Apie Klaipėdos miesto vizijas II dalis.

Miesto reiškinys toliau keičia pavidalą augant žmonių mobilumo ir nuotolinių mainų galimybėms. Priemiesčių drieka, jų aglomeracijos užima vis didesnę dalį kraštovaizdžio, kur istoriniai ar geografiniai miestų branduoliai gali ir nebebūti tankiausiai užstatytos, ar intensyviausiai lankomos vietos. Tačiau urbanizuotų vietovių skirstymas į miestus tebėra patogus ir reikalingas. Norima, kad miestai būtų atpažįstami ir saviti, tam dedamos didelės pastangos ir investicijos puoselėjant savitą architektūrą ir paveldą, todėl tai verta aptarti.

ARCHITEKTŪRA

Sprendžiant iš dažniausiai sutinkamų Klaipėdos atvaizdų, mieste stipriausiai paveikus stebėtojui yra persipinantys uosto ir miesto vaizdai. Tik uostamiestyje architektūrą papildo ir nuolat keičia laivų siluetai ir techniniai įrengimai. Tokie miestovaizdžiai yra nepabostantys, jie ypatingai geidžiami, tapomi ir fotografuojami. Net miesto bendrojo plano koncepcijoje skelbiama, kad „pagrindinė miesto idėja yra uosto ir miesto sąveika ir jos teritorinė išraiška“. Galima būtų teigti, kad uosto ir miesto sąveikos nulemti miestovaizdžiai ir yra toji architektūrinė Klaipėdos miesto vizija (tiek praeities, tiek ateities). Trokštame matyti taip urbanizuotą aplinką, kad joje vis pasikartotų uosto įrenginių, laivų, ar atviro vandens motyvas. Pokario metais uostą atribojus nuo miesto tvoromis, miestiečių nepasitenkinimo ir miesto - uosto konflikto nuotaikos užsitęsė dešimtmečius. Tai slegiantis ir auginamą gerovę nuodijantis fonas, kurį verta neatidėliojant keisti. Kitų Baltijos jūros uostamiesčių situacija patrauklesnė, kaip rodo net Liepojos, ar Talino miestų pavyzdžiai, jų platinami vaizdai, todėl augantis skirtumas ir atsilikimas slėgs vis labiau.

Viešos erdvės (vietos) pirmiausia informuoja stebėtoją apie vietovėje priimtus kokybės standartus Šių vietų tvarkymas ir naudojimas atspindi visuomenės santykį su vietos kultūros paveldu, su skirtingais žmonių poreikiais, su gamta ir pan.,  t. y. miestiečių santykius su aplinka ir savimi. Erdvių kokybė pasakoja ir praneša stebėtojui daugybę informacijos, todėl svarbu investuoti ne tik į jų techninės būklės gerinimą, bet ir architektūrinę kokybę, pildant prasmėmis ir monumentalaus meno kūriniais. Besibaigiant prievartinės ideologijos epochai Klaipėdoje buvo sukurta erdvių, kuriose meniniai akcentai, nors ir būdami stiprios išraiškos, surasdavo subtilų santykį su erdve, užleisdami joje svarbiausią vietą lankytojams. Taip vykusiai sumeistrauti Teatro, Donelaičio, M. Mažvydo (lietuvininkų), H. Manto, Vaidilos ir Bilduko skverai ir aikštės. Nuvilia, kuomet naujai tvarkomose vietose meninio akcento „per daug“ (erdvė jam per maža), kaip paminko Arka, ar Vydūno skvero atveju, arba meninio kūrinio nėra visai, tik dekoratyvus dizainas, kaip Danės skvero, ar būsimos Atgimimo aikštės atveju.

Svarbiausi miestą reprezentuojantys objektai – viešieji statiniai (valdymo, kultūros, sporto ir pan.), taip pat yra orientyrais. Tai geografiniai kelrodžiai teritorijose, taip pat - vertybiniai ir kokybės orientyrai. Svarbiausių objektų architektūra įsimena plačiai ir ilgam. Utilitarūs, be savitumo bruožų viešieji statiniai praneš apie menką pagarbą šių pastatų ir vietų naudotojams, svečiams ir aplinkai. Svarbiausius objektus naudinga pabrėžti skiriant svarbias vietas miesto audinyje, tuomet abi aplinkybės gali pastiprinti vienas kitą ir įspūdį stebėtojui. Tokių objektų ir jiems tinkamų vietų skaičius visada yra ribotas, o pasirinkimų pasekmės ilgalaikės. Optimizuojant, paprastinant tokius objektus, jų veiklos vietas (pvz. centrinio pašto, teismo ir pan.), paprastinamas iki prastinimo pats miesto įvaizdis. Tokia pačią skriaudą gali daryti „tipinių“ objektų iš kitų miestų kartojimas, net jei siūlomas dovanai. Renkantis sprendimą svarbiausiems pastatams, naudinga, todėl svarbu rinktis matant ir gebant įvertinti alternatyvas, o toks ir yra  architektūrinio konkurso kelias. Teisė pasirinkti taip pat nurodo, kam priklauso galia ir valdžia. Atviri, demokratiški konkursai parodo visuomenės nuomonės svarbą. Ydinga praktika, kuomet sprendimų priėmėjai nežinomi, kuomet svarbių pastatų, aikščių ir pan. architektūrą renka beasmenė administracija ar tik viešųjų pirkimų specialistai. Geram rezultatui reikalingas statytojas, jo asmeninė atsakomybė kontrolė, taip pat meninės idėjos konkursai, kuriuose būtų kvalifikuotai vertinama siūlomų sprendinių kokybė.

