SVARSTYTA: Komercinės ir gyvenamosios paskirties objekto Pievų tako g. 6, Klaipėdoje, detaliojo plano rengimo projektiniai pasiūlymai.
Užsakovas – Darius Baleika, autorius – R.Staševičiūtės projektavimo firma „Pilis“.
NUTARTA:
SVARSTYTA: Sąjūdžio parko reprezentacinės dalies ir prieigų statybos etapais teritorijoje tarp Šv. Juozapo darbininko bažnyčios ir Jūrininkų pr. esamos padėties analizė, planuojamos teritorijos koncepcija. Užsakovas – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, autorius – UAB „Klaipėdos komprojektas“.
NUTARTA:
Sąjūdžio parko reprezentacinės dalies ir prieigų statybos etapais teritorijoje tarp Šv. Juozapo darbininko bažnyčios ir Jūrininkų pr. esamos padėties analizei bei planuojamos teritorijos koncepcijai pritarti su pastabomis:
1. Tobulinti parko teritorijos prie Jūrininkų pr. sprendinius: išnagrinėti galimybę Jūrininkų prospekte esančią triukšmo slopinimo sienutę pakeisti kitomis kompensacinėmis priemonėmis- želdiniais; numatyti priemones šios sienutės vizualiniam vaizdui gerinti; nagrinėti pėsčiųjų ir dviratininkų magistralinio tako tąsą per Jūrininkų prospektą tiltu;
2. Keisti vietomis numatytas sporto ir vaikų žaidimo aikšteles, teritorijoje numatyti daugiau nemokamų vaikų žaidimo aikštelių;
3. Dviračių takams grįsti numatyti bituminę dangą;
4. Projekto sprendinių realizavimą suskirstyti etapais;
5. Su projekto sprendiniais supažindinti vietos bendruomenę, įvertinti gyventojų nuomones bei poreikius. Projekte numatyti visuomenės įtraukimą į parko projekto įgyvendinimo darbus.
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba apgailestauja, kad 2010 m., dar prieš rengiant parko techninį projektą, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ignoravo LAS Klaipėdos apskrities organizacijos iniciatyvą – organizuoti kūrybines dirbtuves dėl Sąjūdžio parko perspektyvos, įtraukiant į šį procesą visuomenę bei aplinkinius gyventojus. Taip praleista galimybė sužinoti su šiuo parku susijusius visuomenės lūkesčius ir jais pagrįsti techninį projektą, taip išvengiant atsitiktinių sprendinių.
Gruodžio 8 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) Tomas S. Butkus pristatys ir diskutuos apie savo monografiją „Miestas kaip įvykis“. Vakarą tęs urbanistinių filmų ciklas „Miestų tempas: Bogotos pokyčiai“.
„Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ – tai naujausia idėjų menininko, poeto, leidėjo ir architekto Tomo S. Butkaus knyga, jau pristatyta šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir Kaune. Pagrindinė knygos tema lietuvio akiai gali atrodyti neįprasta. Šiuolaikiniai miestai, autoriaus nuomone, jau nebe tie miestai, kuriuos mes įpratę matyti pro savo langą ar išėję į gatvę. Poindustrinis miestas yra įvykis, keičiantis įprastą lietuvio supratimą apie konkrečią miesto erdvę, pastatą ar net kultūros reiškinį. T. S. Butkus teigia: „Jei nėra įvykio, nėra ir paties miesto. Pažvelkime į šį nuogą faktą iš asmeninės perspektyvos: eidami į vonią ar tiesiog pamiršę savo telefoną, imame nerimauti, kad galėjome praleisti kažką svarbaus. Tai yra naujasis miestas arba naujosios socialinės erdvės raidos sąlygos, kur visi yra susieti su visais ir nuolat kažkas vyksta.“
Kalbant apie urbanistinės kultūros erdvę, o šiai temai knygoje skiriama daugiausia dėmesio, knygos autorius akcentuoja, kad miestai yra formuojami žiniasklaidos ir pramogų industrijos. Eifelio bokštas, Reichstago rūmai, buvę Niujorko bokštai dvyniai yra geriausios miesto kaip įvykio iliustracijos, kurių populiarumui įtakos turėjo šių įvaizdžių kartojimas pasaulinėse žiniasklaidos priemonėse.
