Uostamiesčio gimimo vietoje įsikūrusios bendrovės „Klaipėdos laivų remontas” gamybinė veikla nebus nutraukta mažiausiai iki 2012-ųjų, nors apie tai, jog ši teritorija turi atitekti miestiečių reikmėms, kalbama dar nuo praėjusio šimtmečio.
Pagal 1994-aisiais priimtą Vyriausybės nutarimą, laivai piliavietės teritorijoje nebeturėjo būti taisomi nuo pernai. Tačiau, anot „Klaipėdos laivų remonto” direktoriaus Alvydo Butkaus, žemės nuomos sutartis buvo pratęsta dar trejiems metams, kol bus baigtas teritorijos detalusis planas.
Teritorija planuojama Klaipėdos savivaldybės administracijos užsakymu, nes dabartinė jos būklė netenkina nei valdžios, nei klaipėdiečių, o plėtrai reikalingi planavimo dokumentai. Detaliuoju planu būtų numatytos plėtros galimybės, gyventojų bei turistų traukos taškai.
„Detalusis planas jau buvo rengiamas anksčiau, bet baigėsi tam numatyti terminai. Priežastis, dėl kurios viskas užsitęsė – klausimas, ką daryti su piliaviete. Šiuo metu rengiamas naujas detalusis”, – sakė A. Butkus.
Jo teigimu, rengiant planavimo dokumentus „Klaipėdos laivų remonto” gamybinė veikla teritorijoje nuosekliai mažės, vis didesnę dalį sudarys jachtų, pramoginių ir kruizinių laivų aptarnavimas, nuosavo turto nuoma ir pan. Šiuo metu laivų remontas sudaro 50-55 proc. įmonės veiklos, prieš porą metų jis davė apie 70 proc. pajamų.
Kaip reikalai klostysis po 2012-ųjų ir ar tikrai iki tol laivų remonto veiklos nebeliks, anot A. Butkaus, bus matyti vėliau.
Rugsėjį kvies diskutuoti
27 ha teritorijos tarp Pilies gatvės, AB „Baltijos” laivų statyklos, uosto akvatorijos ir Danės upės detalųjį planą rengianti architektė Snieguolė Stripinienė tikisi, jog iki numatyto termino šį dokumentą jau pavyks patvirtinti.
„Viskas yra išdiskutuota labai plačiai, darbas vyksta, jau būtų galima pradėti ir pritarti”, – sakė ji.
Vis dėlto to daryti dar nesiryžtama. Prieš porą mėnesių koncepcija buvo pristatyta Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijai, uostamiesčio Patariamajai visuomeninei kultūros paveldo komisijai prie Kultūros paveldo departamento, Klaipėdos savivaldybės Teritorijų planavimo komitetui.
Tuomet, anot S. Stripinienės, visi nusprendę, jog objektas labai svarbus ir sudėtingas, jį reikia labai gerai išdiskutuoti. Taigi pasibaigus atostogų metui rugsėjį ketinama kviesti viešai susipažinti su šios teritorijos plėtros koncepcija.
Detaliojo plano rengimas užtruko, nes dėl teritorijos svarbos teko rengti specialųjį planą, nustatantį piliavietės teritorijos bei apsaugos zonos ribas ir jų plotus, numatantį, kur ir kokio aukščio bus statomi pastatai ir pan. Specialiajam planui parengti prireikė gerų dvejų metų.
„Buvo prašyta palaukti su detaliuoju, nes norėta tiksliau nustatyti piliavietės ribas. Archeologai dirba labai intensyviai, tos ribos jau yra nustatytos”, – sakė S. Stripinienė.
Numato pilies atstatymą
„Įgyvendinus detaliojo plano sprendinius laivų remonto įmonė čia nebeveiktų. Tačiau gali būti, kad liktų koks nors smulkus jachtų remontas. Yra išlikę didžiuliai P. Lindenau gamyklos pastatai, elingas. Galbūt dėl kai kurių vietų reikėtų skelbti atskirus konkursus, nes detalusis planas – ne techninis projektas, o tik strategijos nustatymas”, – sakė S. Stripinienė.
Pagal naują detalųjį planą, visa minėta teritorija būtų skiriama daugiausia komercinei veiklai. Jeigu gyvenamųjų patalpų ir bus, jos užims labai nedidelę dalį. Intensyvesnis užstatymas numatomas prie Danės upės, greta jau esamų Jachtų centro ir Ryžių malūno pastatų.
Dokumentas numato visos teritorijos, taip pat ir P. Lindenau laivų statyklos, Danės krantinių tvarkymą, Pilies gatvės platinimą iki šešių eismo juostų. Tiesa, anot S. Stripinienės, šis daug karštų diskusijų sukėlęs sprendinys yra numatytas miesto bendrajame plane.
Ypač daug dėmesio skiriama piliavietei – plane numatomas maksimalus jos atstatymas. Darbai vyktų trimis etapais, iš kurių paskutinis – pats pilies atstatymas. Pirmaisiais dviem etapais būtų atkuriamos kurtinos, bastionai ir fosos.
Pristatydami koncepciją uostamiesčio architektams, detaliojo plano rengėjai siūlė ir atverti kuo platesnį vaizdą į piliavietės teritoriją. Tam tektų griauti „Astros” viešbutį, statyti žemesnę nei numatyta Pilies gatvėje planuojamą daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę.
Taip pat diskusijai buvo pateikta įdomi mintis, jog ateityje būtų galima pagalvoti apie esamos uosto akvatorijos linijos keitimą, t. y. grąžinti istoriniuose dokumentuose aptiktą kranto liniją užpilant gruntu dalį esamo uosto kanalo.
Giedrė Norvilaitė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Urbanistas Simonas Gentvilas pristatė Europos aglomeracijas pasienio regionuose. Kaip pavyzdžiai buvo pasitelkti Kopenhagos/Malmės bei Vienos/Bratislavos dvipoliai. Supažindino kaip jų gravitaciją paveikė infrastruktūriniai projektai ir išnykstančios valstybių sienos.
Teritorijų planavimo komiteto nariai nepalengvino Melnragėje, Kopų g. 69A daugiaaukštį sumaniusių statyti investuotojų kelio į tikslą. Jo nariai detaliojo plano sprendiniams nepritarė, tad ginčai dėl to, ar pajūryje gali išdygti iki 132 metrų aukščio poilsio ir SPA paslaugų kompleksas, kelsis į Tarybą.
Anot Teritorijų planavimo komiteto nario R. Bražinsko, Melnragės dangoraižio projektas nuo pat pradžių turėjo tris problemas, sukėlusias ažiotažą visuomenėje: pirmoji – verslininkai savo planams įgyvendinti ketino prisijungti laisvos valstybinės žemės plotus, antroji – kėsintasi iškirsti dalį miško ir dėl to kilo bendruomenės pasipiktinimas, trečioji –pastato aukštis. Esą leisti statyti 35-38 aukštų pastatą būtų neteisinga, nes kitiems pajūrio gyvenviečių žmonėms statybų aukščiai griežtai ribojami, neleidžiama aukštinti net esamų sodybų.
Projektą pristatęs detaliojo plano užsakovas Saulius Trečekauskas teigė, jog po pirmųjų svarstymų projektas yra minimalizuotas. Verslininkai savo planus ketina įgyvendinti tik turimame sklype, nesikėsindami į aplinkinius plotus. Bene didžiausią – automobilių stovėjimo vietų problemą – jie planuoja išspręsti pastato viduje, tam paskirdami keletą aukštų. Projektą rengiančios UAB „Vakarų projektai“ atstovas T. Žiulys tikino, jog dialogas su vietos gyventojais vyksta ir jie jau nėra priešiški naujo pastato statyboms. Tiesa, susitikimų su gyventojais protokolai Teritorijų planavimo komiteto nariams nebuvo pateikti.
