„Būtų mano valia, uždrausčiau statyti aukštesnius nei keturių aukštų gyvenamuosius pastatus, padidinčiau patalpų aukštį nuo 2,8 m bent iki 3,3 metro, prekybos plotams nustatyčiau 200 kv. m limitą, o miesto centre – dar mažesnį, ir į miesto planavimo procesus įtraukčiau čia gyvenančias bendruomenes”, – pamąstymais apie sveikos aplinkos kūrimą dalijasi sostinėje gyvenantis klaipėdietis urbanistas ir poetas, idėjų dirbtuvių „Vario burnos” įkūrėjas Tomas S. Butkus.
Praėjusią savaitę „Urbanofilų” bendruomenės susitikime Klaipėdoje savo naujausią leidinį – monografiją „Miestas kaip įvykis” – pristatęs tarpdisciplininių tyrimų propaguotojas šią knygą, brandintą septynerius metus, vadina pastanga suvokti pokyčius, vykstančius gyvenamojoje erdvėje.
Pastaraisiais dešimtmečiais jų nestinga. Tomo S. Butkaus pastebėjimu, susitvarkyti su laisvosios rinkos iššūkiais bei suvaldyti finansinius srautus sekasi ne kaži kaip, miesto planavimas yra formalizuotas iki teisinių procedūrų algoritmų, o savivalda kol kas tėra realiai neveikianti deklaracija. „Vis dėlto turiu nuojautą, kad naujos urbanistinio planavimo koncepcijos pamažu tampa reikalingos, ir su „Vario burnomis” ketiname imtis šio darbo”, – užsiminė pokalbininkas.
Klaipėdos skaudulys – senamiestis, kurio merdėjimas siejamas su didelės parduotuvės atsiradimu miesto centre. Kaip siūlytum gelbėti situaciją? – teiravomės Tomo S. Butkaus.
Ji išties komplikuota. Atvejai, kai didžiulis kapitalas laužo urbanistines struktūras, nėra reti. Kita vertus, idėja, kad galima suplanuoti ir pastatyti idealų miestą, yra atgyvena: miestas yra gyvas organizmas, kiekviena karta gali ir turi pastatyti savąjį – mano įsitikinimu, į planavimo procesą reikia įtraukti įvairiausias socialinės grupes. Pavyzdžiui, mokykla galėtų rūpintis kuria nors savo rajono viešąja erdve, mainais į tai įgydama teisę veikti čia savo nuožiūra. Savivaldos lygiu planavimą kuruoti galėtų vietos bendruomenės, pavyzdžiui, seniūnaitijos. Jeigu jos teritorijoje statomas prekybos centras – vadinasi, seniūnaitija turėtų gauti už suteiktą leidimą lėšų, kurias galėtų skirti savo prioritetams įgyvendinti.
Senamiestis, be kurio miestas – bevertis, yra ypatinga vieta, kurioje galioja įvairūs paveldosaugos suvaržymai. Tačiau mums, gyvenantiems šiandien, miestas reikalingas dabar. Juokauju, kad man, senam ateistui, pati mieliausia vieta yra Vilniaus senamiestis, kuriame gausu bažnyčių. Klaipėdos senamiestis tradicinio pavidalo neišsaugojo, ir parduotuvėlės, nors ir labai svarbios, jo neišgelbės: turi būti maksimaliai tiksliai atkurta senamiesčio urbanistinė struktūra, kad vizualiai patirtume jį kaip vientisą organizmą.
Tad reikia atstatyti piliavietę, sutvarkyti pėsčiųjų takus, siejančius su Anikės aikšte bei kitais kvartalais. Bažnyčią siūlyčiau atstatyti senojoje vietoje, buvusio konditerijos fabriko teritorijoje – kaip dominantę, turinčią ryšį su piliaviete. Beje, Klaipėdos senamiestis išsaugojo retenybę: vieną seniausių, XIII amžių siekiančią, urbanistinę struktūrą. Manau, verta deramai ją paakcentuoti, papildyti žaliosiomis jungtimis su takais dviratininkams bei pėstiesiems.
Pritraukti žmones į centrą padėtų arba tobulai sutvarkytas viešasis transportas, arba mašinų stovėjimo aikštelių sistema, smulkųjį verslą senamiestyje reikėtų skatinti mokestinėmis lengvatomis.
Labai vertinu mieste atsiradusius mažosios plastikos akcentus, pavyzdžiui, „Vaikystės svajonės” skulptūrą Kruizinių laivų terminale, vaiduoklio skulptūrą prie „Ryžių malūno”: faktas, kad legenda po daugelio šimtų metų išniro į dienos šviesą, parodo, kad žmonėms rūpi, kur jie gyvena, kad savo aplinką jie suvokia ne kaip beorę erdvę su „supermarketais” ir pigiomis kiniškomis prekėmis… Daugiau laisvės, saviironijos, mažiau patoso tikrai nepamaišys. Nykiausia, kai pinigai eikvojami be polėkio.
Savo ruožtu prekybos centrai kupini verslo įkvėpimo, tačiau yra kritikuojami.