Knygoje galima rasti ir lietuviškų pavyzdžių. Trakų pilis, Gedimino bokštas, Operos ir baleto rūmai, T. S. Butkaus nuomone, svarbūs ne tik simboline, bet ir ekonomine prasme. Dar daugiau, knygos autorius teigia, kad pirmieji lietuviški kultūros paveldo atnaujinimo ir panaudojimo projektai yra pasaulyje precedento neturintis reiškinys. Gūdaus sovietmečio metais realizuoti Trakų pilies ir Gedimino pilies bokšto atstatymo darbai, kaip teigia T. S. Butkus, suvaidino milžinišką vaidmenį formuojantis šiandieninei nacionalinei kultūros politikai, kuri tuometinėmis sąlygomis turėjo būti laikoma mažų mažiausiu nesusipratimu. Kalbant apie Sporto rūmus (arch. E. Chlomauskas; konstr. H. V. Karvelis) ir Operos ir baleto teatro rūmus (arch. N. Bučiūtė), T. S. Butkus teigia, kad šis objektas turėtų būti laikomas išskirtiniu lietuviškos moderniosios kultūros objektu, niekuo nenusileidžiančiu tuo metu Vakaruose realizuotiems kultūros centrų projektams, ar net vienu geriausių pavyzdžių Baltijos šalių architektūros ir kultūros politikos kontekste.
Lietuviškai urbanistikai ir miestų planuotojams turėtų būti įdomios ir kitos šio autoriaus mintys. T. S. Butkus teigia, kad bet kuriame miesto taške vykstančių procesų svarba priklauso ne tik nuo kultūrinio, socialinio ir ekonominio tos vietos konteksto, bet ir nuo to, koks šių įvykių pobūdis ir mastas. Autorius teigia: „Pažiūrėkime į šį reikalą iš paprasto vartotojo pozicijos. Kas žmones traukia ir jaudina? Jie važiuoja būriais į naująsias pramogų sostines, prekybos centrus. Kodėl? Nes ten kažkas vyksta.“ Tačiau T. S. Butkus į masines prekybos centrų ir kitokios infrastruktūros statybas žvelgia įtariai: „Turėtų būti peržiūrėti miestų plėtros ir atgaivinimo programose dabar taikomi metodai ir raidos modeliai, gal net nuosavybės principai, akcentuojantys neribotą inžinerinės bei kitokios infrastruktūros plėtimą ir naujų kompleksų statybą.“ Knygos autorius siūlo išeitį: „Urbanistinė reprodukcija turėtų telktis ties apleistomis ir užmirštomis miesto teritorijomis, atkreipti dėmesį į neišnaudojamą kultūrinį potencialą ir prioritetinius jo sektorius: nekilnojamąjį kultūros paveldą, rekreacinius išteklius, kūrybines industrijas, viešuosius plotus ir erdves.“
Neatsitiktinai „Mieste kaip įvykyje“ dėmesys kreipiamas ne tik į kultūros idėjų lauką (šiai temai skirta pirma knygos dalis), bet ir akcentuojama kultūrinio potencialo svarba naujajai miestų ekonomikai. Minėtieji sektoriai autoriaus įvardijami prioritetine miesto plėtros baze ir šiai temai skiriama antra knygos dalis. Trečioje knygos dalyje T. S. Butkus kalba apie kultūrinių funkcijų (vietų, objektų ir reiškinių) raiškos formas ir modelius, dėl kurių daugelis Vakarų Europos ir Amerikos miestų jau įsiliejo į pasaulinę kūrybinę ekonomiką.
