Lapkričio 17 d. baigėsi Kauno piliavietės ir gretimų teritorijų sutvarkymo idėjos supaprastinto atviro projekto konkursas. Konkursui pristatytos 6 piliavietės sutvarkymo vizijos.
LAS Kauno skyriaus informacija
Vakar vėlai vakare susumuoti ir viešai paskelbti architektūrinio-urbanistinio konkurso naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato statybos vietai išrinkti rezultatai.
Laimėtoju paskelbtas projektas „Miesto siela“ (Nr. 410010), surinkęs daugiausiai vertinimo komisijos simpatijų. Projekto autoriai – klaipėdiečių architektų grupė: Edmundas Andrijauskas, Ramūnas Amšiejus, Mantė Černiūtė-Amšiejienė, Rolandas Rakevičius, Andrius Jašinas, Aurimas Baužys naujam teatro pastatui pasiūlė vietą buvusioje įmonės „Laivitė“ akvatorijoje, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto. Teatro ant vandens idėja, anot autorių, suteikia ypač plačias galimybes siekti išskirtinio architektūrinio sprendimo, tad būsimasis pastatas galėtų pretenduoti tapti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos įvaizdžio ženklu.
II vietos laimėtoju paskelbtas projektas Nr. 985472, autoriai – Laimonas Bogušas ir Vytis Cibulskis, būsimam teatro pastatui taip pat parinkę vietą ant vandens. III vieta skirta projektui Nr. 030709, autoriai – Gerda Antanaitytė, Vytautas Grykšas, Ramunė Staševičiūtė, Monika Šmitaitė, Dina Timonina, siūliusiam Klaipėdos muzikinį teatrą palikti esamoje vietoje, jį rekonstruojant bei išplečiant į Atgimimo aikštės pusę.
IV-V vietos bei paskatinamosios premijos skirtos autorių kolektyvams, taip pat siūliusiems teatro prie vandens sprendinius: IV vt., Nr. 010000 – aut. Toma Bačiulytė-Krupavičienė, Akvilė Brazauskaitė, Vitalijus Jankūnas, Marius Morkūnas, V vt., Nr. 201109 – aut. Andrius Skiezgelas, Milda Zabulytė, Rasa Mizaraitė, Viktorija Rybakova, Kotryna Valiukevičiūtė, Jurgis Vėgėlė, Vytas Narbutas.
Vertinimo komisijos pirmininkas, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas po rezultatų paskelbimo sakė, jog laimėjęs projektas – ambicingas, vertas iššūkio.
Preliminariais projekto-nugalėtojo autorių skaičiavimais, teatro ant vandens statyba su visa reikiama įranga galėtų kainuoti iki 150 mln. Lt. Po vietos teatro pastatui parinkimo konkurso Klaipėdos miesto savivaldybė žada imtis iniciatyvos rengiant Danės žiočių teritorijos detalųjį planą, o architektūrinį pastato sprendimą ateity taip pat siūloma rinkti konkurse.
Priminsime, jog atvirą architektūrinį urbanistinį konkursą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro naujo pastato statybos vietai parinkti Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija paskelbė š.m. liepą. Jam buvo pateikti 6 darbai. Pagal konkurso sąlygas jų autoriai turėjo išanalizuoti 4 galimas teatro statybos vietas, iš jų išrinkti tinkamiausią arba pasiūlyti savo sprendimą. Absoliuti dauguma dalyvių (5 iš 6) Muzikinį teatrą siūlė statyti prie vandens, Danės žiočių teritorijoje. Naujų galimų vietų teatrui statyti nepasiūlė nė vienas iš autorių.
Tokio pobūdžio konkursas, kuomet renkama geriausia vieta būsimam statiniui, o ne architektūrinis pastato projektas, šalyje surengtas pirmąkart.
Dalia Grikšaitė
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
Konkurso medžiaga:
Netrukus klaipėdiečiai galės pateikti savo nuomonę dėl Skulptūrų parko ateities vizijų. Praėjusį penktadienį jas pristatė trys profesionalių architektų grupės. Jų manymu, parkas galėtų būti muziejus, labirintas arba judėjimo tam tikromis kryptimis vieta.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejui nuo 2005 metų pavesta rūpintis Skulptūrų parko restauracija. Šiuo metu muziejus įgyvendina dvimetį projektą. Šiemet muziejaus mansardoje surengta pirmoji Skulptūrų parko istorinių nuotraukų paroda, rugsėjį organizuota konferencija, kurioje atspindėtos parko istorinė ir menotyrinė dalys.
Spalio 14-16 d. vilniečių architektų grupė „Archicechas”, įgyvendindama muziejaus direktoriaus Jono Genio idėją, organizavo kūrybines dirbtuves, skirtas parko ateičiai. Viziją kūrė architektai bei universiteto dėstytojai. Jiems suformuluota užduotis: neatsižvelgiant į finansines bei technines galimybes sukurti parko viziją – koks jis galėtų būti ateityje. Per tris dienas tai padaryti buvo tikras smegenų šturmas.
Vienos grupės idėja – parkas turi pereiti iš visiško chaoso į griežtą tvarką, t. y. į muziejų, turintį ekspoziciją, į kurį būtų grąžinti kryžiai iš Kalvystės muziejaus. Žmogus, atėjęs į parką, galėtų susipažinti su kalvystės istorija toje pačioje vietoje, kurioje kažkada ir stovėjo kryžiai.
Kita grupė pasirinko labirinto idėją – buvo atsižvelgta į tai, kad parke yra buvusios kapinės. Mąstyta, kad žmogus, vaikščiodamas labirintu, atrastų ant skaidrių plėvių pateiktą informaciją. Pasiūlyta palikti visiškai laisvą priėjimą prie skulptūrų pasirenkant tam tikrą dangą.
Trečia grupė siūlo padaryti parką, kuriame būtų judama istorinių atodangų takeliais. Šios grupės atstovai sako, kad dabar parkas serga šizofrenija, kurios požymiai – susidvejinimas, visiškas nesusikalbėjimas. Tą problemą turėtų išspręsti parko lankytojų judėjimas tam tikromis kryptimis.
Atminties animacija
Taip savo darbą pavadino pirma grupė, kurį pristatė architektas Aurimas Baužys. Atkreipiamas dėmesys, kad dabar Skulptūrų parke skirtingi objektai turi nevienodą meninį krūvį: čia ir kapinės, ir meninės skulptūros, ir monumentai. Dabar parkas yra tarsi dvigalvis, o turėtų būti vienas bendras organizmas. Jo centre turėtų būti vieta, aiškinanti istoriją, t. y. ekspozicijai skirtas pastatas, galintis tapti traukos centru.
Parke būtų keli maršrutai, kurių vienas turėtų meninį krūvį, kitas vestų į rimties alėją ir būtų skirtas istoriniam sluoksniui suvokti. Siūloma takelį, vedantį į rimties alėją, gilinti. Kalnelius parke reikėtų traktuoti kaip pilkapius. Išsibarstę monumentai būtų perkeliami arčiau alėjos ir atsidurtų tarsi vienoje sistemoje. Alėjoje ir pilkapiuose užrašais būtų įamžinti istoriniai įvykiai. Memorialas būtų dinamiškas ir tęstinis – liktų vietos ir naujiems įvykiams.
Tam, kad meninės skulptūros būtų geriau suvokiamos, siūloma prie jų daryti „inkliuzus”, medžius vietomis retinti.
Be to, galėtų atsirasti aktyvi žaidimų zona teniso kortuose ir krepšinio aikštelėje, mažas amfiteatras, nedidelė scena, turint omenyje, kad netoli yra Menų fakultetas. Šios kūrybinės grupės narių manymu, Skulptūrų parkas neturėtų apsiriboti vien dabartine teritorija, būtų aviras ir galėtų tapti miesto parku.
Ženklų animacija
Taip pavadintas II grupės darbas, kurį pristatė Inga Urbonaitė. Šios grupės autoriai taip pat atkreipė dėmesį į dabartinio parko konfliktiškumą – ir senos kapinės, ir naujesnis kultūrinis sluoksnis, trumpai tariant, karaliauja chaosas. Be to, priartėjama ir prie nepagarbos ribos, turint omenyje apleistą stadioną ir kt.
