Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos bendruomenė jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikina kolegę Vaidą Atienę.
Linkim tau, Vaida, daug daug baltų, kaip ši, žiemų, žaliuojančių pavasarių, gėlėtų vasarų ir auksinių rudenų… Sėkmės ir kuo geriausių potyrių sukantis įvairiaspalviame gyvenimo rate. Būk laiminga!
Kolegos
Jau ateinančios vasaros pradžioje Debreceno gatvėje planuojama pradėti statyti Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios ir vienuolyno kompleksą – žadama, kad tai bus ne tiesiog dar viena bažnyčia, o tikras bendruomenės centras, kur vyks įvairūs renginiai bei susirinkimai.
Jau patvirtintas detalusis planas ir pradedamas rengti komplekso techninis projektas, kurį numatoma baigti iki ateinančių metų gegužės. Vėliau ir prasidėtų statybos.
Bažnyčia bei vienuolynas iškils pagal praėjusių metų birželį vykusio konkurso nugalėtojų bendrovės „Andrijauskas ir partneriai” architektų Mantės Černiūtės-Amšiejienės ir Ramūno Amšiejaus darbą, pripažintą geriausiu iš 22 pretendentų.
Kompleksą architektai suplanavo vientisą, kuo darniau įsiliejantį į Debreceno gatvėje esančio parko erdvę. Visos patalpos dėstomos aplink centrinėje dalyje planuojamą kiemelį, kuris atstos bažnyčios šventorių ir vienuolyno vidinį kiemą. Koplyčia turės atskirą iškilmingą įėjimą. Bažnyčia, būsianti aukščiausioje teritorijos dalyje, planuojama taip, kad ją galima būtų apeiti procesijų taku, kuriame dėstomos stacijos. Apeiti bus galima ir apie visą kompleksą.
Bažnyčios pastato arhitektūrinė išraiška bus būdinga Klaipėdos kraštui – fasadams ketinama naudoti pakabinamas molio plokštes, vienuolyno kompleksą mūryti iš raudonų plytų, o pagrindinį bažnyčios fasadą dengti apdailinėmis medžio lentomis.
Sklype planuojami nauji želdiniai ir medžių masyvai. Šalia komplekso esanti komercinė automobilių stovėjimo aikštelė ateityje turėtų būti pritaikyta vaikų žaidimui, joje ketinama įrengti riedlentininkų parką.
Vienuolyno komplekse turėtų gyventi ir dirbti penki vienuoliai. Čia veiks ir anoniminių alkoholikų centras, kino salė, užimtumo grupės vaikams – tokių dalykų šioje miesto dalyje trūksta.
Kompleksas bus įgyvendinamas etapais – pirmoji pradės kilti koplyčia su varpine ir techninėmis patalpomis, antruoju etapu – vienuolynas su pagalbinėmis patalpomis, paskui bažnyčia, o vėliausiai numatyta įrengti bendruomenės centrą.
Bendras komplekso plotas sieks apie 2 300 kv. metrų.
Šv. Brunono Kverfurtiečio parapija Klaipėdoje įkurta 2007-ųjų sausį. Ją aptarnauti patikėta pranciškonams konventualams.
GIEDRĖ NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
I tema
XII-oji Architektūros bienalė Venecijoje – „Žmonių susitikimai architektūroje“ (“People meet in architecture”).
Tarptautinė architektūros fiesta vyko Rugpjūčio 29 – lapkričio 21 dienomis ir turėjo tapt pasaulinės architektūros atspindžiu.
Šiemetinio renginio kuratorė K. Sejima: „Tikėkimės, šis renginys suteiks galimybę patirti daugiasluoksnes architektūros galimybes ir paaiškinti jos požiūrių gausą, juk kiekviena jų perteikia kitokį gyvenimo būdą“.
Bienalėje skirtingu metu savo patirtus įspūdžius papasakojo kolegos Tadas Sviderskas ir Inga Daukšienė.
II tema
Klaipėdos Skulptūrų parko vaizdas šiandien ir rytoj.
Skulptūrų parkas turi dvi tapatybes:
Senosios miesto kapinės 1820 – 1975 m. (įtrauktos į Kultūros paveldo vertybių registrą)
ir
Moderniosios lietuvių skulptūros galerija po atviru dangumi (116 skulptūrų).