Taip, ir jie yra visuomenės kūrinys. Mes patys einame ir perkame, palaikydami šią sistemą: žmonėms, kurių smegenis preparuoja alinantis darbas ir buka televizija, kitko nelieka. Kokia kultūra – toks ir miestas, kuriame išdygo didžiulės atsitiktinių statinių krūvos. Tai nėra baisiausia. Didžiausia problema, kad pagrindinis vartojimo mašinos produktas yra nuolatinė stoka – prisiminkime staigų alkio pojūtį, kylantį pavalgius greito maisto restorane, ir žmogus jaučiasi nelaimingas.
Išeitį matau vieną – per edukaciją. Reikia mokyti jaunąją kartą apie civilizacijos pokyčius. O tam reikia žengti iš konservų dėžutės mentaliteto ribų, pamatyti pasaulio.
Kai suvoksime, kas ir kur mes esame, natūraliai imsimės veiksmų. Buvimas šioje erdvėje padarys savo, nes žmogus – socialinė, prisirišanti būtybė, kuri tik gyvendama konkrečioje vietoje jaučiasi visavertė. Rišamoji medžiaga – moralė, be kurios nepadarysime nieko, nesukursime nei gražaus miesto, nei sėkmingos pramonės. Miestas – mūsų dvasinio gyvenimo atspindys: jeigu nekenčiame savęs ir gyvenimo, aplink projektuojame neapykantos, pykčio ir nepasitikėjimo pasaulį.
Senieji gyvenamieji kvartalai bei „miegamieji” rajonai taip pat nepasižymi grožiu.
Naujieji rajonai tebūnie eksperimentų laukas: keičiantis supratimui ilgainiui bus sugrįžta prie kompaktiško užstatymo. Tačiau apskritai Klaipėdoje kažkodėl niekada negalvota apie vietovei būdingus stiprius vėjus. Pietiniai rajonai visiškai nehumaniški – didžiulis pastatų aukštis kaupia vėjo energiją, susidaro vėjo verpetai. Aukštį reikėtų riboti, o užstatymą – tankinti.
Kalbant apie senesnius gyvenamuosius kvartalus, pavyzdžiui, Kauno gatvės, reikėtų atsižvelgti į jų atsiradimo kontekstą – masinės daugiabučių statybos tuometinio Sovietų Sąjungos vado Nikitos Chruščiovo paskatintos dėl apverktinos pokario situacijos, kai dauguma žmonių gyveno antisanitarinėmis sąlygomis. Tačiau klaida buvo planinės ekonomikos užmojis iki 2000-ųjų sukišti visus gyventojus į šiuos blokus, kuriuos verčiau reikėjo statyti 30-40 metų laikotarpiui.
Šiandien galėtų praversti renovacija, deja, prieštaringai vertinama. Yra puikių renovacijos projektų pavyzdžių: šiltos spalvos, naujos aplinkos sutvarkymo idėjos gerokai pataisytų daugelio rajonų peizažą. Pilna architektų, kurie, užuot gražinę miestą, projektuoja sandėliukus. O sakyti „nugriaukime ir pastatykime naujus” būtų naivu – žmonės pripratę prie gelžbetoninių kankorėžių komforto, daugelis už nieką nesikeltų į malkomis šildomą namelį.
Tačiau namas užmiestyje daugeliui yra įgyvendinta arba skubama įkūnyti svajonė.
Tai šuoliškos urbanizacijos išdava: per 40 metų visa nacija iš agrarinės visuomenės paversta urbanizuota. Industrinėse valstybėse šis procesas vyko šimtmečiais; miesto sociologai sako, kad tikru miestiečiu vadintinas trečiosios kartos, užaugusios mieste, atstovas. Klaipėdoje tokių nėra, Vilniuje – vos kelios šeimos, dauguma gyventojų suvažiavę iš kaimų. Todėl neretai miesto kraštovaizdyje gali pamatyti netikėtų derinių: profesinės mokyklos pastato iš stiklo ir betono kieme puikuojasi drožinėta medinė skulptūra, Žemaitijos miestų būdingas akcentas – akmenys. Tiesa, tai, kas tinka gamtinėje aplinkoje, disonuoja urbanistinėje. Tačiau lietuvis – gamtos žmogus. Ši santykį atskleidžia kad ir Lietuvos gatvėvardžiai: esu nustatęs, jog dažniausiai pasitaikantieji yra susiję su gamtos reiškiniais – Beržų, Pušų, Lauko…
Monografijos rengimas užtruko. Toks ir buvo planas ar sukliudė aplinkybės?
Turint galvoje tai, kad rašydamas taikiau į fundamentalumą, parašiau pragmatiškai greitai, – šypsosi. – Kad imsiuosi ją ruošti, supratau apsigynęs daktaro disertaciją. Ją apdorojus ir papildžius, rašymas užtruko apie metus: pradžioje prisiversdamas, o vėliau vis lengviau per dieną parašydavau bent po du lapus. Labai pravertė tai, kad lankiausi 34 valstybėse ir 130 miestų – ne viską galėjau naudoti knygoje, bet regimoji atmintis buvo puiki paspirtis.
Sieki mokslininko karjeros, kitokių dalykų?