Nors knyga parašyta moksline kalba, kuri kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti sudėtinga, apskritai naujoji T. S. Butkaus knyga įdomi ir provokuojanti, kviečianti permąstyti mus supančią aplinką, bandyti suprasti sudėtingą miesto sanklodą ir jame vykstančius kultūros procesus. Kaip knygos pristatyme kalbėjo filosofas Vytautas Rubavičius, ši knyga – jauno žmogaus kūrinys, kuriuo bandoma sugriebti dabar vykstančių dalykų esmę, svarbi kaip autentiškas besiformuojančios Lietuviškos urbanistinės kultūros liudijimas. Ją taip pat galima laikyti savotišku postmoderniosios miestų kultūros idėjų banku, pateikiančiu išsamią miesto kultūros formų ir modelių įvairovę, atskleidžiančiu Vilniaus ir Klaipėdos miestų kultūrinio potencialo ypatumus. Šio darbo išskirtinumas – platus tarpdalykinis požiūris, į lietuvišką miestų planavimą įvedantis naujas koncepcijas ir teorijas (kultūros paveldo terminalai, gyvenamųjų terpių domenai, urbantektoniniai lūžiai galėtų drąsiai varžytis ir vakarietiškoje mokslinėje erdvėje). Knygoje lietuviška patirtis lyginama su įvairiais Vakarų pasaulio miestų kultūros reiškiniais, iliustruotais gausia vaizdine ir analitine medžiaga. „Miestas kaip įvykis“ turėtų sudominti tuos, kurie neabejingi šiandieninei miestų kultūros politikai, tiems, kurie sprendžia gyvybiškai svarbius ir nacionalinei kultūrai bei miestų plėtrai aktualius klausimus.
Tą patį vakarą, gruodžio 8 d., urbanistinių filmų ciklą užbaigs paskutinis filmas – „Bogotos pokyčiai“ (rež. Andreas Dalsgaard). Kolumbijos sostinės merai – Antanas Mockus ir Enrique Peñalosa – keitė gyventojų elgesio įpročius, neigiamą smurto atmosferą ir chaosą, pasitelkdami vizualinius modelius.
„Mockaus ir Peñalosa tikroji sėkmės paslaptis – šie abu vyrai ypatingai nuoširdžiai ir sąžiningai tikėjo tuo, ką darė. Jie lyderiai, kurie drąsiai siekė savo vizijos, net kritinėmis akimirkomis. Skirtingai nuo kitų politikų, kontroliuojamų strategijų ir taktikų, jų varomoji jėga buvo ne siekis valdyti, bet idėjos ir filosofija. Pamoka, kurios galima išsimokyti iš šių istorijos – pokyčiai nebūtų galimi tradicinėje politinėje sistemoje. Permainos įmanomos tik iš išorės“ – sako Andreas Dalsgaard.
Antanas Mockus kitąmet (2012 m.) yra kviečiamas dalyvauti 7-oji Berlyno bienalėje, mat jis vienas iš nedaugelio politikų tikintis, kad menas ir menininkai turi galios. Ši bienalė skatina meną ir politiką jungtis į naują koaliciją.
Filmai anglų k. Nemokama
Renginio partneriai: Architektų klubas; Klaipėdos urbanofilai; Idėjų dirbtuvės „Vario burnos“; Danijos kultūros institutas;
vario burnos | idėjų dirbtuvės www.varioburnos.com
Daugiau informacijos:
Skaistė Kazarauskaitė
Kuratorė / KKKC Parodų rūmai
Tel. +370-46-313 691
Mob.tel. +370 600 39972
Uostininkai bando spręsti savo problemas pasitelkdami į pagalbą Uosto direkciją ir pamiršdami uostamiesčio valdžią.
Tokie dalykai didina uosto bei miesto priešpriešą, ir Klaipėdos savivaldybė neketina jų toleruoti, teigia Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, kurį papiktino uostininkų noras eliminuoti savivaldybę iš uosto rezervinių teritorijų planavimo. Merijos atstovus bandyta palikti nuošalyje ir kalbant apie naujų geležinkelių tiesimą.