Antkapių besimėtantys fragmentai parke, mediniai kryželiai su per naktį suneštomis skirtingų dydžių plytelėmis, kiemeliuose stūksantys antkapiniai paminklai ir t.t.
Kaip reiktų įamžinti įžymių Klaipėdos žmonių atmintį, pagyvinti parką istoriniais pasakojimais ir paryškinti skulptūrų grožį? Kaip suderinti kapinių paveldą su modernia skulptūra?
Diskusijai pakvietė Sondra Simanaitienė, skulptūrų parko vedėja MLIM.
SVARSTYTA: Dėl Klaipėdos Skulptūrų parko esamos būklės įvertinimo ir tolimesnių veiksmų plano ieškant naujų Skulptūrų parko planavimo strategijų.
Užsakovas: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.
NUTARTA:
- Pasiūlyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovams pratęsti svarstymą, surinkus anksčiau atliktą projektinę dokumentaciją.
- Esamą Klaipėdos skulptūrų parko būklę bei galimą veiksmų planą, kuriant naujas ar realizuojant parengtas planavimo strategijas, Architektūros ir urbanistikos bei Kultūros vertybių apsaugos ekspertų tarybų posėdyje svarstyti tik įvertinus galiojančio teritorijos detaliojo plano bei techninio projekto sprendinius.
- Pritarti numatomų architektų kūrybinių dirbtuvių idėjai, kaip veiksmingai priemonei identifikuoti visuomenės, t.y. parko naudotojų, poreikius, generuoti idėjas, kaip optimaliai, tai, realizuoti.
Architektai protestuoja prieš pastaruoju metu įsigaliojančią tradiciją, kai skelbiami bendri konkursai statybininkams ir projektuotojams.
Pasak architektų, investuotojai ieškodami pigiausių statybininkų nekreipia dėmesio į kartu siūlomą projektą, todėl esą netruksime Lietuvoje sulaukti nekokybiškos architektūros pastatų, praneša LTV „Panorama“.
Specialistai piktinasi, kad pastaruoju metu skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose renkamas ne geriausias projektas, o pigiausias statybininkas.
„Dabar atsirado nauja tendencija tam, kad dar labiau sutrumpintų ir supaprastintų dalykus – pradėjo skelbti bendrus konkursus su statybininkais, tai reiškia, konkursus projektavimui ir statybai vienu metu“, – sako Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas.
„Kova už idėją turėtų tapti prioritetine. Mūsų valstybė, jei nori investuoti į teisingus pasirinkimus, pirmiausia turi išsirinkti gerą projektą, o po to jau ieškoti kaip pigiau, kaip racionaliau jį realizuoti.
O šiuo metu procesą bandoma pastatyti aukštyn kojomis: pradedama nuo to, kaip galima padaryti pigiausiai, o po to jau ieškoma, kas gali ką nors pigiau pasiūlyti, sugalvoti, o laiko nėra, projektas paliekamas išvis be laiko“, – tvirtina architektas prof. Gintaras Čaikauskas.
Architektų teigimu, pavyzdžiui, Ukmergės piliakalnio idėjoms sukurti savivaldybė skyrė tik dvi savaites, o štai nugalėtojui išrinkti pagal visas procedūras prireikė net trijų savaičių.
Vienu iš naujausių tokių ydingų konkursų pavyzdžių nurodomas Nacionalinių fizikinių ir technologijų mokslo centro sukūrimas. Architektas Algirdas Kaušpėdas sako, jog buvo apstulbęs, kai sužinojo konkurso sąlygas. Pasak jo, panašu, kad viešųjų pirkimų specialistai taip ilgai kūrė tomus dokumentų, jog nebeliko laiko kūrybiniam architektų darbui. Arba terminai sutrumpinti apgalvotai.
„Pasirodo, kad konkursas turėjo būti padarytas nuo pradžios iki galo per maždaug pusantro mėnesio. Susipažinus su medžiaga, kur vien pirkimo atviro konkurso sąlygų – 100 puslapių, dar 500 puslapių – visokios technologinės sąlygos, kurias reikia išpildyti, plius du maketai ir visa grafinė medžiaga, susidaro įspūdis, kad šitas konkursas, ko gero, jau turi architektus ir statybininkus. Ir dabar mes čia esame tik tam tikro formalaus renginio liudininkai“, – teigia A. Kaušpėdas.
