Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos paskelbtus išankstinius rinkimų rezultatus Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininkė Ramunė Staševičiūtė, kandidatavusi Lietuvos liberalų sąjūdžio sąraše, yra išrinkta į naująją Klaipėdos miesto tarybą. Liberalų sąjūdis sąrašas rinkimuose iškovojo daugiausiai mandatų – 7, po 5 mandatus pelnė Tėvyšnės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai bei Liberalų ir centro sąjunga. Į Tarybą taip pat išrinkti Lietuvos socialdemokratų partijos (3), politinės partijos „Rusų aljansas“ (3), partijos „Tvarka ir teisingumas“ (3), Darbo partijos (3) bei Rusų sąjungos (2) atstovai.
Preliminarūs rinkimų rezultatai skelbiami tinklapyje: http://www.vrk.lt/2011_savivaldybiu_tarybu_rinkimai/output_lt/rezultatai_daugiamand_apygardose/apygardos_rezultatai7137.html.
Sklypo Herkaus Manto gatvėje 11, kur stovi buvęs „Vaivos” kino teatras, naujų statybų reikalai jau turėtų pajudėti – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas deda tašką paveldosaugininkų ir verslininkų nesutarimams.
Teisėjų kolegija nutarė įpareigoti Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti šio žemės sklypo detalųjį planą pagal dar 2006-aisiais išduotas sąlygas. Paveldosaugininkų apeliacinis skundas atmestas, nutartis neskundžiama.
„Vyriausiasis teimas priėmė objektyvų sprendimą, patvirtino, kad mūsų skundą prieš tai nagrinėjęs Klaipėdos apygardos administracinis teismas buvo teisus sakydamas, jog Klaipėdos paveldosaugininkai dirbtinai vilkino detaliojo plano derinimo procedūrą ir kėlė papildomus, sąlygose nenumatytus reikalavimus. Tikimės, kad šioje istorijoje pagaliau bus padėtas taškas”, – sakė gyvenamąją bei komercinę statybą Herkaus Manto g. 11 planuojančios bendrovės „Investicijų kvadrantas” direktorius Darius Anužis.
Anot jo, nežiūrint į tai, jog paveldosaugininkų pateiktose sąlygose nebuvo nurodyti reikalavimai, kad detalusis planas būtų rengiamas buvusių Dramblio ir Gerlacho namų užstatymui atkurti, jiems įamžinti ir jose apskritai nebuvę jokių pastabų dėl buvusio užstatymo įvertinimo, UAB „Investicijų kvadrantas” ir projekto autorius architektas Gintautas Natkevičius teikė KPD Teritorinio padalinio vedėjui Nagliui Puteikiui net 5 pasiūlymus, kaip būtų galima įamžinti ir atvaizduoti Gerlacho namą.
„Bet iš pradžių įvertinęs „gerai”, vėliau N. Puteikis juos vis atmesdavo, – sakė D. Anužis. – Paskutinįkart su pasiūlymu ir maketu, kuriame buvo pasiūlyti sprendiniai, ėjome iki teismo posėdžio likus mėnesiui… Kadangi už mūsų sklypo ribos neturime teisės vykdyti archeologinių kasinėjimų, buvusių ir dar nerastų Dramblio namo pamatų liekanų paieškos sutvarkymo ir viešo eksponavimo, dar 2009-ųjų pavasarį raštu, adresuotu N. Puteikiui ir jo viršininkei Dianai Varnaitei siūlėme 30 tūkstančių litų paramą. Bet, kaip suprantu, tiek Dramblio namo pamatai, tiek Gerlacho namo pažymėjimas mums rūpėjo labiau, nei biurokratams”.
Sklypo detaliojo planavimo procedūra vyksta jau beveik penkerius metus, į teismus paveldosaugininkų bei verslininkų nesutarimai pateko 2009-ųjų liepą.
Dviem teismams patvirtinus, jog paveldosaugininkai privalo suderinti detalųjį planą pagal savo pateiktas sąlygas, „Investicijų kvadrantas” ketina kreiptis į teismą, kad būtų atlyginti vilkinimo atnešti nuostoliai.
„Mūsų finansininkai bei juristai apskaičiuos įmonės nuostolius, patirtus dėl N. Puteikio veiklos, ir kreipsimės į teismą su ieškiniu. Taip pat ir dėl išlaidų, patirtų bylinėjantis, atlyginimo. Kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už savo veiksmus”, – sakė D. Anužis.
„Mes nepasiduosim”
Naglis PUTEIKIS, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas
Mes norėjome apginti miesto centrą nuo tokių baisių stiklinių, betoninių monstrų kaip naujas pastatas Žvejų gatvėje ar „Manto namai” M. Mažvydo alėjoje. O šis projektas yra kelis kartus baisesnis – šeši stikliniai bokštai, nieko bendra neturintys su istorine miesto dalimi. Mes norėjome, kad būtų atstatytas palei Herkaus Manto gatvę stovėjęs Gerlacho namas – tada stikliniai pastatai liktų kieme, Gerlacho namas juos užstotų. Tačiau „Investicijų kvadrantas” kategoriškai atsisako atkurti bet kokį jo fragmentą. O teisėjai… Jeigu jie pamatytų realizuotą projektą, griebtųsi už galvos. Manau, kad teisėjai tiesiog nesuprato. Įdomioji dalis – teismas nenurodė jokio motyvo. Todėl mes skųsime ir reikalausime, kad būtų sudaryta nauja teisėjų kolegija, nagrinėjimas prasidėtų iš naujo. Teismas sako, kad ekspertas Jurgis Bučas neva pritarė Herkaus Manto gatvės 11 detaliajam planui, o jis juk rašė, kad, be kita ko, pažeidžiamas miesto bendrasis planas… Visa tai yra baisus skandalas, baisesnis net už kilusį dėl stiklinio kubo Laisvės alėjoje Kaune. Mes nepasiduosim ir kovosim.
Giedrė Norvilaitė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Erekcijų statymas – svarbūs, dideli ir monumentalūs pastatai – yra kiekvieno save gerbiančio architekto siekis, tačiau šiame pasaulyje jau ir taip pristatyta per daug namų, sako JAV architektas Aaronas Betsky. Geriau bandyti pritaikyti jau stovinčias struktūras, o architektūrinės fantazijos gali reikštis ir parodų erdvėse, kurių A.Betsky surengė daugybę. Šiuo metu jis vadovauja Cincinačio meno muziejui, prieš tai buvo Nyderlandų architektūros instituto direktorius, o 2008-aisiais buvo atsakingas už Venecijos architektūros bienalę.
Tos bienalės tema buvo „Architektūra be pastatų“ – A.Betsky bandė parodyti, kad architektūra yra ne vien pastatai ir kad ne visus pastatus netgi galima vadinti architektūra. Tad kas tai yra?
„Architektūra yra visa, kas susiję su pastatais, – sakė Vilniuje vasarį apsilankęs A.Betsky. – Kaip mes kalbame apie pastatus, kaip pastatai mums rodosi, kaip mes juos kuriame, statinių teorija. Pastatas – pats pilniausias būdas, kuriuo architektūra reiškiasi, bet dažnai pastatuose sunku rasti architektūros.
Dauguma pastatų nėra architektūra, dauguma pastatų yra tiesiog pastatai. Jie nuobodūs, prėski ir nedaro nieko daugiau kaip tik suteikia stogą kokiai nors funkcijai. Jie yra apriboti įvairių taisyklių ir nuostatų bei didžia dalimi atspindi žmones, kurie turi išteklių jiems finansuoti. Sakyčiau, kad tam, jog pastatas virstų architektūra, jis turi sukurti kritinį atstumą nuo to, ką jis daro. Sukurti tai, ką galima būtų pavadinti statymo menu“.
– Ar yra realizuotų tokios architektūros pavyzdžių?
