Šiltinimo ekspertas, konsultantas ir lektorius Robertas Karvauskas kartu su Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija kviečia į seminarą architektams, projektuotojams, konstruktoriams, inžinieriams: “Šiltinti sandariai ar sandarinti šiltai? Kaip sutaupyti milijardą litų per metus”.
Seminarą rengia pastatų šiltinimo ekspertas, konsultantas, lektorius Robertas Karvauskas.
Šis seminaras – tai ne naujo produkto prezentacija. Tai informacija, iš esmės keičianti supratimą apie šilumos išsaugojimo pastatuose principus. Tai informacija apie naujausią, TREČIOSIOS KARTOS sandaraus šiltinimo principą ir jo panaudojimą.
Su dideliu pasisekimu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje Panevėžyje, Šiauliuose praėjusių seminarų rezultatai parodė, kad juose dalyvavę architektai, projektuotojai ir konstruktoriai tikrai nebedirbs taip, kaip anksčiau ir taps kur kas labiau vertinami užsakovų už tokius projektus, kuriuos įgyvendindami statybininkai tiesiog negalės padaryti pastato kokybę lemiančių šiltinimo klaidų, ir pastatas bus „pasmerktas“ tapti ne tik gražiu, bet ir ekonomišku, jaukiu.
Užtikrinu Jus, kad seminare gautos žinios ir darbinė medžiaga pakylės Jus į kitą profesinį lygmenį ir suteiks Jums galimybę pirmiems išsiskirti iš kitų. O visi kiti nedviprasmiškai ir neišvengiamai turės pasekti Jūsų pavyzdžiu, bet tai jau neduos jiems pranašumo.
Seminaras įvyks 20010-09-16 16:00 val. LAS KAO salėje, adresu Daržų g. 10/ Bažnyčių g.4, III a.
Seminaras nemokamas. Kiekvienas galės gauti dokumentų ir priemonių paketą, skirtą naudoti kasdieniniame darbe, priimant konstrukcinius sprendimus.
Šis seminaras – tai viena naudingiausių Jūsų laiko investicijų.
Šaltinis: www.sandarusnamas.lt
Pirmasis etapas, techninis projektas: šiaurinės kurtinos atkūrimas; rytinės kurtinos atkūrimas, pritaikant esamą dažų sandėlį; pilies ir bastionų komplekso teritorijos sutvarkymas.
NUTARTA:
Klaipėdos pilies bastionų komplekso atkūrimo, statybos ir pritaikymo, išvystant Mažosios Lietuvos istorijos muziejų ir visuomeninių renginių infrastruktūrą Pilies g. 4A, pirmojo etapo techniniam projektui nepritarti su pastabomis:
- Siūlomi projekto sprendiniai neatitinka miesto Bendrojo plano bei šioje teritorijoje galiojančių specialiojo ir detaliojo plano sprendinių.
- Siūlomo sklypo plano sprendimai kelia grėsmę planuojamos teritorijos vertingosioms savybėms – pilies žvaigždės perimetro atkūrimui, archeologų radiniams. Be to, tai gali tapti trukdžiu tęsiant teritorijos archeologinius tyrimus bei įgyvendinant tolesnius piliavietės atkūrimo etapus.
- Nėra bendros vientiso komplekso koncepcijos. Projekto siūlymai neturi aiškios architektūrinės išraiškos. Pateikti daugiau architektūrinių sprendimo variantų, sudarančių galimybę eksponuoti teritorijos vertingąsias savybes.
- Trūksta išplanavimo funkcionalumo, lankytojų judėjimo schemos aiškumo. Reikalinga tobulinti gerbūvio sprendimus.
- Siūloma architektūrinė pilies atodangas saugančių konstrukcijų išraiška – neefektyvi ir netinkama šiai vietai.
NUTARTA: Žemės sklypo Kretainio g. 3, Klaipėdoje detaliojo plano sprendiniams pritarti, atkreipiant investuotojų dėmesį į būtinybę kuo gausiau apželdinti sklypą.
Šiandien, rugsėjo 10 d., 14 val. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ rengiamas jungtinis Lietuvos architektų sąjungos (LAS) tarybos, LAS skyrių architektų-ekspertų tarybų ir A. Zavišos paramos ir labdaros fondo narių posėdis Kuršių nerijos nacionalinio parko urbanistikos ir architektūros problematikai aptarti.
LAS tarybos pirmininkas Gintautas Blažiūnas teigia, jog architektų diskusija apie vienos iš gražiausių Lietuvos vietų – Kuršių nerijos – architektūrinį vaizdą brendo jau seniai. „Apie Kuršių neriją savo nuomones reiškia visi, kas tik nori. Pribrendo laikas savo žodį tarti ir profesionalams. Kiekvieną vasarą atostogaudami prie jūros, LAS nariai parsiveža pačius įvairiausius įspūdžius apie tai, kaip tvarkoma ar netvarkoma Neringa, kas darko jos architektūrinį vaizdą ir kaip jį būtų galima gerinti. Tam, kad apibendrintume architektų – profesionalų nuomones, rengiame jungtinį, išvažiuojamąjį LAS tarybos narių ir sąjungos skyrių Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybų posėdį. Jame tikimės naudingos ir įvairiapusės diskusijos“,- sako G. Blažiūnas.
Apžvalginį pranešimą apie Kuršių nerijos gyvenviečių urbanistinį ir architektūrinį tvarkymą posėdyje pristatys architektas –inžinierius Albertas Lamauskas. Diskusijose pasisakys žinomiausi šalies architektai. Apibendrintos posėdžio išvados ir siūlymai dėl Kuršių nerijos urbanistinio ir architektūrinio vaizdo gerinimo bus pateikti visoms Kuršių nerijos nacionalinį parką administruojančioms, reglamentuojančioms ar kontroliuojančioms valstybės institucijoms.