Kiekvienam laikmečiui ir kartai turėtų būti galimybė perduoti savo kūrybos patirties pėdsaką ateičiai, taip auginama pilnavertė kultūra.  Klaipėdoje galima įžvelgti egzistavus tradicijai skirti ypatingą dėmesį viešiesiems pastatams (pvz. įspūdingi pašto, teismo, kareivinių pastatai). Tokią tradicija verta būtų tęsti. Nuo XX a antros pusės architektams buvo pavykę Klaipėdos miestui suteikti „raudonų plytų miesto“ viziją. Idėją kompromitavo neatsparios klimatui, prastos kokybės medžiagos, vėliau jau dirbtinai brukama tiesiog raudona spalva bet kokiai apdailai. Naudinga, todėl svarbu, kad medžiagos būtų pasirinktos racionaliai, ilgai tarnaujančios. Kokybiškų raudonų plytų architektūra nepraranda žavesio ir gali likti architektūrinės vizijos dalimi.

Kokybiškai architektūrai svarbus aspektas, kad net meniniai sprendimai būtų racionalūs. Jie turėtų būti grindžiami realiais poreikiais. Klaipėdos miestui nėra tekę ypatingai klestėti, todėl nėra iššaukiančios architektūros pavyzdžių, nėra tokių statinių statybos ir priežiūros tradicijos. Ateities augimo perspektyvos miestui taip pat santūrios. Tam tikras architektūrinių sprendimų ir dizaino santūrumas, „praktiški“, patogūs eksploatuoti, tačiau techniškai ir estetiškai išbaigti sprendimai galėtų būti tęsiamu ir siekiamu Klaipėdos architektūrą reprezentuojančiu bruožu.

Klaipėdos architektų bendruomenė nuolat primena, kad meninės idėjos, architektūriniai konkursai yra patikrinta priemonė anksčiau pamatyti sprendimų alternatyvas, kol pakeitimai dar įmanomi ir pasirinkti geriausią iš alternatyvų. Tokie konkursai yra svarbi krašto kultūros dalis, kuomet ieškoma ir kuriamas ryšys tarp egzistuojančios, paveldėtos tikrovės ir ateities galimybių. Urbanistinių kompetencijų centras galėtų būti geriausia institucija, kaupianti tokių konkursų organizavimo ir rezultatų vertinimo patirtį. Tokio centro vykdoma švietėjiška veikla tarnautų statytojams, architektams, kitiems miesto kūryboje dalyvaujantiems, kad jie geriau suprastų bendrus, šiam miestui svarbius ir būdingus lūkesčius, tokiu būdu formuojant miesto architektūros savitumo bruožus.

PAVELDAS

2024 m. pradžioje  Klaipėdoje vešėję Elbingo miesto savivaldybininkai, architektai pristatė Elbingo senamiesčio architektūrinę viziją, architektūrinės kūrybos metodą, pavadinimu „Retroversija“. Ten sprendžiama karo sugriautų pastatų atstatymo problema, aktuali ir Klaipėdai.

Elbingas buvęs pirkliais turtingas miestas, karo metu tapo beveik visiškai sugriautas. Lenkijoje netrūko miestų, kuriuos reikėjo atstatyti skubiau, todėl Elbingo senamiesčio vietoje atsiradusi dykra išbuvo iki praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio, kuomet vietos Paminklų inspektorės pastangomis buvo suformuluota koncepcija, pagrindžianti naujos statybos senamiestyje galimybes. Valstybės lėšomis atlikus išsamius tyrimus, buvo pakviesti privatūs investuotojai, iškeliant sąlygas, kad naujų statinių vietos ir dydžiai tiksliai atkartos buvusio užstatymo kontūrus. Tuo tarpu architektūrai buvo duota laisvė interpretacijoms senoviškumo tema. Metodiškai tai atrodė visiškai teisinga. Tačiau dabar rezultatai vertinami nevienareikšmiai.

