimas sprendžiant miesto erdvėkūros klausimus yra absurdiška ir nedovanotina situacija. Akivaizdu, jog egzistuoja administracinės, procedūrinės spragos, kuomet sprendimo galia atsiduria ne tose rankose. Taip pat akivaizdžiai trūksta profesionalios miesto raidos lyderystės. Nesiimu nieko kaltinti ar baksnoti pirštu - noriu paklausti, ar norime padaryti geriau? Girdėjau argumentų, jog laikas spaudžia, jog norime įsisavinti Europos Sąjungos pinigus ir pan. TAI NĖRA ARGUMENTAS nekokybiškam skubotam sprendiniui, kuris šiaip ar taip atsirado ne per savaitę, apie tai buvo kalbama ir diskutuojama gana seniai, ir objektyviai vertinant, akivaizdu, jog buvo ir laiko ir galimybių surengti viešą architektūrinį konkursą. Dėl to aš negaliu suprasti, kodėl buvo pasirinktas remonto paslaugų pirkimo, vertinant ekonominį naudingimą, būdas. Kodėl? Kodėl vietoj 500 įvairiausių idėjų pasikliaujama tik viena? Su visa pagarba kolegoms, pateiktas dabartinis variantas dievaži nėra geriausias galimas sprendinys, ir pasiūlymo autoriams suteikus galimybę labiau įsigilinti į situaciją, kontekstą, apsikeitus nuomonėmis su kolegomis galbūt gimtų brandesni sprendiniai. Man labai kelia nerimą trumparegystė ir godumas, kuris, deja, laiko perspektyvoje ilgam atsirūgs. Įsisavinti galime idėją, mintį, žinias, bet ne pinigus, kurie yra visų mūsų, europiečių. Su tokiais projektais mes vagiame iš Europos, nes meluojame. Blogiausia, kad meluojame sau patiems, nes tikime, kad daryti bet ką yra geriau nei nedaryti nieko.

3) Sprendiniai. Iš pateiktų architektūrinių pasiūlymų susidariau įspūdį, kad architektai bandė reaguoti į būsimą muzikinio teatro fasadinę bangų imitaciją bei muzikinio teatro funkciją. Galbūt tuo galima paaiškinti keistą ir formalų krantinės linijos „išbangavimą“, kuris bendrame krantinės kontekste atrodytų gan keistai ir disonuotų su aplinka. Visgi, esminio klausimo – funkcinio ryšio su muzikinio teatro įėjimu ir skveru architektai net nebandė spręsti. Apskritai, sprendiniai laviruoja tarp kosmetinio remonto ir formalių dizaino sprendinių, o tikrosios erdvės problemos nėra sprendžiamos: jungtys su likusia krantinės dalimi, santykis su skulptūros Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, muzikinio teatro prieigos, skvero erdvių zonavimas, žmonių srautų tipai, skvero vertingieji elementai ir jų saugojimas, Žaliojo tilto ir krantinės santykis/jungtis, būsimojo tilto įtaka skvero sprendiniams ir t.t. Didžioji dalis problemų kyla iš pačios architektūrinės užduoties formuluotės ir projekto ketinimų apskritai. Neatsakius į klausimą „Kodėl“, sunku pasiūlyti atsakymus į „Ką“ ir „ Kaip“. Pateikta muzikinė skvero idėja prilygsta duck architecture kategorijai ir greičiausiai suskambėtų kaip odė kičui, bet ne kaip simfonija Klaipėdai, kuriai būdinga daug kompleksiškesnė, galbūt net džiazo žanrui priskiriama harmonija (šiuo atveju turiu omenyje muzikinius intervalus ir ritmines slinktis).

Begalinių laiptų pakopų sprendinys atrodo kaip formalus „copy paste“ argumentuojant tuo, jog „visuose užsienio miestuose galima nusileisti laiptais prie vandens ir tai patinka žmonėms“. Taip, gerai, patinka, bet gal be to yra ir kitų architektūrinės raiškos būdų? Be to, vizualizacijose gausiai naudojama medžio tekstūra (viliojanti savo „šiltumu ir artumu žmogui“) realybėje būtų itin sunkiai prižiūrima, brangu ir greičiausiai virstų betoniniais, gal net trinkelių laipteliais, o tai jau būtų išties labai blogai. Sprendiniuose taip pat neįvertintas žiemos sezonas ir krantus ardanti ledo lyčių jėga.

Į akis krenta architektūrinių ir landšaftinių sprendinių neišbaigtumas konceptualiajame lygmenyje. Pateiktas pasiūlymas neatsako į klausimą, kaip bus tvarkomi ir kokiu principu formuojami želdiniai. Sprendiniuose sunku suprasti, kokias dangas architektai siūlo platiems parko takams, bet panašu į trinkeles? Kaip diferencijuojamos takų dangos, kokia takų hierarchija? Sunku komentuoti ir mažosios architektūros elementus, kurie išbarstyti muzikinių natų ir raktų pavidalu po skverą. Apie ką jie kalba? Kokią žinutę neša? Tai ne sprendinys, o nesusipratimas, ir subtiliau šioje vietoje pasisakyti neišeina. Mane labiau neramina dabartinio fontano likimas ir jo beatodairiškas sunaikinimas. Dabartinis fontanas mano supratimu turi meninę išliekamąją vertę, ir yra vienas iš gražesnių mažosios architektūros sprendinių Klaipėdoje. Bokšteliai, mirksinčios šviesos, šokantis vanduo – akivaizdu, kad kolegos turi daug idėjų ir minčių Disneilendo tipo parkui. Galbūt tai ir suveiktų privačiame komerciniame sklype, šalia užeigos, bet tik ne šioje vietoje! Kodėl vietoj to nesudarius sąlygų ir neužkodavus erdvės taip, kad joje būtų galimybės atsirasti profesionaliam meniniam sprendiniui, jei taip norisi – naudojant išmaniąsias technologijas, kinetines skulptūras, interakciją ir visa kita.

Labai norėčiau, kad šios erdvės sprendiniai kalbėtų apie brandžią Klaipėdos bendruomenę, kuri gerbia savo sudėtingą istorinį kontekstą, įvairiapusį kultūrinį klodą ir architektūrą.

 

Pagarbiai,

Dr. Inga Urbonaitė, architektė, Klaipėdos miesto kultūros ekspertė,  KU architektūros, dizaino ir dailės katedros lektorė.


[1] LASKAO 2016 m. gruodžio 20 d. organizuotas viešas valdybos ir architektūros ir urbanistikos tarybos posėdis "Dėl Viešųjų pirkimų konkursų perkant visuomenei svarbių objektų projektus ir projektavimo paslaugas".