AB „Lietuvos geležinkeliai” siekis Klaipėdoje pradėti grandiozinius šiaurinės miesto dalies geležinkelio stočių pertvarkymus greičiausiai bus palaimintas miesto politikų. Tam, kad uostas ir transportininkai galėtų pelningiau plėtoti savo verslus, turėtų būti paaukota 14 hektarų Girulių miško. Simboliška, bet toks sprendimas brandinamas tuo metu, kai turėtume minėti šiaurinės Klaipėdos dalies pušynų sodinimo darbų pradžios 200 metų jubiliejų.
Ar 14 hektarų iškirsto miško – didelis praradimas miesto bendruomenei?
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos narių nuomone, – labai didelis. Miestą juosiantys miškai, bendruomenės rūpesčiu pradėti sodinti prieš porą šimtų metų, patikimai saugo miestą nuo vėjų, taršos ir triukšmo. Ir jeigu į juos kėsinasi pramonininkų kirvis, miestui turėtų būti kompensuota – medžiais apsodinant lygiai tokius pat ar net didesnius žemės plotus.
„Turime galvoti ne tik apie šiandienos miestiečių ir valstybės poreikį gyventi komfortiškai ir turtingai. Turime mąstyti apie ateinančias kartas, kokioje Klaipėdoje gyvens palikuonys. Lygiai taip pat, kaip miesto ateitimi rūpinosi senieji Memelio gyventojai, prieš 200 metų pajūryje vėl pradėję sodinti mišką, rusų okupacinės administracijos iškirstą per Septynmetį karą”, – sako architektas Edmundas Andrijauskas.
Geležinkelių plėtrai trukdo miškas
Praėjusią savaitę Klaipėdos savivaldybės tarybos Strateginės plėtros ir Miesto ūkio komitetų posėdyje pristatyti „Lietuvos geležinkelių” infrastruktūros plėtros projektai uostamiestyje, įkainoti net 360 mln. Lt, nesulaukė didesnio politikų pasipriešinimo. Juolab kad deklaruojami tikslai – kilnūs: 30-50 proc. sumažinti krovinių srautą ir sąstatų manevravimą centrinėje miesto stotyje, nutiesti geležinkelio aplinkkelį ties Giruliais, pastatyti viaduką iš Labrenciškių. Kad visa tai būtų įgyvendinta, geležinkelininkams reikės iškirsti apie 14 ha Girulių miško (anksčiau planuota – 30 ha): pirmame darbų etape „kristų” 5 hektarai miško, vėliau, įrengiant žadamą geležinkelio aplinkkelį aplink Girulius, – dar 9 ha.
„Lietuvos geležinkelių” Plėtros departamento direktorius Virgilijus Jastremskas tvirtai žadėjo, jog jeigu tik bus pritarta pramonininkų užmojams, visas iškirstas plotas bus atsodintas bet kurioje miesto nurodytoje vietoje. Maža to, užsiminė apie galimybę kada nors ateityje parku („žaliaisiais plaučiais”) paversti dalį centrinės stoties teritorijos (apie 20 ha). Tiesa, spėjusieji apsidžiaugti tokiu geranorišku sumanymu buvo atvėsinti – kol kas tai esanti tik graži idėja, nepatvirtinta jokiais oficialiais sprendimais ar planais.
Kompensacija: hektaras už hektarą
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija šiemet minėdama savo profesinę šventę ypač akcentavo darnios plėtros idėją. „Darni aplinka – darnus žmogus”, – šis šūkis tampa dominuojančia filosofija kuriant naujus pažangių Europos miestų plėtros projektus. Miestai, kuriuose suvokta, jog komfortiškai žmonių aplinkai nepakanka vien tik patogių pastatų, rūpinasi, kad gyvenamoji aplinka turėtų ne tik būtinąją socialinę infrastruktūrą, bet ir rekreacines erdves.
Architektų bendruomenės įsitikinimu, Klaipėdoje taip pat laikas įtvirtinti praktiką, jog bet koks būtinai miesto infrastruktūros plėtrai paaukotas žaliasis plotas (medžiai, žolynai) turi būti kompensuotas. Ir kompensuotas ne taip, jog vienur ar kitur vietoje nudžiūvusio ar sunykusio augalo atsodinamas medis ar krūmas. Čia turėtų galioti principas: aras už arą, hektaras už hektarą. Tik tokiu atveju nepasmerksime bendruomenės ateity dusti miesto dulkėse.
„14 iškirstų Girulių miško hektarų turėtų virsti nauju, dideliu miesto parku. Miesto valdžiai tik reikia parodyti deramą ryžtą ir principingumą, nustatant naujas erdves parkams ar tiesiog miškų plotams. Ir neatidėlioti šio reikalo. Jeigu rytoj numatomas kirsti miškas, šiandien turėtų būti kuriamas naujas želdynas, nenukeliant šių darbų neapibrėžtai ateičiai”, – įsitikinę uostamiesčio architektų bendruomenės atstovai.
Sektinas pavyzdys
Klaipėdos universiteto Botanikos sodo mokslininkai atliktoje uostamiesčio želdynų studijoje akcentuoja, jog žaliųjų plotų ypač stokojama senamiestyje ir pietinėje miesto dalyje. Galbūt pats laikas čia skelbti apželdinimo vajų, koks prieš 200 metų vyko senojoje Klaipėdoje?
Istorikas Johanas Zembrickis „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorijoje” vaizdžiai aprašo, kaip tuometinis miesto magistratas rūpinosi pajūrio juostos apželdinimu. Tam, kad miestas sustabdytų smėlio pustymus, apsisaugotų nuo pajūrio vėjų, vienas po kito skriejo laiškai Prūsijos karaliui su prašymu paskirti žemės plotus miškams sodinti. 1809 metais tam buvo skirtas „… smėlio plotas prie švyturio, nuo Bomelsvitės pradedant, netoli jūros, kurio plotas nurodytas 10 ūbų 7 margai 285 kvadratinės kulminės rykštės, vien miesto nuosavybei ir apželdinimui, kas šiuo ir vyksta…”
Tai buvo sunkaus, bet nuoseklaus darbo pradžia. Būtent tuo laiku buvo pradedamas ir Smiltynės apželdinimas.