„Achitektų sąjungos pagalbos šauksmas yra visiškai šviežias dalykas, nes ką tik pas mane lankėsi Algirdas Kaušpėdas, atsinešė peticiją ir mūsų pozicijos visiškai sutampa. Ir savivaldybėj mes šituos dalykus spręsim“, – tikina Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys.
Valdininkas pripažįsta, kad besiformuojanti ydinga tradicija neieškoti geriausių idėjų statant svarbius viešuosius pastatus atsigręš prieš mus pačius, bus sužalotas miesto veidas. Tačiau nematąs kitos išeities, nes biurokratinių procedūrų sutrumpinti neįmanoma.
Architektų sąjunga išplatino nepritarimą ir tokiu netinkamu būdu planuojamam naujam vaikų darželiui Vilniuje, Palangoje ketinamai statyti sporto salei.
Monika Petrulienė
LTV „Panorama“
Šaltinis: www.lrt.lt
Kolegos architektai,
2010 m. spalio 1 d. įsigaliojo daug projektavimo tvarką keičiančių naujovių. Ypač pasipiktinimą kelia šios:
- NEMOTYVUOTAI IŠILGINTAS PROJEKTŲ DERINIMO IR LEIDIMŲ STATYTI IŠDAVIMO TERMINAS;
- STATINIŲ PROJEKTŲ DERINIMAS SUGRĄŽINTAS Į UŽDARUS KABINETUS;
- TERITORIJŲ PLANAVIMO REGULIAVIMAS galutinai PASIKLYDO SĄVOKOSE IR LAIKE;
Sąrašas gali būti tęsiamas.
Daroma žala akivaizdi:
- Pataisos ilginančios biurokratinį procesą niekaip nepagerins projektų kokybės, greičiau ją blogins.
- Toliau komplikuojant ir branginant projektavimo procesą rasis vis mažiau pajėgiančių pasistatyti namus savarankiškai – bet daugiau pirkėjų stambiojo verslo vystomiems projektams.
- Taip iš dalies dėl panašių priežasčių jau sužlugdytas esamų daugiabučių namų modernizavimas, taip pat stabdomas ir privačių namų modernizavimas;
- Toks iniciatyvų žlugdymas toliau skatins gyventojus palikti ekonomiškai silpnus regionus, taigi ir šalį.
- Toks smulkiųjų statytojų naikinimas pakenks ir smulkiosioms projektavimu besiverčiančioms įmonėms, visam su statyba susijusiam smukiojo ir vidutinio verslo sektoriui.
- Tai tolesnis krizės kūrimas, o ne jos padarinių šalinimas.
- Taip įmantriai mindomos konstitucinės ir prigimtinės žmogaus teisės, o kartu ir asmens iniciatyva paremtas ekonominis ir kultūrinis šalies gyvybingumas.
Sąrašas gali būti tęsiamas.
Išvada naujosios tvarkos kūrėjams, atrodytų, aiški:
NUSIREGULIAVOTE
Asmens teisės veikti savo būsto labui yra prigimtinės žmogaus teisės. Šių teisių varžymas be priežasties yra visuomenės gerovei kenkėjiška veikla ir turi liautis.
Įstatymų, ar ministro posto naudojimas statybų verslo protegavimui projektuotojų, smulkiųjų statytojų sąskaita yra visuomenės gerovei kenkėjiška veikla ir turi liautis.
TODĖL KVIEČIAM kolegas nuspręst, ar reikalinga tokią architektų nuomonę perduoti visuomenei, pareigūnams, ar reikalingas viešas renginys pvz. prie aplinkos ministerijos padalinio (Danės g. Klaipėdoje), ar dalyvautumėt asmeniškai.
Gruodžio 3 d. sukanka 45 darbo dienų terminas nuo pataisų įsigaliojimo. Toks pat terminas pataisomis skirtas ir projektų derinimui, taigi tinkamas laikas padaryt išvadas ir biurokratams.
Kviečiame pasisakyt, pranešt kitiems.