Tiek uosto, tiek miesto valdžios atstovai anksčiau bandė deklaruoti, kad priešpriešos tarp jų nėra. Tačiau kadangi Klaipėdos uostas nėra municipalinis, kartkartėmis iškyla nesutarimų ir spręstinų problemų. Tai dar kartą įrodė praėjusį penktadienį vykęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto tarybos posėdis.
Verslas negali laukti
Vienas iš Uosto taryboje svarstytų klausimų – teritorijų, besiribojančių su uosto teritorija, planavimo ir derinimo problemos. Uostininkų nuomonę šiuo klausimu pristatė AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) technikos direktorius Juozas Benetis.
Atkreiptas dėmesys į tai, kad rengiant detaliuosius teritorijų planus ir atliekant įvairius derinimus gaištama labai daug laiko, kartais tam reikia 3-4 metų. Verslas sparčiai vystosi, ir kol tie planai parengiami, planuojamos investicijos gerokai nuvertėja. Uostininkų manymu, planavimo reikalavimai jau nebeatitinka tikrovės, nes verslas negali tiek ilgai laukti.
Prisimintas ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vietos parinkimas uosto akvatorijoje. Pasak Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidento Aloyzo Kuzmarskio, tai – absurdų absurdas. Nors tą konkursą organizavo Muzikinis teatras kartu su Klaipėdos apskrities architektais ir Klaipėdos miesto savivaldybė šioje istorijoje lyg ir niekuo dėta, vis tiek susidarė tokia situacija, kad miestas buvo priešpastatytas uostui.
Posėdyje kalbėta ir apie tai, kad grupelė architektų Klaipėdoje jau seniai bando supriešinti miesto savivaldybę, uostą ir verslininkus. Pasak A. Kuzmarskio, ji stumia nekilnojamojo turto investuotojus į uosto teritorijas, pavyzdžiui, už 30 m nuo uosto geležinkelio atsirado viešbutis, sanitarinėje zonoje – gyvenamieji pastatai. Tokie dalykai ateityje pridarys problemų, todėl uostininkai norėtų, kad tam galų gale būtų užkirstas kelias.
Uosto atstovai ieško būdų, kaip spręsti šią problemą. Vienas iš jų įsivaizduojamų variantų – suteikti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai išskirtinę teisę planuoti. Todėl Uosto tarybos posėdyje uostininkai pageidavo, kad rezervinių teritorijų, kuriose iš esmės numatoma uosto kompanijų veikla, planavimą perimtų Uosto direkcija. Architektūriniai dalykai, jų manymu, galėtų būti derinami su miesto architektais.
Per aukšta gaida
Klaipėdos meras V. Grubliauskas pareiškė, jog paimta per daug aukšta gaida. Jam nesuprantama, kaip gali miestui nerūpėti, kas vyks jo pašonėje. Meras sakė suprantąs uosto svarbą, bet manąs, kad planuojant teritorijas turi būti ieškoma bendrų miestui ir uostui sprendinių. V. Grubliauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiuo metu teritorijų planavimo situacija jau gerokai pasikeitusi, svarbūs dokumentai stalčiuose esą neužsiguli.
Uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas patvirtino tai, kad dėl teritorijų planavimo uostininkai susiduria su problemomis, nemažai jų patyrė KLASCO. Tačiau, pasak jo, siūloma protokolo nutariamoji dalis esanti antiįstatymiška. Be to, tai dar labiau supriešintų uostą ir miestą.
E. Gentvilas, beje, anksčiau pasipriešinęs Muzikinio teatro statyboms uosto akvatorijoje, pareiškė negalintis sutikti su uostininkų pasiūlymu, prieštaraujančiu įstatymams. Anot jo, toks siūlymas turi būti atsiimamas ir jis, kaip Klaipėdos uosto tarybos pirmininkas, atsisakantis jį svarstyti. E. Gentvilas paragino posėdžio dalyvius nesibadyti špygomis ir bandyti spręsti iškilusias problemas taip, kaip tai daroma civilizuotoje bendruomenėje.
Tad šiuo klausimu protokolinis sprendimas taryboje nepriimtas – klausimas „atsiimtas”.