„Nereikia neigti, kad šis darbas bus nuobodus ir varginantis, tačiau ištvermė ir atkaklumas bei nuoširdus noras atnešti naudą visuomenei, nors dažnai neišsipildę lūkesčiai ir trukdo siekti tikslo, užtikrins palikuonių padėką tiems, kurie šį didelį darbą vykdys ir jam vadovaus. Iš to kyla labai didelė ir visapusiška nauda plaukiantiems į jūrą ir čionykščiams gyventojams”, – tokius Klaipėdos magistrate advokato J. H. Forsterio žodžius cituoja J. Zembrickis.
Prieš 200 metų klaipėdiečiai labai aiškiai suvokė savo atsakomybę ateinančioms kartoms ir sunkiai dirbo, kad šiandienos klaipėdiečiai džiaugtųsi brandžiais pajūrio miškais, kvėpuotų švariu oru.
„Finansinė miškų atsodinimo našta gulė ant to meto verslininkų pečių. Ir jie jos nesikratė. Istorinė patirtis turėtų būti sektinas pavyzdys ir šiandienos miesto valdžiai, ir verslo žmonėms, ir bendruomenei. Spręsdami šios dienos problemas, turime pirmiausia įvertinti ateities perspektyvą. Tik taip galėsime Klaipėdoje sukurti aplinką, kurioje jauku ir gera gyventi”, – įsitikinęs architektas E. Andrijauskas.
Rimantas TARAŠKEVIČIUS, Klaipėdos miesto meras:
Apie galimybę traukiniams „apeiti” Girulių gyvenvietę kalbama jau seniai, tai numatyta ir miesto Bendrajame plane. Kad gyventojams nedundėtų tie sąstatai. Žinoma, siekiant tokio tikslo būtinos ir aukos: šiuo atveju – iškirstas miško plotas. Supraskime, kad norint padėti gyventojams išvengti triukšmo ir taršos, kirsti mišką būtina, nes medžių viršūnėmis juk nevažinės traukiniai… Ta invazija į mišką nebūtų labai didelė.
Visgi geležinkelininkų projektas, jo koncepcija yra dar labai „žali”. Tikslas – sumažinti krovininių sąstatų judėjimą miesto centrinėje dalyje, triukšmą, taršą. Būtų įrengtos garso slopinimo sienelės. Tačiau nėra aišku, kada būtų realizuojami įvairūs darbai. Ar pirmame, ar antrame, ar trečiame etapuose. AB „Lietuvos geležinkeliai” atstovai teigė, kad iškirstą mišką atsodintų ten, kur nurodytų miesto Taryba. Aišku, jog Giruliuose būtų atsodinta toje vietoje, kur būtų išardyti bėgiai. Tai – nedidelė dalis, o kur kitur atsodinti, – dar neaišku. Nebuvo rimtų diskusijų dėl šio klausimo. Preliminariai galima svarstyti, kad daugiau medžių reikia pietinėje miesto dalyje.
Virgilijus JASTREMSKAS, „Lietuvos geležinkelių” Plėtros departamento direktorius:
Esminis krovininių traukinių judėjimo reorganizavimo tikslas – sumažinti krovinių srautus miesto centrinėje dalyje. Tam ketinama nutiesti papildomas bėgių linijas Pauosčio kelyje bei pailginti jas iki 1 500 metrų (dabar yra 850 metrų).
„Vykdant šį projektą reikės iškirsti 5,5 hektaro miško, tačiau medžius mes įsipareigojame atsodinti ten, kur nurodys miesto Taryba”, – žadėjo V. Jastremskas.
Dabar kroviniai, daugiausiai – naftos, iš uosto teritorijos juda į centrinę geležinkelio stotį, o iš jos – į Pauosčio stotį. Tad šią praplėtus bei rekonstravus, papildomų manevrų pavyktų išvengti. Esą dėl to mažiau įvairių kvapų sklistų miesto centre, mažėtų pavojaus galimybė, triukšmo lygis. Centrinėje stotyje apkrova sumažėtų nuo 30 iki 50 proc.
Dar vienas tikslas – pastatyti geležinkelio aplinkkelį Giruliuose, kad traukiniai nevažiuotų per pačią gyvenvietę.
Projektas būtų vykdomas dviem etapais, o bendra jo vertė – apie 360 mln. litų.
Klaipėdos miesto taryba kol kas nėra pritarusi šio projekto poveikio aplinkai ataskaitai.
„Lietuvos geležinkelių” atstovai tikino, kad uostamiesčio politikams nepritarus jų planams, daugiausiai Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirti pinigai būtų panaudoti kitiems projektams.
DALIA GRIKŠAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Klaipėdos miesto tarybos Teritorijų planavimo komiteto nariai neprieštarauja, jog Laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, sklype Kretainio g. 3, iškiltų dar vienas aukštybinis pastatas.
Šiandienos posėdyje svarstytas bendrovės „Fortum Klaipėda“ prašymas pritarti pakeistiems detaliojo plano sprendiniams (projekto vadovas R. Bakas). Biokuro ir atliekų termofikacinę jėgainę prie Klaipėdos ketinanti statyti įmonė privalo tikslinti anksčiau patvirtintus detaliuosius planus, nes pagal juos nuomojamoje teritorijoje galimi tik iki 20 metrų aukščio pastatai. Tačiau pradėjus numatomos jėgainės projektavimo darbus, paaiškėjo, jog atliekų deginimo įrenginiui galiojantis aukščio normatyvas – nepakankamas. Numatomo sumontuoti atliekų deginimo katilo aukštis turėtų siekti iki 60 metrų. Projektą pristatęs R. Bakas teigė, jog planuojamas „aukštaūgis“ neprieštarauja galiojančiai miesto aukštybinių pastatų schemai, jis nebus aukštesnis už LEZ teritorijoje jau esantį „Indoramos“ statinį ar katilinės kaminą.