Šios grupės kūrėjų manymu, parkas dabar yra tranzitinė vieta, tad reikėtų pagalvoti, ką padaryti, kad žmonės jame norėtų ilgiau užsibūti.
Alėjos šiuo metu nėra pakankamai išreikštos, nėra simbolinių vartų. Galėtų būti įprasmintas įėjimas į parką iš M. Mažvydo alėjos. Kūrėjai siūlo daryti parke funkcinį zonavimą. Kapines rekomenduojama palikti kaip sakralinę tyliąją zoną, įrengti labirintą, padaryti švieselių kilimą.
Skulptūros būtų aktyvi kultūrinė zona. Beje, parke turėtų atsirasti vietos ir „neapgyvendintoms” skulptūroms, ir dinamiškoms naujoms skulptūroms, kuriomis būtų galima laipioti, kad miestiečiai galėtų išlieti energiją.
Šiuo metu judėjimas parke yra stichiškas. Pasak I. Urbonaitės, būtų įdomu atsisakyti takų ir pereiti pie laisvo judėjimo parke, ir kiekvienas lankytojas pats „kalbėtųsi” su skulptūromis.
Muziejus po atviru dangumi
III grupės darbą „Istorinis parkas – muziejus po atviru dangumi” pristatė Vitalijus Jankūnas ir Romas Marčius. Jie nustebo, kad parke yra 116 skulptūrų, ir mano, jog reikėtų taip padaryti, kad visos jos būtų „skaitomos”, o ne tik 16, kaip yra dabar. Beje, 8 skulptūrų vietas reikėtų pakeisti. Naktį skulptūros galėtų būti apšviečiamos iš po žolės, tai suteiktų joms savotiškos mistikos.
Jie siūlo parką suskirstyti į 4 dalis: aktyviąją, meno, rimties ir karių kapus palikti istorijai. Šie architektai pasigedo viešų pasibuvimo erdvių. Jiems norėtųsi išspręsti dviratininkų ir moterų su mažais vaikais konfliktus, dviračių takas, jų manymu, turėtų būti kur nors šalia. Jie mano, kad reikia išvalyti parko teritorijoje esančius nekokybiškus medžius, kai kuriuos jų išgenėti, kad neužstotų skulptūrų, Liepų gatvės gyvatvorę sunaikinti, kad parkas labiau kviestų žmones, būtų šviesesnis ir jaukesnis. Kapinių jie siūlo neakcentuoti.
Pasak šios grupės kūrėjų, parkas turėtų veikti ištisus metus. Pavyzdžiui, stadione žiemą galėtų būti čiuožykla po atviru dangumi.
Kaip svarbų akcentą jie pateikia ir kraštovaizdį, siūlo praturtinti želdinius, kurių koncepcija dabar nesuprantama, daryti minkštus takus, atiduodant duoklę kapams žaisti su aukštesne, žemesne žole. Šios grupės autoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva turi parkų, bet neturi sodininkų. Ir vis dėlto jie siūlė parke padaryti žydinčias pievas, nebūtinai po medžiais sodinti levandas, galima ir gėles, kurios geriau auga. Šie architektai siūlo sutvarkyti ir apleistus studentų miestelio laukus.
Kviečia į diskusiją
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė kviečia visuomenę į diskusiją siekiant kurti ne realią parko viziją, t. y. spręsti, kur turi atsirasti koks suolelis, o jo mentalinę, t. y. idėjų istoriją.
Kūrybinių dirbtuvių metu parengti penki planšetai bus kabinami įvairiose miesto vietose, kad klaipėdiečiai galėtų susipažinti su architektų idėjomis. Jos bus viešinamos ir interneto svetainių puslapiuose, ir miesto dienraščiuose.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Rytoj, spalio 27-ąją, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vyks paskutinis architektūrinio-urbanistinio konkurso naujo teatro pastato statybos vietai parinkti etapas – viešas vertinimo komisijos posėdis. Po jo paaiškės, kuri vieta tinkamiausia naujos kokybės muzikiniam teatrui statyti.
Vertinimo komisijai, kurioje dirbs žinomi šalies architektai, LR kultūros ministerijos, uostamiesčio Savivaldybės bei Muzikinio teatro atstovai, vadovaus Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. Komisija, išklausiusi konkurso eksperto, recenzentų bei suinteresuotų visuomenės grupių ar asmenų nuomones apie konkursui pateiktus projektus, galutinį sprendimą priims uždarame posėdyje.
Atvirą architektūrinį-urbanistinį konkursą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro naujo pastato vietai parinkti Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija paskelbė š. m. liepą. Jame sulaukta 6 dalyvių darbų. Pagal konkurso sąlygas jo dalyviai turėjo išanalizuoti 4 galimas teatro statybos vietas (esama Muzikinio teatro vieta (Danės g.), teritorija prie Danės upės (Danės g., šalia „Teo.lt“ pastato), buvusios „Laivitės“ teritorija bei erdvės prie Vasaros koncertų estrados), iš jų išrinkti tinkamiausią arba pasiūlyti savo variantą. Konkurso dalyvių darbai viešai eksponuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, visuomenės atstovai raginti išreikšti savo nuomonę apie juos.
Pagal konkurso sąlygas pateiktų projektų autoriai išliks nežinomi iki pat paskutinės akimirkos – informacija apie juos bus paskelbta tik išrinkus konkurso nugalėtoją, II ir III vietų bei paskatinamųjų premijų laimėtojus.
Viešo vertinimo komisijos posėdžio, vyksiančio Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (Danės g. 19, Klaipėda), pradžia – 13 val.
VERTINIMO KOMISIJOS POSĖDŽIO DIENOTVARKĖ:
13:00 – Renginio pradžia
13:15 – Konkursinių darbų pirminės atrankos eksperto išvados (ekspertas – architektas Arūnas Kilišauskas)
13:20 – Konkursinių darbų recenzijų pristatymas (recenzentai – prof. Algis Vyšniūnas, architektė-ekspertė Vigilija Paulionienė)
13:50 – Institucijų, atsakingų už nagrinėjamų teritorijų vertybių apsaugą, nuomonių apie siūlomus sprendimus pristatymas (KPD Klaipėdos teritorinis padalinys, Klaipėdos savivaldybės paveldosaugos skyrius)
14:10 – Nagrinėjamų teritorijų naudotojų pasisakymai
14:30 – Apibendrintų visuomenės pasiūlymų ir nuomonių pristatymas ( LASKAO atstovas)
14:35 – Visuomenės atstovų pasisakymai
15:30 – Uždaras vertinimo komisijos posėdis (dalyvauja tik vertinimo komisijos nariai)
17:30 – Rezultatų paskelbimas
VERTINIMO KOMISIJA:
1. Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos miesto meras (komisijos pirmininkas)
2. Nijolė Laužikienė, LR Kultūros viceministrė
3. Ramūnas Kaubrys, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas
4. Inga Gelžinytė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotoja
5. Almantas Mureika, Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas, architektas
6. Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, architektas – ekspertas
7. Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas, architektas – ekspertas
8. Romualdas Gailius, LAS Klaipėdos apskrities organizacijos narys, architektas – ekspertas
9. Vytautas Paulionis, LAS Klaipėdos apskrities organizacijos narys, architektas -ekspertas
10. Margarita Ramanauskienė, LAS Klaipėdos apskrities organizacijos narė, architektė -ekspertė
11. Šarūnas Sabaliauskas, LAS Šiaulių skyriaus pirmininkas, architektas
DALIA GRIKŠAITĖ
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
NUTARTA: AB „KLASCO“ nuomojamo žemės sklypo Naujojoje Uosto g. 23, Klaipėdoje detaliojo plano sprendiniams NEPRITARTI, dėl šių priežasčių:
- Cemento talpoms numatyta vieta nedera su Klaipėdos miesto istorinės dalies aplinka;
- Detaliajame plane nenustatyti pasirenkamieji architektūriniai reikalavimai būsimų pastatų architektūrai. Kadangi numatomi statiniai įtakos miesto istorinės dalies vaizdą būtina apibrėžti jų medžiagiškumą, spalvą, siluetą, išreiškiančius stilistinį užstatymo tapatumą;
- Nustatyti reikalavimus teritoriją juosiančioms tvoroms, įvertinant ne tik saugumo, bet ir estetinę jų funkciją, tvoroms parinkti konstrukciją, aukštį ir medžiagas, užtikrinančias vizualinio ryšio koridorių nepertraukiamumą;
- Projekte numatyti LR įstatymų reikalaujamą želdinių kiekį;
- Dvigubai platinti miesto gatvių ašyse numatytus vizualinių ryšių koridorius;
- Išskirti reikalavimus pastatui, numatomam prie planuojamo pagrindinio įvažiavimo į teritoriją J. Janonio g. tęsinyje. Šis statinys gali tapti tiek krovos kompanijos, tiek miesto įvaizdžio elementu. Projekto pasiūlymą atrinkti architektūrinio konkurso keliu.