Verslininkų iniciatyvą pajūryje statyti aukštybinį pastatą užtarė Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas Almantas Mureika. Anot jo, Bendrasis planas nenumato aukštų pastatų pajūrio gyvenviečių istorinėse ribose, kur toks aukštaūgis „kaimynas“ gali užstoti saulę bei šviesą gretimų sklypų naudotojams, tačiau miško masyve tokie statiniai galimi. Tą esą netgi rekomendavo Klaipėdos universiteto mokslininkų atlikta studija. Vis dėlto Teritorijų planavimo komiteto narių balsavimas buvo nepalankus dangoraižio sumanytojams, vienintelio pritarimo balso jie sulaukė tik iš politiko Ivano Romanovo.
Bažnyčios statytojams palinkėta sėkmės
Sklype greta Debreceno gatvės numatomos statyti naujos bažnyčios ir vienuolyno planavimo iniciatoriams Teritorijų planavimo komitete palinkėta kuo greičiau pradėti statybas. Politikai pritarė UAB „Andrijauskas ir partneriai“ parengtiems teritorijos tarp Taikos pr., Debreceno g., Šilutės pl. ir Statybininkų pr. detaliojo plano sprendiniams (projekto vadovė M. Černiūtė-Amšiejienė). Posėdyje dalyvavęs parapijos klebonas Stanislavas Švaikovskis teigė, jog jeigu pavyks greitai užbaigti teisinius formalumus, Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios statyba prasidėtų jau pavasarį. Pirmiausia, būtų statoma koplyčia, kad tikintieji turėtų savo maldos namus, o po to ir likę komplekso pastatai – vienuolynas bei varpinė.
Planuojami nauji gyvenamieji kvartalai
Pritarta ir UAB „Eventus Pro“ parengtai 9-ių žemės sklypų buvusiame Šaulių kaime detaliojo plano koncepcijai. Projekto vadovo V. Gerliako teigimu, daugiau nei 15 ha plote numatyta gyvenamųjų namų bei komercinių objektų statyba. Skaičiuojama, jog čia bus pastatyta apie 1700 būstų, juose įsikurs apie 5 tūkst. gyventojų.
Gyvenamąjį kvartalą sklype Tilžės g. 52 planuoja ir UAB „Rekosta“ (projekto vadovas A. Damarodas). Teritorijų planavimo komitetui pateiktuose detaliojo plano sprendiniuose iki šiol intensyvi gamybinė zona išdalinta į 9 sklypus, o viename jų suplanuota sublokuotų gyvenamųjų namų statyba. 60 arų plote, nuo gamybinių statinių (autoservisų, sandėlių) atskirtame medžių, ketinama pastatyti 20 būstų. Nors abejota, ar ši vieta bus patraukli gyventojams, projektui pritarta su pastabomis – palikti daugiau erdvės vaikų žaidimų aikštelėms, išspręsti automobilių stovėjimo vietų ir dviračių takų įrengimo problemas.
Dalia Grikšaitė
LAS KAO atstovė spaudai
„Architekto profesija yra žavi, nes aprėpia viską, kuria žmogaus gyvenamąją aplinką. Ir nieko nėra neįmanomo, tik reikia norėti, tikėti ir siekti. Žinoma, atominės elektrinės neprojektuočiau”, – sakė klaipėdietis architektas Adomas Skiezgelas.
Pretekstas susitikti ant Karoso gatvės 13 namo atsiradusi A. Skiezgelo ir skulptoriaus Rimanto Eidėjaus sukurta memorialinė lenta Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, publicistui, Tilžės akto signatarui, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajam sekretoriui Jonui Vanagaičiui. Bet architektas turi ir kitų prasmingų sumanymų.
„Aš norėjau būti skulptorius. Netapau. Stojau net du kartus, nes gerai lipdydavau. Neįstojau dėl to, kad seneliai buvo išvežti į Sibirą, tėvas buvo ką tik sukūręs šeimą ir iš jo nebuvo ko atimti. O man po diplomo saugumas prikirpo neva išbarstytas proklamacijas prieš tarybų valdžią. Buvau pasišiaušęs”, – kūrybinio kelią pradžią prisimena A. Skiezgelas.
Trauką skulptūrai pajutote stebėdamas, kaip dabar jau miręs jūsų tėvas Alfonsas Skiezgelas drožė unikalias primityviąsias skulptūras?
Vaikystėje jis man tik medinį arkliuką iš kaladės išdrožė. Tėvas buvo visų amatų meistras, geriausias kaimo stalius. Angelus ir šventuosius pradėjo kurti tik sulaukęs penkiasdešimties. Mama gražiai kilimus audė.
Gyvenome Skuodo rajono Plaušinių kaime netoli S. Daukanto tėviškės. Daug dirbom, kad išlaikytume ūkį. Toji tradicinė trobesių architektūra dar dabar akyse stovi, tobulai išplanuota – daržinė, klojimai, tvartai, ganyklos, išėjimai, atstumai… Kieme – kvapnios liepos ir topoliai, gandralizdžiai. Architektūra ypatinga tuo, kad turėjo savo identitetą. Stebiuosi, kaip dabar tokios ūkininkai nekuria?
Jūs parengėte visą antrosios Melnragės „išklotinę”, suprojektavote visos tenykštės gatvės namukus. Harmonija su gamta.
Aš galiu kurti ir modernius namus, bet tas pajūrio miestelis, projektuoti pradėtas prieš 30 metų, turi pajūrio kvapą, kuris neiškart man buvo artimas. Po studijų nenorėjau važiuot į Klaipėdą. Prieš mokslų pabaigą „pirkliai” ir komisija pasakė, kad man pritiktų dėstytojo profesija. Aš norėjau Kaune su skulptoriumi Žirguliu ir kitais draugais užsiimti skulptūra. Ėjau į ministeriją, kad atleistų, melavau, kad „ženijuos”; pagaliau susikroviau didelį „čemodaną” su mediniais apkaustais ir parvažiavau pas tėvus į Kretingą. Prisistačiau Algiui Kliševičiui į tuometės konservatorijos dailės sekciją. Paskui ji išaugo į vaizdinės agitacijos sekciją, prisijungė prie Vilniaus dailės instituto kaip Klaipėdos vizualinio dizaino katedra. Jau 35-eri metai esu pedagogas. Žmoną Birutę susiradau, kai jai, pirmakursei, dėsčiau, o dabar ji man dėsto. Tik jai nepozuoju (Birutė Andriekutė – žinoma dailininkė ir pedagogė. – Aut. past.).
Trylika metų dirbote vyriausiuoju Klaipėdos miesto dailininku. Ką nuveikėte?
Vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Žalys buvo negailestingas ir reiklus, ir tada mieste buvo vertybių. Sukūrėme Skulptūrų parką, parūpindavau skulptoriams technikos, įrankių. Visiems fasadams mano buvo parinkti dažai, senamiestis išdažytas mano nurodymu. Nuo miesto nukrapštėm daug „voratinklių” – bjaurių tūrinių reklamų, jas pakeitėme meniškomis išsikišusiomis skulptūromis, kaip ant turgaus kulinarijos, meni, avinukas buvo. Griežtai pasakiau: jokių neonų.. Laimei, aš jau neradau fontanų su gulbėmis ir ruoniais.
Tai buvo trylika judraus gyvenimo metų lakstant tarp partijos ir Vykdomojo komiteto. Kūrėme vaizdinę agitaciją, turėjau žinoti, kaip išsidėstys žygiuotojų kolona per Spalio revoliucijos paradą, kiek gėlių, kokie plakatai fasadus papuoš.
Kaip prasidėjo architekto kelias?