Anot projekto iniciatorių, viešojo svarstymo metu dėl planuojamo objekto nebuvo gauta jokių pasiūlymų ar neigiamų atsiliepimų. Jeigu detaliojo plano tvirtinimo procedūra neužsitęs, UAB „Fortum Klaipėda“ jėgainės statybas ketina pradėti dar šiemet, darbų pabaiga planuojama 2013 metais.
Atsakymui į klausimą, kaip galėtų atrodyti Klaipėda po kelerių ar keliolikos metų, pasitelkti fantazijos nebūtina – visa tai jau yra užfiksuota detaliuosiuose planuose bei architektų vizijose.
„Vakarų ekspresas” pradeda rašinių ciklą, kuriame pristatys investuotojų vizijas, taip ir netapusias realybe.
Pasak uostamiesčio architekto Edmundo Andrijausko, skaudžiausia yra dėl tokių objektų, kurie jau buvo pradėję kilti, tačiau iš viso suplanuoto komplekso ar net ištiso kvartalo atsirado tik vienas kitas pastatas.
„Bet koks nepabaigtas projektas dažnai tampa darbo kompromitacija. Visas sumanymo efektas atsiskleidžia tik projektą įgyvendinus iki pat galo”, – sako jis.
Dar viena projektų grupė – net nepradėti, „užsnūdę” detaliuosiuose planuose arba taip ir likę techninių projektų rengimo stadijose. Kita vertus, atslūgus „kvadratinių metrų” medžioklei, šie projektai ateityje galės būti perdaryti juos humanizavus ir sumažinus užstatymo intensyvumą.
Be šių gana apčiuopiamų Klaipėdos ateities vaizdų egzistuoja ir dar viena projektų kategorija, viešai pristatoma kur kas mažiau – įvairios, kartais netgi pačių architektų iniciatyva parengtos menkai išvystytų uostamiesčio vietų – pamario, Danės krantinių, buvusių pramoninių teritorijų – vizijos bei koncepcijos. Deja, tada visuotinio skubėjimo statyti metu į šias koncepcijas reikiamo dėmesio sulaukta nebuvo…
Projekto nelaidoja
Viena iš Klaipėdos ateities vizijų, su kuriomis kol kas galima susipažinti tik iš detaliųjų planų – Danės vingio kvartalas, neoficialiai dar vadinamas „Holivudu”, planuojamas Kretingos g. 100, vietoj buvusios Lietuvos kino studijos.
„Tai – vienas iš praėjusio penkmečio projektų, orientuotų į patrauklių miesto teritorijų urbanizavimą”, – taip šį kvartalą pristato detaliojo plano rengimui vadovavęs architektas E. Andrijauskas.
Čia, 2,1 hektaro ploto sklype, kuriame anksčiau buvo sukami nedideli kariniai mokomieji filmukai, prieš kelerius metus buvo sumanyta statyti gyvenamuosius namus ir komercinės bei socialinės paskirties objektus.
Nuo trijų iki devynių aukštų kilsiančiuose pastatuose jau būtų galėjusios apsigyventi apie pusketvirto šimto šeimų – tiek čia buvo suplanuota butų. Aikštelės automobiliams numatytos po aukštesniaisiais pastatais.
Tarsi švyturys kelią į „Holivudą” atvažiuojantiesiems iš Tauralaukio pusės turėjo rodyti kvartalo akcentu galėjęs tapti devynaukštis su mansarda, „uždarydamas” Kretingos gatvę.
Vienu iš didelių kvartalo pranašumų būsimiesiems gyventojams buvo laikoma upės kaimynystė – poilsio zonos turėjo nusidriekti iki pat vandens, paupius planuota sutvarkyti.
Pradėjus rengti detalųjį planą tikėtasi, jog pirmieji pastatai Danės vingyje pradės kilti 2005-ųjų rudenį, o visą kvartalą viltasi baigti per trejus metus. Statyba neprasidėjo iki šiol, dar nėra parengta ir visa techninė dokumentacija.
Tiesa, sklypo šeimininkė bendrovė „Metva” savo projekto nelaidoja, bet ir joks judesys čia kol kas neplanuojamas – detalusis planas patvirtintas, tačiau techniniai projektai kol kas nerengiami.
„Svajonių stadija”, – taip dabartinę „Holivudo” būklę įvardija „Metva”.
Įgyvendinti statytojų planus sutrukdė prasidėjęs ekonomikos sąstingis ir, kol nebus realaus atsigavimo, kvartalas kilti nepradės.
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininkė:
Daugelis projektų sustojo dėl krizės ir galbūt dar bus įgyvendinti, kai pinigėlių atsiras. Be abejo, Klaipėdos plėtra nesustos, gal tik bus lėtesnė. Projektai galbūt bus mažesni, miestas bus jaukesnis ir dinamiškesnis. Nieko nelaidoju, bet galbūt viskas pajudės ne taip greitai. Ekonominio pakilimo metu svarbesnė buvo kvadratinių metrų daugybė neatsižvelgiant nei į aplinką, nei į gyvenimo kokybę – aikšteles, mokyklas ir visus kitus patogius dalykus, kurie ir suformuoja tą kvadratinio metro kainą.
(Bus daugiau)
GIEDRĖ NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Revoliucijos muziejus sėkmingai pavirto į Nacionalinę dailės galeriją, o Sporto rūmai teberiogso nušiurę ir apleisti. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvos architektūra išgyveno įvairius virsmus, kuriuos matome kasdien vaikščiodami miestų gatvėmis.“Architektūros fondas” ketvirtadienio vakarais Nacionalinėje dailės galerijoe (NDG) rengia jau antrą viešų paskaitų ciklą, kurių metu architektai, architektūros ir meno istorikai supažindins su savo įžvalgomis, kodėl taip nutiko.