– Taip, tai įmanoma. Net jei paieškotume čia pat, Vilniuje, naujasis Nacionalinės dailės galerijos priestatas yra toks statinys, kuris siekia dalyvauti atviroje aplinkoje ir parodyti vidinį meno muziejaus funkcionavimą tokiu būdu, kuris nėra visiškai pavaldus logikai ar funkcijai.
Tai galėjo būti visiškai kitoks pastatas. Tiesa, architektai neturėjo labai daug erdvės manevravimui, bet jie puikiai pasinaudojo šiuo apribojimu, kad sukurtų labai išraiškingą struktūrą. Man tai labai įdomus pavyzdys.
– Nacionalinė dailės galerija – vienas iš nedaugelio sėkmingų sovietinės architektūros atnaujinimo pavyzdžių. Dažnai šie pastatai kelia neigiamas asociacijas ir skaudžius prisiminimus, o žmonės nesutaria, ką daryti su tokia architektūra.
– Na, aš dar neturėjau progos gerai apžiūrėti Vilnių, bet galiu pasakyti, kad mus, užaugusius ne buvusiame sovietiniame bloke, dažnai žavi kaip tik tie pastatai, kurie čia kelia daug neigiamų prisiminimų. Taigi esama šiokio tokio pavojaus – manau, kad jūs, gyvenę toje eroje, turite teisę apie tuos pastatus galvoti, ką norite. Mes, žvelgdami iš atstumo, tegalime pasakyti, kad kai kurie iš jų yra nepaprastai išraiškingi ir įdomūs.
Žinai, kaip tik vakar važiavau pro vieno suplanuoto, bet taip ir nepabaigto viešbučio Kaune griuvėsius ir prisiminiau vieną projektą, kurį visada norėjau įvykdyti. Palyginti „Inturisto“ viešbučius, kurių buvo pristatyta visoje Sovietų imperijoje, su „Hilton“ viešbučiais, išbarstytais Amerikos imperijoje. Ir tie, ir tie neretai būdavo didžiausi, moderniausi pastatai mažuose viso pasaulio miestuose. Tai buvo spindesio vietos, kuriose susitikdavo elitas, kurios įvesdavo į tarptautinę kultūrą ir savo architektūra įkūnijo tikėjimą naujos technokratinės visuomenės projektu.
– Ar tam užtenka vien architektūros? Esate sakęs, kad architektūra turi siekti suvesti žmones draugėn. Ar ji gali sukurti naujas gyvenimo formas, ar yra tik egzistuojančių formų talpykla?
– Taip, gali. Mane labiausiai žavi eksperimentai, kurie tiesiogiai sprendžia miesto išdrikimo (angl. sprawl) problemas, su kuriomis mes visi susiduriame. Tai visiškas centralizuoto miesto subyrėjimas ir miesto išsiplėtimas į kaimo vietoves. Buvo labai įdomių projektų, bandžiusių tokioje aplinkoje sukurti bendruomenes. Vienas mano mėgstamiausių projektų vadinasi „Hagen Island“, stovintis prie Hagos Nyderlanduose. Architektų grupė, pasivadinusi MVRDV, išmontavo standartinius pigius namus ir perstatė juos taip, kad vienos šeimos priekinis kiemas atsidūrė greta kitos galinio kiemo. Tai vis dar tie patys masinės gamybos vienetai, bet kiekvienas padengtas skirtinga medžiaga. Pavyzdžiui, vienas pastatas visas padengtas mėlynu metalu, kitas – plytomis, dar kitas – visas padengtas plytelėmis.
Vėlgi, viskas labai pigu, bet atrodo labai išskirtinai. Ir dėl tų perkėlimų atsiranda tikras bendruomeniškumo jausmas tame šiaip jau labai dideliame gyvenamajame rajone. O dėl padengimo atskiri namai lengvai atpažįstami, taigi mažas vaikas gali sakyti – aš gyvenu mėlyname name. O jo draugas gali sakyti – aš gyvenu raudoname name.
Taigi tokie paprasti judesiai gali padėti suprasti, kaip kuriasi bendruomenės išsidriekusiame mieste. Savo paskaitoje minėjau, kad, mano manymu, didžiausias Amerikos indėlis į architektūrą – nors žmonės paprastai prisimena dangoraižius, kurie yra puikus dalykas – yra amerikietiškasis studentų miestelis (angl. campus). Jo šaknys yra Anglijoje, bet išties jis buvo išplėtotas Jungtinėse Valstijose ir tapo pavyzdžiu, kaip galima sukurti idealizuotą bendruomenę. Žinoma, ši bendruomenė labai homogeniška – vien studentai – tačiau vis vien studentų miestelis labai efektyviai sukuria geras gyvenamąsias erdves, kurios stiprina bendruomeniškumą.
– Paskaitoje taip pat minėjote siekį, kad namai turėtų tapti energijos gamintojais, o ne vartotojais. Ar tai įmanoma?
– Na, taip. Tam reikalinga technologija jau sukurta. Tą įmanoma padaryti naudojant perdirbtas medžiagas ir įrengiant viską nuo geoterminio šildymo ir vėsinimo sistemų iki saulės kolektorių. Tiesa, dar reikia palaukti, jei kalbame apie investicijų atsipirkimą. Net mūsų name Cincinatyje, kur norėjome iškasti geoterminį šulinį, paskaičiavome, kad investicija atsipirktų per 20-25 metus. O tikimybė, kad kas nors Jungtinėse Valstijose taip ilgai gyvens tame pačiame name, yra gana maža.
Tikimės, kad tai pavyks įgyvendinti meno muziejuje, kurį šiuo metu renovuojame. Bet geoterminis šildymas yra viena iš labiau išplėtotų technologijų – dauguma kitų yra gerokai brangesnės. Taigi manau, kad dar praeis nemažai laiko, kol tai bus praktiška. Bet tai būtina, nes statybos yra didelis taršos šaltinis ir išteklių švaistymas. Tad šia kryptimi verta galvoti, kad sumažintume gamtos išteklių švaistymą.
– Bet ar pačios energijos taupymo technologijos gamyba nesuryja nemažai energijos?
– Taip, taikli pastaba. Vienas iš argumentų, kuriuos pateikia tokių siūlomų technologijų kritikai, yra toks, kad jei atliksi pilną gyvenimo ciklo analizę, tai išties, tu teisus, galai nesueina. Taigi, kaip sakiau, dar reikia padirbėti, bet, manau, mes artėjame prie tikslo. Pastaruoju metu šioje srityje buvo įdomios pažangos. Kelios firmos rimtai pabandė statyti pastatus iš visiškai perdirbtų medžiagų.
Be to, kiekvieną kartą, kai svarstome naują architektūros projektą, turime užduoti sau klausimą – ar tai statybų projektas? Ar išties reikia naujo pastato – galbūt galima panaudoti tai, kas jau pastatyta, arba rasti kitų sprendimų, kuriems nereikėtų statyti naujų pastatų.
– Kaip kiti architektai žiūri į tokius pasiūlymus – nustoti statyti pastatus?
– Na, visi lyg ir palinksi galvomis, bet man lengva kalbėti, nes aš nedirbu architektu. Anksčiau dirbau – keletą metų su architektu Franku Gehry, o vėliau su „Hodgetts & Fung“ ir net kelis mėnesius ar metus turėjau savo nuosavą biurą. O tada pradėjau rašyti ir dėstyti. Taigi dabar duonai užsidirbu – be to, kad vadovauju meno muziejui – šnekėdamas ir mokydamas. Taigi bepigu man liepti architektams nebestatyti pastatų.
– Negi kiekvienas žmogus, nusprendęs tapti architektu, nesvajoja pastatyti katedrą arba, šiais laikais, dangoraižį?
– Taip, tiesa. Kai aš mokiausi – bet manau, kad tai galioja ir dabar – vyravo požiūris, kad nesi tikras vyras, kol nepastatei didelės erekcijos. Ji turi būti kiek įmanoma didesnė, kuo labiau atkreipti dėmesį ir būti kiek įmanoma svarbesnė. Manau, kad turėjau psichologinį kompleksą, nes nesijaučiau visavertis taip niekada ir nepastatęs savo pastato.