„Taip atsitiko todėl, kad buvo pateikti per daug radikalūs siūlymai, t. y. keisti visus teritorijų planavimo įstatymus išmetant savivaldybę iš juridinių asmenų, turinčių teisę dalyvauti teritorijų planavimo procese, sąrašo”, – pakomentavo E. Gentvilas.
Ne prieš miestą
„Vakarų ekspresas” jau rašė, kad V. Grubliauskas kreipėsi į susisiekimo ministrą prašydamas inicijuoti uosto valdybos sudėties pakeitimą įtraukiant į ją miesto savivaldybės atstovą.
„Pirmiausia tektų keisti Uosto įstatymą, nes jame pasakyta, kad uosto valdybą sudaro ministerijos pareigūnai – valstybės tarnautojai ir Uosto direkcijos generalinis direktorius. Nežinau, ar ministras imsis keisti įstatymą”, – svarstė uosto vadovas E. Gentvilas.
Paklaustas, kokia jo, kaip žmogaus ir klaipėdiečio nuomonė šiuo klausimu, E. Gentvilas atsakė: „Aš ir toliau laikausi pozicijos, kad uosto gyvenime miestas turėtų vaidinti didesnį vaidmenį. Todėl noras nušalinti miestą nuo teritorijų planavimo klausimų man iš principo nepriimtinas, nekalbant apie jo antiįstatymiškumą. Į Uosto plėtojimo tarybos narius įtraukti kokį nors papildomą savivaldybės atstovą aš pats siūliau, tačiau vargu ar uosto valdyba yra geriausia vieta merijos atstovams, kadangi dėl to reikia keisti įstatymus. Iš esmės aš už didesnį miesto dalyvavimą, gal tada būtų lengviau. Uosto tarybos posėdyje dėl teritorijų planavimo buvo susidariusi tikrai nejauki situacija.”
Uostininkams trūksta geležinkelių
Uosto taryboje svarstytas ir geležinkelių infrastruktūros išvystymo pietinėje bei šiaurinėje uosto dalyse 2012-2015 metais ir iki 2020 metų klausimas. Prognozuojama, kad kitąmet Klaipėdos uoste bus perkrauta 40 mln. t krovinių. Sparčiai auga krova pietinėje uosto dalyje, kur teritoriją nuomojasi 10 kompanijų. Tačiau šioje dalyje dar neišspręstos reikiamo gylio ir geležinkelių plėtros problemos.
Pietinėje uosto dalyje 2009 m. per parą reikėjo 2 000 geležinkelio vagonų, 2011 m. – 2,5 tūkst., prognozuojama, kad 2020 m. jų reikės apie 5 tūkst. Uostininkai pasigenda aiškios geležinkelio plėtros programos iki 2020-ųjų. Jie pageidavo, kad Uosto direkcija kartu su Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacija parengtų Klaipėdos geležinkelio mazgo plėtros programos papildymą iki 2020 m. Jų manymu, Uosto direkcija galėtų inicijuoti ekspertų grupės sudarymą, kuri užsiimtų susisiekimo ministro įsakymo projekto rengimu.
Tokiam pasiūlymui nepritarė E. Gentvilas. Jo manymu, ne Uosto direkcija turi organizuoti geležinkelių tiesimą ir pakviesti šiame procese dalyvauti AB „Lietuvos geležinkeliai”. Pastaroji bendrovė turėtų inicijuoti darbo grupės sudarymą. Uosto vadovas suabejojo, kad per numatomą 3 mėnesių laikotarpį būtų spėta viską parengti.
Pasak profesoriaus Vytauto Paulausko, skuboti terminai atsirado todėl, kad situacija pietinėje uosto dalyje per 2-3 metus dramatiškai pasikeitė. LKAB „Klaipėdos Smeltė” generalinis direktorius Rimantas Juška atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu krovinių į uostą nebus įmanoma atvežti ir išvežti, nebereikės ir didžiųjų projektų.