2004 m. susibūrusi tuo metu vedančių architektų savanoriška, savarankiška ne pelno organizacija, veikianti architektūros, švietimo, kultūros, ar kitose panašiose srityse šiuo metu su būriu jaunų savanorių iniciajavo diskusijas architektūros temomis. Iniciatyva pavadinta “Architektūros (pokalbių) fondas”. Birželio mėnesį buvo surengtas pirmasis paskaitų ciklas “2010 = 1990 + 20 metų laisvos architektūros”, kuriame apžvelgtas nueitas nepriklausomas dvidešimtmetis.
Rugsėjo mėnesį fondas rengia naują paskaitų ciklą, kuris peršoks į dvidešimtmečio priešistorę – sovietinės okupacijos laikotarpį ir modernizmą. Paskaitą apie vėlyvųjų ultramodernių pastatų, statytų pagal komunizmo taisykles Rytų Europoje, likimą skaitys vienas garsiausių savo srities specialistų Davidas Crowley. Jis Lietuvoje žinomas kaip pernai NDG rodytos parodos “Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1945 – 1970” vienas iš kuratorių.
Pirmąją paskaitą rugsėjo 2-ąją, 20 val., NDG skaitys meno istorijos kritikas estas Martas Kalmas (“Modernizmas Estijoje: nuo industrialisto vilos iki kolchozo centro”).
Lrytas.lt skaitytojams – pokalbis su “Architektūros [pokalbių] fondo” paskaitų kuratoriais architektais Andre Baldišiūte, Julija Reklaite ir Tomu Grunskiu apie sovietinės architektūros palikimą ir nepriklausomybės dvidešimtmetį.
* * *
– Ar per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį architektūroje išryškėjo tokių bruožų, kuriuos galėtume vadinti savitais?
A.Baldišiūtė: Šiandien jau akivaizdu, kad pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje Lietuvoje dėl žemės grąžinimo savininkams suklestėjo architektūrinis chaosas. Vakaruose matėme puošnius pastatus ir tokių mums labai reikėjo čia. Tačiau trūko patirties ir žinojimo, kaip ir kodėl būtent tokie pastatai atsirado. Viliojo nematyta medžiagų ir spalvų įvairovė, sudievinome pas kaimynus matytą išorinį pastato vaizdą, dažnai pamiršę, kad jis – gyvas organizmas, kuris turi veikti pagal visuomenės gyvavimo dėsnius.
Dėl prieš tai vyravusios ydingos ideologijos turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol išsigryninome vertybes, kol patys sužinojome, kokie įpročiai ateityje užvaldys mūsų kasdienybę. Dauguma pastatų buvo statomi ir tvarkomi nuo slenksčio į vidų. Dėl sovietinio mąstymo palikimo neidentifikavome viešųjų erdvių kaip savų. Miesto vaizdas kito, nes grąžintos ar naujai padalintos nuosavybės ribos nebuvo brėžiamos pagal urbanistinę logiką. Žūtbūt ir greitai reikėjo atsikratyti sovietinio pastato ir miesto įvaizdžio. Dėl idealizmo, skubos, įvairiai išdalintos nuosavybės, riboto biudžeto ir patirties stokos susiformavo posovietinėms šalims būdinga architektūra. Ji visom savo prasmėm atspindi pereinamąjį laikotarpį, kurio išorinis vaizdas, apšiurus fasadams ir nublukus spalvoms, tapo nebepatrauklus.
Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje paplinta internetas. Informacija tampa pasiekiama greitai ir iš bet kurio pasaulio taško. Esame išgelbėti nuo nežinojimo, įgauname patirties, jau sugebame atsijoti sovietinę ideologiją nuo iki nepriklausomybės išmoktų vertingųjų pamokų apie erdvę, tūrį, proporciją, aplinkos ir žmogaus santykį. Nuo posovietinei šaliai būdingų bruožų pamažu pereiname prie brandesnių, europietiškųjų. Per dvidešimt nepriklausomybės metų kito mūsų mąstymas ir mentalitetas. Natūralu, kad kito ir vis dar keičiasi architektūra. Manau, kad kuo toliau, tuo mažiau galėsime atrasti tautinio savitumo dėl globalizacijos. Spėju, kad kaip ir ankstesniais laikais, labiau išryškės laikmečio savitumas.
– O kada to tautinio savitumo būta daugiau?
A.B.: Kuo uždaresnė buvo šalis, tuo daugiau savitumo.
J.Reklaitė: Sovietmečiu buvo skelbiama “nacionalinis – turiniu, socialistinis – forma”. Buvo bandoma atskirti nacionalinius savitumus, buvo netgi leidžiamos serijos skirtingų tautų lėlių tautiniais drabužiais tam, kad paryškintų tuos savitumus ir parodytų, kad tai yra skirtingų šalių sandrauga. Lietuviai kažkuriuo momentu labai stipriai ieškojo savitumo ar bent jau bandė įsivaizduoti, dažniausiai žiūrėdami į Vakarus.
Kai atsidarė visos sienos, Vakarai imti labai kopijuoti. Atsirado olandiška, daniška ar dar kokia architektūra. Kitaip sakant, tai, ką turiu, aš neigiu, o bandau kopijuoti kitus.
A.B.: Iš dalies tokia architektūra yra savita, nes pasiglemžia labai daug skirtingų įtakų ir savaip jas įprasmina. Bet jei žiūrėtume, ar ji yra savita gerąja prasme – pionieriška, t.y. užduoda toną architektūros ir meno srovėms, tai nebūtinai.
– Kur tą savitumą žmogus gali pamatyti savo akimis?