Pirmąjį namą nusipelniusiam statybininkui suprojektavau be kamino. Pats stebėjausi, kad Varnių gatvėje galima atsekti, jog iš plytų jį tikras meistras statė. O paskui prasidėjo individualių namelių projektai, kad prie algos prisidurčiau. Dalyvaudavau konkursuose, pelniau I vietą suprojektavęs šviečiantį Tautų draugystės monumentą. Su Regimantu Midvikiu pastatėme paminklą kapitonui Liudvikui Stulpinui, už Šv. Kazimiero bažnyčios projektą pirmą premiją nusigvelbėm su Ričardu Krištopavičiumi. Gaila, kad jai bokštų ažūrinių nepadarė…
Pernai Kretingoje atidarytas paminklas miesto įkūrėjui, Vilniaus vaivadai, LDK kariuomenės vadui, Livonijos gubernatoriui Jonui Karoliui Chodkevičiui. Aušros vartų Dievo motinos kopyčios Lėbartų kapinėse statybą inicijavo Palangos stačiatkių Dievo Motinos Marijos Iverijos ikonos garbės parapijiečiai.
O dabar turite viltį dar vieną didžiulį darbą nuveikti.
Paskutinis konkursas buvo skirtas suprojektuoti erdvei Birutės ir Kęstučio skulptūrai Palangoje. Vienas geriausių XX a. pirmosios pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjas, 1941-aisiais hitlerininkų nušautas Vincas Grybas buvo sukūręs 9 metrų aukščio skulptūros modelį. Menotyrininkai vertina šią ekspresyvią kompoziciją. Joje piestu stojantis arklys gal nuo Birutės grožio baidosi. Ji bus nulieta iš bronzos.
Kaip vertinate Arūno Sakalausko „Arką” ir Regimanto Midvikio karžygį Lietuvos tūkstantmečio garbei?
Tokių klausimų neužduok, – juokiasi. – Sakoma, padarei pirmą klaidą, ir profesorius nebetaiso diktanto. Mano supratimu, tam ir yra architektas, kad parinktų vietą taip, kad skulptūra su architektūra nesipyktų.
Kokie jūsų architektūros principai?
„Mandrą” Šv. Brunono bažnyčią Debreceno gatvėje projektavau su vienuolynu: įdomus, kad iš vieno elemento – rombo, pasidarė ir stogas, ir viskas erdvės kompleksas. Viduje altorius, vargonus įkomponavau. Kurti studijoje pasilikdavau, kol saulė pradėdavo: jauties, tarsi angelas šalia sėdėtų.
Man svarbu organiška architektūra, kai visos formos suauga su žeme be jokių mandrybių, darnoje su aplinka.
Ką pasiūlyčiau Klaipėdai, kad išsaugotume miesto identitetą? Yra daug daroma, bet projektai smulkmenose paskęsta, dokumentų rengime. Turėtume išryškinti lietuviškam charakteriui būdingus dalykus: švarą, tvarką, griežtumą.
Aš žaviuosi kolegos Ramūno Kraniausko Santuokų rūmais, „Žemaitija”, kurią iš kiemo pusės pradėjo niokoti – tai gražu ir santūru, neobrutalizmo stilius. Ta kryptis buvo jėga.
Ne visur dera stiklo pastatai. Bet sankryžoje priešais Vytauto Didžiojo gimnaziją esantis mūsų su R. Midvikiu pastatas iš juodo struktūrinio stiklo taip susilieja su aplinka, kad automobilis buvo įsirėžęs. Jau antrą namą suprojektavome su sūnumi Andriumi; jis kietesnis architektas už mane. Amsterdame, Strasbūre mokėsi, ir jo mąstymas konceptualus. Sako: „Aš kitaip mąstau, tėvai”, o aš: „Tu turi teisę.” Konkursuose dalyvaujam kartu. Mudu varinį namą prie Jūrininkų mokyklos suprojektavome: stogas, sienos dengtos variu. Pripažinau sūnaus idėją, aš brėžinius, detales dirbau iki varžto įsukimo. Neseniai mane susirado moteris iš mano kaimo, jai sukursiu namą, kuris bus kaip tylus kiro skrydis…
Tebesergate skulptūromanija?
Praėjusios Architektų dienos proga pareiškiu, kad nebenorėčiau projektuoti – kaip mano tėvas, norėčiau pereiti nuo arklo prie skulptūros. Per visą gyvenimą visko pabandžiau, sukūriau 50 namų. Ateina momentai, kai atrandi dar įdomesnių dalykų. Mėgstu Rodeną, Burdelį, kuris sako: jeigu nori būti skulptorius, pirma turi būti architektas, o po to – tapytojas. Kai lipdžiau Vanagaičio portretą, jaučiausi kaip tapydamas;plokštumą pirštu paspaudei, ji turi lūžti. Aš gerai piešiu. Vienu atsisėdimu nupaišiau statinę, nes gali gyvent ir kaip Diogenas, gali – po laikraščiu, – pasakoja rodydamas piešinius su benamio būstu, namu prostitutei: laisvai atsiveriančios ir užsiveriančios kriauklės pavidalo.
– Rodenas mokėjo pavaizduoti žmogaus kūną taip, kad, regis, jo gyslose kraujas teka, jauti pulsuojančią gyvybę, gyvenimą. Aš dar norėčiau sukurti Kretingos parkui senųjų baltų deives. Jos archeologiniuose radiniuose vaizduojamos išryškintomis genitalijomis, akcentuojant vaisingumą. Garbintos Medeinė, Žvorūna, net rupūžės. Buvau nulipdęs Mildą, bet jos stačios krūtys puritonams pasirodė per daug apetitiškos; kaip tokia priešais mokyklą stovės? Ims dar kas, susinervins.
Šaltinis: Ivona ŽIEMYTĖ, Vakarų ekspresas 2010-07-16
Pokštas, fantazijos žaismas ar kompiuterio išmonės vaisius?! Klaipėdietis architektas Vladas Balsys suprojektavo neregėtą nematytą namą. Pastatą autorius nugramzdino… po žeme.
Projekto „Nematomas namas” idėją per individualių namų architektūros parodą vertinimo komisija pripažino geriausia, laiko padiktuota. „Garsus fizikas Albertas Einsteinas yra pasakęs: „Jeigu idėja iš pradžių neatrodo absurdiška, ji yra beviltiška”. Nebūtina kurti nematomos materijos, kad pastatytume nematomą namą”, – šypteli V.Balsys.
Nebūtis – išimtis be atsakymų.
– Nematomas namas asocijuojasi su požemine slėptuve – tai lyg užuovėja po stichinės nelaimės ar atominės bombos sprogimo.
Kodėl jums aktuali nematomo namo idėja?
– Nematomas namas man asocijuojasi su kraštutiniu absurdu, na, geriausiu atveju – su kažkokiu keistu pokštu. Tad kalbant apie nematomumą mums reikėtų iš pradžių aiškiai atskirti matomų ir nematomų dalykų galimybes.
Taigi šiandien mus supančioje tradicinėje architektūroje akivaizdžiai per daug klaidų ir klausimų. Vizualioji architektūra yra labai problemiška, o tai paneigti būtų sunku. Tuo metu nematomos architektūros galimybės ypatingos – užmerkite akis ir iš karto suprasite, kad nematomumas yra laisvė. Kitas dalykas, ar mes norime būti laisvi? Nebūtis – tai išimtis, kur nėra nei klausimų, nei atsakymų.
Nesižaviu architektūra, kuri siekia valdyti, dominuoti ir demonstruoja vizualųjį materializmo manierizmą. Visa, kas yra matoma, Lietuvoje dažniausiai būna juokingai klaidinga. Pamaniau, kad galima būtų net rengti specialias ekskursijas turistams ir rodyti juokingiausius mūsų krašto architektūros pavyzdžius. Tai būtų ilga ir labai linksma ekskursija. Vis dėlto gyventi klaidingoje architektūrinėje aplinkoje yra mažų mažiausiai nesveika.