Oi ne. Čia pragmatika ir baigiasi. Universiteto žmonės man prikaišiojo, esą mano požiūris į mokslą nesuvokiamas, argi galima derinti urbanistikos, sociologijos bei kultūros sąvokas ir nagrinėti prekybos centrų problemas?! O man atrodo, kad urbanistikos, kuri Lietuvoje atsieta nuo realaus miestų formavimosi proceso, aklavietė – tyrinėti plytų rišamąjį skiedinį. Mano tikslas buvo atlikti studiją, susivokti beprotiškame pasaulyje, kas, kaip ir kodėl vyksta. Ir svarbiausia išvada – linkėčiau tiek kiekvienam iš mūsų, tiek Klaipėdai ir kitiems miestams išdrįsti būti savimi.
VALERIJA LEBEDEVA
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos mokslų fakultetas kviečia į KU GMMF dekano, Kraštovaizdžio architektūros ir aplinkos planavimo katedros vedėjo prof. Petro Grecevičiaus suprojektuoto Baltų kultūros parko Kinijoje pristatymą-viešas paskaitas, kurios vyks š.m. gruodžio 16 d. 13 val. Mokslo ir technologijų parko konferencijų salėje ir gruodžio 20 d. 13 val. Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto 315 auditorijoje.
Šiaurinėje Kinijos dalyje esančio Jinzhou miesto teritorijoje 2013 metais vyks pasaulinė parkų kūrybos EXPO. Šia proga kuriamas parkas, kuriame 20 žemės gabalėlių (po 0,5 ha) skirta pasaulinės kraštovaizdžio architektų organizacijos (angl. IFLA) 2010 metais surengto konkurso nugalėtojams.
„Bendras viso pasaulinei parodai kuriamo parko dydis – 400 hektarų, savo idėjas konkursui antrame atrankos etape pateikė 43 įvairų šalių dalyviai, iš jų žiuri atrinko 20. Tarp jų – ir mano suprojektuotas Baltų kultūros parkas. Būsime, beje, vieninteliai iš Baltijos jūros rytų regiono šalių, gavusių puikią galimybę įrengti savo šalies kultūros parką”, – teigia P. Grecevičius.
Viešose paskaitose prof. P. Grecevičius apžvelgs naujausias kraštovaizdžio architektūros tendencijas.
KU GMMF informacija
Gargžduose pristatyti išskirtinių kūrybinių dirbtuvių rezultatai. Jų metu keturios jaunųjų architektų komandos kūrė Gargždų miesto daugiabučių namų grupių modernizavimo koncepcijas.
Architektai ne tik svarstė, kaip turėtų atrodyti modernizuoti daugiabučiai, bet ir bandė spręsti, kokią įtaką jie darytų bendram Gargždų vaizdui, kaip galėtų įtraukti bendruomenes, kaip derėtų prie aplinkos ir panašiai.
Jaunųjų architektų komandos miestą suskirstė į kelis kvartalus ir stengėsi vieningą koncepciją šiek tiek išskirstyti pagal juos.
Pirmoji architektų komanda kvartale Minijos upės slėnyje siūlė minimaliomis priemonėmis išnaudoti gamtinį potencialą. Jiems pasirodė svarbu, kad čia išsidėstę daugiabučiai turėtų terasas. Miesto centre pirmoji komanda siūlė koncentruotis į įvairias paslaugas. Jų teigimu, Kvietinių gatvėje įsikūrusių daugiabučių pirmieji aukštai turėtų būti skirti smulkiajam verslui. Kituose kvartaluose komanda siūlė plėtoti kultūrinį potencialą, spręsti automobilių statymo problemas, išnaudoti pėsčiųjų takelius, pirmus aukštus palikti biurams ir pan.
Antroji komanda orientavosi į bendruomenių stiprinimą. Anot architektų, dabartinė problema ta, kad pernelyg skirtingi žmonės gyvena kartu, todėl kyla įvairiausių konfliktų. Jie siūlė Gargždų daugiabučius renovuoti atsižvelgiant į socialines grupes. Pavyzdžiui, viename kvartale įkurdinti senjorus įrengiant sklypelius sodininkavimui, pasiplepėjimų kampelį ir panašiai. Kituose kvartaluose pasiūlyta apgyvendinti menininkus su verslininkais, jaunas šeimas, aktyvią bendruomenę, taip pat įrengti prabangių būstų kvartalą, kuriame koncentruotųsi ir neįgalieji. Šių skirtingų kvartalų jungtis turėtų būti į daugiabučių fasadus saikingai įnešti tautodailės elementai.
Trečioji komanda koncentravosi į miegamųjų rajonų pavertimą gyvenamaisiais, kuriuose bendruomenės norėtų ir galėtų daryti įtaką savo kvartalo kaitai. Architektai siūlė kvartalus skirstyti į smulkesnius vienetus su uždarais kiemais. Kiemai, jų manymu, galėtų būti pritaikyti skirtingiems bendruomenių pomėgiams. Pavyzdžiui, sodų tipo kiemai su sklypeliais ar lysvėmis daržovėms, gėlėms ir panašiai, parko tipo kiemai su takeliais pasivaikščiojimui, gražiu apželdinimu bei sporto tipo kiemai su įvairių žaidimų aikštelėmis, treniruokliais. Taip pat siūlyta į modernizacijos procesą įtraukti bendruomenę, kad vaikai pasakytų, kokių žaidimo aikštelių norėtų, paaugliai – kaip papuošti namo sienas ir t. t. Architektų manymu, namuose galėtų būti įrengtos bendros skalbyklos, pirtys ir panašiai. Centrinę miesto gatvę šie architektai siūlė paversti promenada, skirta pėstiesiems ir dviratininkams.