A.B.: Architektūroje savitumą formuoja ne tik meninė išraiška, bet ir daug buitinių, praktinių aspektų. O tie buitiniai, praktiniai aspektai – mūsų gyvenimo būdas, kasdienybė, ką mes valgome, ką žiūrime, ką skaitome – viskas yra labai globalizuota. Ir kuo labiau tai globalizuota, tuo labiau atsispindi kūryboje. Mes labai sunkiai galime atsiriboti nuo to, kas mums daro įtaką ir kas daro įtaką Naujajai Zelandijai. Todėl kūryba susiniveliuoja.
J.R.: Lietuvos architektai dažniausiai pabrėžia, kad nacionalinis savitumas atsispindi architektūros dermėje su aplinka – jeigu atsižvelgiama į gamtinį ir kitokį kontekstą. Dėl to iš sovietmečio palikimo labiausiai vertinami “Žilvino” poilsio namai Palangoje, Šiuolaikinio meno centras Vilniuje (ŠMC). ŠMC minkštai ir švelniai įpaišytas Senamiestyje, “Žilvino” namai pakelti virš žemės, kad jaustųsi, kaip pastatą supa gamta.
A.B.: Jeigu pradėtume nagrinėti plačiau, kiek pagarba kotekstui yra Lietuviškas nacionalinis savitumas, tai suprasime, kad šis bruožas lygiai tiek pat pasireikš ir kur nors Danijoje, Ispanijoje, Kanadoje ir t.t.
Kontekstas nebūna vien fizinis. Gali suprojektuoti pastatą, prisitaikydamas prie konteksto, bet lygiai taip pat gali suprojektuoti pastatą, juo kurdamas naują kontekstą. Derintis prie gamtiško konteksto nebūtinai yra svaiminė vertybė. Išanalizuoji ir įvertini, kuris kontekstas tau yra svarbus.
Įsivaizduokime: visas dešinysis Neries krantas būtų pradėjęs derintis prie Šnipiškių konteksto. Juk tada visai ne taip atrodytų ta miesto dalis. Tačiau ten kontekstas buvo sukurtas naujas ir dabar aplink pradeda formuotis kitokia, nei būdinga Šnipiškėms, architektūra. Dabar iš naujo sukurti aukštesnį ar didesnį pastatą jau yra sunku, nes visas “Europos” biurų kompleksas buvo lyg įsmeigta vėliava, naujojo konteksto pradžia, prie kurio šiandien visi derinasi.
J.R.: Estijos ambasadą Lietuvoje, kuri mums atrodė labai estiška, projektavę estai pirmojo pokalbių ciklo metu buvo paklausti apie nacionalinę architektūrą. Jie labai paprastai atsakė, kad nėra estiškos ar kokios kitos tautybės architektūros. Jeigu aš, estas, projektuoju, tai aš neišvengiamai suprojektuosiu kažką estiško.
T.Grunskis: Mums, žiūrint į jų pastatą, jis atrodė labiau estiškas nei patiems estams. Atsitiko netgi taip, kad patiems užsakovams jis mažiau atrodė estiškas negu mums. Ten tuo metu buvo susidariusios palankios sąlygos įdomiam eksperimentui ir jis pavyko.
Man atrodo, kad per dvidešimt metų vyko savitumo paieška. Negalėtume sakyti, kad kokia architektūros rūšis, pavyzdžiui, gyvenamieji namai, galutinai prarado savitumą. Ne, iki šiol yra statomi tradiciniai nameliai ir jie yra labai populiarūs. Ta tradicija, kaip savitumas, yra plėtojama ir įvairiais būdais puoselėjama. Bet kai kalbi apie šiuolaikinę architektūrą ar jos naujoviškas apraiškas, tas savitumas vos ne savaime išnyksta, nes vyrauja visiškai kitos srovės ir kitos idėjos, nebūtinai besisiejančios su tradicijomis.
– Jei jau kalbame apie dermę su aplinka, ar galėtumėte įvardinti, jūsų nuomone, teigiamų tokių projektų pavyzdžių?
T.G.: Klaipėdoje yra vadinamosios “K” ir “D” – du objektai. Gal kažkas ten ir įžiūri negatyvių aspektų, bet tie du objektai architektūriškai yra geri, jie suteikia naują įvaizdį miesto centrui ir yra kontekstualiai susieti su aplinka – metaforiškai ir medžiagiškai. Iki tol toje vietoje įvaizdį kūrė “Klaipėdos” viešbutis su Lenino aikšte. Projektas vykęs ir nepasakysi, kad jis ne savitas.
– Bet sugalvoti pavyzdį jums reikėjo nemažai laiko. Ar tai reiškia, kad situacija prasta?
T.G.: Pavyzdžių negalime pasakyti greit, nes per pastaruosius dešimt metų įvyko labai daug, galbūt netgi daugiau nei per visą sovietmetį, mat ekonominė situacija leido tai daryti.
Pavyzdžiui, man nepriimtina Vilniaus dešiniojo Neries kranto koncepcija. Aš manau, kad dešinysis krantas buvo realizuojamas pagal anksčiau sovietmečiu sugalvotą koncepciją. Tuo būdu buvo užkoduota galimybė eiti „amerikietiško“ didmiesčio įvaizdžio keliu, bet mes ir kultūriškai ir geografiškai esame ne tame kontekste. Reikia suvokti, kurioje Europos dalyje esi. Europos pasaulis baigiasi praktiškai su mumis, gal dar kiek labiau į Rytus.
Tie deklaratyvūs urbanistiniai pranešimai, neva mes esame šalia Europos bambos, gali vėliau pasirodyti juokingi. Greičiausiai tai parodo, kad visuomenė nesuvokia tos vertės, kurią ji turi, ir norėtų kitų vertybių, kurių buvo išalkusi. Todėl nueita „amerikietišku“ modelio keliu, kai staiga šalia centro pabrangsta plotas (nors, man atrodo, dirbtinai) ir išauga tie pastatai.