Karui ir stichinėms nelaimėms nesiruošiu, tai visai kas kita… Jei sumanytume pradėti projektuoti statinius, kurie būtų labiau skirti apsisaugoti nuo karo ar stichinių nelaimių, manau, tokio tipo pastatai būtų iš anksto užprogramuoti (ne)sunaikinimo idėja ir vis tiek anksčiau ar vėliau būtų sunaikinti. Tokio tipo pastatai lyg magnetas traukia bombas.
– Kaip tokiame name jaustųsi žmogus?
– Žmonės yra labai įvairūs… Na, o kaip jaučiasi žmogus gyvendamas tradiciniame name, kurio langai uždengti net dvigubomis užuolaidomis? Nuo ko jis taip uoliai slepiasi savo jaukiuose namuose? Nuo pavydaus kaimyno ar nuo asmeninių problemų?
Manau, kad žmogus linkęs nuolat formuoti aplink save saugią aplinką. Dauguma nori būti saugūs – tai normalus jausmas. Todėl esu linkęs manyti, kad nematomame name žmogus tikrai jaustųsi saugesnis, gyvendamas be užuolaidų ir tvorų.
– Kokia būtina sąlyga, kad toks namas taptų realybe?
– Turbūt pagrindinė sąlyga – noras būti nematomam. Nebūtina kurti nematomos materijos, kad sukurtume nematomą namą. Nematomumas – nebūtinai nematomo objekto savybė. Tai gali būti tiesiog vizualinio kontakto nebuvimas tarp stebėtojo ir stebimojo.
Projekto „Nematomas namas” pastatas integruojamas po žeme. Taip „nuskandintas” namas tampa lyg ir nematomas – išnyksta pastato fasadas, tūris tampa nesuvokiamas, aukštis vizualiai atrodo nulinis, forma nesuprantama. Tačiau planinė nematomo pastato schema išlieka įprasta ir racionali: formuojamas itin lakoniškas ir paprastas kvadrato formos vidinis kiemas, aplink kurį ratu išdėstomos gyvenamojo namo patalpos.
Dėl gana erdvaus vidinio kiemo į gyvenamąsias patalpas patenka reikiamas kiekis šviesos, o iš pastato patalpų atsiveria minimalistinis vaizdas, žymintis asketišką ribą tarp dangaus ir žemės. Vidinis kiemas sukurtas taip, lyg jo oro masės kiekis būtų skirtas įkvėpti ir pajusti nematomos architektūros ramybę, gylį ir tylą.
Vonia – ne karstas
– Ar jūs norėtumėte gyventi nematomame name?
– Manau, galėčiau gyventi tokiame name. Šis namas skirtas žmogui, mėgstančiam tylą ir ramybę. Tai vieta, kur galima pabūti su savimi. Dauguma žmonių jau pamiršo, kas yra tyla, jie gyvena svetimus TV filmų herojų gyvenimus, įtikėję fasadinės kultūros programa.
– Kai kas gali pašmaikštauti, kad keliaudamas į amžinybę kiekvienas tokius namus užsitarnaujame. Ar toks namas nepanašus į kapo duobę?
– Turbūt tų žmonių labai laki fantazija. Na, jei nematomo namo vidinio kiemo erdvė asocijuojasi su kapo duobe, gal jie ten planuoja laidoti dramblį? Vėlgi dauguma linkę bijoti to, kas iš pirmo žvilgsnio nesuprantama ir nematoma. Negaliu paliesti, vadinasi, nėra, vadinasi, netikiu? Na, nežinau, bet kai atsigulu į tuščią vonią, ji man nesiasocijuoja su karstu.
Stumia į klaidžius labirintus
– Nematomas miestas – gatvės po žeme su metro stotelėmis, parduotuvės, kavinės ir net muziejai. Tokie miestai egzistuoja. Tarkim, tose šalyse, kur nedaug žemės ir tankiai apgyventa vietovė. Tada gyvenimas persikelia po žeme. Ar tai ne pats geriausias pasirinkimas – nebereikės karų ir visiems pakaks vietos?
– Mūsų šiuolaikinėje kultūroje įsivyravo apsimetinėjimas ir tuo vis labiau pasitikime. Nuolat siekiame teisingiausio pasirinkimo, geriausio rezultato, racionaliausios sistemos, gražiausios idėjos…
Tai akivaizdžios hegemoninės kultūros manipuliacijos – nėra geriausio pasirinkimo, tai melas. Taip pat nematau ko nors stebuklingo nematomame name. Dauguma tradicinių namų turi cokolinį aukštą, kuris iš dalies „nuskendęs” po žeme ir todėl yra nematomas.
Lietuvoje didžiausia problema – ne vietos trūkumas, o inercinis polinkis projektuoti kuo labiau matomą ir išraiškingesnę architektūrą. Nematomas miestas, gatvė ir metro, parduotuvės, muziejai – visai kas kita. Neteigiu, kad nematoma architektūra būtų geresnė už matomą.
Tiesiog manau, kad vizualumo perkrautas miestas mus įstūmė į klaidžius pasirinkimo labirintus. Galbūt daugeliui patinka tokios kelionės, kai viskas sumanyta iš anksto. Tai kelionės po svetimų vaizdinių idėjų sistemas.
– Nematomo namo idėja padarė jus labiau matomą kaip architektą. Jūsų projektas buvo įvertintas individualių namų architektūros parodoje. Kaip sutikote šią žinią?
– Nesiekiau tapti labiau matomu architektu. Tuo metu, kai buvo skelbiami konkurso nugalėtojai, buvau net pamiršęs, kad veikia tokia paroda. Žinia, kad projektas „Nematomas namas” buvo pripažintas geriausia individualaus namo idėja, mane užklupo netikėtai – paskambino kolega ir pasveikino su laimėjimu. Šis pripažinimas individualių namų parodoje mano gyvenimo kaip nors ypatingai nepakeitė. Paroda man buvo labiau socialinė galimybė pasidalyti nematomo namo idėja su kitais, bet ne mano paties reklama.
– Kada bus įgyvendintas nematomo namo projektas ir kurioje vietoje?
– Jeigu niekas dar nematė pastatyto nematomo namo, vadinasi, jis yra sėkmingai įgyvendintas (juokiasi).
Vizijos – iššūkis standartui
– Kokia architektūra jus jaudina kaip kūrėją?
– Man artima architektūra, kuri siekia pusiausvyros ir paprastumo. Garsus Ispanijos architektas Alberto Campa de Baeza teigia, kad idėja gimdo architektūrą – be idėjos ji tampa beprasmė, tai tik tuščia forma. Taigi architektūros esmė yra kažkas daugiau nei tik formos paieška, šis tas daugiau nei idėjos įgyvendinimas.
Kitaip tariant, architektūra yra erdvės kontūras, kuriame mes gyvename. Ši mintis man artima, todėl domiuosi minimalistinės architektūros teikiamomis galimybėmis ir sprendžiamais uždaviniais. Norint suprasti minimalistinę architektūrą, reikalingas susikaupimas ir dėmesys. Analizuoti architektūrinės materijos virsmą minimumu yra labai įdomus procesas.
– Kam teikiate pirmenybę projektuodamas naują erdvę?
– Filosofas Martinas Heideggeris yra labai taikliai pasakęs: „Niekas – kūrybos pradžia.” Projektuodamas siekiu sukurti kuo daugiau tuščios erdvės. Manau, bet koks naujas kūrinys yra mažiau ar daugiau intervencija, todėl projektuodamas siekiu minimalizmo. Mažiau intervencijos – daugiau erdvės!
– Kas jums padeda atrasti tai, ko kiti nepastebi?
– Apie tai niekada nebuvau susimąstęs… Galbūt atradimo esmė yra nežinojimas. Kita atradimo sąlyga – abejonė atradimo galimybe. Taigi ieškojimas yra įdomus procesas – nebūtinai ilgas ir turintis laimingą pabaigą.