Dalies meno kritikų nuomone, rezultatai paneigė teorines prielaidas. Istoriškai atrodančios detalės imtos tiražuoti mechaniškai, maišant stilius, padarant architektūrą tokia pat pasikartojančia ir nuobodžia, kaip prieš tai paveldo saugotojų supeiktoji modernistinė architektūra. Pagrindine visos koncepcijos nesėkme tapo sąmoningas atsisakymas fasadų piešinyje (dizaine) atkurti autentiškai buvusių detalių kopijas ar jų išdėstymą, net egzistuojant gausiai ankstesnių fasadų ikonografinei medžiagai. Motyvuojama buvo tuo, kad stebėtojas negali būti klaidinamas dėl detalių autentiškumo, jis turi suprasti, kad mato istorinių formų įkvėptos, bet naujos kūrybos rezultatą. Tačiau taip pastatai tapo neapibrėžiamo, arba „jokio“ stiliaus. Gyventojams tokia architektūra netapo sava, ir toliau nepadeda tapatintis su miesto istorija, su vieta. Jų aplinka tapo nenatūralia, lyg fantastinio kūrinio dekoracija.

Kritiškai vertinant „retroversijos“ metodo rezultatus, kaip toliau prastėjančius, daroma išvada, jog senamiesčio istorinės ir kultūrinės reikšmės išsaugojimas įmanomas tik pristatant visą laikmečių ir stilių įvairovę, t. y. gretinant pastangas tiksliai restauruoti svarbiausius (įvaizdį formuojančius) pastatus, vietomis atkuriant prarastus tik esminius buvusio architektūrinio landšafto elementus (net jei tenka apsiriboti fragmentais, detalėmis), su pastangomis kurti naują, kokybišką, istorijos inspiruotą dizainą ir modernią architektūrą.

Klaipėdos miestui praeityje nesusiklostė užaugti tiek, kad pastatai jo istorinėje dalyje atitiktų dabartinio miesto dydžiui ir reikšmei keliamus lūkesčius. Saugomi išlikę foninio užstatymo, utilitarios architektūros nameliai, tuo tarpu miesto dabartinis didmiesčio statusas ir galimybės jau diktuoja greta statyti didelius, išraiškingus pastatus. Klaipėdos istorinėje dalyje susiklostė įvairiausių pastatų dydžių ir reikšmių mišinys, iš kurio pašalinti čia buvę sunkiasvoriai miesto identitetą istoriškai formavę elementai (pvz. bažnyčių bokštai). Stebėtojui sudėtinga „kontekstiškumu“ įvertinti čia naujai atsirandančios architektūros integralumą, nes kontekstas yra įvairus, t. y. neaišku, koks jis. Nauji pastatai tuomet nedera nei harmonijos, nei kontrasto principu. Įdomu, kad visa ši centrinės miesto dalies įvairovė toliau kartu renka savo amžių, kuomet sulaukę „paveldo“ statuso, bus saugomi savo unikalioje, labai skirtingoje formoje, kurdami tolesnes kliūtis užstatymui keistis ir tankėti.

Bandymai įterpti abstrakčiai „istoriškai“ dekoruotus pastatus toliau didins formų ir informacinį triukšmą miesto vaizde. Bendrai palankiau yra vertinami tie pastatai ir vietos, kurie išsaugo „tikras“, toje vietoje buvusias architektūros detales (pvz. viešbutis buv. ryžių malūno pastate, apskrities bibliotekos priestatai ir pan.). Išsaugota viena kita originali detalė suteikia originalumo visam pastatui. Net jei tokiu būdu pastatai netampa labiau išraiškingais, jie geriau įsipina aplinkoje. Fragmento gali pakakti, kad užduotų naujam pastatui derantį mastelį, ritmą, medžiagas. Visu nauju statiniu bandant stilizuoti, ar įmituoti kiekvieno savaip suprastą kontekstą, rizikuojama nepataikyti. Naudingiau būtų tikras detales, išlikusias, ar atkurtas, įkomponuoti jų tikrose vietose. Autentiška smulkmena gali būti vertingesnė už didžiules brangias butaforijas. Išsaugotas, ar atkurtas fasado fragmentas, įėjimo ar įvažiavimo vieta, pakartotas langų ritmas ar siluetas gali rasti savo formų tęsinį gretimo pastato detalėse. Taip mikro lygmeniu (kuriame ir suvokiamos erdvės senamiesčiuose) galima kurti vienovės ir harmonijos oazes, išliekant sąžiningu ir savo laikmečiui, kuriant šiuolaikišką architektūrą.