Grupės LASKAO narių vardu parengė Mantas Daukšys.
SVARSTYTA: 1991m. sausio įvykių Klaipėdoje pažymėjimo stulpelių įrengimas prie pastatų Liepų g.11, Vilties g. 12, Vasarotojų g. 2, eskizinis projektas.
Užsakovas: Vytautas Čiapas, Algis Grublys, Povilas Vasiliauskas.
Autorius: Dizaineris Kęstutis Mickevičius.
NUTARTA: 1991m. sausio įvykių Klaipėdoje pažymėjimo stulpelių eskiziniam projektui pritari, atkreipiant dėmesį į aplinkos sutvarkymą.
Dėl architektūros reguliavimo veiklos valstybės saugomose Klaipėdos apskrities teritorijose.
NUTARTA: LASKAO valdybos vardu viešu laišku kreiptis į LR prezidentę, LR Vyriausybės pirmininką, LR aplinkos ir kultūros ministerijų vadovus dėl Pajūrio regioninio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio projektus derinančių tarnautojų nekompetencijos ir su tuo susijusių architektūrinių projektų vertinimo procedūrų.
Dėl Lietuvos architektūros pristatymo Japonijoje.
NUTARTA: Siūlyti iniciatyvos autoriams – LAS Kauno skyriui – burti organizacinę grupę, kurioje dalyvautų ir LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovai. Kaip svarstytiną Lietuvos architektūros pristatymo Japonijoje idėją teikti šalies pristatymą per regionų ypatybes. Tokiu būdu kiekvienas regionas turėtų galimybę prisidėti rengiant šį projektą.
Dėl paraiškos 2011 m. Kultūros projektų rėmimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšų konkursui teikimo.
NUTARTA: Parengti ir teikti paraiškas 2011 m. Kultūros projektų rėmimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšų konkursui, prašant dalinio finansavimo:
1. leidiniui, pristatančiam 2000-2010 metais LASKAO organizuotų architektūrinių konkursų idėjas bei juos laimėjusius darbus;
2. konferencijai „Iššūkiai Klaipėdos identitetui ir subalansuotai miesto plėtrai 21 a. pradžioje“ 2011 m. liepos 1 d., minint Tarptautinę architektų dieną.
Kičas – šiomis dienomis itin ginčytina sąvoka, vieniems sukelianti šypsenas, kitiems – karštą norą ginti savas estetines pozicijas. Nors šiandien kiču vis dar laikomas „nemeniškas, pretenzingas, neskoningas, pigus, imituojantis prabangą“ kūrinys, tačiau postmodernistinėje visuomenėje apstu ir aiškinimų, kad kičo nėra, kad viskas, kas kuriama, gali būti laikoma Menu. Tikriausiai populiariausias posakis vis dar lieka „dėl skonio nesiginčijama“. O ginčytis norisi…
Gero humoro jausmo apraiška laikomas dvidešimt penktojo gimtadienio prisiminimas – „draugelių“ įteikta krištolinė vaza su dedikacija vestuvių proga arba Drezdeno porceliano imitacija, kiekvienąkart į ją pažvelgus sukelianti šypseną. Tai liečia tokius daiktus, kurie turi sentimentalią vertę ir nekelia pretenzijų tapti meno kūriniais. Šie daiktai netampa miestui ar visuomenei primetama „pavyzdinės gyvensenos“ dalimi, turto ar socialinės padėties išraiška.
Nors šiandiena sąvoka kičas vartojama dažnai ir šia tema diskutuojama gana plačiai, televizijos laidos ar straipsniai spaudoje įvairiai interpretuoja šį terminą, tačiau dažniausiai jis vartojamas vaizduojamosios ar taikomosios dailės „neskoningumui“ apibrėžti. Rečiau kalbama apie kičą architektūroje. Nors tokie statiniai itin pastebimi, tačiau dažniausiai lieka privačių pokalbių objektu, pašiepiami miesto gyventojų ar svečių. Be abejo, pakanka ir tokių stebėtojų, kuriems didelių tūrių namai, puošti arkomis, kolonomis ar bokštais, kelia ir susižavėjimą ar pavydą „turtingųjų“ sluoksnio finansiniams ištekliams bei užmojams.