Rekomenduoti Klaipėdos miesto savivaldybei projekto derinimo procedūrų metu įteisinti nuostatą, jog teritorijos detaliojo plano sprendiniai gali būti pradėti įgyvendinti tik įrengus J. Janonio ir N. Uosto g. sankryžą bei realizavus Bendrojo plano sprendinį dėl Švyturio g. tęsinio.
Atkreipti Klaipėdos miesto savivaldybės dėmesį į Bendrojo plano p.7.12, kuriame teigiama “Planuojant Vitės kvartalą <…> tikslinga keisti teritorijų funkcinę paskirtį, atsisakant sandėliavimo ir gamybinės veiklos”
Kas, jei ne mes? Ko gero, tokiu principu vadovaujasi architektas Vaidotas Dapkevičius. 35-erių klaipėdiečio, trejiems metams į savo rankas perėmusio Klaipėdos apskrities architektų bendruomenės vėliavą, entuziazmo galėtų pavydėti ne vienas. Vaidotas prisipažino, jog labai džiaugtųsi, jei kartu su kolegomis organizuojami vieši renginiai įtrauktų kuo daugiau klaipėdiečių, įkvėptų būti neabejingiems, skatintų diskutuoti, koks turėtų būti Klaipėdos veidas.
Ekskursija po areną
– Kaip manote, jei gatvėse pasiteirautume klaipėdiečių, kas yra toji Architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija ir ką ji veikia, kokie būtų šios apklausos rezultatai?
– Iš tiesų būtų labai įdomu sužinoti. Man irgi kartais kyla toks klausimas, kaip architektai girdimi ir matomi visuomenėje. Tie žmonės, kurie patys aktyvūs, visuomeniški, apie mus žino. Tie, kurie yra toliau nuo aktyvesnės veiklos, turbūt architektus mato tik kaip tam tikrą socialinę grupę, o tai, kad užsiimame edukacija, kita veikla, jiems gal ir nelabai rūpi.
– Tikitės įnešti naujų vėjų į architektų bendruomenės kasdienybę?
– Nesijaučiu atėjęs iš niekur. Grupė aktyvių jaunų žmonių ėmėmės Leonardo da Vinci projekto, kuris suteikė galimybę 16 architektų išvykti į stažuotę užsienyje, organizuojame architektų dienas, parodas, subūrėme „Urbanofilų“ judėjimą, Architektų klubą, kuriame kas mėnesį susitinkame, bendraujame, dalijamės patirtimi. Mano supratimu, architektai turi būti atviri kūrėjai. Tai, ką daro, mokėti pristatyti ne tik vieni kitiems, bet ir visuomenei.
Puoselėjame idėją Klaipėdoje padaryti kažką panašaus kaip Vilniuje, kur po įvairius pastatus rengiamos ekskursijos. Jas veda šių projektų autoriai, architektai, kurie pasakoja, kaip ir kodėl įgyvendino vienokį ar kitokį sprendimą. Visuomenei tokie dalykai padeda suvokti, „skaityti“ architektūrą.
Kada nors norėtume surengti ir ekskursiją po mūsų naująją areną kartu su jos projekto autoriumi Sauliumi Mikštu. Joje galėtų dalyvauti ne tik specialistai, bet ir paprasti klaipėdiečiai.
Visuomenė vienaip ar kitaip kas dieną susiduria su architektūra, būtų smagu, kad žmonės turėtų supratimą, galėtų diskutuoti apie tai, kas priimtina, o kas ne, pribręstų gerai architektūrai.
Korifėjai gali ne viską
– Ar pats simpatizuojate kokiam nors architektūros stiliui, krypčiai?
– Nepasakyčiau, kad esu kokio nors vieno stiliaus pasekėjas. Nepatinka manierizmas, esu minimalios architektūros šalininkas. Bet visada pabrėžiu, kad architektūra neturi būti kaip parodų salė, kur architektas save demonstruoja. Stengiuosi apsilankyti tuose pastatuose, kuriuos projektavau, ir neprisistatydamas pasiklausinėti ten dirbančių žmonių, kaip jie jaučiasi. Man tai labai svarbu. Ir neretai išgirstu paprastų ir teisingų dalykų.
Kartą teko lankytis Liono operos rūmuose. Šio rekonstruoto istorinio pastato modernaus priestato autorius – garsus prancūzų kūrėjas, architektūros korifėjus Jeanas Nouvelis. Užsukome į kavinę, kuri buvo išdažyta juodai su šiek tiek blyksinčiais raudonais pašvietimais. Pojūtis iš tiesų įdomus. Bet kai ten dirbančių žmonių paklausėme, kaip čia jaučiasi, jie prisipažino, jog jaučia depresinę nuotaiką. Galima sakyti, kad tai žymus architektūrinis darbas, bet jei žmogui tokioje erdvėje nėra gerai, kyla klausimas, kiek tokia architektūra prasminga.
– Jums pačiam mieliau dirbti ties visuomeniniais ar individualiais projektais?
– Gamybiniai pastatai šaltesni, juose mažiau žmogaus ir aplinkos santykio. Man patinka visuomeninės erdvės. Kai jos puikiai išspręstos, žmonės jaučiasi kūrybiškai, atsipalaidavę. Įdomu ir vadinamieji tarpdisciplininiai dalykai, kai yra žmogus, architektūra ir dar kažkas tarp. Štai neseniai teko imtis keleto darbų kartu su skulptoriais, kad ir ta pati „Juodojo vaiduoklio“ skulptūra. Taip pat patinka kinas, kino formos, beje, dažnai ir pats filmuoju, žaidžiu fiksacijomis, vaizdais.
Ko gero, paskutinis dalykas, kurio imčiausi, – projektuoti bažnyčią. Nes tam reikia subręsti. Tiesa, prieš keletą metų dalyvavome viename tokio projekto konkurse. Nors ir nelaimėjome, buvo įdomi patirtis.
Neprisiriša prie pastatų
– Kas jus pastūmėjo į architekto profesiją?
– Kiek pamenu, baigdamas mokyklą ir neturėjau kitų minčių. Buvau šiek tiek linkęs į meną, bet supratau, kad netapsiu menininku, kuris tapys ar dar kažką kurs kur nors užsidaręs. Bet norėjau, kad tai, ką darysiu, būtinai būtų susiję su kūryba. Nebūčiau galėjęs tapti geru buhalteriu ar dirbti kokį kitą nuobodų darbą. Gal kiek nors įtakos mano pasirinkimui turėjo ir vienas giminaitis, kuris, nors ir nebuvo architektas, dirbamas restauravimo įmonėje su jais bendraudavo. Jis man imponavo kaip asmenybė, patikdavo tai, ką kalbėdavo apie savo darbus.
– Esate kilęs iš Ukmergės, studijavote Vilniuje. Kuo jus patraukė Klaipėda?
– Po studijų norėjosi iš esmės pakeisti erdvę. Buvo minčių net išvažiuoti stažuotei į užsienį. Išsiuntinėjau apie 60 laiškų į įvairias bendroves ir gavau keletą atsakymų. Vieną jų – iš amerikiečių įmonės, kuri dabar labai žymi, yra laimėjusi Pritzkerio premiją, vadinamą Nobelio premija architektūros srityje. Tačiau tuo metu neatsirado žmogaus, kuris būtų pataręs, padrąsinęs, neturėjau ir pinigų būtiniausiems dalykams – bilietams, gyvenimo pradžiai. Taigi likus pusmečiui iki studijų baigimo, pradėjau ieškotis darbo, vienas rimčiausių pasiūlymų atėjo būtent iš Klaipėdos. O kadangi norėjosi pabėgti iš Vilniaus, atvažiavau.
