2010 birželio 4d. Architektų klube dvi temos.
Pirma tema: monolitiniai kupolai gyvenamojoje, visuomeninėje, komercinėje statyboje. Futurizmas?!… O gal čia pat esanti (ar galinti būti) moderni, bet kartu paprasta technologija, pasižyminti greita, nebrangia statyba? Beje, nereikalaujanti ir išskirtinės darbo jėgos kvalifikacijos. Žaisminga, įdomu, naujoviška, architektoniška …
Antra tema vasariškai karsta: apie židinių ir krosnių senąsias ir naująsias technologijas.
NUTARTA: Smiltynės jachtų uosto akvatorijos ir žemės sklypo Smiltynės g. 25, Klaipėdoje detaliojo plano koncepcijai nepritarti, su pastabomis:
1. LAS KAO Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba neigiamai vertina praktiką, jog neįgyvendinami viešą architektūrinį konkursą laimėję projektai. Tokiu atveju, kai projektas visuomenei reikšmingoje vietoje negali būti realizuotas dėl objektyvių priežasčių, siūlome skelbti pakartotinį konkursą, tikslinant jo sąlygas, užduotį ir tokiu būdu ieškant geriausių teritorijos plėtros sprendimų.
2. Koncepcijoje pateikta architektūrinė išraiška (žvejų kaimelio sodybų ant jungiančio tūrio) nepriimtina ir dezinformuojanti. Tai visiškai nebūdinga šiai Kuršių nerijos daliai, kur dominavo vilų statiniai.
3. Pagrindinis komplekso naudotojas išlieka jachtklubas. Kitos komercinės funkcijos neturėtų dominuoti pagrindinės (jachtklubo) veiklos atžvilgiu. Papildyti koncepcijoje pateikiamą medžiagą technine užduotimi, kurioje būtų aiškiai išdėstytos jachtklubo lankytojams reikalingos funkcijos bei jas tenkinantys techniniai rodikliai. Taip pat išspręsti veiklos sezoniškumo klausimai (jachtų saugojimo vietos žiemą, remonto galimybės).
4. Koncepcijos schemą papildyti informacija apie atvirų komplekso erdvių panaudojimą (aikštės vieta, galimos vaikų žaidimo vietos ir pan.). Aiškiau išskirti ne tik parkavimo vietas bet ir transporto judėjimo zonas planuojamoje teritorijoje. Atsižvelgti į kelio apsaugos zonose esantiems statiniams (šiuo atveju nurodyta statybos zona) keliamus reikalavimus.
5. Rekomenduota siekti, kad detaliojo plano koncepcijos sprendiniai, atitinkantys naudotojų (jachtklubo) interesus, bei teritorijoje galiojančius planavimo dokumentus, galėtų tapti išeitiniais duomenimis naujam architektūriniam komplekso konkursui rengti. Tokiu atveju galutinius sprendinius ir architektūrinę išraišką formuoti atsižvelgus į būsimo konkurso rezultatus
6. Siekiant išsklaidyti posėdžio metu kilusias abejones dėl autorinių teisių, svarstyto darbo autoriams rekomenduota informuoti buvusio Klaipėdos jachtklubo Smiltynėje architektūrinio konkurso laimėtoją – autorių kolektyvą atstovavusį UAB “Arso”, apie dabartinę planavimo eigą.
Teritorijų planavimo komiteto nariai pritarė UAB “A405” (projekto vadovas S. Plungė) parengtiems detaliojo plano sprendiniams, numatantiems žemės sklypo Šlaito g. 18a (Giruliai) perspektyvinę plėtrą.
Šiuo metu čia veikiančio viešbučio “Pajūris” savininkai turi planų sklype toliau plėtoti poilsio verslą, tam statant didesnį ir aukštesnį (iki 30 m aukščio) komercinės paskirties objektą.