Mums galėjome eiti kitu keliu. Kai buvo užbraukta daugelis ideologinių nusistatymų, reikėjo su tais nusistatymais permąstyti ir strategijas, kuriais plėsis miestai.
A.B.: Jeigu žiūrėtume plačiau, tai nebuvo lietuviškas savitumas. Čia buvo visų pokomunistinių šalių siekis į kažką lygiuotis. Lygiai tas pats nutiko Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Beje, netgi Danija, Olandija, Austrija, Vokietija yra perėjusios šitą laikotarpį – aukščiau, daugiau, pigiau.
J.R.: Istorijos raida uždavė toną. Virsmas iš vienokios visuomenės į kitokią yra labai ryškus, manau, kad socioekonominis pokytis dažnai atsispindi architektūroje.
T.G.: Kiekvienas laikotarpis stato savo miestą. Šito laikotarpio miestas buvo statomas ekonominę galią turinčių žmonių. Apie didelio miesto plėtrą sprendė ekonominės grupuotės, o ne visuomenė. Jeigu palyginsime jų vertybes, tai vieni lyg ir turėtų žiūrėti daugelio interesų, o kiti – labai siauros grupės interesų. Šiuo atveju nulėmė labai siauros grupės interesai. Dabar turime rezultatą. Jeigu tam tikru metu būtų kažkas žinojęs, kokios yra naujųjų tradicionalistų idėjos, pavyzdžiui, Leono Krier, ir būtų nuolat skelbęs, kad egzistuoja ir Europoje yra įgyvendinami visai kitokie sumanymai, galvojama apie tradicinę miesto struktūrą, o ne apie modernistinę, kuri seniai patyrė fiasko, tai greičiausiai būtų buvęs visai kitas rezultatas. Buvo pasiremta pasenusiomis idėjomis, o kitos idėjos (kurios, beje, irgi buvo besenstančios) buvo nurašytos.
J.R.: Bet juk tu nežinai, kaip visas rezultatas bus vertinamas po šimto metų, visi istoriniai laikotarpiai stato savo miestą, neigdami praėjusį laikotarpį.
A.B.: XVII a. visuomenė to meto Vilniaus baroką vertino kaip didžiausią siaubą, kuris sunaikino visą medinę Vilniaus architektūrą. Šiandien mes teigiame, kad Vilnius yra baroko miestas. Tai garsiai deklaruojame, džiaugiamės ir visi vertiname labai teigiamai. Todėl šiandien galime diskutuoti apie dvidešimtmetį, bet galutinai jį įvertinti sudėtinga.
– O kaip pavyko susidoroti su sovietiniu palikimu. Panašu, kad čia išsiskiria tik Nacionalinė dailės galerija – vienas iš nedaugelio objektų, kurio rūbas buvo sėkmingai pervilktas, o kiti objektai arba tiesiog nugriaunami, arba stūkso kaip priekaištas.
J.R.: Labai greitai po nepriklausomybės atgavimo sovietinei architektūrai buvo prilipdyta negatyvi, pilko betono etiketė. Tai buvo paranku tam tikriems investuotojams ir sąmonėje buvo suformuotas mąstymo šablonas, kad tai yra pilka ir negražu. Pavyzdžiui, teigta, esą Sporto rūmai yra klaikus pastatas. Bet kai investuotojams tapo naudinga, tie patys Sporto rūmai pavirto į Vilniaus-Europos kultūros sostinės simbolį – atidarymo renginiai vyko prie Sporto rūmų, uždarymas – taip pat. Tai yra manipuliaciniai žaidimai.
T.G.: Tai siauras požiūris. Viskas paprasta: iš išorės graži mašina, bet viduje ji nevažiuoja, niekas neveikia. Jeigu investuotojas galvoja iš „vidaus“, nori griauti ir jokios vertybės jam nerūpi.
J.R.: Bet buvo nedaug architektų ir šiaip žmonių, kurie sugebėjo įvertinti tą architektūrą. Nacionalinės dailės galerijos likimą nulėmė gal net atsitiktinumas. Jį saugojęs Dailės muziejus ir dabartinės Nacionalinės Galerijos vadovė Lolita Jablonskienė sugebėjo įvertinti, kad tai yra kokybiška architektūra, nepaisant to, kad jis buvo itin nekokybiškai pastatytas. Kai sugebėjo įvertinti, sugebėjo ir transformuoti.
T.G.: Man atrodo, kad tos ir jaunesnės kartos architektai labai pagarbiai žiūrėjo ir tebežiūri į Gediminą Baravyką, kaip vieną iš geriausių architektų, todėl pagarbiai galvojo ir apie tą pastatą.
J.R.: Bet buvo toks laikotarpis, kai apie Sporto rūmus buvo rašoma, kad tai avarinės būklės pastatas, jį reikia kuo greičiau griauti ir buvo prieita vos ne prie griovimo leidimo. O šiandien jau vertinama visai kitaip: galbūt jis nėra jau tokios avarinės būklės, šiek tiek jį pakeitus galima būtų jį vystyti ir šiaip jis yra puikus pastatas. Tai skirtingi požiūriai ir būtent tas vertybių perkainojimas yra labai svarbus.
Štai deklaratyviai yra teigiama, kad Palangos kavinė “Vasara” buvo pakeista išlaikant jos autentišką tūrį, bet iš principo ji yra visiškai pakeista, nes kai juodas stiklas uždengė konstrukciją ir pavertė ją aklinu būgnu, nebe tokiu lengvu, skaidriu pastatu. Deklaruojama, kad rekosntruojant buvo vertinamas sovietinis palikimas, kad tai yra autentiškas pastatas, unikali konstrukcija, bet realiai estetinių savybių nesugebėta išlaikyti ir jos buvo pakeistos.