– Ar jaučiate profesinės ligos simptomus – galbūt atvykęs į naują miestą aplink matote tik pastatus?
– Neprisirišu prie pastatų, manau, kad miestą atspindi jame gyvenantys žmonės. Man baisiausias vaizdas, vertas siurrealistinio filmo, – miestas, kuriame nėra žmonių.
Tuo metu, kai atvažiavau į Klaipėdą, pajutau liberalizmo atmosferą. Žmonės čia pasirodė laisvai bendraujantys, kitokie nei Vilniuje, kuris turi šiokį tokį snobizmo prieskonį. Bet po kurio laiko tarsi pereini į kitą barikadų pusę, nebematai niuansų, daug kas nebestebina.
Sunku pradėti nuo nulio
– Ar po stažuotės užsienyje nekilo pagundų karjeros siekti svetur?
– Visada tokių minčių yra. Jei matyčiau, kad esu kažkur laukiamas, galiu ką nors svetur nuveikti, pasilikčiau, bent jau kuriam laikui. Turi įvertinti savo galimybes. Juo labiau kad ir čia tiek įdomios veiklos, gaila laiko kažkur viską pradėti nuo nulio.
– Kas yra svarbiausias jūsų darbų vertintojas?
– Turbūt paprasti žmonės. Dar kolegos, bet jie ne visada pasako tiesą, galbūt nori išlikti diplomatiški. O ir šiaip nesijaučiu labai nusipelnęs architektūriniu atžvilgiu, pastaruoju metu daugiau užsiimu organizaciniais reikalais, visuomenine veikla.
– O kaipgi antroji pusė?
– Šeimos neturiu. Dėl to ir neturiu, kad asmeniniam gyvenimui vis pritrūkta laiko. Kai dėmesys nukreiptas į kitus dalykus, natūralu. O gal ir laikas dar neatėjo. Gal po trejų metų kadencijos?
– Jei surandate vieną kitą minutę laisvalaikiui, kokiems pomėgiams jį skiriate?
– Mėgstu keliauti, su kolegomis turime subūrę dviratininkų kompaniją. Važinėjame po Lietuvą, teko su dviračiais keliauti ir užsienyje. Tai toks malonus fizinis užsiėmimas. Šiaip nuo vaikystės mėgau įvairias sporto šakas, kad ir tą patį krepšinį. Esu surinkęs kolegų komandą, kiekvieną pirmadienį žaidžiame. Šiaip hobio, kuriuo baisiai degčiau, neturiu. O ir mano veikla taip susipynusi su laisvalaikiu, kad sunku viena atskirti nuo kita. Bet nesijaučiu pavargęs – kai matai aplinkui entuziastingus žmones, tai pakrauna ir patį.
Vizitinė kortelė
Gimė 1976 m. kovo 17 dieną Ukmergėje.
2000 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė architektūros studijas.
Nuo 2000-ųjų architektu, projektų vadovu dirbo įvairiose uostamiesčio bendrovėse. Nuo 2007 m. užsiima privačia praktika.
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) narys nuo 2004 m., nuo 2008 m. dirba LAS Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje.
2011-ųjų spalį išrinktas LAS Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininku.
LINA BIELIAUSKAITĖ
Šaltinis: Klaipėda
Kitą savaitę, spalio 27-ąją, naujojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vizija turėtų tapti realesnė. Į posėdį susirinksianti architektų, politikų ir kultūrininkų komisija vertins atviram architektūriniam-urbanistiniam konkursui naujo teatro statybos vietai parinkti pateiktus darbus ir skelbs savo sprendimą, kur uostamiestyje būtų geriausia kurtis muzikiniam teatrui.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija konkursą naujo teatro statybos vietai parinkti paskelbė dar liepą. Jo dalyviams buvo suformuluota užduotis įvertinti 4 galimas teatro statybos vietas, iš jų išrinkti tinkamiausią arba siūlyti savo variantą. Dalyvių analizei buvo pateikta teritorija prie Vasaros estrados, skveras Danės gatvėje (šalia buvusio „Teo LT” pastato), krantinė prie Danės žiočių („Memelio miestas”) bei esama teatro vieta.
Konkursui darbus pateikė 6 dalyviai, penki iš jų geriausia vieta naujam Klaipėdos muzikiniam teatrui statyti nurodė teritoriją prie Danės žiočių, vienas – dabartinį teatro sklypą. Vasaros koncertų estrados aplinka ir Danės g. skveras architektų dėmesio nepatraukė.
Apie konkursą, jo tikslus ir pateiktus darbus kalbėjomės su Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovu Vaidotu Dapkevičiumi ir jo pavaduotoju, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo poskyrio vedėju Mantu Daukšiu.
Vietos konkursas – pirmąkart
Konkursui pateikti 6 dalyvių darbai. Tai daug ar mažai?
V. Dapkevičius: Mano žiniomis, tai pirmas konkursas Lietuvoje, kai renkama geriausia vieta. Tai galbūt išgąsdino dalyvius, nes pas mus susiklosčiusi kitokia praktika: architektai nori dirbti su konkretesne medžiaga ir vengia platesnio požiūrio, urbanistinės analizės. Neabejoju, kai bus išrinkta vieta ir paskelbtas antrasis konkurso etapas dėl pastato architektūros, darbų bus daugiau. Vien todėl, kad bus aiškesnė situacija, bus galimybė parodyti savo kūrybą.
Šio konkurso tikslas – išrinkti geriausią vietą teatrui, tačiau ekspozicijos lankytojai vis dėlto yra linkę vertinti pateiktas pastatų vizijas ir tai lemia jų simpatijas. Į ką pateiktuose projektuose pirmiausia dėmesį atkreipia profesionalūs architektai?
M. Daukšys: Šiuo atveju reikia įvertinti, kaip objektas pakeis aplinką. Juk mes patys kuriam savo namų aplinką, sprendžiam, kur statyti koridorius, sienas, spintas, kokios jos bus – perregimos ar aklinos. Tokius pat koridorius, kambarius, sienas turi ir miestas. Tad turim pamatyti, kaip vieną ar kitą vietą gali pakeisti nauji sprendimai. Sunkoka rasti tą ribą, kai reikia nustoti vertinti dizainą, o įvertinti aplinkos perspektyvą.
Estrada kūrybai neįkvėpė
Kaip jūs įvertintumėt autorių pasiūlymus dėl teatro statybos Vasaros koncertų estrados teritorijoje?
V. Dapkevičius: Iš visų pasiūlytųjų ši vieta yra toliausiai nuo Klaipėdos centro. Ji labiausiai nutolusi nuo tankesnio urbanistinio užstatymo, arčiausiai gamtinio landšafto. Čia galimas laisvo tipo statinys, „neprisirišęs” prie esamų užstatymo zonų ar ribų. Praktiškai visi autoriai pasiūlė arba rekonstruoti esamą Vasaros estradą, arba jos vietoje statyti naują pastatą. Tik viename darbe estradą pasiūlyta palikti tokią, kokia ji yra, ir atokiau statyti atskirą pastatą. Kadangi erdvės aplink daug, tai, manyčiau, logiška.
M. Daukšys: Man Vasaros koncertų estrados rekonstravimas atrodo keistokai. Taip būtų jungiamos dvi labai skirtingos funkcijos – masinių lauko ar liaudies renginių ir aukštosios kultūros, kurią reprezentuoja Muzikinis teatras. Idėja atskirti šias funkcijas man priimtinesnė.
Kokie motyvai galėjo lemti, kad nė vienas autorius estrados aplinkos nepasiūlė teatro statybai?
V. Dapkevičius: Greičiausiai tai įvaizdžio klausimas. Visos kitos teritorijos yra arčiau pagrindinių judėjimo ašių, labiau matomos, o šiuo atveju pastatas tiesiog taptų parko kompleksu. Kadangi Klaipėdoje daug kalbama apie įvaizdžio stoką, jog miestas neturi savo simbolio, pastato-saldainio, galbūt tai skatino autorius labiau analizuoti kitas vietas. Statinys čia paprasčiausiai nebūtų toks matomas.