Bet manau, kad tai susiję su indoktrinacija. Dabar, kai daugumoje architektūros mokyklų mokosi daugiau moterų nei vyrų ir kai imame abejoti tokiomis mačistinėmis nuostatomis, galbūt mąstymo modelis ims keistis.
Jis taip pat susijęs su įsitikinimu, kad architektūra turi būti tvari. Architektūroje kaip disciplinoje yra įsitvirtinusi monumentalumo idėja. Idėja, kad jei jau tiek daug investuoji į pastatą, jis turi tapti paminklu žmogui, kas jį pastatė arba sukūrė. Ironija tame, žinoma, kad neretai vos pastačius pastatą jo funkcijos pasikeičia – kartais dar net nesibaigus statyboms. Tad galų gale visada tenka kovoti su pastatais, kurie yra per sunkūs tam, kam būna skirti.
Aš manau, kad geriau pastatyti ką nors lengvo ir lengvai keičiamo – ir čia vėlgi pirmauja olandai. Jie jau seniai linksta statyti kuo pigiau, užuot daug investavę. Jei reikia nuolat investuoti, kad tobulintum ir keistum pastatą, tai geriau taip ir daryti jau naudojantis pastatu, o ne sukti galvą, kaip vienu ypu pastatyti ką nors visiškai tobulo.
– Bet žmonėms ir taip kelia nerimą tai, kad viskas pernelyg greitai keičiasi. O architektūra lyg ir turėtų būti tvaresnis dalykas, parūpinantis tam tikrą stabilų atramos tašką.
– Na, manau, kad ji suteikia stabilų atramos tašką tik tol, kol šis išties yra stabilus. Negalime apsimetinėti, kad net tos reikšmės, kurias vadiname institucijomis, laikui bėgant nesikeis. Negalime apsimetinėti, kad aplinka, kurioje gyvename, ir mus supančios technologijos liks tokios pačios ilgiau nei keletą metų. Taigi visa gudrybė yra sugalvoti, kaip kurti pakankamai tvirtą architektūrą, kuri sutvirtintų mūsų peizažą, bet kartu būtų pakankamai lengvai keičiama, kad galėtų judėti su tuo peizažu ir, jei tampa nebereikalinga, išnykti.
– Kita vertus, valstybės stengiasi saugoti savo senamiesčius ir neretai pastatus, kurie nebuvo statomi tam, kad ilgai išliktų.
– Tikra tiesa, šie dalykai neretai būna persmelkti vidinių prieštaravimų. Daugelis senų pastatų suręsti labai tvirtai ir juos griauti būtų išteklių švaistymas. Vien dėl statymo technologijų kaitos nemažai to, kas pastatyta šiandien, nebus taip tvirta kaip praeities architektūra. Bet išties – senų dalykų saugojimas virto tikru fetišizmu, kuris, manau, dažnai pranoksta tų pastatų fizinę ar kultūrinę vertę. Nėra vienos paprastos taisyklės, bet tikrai nereikia fetišizuoti visko, kas sena.
– Kita šios problemos pusė ta, kad, pavyzdžiui, Vilniuje daug žmonių kritikuoja naujus dešiniojo Neries kranto dangoraižius, nes mano, kad jie darko senąjį miesto peizažą.
– Man atrodo, kad jie visai neblogi. Na, tai nėra ypatingai puikūs dangoraižiai, bet jie visai neblogi. Man labai patinka Zagrebo pavyzdys. Kažkada aštuntajame dešimtmetyje zagrebiečiai pasirinko labai įdomią strategiją – jie leido senamiestyje statyti naujus pastatus, aukštesnius už XIX amžiuje Habsburgų nustatytą peizažo liniją. Ne visi jie yra fantastiški pastatai, bet bendrame miesto audinyje sukuria nuostabius intarpus, kurie netgi priverčia dar labiau vertinti šio audinio vientisumą, nes yra tokios puikios išimtys.
– Jūs vadovavote 2008-ųjų Architektūros bienalei Venecijoje. Kaip tampama Venecijos bienalės direktoriumi?
– Reikia būti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Įdomu, nes prieš tai aš vadovavau nacionaliniam Nyderlandų architektūros institutui ir buvau atsakingas už olandų paviljoną, todėl negalėjau vadovauti visai bienalei. Bet aš praleidau daug laiko bienalėse, galvodamas apie bienales, dalyvaudamas bienalėse ir rengdamas daugybę daugybę parodų, todėl kai Venecijos bienalės prezidentas į mane kreipėsi, aš turėjau šiokios tokios patirties.
Be to, taip jau atsitiko, kad mano pirmtakas pateikė labai abstrakčią, teorišką, sociologišką bienalę, tad organizatoriai dabar norėjo kažko kito. O mano įpėdinė – kuri vadovavo pastarajai bienalei – buvo pasirinkta todėl, kad, jų manymu, ji turėjo parodyti tikrus pastatus. Kažin, ar viskas išdegė, kaip tikėtasi, bet jie visada stengiasi rasti ką nors kitokio nei prieš tai.
Bet kokiu atveju man tai buvo fantastiška patirtis. Ir sunki, nes tuo pat metu turėjau dirbti ir kitą darbą, vadovauti meno muziejui su 180-190 žmonių. Taigi teko daug keliauti į ir iš Venecijos bei naudotis telefonais ir kompiuteriais. Bet viena bienalės stiprybių yra ta, kad joje dirba puikus personalas.
Mano bienalės strategija buvo parodyti, kad architektūra nėra tik atskiri pastatai. Tai puikiai pavyko, nes, kaip esu sakęs, neįmanoma pastatyti pastato kito pastato viduje. Antras dalykas, kurį norėjau pabrėžti, buvo tas, kad bienalė yra šis tas daugiau nei muziejinė paroda – tai reginys. Norėjau surengti įspūdingą šou.
Taigi sumaniau bienalę „Architektūra be pastatų“ („Architecture Beyond Building“) ir paprašiau architektų sukurti eksperimentus toje labai didelėje viduramžių salėje. Tai buvo eksperimentinės architektūros iš viso pasaulio apžvalga. Man buvo labai smagu.
– Ar viskas pavyko, kaip planavote?
– Aišku, kad ne! Apskritai buvau patenkintas rezultatais, nors vienas-kitas sumanymas ir nepavyko. Italų spaudai ji labai patiko, lankytojams ji labai patiko, o tarptautinė spauda ją sudirbo. Bet manau, kad bienalės tikslas toks ir yra – priversti žmones pamatyti ne tik dalykus, kurie jiems patinka, bet ir pradėti diskusijas. Kritika yra gerai, nes ji reiškia, kad žmonės žiūri. Kai kuriais atvejais man atrodė, kad kritika buvo tiesiog kvaila, nes jie net nebandė pažvelgti, bet dažniausiai ji buvo labai gera – kai žmonės žiūrėjo į parodą ir sakė, ne, mes nesutinkame, mes manome taip ir taip.
– Kokie buvo pagrindiniai kritikos punktai?
– Kad mūsų pasaulį kamuoja tam tikros socialinės ir ekonominės problemos, į kurias neatkreipti dėmesio bienalėje yra tiesiog absurdiška. Kad tai savimi patenkintų žvaigždžių architektų masturbacinis žaidimas formomis. Įprasti dalykai.
– Esate parašęs nemažai knygų – pavyzdžiui, apie architektūrą ir seksualumą. Kaip šitie du dalykai siejasi?
– Kaip jie siejasi? Jei ir yra bendras ryšys, tai todėl, kad, mano manymu, architektūra yra galios reprezentacija. Ji visada yra pastatytas socialinio, politinio ir ekonominio status quo patvirtinimas. Taip pat ir seksualinio status quo.