Arba E.N.Bučiūtės baldų parduotuvės paviljono pastatas (dabartinė “Maxima” Mindaugo gatvėje – red. past.). Pati autorė jį rekonstravo ir radikaliai pakeitė architektūrą. Tad kyla klausimas – kodėl? Ar ji nesugebėjo to įvertinti ar tai buvo labai didelis spaudimas iš užsakovų? Labai daug veiksnių veikia rezultatą.
– Norėčiau ginti tuos, kurie “neįvertina” sovietinės architektūros. Argi lengva įvertinti tokią architektūrą, kuri neišvengiamai atliko ir propagandinę funkciją, net jei tai buvo pastatas? Gal kai atmeti ano meto vertybes, turi atmesti ir fizinį kūną?
J.R.: Taip, lygiai tas pats, kad atsitiko su visais Leninais. Jie buvo išrauti ir nuvežti į Grūto parką. Bet architektūra talpina ir ideologiją, ir funkciją. Jeigu paminklas turi tik skleisti ideologinę žinutę, tai pastatas atlieka ir kitą funkciją – yra kultūrinė erdvė, viešoji erdvė, vieta, kur žmonės įpratę gerti kavą, ir t.t. Jis turi žymiai daugiau istorijos, kuri nėra tik ideologinė. Viskas priklauso nuo to, kaip tu sugebi apžaisti ir kaip sugebi transformuoti. Šiaip jau pakankamai radikalu, pavyzdžiui, Revoliucijos muziejų paversti Nacionaline dailės galerija. Ideologine prasme tai yra radikalus virsmas, bet tas pastatas puikiai funkcionuoja. Jeigu būtų reikėje pastatyti Nacionalinę dailės galeriją, ko gero, dar dvidešimt metų nebūtų atsiradę lėšų naujam pastatui. Tai, kad įvyko transformacija ir kad pastatas netapo parduotuve, o išlaikė kultūrinės erdvės funkciją, yra labai didelė vertybė. Tai neįvyko su daugeliu kino teatrų, kur buvo įprasta kultūrinė erdvė, o tapo privačia, dangstantis būtent tuo, kad čia pilkas betonas, sovietmetis ir panašiai.
Kita vertus, jeigu vertinsime daugiabučius rajonus, kai turime Lazdynus ir dabartinį Perkūnkiemį, negali teigti, kad tada viskas buvo labai blogai, o dabar – viskas labai gerai.
– Bet į Lazdynus buvo įdėta daug pastangų, nes rajonas kurtas kaip parodomasis. Dabar tokio reikalo nebėra.
A.B.: Kodėl? Visuomet buvo svarbus įvaizdis. Dvidešimtmečio pradžioje buvo svarbu ištrūkti iš sovietinio stygiaus ir monotonijos, todėl vertinga tapo bet, kas tik buvo nauja. Šiandien daugelis jau gali įvertinti ne tik naujumą, bet ir aplinkos kokybę. Visi deklaruoja, kad labai svarbu ne tik naujas namas, kaip pats savaime, bet ir kokiame rajone tu gyvensi ir t.t.
T.G.: Stipri marketingo žinutė visais atvejais yra.
– Taip, bet marketingas – jau ne politinis.
T.G.: Įdomus dalykas. Aš posūkį padaryčiau prie klausimo, kas vyko kituose miestuose. Ten taip pat atsitiko įvairiausių dalykų, kuriuos diktavo kapitalas, kvadratiniai metrai ar eurai akyse. Per ateinantį raidos dešimtmetį, matyt, bus tvarkomasi su tomis problemomis, kurios buvo sukurtos tų ypatingai didelių objektų, kaip “Akropolis” Kaune. Šis prekybos centras sudubliavo pagrindinę viešą miesto erdvę.
Tų pastatų rekonstrukcijos, kaip E.N.Bučiūtės Baldų parduotuvė Vilniuje, atsirado per pirmąjį dešimtmetį, kai buvo galvoje tik kvadratiniai metrai. Idėjinis ir finansinis skurdas lėmė, kad kiekvienas plotas po stogu buvo išnaudojamas ir tai buvo vienintelė vertybė, kuri kirtosi su ankstesne vertybe – pagarba kūriniui. Kvadratiniai metrai nusvėrė tą pagarbą ir tada atsirado tos stambios ir baisios palikimo rekonstrukcijos.
J.R.: Mums labai svarbu pabrėžti ir tai, kad mes neteigiame, jog sovietmetis yra gerai, o dabar yra blogai, nieko panašaus. Pagrindinė mintis yra ta, kad viską reikia apmąstyti ir iš naujo įvertinti. Visuomenėje yra būtina diskusija prieš bet kokio pastato transformaciją, prieš bet kokį virsmą. Kol visuomenė neišmoks diskutuoti tarpusavyje ir kol architektai neišmoks diskutuoti tarpusavyje ir su visuomene, tol mes turėsime tokius virsmus, kurie vienu atveju labai gerai pavyksta (Nacionalinė dailės galerija), kitu atveju pasibaigia nesėkme (“Maximos” parduotuvė). Mes turime tuos du pavyzdžius. Abu pastatai stovėjo virsmo metu, tik vienas buvo labai greitai pakeistas, o kitas – po kažkurio laiko. Ta laiko distancija ir sugebėjimas sau įvardinti nulemia architektūros palikimo kokybę. Tikslas ir yra išprovokuoti diskusiją ir pabandyti sau atsakyti į kai kuriuos klausimus.
A.B.: Architektūros [pokalbių] fondo tikslas yra apsaugoti žmones nuo nežinojimo. Todėl ir kviečiame įvairius žmones, architektūros, meno istorikus, teoretikus, visuomenės atstovus su skirtinga patirtimi ir iš įvairių šalių. Labai tikimės, kad jie dalindamiesi savo patirtimi ir matymu paskatins ir įkvėps architektų bendruomenę brandžiai kūrybai.
Tomas Vaisieta
Šaltinis: lrytas.lt