Gyvenime atlieku lygiai tuos pačius veiksmus, kaip ir visi žmonės – valgau, miegu, mąstau… Galbūt tik bendraudamas su kontramenininkais vėliau ėmiau pastebėti ir suprasti tai, ko „kiti” turbūt negali ar nenori pastebėti. Architektūra yra labai reglamentuotas projektavimo menas… Keista, kad architektūra vis dar oficialiai laikoma menu… Tiesa?
Raktų ieškojimas kiaurose kišenėse
– Ar jaučiatės tarsi būtumėte vienas karys lauke, kurdamas kitokį architektūros pasaulį?
– Ne, nesijaučiu esąs karys, nes nesiekiu su kuo nors kariauti. Visų skirtingas požiūris į architektūrą. Įvairovė leidžia mums išlaikyti pusiausvyrą. Permainos architektūroje – tik kaip elementari būtinybė siekiant išvengti monotonijos. Jei per tiek tūkstančių metų žmogus nesugebėjo atverti geresnės architektūros durų, vadinasi, jis seniai pametė raktus. Taigi stovime vietoje – nors dauguma mano, kad raktų ieškojimas kiaurose kišenėse yra kas nors naujo architektūros mene.
– Kas jūsų architektūros kūrybai turėjo įtakos?
– Minimalizmas. Tie, kurie apie minimalizmo architektūrą žino nedaug, patarčiau susipažinti su architektų Johno Pawsono, A.Campo de Baezos, Sou Fujimoto, Kazuyasu Kochi, Akiros Sakamoto kūryba. Beje, minimalizmas yra ne tik estetinis architektūrinis stilius, tai labiau reiškinys, turintis ilgą istorinę raidą įvairiose meno srityse.
– Kodėl tapote architektu, nors turite polinkį ir kitiems vizualiems menams?
– Bet kuri profesija – paprasčiausias vaidmuo visuomenės gyvenimo spektaklyje. Mums tik atrodo, kad renkamės vieną ar kitą įdomią profesiją. Žmonės kaip bitės – visi atliekame tam tikrą vieną bendrą vaidmenį šiuolaikinės civilizacijos avilyje, pasirinkimas yra santykinai nulemtas. Nežinau, kodėl taip atsitiko, kad esu architektas… gal čia kalti mediniai lego žaislai, su kuriais mėgau žaisti vaikystėje, iš kaladėlių dėliodamas įvairias vaikiškas pastatų konstrukcijas. Na, o kai atėjo laikas kuo nors tapti, pasirinkau juvelyro profesiją, bet kiek vėliau persigalvojau ir padidinau veiklos mastelį – tapau architektu.
Rodyklė – pagal vėjo kryptį
– Nuolat dalyvaujate įvairiuose kūrybiniuose projektuose. Beveik visur mėginate atrasti ekstremalių dalykų – baimės ir laikinumo pojūtį pajutote eidamas medienos properšos taku. Kodėl jums to reikia?
-Kartais atsiduriu ir vėl pradingstu tai viename, tai kitame šiuolaikinio meno projekte – kūrinyje. Menininkams esu architektas, o architektams – menininkas. Tai linksma situacija, kai gali būti neidentifikuojamas. Vienas mano pažįstamas kontramenininkas teigia, kad reikia išsaugoti savo erdvę laisvam manevrui stabilioje ir inertiškoje socialinės sistemos erdvėje.
– Galėjote tapti juvelyru. Ką dar, be architektūros, pasirinktumėte?
– Rinkčiausi analogišką veiklą, kurioje būtų įmanomi kūrybinės redukcijos procesai – muzika, matematika, literatūra. Šias sritis iš dalies galima vadinti tuo pačiu žodžiu – architektūra. Manau, kad erdvės kūrimas pasitelkus garsus, skaičius ar tekstą analogiškas architektūros erdvės kūrimo sistemai.
– Gyvenate prie jūros Klaipėdoje. Unikali gamta keičia ir žmogų, kuris kasdien regi gražią aplinką. Ar taip atsitiko ir jums?
– Manau, kad gamtoje žmogus elgiasi kur kas natūraliau, jo nevaržo ir nekontroliuoja esama kultūros sistema. Vaikščiodamas mišku ar pajūriu žmogus jaučiasi laimingesnis, nei klaidžiodamas urbanistinės erdvės labirintuose. Kai iš Vilniaus atvykau į Klaipėdą, teko išmokti gyventi lėčiau. Pastebėjau, kad šiame unikaliame mieste laikrodžio rodyklės judėjimas priklauso nuo vėjo krypties (šypsosi).
Klaipėda yra sąlyginai gražus miestas. Uosto spygliuota tvora vis dar saugo priėjimą prie jūros. Mieste tebėra tik trys nedidelės vietos, kur miestelėnui leidžiama prieiti arčiau prie vandens. Tai urbanistiškai vangiai besiplėtojantis, delsiantis ir darantis gana daug didelių klaidų miestas. Vis dėlto tai yra gyvas miestas. Čia nuolat keičiasi žmonės. Netikėtai atsiranda ir išnyksta turistai – tarsi vaiduokliai, atplaukę kruiziniu laivu. Taip pat čia galima kurti ir nekurti, tiesiog paprasčiausiai džiaugtis gyvenimu.
Architekto V.Balsio dosjė
Įgyvendintas konkursinis architektūros projektas „Klaipėdos jachtklubas”. Bendras kūrybinis darbas su architektu Algimantu Neniškiu.
Pateiktas konkursinis projektas „Keturios kryžiaus erdvės”.
„Su kolega azartiškai dirbome, kūrėme projektą „Klaipėdos jachtklubas”. Šis darbas skyrėsi nuo kitų vien tuo, kad dirbome ne savo biure, o išsinuomojome jachtklubo elingą ir projektavome būdami objekto vietoje. Kiekvieną dieną nusipirkdavome kelto bilietą ir plaukdavome iš Klaipėdos į kitą krantą.
Jachtklubo aplinka buvo kiek neįprasta: dešimties metrų aukščio patalpoje stovėjo didelis baltas kateris. Čia ne tik projektavome, bet ir tiesiog gyvenome mus supančioje erdvėje. Kiekvieną dieną stebėjome, kas darosi jachtklube. Taip vykstant kūrybiniam procesui atradome kitą jachtklubo komplekso scenarijų – tai tarsi stiprios bangos į krantą išmestas jūros objektas. Laikui bėgant pastatą veiks vanduo, gludins vėjas, saulė ir šaltis. Ant kranto atsiras kriauklė, medžio šaka, jūros laivo dėžė…
Projektas „Keturios kryžiaus erdvės” man buvo keistas išbandymas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso idėjos paieškas pradėjau kartu su septynių architektų grupe. Po ilgų diskusijų su kolegomis supratau, kad negaliu projektuoti architektūros, kurioje ypač daug dėmesio skiriama pastato vizualinei išraiškai formuoti. Dauguma istorinių religinių pastatų yra būtent taip ir sukurti – tai perdėtas puošnumas, dominuojantis grožis, estetika. Tačiau esu linkęs manyti, kad sakralinė architektūra yra lyg muzika, kurios pamatyti akimis neįmanoma, bet galima išgirsti ir pajausti. Taigi, atsiskyręs nuo architektų grupės, sukūriau kitokią sakralinio komplekso koncepciją. Tai buvo minimalistinė kompozicija, sudaryta iš apskritimo, kvadrato ir kryžiaus. Sakralinį kompleksą sudaro keturios kryžiaus erdvės, kuriuose žmogus gali išgirsti (1 erdvė – varpinė su baseinu), ateiti (2 erdvė – aikštė), tikėti (3 erdvė – bažnyčia) ir gyventi (4 erdvė -vienuolynas su vidiniu kiemu, zakristija, koplyčia, edukaciniai centrai).”
Šaltinis: Nijolė STORYK, Lietuvos žinios (Nr. 129 (12658), 2010 birželio 08 d.
