LASKAO-ERGOLAIN 2024 m. stipendijos konkurso laureatės architektės Nedos Šiaulianskaitės darbas

VANDUO IR ARCHITEKTŪRA: JUODKRANTĖS GINTARO MUZIEJUS

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Architektūros fakultetas

Magistro baigiamasis darbas

Studentė: Neda Šiaulianskaitė

Projekto vadovas: Lek. Šarūnas Petrauskas

PROJEKTUI AKTUALI TEORINĖ MEDŽIAGA

Vanduo nuo senų laikų išlieka esminis architektūros elementas, nuolat darantis įtaką pastatams. Jo poveikis ne tik estetinis, bet ir esminis – tiek stovintis, tiek tekantis vandens srautas praturtina pastatus, leisdamas pastatams išsiskirti vizualiai, ir suteikia jiems gyvybingumo jausmą. Nepaisant to, pastebima, kad vandens vengiama ir jis ribotai naudojamas, ypač pastatuose ir urbanistinėje terpėje. Vanduo kartais yra suvokiamas kaip potenciali grėsmė, sukelianti potencialius neigiamus efektus pastatuose ir aplinkoje, kitaip tariant, aplinkoje esami pastatai dažnai turi destruktyvų santykį su vandeniu. Šis vandens trūkumo požiūris, nepaisant jo esminės reikšmės, riboja kūrybiškumo ir funkcionalumo galimybes architektūroje. Architektūra, ignoruodama vandens potencialą, praranda galimybę kurti erdves, kurios būtų ne tik gyvybingos ir patrauklios, bet ir pasižymėtų efektyvia, tvaria ir žmogui pritaikyta vandens naudojimo strategija. Vietos aplinkoje nėra ieškoma naujų būdų, kaip kurti harmoningą dermę tarp statinių ir vandens. Projektą įkvėpė kitų architektų projektai, kuriuose vanduo veikė kaip pagrindinis elementas architektūroje, vandens reikšmę skirtinguose epochos laikotarpiuose, rekreacinių vandens erdvių įvairove Lietuvos miestuose.

Architektūroje, vanduo ne tik suteikia gyvybę ir estetiką, bet ir skatina harmoniją su gamta. Tai išskirtinis elementas, kuris gali keisti erdves, jų funkcijas. Vanduo sukuria tą subtilų ryšį tarp pastato ir gamtos, suteikia atviresnę, gyvybingą ir sukuriamą erdvę, leidžiančią žmonėms jausti ryšį su aplinka. Tai yra kuriamasis veiksnys, simbolizuojantis gyvybę, judrumą ir nuolatinę kūrybingumo būseną. Tai taip pat skatina žmogaus bendravimą su gamta, didina gyvenimo kokybę ir leidžia sukurti įspūdingas bei inovatyvias erdves, paverčiančias pastatus gyvuojančiais ir dalyvaujančiais. Projekte atsižvelgta į nagrinėtas vandens formas, judėjimą, spalvas, atliktus eksperimentus su vandens kietąja formą – ledu. Eksperimento metu atrastos įdomūs formų lūžiai, kontūrai arba netikėtas struktūros trapumas tapo įkvėpimo šaltiniu projektuojant nestandartinius pastatus ir pritraukiant dėmesį dėl jų unikalumo ir originalumo, pastatus priartinti labiau prie gamtos, prie vandens.

PROJEKTINIAI SPRENDINIAI

Analizuodama šiuolaikinias vandens ir architektūros dermes, neabejotinai ieškojau teritorijos, kurioje galėtų dominuoti vandens telkiniai ar jos krantus skalauti jūrą. Teritoriją pasirinkau istorinėje ir unikalioje vietovėje – Kuršių Nerijoje, Juodkrantėje, šalia Gintaro įlankos. Ši aplinka patiria unikalų vandens reiškinį, kuris yra pastovus visose metų sezonuose- sezoninis lietus, sniegas bei yra nuolat apsuptas Kuršių marių. Toks gausus ir pastovus vandens elementas teritorijoje, kuria palankią terpę, skatinančią ne kovoti prieš vandenį, o kurti ir panaudoti jo teikiamas galimybes. Kuriant aplinką, apsuptą vandens, kuriame vanduo yra pagrindinė tema, galima sukurti architektūros koncepcijas, atspindinčias harmoniją tarp vandens ir pastatų. Tai suteikia galimybę eksperimentuoti su architektūros formomis ir medžiagomis, susiejant pastatus su vandens elementu, siekiant sukurti unikalias erdves, kuriose vanduo tampa ne tik natūraliu aplinkos elementu, bet ir kūrybinės ir estetinės inspiracijos šaltiniu architektūrai.