Ketvirtoji architektų komanda bandė ieškoti priežasčių, kodėl modernizacijos projektas visuose Lietuvos miestuose stringa. Jų manymu, reikėtų ieškoti bendruomenę vienijančių dalykų. Ši architektų grupė tikino, jog geriausia išnaudoti laisvą plotą – mansardas, palėpes, statyti antstatus, priestatus ir pan. Šiuose plotuose įrengus ir pardavus butus atsirastų papildomų pinigų, kurie galėtų būti skirti būtent modernizavimui. Automobilių statymo problemas pasiūlyta spręsti išnaudojant cokolinius aukštus.
Darbų recenzento Algio Vyšniūno teigimu, dirbtuvės pavyko, mat sukurtos aiškios schemos, o ne tik beprasmiai lozungai. Taip pat profesoriui buvo džiugu, kad apie daugiabučių renovaciją kalbama ne tik kaip apie vatos klijavimą prie fasadų.
Planuojama, jog šiems pasiūlymams apibendrinti bus sukurta ekspertų grupė, kuri geriausias idėjas pateiks Gargždų bendrojo plano rengėjams.
EGLĖ RUŠKUTĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Lapkritį ir gruodį Gargžduose vykusių kūrybinių dirbtuvių rezultatas – 4 galimi miesto ateities scenarijai. Juos parengė ir visuomenei pristatė kūrybinėse dirbtuvėse Klaipėdos rajono centro praeitį bei dabartį analizavę architektai ir dizaineriai.
Keturios dalyvių komandos gavo užduotį – sukurti koncepciją Gargždų miesto daugiabučiams kvartalams renovuoti: gauti siūlymus, kokie pokyčiai reikalingi, nustatyti būdus, kaip modernizavimo sprendimai galėtų formuoti ar stiprinti miesto savitumą, sukurti geriausiai atnaujinto daugiabučio viziją. Kūrybinių dirbtuvių dalyviai turėjo teikti savo siūlymus 5 miesto daugiabučių namų mikrorajonams.
Renovuoti ne tik gyventojų sąskaita
Visos kūrybinių dirbtuvių komandos į Lietuvoje vis neįsibėgėjantį daugiabučių renovacijos procesą pažvelgė skirtingais rakursais. Štai, VAMA vardu pasivadinusi grupė (V. Ūsas, A. Uogintas, M. Morkūnas, A. Tarutytė), dėmesį sutelkė ne tik į estetinį ir funkcinį kvartalų vaizdą, kurį sukurtų kompleksinis aplinkos atnaujinimas. Komandos nariai konstatavo, kad vienas svarbiausių renovacijos proceso trikdžių – prievolė gyventojams investuoti savo lėšas. Tad autoriai pasiūlė kitą būdą, kaip kaupti pastatų atnaujinimui reikalingą kapitalą – ieškoti galimybių ant esamų daugiabučių statyti antstatus, papildomus aukštus, ar projektuoti priestatus. Pardavus papildomą gyvenamąjį plotą gautos lėšos kompensuotų renovavimo kaštus. Šios kūrėjų grupės siūlymuose atgimsta prieškariu medine architektūra išsiskyrę Gargždai. Stilingi, šiuolaikiški medžio dekoro elementai panaudoti ant centrinės miesto dalies renovuotų pastatų fasadų.
Daugiabučių kiemus – žmonėms
Grupės GVLV (G. Puškorius, V. Bartininkaitė, L. Bogušas, V. Lelys) projektuose – daug dėmesio skirta ankščiausiems, paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais statytiems tipinių daugiaaukščių kvartalams, kenčiantiems nuo automobilių pertekliaus kiemuose. Spręsdami šią problemą, autoriai neaukoja esamų žaliųjų plotų mašinų saugojimo aikštelėms plėsti, priešingai – siūlo kuo daugiau erdvių atiduoti bendruomenėms poilsio ir laisvalaikio zonoms kurti, o transportą kelti į kvartalų prieigas ar kurti tam specialiai įgilintas aikšteles. Tokių aikštelių stogai galėtų būti apželdinami ir tarnauti, kaip viešosios erdvės, vaikų žaidimų aikštelės ar pan.