Konkrečiai man ši mintis kilo, kai tik pradėjau dėstyti. Buvau 24 metų, jauniausias žmogus fakultete, todėl man teko dėstyti interjero dizainą, kuris tarp architektų nėra labai gerbiamas. Atėjau į savo pirmąją paskaitą, o ten sėdėjo 28 moterys ir vienas vyras, kuris, žinoma, vėliau paaiškėjo esantis gėjus. Kaip stereotipiška. Daugelis iš tų moterų prieš tai lankėsi pas savo mokyklų karjeros konsultantus – kurie padeda moksleiviams pasirinkti karjerą – ir sakė: „Noriu būti architektė“. O konsultantas joms atsakė: „A, tu turbūt nori pasakyti interjero dizainerė. Nes tu moteris“. Ir tai buvo visai neseniai – devintajame dešimtmetyje. Keista, pamaniau. Taigi pradėjau apie tai skaityti, galvoti ir kurti teoriją.
O vėliau parašiau knygą – kad šis žmonių pastatytas pasaulis („man-made world“, kaip sakoma angliškai) išties buvo pastatytas vyrų, o moterys jame turėjo sau susikurti atskiras erdves. Todėl mes pastatus, svarbius statinius, eksterjerus ir miestus siejame su dalykais, kuriuos laikome vyriškais, racionaliais ir monumentaliais – didelėmis erekcijomis ir panašiai. O interjerus siejame su dalykais, kuriuos laikome moteriškais. Su juslingumu ir jausmais, patogumu ir susitelkimu į vidų. Ar šie dalykai turi kokį nors biologinį pagrindą – abejoju, bet palieku spręsti kitų sričių ekspertams. Aš tiesiog užfiksavau tokį faktą ir aprašiau jo istoriją ir vystymąsi.
O knygos gale iškėliau klausimą – na, tai gana absurdiška dichotomija, tad kaip galima būtų iš jos ištrūkti? Vienas iš kelių, kuriuos tyrinėjau, buvo tas, kurį rado kai kurie homoseksualūs vyrai ir moterys – kuriuos anksčiau vadino trečiąja lytimi arba tarpine lytimi. Jie sugebėjo iš dalies išvengti šios dichotomijos ir dalį interjero savybių perkėlė į eksterjerą, o eksterjero – į interjerą. Be to, kadangi jiems taip pat teko sau susikurti dirbtinį pasaulį, jie dažnai buvo miestų perstatymo ir renovacijos inovatoriai.
– Nors dar neapžiūrėjote Vilniaus, kokį įspūdį kelia tai, ką pavyko pamatyti?
– Kiek teko pamatyti, jis atrodo žavingas. Ypač nekantrauju pamatyti modernistinių statinių iš tarpukario sandūrą su senesniais namais iš rusų ar lenkų laikų. Aš užaugau Europoje, bet niekada nebuvau apsilankęs tuometiniame rytų bloke. Tad kai sugrįžau (į Europą) 2001-aisiais, stengiausi pamatyti kuo daugiau miestų rytinėje Europos dalyje. Mane tiesiog sužavėjo įvairūs santykiai juose. Dažniausiai jie išaugo iš mažų kompaktiškų miestelių prie upių su virš jų iškilusia pilimi. O persikėlus per upę tęsiasi naujamiesčiai, pastatyti ekspansijos Habsburgų, prūsų ar rusų valdymo metu, su pagrindinėmis valdžios institucijomis, universitetu, operos teatru ir panašiais pastatais. O tada miestą kerta Sovietų Sąjungos laikotarpio platūs prospektai, vedantys į pramogų vietas – didelius stadionus ir panašiai. Nuostabu rasti tokį planą vis atsikartojant, o tada žiūrėti, kaip jis varijuoja ir kaip kiekviename mieste jis skiriasi.
Iš to, ką iki šiol mačiau, Vilnius panašus į kitus miestus – turėčiau atsargiai rinkti žodžius – šiaurės Lenkijoje ir kitose Baltijos valstybėse. Čia vokiškos, lenkiškos ir rusiškos formos maišosi į labai savitą hibridą. Ypač bažnyčiose ir kai kuriuose senesniuose pastatuose. Taigi nekantrauju viską apžiūrėti.
Be to, atrodo, kad čia nemažai naktinio gyvenimo. Tam tikros rūšies. Labai riboto. Krenta į akis daugybė vyrų, lakstančių gatvėse ir ieškančių barų. Neatrodo, kad vakarą mieste leistų daug merginų. Paklausiau, ar yra kokia nors gėjų erdvė – man atsakė, kad yra tik vienas baras. Bet nekantrauju jį pamatyti.
***
Aaronas Betsky Lietuvoje lankėsi „Architektūros fondo“ kvietimu kaip pokalbių ciklo „SHOW OFF: Reginio Architektūra“ pranešėjas. Šis pokalbių ciklas – jau trečioji tęstinio projekto „ARCHITEKTŪROS [pokalbių] FONDAS“ dalis.
Justinas Šuliokas
Šaltinis: www.lrytas.lt
2011 balandžio 27-30 d. UAB “Expo Vakarai” Klaipėdoje organizuoja tradicinę 19-ąją statybų verslo parodą – „Individuali statyba‘2011“
Parodos tema: „ Ateitis- atsakingai energetikai“
Data: 2011 balandžio 27-30 d.
NAUJA VIETA : H. Manto g. 84, Klaipėda
Parodos sektoriai:
- Alternatyvi energetika;
- Statybinės medžiagos;
- Interjero apdaila, įranga ir medžiagos;
- Langai, durys, vartai;
- Santechnika;
- Šildymo ir vėdinimo įranga;
- Elektros instaliacija;
- Darbo įrenginiai, prietaisai, įrankiai;
- Projektavimo darbai, konsultacijos;
- Statybos ir remonto paslaugos;
- Daugiabučių namų renovacija;
- Specializuota literatūra;
Rugsėjo 10 d. Nidoje, įvyko jungtinis Lietuvos architektų sąjungos Tarybos, LAS skyrių architektūros-urbanistikos ekspertų tarybų bei A.Zavišos fondo posėdis „Ar justicija visada naudinga Neringai?“
Posėdžio tikslas – aptarti ir apibrėžti LAS poziciją architektūrinio ir viešojo intereso požiūriu į situaciją Neringoje.
LAS Kauno skyriaus atstovai pristatė savo poziciją ,suformuluotą prof. Jurgio Bučo. Jūsų dėmesiui pateikiame redaguotą tekstą, prof. Jurgio Bučo prašymu.
Mieli kolegos, apgailestauju, kad Kuršių nerijos diskusinių klausimų negalėjau aptarti vietose. Nesigilindamas į detaliųjų planų ir statinių architektūros problemas, pabandžiau užrašyti keletą ilgainiui susikaupusių bendresnių minčių. Šias mintis, jei tam kolegos architektai pritartų, sutikčiau paviešinti tokia antrašte – „Atsakymas demagogijai“.
1) Manau, kad išsakant architektų nuomonę dėl statybos problemų Kuršių nerijoje, nereikia pamiršti, kad Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį, o tuo pačiu ir kultūros paveldą, kurį šiandieną matome ir kuris įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, kūrė ne gamta, kaip vis dar kai kas mano, o žmogus, panaudodamas želdinius , vėją ir savo išmintį. Čia gamta ir laikas naikino ir naikina tai, kas žmogaus sukurta. Žmogaus nuolatinė kova su gamtos erozija kompensavo gamtos ir laiko atnešamas kultūros paveldo netektis. Paradoksalu, kad kaltinimus tenka priimti ne paveldo naikintojui, bet jo kūrėjui.