Bene rimčiausias kliuvinys projektui – privažiavimo sprendiniai. Pagal Girulių gyvenvietės detalųjį planą dabartinis įvažiavimas į sklypą, medžiais apsodinta alėja, turėtų virsti pėsčiųjų bei dviratininkų taku, o platesnis, planuojama, nuo Labrenciškių kvartalo į Melnragę vesiantis kelias, iš kurio įvažiavimą į sklypą planuoja ir “Pajūrio” projektuotojai, neišvengiamai kėsintųsi į mišką. Teritorijų planavimo komitetas įpareigojo planavimo iniciatorius tiksliai suskaičiuoti, kiek ir kokių medžių būtų iškirsta keliui įrengti. Anot miesto vyr. architekto Almanto Mureikos, bet koks miško kirtimas – jautrus klausimas ir jis turėtų būti aptartas viešai su visuomene.
Teritorijų planavimo komiteto nariai išklausė UAB “Ekoprojektas” informaciją apie parengtą Klaipėdos miesto 3-iosios vandenvietės specialųjį planą. Parengti tokius planus įpareigoja šalyje galiojančios higienos normos. Pasak projekto autorių, sanitarines vandenvietes zonas apskaičiavo hidrogeologai. Griežčiausioji – 1-oji zona, kurioje negalima beveik jokia ūkinė veikla, sutampa su vandevietės ribomis, o 2-ojoje (mikrobiologinės saugos juostoje) ir 3-iojoje (cheminės saugos) apribojimų mažėja. Trečioji zona, kurios ribos “peržengė” Klaipėdos bendrajame plane apibrėžtą ankstesnę sanitarinę zoną, sukėlė diskusijų, ar tai netaps dar vienu kliuviniu rengiant teritorijų plėtros planus. UAB “Ekoprojektas” atstovų teigimu, bene griežčiausias apribojimas šiai zonai – negalima gręžti naujų artezinių gręžinių, visa kita veikla galima. Specialusis planas, anot jo autorių, vandentiekininkams neturėtų trukdyti įgyvendinti idėją menkai naudojamoje teritorijoje kurti vėjo ar saulės energijos gavybos parką.
Teritorijų planavimo komitetui, o vėliau ir miesto Tarybai pritarus, Klaipėdoje „pailgės“ keletas gatvių, o šalia jų esantys objektai įgis teisę į oficialius adresus. Miesto adresynas pasipildys naujais Jaunystės, Pramonės gatvių numeriais, kartu su Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalo statyba nuo Minijos gatvės prasitęs ir Baltijos prospektas.
Politikai pritarė žemės sklypo Šermukšnių g. 9 detaliojo plano sprendiniams (projekto vadovė A. Jankuvienė) – jie iki šiol „strigo“ dėl neišspręstų juridinių klausimų su kaimynais. Pritarta žemės sklypo savininkų Tiesioji g. 45/ Kraštinė g. 2 (Rimkai) inicijuotai detaliojo plano koncepcijai (projekto vadovas R. Grikšas), esamą žemės valdą dalinančiai į dvi dalis.
Nepritarta sodo sklypo, esančio Tauralaukyje, savininkų norui jį susiplanuot vienbučio gyvenamojo namo statybai. Šis klausimas atidėtas, nes neišspręstas visos 40 sklypų apimančios sodų bendrijos eismo organizavimas. Sodininkams pasiūlyta vienytis ir parengti bendrą projektą, kuriame būtų numatyti visi įvažiavimai ir išvažiavimai iš sklypų, susisiekimas su greta esančių kvartalų gatvėmis.
Viena Lietuvos ūkio gaivinimo plano dalių – eksporto didinimas. Valstybės mastu tai galėtų būti įgyvendinama skatinant tas ūkio šakas, kurių produkcija turi paklausą užsienyje.Tačiau architektūra – meno sritis, kurios valstybė nei palaiko, nei prižiūri, nei juo labiau skatina. Todėl nusprendėme plačiau pasidomėti, kaip Lietuvos architektams sekasi dirbti užsienyje.