M. Daukšys: Architektams ne taip patrauklu kurti ten, kur jo darbas bus mažiau matomas. Architektą irgi įkvepia tai, kad žmonės matys jo kūrinį.
Skveras – su pramoniniu fonu
Buvo laikas, kai visuomenei Danės skveras buvo pristatomas kaip vienintelė tinkama vieta būsimam teatrui. Kodėl ji nepatraukė konkurse dalyvaujančių profesionalų dėmesio?
M. Daukšys: Daugeliui autorių ši vieta galbūt nepasirodė pakankama išsiskleisti, juolab kad buvo pasiūlytos patrauklesnės alternatyvos. Pavyzdžiui, Danės žiotys. Ši vieta dalyviams daug „skanesnė”. Ir pasaulyje esama labai sėkmingų panašių projektų – Osle, Kopenhagoje. Prie didelio vandens didelis objektas visada atrodo geriau. Kūrėjo akimis, ši vieta toks pat užkampis, kaip ir Vasaros estrada. Fone – šiluminė elektrinė, buvęs „Teo LT” pastatas, neaiški tilto perspektyva…
V. Dapkevičius: Įdomių darbų čia būtų galima buvę laukti, jeigu autoriai būtų sau leidę pažvelgti plačiau. Dabar pramoninė teritorija įvertinta lyg konstanta, tarsi viskas taip pat bus ir ateity, nors žinome, jog šiuo metu „Klaipėdos energijos” teritorija planuojama, ir tikėtina, jog pramonės ateityje čia nebeliks. Drąsesni pasiūlymai galėjo atsirasti tik su visa krantinės plėtros vizija.
M. Daukšys: Didelis tūris suvokiamas iš tolimesnių perspektyvų. O dabar mes čia matome „Klaipėdos energijos” kaminą, kitus pramoninius statinius. Tai – vizualinė tarša.
Realiai šioje vietoje teatras gal ir tilptų, bet jo išraiška būtų labai ribojama senamiesčio vizualinės apsaugos režimų. Greta – pylimai, įplauka į Jono kalnelio kanalą, senamiesčio siluetas, kitoj pusėj – irgi savi režimai, susiklostęs užstatymas. Paveldosauginiai reikalavimai numato, kad architektūra smulkėtų ir negožtų pagrindinės Klaipėdos vertybės – senamiesčio, todėl visi autorių pasiūlymai susiveda į labai santūrius tūrius-dėžutes, nė vienas čia „neišsiskleidžia”, bijoma ieškoti drąsesnių sprendimų. Manau, logiška, kad ši vieta nebuvo pasiūlyta kaip pagrindinė. Vieno naujo objekto atsiradimas šioje vietoje neišspręstų jokių problemų, tik atsirastų papildomų klaustukų. Ar naujas pastatas – fabriko tęsinys? Ar ir toliau su tokiais dideliais, kampuotais tūriais keliausim palei krantinę?
Pretenzija į naują simbolį
Kodėl Danės žiotys sulaukė tiek dalyvių simpatijų? Net 5 autoriai pasiūlė būtent čia kurti naują teatrą.
M. Daukšys: Uosto artumas, „Memelio miesto” idėja nušluoti visą pramoninį užstatymą architektams suteikė erdvę kūrybai, kurios nebuvo kitose pasiūlytose vietose.
V. Dapkevičius: Marių kontekstas sustiprina statinio reprezentacinę funkciją. Tai galėtų būti pirmasis ryškus objektas, kuris pasitiktų į Klaipėdą atplaukiantį turistą. Tai – pretenzija į miesto vizitinę kortelę. Pasiūlymus šiai vietai galima grupuoti: dviejų darbų autoriai siūlo vietą pastatui įplaukos zonoje, tiesiog ant vandens, kiti du – palieka įplaukos zoną laisvą, kuria jachtų uostelį, o pastatui išnaudoja esamą pirsą. Dar yra pasiūlymų statyti teatrą sausumoje, teritorijoje, kurią planuoja plėtoti privatus verslas.
M. Daukšys: Marinos užstatymo logika aiški – teatras tarsi atsiduria vandeny ir tai tampa jo išskirtinumu. Pastatas tarsi brangus akmuo „įsodinamas” į jam sukurtą erdvę, atsiduria dėmesio centre. Įvaizdžio sėkmė garantuota.
Pastatų ant pirso idėjų autoriai taip pat savotiškai teisūs Muzikinį teatrą įkurdami ant Liepų gatvės tęsinio ašies, kaip jos akcentą. Siūlantieji teatrą statyti „Memelio miesto” teritorijoje sukuria apie objektą didesnę viešą erdvę, palieka miestiečiams laisvesnę prieigą prie vandens.
Ar tos idėjos neatrodo utopiškos?
M. Daukšys: Čia – ambicijų dalykas. Techninių trikdžių nėra, o galimybės didelės. Klausimas tik, ar šiuo metu mes esame pasiruošę įgyvendinti tokias idėjas, jeigu stokojame valios sutvarkyti „Memelio miesto” teritoriją.
V. Dapkevičius: Jeigu sėkmė nusišypsotų kuriam nors iš šių darbų, turėtume pasitvirtinti privalomą nuostatą, jog teatro projektas turėtų būti plėtojamas kompleksiškai su visa gretima teritorija. Neabejotina, jog naujas pastatas nulemtų visą aplinkos kontekstą. Beje, nereikėtų užmiršti ir klaipėdiečių svajonės apie pilies atstatymą. Reikėtų įvertinti, ar tarpusavyje derėtų naujas, modernus miesto akcentas bei kitapus Danės upės atstatyta senovinė pilis, kuri taip pat turėtų tapti miesto akcentu. Galbūt šis konkursas taps dar vienu žingsniu šio pasirinkimo link.
Ar ši vieta nėra užkampis įvertinant žmonių srautus?
M. Daukšys: Ne. Lyginant su situacija prie buvusio „Teo LT” pastato, kur Muzikinis teatras atsidurtų šalia būsimo tilto, šiuo atveju, tvarkant teritoriją kompleksiškai, jis būtų per pagarbų atstumą nuo miesto šurmulio. Čia atsirastų tokie dalykai, kaip ėjimas į teatrą, pasiruošimas, savotiška tylos zona su atsiveriančia erdve geroms emocijoms.
Veržiasi į Atgimimo aikštę
Dabartinė teatro vieta yra pačiame miesto centre, prie jos pripratę tiek artistai, tiek žiūrovai. Kodėl to neįvertino projektus teikę architektai?
M. Daukšys: Viena iš priežasčių teikti šią teritoriją naujo Muzikinio teatro statybai – ekonominė logika: kam kelti teatrą iš esamos vietos, juk nesame tokie turtingi. Juolab kad šis projektas galėtų nulemti ir Atgimimo aikštės sutvarkymą. Miestui tai svarbi erdvė ir nežinia, kada sulauksime kitos galimybės ją sutvarkyti. Esamas plotas teatrui tarsi ir per mažas, bet darbai veržiasi į Atgimimo aikštę. Pavyzdys – siūlymas atkurti istorinės gatvės liniją ir tuo laimėtą plotą išnaudoti pastato rekonstrukcijai.
V. Dapkevičius: Istorinė medžiaga rodo, kad šioje vietoje buvo tankus užstatymas, o dabar šios erdvės per didelės ir nesuvaldytos. Istorinės urbanistinės struktūros atkūrimas, pastato atsiradimas, Atgimimo aikštės susiaurinimas, mano nuomone, dešiniajam Danės krantui galėtų sugrąžinti senosios Klaipėdos mastelį.
M. Daukšys: Mano nuomonė šiuo klausimu kitokia. Neturėdami aiškios bendruomenės nuomonės dėl Atgimimo aikštės ir išeidami su nauja jos vizija, rizikuojame atsidurti konflikto zonoje. Jau dabar čia turime K ir D, „Klaipėdos” viešbutį, kurie sunkiai „šnekasi” su aplinka. Čia pat turime senąjį rotušės pastatą ir naujus siūlymus dėl Muzikinio teatro rekonstrukcijos, išsiveržiančius į Atgimimo aikštę, kurie nėra labai harmoningi. Taip galime sukurti dar vieną „triukšmelį”.