2) Kuršių nerija – istorinio medinio statybinio paveldo prioritetinė vietovė. Šiam paveldui gamtos ir laiko nešama erozija buvo ir yra tiesiog pražūtinga. Jei šis paveldas nebus rūpestingai žmogaus atnaujinamas , jo sunykimas, laikui bėgant, neišvengiamas. Tik statybininko ir architekto dėka senasis medinis paveldas galės tarnauti šiandieniniam ir ateities panaudojimui.
3) Manau, kad vertinti pokyčius Kuršių nerijoje pagal tai, kas tinkama ar netinkama tame ar kitame gamtiniame ar urbanistiniame kontekste, gražus ar negražus tas ar kitas statinys – yra primityvu ir labai rizikinga, nes sparčiai kintančiame gyvenime būsimos kartos gali norėti visai ko kito. Be to, tai priklauso nuo daugelio subjektyvių aspektų ir dėl iš esmės pakitusio požiūrio į seno ir naujo dermę, o taip pat į natūralaus ir kultūrinio kraštovaizdžio sampratą. Manau, kad neturint strateginio požiūrio ne tik į Kuršių nerijos, bet ir į Europos kraštovaizdžio pokyčius, architektui svarbu – kurti naują saugant seno vertę.
4) Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio, t.y. ekologiško, ergonomiško, gražaus ir semantiškai įprasminto, kūrimas smėlio dykroje suformuojant apsauginį pajūrio pylimą, apželdinant pamario palvę, apsodinant kalnine pušele didįjį kopagūbrį, užstatant pamario gyvenvietes, yra dvejų šimtmečių kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo patirties, tradicijų perdavimo ir sukauptos veiklos paveldas. Tačiau apie veiklos paveldo išsaugojimą ir pritaikymą Lietuvos paveldosauga dar nesusimąsto. Kaip, panaudojant istorines kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo ir priežiūros tradicijas, toliau gelbėti jūros, vėjo ir poilsiautojų ardomą apsauginį pajūrio pylimą, pritaikyti poilsiui užkrūmėjančią ir užpelkėjančią pajūrio palvę, tvarkyti didžiojo kopagūbrio kalninių pušų persenusį apdarą ir pamario gyvenviečių atgyvenusią infrastruktūrą bei dūlėjantį senąjį užstatymą – ne mažesnė problema negu detaliųjų planų ar statinių architektūros vertinimas.
5) Per XVIII a. Kuršių nerijos pusiasalyje smėliu buvo užpustyta 14 gyvenviečių. Sumažėjus išplaunamo jūros smėlio, kilo grėsmė paties pusiasalio nupustymui į Kuršių marias. Pasitinkant XIX a., imtasi radikalių priemonių sustabdyti vėjo nešamą smėlį ir gelbėti pusiasalį. Panaudodamas pačios gamtos jėgą (vėją) ir medžiagą (augalus), per XIX a. vėjo pustomo smėlio dykynėje Žmogus sukūrė neregėto masto kūrinį, kuris 2000 metais UNESCO Generalinės konferencijos buvo įvertintas kaip Pasaulio reikšmės kultūros vertybė ir įrašytas įPasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinės visuotinės reikšmės kultūrinis kraštovaizdis, iliustruojantis Gamtos ir Žmogaus dramatiško sambūvio istoriją.
6) 2000 m. lapkričio mėn. UNESCO Generalinė konferencija patvirtino tokia Kuršių nerijos dosjė: „Kuršių nerija (Rusijos federacija/Lietuva). Ištįsusiame, 98 km ilgio ir 0,4-4,0 km pločio smėlio kopų pusiasalyje žmonės apsigyveno jau priešistoriniais laikais. Visą istorinį laikotarpį jam grėsmę kėlė gamtos jėgos. Iki mūsų dienų jis išliko žmogaus pastangų sustabdyti nerijos eroziją dėka. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepaliaujamos žmogaus kovos su vėjo ir vandens stichijomis. Tai rodo nuolatiniai smėlio stabilizacijos, kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai“.
7) 2000 m. lapkričio 27 d.- gruodžio 2 d. Pasaulio paveldo komiteto XXIV sesijoje, Kairėse (Cairns, Australijoje), nuspręsta Kuršių neriją įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašo kultūros vertybių dalį kaip unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio vietovę, parodančią Žmogaus ir Gamtos dramatiško sambūvio istoriją.
8) Kuršių nerija Pasaulio paveldo objektų apraše pažymėta raide C (Cultural, t.y kultūros), bet ne raide N (Natural – gamtos), o kontinentiniame Pasaulio paveldo sklaidos žemėlapyje pažymėta rombo ženkleliu, kas nurodo, kad tai ne gamtos (Site natural) ir ne mišriųjų (Site mixed), o kultūros (Site cultural)paveldo vietovė, tačiau rengiant Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Neringos savivaldybės teritorijos tvarkymo ir apsaugos planus (2007–2010), išplėtotos gamtos rezervatų ir kraštovaizdžio gamtinių draustinių režimo teritorijomis iš esmės ignoruoja ne tik šimtametes Kuršių nerijos išilginių juostų kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo, priežiūros ir tvarkymo tradicijas, bet ir UNESCO priimtus tarptautinės galios dokumentus.
9) Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2010 metais buvo pateiktas tvirtinti „Kuršių nerijos išskirtinės visuotinės vertės aprašas“, kuriuo siekiama Kuršių nerijoje dar sustiprinti gamtosauginį prioritetą ir įteisinti gamtinių rezervatų ir draustinių plėtrą Neringos savivaldybės bendrajame plane, ignoruojant net tai, kad Kuršių nerija yra geriausių pasaulio paplūdimių dešimtuke, kad Kuršių nerijai 2010 metais suteiktas geriausio Europos kurorto statusas.
10) Kuršių nerijoje šiandieninės aplinkosaugos dogmos orientuotos į praeities saugojimą, bet ne į ateities kūrimą. Statyti taip, kad “naujas nesiskirtų nuo seno”, arba atkurti “kaip buvo”, reiškia ne ką kitą, o tai, kad autentas suprantamas kaip nekintamas ir neliečiamas, o kultūros paveldo vertybės saugomos iki sunykimo. Tai naikinimo, o ne kūrybos veikla.
11) Įsisenėjusių nuostatų ar pažiūrų, kaip ir bet kurio seno daikto, su kuriuo ilgainiui susigyventa, be abejo, nelengva atsisakyti. Tačiau negali būti saugoma visa kas seną, kas neša sąstingį, kas yra kliūtimi pažangai ir tampa tuo, ką pats prof. P. Kavaliauskas, Lietuvos saugomų teritorijų kūrėjas, pavadino „žaliuoju terorizmu“. Dabartinėje visuomenėje, orientuotoje į praeitį ir gamtosaugą, be abejo, parankiau ginti kas įprasta ir nesukti galvos dėl ateities. Tačiau tai – kultūrinio kraštovaizdžio, kaip unikalios XIX–XX amžiaus Kuršių nerijos kultūros paveldo vertybės, sunaikinimo veikla ir gamtos renatūralizacijos siekis. Ar toks mūsų tikslas ???
Pagarbiai,
Prof. Jurgis Bučas
Šaltinis: Iš laskaunas.lt
Diskusijos dėl gražesnės bei gyvesnės Klaipėdos, kurioje visiems būtų gera ir jauku gyventi, vyksta jau daugybę metų, bet, nepaisant visų strategijų, pasigirti nuosekliai puoselėjamu miesto įvaizdžiu negalime, o senamiestis merdėja vis labiau. Norint gyventi bent šiek tiek gražiau reikėtų visai nedaug – kiekvienam imtis įgyvendinti geras idėjas, kurios dažnai net nereikalauja didelių lėšų. O toli pažengti į priekį, kaip tai padarė, pavyzdžiui, Ventspilis ar Druskininkai, padėtų aiškiai suformuluotas miesto įvaizdis ir valdžios, verslo bei miestiečių bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo. Tokias mintis išsakė „Vakarų ekspreso” redakcijoje padiskutuoti prie apskritojo stalo susirinkę žinomi uostamiesčio architektai bei verslininkai.