Sklypą Taikos pr. 48b, Klaipėdoje valdanti privati bendrovė “Danta” Teritorijų planavimo komitetui pristatė idėją šalia pagrindinės miesto gatvės pastatyti 2 korpusų pastatą (vienas – 4 a., kitas – iki 9 a.). Jame būtų planuojama odontologijos klinika, keletas biurų bei butų, kavinė, o didžiąją dalį ploto užimtų jaunimo bendrabučiai. Jų esą stinga mieste veikiančioms aukštosioms mokykloms.
Po statiniu numatoma abiejų korpusų naudotojų reikmėms tarnausianti automobilių saugykla. Projekto vadovas A. Sviderskas sako, jog šis sumanymas yra pagrįstas, neprieštaraujantis esamiems statybų reglamentams. Mat pagal normatyvus 20-iai studentų lovų pakanka įrengti 1-ą automobilio stovėjimo vietą. Būtent su studentų bendrabučio idėja sklypo savininkai tikisi sklandžiai įsiterpti į jau intensyviai užstatyto kvartalo aplinką. Beje, tam, kad statyboms būtų suformuotas reikiamo dydžio sklypas, prie jau turimo ploto prašoma prijungti apie 3 arus laisvos valstybinės žemės. Komiteto nariai neprieštaravo, jog būtų rengiamas sumanymą konkretinantis teritorijos detalusis planas.
“Lietuvos dujos” aukštins pastatą
Bendrovė “Lietuvos dujos”, ketinanti paaukštinti savo administracinį pastatą Birutės g. 8 ir taip susikurti patogesnes darbo sąlygas, turės pasirūpinti transporto ir dviračių eismo organizavimo tvarka gretimose gatvėse ir rasti sprendimą, kaip sukurti daugiau automobilių stovėjimo vietų. Tik su šiom pastabom Teritorijų planavimo komitetas pritarė bendrovės užsakymu parengtiems detaliojo plano sprendiniams (proj. vadovas A. Sviderskas).
Sąlyga pasirūpinti pėsčiųjų ir dviračių takų įrengimu įrašyta ir žemės sklypo prie pastato Gluosnių skg. 4A detaliojo plano koncepcijos užsakovui, čia pageidaujančiam statyti nedidelį, iki 5 metrų aukščio komercinės paskirties pastatą (proj. vadovas M. Šeškauskas). Politikai neprieštaravo privataus asmens ketinimams žemės ūkio paskirties sklype Rimkuose statyti komercinį pastatą, tačiau detaliojo plano sprendiniuose turės būti nurodyta, kaip ir kuo verslininkai prisidės prie bendros naujai besiformuojančio kvartalo infrastruktūros kūrimo (proj. vadovas M. Šeškauskas). Dar vienas žemės sklypą Rimkuose valdantis asmuo, komitetui pritarus, turės galimybę sklypą Lanko g. 33E dalinti į dvi dalis ir jose pastatyti po gyvenamąjį namą. Tokia galimybė atsirado virš sklypo ėjusius aukštos įtampos laidus “pakišus” po žeme.
Pasiūlyta išklausyti visuomenės nuomonę
Komitetui pateiktos žemės sklypo S. Daukanto g. 40 detaliojo plano koncepcijos (proj. vadovas E. Petrauskas) politikai detaliai net nesvarstė, nes projekto iniciatoriai nepateikė dokumentų, įrodančių, jog su verslininkų planais yra supažindinta visuomenė, jiems neprieštarauja kaimynai bei paveldosaugos institucijos. 7,6 arų ploto sklype, esančiame istorinėje miesto dalyje, bendrovė „NPD Klaipėda“ pageidauja statyti 3 aukštų su mansarda gyvenamąjį namą, kuriame būtų 6 butai.
“Kompetencijų vystymas tvarios plėtros architektūrai
(su arch)“
Projekto vykdytojas – Lietuvos Architektų Sąjungos Klaipėdos Apskrities Organizacija
KVIETIMAS
Pakartotinai kviečiame teikti paraiškas dalyvauti Leonardo da Vinci programos mobilumo projekte “Kompetencijų vystymas tvarios plėtros architektūrai (SU ARCH)”.
Dokumentus prašome pateikti iki 2010 m. liepos 12 d. 12.00 val. į organizacijos būstinę adresu Daržų g. 10/Bažnyčių g. 4, LT-91246, Klaipėda, projekto administratoriui Dariui Raišučiui. Pasiteiravimui E-paštas: archsajunga@architektams.lt, Tel./Faks.: (8 46) 40 03 90, www.architektams.lt .
Atrankos komisijos posėdis numatomas 2010 m. liepos 12 d. 15 val.
Projektas skirtas architektūros, teritorijų planavimo specialistams, siekiantiems tobulinti profesines žinias ir įgūdžius, dalyvaujantiems jų sklaidoje profesinėje bendruomenėje bei visuomenėje.
Projekto tikslai:
1) Atkreipti dėmesį į naujas architektūros ir planavimo tendencijas užsienyje, paremtas darnaus vystymosi principais;
2) Skatinti novatoriškumą architektūros vadybos ir kūrybos procesuose;
3) Panaudoti užsienio šalių architektūros ir teritorijų planavimo pajūrio regionuose patirtį Klaipėdos regiono vystyme.
Projekto metu planuojama organizuoti Lietuvos specialistų stažuotes į Italijos, Norvegijos ir Danijos architektūros įmones.
Platesnis projekto aprašymas pridedamas.
PRIEDAI:
Papildoma informacija apie tvarią Architektūrą Italijoje: http://www.parc.beniculturali.it/Sustainab.Italy/english/index.htm
Kviečiame aktyviai dalyvauti ir nepraleisti progos pasitobulinti užsienio architektūros kompanijose.
Architektai iš Lietuvos seka ekonominių emigrantų pėdomis dalyvaudami konkursuose užsienyje ir ieškodami šalies, kur galėtų visa jėga atskleisti savo kūrybines galias.
Bankų architektūros projektų specialistu galima drąsiai vadinti architektą Audrių Ambrasą, kuris vienu metu dirbo su dviejų bankų administracinių pastatų projektais – „Swedbanko“ Vilniuje ir „DnB Nord“ Rygoje. Vilniuje bankas jau dirba, o Latvijos sostinėje projektas šiuo metu yra baigiamas.
Pasak A. Ambraso, vienas pagrindinių skirtumų, kuriuos pajunta architektas, dirbantis Latvijoje – tai pagarbus užsakovų bei kitų projekto dalyvių požiūris, kurio labai trūksta Lietuvoje. Galbūt tokį požiūrį lemia tai, kad kaimyninėje šalyje architektų, palyginti su mūsų šalimi – nedaug. Architektų stygius buvo juntamas statybų pakilimo metu, kai vietos kūrėjus Latvijoje graibstyte graibstė. Tuo metu banko užsakovai Rygoje ir paskelbė tarptautinį konkursą.
Dar viena pabrėžtina Latvijos projektų plėtotojų ypatybė yra tai, kad patį statybų procesą jie organizuoja kruopščiau ir sistemingiau, negu įprasta Lietuvoje. Ten mažiau skubama, nesiverčiama per galvą.
Pasak A. Ambraso, statybos kultūra kaimyninėje šalyje aukštesnė, be to, daugiau dėmesio skiriama naujiems technologiniams sprendimams, naujoms medžiagoms.
Lietuvoje užsakovai technologines naujoves priima atsargiai, ilgai jas tyrinėja. Latvijoje užsakovai sprendimus priima greičiau, tačiau projektavimo ir statybų terminai numatomi realūs, neverčiantys skubėti nei projektuotojų, nei architektų.
„Lietuvoje užsakovai svarsto per ilgai, todėl vėliau lieka daug mažiau laiko realiems darbams“, – aiškino A. Ambrasas.