Toks kūrybos metodas nėra naujas, jis yra senamiesčiams būdingas. Daugelis senųjų pastatų yra statyti vis perstatant jų vietoje prieš tai buvusius, perimant, integruojant dalį ankstesnio statinio. Tai lyg natūralus augimas, tokia architektūra galėtų būti vadinama „augmentine“  (nuo lot. „augmentum“- augimas), t.y. auganti. Tokia architektūra reikštų jos „išauginimą“ iš prieš tai čia egzistavusios architektūros, jos netiražuojant, neišpučiant, bet „užauginant“ panaudojus menines priemones. Miesto masteliu tai būtų vietovėje egzistavusių architektūros bruožų panaudojimas naujos architektūros kūryboje. Galima įžvelgti, kad toks kūrybos metodas buvo taikomas  prieškario Klaipėdoje, kuomet architektai įterpdavo raudonų plytų mūro fragmentus ir elementus į savo kuriamus modernius pastatus. Vėlesnė raudonų plytų miesto  koncepcija tai pratęsė, taigi, Klaipėdai tai būdinga. Geresnis šio seno metodo supratimas apsaugotų Klaipėdą nuo nebūdingų, klaidinančių imitacijų, palengvintų architektūrinės savasties ir patirties išsaugojimą ir tęstinumą.  Auginamos architektūros  metodas galėtų padėti visiems rasti subtilesnį ryšį su miestu ir vieta, kuriame kuriama, investuojama, padėtų sutaikyti paveldo apsaugos ir darnaus vystymo prioritetus, leistų miestui tankėti ir vystytis, nešvaistant jo riboto ekonominio ir demografinio potencialo naujų teritorijų urbanizavimui.

Pravartu išmanyti, kokia architektūra, jos detalės yra būdingos vietai ar objektui, kad naujiems kūrėjams ši informacija būtų pasiekiama ir suprantama. Klaipėdos senamiesčio detales rinko ir tyrė vietinės restauratorių dirbtuvės, dabar ši medžiaga pabirusi archyvuose, sunkiau randama. Laiko ir  dėmesio stygius,  skurdina naujus projektus. Visuomenei pripažįstant, kad senamiesčiuose yra jai svarbios vertybės, reikalinga, kad būtų vėl skiriamos lėšos tyrimais, informacijos atnaujinimui. Be paveldosaugos biurokratų, reikalinga praktinė restauratorių veikla, dirbtuvės, galinčios operatyviai suremontuoti, išsaugoti svarbias detales nuo išnykimo.

Klaipėdos architektų bendruomenė ėmėsi iniciatyvos surinkti ir išleisti Klaipėdos senamiesčio detalių katalogą.  Tai ne tik pastanga išsaugoti Klaipėdos miesto architektūros sąvastį, bet ir galimybė įnešti savo kartos indėlį į bendrą kultūros lobyną. Numatytasis urbanistinių kompetencijų centras taip pat reikšmingai prisidėtų prie tyrimų ir kūrybinės išminties sklaidos.

Išvados:

-        Miesto savitas, atpažįstamas vaizdas yra pageidaujama savybė, kurį verta puoselėti profesionaliai, stiprinant teigiamas puses. Savitu bruožu gali būti ne vien triukšminga architektūra, bet ir jos savitas santykis su egzistuojančia aplinka, sąlygotas objektyvių, mieste pasikartojančių aplinkybių, egzistuojančių apribojimų.

-        Klaipėdos miestas patiria demografinių ir ekonominių iššūkių, kad atlieptų keliamus lūkesčius išlikti patraukliu kitų panašių miestų kontekste, todėl svarbu, kad čia būtų stiprinamos žinios apie miestą t. y. būtų investuojama į urbanistines kompetencijas. Architektūros sėkmei svarbu ne tik architektams, bet ir objektų statytojams suprasti ir prisiimti atsakomybę už rezultatus.

-        Meninių idėjų, architektūriniai konkursai išlieka geriausias būdas alternatyvoms įvertinti ir išrinkti, kol dar pakeitimai įmanomi, geriausias būdas miesto savitumui puoselėti. Tokių konkursų organizavimo gebėjimus verta ugdyti urbanistinių kompetencijų centre.

-        Verta visuomenės lėšomis puoselėti ir skatinti pažinti vietos architektūros ypatybes, kad nauja architektūra istorinėje aplinkoje galėtų kokybiškai išaugti iš paveldėtosios, kuriant savitą kultūrą, naujas jos turinio išraiškas.

LASKAO Valdybos pirmininkas

Architektas Mantas Daukšys

Panaudota literatūra:

-        Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis. Eglė Navickienė, Vilnius, Technika, 2006

-        Retroversion in Elbląg – an attempt at a critical assessment of the tendencies in the reconstruction of historic towns. Maurycy Hadrian Domino, 2019 m. https://ochronazabytkow.nid.pl/wp-content/uploads/2019/08/OZ_1-2017_04_Domino.pdf