Senamiesčiui – nestandartinės smulkmenos
Ypač apmaudu, anot architekto Edmundo Andrijausko, kai idėjos atsiremia į valdiškų institucijų sieną – iniciatyvų palaikymo stoka lemia tai, jog bendruomenę vis labiau užvaldo abejingumas. Dažnai geros idėjos tampa projektais, detaliaisiais planais, bet taip ir atsigula amžiams į stalčius nerealizuotos, nors kartais tam reikia visai nedaug.
Vienas elementarių pavyzdžių, anot E. Andrijausko, yra prieš keletą metų Klaipėdos dizaino centro sukurtos gatvių pavadinimų bei pastatų numeracijos lentelės, skirtos senamiesčiui. Dailios lentelės su miesto herbu tikrai papuoštų – atrodytų, smulkmena, bet senamiestis jau būtų visai kitoks.
Projektą įgyvendinti atsieitų visiškai nedaug – galbūt tik apie pusantro šimto tūkstančių litų. Deja, jis taip ir tebėra neįgyvendintas. Tik vienas kitas verslininkas, žinantis apie šią idėją, stilingas lenteles ant savo pastatų senamiestyje pasikabino savo iniciatyva.
Vienas iš jų – Friedricho pasažo savininkas Aidas Kaveckis. Verslininkas atkreipia dėmesį, jog dažniausiai įprasta laukti, kol ką nors duos arba padarys valdžia. Tačiau kartais reikia tik imtis darbo patiems.
„Kad kiekvienas savo objektą papuoštų, lauktų žmonių. Dabar senamiestyje nėra kur nueiti – tik viena kita kavinė. Parduotuvės pradeda darbą anksti, baigia vakare penktą, nedirba sekmadieniais. Norėdamas nusipirkti kad ir kokių suvenyrų esi priverstas važiuoti į „Akropolį”. Argi nebūtų galima pradėti dirbti vėliau, bet neužsidaryti vakarais, laukti žmonių savaitgaliais?” – stebėjosi A. Kaveckis.
Tai, jog savaitgaliais uždaryta Tiltų gatve praeina tikrai nemažai žmonių, tačiau jie neturi kur užeiti, pastebi ir architektė Ramunė Staševičiūtė.
Ji taip pat turi idėjų, kaip mūsų senamiestį būtų galima padaryti patrauklesnį – kad ir prieš statant kiekvienoje gatvelėje kelio ženklus, iš anksto pasitarti su architektais, dizaino specialistais.
Būtų buvę galima rasti išeičių, kad standartiniai nykūs kelio ženklų stulpai ir ženklinimas senamiesčio taip nebjaurotų – pavyzdžiui, kabinti juos ant namų fasadų ar kreiptis į standartus nustačiusias institucijas, kad leistų statyti nestandartinius ženklus, derančius prie senamiesčio mastelio.
Senoji miesto dalis visiškai kitaip nušvistų ir pagaliau nugriovus vaizdą darkančius malkų sandėliukus – nors tiek planuota juos naikinti, apgriuvę sandėliukai įvairiose vietose tebestovi iki šiol. Vis pritrūksta politinės valios apsispręsti.
Geros iniciatyvos – privačios
Kitą gyvenimo kokybę miestiečiams atneštų, anot R. Staševičiūtės, dar vienas tiltas per Danę – ties TEO pastatu. Jau prieš daugelį metų planuoto tilto idėja yra nugulusi savivaldybės stalčiuose, motyvuojant lėšų stoka. Tačiau dažnai lėšų atsiranda ne taip labai reikalingiems objektams, nors itin brangiems, pavyzdžiui, pėsčiųjų tiltui.
Architektę Laimą Šliogerienę glumina tai, jog mūsų verslininkams, įsikūrusiems dalyje pastato, yra įprasta sutvarkyti ir naujai nudažyti tik savo dalį. Taip chaotiškai ir mirguliuoja pastatai įvairiausiomis spalvomis, nors nudažyti visą namą viena spalva kainuotų tikrai nedaug, o vaizdas būtų visiškai kitoks.
Deja, anot architektų, dabar ryškesnė yra pilietiškumo, domėjimosi, kas vyksta ne tik savame kieme, stoka. Architektūriniai konkursai nesulaukia klaipėdiečių susidomėjimo, nors aktyviau dalyvaujant mieste vykstančiuose procesuose, formuojant miesto veidą, rezultatas, ko gero, būtų kur kas geresnis
Pasak L. Šliogerienės, uostamiesčio istorijoje yra buvę pavyzdžių, kaip geros idėjos ir jų palaikymas duoda puikių rezultatų. Tai – šviesaus atminimo buvęs miesto vadovas Alfonsas Žalys, generavęs daugybę nuostabių idėjų ir sulaukęs savo komandos bei miestiečių palaikymo.
„Žmonės neatlygintinai pylė pylimus Jūrų muziejui, nes norėjo prisidėti prie gerų idėjų realizavimo”, – pateikia pavyzdį L. Šliogerienė.
Pasak R. Staševičiūtės, vienas iš dabartinių panašių puikaus idėjų generavimo ir visų bendradarbiavimo už gražesnę aplinką pavyzdžių – klaipėdietės Jolantos Norkienės suburta iniciatyvinė grupė „Klaipėdieti, atgaivink savo miesto parką!”
Dar viena, anot architektų, puiki, tačiau taip pat ne miesto valdžios iniciatyva – bendrovės „Smiltynės perkėla” planai vasarą paleisti kursuoti keltą tarp Klaipėdos ir Nidos. Pavasarį suorganizuotas laivų paradas, tapsiantis tradiciniu renginiu, „blusų” turgus – taip pat privačios iniciatyvos, iliustruojančios, kiek daug gali reikšti idėja, jeigu jos įgyvendinti netrukdo biurokratija.
Deja, anot diskusijos dalyvių, mūsų savivaldybės valdininkai pernelyg dažnai įstatymuose ieško to, kas trukdo įgyvendinti idėją, o ne to, kas padėtų tai padaryti.
Biurokratija kiša koją A. Kaveckiui, panūdusiam prie Friedricho bistro pastatyti 150 kvadratinių metrų paviljoną, kokie puošia Romą, Paryžių – pas mus tokių nėra.
„Pats investuoju, nieko neprašau. Vyriausiasis architektas pritarė – gražu, bet, sako, reikia susitvarkyti vieną reikalą su žemėtvarkininkais. O ten sako: „Nežinom.” Siunčia klausimą į ministeriją, o iš ten kol ateis atsakymas… Šiemet pavasariui nebespėsiu, o jau buvau suplanavęs. Štai kokie yra trukdymai, kai sėdi armija nemąstančių ir nežino”, – apmaudą išreiškė A. Kaveckis.
„Pas mus truputį susimaišę kai kurie dalykai – valdžia mąsto apie detales, o verslininkams dažnai užkraunami pernelyg globalūs dalykai, kai turėtų būti atvirkščiai, – reziumuoja architektas Vaidotas Dapkevičius. – Kartais reikėtų tiesiog atsiriboti nuo to „negalima”, pasitelkti fantaziją ir tada spręsti, kaip padaryti. Kai nesuvoki visumos, tada kiekviena detalė tampa akmeniu po kaklu.”
„Gera idėja sulaukia palaikymo”
Romandas ŽIUBRYS, VšĮ „Klaipėdos publika” direktorius
Palaikymo reikia visada, nė vienos idėjos be jo neįgyvendinsi. Tačiau jei ateini iš gatvės ir pasiūlai idėją, ji paprastai priimama skeptiškai – visur taip yra, ne tik savivaldybėje. O jeigu yra bendraminčių palaikymas, į tave jau žiūri visai kitaip. Kitokio požiūrio nei pavienių nežinomų asmenų idėjos susilaukia asocijuotų struktūrų siūlymai. O kai idėja yra gera, bendraminčių visada atsiranda. Vienas iš tokių pavyzdžių – pernai vykęs laivų paradas. Buvo pasidalinta mintimi su draugais, ir visi talkino – bendraminčiai, savivaldybė. Nors, žinoma, bet ką padaryti yra sunku, ypač jei nėra pinigų. Tačiau mūsų darbas yra paprastesnis nei, pavyzdžiui, architektų, lyginti negalima.