Specializuoti kvartalai pagal socialinius poreikius
Vieną iš kontraversiškiausių sprendimų – renovuoti miesto kvartalus pagal jiems priskirtą socialinę funkciją – pasiūlė grupė SOME (V. Grykšas, L. Gronskytė, V. Kaušinytė, S. Stanislauskaitė). Autoriai, įvertinę esamą miesto situaciją, pasiūlė formuoti aplinką pagal atskirų socialinių grupių poreikius. Pavyzdžiui, vieną iš seniausiai apgyvendintų daugiabučių kompleksą ant Minijos upės šlaito pritaikyti pagyvenusių žmonių reikmėms, kuriant atitinkamą infrastruktūrą. Gana erdvią centrinę miesto dalį adaptuoti verslo, meno ir neįgaliųjų žmonių gyvenimui, nes esama aplinka palanki šio visuomenės sluoksnio lūkesčiams realizuoti. Tokiu principu atnaujinant kvartalus, anot autorių, būtų galima išvengti konfliktinių situacijų, kuomet bendroje aplinkoje priversti sugyventi skirtingus poreikius turintys žmonės.
Miegamieji kvartalai = gyvenamieji
Komanda SIT (K. Valiukevičiūtė, I. Karkalienė, M. Gaputis, M. Gipas) savo darbo manifestu pasirinko šūkį, jog miegamieji rajonai turi virsti gyvenamaisiais. Tam autoriai esamus mikrorajonus skaldo į mažesnius struktūrinius vienetus, formuoja uždarus kiemus, taip sudarydami sąlygas bendruomeniškesniam gyvenimui. Gyventojų saviraiškai siūlomos idėjos – kurti parko, sodo ar sportininkų tipo kiemus. Autoriai Gargžduose regi ir pėsčiųjų alėjos įrengimo galimybę.
Geriausios idėjos turi virsti realybe
Kūrybines dirbtuves ir jose gimusias idėjas, kurias praėjusią savaitę gargždiškiams pristatė architektai ir dizaineriai, projektų recenzentas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros prof. Algis Vyšniūnas pavadino pavykusiomis. „Galima konstatuoti, kad iš principo yra sukonstruotos daugiabučių gyvenamųjų namų grupių Gargžduose modernizavimo koncepcijos gairės. Teigiamas dalykas, kad renovacijos objektu laikomi ne tik gyvenamieji pastatai, bet ir pati gyvenamoji aplinka“,-pažymėjo profesorius. Visa tai, anot jo, turėtų virsti konkrečia veiksmų strategija, rengiant masinės statybos gyvenamųjų rajonų restruktūrizacijos galimybių ir tikslingumo įvertinimo metodiką bei techninius-ekonominius skaičiavimus, formuojant aplinkos atnaujinimo strategines nuostatas, rengiant konkrečių kvartalų urbanistinės plėtros perspektyvas, koncepcijas, techninius sprendimus. Recenzentas neabejojo, jog geriausi kūrybinių dirbtuvių pasiūlymai turi būti detalizuojami ir netgi realizuojami.
Apibendrinta kūrybinių dirbtuvių dalyvių darbų medžiaga bus pateikta Klaipėdos rajono savivaldybei, planuojančiai sprendimus sisteminei gyvenamųjų kvartalų renovacijai skatinti. Kūrybines dirbtuves organizavo LAS Klaipėdos apskrities organizacija.
Dalia Grikšaitė
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
Kūrybinių dirbtuvių “DAUG.R.E.K.” dalyviai – architektų ir dizainerių komandos – Klaipėdos rajono politikams, Savivaldybės atstovams ir visuomenei pristatys Gargždų miesto daugiabučių gyvenamųjų namų grupių modernizavimo vizijas. Jose – idėjos ir siūlymai, kokį ateities Gargždų vaizdą galima sukurti renovacijos proceso metu, jeigu daugiabučiai bus atnaujinami sistemingai, nustačius aiškius ir miesto interesus atitinkančius architektūrinius principus.
Kūrybines dirbtuves inicijavo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, organizavo Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija. Lapkričio 24-26 dienomis Gargžduose dirbo 16 architektų ir dizainerių iš Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos. Į 4 komandas pasiskirstę kūrybinių dirbtuvių dalyviai analizavo miesto istorinę medžiagą, dabartinę Gargždų daugiabučių kvartalų būklę, diskutavo su vietos valdžios atstovais bei gyventojais, informaciją apibendrino diskusijose ir pateikė savo siūlomus sprendinius.
Kūrybinių dirbtuvių koordinatorius architektas Vitalijus Jankūnas sako, jog per porą pastarųjų savaičių padarytas didelis darbas, sukurti įdomūs, daug gerų idėjų talpinantys darbai. Užsakovams – Klaipėdos rajono politikams bei Savivaldybės administracijai – teks nelengva užduotis apsispręsti, kuria kryptimi sukti Gargžduose dar tik prasidedantį renovacijos procesą.
Kūrybinių dirbtuvių organizatoriai sveikino Klaipėdos rajono savivaldybę, parodžiusią gerą pavyzdį, kaip miestuose turėtų būti formuojama daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų atnaujinimo politika. „Neturėdami bendros koncepcijos ir renovuodami pavienius namus, miestai rizikuoja sukurti chaotišką architektūrinį koliažą, kuris jų nepuoš. Pasitvirtinus idėją bei nustačius bendrus renovavimo principus, galima tikėtis suvaldyti stichiškus procesus ir kurti gerą miesto vaizdą“,- sako Vitalijus Jankūnas.