Tarybos posėdyje dalyvavęs UAB „Sweco Lietuva” vicepirmininkas Aidas Vaišnoras atkreipė dėmesį į tai, kad geležinkelių plėtros klausimus būtina derinti su Klaipėdos miesto taryba, nes ji turės pritarti poveikio aplinkai vertinimo programai. Anot jo, pirmiausia reikia suformuoti poreikių paketą. Jis taip pat abejojo tuo, kad per tris mėnesius galėtų atsirasti sprendiniai, nes įstatymai numato tam tikras procedūras.
„Toje darbo grupėje turi būti ir savivaldybės atstovų. Kitaip jūsų procesai stabtelės ten, kur jūs nesitikite”, – perspėjo V. Grubliauskas.
„Reikia keisti galiojantį susisiekimo ministro įsakymą dėl geležinkelių plėtros aplink Klaipėdos uostą. Esama geležinkelių sistema nebeužtikrina augančių uosto poreikių. Šiandien dar nėra problemos, bet ateityje iš tiesų dėl privažiuojamųjų geležinkelių kelių jos gali atsirasti.
Sutarėme, kad Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacija kaip iniciatorė kartu su Uosto direkcija bei „Lietuvos geležinkeliais” kitame Uosto tarybos posėdyje kitų metų kovo pradžioje pateiks pirminius siūlymus, kurie ateityje galėtų tapti pagrindiniais ministro įsakymo štrichais”, – spaudos konferencijoje konstatato E. Gentvilas.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
VšĮ „Architektūros fondas“ ir leidykla „Baltos lankos“ pristato, ilgai lauktą ir labai subrendusį, pataisytą ir papildytą antrąjį knygos Vilnius 1900–2012. Naujosios architektūros gidas leidimą.
Tai geidžiamiausia Kalėdų dovana architektui, vilniečiui, miesto svečiui ir bet kuriam žingeidžiam piliečiui. Nes Vilnius – žavingų moderno, art nouveau, arba secesijos, architektūros fragmentų, pabirusių Senamiesčio ir Naujamiesčio gatvėse, rinkinys. Vilnius yra trumpa tarpukario modernizmo ištrauka, išsiskirianti garsiomis čia tuo metu kūrusių architektų ir dizainerių asmenybėmis ir švaria jų darbų stilistine raiška. Vilnius – kontroversiškas, tačiau įspūdingas sovietinio laikotarpio pėdsakas, bylojantis apie unikalią patirtį Europos kontekste, trumpas, bet ryškus postmodernizmo blyksnis, susipynęs su vėlyvuoju modernizmu. Pagaliau Vilniaus architektūros dabartis – intriguojantis informacijos kodas, atskleidžiantis dinamiškus visos šalies procesus: architektūrinius eksperimentus, pasitelkiant naujas tipologijas, medžiagas ir estetikos idėjas, staigų ekonomikos pakilimą, miestiškos aplinkos kokybės ir vilnietiškos architektūros identiteto paieškas.
Naujas leidimas papildytas gausia grafine medžiaga, skyriais apie sovietmečio daugiabučius ir postmodernizmą, iš esmės pertvarkytas naujausiųjų laikų skyrius (1990–2012). Šimtas dvylika metų (1900–2012) punktyrais pažymėti naujoje knygoje, tai 238 pastatų istorijos, 323 iliustracijos, 157 brėžiniai.
Kur įsigyti
Vilniaus architektūros gidą jau galima įsigyti leidyklos „Baltos lankos“ knygynėlyje (Palangos g. 4), Nacionalinėje dailės galerijoje, nuo lapkričio 23 d. jis bus pasiekęs didžiuosius Vilniaus knygynus ir prekybos centrus bei Vilniaus turizmo ir informacijos centrą (Vilniaus g. 22), dar kiek vėliau ir didžiuosius Kauno bei Klaipėdos knygynus ir prekybos centrus.
Visais kitais klausimais dėl pirkimo ir platinimo prašome kreiptis el. paštu vadybininkas@baltoslankos.lt arba telefonu 8 652 73393.