„Nesmerkime valdininkų”
Rimantas TARAŠKEVIČIUS, Klaipėdos miesto meras
Jeigu idėja gera, visi valdininkai – bet kokio lygmens – turėtų ją palaikyti ir padėti įgyvendinti. Manau, kad taip ir yra, o tai, kad kažkas kažką pasakė, kažkas kažko nepadarė yra tik bendros frazės. Kritikuoti yra lengviausia. Turiu tokį pavyzdį – vienas verslininkas iškėlė idėją ant plausto Danės upėje pastatyti kavinę. Susėdom su architektais, paminklosaugininkais ir vieningai pritarėme idėjai, tik reikės dar išrinkti vietą ir suderinti su paveldosaugininkais projektą, kad derėtų. Ieškosime, kaip tai realizuoti. Tam tikrų procedūrų atlikimas būna sudėtingas, bet tai vis tiek reikia padaryti. Įgyvendinant idėjas reikia projektus suderinti ir su kaimynais, kad šalia esantieji neprieštarautų, o mūsų visuomenė labai aktyviai reiškia savo nuomonę.
Jeigu kas nors jaučiasi neišklausytas ir turi gerų idėjų, tegul ateina pas mane – mano durys tokioms diskusijoms visada atviros. Netikiu, kad savivaldybėje kas nors būtų prieš gerus projektus. O valdininkai yra įstatymų žinovai, stengiasi viską atlikti pagal teisės aktus, ieško, kaip būtų galima įgyvendinti. Paprastas pavyzdys – Preilos boteliai. Kažkas sutvarkė tą sąšlavyną, pastatė botelius, o, pasirodo, juos reikia nugriauti, nes neišlaikytos procedūros. O kas atsakys? Taip kad nesmerkime valdininkų, kad stengiasi viską padaryti pagal procedūras.
„Bėda – verslininkų ir bendruomenės susipriešinimas”
Liutauras KRANIAUSKAS, sociologas
Pagrindinėse Klaipėdos gatvėse daug kam į akis krenta „skurdo estetikos” šedevrai, kai pirmuose aukštuose atsirandančios parduotuvės papuošia tik 2 metrus fasado aplink savo duris bei langus, o šį spalvotą inkliuzą gaubia pilkos ir aptrupėjusios sienos. Galima sakyti, kad namų sienos ir jų aplinka tampa savotiška kovos dėl savo statuso ir prestižo erdve, kur naujai įsikuriantis verslininkas pirmiausiai bando pademonstruoti savo pranašumą kitų namo sugyventinių atžvilgiu vizualiai luošinant viešąsias erdves.
Tačiau čia galima įžvelgti ir žymiai gilesnę reiškinio kilmę. Manyčiau, kad šis vizualiai suluošinto posovietinio miesto fenomenas yra nulemtas prieštaringų socialinių pokyčių – smulkių bei vidutinių verslininkų finansinio ir dvasinio skurdo, jų estetinio neišprusimo, miesto bendruomenių irimo ir biurokratijos aparato augimo. Jei smulkus ir vidutinis verslas grindžiamas individualistine etika, orientuota į atskiro individo pasiekimus konkurencinėje terpėje, tai gyvenimas mieste dažnai reikalauja bendruomeninių sprendimų. Verslo atstovai kartais jaučiasi visa galva pranašesni už kitus (suprask, jie gi – lietuviško kapitalizmo avangardas, mokesčių mokėtojai!) ir tai bando akivaizdžiai parodyti kitiems, kas mažesnes pajamas turintiems gyventojams (suprask, jie – sovietinės sistemos reliktas, išlaikytiniai!) atrodo kaip pasipūtimas ir nekelia pasitikėjimo.
Būtent toks verslininkų ir bendruomenės susipriešinimas, gal kartais ir dirbtinis, užkerta kelią konstruktyviam dialogui bei bendriems veiksmams. Verslas nemoka bendrauti ir mobilizuoti silpnų bendruomenių, o bendruomenės įtariai žvelgia ir bijo būti apgautos. Čia lyg patenkame į uždarą ratą – individualus verslininko noras nuveikti kažką gero bendruomenei dažnai susidurs su bendruomenės pasipriešinimu, kuri jo užmojus supras pirmiausiai kaip bandymą pasipelnyti „mūsų (t.y. bendruomenės) sąskaita”.
Kita vertus, individualius ar bendruomeninius sprendimus blokuoja ir biurokratiniai mechanizmai, procedūriniai reikalavimai bei derinimų reglamentai. Kai gražios idėjos ilgus metus narstomos ir inspektuojamos biurokratiniuose valdžios koridoriuose ir net patys valdininkai nėra tikri dėl savo sprendimų priėmimo „procedūrų” teisėtumo, daugelis linkę numesti bendruomeninius užmojus ir pasilikti tik prie savo 2 m šviežiai išdažytos fasadinės vitrinos. Nors dažų bei noro dažyti užtektų ir 20 metrų.
Kas paskatintų žmones bendrai imtis puoselėti aplinką? Atsimenant pavasarines talkas „Darom!” ir šios žiemos daugiabučių gyventojų iniciatyvas valant sniegą, tikriausiai tai būtų greitas susitelkimas ir rezultatų akivaizdumas, kurių netrikdo nei noras lyderiauti ar pasirodyti prieš bendruomenę, nei ilgi biurokratiniai-procedūriniai veiksmų derinimai ar reglamentavimai.
Giedrė Norvilaitė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Klaipėdos senamiesčio ir istorinės miesto dalies kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų svarstymas Kultūros ministerijoje buvo rezultatyvus tik tuo, jog uostamiesčio atstovams pavyko išsireikalauti projektų rengėjų pažado šiuos dokumentus klaipėdiškiams pristatyti viešai.
Tai numatoma padaryti kovo mėnesį. Miesto visuomenei bus suteikta galimybė tiesiogiai iš specialiųjų planų iniciatorių – Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio, rengėjų – Valstybės įmonės „Lietuvos paminklai“ atstovų tiesiogiai išgirsti parengtų sprendinių motyvus bei jų pagrindimą. Tiesa, atsižvelgti į miesto bendruomenės atstovų nuomones, reaguoti į pastabas ar pasiūlymus – nežadėta. Esą tai specialieji, apsaugos planai, kurių tikslas apginti vertingiausias miesto teritorijas nuo galimai savanaudiškų plėtros planų bei nepamatuoto teritorijų užstatymo, todėl šiuo atveju paisyti skirtingų visuomenės interesų grupių pozicijų nebūtina. Tokią nuomonę pasitarime išsakė Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja I. Grigaitienė. Jau kitądien po posėdžio į Klaipėdą atvykęs Kultūros ministerijos vadovas A. Gelūnas nebuvo toks kategoriškas. Ministro teigimu, argumentuota diskusija yra naudinga.