Mano siūlomas projektas - Gintaro muziejus, kuris iš naujo iškeltų vietovę, kuri gyvavo gintaro aukso amžiuje, pabrėžtų vietovės istorinę dalį bei sukurtų kultūrinę/rekreacinę vietą lankytojams iš visos Lietuvos. Vietovę sudarytų kuriamos ekspozicinės, rekreacinės, pažinimo ir apžvalgos erdvės, šalia planuojama mažųjų laivelių prieplauka. Inspiracija architektūriniai išraiškai tapo gintaras, kurį šimtmečius skalavo įlankos vanduo. Gintariniai tūriai lyg iš naujo iškyla iš gelmių, pasakodami šios vietovės istoriją ir reprezentuodami gintaro muziejų. Gintariniai tūriai vaizduojami neglūdinti, nepaliesti žmogaus, tik gamtos paveikti ir sukurti mineralai. Šie mineralai apgaubiami kuršių nerijos architektūra, siekiant išlaikyti vyraujančią architektūrinę išraišką. Pagal gintaro formos lūžius pritaikomi stogų nuolydžiai, sukuriama unikali architektūrinė išraiška, inspiruota gintaro, kuris lieka slypėti tūrių viduje. Žmogus gali ne tik pažinti ir pamatyti gintarų spalvų diapazoną ir juose slypinčius inkliuzus ekspozicinėse erdvėse, bet ir esant atviroje gamtoje, sukurtoje muziejaus aplinkoje. Komplekso vieta parinkta nagrinėjant istorinius brėžinius, kuriuose buvo matomi buvusieji gintaro kolonijos statinių vietos, bei atsižvelgiant į dabartinį vyraujantį užstatymą su gyvenamąją-kurortinę paskirtimi. Gintarinių tūrių dydžiai parinkti siekiant susilieti su esamu gyvenvietės dominuojančiu užstatymu, o kiekvienas tūrio aukštis parinktas pagal būsimą paskirtį. Aukščiausias tūris parinktas rytinėje sklypo dalyje, kuris galėtų veikti ne tik kaip muziejinė paskirtis bet ir kaip švyturys prieplaukos dalyje.

Gintariniai tūriai glausdamiesi vienas prie kito, sudaro neatitraukiamą žiedą, kurį pratęsia pontoninis apskritimo formos tiltas. Siekiant tiesiogiai sujungti gintaro įlankos gatvę su prieplauka, projektuojamas kitas tiltas virš vandens, taip siekiant atskirti judėjimo srautus ir suteikti lankytojui skirtingą vandens emociją. Pavyzdžiui, apskritimo formos tiltas leidžia lengvai prieiti prie vandens telkinio, yra lengvos struktūros, judant tiltu galima jaustis lyg vaikštant ant vandens paviršiaus, patirti besikeičiantį kraštovaizdį kaip begalinę panoraminę kompoziciją ir tuo pačiu metu patekti į socialinio bendravimo erdvę su kitais žmonėmis. Einat centre esančiu tiltu, galima patirti skirtingą emociją per kylančias ir leidžiančias rampas. Pačiame vidiniame žiedo baseine, numatomi kraštovaizdžio elementai – plaukiojantys rekreaciniai plaustai su dirbtine žolės danga ir gintarų ekspozicijomis. Prieplaukoje projektuojama sutvirtinta pakrantė, pirsai, plaustai, nedidelio aukščio poilsinės terasos su vaizdu į Gintaro įlanką. Projektą apima : muziejus, restoranas, registratūra, administracinės patalpos, suvenyrų parduotuvė, baidarių saugykla su rekreacinės įrangos nuomos punktu, prieplaukos statinys su lauko kavine, kuriamos viešos erdvės. Prieplauka galėtų talpinti iki 24 mažųjų laivelių, žvejų laivų ar jachtų. Projektas apima apie 2000 kv m.

KONSTRUKCINIAI SPRENDINIAI

Statiniai planuojami ant statyti ant plokštuminių kitaip dar vadinamų „plūduriuojančių” pamatų, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas priėjimas prie vandens nepaisant svyruojančio vandens lygio, kuris, priklausomai nuo gruntinio vandens lygio ir kritulių, gali skirtis iki 2 metrų. Ant žeminės dalies pastatas (prieplaukos statinys) statomas ant polinių pamatų. Visų statinių konstrukcija sudaryta klijuotų medinių sijų ir dalis iš betono. Klijuotos medinės sijos leidžia peržengti daug didesnius atstumus nei tradicinės medienos sijos, todėl yra tinkamos didelėms atviroms erdvėms be papildomų atramų. Taip pat tinkamos gaminant sudėtingos geometrijos sijas, kurios pritaikomos unikaliems dizaino sprendimams, estetiškiau atrodo interjero sprendimuose. Betonas naudojamas neuždūminamose laiptinėse.

Apvaliam tiltui ant vandens naudojamas – pontoninis tiltas. Pontoninis tilto kontsrukcija – plūduriuojantys pontonai arba plūduriuojančios platformos. Šio tilto privalumas, kad kylant vandens lygiui, kyla ir tilto struktūra, o žiemos sezonu, ledo struktūra nesunaikina ir nepažeidžia formos.

APIBENDRINIMAS

Projektuojant Kuršių nerijoje, Juodkrantėje, svarbu tinkamai atrasti šiai vietovei reikalingą funkciją, kuri neužgožtų vietovės unikalumo, o suteiktų jai gyvybės. Reikia atsižvelgti į vietovės istoriją, unikalumą, kraštovaizdį, saugomus kultūros paveldo objektus ir vietovės užstatymą.

Gintaro muziejus pasirodė tinkamiausias projektas Juodkrantėje, nes jis išryškina vietos istoriją ir susieja vietovės „auksą” – gintarą – su Kuršių nerijos kraštovaizdžiu bei meninio tyrimo įkvėptomis formomis. Visi šie aspektai, kartu su gintaro akmens unikalumu, paskatino kurti šiuolaikišką muziejaus architektūrinę išraišką, kuri galėtų tapti nauju Juodkrantės traukos centru.