Leidinio pristatymas internete: http://vimeo.com/32311560
Per praėjusią savaitę Klaipėdos miesto politikams teko priimti net dvi delegacijas, išdėsčiusias jiems ketinimus uostamiestyje statyti suskystintų gamtinių dujų terminalus.
Pirmadienį Teritorijų planavimo komiteto nariams savo viziją pristatė privataus kapitalo – koncerno “Achemos grupė” – atstovai, jau ieškantys tinkamiausios vietos tokiam terminalui Smeltės pusiasalyje. Penktadienį su analogiškais planais į Klaipėdos valdžios duris pasibeldė AB “Klaipėdos nafta” ir jos konsultantų delegacija, atvežusi į uostamiestį valstybinio suskystintų dujų terminalo pirminius projektus.
Pristatomos identiškos vizijos
Tiek privataus, tiek valstybinio terminalų iniciatoriai kalba apie būtinybę Lietuvai užsitikrinti dujų tiekimo alternatyvą. Esą dabar Lietuva Europos Sąjungoje yra labiausiai nuo energetinių išteklių tiekėjų priklausoma valstybė. Dujų terminalas būsiąs vienas iš energetinės nepriklausomybės garantų. Abiejose vizijose visuomenei pristatomas identiškų pajėgumų terminalas – 3 mlrd.kub.metrų dujų per metus su galimybe pajėgumus didinti iki 5 mlrd. (metinis Lietuvos suskystintų gamtinių dujų poreikis – apie 3 mlrd.kub.m).
Klaipėdiškiams pristatomi tie patys technologiniai sprendimai: dujos į Lietuvą atgabenamos specialiais tanklaiviais, krovinys perpumpuojamas į uoste švartuojamą laivą-sandėlį, atšaldytas produktas išdujinamas ir vamzdynais keliauja į magistralinius dujotiekio tinklus.
Kad tokie terminalai saugūs, aprūpinti moderniausiomis technologijomis (pasaulyje jau egzistuojančiuose per 4 dešimtmečius nebūta jokių avarijų), tikina abi suinteresuotos pusės. Iš jų atstovų sklinda pažadai, jog prieš statant analogišką uosto krovos įrenginį Klaipėdoje, bus atliktos visos įmanomos ekspertizės bei tyrimai, visuomenei būsianti pateikta išsami informacija apie galimas rizikas, pavojus aplinkai bei žmonių sveikatai.
Nagrinėjamos skirtingos terminalo vietos
Nevienodi investuotojų požiūriai tik į galimas tokio terminalo statybos vietas. „Achemos grupės“ samdyti konsultantai tyrinėja dvi Smeltės pusiasalio teritorijas. Tuo pat metu valstybės interesams atstovaujantys UAB „Sweco Lietuva“ konsultantai teigia, jog dujų terminalo atsiradimas Smeltės pusiasalyje neigiamai atsilieptų kitoms uosto plėtros galimybėms, todėl nagrinėjamos galimybės jį įkurdinti akvatorijoje ties Kiaulės nugara ar net Būtingėje, netoliese esamo naftos terminalo. Tiesa, jau šiandien neslepiama, jog Būtingės variantas gali būti per brangus valstybei, o terminalo statybos užsitęsti, tad tikėtina, jog naujakurys (valstybinis ar privatus) greičiausiai atsiras Klaipėdos miesto pašonėje.
Dviejų terminalų nebus?
Valstybinio projekto pristatyme teirautasi, ar gali būti, jog nacionalinę energetikos strategiją vykdančių institucijų užmojams menkai tegalintys pasipriešinti klaipėdiškiai turės susitaikyti net su dviejų dujų terminalų kaimynyste? UAB „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Aidas Vaišnoras teigė, jog tai – neįmanoma. Du terminalai vienas šalia kito būtų pavojingi. Be to, tam nėra ekonominės logikos – Lietuvos metiniams dujų suvartojimo poreikiams užtikrinti pakaktų vieno, didesniems kiekiams nepritaikyti ir esami dujotiekiai.