Ribos nubrėžtos, reglamentai – po trejų metų
Daugiausiai klausimų Klaipėdos atstovams kelia ne projektų rengėjų nustatytos senamiesčio ar miesto istorinės dalies ribos – joms neprieštaraujama, ginčai kyla dėl siūlomų įteisinti senamiesčio ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos zonos ribų. Naujos linijos, žiedu apibrėžiančios senąją miesto dalį, vietomis išplatėja net iki 700 metrų. Jos reiškia apribojimus į šią zoną patenkantiems gyventojams bei nekilnojamojo turto valdytojams. Pavyzdžiui, pietinė senamiesčio vizualinės apsaugos zonos riba brėžiama ties Paryžiaus Komunos gatve. Tokiu būdu didžiulė, „chruščiovinio“ laikotarpio daugiabučiais apstatyta teritorija, iš kurios net ir labai pasistengus neįmanoma pamatyti senamiesčio vaizdų, atsiduria būsimų reglamentų veikimo zonoje. Kokie jie bus, nežinoma. Esą paveldotvarkiniai projektai bus rengiami tik po to, kai bus įteisinti specialieji planai su senamiesčio ar istorinės miesto dalies ribomis bei numatytomis vizualinės apsaugos zonomis. Anot Kultūros paveldo departamento vadovės D. Varnaitės, tikėtina, kad paveldotvarkiniai projektai šioms teritorijoms atsiras ne anksčiau nei per ateinančius trejus metus.
Kam naudinga zona be reglametų?
Pasitarime Kultūros ministerijoje dalyvavę Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) pirmininkė Ramunė Staševičiūtė ir valdybos narys Edmundas Andrijauskas nesamų regalmentų problemą akcentavo, kaip esminę. Esą nustatytos ribos – tai tik forma, ji gali kisti. Tačiau forma beprasmė, jeigu nėra turinio, o šiuo atveju – tikslaus veikimo modelio apibrėžtoje teritorijoje. Posėdžio dalyviams perduota LASKAO Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos nuostata, jog specialusis ribų planas gali būti tvirtinamas tik kartu su specialiuoju paveldotvarkos projektu, kuriame bus nustatyti aiškūs teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentai. Anot R. Staševičiūtės, tik tokiu atveju visuomenėje neliktų baimių ir nežinomybės, kurias sukelia dabartinė procedūra.
Kultūros ministerijos atstovė I. Grigaitienė pripažino, jog klaipėdiečių suformuluotas siūlymas nėra iš fantastikos srities. Esą rengiant atskirų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų specialiuosius planus, kartu tvirtinami ir paveldotvarkiniai projektai. Tik ši praktika iki šiol nebuvo taikyta tokiems dideliems urbanistiniams dariniams. Kultūros paveldo departamento vadovės D. Varnaitės teigimu, planavimas be apibrėžtų zonų kainuotų daug brangiau ir dar uždelstų procesą, tad svarbiausioji šalies paveldosaugininkė retoriškai klausė: „Kam naudinga, kad nėra senamiesčio apsaugos zonos?“. Klaipėdos architektų bendruomenės atstovai atsakė klausimu: „O kam naudinga zona be reglamentų?“
Siūlo saugoti senamiesčio vaizdą iš marių pusės
Beje, Klaipėdos atstovai specialiųjų planų autoriams pasiūlė atkreipti dėmesį ir į kitą Ekspertų tarybos pastabą, jog parengti planai prieštarauja Bendrajam planui, taip pat Vilniaus specialistų parengtam aukštybinių pastatų specialiajam planui, jau galiojantiems miesto teritorijų planavimo dokumentams. Specialiųjų planų iniciatoriams toks argumentas nepasirodė svarus, nes Vyriausybės lygmeniu tvirtinami naujieji projektai turės viršenybę virš miesto valdžios įteisintų sprendimų.
LASKAO atstovai atkreipė dėmesį ir į tai, jog kai kuriose vietose vizualinės apsaugos zonos netgi galėtų būti plečiamos. Pvz., istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos riba turėtų apimti ir esamą Geležinkelio stoties teritoriją, nes esama planų ateity šį geležinkelio mazgą iškelti iš miesto centro ir čia gali atsiverti nauji plotai plėtrai. Taip pat siūlyta stiprinti senamiesčio vizualinę apsaugą iš Kuršių marių pusės, nes uostininkų statiniai jau baigia užgožti vaizdą į senamiestį iš vandens pusės.
Dalia Grikšaitė
LASKAO atstovė spaudai
Kviečiame teikti paraiškas dalyvauti Leonardo da Vinci programos mobilumo projekte Nr. LLP-LdV-PLM-2010-LT-0372 “Kompetencijų vystymas tvarios plėtros architektūrai (SU ARCH)”.
Projektas skirtas architektūros, teritorijų planavimo specialistams, siekiantiems tobulinti profesines žinias ir įgūdžius, dalyvaujantiems jų sklaidoje profesinėje bendruomenėje bei visuomenėje.
Projekto tikslai:
1) Atkreipti dėmesį į naujas architektūros ir planavimo tendencijas užsienyje, paremtas darnaus vystymosi principais;
2) Skatinti novatoriškumą architektūros vadybos ir kūrybos procesuose;
3) Panaudoti užsienio šalių architektūros ir teritorijų planavimo pajūrio regionuose patirtį Klaipėdos regiono vystyme.
Dalyvių atranka vykdoma atsisakiusio vykti į stažuotę dalyvio vietai užimti.
Atrankos metu planuojama atrinkti vieną dalyvį 4 savaičių stažuotei Italijoje (Romoje) nuo 2011-04-03/2011-04-30. Visi pretendentai bus įvertinti ir įtraukti į rezervinį sąrašą. Jei projekto eigoje dar kas nors iš jau atrinktų dalyvių atsisakytų vykti į stažuočių vizitą, dalyvauti bus kviečiami architektai iš rezervinio sąrašo.
Numatyta supaprastinta procedūra : pretendentų pateikti dokumentai bus įvertinti balais uždarame komisijos posėdyje, pagal viešai paskelbtus kriterijus (be kalbos žinojimo patikrinimo žodžiu). Įvertinus visus atrankoje dalyvavusius pretendentus balais, trys daugiausiai balų surinkę pretendentai bus kviečiami pokalbiui į atvirą komisijos posėdį, kuriame bus vertinamas užsienio kalbos žinojimas bei sudaroma prioritetinė eilė. Apie visus komisijos sprendimus pretendentai bus informuojami el. paštu.
Pridedama:
Dokumentų, kuriuos reikalinga pateikti, sąrašas.
Kriterijų, kuriais vadovaujantis bus vykdoma atranka, sąrašas.
Dokumentus prašome pateikti iki 2011 m. vasario 17 d. 12.00 val. į organizacijos būstinę adresu Daržų g. 10/Bažnyčių g. 4, LT-91246, Klaipėda, projekto administratoriui Dariui Raišučiui. Pasiteiravimui E-paštas: archsajunga@architektams.lt, Tel./Faks.: (8 46) 40 03 90, mob. 8 606 10858.
Atrankos komisijos posėdis numatomas 2011 m. vasario 17 d.
Kviečiame aktyviai dalyvauti ir nepraleisti progos pasitobulinti užsienio architektūros kompanijose.
Rytoj, vasario 8-ąją, 13.30 val. LR Kultūros ministerijoje rengiamas pasitarimas dėl Klaipėdos senamiesčio ir Klaipėdos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų projektų.
Projektų sprendinius pristatys specialiųjų planų iniciatoriai bei rengėjai – Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalininio ir VĮ „Lietuvos paminklai“ specialistai. Svarstyme pakviesti dalyvauti suinteresuotų valstybės institucijų, Klaipėdos miesto savivaldybės, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos atstovai (LASKAO).
Priminsime, jog projektai uostamiestyje sulaukė kritiškų vertinimų. Juos svarstę Klaipėdos miesto tarybos nariai, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos architektūros ir urbanistikos ekspertai neigiamai vertino dokumentų nekonkretumą, senamiesčio vizualinės apsaugos zonų išplėtimą, neaiškų reglamentavimą, paliekantį daug laisvių kontroliuojančioms žinyboms piktnaudžiauti savo padėtimi ir taip riboti bet kokius fizinių ar juridinių asmenų statybos ar rekonstrukcijos planus.
Specialiųjų planų projektų svarstyme LR Kultūros ministerijoje dalyvaus LASKAO valdybos pirmininkė R. Staševičiūtė, valdybos narys E. Andrijauskas.
Dalia Grikšaitė
LASKAO atstovė spaudai