Banko „DnB Nord“ administracinio pastato projekte viskas įgyvendinta taip, kaip suprojektuota. Paminėtina, kad projekte Latvijoje darbavosi nemažai tiekėjų iš Lietuvos.
Sprendimų nekaitalioja
Latvijoje derinant architektūrinės projekto dalies dokumentaciją reikalaujama, kad viskas būtų labai išsamiai nurodyta: medžiagos, technologijos. Vėliau, jau derinant techninį projektą, architektūrinės projekto dalies nebegalima keisti.
„Lietuvoje yra priešingai: pastato architektūra gali būti keičiama net ir patvirtinus projektą“, – sakė A. Ambrasas.
Buvo akivaizdžiai matyti, kad patys užsakovai atliko savo namų darbus, išanalizavo, kokio pobūdžio pastato jie nori, kokios turėtų būti jo funkcijos, ko neturėtų būti. Dėl to konkurso užduotis buvo surašyta itin aiškiai, tai palengvino darbą. Konkurso laimėtojui yra surašomos pastabos, nurodoma, kuriuos sprendimus komisija pageidauja pakoreguoti.
Vėliau derinamas eskizinis projektas. Parengiama visa byla – generalinis planas, tiksliai surašoma, kokios bus naudojamos fasado medžiagos, pateikiami aplinkotvarkos ir apželdinimo projektai. Visa tai yra fiksuojama ir tvirtinama. Vėliau, kai derinamas techninis projektas, architektūrinė dalis jau būna patvirtinta, niekas dėl jos nebesiginčija.
Užsakovai pageidavo racionalaus, dalykiško banko pastato, tačiau turinčio kokią nors architektūrinės išraiškos ypatybę, išskiriančią jį iš administracinių pastatų būrio. Tokiu akcentu tapo pastato viršutinių aukštų konsolė, dengianti įėjimą ir sukurianti tarpinę erdvę.
Pastato kabinetų planavimas labai lakoniškas – darbinis. Jį nulėmė ergonomiškas darbo vietų išdėstymas.
Banko „DnB Nord“ administracinis pastatas Rygoje bus visiškai įrengtas ir turėtų atverti duris šį mėnesį.
Vietos daržovės – geriau
A. Ambrasas pasakojo su kolegomis nuolat dalyvaujantis įvairiuose konkursuose užsienyje. „Tai tarsi kūrybinių raumenų mankšta“, – šmaikštavo jis.
Kalbėdamas apie architektūrą kaip kultūros reiškinį, A. Ambrasas ją palygino su daržovėmis, kurias, kaip ir architektūrą, geriau vartoti vietines negu importuotas. Importuota architektūra, kaip ir daržovės, nėra panacėja, nes rinkoje dirbantys užsienio architektai nerodo daug meilės vietos projektams – jie dirba svetimoje aplinkoje.
Užsieniečiai architektai žvelgia į užduotį paprasčiau, be sentimentų – drąsiai atsinešdami savo ar kosmopolitinės kultūros elementų.
Trūksta savireklamos
Bendrovės Vilniaus architektūros studijos architektas Artūras Asauskas tikino, kad mūsiškiams architektams nelengva įkelti koją į užsienio rinką, nes susipažinimo ir adaptacijos laikotarpis trunka ne mažiau kaip metus. Per tą laiką, kol užsakovas pakviečia projektuoti, reikia megzti kontaktus, daryti įdirbį, dalyvauti parodose, rodyti savo darbus.
Lietuvių problema ta, kad jie yra per daug kuklūs – nemoka ar nedrįsta savęs reklamuoti, girti savo pasiekimų.
„Turėtume nebijoti rėkti ir šaukti apie save, kaip tai daro visas pasaulis“ – protino A. Asauskas. Vienas svarbių savireklamos aspektų – reprezentatyvus interneto tinklalapis rusų ir anglų kalbomis. Čia reikia rodyti ne tik realizuotus darbus, bet ir konkurso projektus, būtina aktyviai užsiimti viešaisiais ryšiais. Šioje srityje vertėtų pasimokyti iš italų architektų, kurie koją yra įkėlę į daugelio pasaulio šalių rinkas.
Internetu galima aiškinti užsakovams, kaip derėtų suprasti ir vertinti architektūrą. Reikia nebijoti dalyvauti konkursuose užsienio valstybėse, taip keliant į viešumą savo vardą. Architekto veikla užsienyje – panašesnė į vadybininko darbą: reikia pristatyti save ir savo darbus, gerai juos parduoti. Tam reikia specialių sugebėjimų, kuriuos ne kiekvienas kūrėjas turi.
Teismas kartais neišvengiamas
Pastaraisiais metais A. Asauskui teko darbo reikalais lankytis keliose užsienio valstybėse: Libijoje, kur siūlytas prekybos centro projektas, Ukrainoje – banko pastato projektas, ir Baltarusijoje, Minske, kur suprojektuotas daugiafunkcis sporto kompleksas bei stadionas.
Šį projektą plėtojo Ūkio banko investicinė grupė, dabar jis įšaldytas dėl lėšų stokos. Tai jaučia ir architektai, negaudami uždirbtų pinigų už atliktą darbą. Todėl projektuojant užsienio šalyse reikia būti pasirengusiems, jei prireiks, dalyvauti teismų procesuose, numatyti tam lėšų, suprasti, kad nemokūs užsakovai – reali grėsmė.
Pasak A. Asausko, gerai, kad Vilniaus architektūros studija yra didelė įmonė ir turi finansinių rezervų negautoms pajamoms kompensuoti. Tačiau maža architektų įmonė gali taip ir likti be uždirbtų pinigų.
Didieji užsakovai neretai naudojasi architektų patiklumu ir tiesiog pasiima projektą už jį nesumokėję. Dirbant užsienyje būtina apsidrausti parengiant tarptautinio lygio sutartis, kurios atimtų norą užsakovui sukčiauti. Suradus konkretų užsakovą, svarbu tiksliai apskaičiuoti, per kiek laiko galima parengti projektą. Dažniausiai užsakovams terminai yra labai svarbūs.
Antai remiantis projektu Minske, esamo stadiono „Traktor“ vietoje numatyta įrengti tris naujus stadionus, kurių vienas – dengtas, ir 60 tūkst. kvadratinių metrų ploto prekybos centrą. Po juo ir šalia numatytos automobilių aikštelės, du viešbučiai.
Komplekso koncepcija panaši į lietuviškąjį „Akropolį“, tik čia vietoj ledo ritulio aikštės numatyta futbolo arena, kur lankytojai galės stebėti futbolo treniruotes.
Tokiam grandioziniam projektui parengti buvo samdyti papildomi specialistai, inžinieriai. Tačiau užsakovas ėmė vėluoti atsiskaityti už darbus ir daugelis jų liko be uždarbio. Galiausiai patį užsakovą teko paduoti į teismą.
Kitaip yra Libijoje, kur labai vertinamas duotas žodis. „Šioje šalyje jei jau pažadi, privalai tesėti, kitaip prarasi bet kokią pagarbą ir pasitikėjimą, bet ši rinka – irgi sunkiai pasiekiama, reikalingi stiprūs Lietuvos projektų plėtotojai“, – tikino A. Asauskas.
Ukrainoje – atvirkščiai, visi procesai labai biurokratiški, iki pasirašant sutartį ilgai derinamos procedūros, o pasirašius sutartį projektus visi nori pamatyti labai greitai. Beje, į Ukrainos rinką Vilniaus architektūros studija pateko dalyvaudama parodoje, skirtoje individualiesiems namams.
„Užsakymą padirbėti kuriant vieno banko pastato interjerą gavome visai atsitiktinai, gatvėje sutikę grupelę lietuvių, dirbančių Ukrainoje“, – dalijosi įspūdžiais A. Asauskas.
Aukoja savo standartus
Vilniaus architektūros studija šiuo metu Baltarusijoje rengia dar keletą projektų. Vienas jų – atnaujinti ir išplėtoti vienos gamyklos gamybinį–technologinį pastatą, kartu prijungiant naujus administracinius korpusus.