Reikia pastebėti, kad kiekviena individuali skonio (ar jo nebuvimo) apraiška architektūroje daro stiprią įtaką visos miesto urbanistinės aplinkos formavimuisi, daugelio žmonių gyvenamajai aplinkai. Be abejo, aptariant architektūrinio kičo pavyzdžius, negalima teigti, kad jie buvo ar yra visuotinis tautos reiškinys. Kažkada siautęs susižavėjimas įsivaizduojama pilių ar vilų architektūra buvo trumpalaikis ir netapo ilgalaikiu pavyzdžiu, nepateisino net įsivaizduojamų funkcinių reikmių, jau nekalbant apie tai, kad nebuvo galvojama apie erdvės ar energijos taupymą.
Pirmiausiai norėtųsi svarstyti, kada gimsta architektūrinis kičas, kokios priežastys skatina jo atsiradimą? Norėtųsi tikėti, kad tai nėra sąmoningas pasirinkimas šokiruoti ar noras paneigti vyraujančias estetines nuostatas architektūroje. Galima įtarti, kad architektūrinis kičas Lietuvoje atsiranda iš pernelyg ilgai svajotos prabangos ir, turint galimybes, noro priartinti savąjį gyvenimą prie įsivaizduojamo idealo, kai gyvenamąjį namą bandoma paversti svajonių pilimi. Dažniausiai pasitaikanti kičo išraiška architektūroje – ambicijos savo gyvenime turėti nors keletą įsivaizduojamai reprezentatyvių pseudoistorinių elementų savoje gyvenamoje aplinkoje. Su įsivaizduojamai antikinėmis kolonomis, smailiomis ar apvaliomis arkomis, bokštais, kurie primena tai smailius gotikos, tai monumentalius romanikos statinius. Paprastai pseudoistorinio stiliaus kūrimas ir pasibaigia ties tūriu, forma, kartais – dekoru. Medžiagos pasirenkamos šiuolaikinės: arkinius plastikinius langus dengia metalinės žaliuzės, stogus – naujos kartos dangos. Atrodytų, besistatant tokius namus užtenka tik įsivaizduojamų rūmų imitacijos, kaip tam tikro socialinio sluoksnio simbolio.
Griūnant Sovietų Sąjungai, kooperatyvų ir Gorbačiovo perestroikos laikais ir Lietuvai 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, pakitęs socialinis bei kultūrinis gyvenimas, saldus Laisvės pojūtis, staiga pasikeitusi ekonominė situacija, verslo bei privačios nuosavybės teikiamos galimybės ženkliai pakeitė Lietuvos miestų bei priemiesčių formavimąsi. Staiga atsiradus teisinėms bei finansinėms galimybėms miestuose iškilo nauji privačių gyvenamųjų namų kvartalai, priemiesčiai tapo naujais miestų rajonais, naujoji architektūra brovėsi į sovietmečio palikimą – kolektyvinių sodų teritorijas. Senieji mediniai, mūriniai gyvenamieji namai, blokiniai „alytnamiai“ ar net autentiški senos statybos pavyzdžiai pranyko užgožti masyvių, aukštų naujosios architektūros statinių.
Besikuriančius Lietuvos miestus kažkada formavo išsilavinęs ir finansiškai pajėgus elitas, asmenys, kurie turėjo ne tik galimybes, bet ir pakankamai žinių apie meną, istorinius stilius, estetikos principus. Tačiau šaliai neturint savos miestų architektūros tradicijos, statybos idėjų ieškota senojoje valstiečių gyvenimo architektūroje ar jos dekoro detalėse.
Dar nuo 1918, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė, nors ir persisėmus visai suprantamu noru kurti savąjį etninį stilių, buvo bandoma atsiriboti nuo svetimšalių įtakos. Tačiau tuometiniai lietuviškumo skatintojai nežinojo, kas konkrečiai yra lietuviška architektūra ir kaip etninius medinio dekoro motyvus bei tradicinę kaimo trobą pritaikyti miestų formavime.