Gal todėl tik vienas darbas šią vietą siūlo kaip pagrindinę naujam teatrui statyti?
V. Dapkevičius: Tai bene sudėtingiausia vieta. Kiti pasiūlymai yra skirti praktiškai tuščioms erdvėms, jie įgyvendinami ne rekonstrukcijos principu. Čia – situacija keblesnė. Galbūt kai kurie autoriai pabūgo didesnio krūvio. Jeigu teatro rekonstrukcija būtų sprendžiama kartu su visos aikštės sutvarkymu, ji turėtų dar vieną racionalumo grūdą. Po Atgimimo aikšte galėtų atsirasti požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, sprendžianti transporto srautų miesto centre problemą.
O gal ši vieta neperspektyvi? Negalima įdomesnė architektūra?
M. Daukšys: Kodėl? Čia profesinės etikos dalykai – gerbti tą architektūrą, kuri jau čia egzistuoja. Ji irgi turi savo laikmečio bruožų. Pasiūlymuose išlaikoma funkcionalizmo kompozicija, ieškoma dialogo su pirmine logika. Beje, ne visi autoriai siūlo plėstis į Atgimimo aikštę, kiti mato galimybę kieme statyti pakankamai aukštą tūrį. Siūlomos dėžutės, bet jos turi kitokį foną nei Danės skvere. Ir čia dėžučių kompozicija turbūt paliktų mažiausią pėdsaką Klaipėdos veide, ji pritaptų prie stalinistinės stačiakampės Danės gatvės architektūros. Bet ar to reikia? Jeigu yra galimybė siekti pokyčių, architektai tai ir daro.
Laukiama ir visuomenės nuomonės
Konkursui pateiktų darbų ekspoziciją galima apžiūrėti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Kolonų salėje (Danės g. 19, II a.) antradieniais-penktadieniais nuo 12 iki 17.30 val. arba teatro renginių metu.
Visuomenės atstovai savo nuomonę apie konkurso dalyvių darbus gali išreikšti raštu ekspozicijos vietoje esančioje pasiūlymų ir nuomonių knygoje arba el. paštu: archsajunga@architektams.lt . Gauti siūlymai ir nuomonės bus apibendrinti ir pristatyti viešai iki vertinimo komisijos posėdžio.
Viešas vertinimo komisijos posėdis, kuriame gali dalyvauti visi šiuo klausimu besidomintys visuomenės atstovai, numatomas spalio 27 d. 13 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (Danės g. 19, II a.).
Konkurso recenzentai – prof. Algis Vyšniūnas, architektė – ekspertė Vigilija Paulionienė. Vertinimo komisijos pirmininkas – Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.
Pagal konkurso sąlygas pateiktų projektų autoriai išliks nežinomi iki pat paskutinės akimirkos – informacija apie juos bus paskelbta tik išrinkus konkurso laimėtoją.
Labdaros akcija
Rytoj 17 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiama labdaros akcija-koncertas „Statykime naują teatrą!”
Koncerte dalyvaus Lietuvos kariuomenės orkestras, Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Sandra Janušaitė, Kristina Siurbytė, Raimondas Baranauskas, Žanas Voronovas, Kęstutis Alčauskis, Mindaugas Gylys, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, choras, Klaipėdos Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare”. Pirmoje labdaros akcijos-koncerto dalyje bus atliekama Carlo Orffo kantata „Carmina Burana”, antroje skambės gražiausios arijos, duetai iš operų ir operečių, populiarios klasikinės muzikos melodijos.
Kvietimas 1 asmeniui – 100 Lt, 2 asmenims – 160 Lt
Akcijos metu tikimasi surinkti reikiamas lėšas teatro vietos išrinkimo konkursui, kurio organizavimo išlaidos siekia apie 30 tūkst. litų.
DALIA GRIKŠAITĖ
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Bene septynerių metų senumo idėją Melnragėje statyti dangoraižį apeinat Klaipėdos miesto valdžią palaiminusi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija įžiebė naują aistrų laužą, į kurį traukiami ir prokurorai, ir aplinkos ministras, kuriam yra pavaldi minėtoji inspekcija.
Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas tvirtina, kad šis Vilniaus biurokratų sprendimas suduoda labai stiprų smūgį savivaldai. Tuo metu dangoraižio statybos iniciatorius Saulius Trečekauskas klausia, ar kam nors dar yra žinomas nors vienas detalusis planas, sulaukęs tokio puolimo, ir vėl kartoja apie iš politikų patiriamą spaudimą bei šantažą.
Ilga epopėja
Spalio 6-ąją savo potvarkiu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) viršininko pavaduotojas Antanas Lukošius patvirtino žemės sklypo Kopų g. 69A detalųjį planą, kurio rengėjai nori 39 arų ploto sklype Kopų gatvėje statyti iki 132 metrų aukščio (36 aukštų) viešąsias paslaugas teiksiantį rekreacinės paskirties pastatą. Šiuo metu sklype stovintį dvibutį gyvenamąjį namą ir pagalbinį pastatą numatoma griauti. Šie planai visuomenės ir politikų aistras kaitina jau ilgus metus.
Dar 2005-aisiais miesto Tarybos Teritorijų planavimo komitetas buvo pritaręs sklypo Kopų g. 69A detaliojo plano projektiniams pasiūlymams. Tuometinis komiteto pirmininkas Kazimieras Vaišvila teigė, jog jūra atplaukiantiems laivams turėtų būti matomi gražūs miesto akcentai, vienu iš kurių ir galėtų tapti būsimasis dangoraižis – esą visame pasaulyje tokie dalykai yra įprasti.
Tačiau 2008-ųjų lapkritį dalis Melnragės gyventojų išreiškė pasipriešinimą tokiems sklypo savininkų planams ir dangoraižį vadino „poros žmonių interesams tarnausiančiu monstru”. Melnragiškiai piktinosi negalėję dalyvauti viešajame minėto žemės sklypo bei jo gretimybių detaliojo plano sprendinių svarstyme, nes informacija apie aptarimus juos esą pasiekė per vėlai. Miesto merui buvo įteikti 149 parašai žmonių, kurie manė, kad dėl statybų neturėtų būti kertamas miškas, ir apskritai prieštaravo tokio dangoraižio statybai.
Pernai vasarį sklypo planuotojai nutarė rengti naują detalųjį planą žemės naudojimo būdą keičiant iš gyvenamosios į komercinės paskirties objektų teritoriją. Tada aiškinta, kad tiesiog formaliai atnaujinamos planavimo procedūros.
Peripetijos dėl minėtojo detaliojo plano atgimė šiemet, po to, kai jis vėl pateko į politikų rankas. Gegužę jam buvo pritarta miesto Tarybos Teritorijų planavimo komitete, nes jo nariams buvo pateikti visi dokumentus, įrodantys, jog projektas neprieštarauja miesto bendrajam planui, veikiantiems teritorijų planavimo reglamentams, jam jau buvo pritarta Nuolatinėje statybos komisijoje ir kt.
„Mes bet kokiu atveju nepulsime projektuoti – tarsimės su savivaldybe ir, jeigu detalusis planas bus patvirtintas, bandysime skelbti konkursą”, – tada sakė S. Trečekauskas.
Visgi detalusis planas užstrigo miesto Taryboje. Gegužę vykusiame jos posėdyje buvo nuspręsta atidėti jo svarstymą. Posėdžio metu pasigirdo siūlymų kreiptis į prokuratūrą, kad būtų įvertintas sklypo privatizavimo ir pastatų įsigijimo klausimas, į VTPSI bei Nacionalinę žemės tarnybą, kad būtų išsiaiškinta, ar rengiant detalųjį planą nebuvo pažeistos procedūros. Keltos netgi idėjos surengti gyventojų apklausą.
Po mėnesio savivaldybės administracijos atstovai, surengę spaudos konferenciją, aiškino, kad pavyko kreiptis tik į VTPSI, tačiau jos išvadų negauta.