Politikus domino klausimas, ar alternatyviu būdu Lietuvą pasieksiančios gamtinės dujos bus pigesnės. Atsakyta, jog, tikėtina, kad kainos būsiančios konkurencingos… Konsultantai akcentavo, jog svarbiausia šiuo atveju – galimybė turėti alternatyvų dujų tiekimo šaltinį.
Miesto valdžia gali teikti pastabas
Esminis dalykas, kuris domino miesto vadovus, kiek Klaipėdos savivaldybė turės galimybių įtakoti sprendimus dėl numatomo dujų statybos terminalo. Konsultantai teigė, jog šiuo metu vietos valdžia gali teikti savo pastabas bei siūlymus dėl parengto Strateginio plėtros plano, Savivaldybė taip pat turės svarstyti ir pritarti (arba nepritarti) Poveikio aplinkai vertinimo dokumentui. Pasirinkta teritorija valstybinės svarbos objektui statyti bus planuojama pagal specialiojo plano rengimo procedūrą, tad čia pasireikšti Savivaldybė jau nebegalės.
Planuojama, jog Suskystintų gamtinių dujų terminalo poveikio aplinkai vertinimas bus baigtas kitų metų rūgpjūčio mėnesį.
Teigiama, jog terminalas Klaipėdos uoste galėtų būti pastatytas iki 2014 metų pabaigos.
DALIA GRIKŠAITĖ
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
Klaipėdos miesto savivaldybė žengia pirmuosius bendradarbiavimo su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistikos katedra žingsnius.
Uostamiesčio savivaldybėje pristatyti VGTU Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros magistro ir bakalauro studijų baigiamieji darbai Klaipėdos tema.
Šie darbai, tarp kurių – projektai “Vitės priemiesčio regeneracija centrinėje Klaipėdos miesto dalyje”, “Klaipėdos stočių terminalo urbanistinė-architektūrinė kompozicija”, “Teritorijos tarp Danės upės, Naujojo Sodo, Herkaus Manto g. detalusis planas”, uostamiesčio savivaldybėje bus eksponuojami iki vasario. Paroda skirta Pasaulinei urbanizmo (miestų planavimo) dienai, kuri minėta lapkričio 8 d.
Urbanistikos katedros vedėjo, Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėjo profesoriaus Algio Vyšniūno akis pastebėjo, kad studentų darbams parinkta ne visai gera erdvė, kad jie pabiri ir todėl šiek tiek nukenčia.
Eksponuojami studentų klaipėdiečių darbai,kuriuos jie darė pusę metų. Pasak profesoriaus, studentai iš Klaipėdos paprastai turi gerą pasirengimą. A. Vyšniūnas atkreipė dėmesį į tai, kad tuose darbuose nėra atsakymo į tai, kaip tai turėtų būti realiame gyvenime, taikomosios vertės jie neturi, tai – tik vizijos.
“Tai yra mokymo procesas, bet jis pakankamai pragmatiškas. Tai nėra savitikslis mokslas. Naudojami tikro urbanisto profesionalo įrankiai. Mūsų mokykla tuo ir skiriasi nuo Dailės akademijos, kur didelis dėmesys skiriamas formai, ten kitokio žanro architektai. Šiuo metu Lietuvoje painiojami du skirtingi dalykai – erdvių projektavimas ir teritorijų planavimas”,- parodos atidaryme kalbėjo A.Vyšniūnas.
Profesorius įsitikinęs, kad Klaipėda galėtų tikslingiau bendradarbiauti su VGTU Urbanistikos katedra, duoti konkrečių užduočių, kurias atliktų studentai. Šia puikia galimybe jau naudojasi Šiaulių miestas. “Manau,kad toks bendradarbiavimas būtų perspektyvus, nes studentams šiaip ar taip reikia daryti tokius darbus. Tik tą bendradarbiavimą reikėtų kaip nors įteisinti. Tikrai turėtume naudos – praktinės. Turėdami vizijas tose teritorijose galėtumėme rengti smulkius detaliuosius planus ir panašiai”, – sakė Klaipėdos savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"