Situacija kartojosi Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę 1990 metais. Jau keletą metų iki šio laiko buvo atsiradusi galimybė mieste įsigyti žemės sklypą bei statyti jame nuosavą gyvenamąjį namą. Tačiau tuo metu nacionalinis aspektas statant naują gyvenamąjį namą, kuriant naujus kvartalus ar rajonus nebevaidino beveik jokio vaidmens. Išsivadavus iš sovietinių socialinės lygybės, vienodumo principų, buvo siekiama savąjį gyvenamąjį būstą priartinti prie iki tol nematyto ir gerai nepažinto Vakarų pasaulio modelio. Niekam nebesinorėjo ieškoti lietuviškų tautinių motyvų ar atidžiau studijuoti Vakarų gyvenamosios aplinkos formavimo patirtį. Menkas išmanymas bei perdėtas noras tapti matomu ir išskirtiniu, paskatino architektūrinio kičo paplitimą Lietuvos urbanistinėse erdvėse. Naujoji privati nuosavybė, namai, neretai siekiantys penkis ar net daugiau aukštų, buvo įsprausti į miestuose suformuotus sklypus, kurių dydis dažnai nesiekė dešimties arų. Dažnai visą sklypo plotą užėmė vien didžiulis gyvenamasis namas, garažas taip pat dideliems automobiliams. Neretai vietoj tokį pastatą galinčio supti žaliuojančio sodo, kaip agrarinės tautos palikimo simbolį randame nemenko tūrio stiklinį šiltnamį, daržovių lysves ar net po kiemą besikapstančių vištų.
Architektūrinis kičas Lietuvoje siejasi ne tik su ekonominiais, socialiniais veiksniais, nenusistovėjusiomis estetinėmis nuostatomis, bet tikriausiai ir aklu architektų pataikavimu užsakovų skoniui bei „viską išmanančių“ statybininkų patarimais. Prisideda ir neaiški už miestų formavimą bei vaizdą atsakingų institucijų pozicija. Juk į nedidelius žemės sklypus sugrūsti gigantiškų gabaritų namai kartais sudaro ištisus miestų ar priemiesčių kvartalus.
Imant pavyzdžiu Klaipėdos krašto regioninę architektūrą, išsivysčiusią pagal vokiškas tradicijas ir Lietuvos mastu turinčią itin savitą veidą, vos tik pasikeitus socialinei ir ekonominei situacijai ženkliai pakito – nors ir galima aptikti vokiškojo fachverko pėdsakus, tačiau tokie elementai įjungti į visiškai nebūdingą architektūrą.
Didelio tūrio gyvenamasis namas, kurio centrinė fasado dalis stilizuoto barokinio lango pavidalo, neapsieina ir be užuominos į bokštą – jį primena erkeris, puoštas smaile. Pastato fasadas suskaidytas kvadratais bei trikampiais, sukuriant fachverkinio namo įspūdį. Vienas būdingiausiu architektūrinio kičo elementų – bokštai. Jie statomi įvairių formų, neretai puošiami keisčiausiais dekoro elementais.
Šie pavyzdžiai, fotografuoti vienoje uostamiesčio gatvių, sukuria pakankamai eklektišką miesto vaizdą ir kelia nemažai minčių apie socialinį aspektą. Bokštas – privaloma pilies dalis. Pilis – turto, valdžios, statuso simbolis. Pakeitus savo gyvenamąją aplinką iš komunalinio keleto kambarių buto ar „dviejų galų“ lietuviškos kaimo trobos į naujakurių kvartalą, kur kaimynas būtinai statė didesnį, prašmatnesnį, brangesnį namą nei kaimynas anapus tvoros, lengva nuklysti į kičo kraštutinumus. Ilgą laiką prabuvus baudžiauninku kiekvienam norėjosi tapti pilies valdovu. Galbūt tokį norą sukėlė ne tik ilgą laiką idealizuotas Vakarų pasaulio architektūrinis palikimas, bet ir miglotas įsivaizdavimas apie kadaise didingas Lietuvos valdovų pilis.
Noras pasipuikuoti savomis ekonominėmis galiomis nustelbė racionalius sprendimus, nesusimąstant net apie tai, kiek ateityje kainuos tokio namo eksploatacija. Daugeliui tuometinių naujakurių atrodė, kad staiga išaugusios pajamos bei pigus kuras namui apšildyti leis patogiai bei šiltai gyventi ilgus metus. Tačiau laikui bėgant stūksojo vis daugiau tokių nebaigtų, negyvenamų pastatų, kai kurie jų vėlesnių savininkų buvo perstatyti, tačiau yra likę ir tokių monstrų, kurie negyvenami tebestovi iki šiol.