Dalia Grikšaitė
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje svarstytos dviejų miesto parkų – Skulptūrų ir Sąjūdžio – perspektyvos.
Abi teritorijos reikšmingos miesto bendruomenei, tačiau jų ateities vizija gimsta skirtingai. Jeigu dėl centrinėje miesto dalyje esančio Skulptūrų parko inicijuojamos diskusijos su visuomene, kruopščiai analizuojama istorinė medžiaga ir šių dienų bendruomenės poreikiai, tai Sąjūdžio parkas projektuotas „nuotoliniu metodu“ – jo reprezentacinės dalies ir prieigų teritorijų koncepcijos sprendiniai gimė valdininkų ir architektų kabinetuose, bandant atspėti šio parko lankytojų lūkesčius.
Skulptūrų parko perspektyva – diskusijų etape
Skulptūrų parko klausimas Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje šiemet svarstytas jau trečiąkart. Parką administruojantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejus šiuo klausimu šiemet inicijavo plačią diskusiją visuomenėje apie šios vietos praeitį, dabartį bei ateitį, unikalios vietos tapatybę. Muziejininkų teigimu, kol mieste nesama principinio susitarimo dėl parko perspektyvos ir galimų jo sutvarkymo būdų, jis tiesiog merdėja, atsiranda vis daugiau chaoso apraiškų. Tokia parko kokybė netenkina nei juo besinaudojančios vietos bendruomenės, nei menininkų, kurių darbai įkurdinti parke.
Po pirmųjų svarstymų Ekspertų taryboje nutarta rengti kūrybines dirbtuves, į jas kviesti ne tik architektus, bet ir landšafto specialistus, menininkus ir kartu ieškoti galimų parko ateities vizijų. Rudenį įvykusių kūrybinių dirbtuvių rezultatas – 3 projektai, parodę, jog parkas turi daug galimybių tapti patrauklia ir įdomia miesto gyventojų laisvalaikio leidimo vieta. Joje taikiai gali sugyventi dramatiškos praeities ženklai ir šiandieninės kartos poreikiai bei lūkesčiai.
Ekspertų tarybai savo idėjas pristačiusios 3 kūrybinių dirbtuvių dalyvių komandos pateikė skirtingas parko vizijas, tačiau jose esama ir bendrų dalykų. Visų projektų autoriai akcentavo, kad parkas turi turėt aiškias funkcines zonas: ramybės arba memorialinę (joje būtų įprasminta šios vietos praeitis, sukurti memorialiniai ženklai); ekspozicinę erdvę šiuolaikinės skulptūros kolekcijai ir aktyvaus poilsio zoną su atraktyviomis vaikų žaidimo aikštelėmis bei sporto įrenginiais. Visų darbų autoriai akcentavo būtinybę akcentuoti įėjimus į parką – įrengti vienos ar kitos formos informacinius ženklus, lankytojams pasakojančius šios vietos istoriją.
Būdai, kuriais autoriai siūlė kurti patrauklesnį parką, įvairūs – želdiniai, originalios takų sistemos, apšvietimas ir kt.
Siūlo architektūrinį idėjų konkursą
Išklausiusi pristatymus LAS Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba konstatavo, jog būtina tęsti diskusiją su visuomene, jai pristatyti kūrybinėse dirbtuvėse gimusias idėjas ir skatinti valdžios institucijas spręsti parko sutvarkymo klausimą, juolab kad esami planavimo dokumentai naujų iniciatyvų neriboja.
Anot ekspertų, kūrybinių dirbtuvių rezultatai parodė, jog parke taikiai gali sugyventi praeitis bei dabartis ir tai gali tapti viena iš šios vietos vertybių, tik tam reikalingi apgalvoti sprendimai. Ekspertų taryba savo išvadose pasisakė už tai, kad prieš pradedant rengti techninius parko sutvarkymo projektus ar priimant sprendimus dėl pavienių objektų parke statybos, būtų surengtas atviras architektūrinių idėjų konkursas, kuriame kartu su architektais ir landšaftininkais būtų skatinami dalyvauti įvairių sričių specialistai bei suinteresuoti asmenys. Iš tokio konkurso tikimasi dar daugiau originalių, apmąstytų parko ateities vizijų.