„Sutikime su tuo, kad tai yra neeilinis detalusis planas. Kalbama apie aukštybinį pastatą tokioje vietoje. Reikia nepamiršti, kad atsiradus tokiam aukštam pastatui visa aplinkinė zona taptų jau mūsų galvos skausmu, nes jam aptarnauti prireiks žymiai didesnės teritorijos. Atsiradus tokiam traukos centrui prireiktų ir naujos gelbėjimo stoties Melnragėje, atskiro tako per kopas prie jūros”, – savo nuogąstavimus tada išsakė savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė.
Įžvelgia ir nusikalstamas veikas
Sužinoję, kad minėtasis detalusis planas buvo patvirtintas ingoruojant miesto Tarybos valią, Klaipėdos vadovai šią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir aplinkos ministrą, kurio vadovaujamai ministerijai yra pavaldi VTPSI.
„Rugpjūčio 23 dieną gautas atsakymas iš Nacionalinės žemės tarnybos nurodo aplinkybes, kuriomis sklypo įsigijimas tuo metu galiojančių įstatymų pagrindu buvo neteisėtas. Šis raštas buvo persiųstas Klaipėdos apygardos prokuratūrai belaukiant jos atsakymo, kurio iki šiol nėra gauta. Nepaisant to sprendimas dėl Kopų g. 69A detaliojo plano tvirtinimo mero pavedimu buvo teiktas pakartotinam svarstymui š. m. rugsėjo 22 dienos miesto tarybos posėdžiui, nes planavimo organizatorius Saulius Trečekauskas š. m. rugpjūčio 10 dieną pateikė jį svarstymui iš naujo. Tačiau nesulaukus artėjančio rugsėjo mėnesio miesto Tarybos posėdžio, š. m. rugsėjo 8 dieną buvo gautas planavimo organizatoriaus prašymas grąžinti detaliojo plano dokumentus. Vėliau detalusis planas buvo tvirtinamas tiesiogiai VTPSI, miesto Tarybai neturėjus progos įvertinti naujus faktus, išaiškintus po protokolinio pavedimo”, – rašoma mero V. Grubliausko ministrui pasirašytame rašte.
Jame taip pat akcentuojama, jog šis precedentas yra pirmasis Klaipėdos miesto savivaldybės istorijoje, kad planuojamas pastatas 36 arų miško sklype Melnragės „sukels dideles ir nevienareikšmes diskusijas miesto bendruomenėje”. Ministro prašoma svarstyti galimybę nedelsiant atšaukti minėtąjį potvarkį ir grąžinti apsisprendimo teisę Klaipėdos miesto tarybos kompetencijai.
Generalinei prokuratūrai skirtame mero rašte rašoma, be visų kitų argumentų akcentuojama, kad savivaldybė plano rengėjui davė motyvuotą atsakymą, kodėl jis nesvarstomas, tad „VTPSI viršijo savo įgaliojimus ir detalųjį planą patvirtino”. Todėl prašoma patikrinti inspekcijos sprendimo teisėtumą ir esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prašant panaikinti minėtąjį sprendimą. Taip pat prašoma patikrinti, ar detaliojo planavimo organizatorius S. Trečekauskas ir inspekcijos tarnautojai nepadarė tokių nusikalstamų veikų, kaip piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas ir melagingos informacijos pateikimas siekiant įgyti dokumentą. Taip pat prašoma įvertinti, ar vykdant procedūras nebuvo supainioti vieši ir privatūs inspekcijos tarnautojų interesai.
Pagrindas buvo?
Potvarkį pasirašęs VTPSI viršininko pavaduotojas A. Lukošius „Vakarų ekspresui” vakar teigė nieko dar negirdėjęs apie kreipimąsi į prokuratūrą ir aplinkos ministrą.
„Buvo pagrindas tvirtinti ir patvirtinau”, – teigė jis.
Oficialią inspekcijos poziciją dienraščiui pateikęs VTPSI atstovas ryšiams su visuomene Darius Babickas teigė, kad savivaldybė pažeisdama teisės aktus nepatvirtino šio detaliojo plano ir jo rengėjai Vyriausybės numatyta tvarka kreipėsi į inspekciją, kuri vadovaudamasi minėtąja tvarka ir patvirtino šį planą.
„Taip nutinka tikrai nedažnai”, – teigė D. Babickas.
VTPSI internetinėje svetainėje, prie šios institucijos patvirtintų detaliųjų planų dar skelbiamas tik nutarimas dėl žemės sklypo Salų miestelyje, kurio detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino Rokiškio rajono savivaldybė.
Ne pirmas skandalas
S. Trečekausko pavardė pastaruoju metu yra linksniuojama ir dar vienoje skandalingoje istorijoje, susijusiose su pietinėje Klaipėdos uosto akvatorijos dalyje esančiu deviacijos įrenginiu. „Vakarų ekspresas” jau rašė, jog rugsėjo 16-ąją Klaipėdos apygardos prokurorai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorių, susijusių su šiuo įrenginiu, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Anot prokurorų, surinkus medžiagą nustatyta, jog parduodant uostui priklausiusį hidrotechninį įrenginį, buvo pažeistos teisės aktų normos, reglamentuojančios uosto žemės, infrastruktūros, akvatorijos ir kitų uosto įrenginių priklausomybę valstybei.
Ieškinyje prokuratūra prašo pripažinti negaliojančiu perdavimo – priėmimo aktą, kuriuo minėtas hidrotechninis įrenginys buvo perduotas UAB „Laivybos paslaugų centrui”, o vėliau iš varžytinių už 100 litų parduotas fiziniam asmeniui. Todėl prašoma taikyti restituciją ir įrenginį grąžinti valstybės nuosavybėn. Siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimus, rugsėjo 2 d. teismas patenkino prokuratūros prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – deviacijos įrenginį areštavo.
Nepaisant šių prokurorų veiksmų, jiems darbo dėl deviacijos įrenginio užkrauti sugalvojo ir klaipėdietis Seimo narys Naglis Puteikis – jis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas išsiaiškinti deviacijos įrenginio „miglotas privatizavimo aplinkybes ir įvertinti tuometinio KVJUD Teisės skyriaus vadovo Sauliaus Trečekausko bei kitų pareigūnų veiksmus”.
„S. Trečekauskas, užuot gynęs uosto interesus, padėjo savo sutuoktinei varžytynėse įsigyti betoninį stulpą uosto teritorijos viduryje puikiai žinodamas, kad uosto žemė, infrastruktūra ir akvatorija yra neprivatizuojamos. Ne gana to, eidamas susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus patarėjo pareigas, teisme ne kartą atstovavo savo žmonai Aurelijai Trečekauskienei, o šių metų rugsėjo 14 dieną įvykusiame uosto specialiosios komisijos posėdyje įžūliai bandė parduoti įrenginį beveik du šimtus kartų brangiau – už 588 888 litus”, – teigia N. Puteikis.
Pasak parlamentaro, betoninis stulpas marių viduryje stabdo dujų terminalo statybas, baiminamasi, kad dujovežis, gabenantis dujas į terminalą, neturės vietos apsisukti. Be to, parlamentaro teigimu, neva kyla grėsmė, kad stulpas gali būti parduotas „Gazprom” ar kitiems konkurentams, tuomet privatininkui atsisakius nugriauti stulpą būtų visiškai paralyžiuota dujų terminalo statyba.
„Stebiuosi, kad dėl šio legaliai įsigyto įrenginio, kuris anksčiau Uosto direkcijai nerūpėjo, įsiplieskė tiek daug aistrų, įžvelgiama kažkokia klasta, grėsmė valstybei. Grasinimų jau sulaukė ir jo savininkė. Uoste yra daugiau tokių hidrotechnikos statinių, bet jie kažkodėl niekam neužkliūva. Apskritai ši istorija keltų juoką, jei nebūtų liūdna”, – žiniasklaidai apie šią istoriją yra sakęs S. Trečekauskas.