Tokie pastatai aplinkos nepuošia, o ir norinčių įsigyti nenaudojamą gyvenamąjį namą neatsiranda. Šiandien besidairantis sklypo individualaus namo statybai vargiai ar norės imtis perstatinėti pastatą, kuris atgyvenęs tiek estetiniu, tiek ekonominiu požiūriu, apsuptas kitų panašių „pilaičių“. Šiandien ieškoma ekonomiškų, racionalių, funkcionalių architektūrinių sprendimų, žmonės domisi aplinka, kurioje ruošiasi gyventi – niekas nebenori per savo langą matyti tik kaimyno namo sieną.
Architektūrinis kičas aktyviausiai formavosi ekonominės bei socialinės krizės laikotarpiu, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai ištroškusi permainų visuomenė neturėjo susiformavusios estetikos principų. Vėliau, kintant pasaulėžiūrai ir formuojantis naujai kartai, kito ir požiūris į architektūrą, gyvenamąją aplinką. Visuomenė nustojo idealizuoti įsivaizduojamą vakarietišką kultūrinį palikimą, pseudoromantines apraiškas keičia racionalūs sprendimai. Kinta ne tik estetinis supratimas, bet auga ir statybinių medžiagų pasiūla ir įvairovė.
Prasidėjus XXI amžiui naujuose priemiesčiuose formuojasi tendencija statyti namus, kurie nebuvo būdingi nei sovietmečio architektūrai, nei postsovietiniam mentalitetui. Kadangi arčiau miesto centro esančios erdvės jau susiformavusios ir užstatytos gyvenamaisiais namais, miestas plečiasi į šalia esančias kaimo vietoves, kuriose pastebima tendencija atsigręžti į regionaliosios architektūros pavyzdžius, vietos etnografinę stilistiką.
Paprastų, lakoniškų formų architektūra, atitinkanti gyvenamąją aplinką – dažnas vaizdas šiandien naujai besiformuojančiose pajūrio gyvenvietėse. Tokie namai paprastai statomi nedidelėmis grupėmis, formuojant stilistiškai vientisus kvartalus. Namai statomi naudojant kokybiškas, šiuolaikines medžiagas, tačiau laikantis tradicinės architektūrinės tradicijos: stačiakampio plano namai su dvišlaičiais molio čerpėmis dengtais stogais, atkartotos tradicinis koloritas, bei statyboje derintos medžiagos: plytos ir mediena.
Kita atsvara architektūriniam kičui – profesionalios architektūrinės kokybės nauji gyvenamieji kvartalai, kuriami išlaikant komplekso vientisumą, pritaikyti skirtingiems naujakurių poreikiams, kvartalo teritorijoje derinant skirtingų tipų, dydžių ir kainų namus. Tokiame kvartale statomi atskiri ir sublokuoti gyvenamieji namai, kotedžai, mažesni butai. Visi šie statiniai išlaiko stilistinį vientisumą (gyvenamųjų namų kvartalas „Žaliasis slėnis“).
Sakoma, kad „kokia visuomenė, tokia ir architektūra“. Nesant susiformavusio estetinio požiūrio, stiliaus žmonės arba kuria kičą rimtai tikėdami, kad tai gražu ir išskirtina, arba suvokdami kičą kaip tam tikrą gyvenimo stilių, pagrįstą humoru bei provokacija. Ko gero, socialine prasme tiek architektūros, tiek aprangos ar gyvenimo būdo stilius ir toliau apibrėžia visų pirma patį žmogų bei jo elgseną. Stilius gali būti individualus, stilių gali įtakoti autoritetai, formuoti atskiros socialinės grupės ar primesti laikmečio mada. Juk tikriausiai pseudoistorinę pilį su bokštu pasistatęs žmogus net negalvojo, kad atsiras pakankamai tokių, kuriems jo svajonių namas sukels tik pašaipą. Be abejo, kičą visada galima suvokti kaip pokštą, tačiau jis juokingas tada, kai neprimetamas bendram miesto vaizdui, visiems jo gyventojams, o lieka iš tiesų privačioje erdvėje, kurioje „džiugina akį“ būtent tiems, kas jį sau susikūrė.