Sąjūdžio parkui – dirbtiniai tvenkiniai ir amfiteatras
Sąjūdžio parko ateitis, kuri pristatyta UAB „Klaipėdos komprojektas“ parengtuose projektuose, suplanuota kitokiu principu. Dar 2010 metais LAS Klaipėdos apskrities organizacija miesto Savivaldybės administracijai siūlė rengti kūrybines dirbtuves, kuriose specialistai kartu su vietos gyventojais, potencialiais šio parko naudotojais, ieškotų sprendinių, atspindinčių žmonių poreikius. Tokiu būdu pati bendruomenė būtų turėjusi galimybę teikti savo idėjas bei siūlymus ir taip kurti savo parką. Deja, pasiūlymas nesulaukė miesto valdžios dėmesio, o dabar jau visuomenei pristatoma architektų parengta Sąjūdžio parko reprezentacinės dalies ir prieigų teritorijoje tarp Šv. Juozapo darbininko bažnyčios ir Jūrininkų pr. esamos padėties analizė bei planuojamos teritorijos koncepcija. Didžiuliuose parko plotuose suplanuoti pasivaikščiojimo, dviračių takai, parko funkcinės zonos su numatomais laisvalaikio ir poilsio įrenginiais. Projektuotojai parke pasiūlė sukurti vieną didelę vaikų žaidimų aikštelę, sporto aikštyną, BMX dviračių gerbėjams pritaikytą kliūčių ruožą, numatyta ant esamos kalvelės šlaito įrengti amfiteatrą su aikštele renginiams ir netgi Kalėdų eglute. Sprendžiant teritorijos pelkėjimo problemą pasiūlyta iškasti du tvenkinius, juos sujungti dirbtine upelio vaga. Parke apibrėžtos dvi šunų išvedžiojimo arba, anot projekto autorių, šunų tualeto vietos, tuo pat metu tokios įstaigos dvikojams lankytojams nėra – tik nustatyta, kur kilnojamieji tualetai galėtų atsirasti per parke vyksiančius renginius. Parko teritorijos apželdinimo planas kuriamas atskirai, šią misiją atlieka kito miesto specialistai. Jo sprendinių Ekspertų taryba nepamatė.
Projektą rekomenduota tobulinti
Ekspertų tarybos narių diskusijose apie pateiktą koncepciją netrūko abejonių, kokia šio parko idėja, kiek racionalūs ir pagrįsti siūlomi sprendiniai, ar ne per brangūs miestui projekto sprendiniai. Koncepcijai pritarta, tačiau ekspertai atkreipė dėmesį, jog teritoriją iki pat Jūrininkų prospekto analizuojantis dokumentas visiškai nesprendžia vieno iš labiausiai šioje miesto dalyje akį erzinančio objekto – triukšmo slopinančios sienelės vaizdo problemos. Autoriams rekomenduota ieškoti būdų, kaip pagerinti jos vizualinę kokybę: galbūt pritaikyti civilizuotų valstybių patirtį ir ją apželdinti ar siūlyti kitas kompensacines priemones. Ekspertų tarybos nariai svarstytina laiko pėsčiųjų ir dviratininkų tilto per Jūrininkų prospektą idėją – taip nuosekliai prasitęstų esamas magistralinis dviračių takas. Parko planuotojams pasiūlyta parke numatyti daugiau nemokamų vaikų žaidimo aikštelių, o dviračių takų dangai parinkti ne trinkelių, o bituminę dangą.
Nors laikas diskusijai su vietos bendruomene praleistas, realizuojant projektą, t.y. tvarkant parką, sodinant želdinius, į šį procesą siūlyta įtraukti visuomenę. Tiesa, klausimas, kada popieriuje fiksuoti sprendiniai pradės virsti realybe, kol kas tikslaus atsakymo neturi.
Dalia Grikšaitė
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS GARGŽDŲ MIESTE ESANČIŲ DAUGIABUČIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ GRUPIŲ MODERNIZAVIMO KONCEPCIJAI SUKURTI ‘DAUG.R.E.K.’
Lapkričio 26 d. baigėsi tris dienas trukusios kūrybinės dirbtuvės kuriuose dalyvavo keturios architektų ir dizainerių komandos. Kviečiame susipažinti su Klaipėdos rajono savivaldybės fojė eksponuojamais kūrybinių dirbtuvių darbais ir 2011 m. gruodžio 9 dieną 15.00 val. dalyvauti rezultatų aptarime (Klaipėdos g. 2, Gargždai).
Darbų recenzinjas pristatys Prof. Algis Vyšniūnas (VGTU) ir Klaipėdos miesto vyr. dailininkas Mindaugas Petrulis.
Kontaktinis asmuo: Vitalijus Jankūnas tel. +370 601 24497, el.paštas architektai@kunas.lt
Uosto atstovams atrodo, kad vadinamoji architektų kuopelė sąmoningai žiebia konfliktą tarp uosto ir miesto. Iškyla net radikalūs norai uosto teritorijų planavimą iš miesto savivaldybės perkelti į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją.
Verslininkų norai
„Siūlymas uosto akvatorijoje statyti Muzikinį teatrą yra tik vienas puolimo prieš uostą epizodų. Įvairiose srityse pasireiškia nenoras suprasti, kad uostas turi vykdyti savo funkcijas“, – dėstė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) technikos direktorius Juozas Benetis.
KLASCO jau trejus metus vargsta derindama savo teritorijos vystymo detalųjį planą.
„Ką reiškia uosto kompanijai 3–5 metai, kai ji negali vystyti teritorijos? Verslas negali tiek laukti. Pagal Klaipėdos miesto bendrąjį planą turėtų būti numatyti uosto teritorijos vystymo pagrindiniai parametrai. Uosto teritorijų planavimo procedūros turėtų būti perduotos vykdyti valstybės institucijai – Uosto direkcijai. Užstatymų architektūrinius sprendinius ji derintų su miesto architektu“, – tokią poziciją pateikė J.Benetis.