„Baltarusijoje apskritai niekas neskuba. Su baltarusiais reikia nuolat bendrauti, šnekėtis norint neprarasti kontakto“, – dėstė A. Asauskas.
Baltarusiškuose projektuose lauko inžinerinius tinklus dažniausiai įrengia baltarusių specialistai. Jie puikiai išmano vietos reikalavimus – šie skiriasi nuo europinių, be to, derinimo procedūros jiems netrunka taip ilgai kaip užsieniečiams. Pozityvu, kad daug Baltarusijos užsakovų nori matyti europinę architektūrą, europines medžiagas.
Kartais net aukojami griežti GOST standartai tam, kad išliktų kuo daugiau europietiškos architektūros ar medžiagų.
Tiesa, projekto ekspertizių Baltarusijoje yra daugiau ir jos trunka ilgiau negu Lietuvoje. Dėl to sugaištama daugiau laiko statybos leidimui gauti. Nepaisant biurokratinių sunkumų, Baltarusijoje patogu dirbti todėl, kad ši šalis yra kaimynė ir nuvažiuoti ten nesudėtinga. Dirbant tolimesnėse valstybėse susisiekimas tampa problema.
Pasak A. Asausko, padirbėti svečioje šalyje architektams yra naudinga, nes taip jie randa galimybę susipažinti su visiškai kitokia darbo aplinka, kitokiais užsakovais.
Baltarusijoje ir Ukrainoje su vietos architektais lietuviams konkuruoti netenka, nes užsakovai paprastai būna susipažinę su kviečiamų architektų darbais, tad kūrėjus renkasi būtent dėl darbų kokybės, rusų kalbos mokėjimo ir mažesnės projektavimo kainos. Vietos užsakovai iš lietuvių gauna visai kitokius architektūrinius sprendimus negu iš savo architektų.
„Per dvidešimt metų Lietuvos architektai įgijo daugiau europinės patirties, pažino daugiau naujų technologijų negu kaimynai“, – patikino A. Asauskas.
Peterburge projektuos namus
Architektas Algimantas Kančas jau prieš daugelį metų yra užmezgęs ryšius Kaliningrado srityje, ten yra suprojektuoti keli gyvenamieji namai.
Rusijoje bendras užsakovų architektūros suvokimo lygis nėra toks aukštas kaip Lietuvoje, bet neretai pasitaiko užsakovų, plačiau pasidairiusių po pasaulį ir norinčių išskirtinių projektų.
Neseniai A. Kančas grįžo iš Sankt Peterburge vykusios statybos parodos. Čia architektas patvirtino ketinimą bendradarbiauti su vietos statybų bendrove projektuojant naujus gyvenamųjų namų kvartalus. Iš pradžių sutarta dėl individualiųjų gyvenamųjų namų gyvenviečių projektavimo, vėliau laukia kiti bendri darbai. Tiesa, didžiuliai daugiabučių namų kompleksai, kurių kinai Sankt Peterburge pristatė tūkstančius, sėkmingai merdi toliau.
Nepaisant to, bendravimas su statybininkais sufleruoja, kad Rusijoje krizė traukiasi. Užsakovai pageidauja europinės architektūros namų, europinio požiūrio į aplinką. Tai, ką A. Kančui Rusijoje teko apžiūrėti iki šiol, yra tragiškos architektūrinės būklės – dominuoja pseudopilys.
Domisi Turkmėnija
Turkmėnijos sostinėje Ašchabade šiuo metu vyksta miesto plėtros vizijos iki 2050 metų konkursų vertinimo komisijų baigiamieji posėdžiai. Tarp konkurso dalyvių yra ir A. Kančo studijos projektiniai siūlymai.
Konkurse pateiktos kelios temos: jaunimo centro, parodų rūmų, ežero pakrančių tvarkymo, daugiabučių namų kvartalų ir kitos. Pusę metų A. Kančo studijos kolektyvas dirbo ruošdamasis šiam konkursui. Jame, be lietuvių, dalyvavo Japonijos, Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos bei kitų šalių architektai.
Dalykiniai kontaktai taip pat yra užmegzti Dubajuje, Bankoke, Singapūre. Iš šių miestų A. Kančas nuolatos gauna informaciją apie ten vykstančius architektūros konkursus – laiko ranką ant architektūros pulso.
Pasak architekto, labai svarbu padaryti įdirbį, užmegzti kontaktus, ir laukiami teigiami rezultatai ilgainiui ateina. Tas įdirbis kainuoja ir laiko, ir pinigų, nes būtina važiuoti, susitikti su žmonėmis, tiesiogiai bendrauti. Pavyzdžiui, dirbdami Ašchabade visi studijos darbuotojai čia praleido apie pusmetį ir pateikė apie 20 projektinių siūlymų įvairiomis temomis.
Rytų šalyse visi sprendimai priimami labai ilgai, nes yra stipri hierarchinė sistema. Žemesnio rango valdininkai negali priimti sprendimo, šio nesuderinę su aukštesnio rango valdininkais. Šie viską lemia – net ne politikai.
Turkmėnijoje viskas priklauso valstybei, todėl labai daug veiksmų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, žeme, yra griežtai reglamentuota.
Norėdami investuoti į statybas, žmonės negali įsigyti žemės, nes ji visa valstybinė ir neprivatizuojama. Todėl žemė yra skiriama, o kam – svarsto aukščiausi valstybės pareigūnai. Valstybė čia – kaip plėtotojas. Jei žemė būtų privatizuojama, išlaisvėjus rinkai projektavimo darbai gerokai pajudėtų.
„Dirbdamas Rytuose gali būti pranašu, o Vakaruose būsi vienas iš tūkstančių“, – A. Kančas dėstė darbo Rytų valstybėse privalumus.
Pagal darbo apimtis ir skiriamą laiką kol kas didesnė dalis darbų vis dar atliekama Lietuvoje, tačiau norint pjauti užsakymų derlių užsienyje prieš tai būtina išpurenti dirvą ir pasėti.
Dalyvavo konkurse internetu
Pasitelkus internetą bendravimas tapo stulbinamai paprastas. Pakanka paieškos laukelyje įrašyti norimą žodį, ir atsiveria informacijos klodai. Taip pat paprasta yra ir dalyvauti konkursuose net nekeliant kojos iš namų.
Biurų pastato konkurse Peru internetu dalyvavo architektų pora – Agnė Gabrėnienė ir Arnoldas Gabrėnas.
Architektas pasakojo, kad visa reikalinga konkursinė informacija buvo gaunama internetu, registracija irgi vyko internetu. Susimokėjus maždaug šimto JAV dolerių mokestį, dalyviui buvo skiriamas registracijos numeris, jį vėliau reikėjo pridėti prie savo siunčiamų konkursinių darbų. A. Gabrėnas tikino, kad konkursai rengiami nuolat, tai nėra koks nors vienkartinis projektas.
Todėl nekyla minčių, kad tai galėtų būti triukas susirinkti mokesčius ir projektų idėjas. M. Gabrėno nuomone, įtarūs lietuviai taip mano todėl, kad patys neretai šitaip elgiasi.
Konkurso dalyviai iš Lietuvos šį kartą laimėjo garbės dalyvio vardą – tai buvo paminėta interneto svetainėje.
Pasak A. Gabrėno, internetu labai patogu dalyvauti konkurse, nes nereikia pristatyti jokių popierinių versijų, siųsti paštu dokumentų. Reikalavimai dalyviams tokie, kaip ir visur. Tiesiogiai su konkurso rengėjais A. Gabrėnas nebendravo nei telefonu, nei laiškais.
Taigi belieka spėlioti, kur nukeliauja konkurso nelaimėję siūlymai.
Tomas Srėbalius
Šaltinis: Žurnalas "Statyba ir architektūra"