SIGITA RAMANAUSKIENĖ
Autorės nuotraukos
Šaltinis: Kulturpolis.lt
Teritorijų planavimo komitete svarstyti strateginiai ateinančių trijų metų Architektūros ir miesto planavimo, Žemėtvarkos, Paveldosaugos ir kitų Savivaldybės skyrių strateginiai veiklos planai.
Juose apibrėžti svarbiausi darbai bei jiems atlikti reikalingų lėšų poreikis. Jeigu šiuos dokumentus patvirtins Klaipėdos miesto taryba, jais bus remiamasi rengiant ateinančių trejų metų Savivaldybės biudžetų projektus.
Išklausę Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjo A. Mureikos pateiktą informaciją, jog kitąmet Savivaldybės ir ES paramos fondų lėšomis numatoma parengti dar 6-ių teritorijų detaliuosius planus, politikai teiravosi, ar tuo bus baigtas miesto gyvenamųjų kvartalų detaliųjų planų rengimo procesas. Neigiamas atsakymas įžiebė politinę diskusiją. Konservatoriaus M. Usonio nuomone, šis klausimas turėtų būti spartinamas ir visas miestas turi būti „padengtas“ detaliaisiais planais. Esą jis, rengdamas altenatyvų biudžetą, šiam tikslui numatys daugiau lėšų, o dėl didesnio finansavimo komitetas turėtų pakovoti ir Taryboje, nes jeigu toks tikslas nebus fiksuotas strateginiuose planuose, lėšų ir nebus skirta.
Komiteto pirmininkui V. Greičiūnui kilo klausimų, ar parengti detalieji planai yra įgyvendinami, ar Savivaldybė iš to gauna kokios nors naudos. Anot A. Mureikos, gyvenamųjų kvartalų detalieji planai rengiami tam, kad prie planuojamose teritorijose esantiems daugiabučiams namams būtų nustatytos sklypų ribos, apibrėžtos viešojo naudojimo teritorijos, laisvoje žemėje formuojami nauji sklypai. Kada apibrėžtus sklypus daugiabučių administratoriai registruoja, ar moka mokesčius ir perima priskirtų teritorijų priežiūros prievolę, Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas sakė negalįs komentuoti, juolab įtakoti šį procesą.
Komiteto nariams pritarė ir R. Bražinskas. Jo teigimu, lėšų reikia reikalauti, nes neskubinant planavimo proceso, Savivaldybė patiria išlaidų kitose srityse. Pavyzdžiui, moka už daugiabučiams nepriskirtų plotų tvarkymą, nors už tai turėtų susimokėti patys gyventojai. Politikams sutarus, Tarybai bus siūloma didinti finansavimą gyvenamųjų kvartalų planavimui, kad iki 2013-ųjų šis procesas pagaliau būtų baigtas.
Architektūros ir miesto planavimo strateginės veiklos plano projekte 2011-iesiems miesto teritorijų detaliesiems planams rengti numatyta daugiau nei 1,6 mln. Lt, beveik milijonas – ES lėšos. Ar šie skaičiai didės, paaiškės Tarybos posėdyje.
Nauji sklypai komercijai
Teritorijų planavimo komiteto nariai pritarė 0,2 ha sklypo Gluosnių skg. 4a detaliojo plano sprendiniams (projekto vadovas M. Šeškauskas). Sklypo savininkas čia ketina statyti komercinės paskirties statinį. Taip pat pritarta žemės sklypo Baltijos pr. ir Minijos g. kampe detaliojo plano koncepcijai. 0,19 ha ploto sklype užsakovas – UAB „Gumbinė“ – taip pat norėtų statyti komercinės paskirties statinį. Numatomas užstatymo plotas – 400 kv.m, pastato aukštis – iki 12 m. Į planuojamą sklypą numatytas įvažiavimas iš Nidos g., automobilių stovėjimo vietos planuojamos sklype ir požeminėje saugykloje.
Dalia Grikšaitė
LASKAO atstovė spaudai