„Viskas padaryta pagal teisės aktus”
Saulius TREČEKAUSKAS, detaliojo plano rengėjas
Galbūt čia mero ambicijos pradeda žaisti arba jis ima atstovauti tik savo partijos interesams. Bet juk jis jau melnragiškis, tai kaip tik turėtų nusišalinti nuo tokio klausimo sprendimo. Jau buvo ar ne septynis kartus kreiptasi ir į prokuratūrą, ir į kitas institucijas. Ar žinote dar nors vieną tokį detalųjį planą? Gal čia tokia partijos pozicija – juk ir Eugenijus Gentvilas nuolat visus viskuo įtarinėja ir skundžia.
Viskas padaryta pagal teisės aktus – padaviau detalųjį planą miesto Tarybai tvirtinti dar balandį. Jokių trūkumų ar pažeidimų nebuvo nurodyta, tik neoficialūs pasiūlymai susitarti ar padėti arba perleisti sklypą kitiems. Visus juos aš atmečiau ir kreipiausi į inspekciją. O kas man liko? Darosi nelabai smagu dėl Lietuvos, kai politikai bando oficialias institucijas panaudoti kaip šantažo arba grasinimo įrankį.
O kur dar istorija, kai norėjau pasiimti iš savivaldybės visus dokumentus ir radau juos išrankiotus – vietoje oficialių planų su parašais sudėti kažkokie nukopijuoti popieriai, visiškai nesusiję su planavimo dokumentais. Ir tik perspėjus, kad taip daromas nusikaltimas, man buvo viskas grąžinta. Prokuratūra turėtų susidomėti ne manimi, o Klaipėdoje egzistuojančia tvarka, kai detaliuosius planus rengti ir tvirtinti galima tik susimokėjus atitinkamiems asmenis.
Gal ir nesu pats geriausias žmogus, bet tikrai nesmagu, kai taip pila srutas ant manęs. Aš gi tik noriu pagal visus teisės aktus sutvarkyti tą teritoriją, kad joje iškiltų pastatas, kuris galėtų tapti miesto puošmena.
„Savivalda – podukros vietoje”
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Išsiuntėme raštus Generalinei prokuratūrai ir aplinkos ministrui. Manome, kad arba inspekcijai buvo pateikta nepilna informacija, arba ji buvo netinkamai įvertinta. Generalinės prokuratūros prašome ginti viešąjį interesą ir užkirsti kelią bet kokioms galimoms tolesnėms procedūroms.
Sprendimas be Klaipėdos valdžios pritarimo tvirtinti detalųjį planą, kuris leidžia į mažą plotą pajūryje „įkišti” didžiulį pastatą neturi precedentų. Miesto taryba atsiduria podukros vietoje ir kyla didžiulis pavojus visai savivaldai.
Tikimės, kad ne tik bus atšauktas sprendimas, bet ir bus supurtyti valdininkai, kad jie kur kas atidžiau vertintų tokius atvejus.
„Geriau, jog tvirtintų miesto valdžia”
Vaidotas DAPKEVIČIUS, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas
Nežinant visų įvykių eigos sunku komentuoti šią situaciją. Viena yra teisiniai, kita – demokratijos aspektai. Manau, kad būtų geriau, jog toks detalusis planas būtų tvirtinamas miesto valdžios. Tačiau tokio lygio projektą reikia sekti labai atidžiai ir nedaryti jokių klaidų.
Detalusis planas gali būti skundžiamas teismui, tačiau bet kokiu atveju tai jau yra labai didelis žingsnis projekto realizavimo link. Projekto įgyvendintojai, įregistravę sklypą, jau gali prašyti sąlygų pastatui projektuoti, o paskui jau ir statybos leidimo.
Mano nuomone, numatyta teritorija tokiam daugiaaukščiui yra per maža, būtų sukurta daug problemų aplinkiniams kvartalams ir dėl miško, ir dėl būsimų transporto srautų. Kaip pastatas atrodytų vizualiai – tik vienas nedidelis aspektas, bet nereikia užmiršti ir kitų.
„Taryba nepateikė rimtų argumentų”
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, miesto Tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė
Yra toks įstatymas ir viskas. Jei nepateikiama motyvuoto atsakymo dėl galimų pažeidimų arba kitų argumentų, kodėl negali būti tvirtinamas detalusis planas, inspekcija jį gali patvirtinti. Taip ir atsitiko, nes, mano nuomone, Taryba nepateikė jokių rimtų argumentų, plano rengėjai pasinaudojo įstatymo numatyta galimybe. Visi turi laikyti įstatymų – reikėtų iš viso neišduoti sąlygų plano rengimui, o ne išduoti ir paskui vilkinti reikalaujant nežinia ko. Bendrai žiūrint, įstatymas tikrai nėra blogas, nes iki jo įsigaliojimo detaliųjų planų tvirtinimo procedūras buvo galima vilkinti be galo. Dabar jau yra sankcijos. Tačiau yra ir spragų, juk, pavyzdžiui, savivaldybių tarybos nesirenka posėdžiauti kas dvi savaites.
Mano asmenine nuomone, jei šioje vietoje būtų formuojama graži vertikalių akcentų kalva, kaip yra numatyta parengtoje kraštovaizdžio studijoje, Klaipėda tik išloštų, nes būtų aiškūs akcentai, matomi atplaukiant iš jūros. Tačiau jei čia bus tik vienas pirštas ir dar nelabai kaip atrodantis, tai būtų tikrai bus nekas. Tik bėda, kad tokiam projektui yra numatytas pernelyg mažas sklypas.
MARTYNAS VAINORIUS
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Kūrybinės dirbtuvės tema „Klaipėdos Skulptūrų parke susitinka istorija ir menas“ vyko spalio 14-16 dienomis, Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centre. Pagrindinis kūrybinių dirbtuvių tikslas – pradėti kritišką diskusiją apie Klaipėdos Skulptūrų parko problematiką bei sukurti parko sutvarkymo viziją. Klaipėdos Skulptūrų parkui reikalinga ateities vizija, kuri atspindėtų šios teritorijos kultūrinius sluoksnius – Senąsias miesto kapines, memorialinį pjūvį ir lietuviškos skulptūros raidą, bei tenkintų šiuolaikinio (būsimo) žmogaus poreikius. Dirbtuvių metu architektai, kraštovaizdžio architektai, sociologai iš Vilniaus ir Klaipėdos kūrė parko sutvarkymo vizijas. Dalyviai turėjo pasiūlyti aiškią viziją, kurios įgyvendinimas taptų socialine paskata skirtingos istorinės atminties bendruomenių sutaikymui, tarpusavio dialogo atsiradimui.
KŪRYBINIŲ DIRBTUVIŲ REZULTATŲ PRISTATYMO RENGINYS
Spalio 21 d., penktadienis, 15:00 val., Mažosios Lietuvos Istorijos muziejus, Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda. Renginyje bus pristatytos kūrybinių dirbtuvių dalyvių sukurtos parko sutvarkymo vizijos. Po renginio – neformali diskusija ir renginio svečiais ir dirbtuvių dalyviais.
Spalio 22-29 d. dirbtuvių rezultatus bus galima apžiūrėti Klaipėdos Kultūrų komunikacijų kieme, Bažnyčių g. 4, Klaipėdoje.
Daugiau informacijos: www.archicechas.lt
Organizatoriai: ARCHICECHAS, Mažosios Lietuvos Istorijos muziejus
Partneris: Lietuvos Architektų Sąjungos Klaipėdos skyrius
SVARSTYTA: Skulptūros „Polėkis“ pastatymas Klaipėdos universiteto miestelio teritorijoje (Herkaus Manto g. 84).
Užsakovas – Klaipėdos universiteto Absolventų klubas, autoriai – architektas R.Krištapavičius, skulptorius A.Sakalauskas.
NUTARTA:
1. Pritarti skulptūros „Polėkis“ pastatymui Klaipėdos universiteto miestelio teritorijoje (Herkaus Manto g. 84, Klaipėda), rekomenduojant autoriams keisti aikštelės prie postamento dangą (betonines trinkeles) į meno objektą labiau išryškinančias medžiagas, įrengti skulptūros apšvietimą.
2. Klaipėdos universiteto vadovybei rekomenduoti rengti KU miestelio teritorijos (Herkaus Manto g. 84, Klaipėda) kraštovaizdžio projektą, sisteminantį mažųjų architektūros formų bei aplinkos tvarkymo procesus, siekiant išvengti chaotiškos teritorijos plėtros.