Jis yra ne tik vienas KLASCO vadovų, bet ir Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos atstovas, kuris siūlo pataisas Aplinkos ministerijoje sukurtai darbo grupei dėl dabar vykdomų teritorijų planavimo įstatymų pakeitimų.
Pasisakymų apie tai, kad uosto teritorijų planavimu turėtų rūpintis ne Klaipėdos savivaldybė, o Uosto direkcija buvo ir anksčiau.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas pripažino, kad KLASCO, kaip ir kitos uosto kompanijos, turi daug problemų dėl teritorijų planavimo. Tačiau jis nenorėtų, kad būtų gadinami santykiai su miesto savivaldybe.
„Priešinuosi Muzikiniam teatrui uosto akvatorijoje, nes tai pažeistų įstatymus. Nepritariu ir uosto teritorijų planavimą perduoti Uosto direkcijai, nes tai prieštarauja įstatymams“, – kirto E.Gentvilas.
Nepasitenkinimas dėl architektų
J.Benečiui, kuris iš esmės pateikė apibendrintą uostininkų poziciją, užkliūva tai, kad pernelyg didelės galios vykdant teritorijų planavimą atiduotos visuomeninei architektų sąjungai. Ji esą priešinanti miestą ir uosto verslą.
„Iš uostininkų reikalaujama padaryti tą ir tą. Tikinama, kad, jei nebus padaryta, neleis to, ką nori uosto verslas. Nei uosto kompanijos, nei Uosto direkcija neatsisakė mieste investicijų į infrastruktūrą, kelių plėtojimą. Bet negali būti nurodyta, kad jei uostas nedarys to, jam nebus leista daryti ano“, – akcentavo J.Benetis.
„Mintimis mes visada buvome ir esame miesto dalis, dirbame kartu su Klaipėda, padėdami mieste rengti įvairius renginius, pradedant Jūros švente“, – tikino Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Aloyzas Kuzmarskis.
Jis teigė, kad uosto kompanijos reiškia nepasitenkinimą Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities ekspertų taryba, kuri, palaikydama investuotojus į nekilnojamąjį turtą, stumia juos į tas vietas, kurios susijusios su uosto plėtra.
Taip atsirado viešbutis šalia geležinkelio, gyvenamieji namai ir biuro pastatai uosto sanitarinėse zonose.
Nenorėtų linksėti galva
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pastebėjo, kad „uostininkai ima aukšta gaida“. Jis sakė iš uosto pusės įžvelgiantis hiperaktyvumą ir teigė nenorintis, kad būtų naudojama puolamoji terminologija.
V.Grubliausko nuomone, kalbant apie uosto teritorijų planavimo perdavimą Uosto direkcijai, painiojamas krantas ir krantinė, kaip kėdė ir elektros kėdė ar kanalas ir kanalizacija.
„Sutinku, kad uostas yra ypač svarbus Lietuvos strateginis objektas. Bet tai, kas vyksta uosto kompanijose, vertinant teritorijų pokyčius, yra realybė sietina su miestu. Aš kaip besiribojančios su uostu teritorijos atstovas nenorėčiau vien linksėti galva pokyčiams, kurie vyksta uoste. Miestas nesitaikstė, nesitaikstys ir neturėtų taikstytis, kad tai, kas vyksta jo gretimybėje, nebūtų su juo derinama“, – pastebėjo V.Grubliauskas.
Teatras supriešino
Siūlymas Klaipėdos muzikinio teatro statybos vieta pasirinkti uosto akvatoriją tapo priešpriešos tarp Klaipėdos uosto ir miesto ašimi.
A.Kuzmarskis teigė, kad siūlymą dėl teatro statybos uosto akvatorijoje Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos nariai laiko absurdišku ir netoliaregišku.
„Man kaip balzamas ant širdies yra tai, kad uosto kompanijos palaiko mano poziciją dėl Muzikinio teatro vietos parinkimo uosto dalyje. Bet kita vertus, lyg bandome atsistoti prieš savivaldybę. Muzikinio teatro vietos parinkimo konkurso sąlygas ruošė ne savivaldybė. Jei ji būtų ruošusi, gal tokių nesąmonių nebūtų atsitikę. Ruošė jas Klaipėdos muzikinis teatras su Klaipėdos apskrities pirmine architektų kuopele. Meras buvo pakviestas konkurso komisijos pirmininku. Juo tik prisidenginėta. Nenoriu, kad uostas būtų priešpastatytas miestui“, – aiškino E.Gentvilas.
Tačiau Klaipėdos meras V.Grubliauskas mano, kad nereikėtų dramatiškai vertinti Muzikinio teatro vietos parinkimo konkurso. Anot jo, yra kūrybingų žmonių, kuriems nereikėtų nukirpti sparnus.
„Sunkiai matau, kad būtų realizuotas projektas, kuris laimėjo konkursą statyti teatrą uosto akvatorijoje. Dėl projekto krante – kas kita. Dėl to turės kalbėtis Klaipėdos miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos, Uosto direkcijos, Muzikinio teatro ir „Memelio miesto“ atstovai. Kultūros ministerija turės apsispręsti, kuri vieta yra jos raumenims“, – svarstė V.Grubliauskas.
VIDMANTAS MATUTIS
Šaltinis: "Klaipėda"