Rytai ištroškę europų
Įvairiais duomenimis, mūsų šalyje yra apie 3 tūkst. diplomuotų architektų. Kasmet jų gretos pagausėja 200 įvairių mokyklų architektūros specialybės absolventų. Architektų, tenkančių vienam gyventojui, skaičiumi lenkiame išsivysčiusias pasaulio valstybes – po vieną architektą tenka daugiau kaip tūkstančiui Lietuvos gyventojų. Kitose valstybėse šis rodiklis – dešimt kartų mažesnis.
Ar tai reiškia, kad mūsų šalis – architektūros Meka ir jos kalvė? Taip teigti turbūt būtų per drąsu. Tačiau faktas, kad Lietuvos architektai dalyvauja konkursuose užsienyje, juos laimi ir dirba užsienio valstybėse – džiugina. Reikia pastebėti, kad architektai iš Lietuvos konkursų ir užsakovų randa Pietų, Rytų ar Šiaurės šalyse, tačiau ne Vakaruose.
Architektė Audra Kaušpėdienė, su architektų komanda suprojektavusi dabar jau statomą tinklo „Europa Royale“ keturių žvaigždučių klasės viešbutį Rumunijos sostinėje Bukarešte, teigė, kad valstybės į rytus nuo Lietuvos yra ištroškusios europinės kultūros, architektūroje – irgi. O lietuviai šioje srityje gali būti ir yra europinės architektūros nešėjai, į kurių nuomonę įsiklausoma ir jos paisoma.
Viešbutis „Europa Royale“ – tai antras bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ (JPP) architektų darbas šiam viešbučių tinklui. Dėl ilgai trunkančių projekto derinimo darbų Bukarešto merijoje statybos darbai ilgai neprasidėjo. Per tą laiką JPP suprojektavo ir spėjo įgyvendinti trečią „Europa Royale“ viešbučio projektą – buvusioje „Spindulio“ spaustuvėje Kaune.
Atsitvėrė nuo paveldo
Viešbučiui įrengti investuotojai iš Lietuvos įsigijo XIX amžiaus pabaigos gyvenamąjį namą pačiame Bukarešto senamiesčio centre – šalia Uniri aikštės, kurią kerta gatvė, vedanti tiesiai į buvusio šalies diktatoriaus Nicolae Ceauşescu rūmus. Šalia būsimo viešbučio stovi seniausias Bukarešte mūrinis pastatas.
Viešbučiui parinkta vieta atrodo auksinė, tarytum Laisvės alėjoje Kaune arba Rotušės aikštėje Vilniuje. Tačiau būtina žinoti, kad Rumunijoje sovietinio valdymo metais istorinis kultūros palikimas buvo laikomas buržuazine atgyvena. Todėl Bukarešto senamiestį buvo siekiama atskirti nuo naujosios miesto dalies, miesto širdį atitveriant gelžbetonių daugiaaukščių gyvenamųjų namų siena.
Apleistuose senamiesčio pastatuose netruko įsikurti vietos romai – jie išliekamąją vertę turinčius tvariosios architektūros kūrinius pavertė komunalinėmis landynėmis blogiausia prasme. Senamiesčio kiemuose degė laužai, kuriuose buvo kūrenamos medinės pastatų vidaus apdailos detalės.
Darbymečiu užklupo krizė
Štai tokiame romų apgyventame Bukarešto senamiesčio name buvo nuspręsta įkurti viešbutį. Nepaisant čigoniško konteksto, A. Kaušpėdienei pastato struktūra pasirodė puikiai tinkanti viešbučio funkcijai. Tai buvęs U formos gyvenamasis namas, turintis tris fasadus ir vidaus kiemą, kuris projekte virto atriumu – stikliniu stogu dengtu kiemu su galerijomis kiekviename aukšte bei permestais tiltais iš liftų į koridorius. Viešbučio orientacija labai paprasta, viešbučio erdvė – neklaidi, kartu jauki ir itin prabangi.
Viešbučio savininkai susidūrė su labai ilgu projekto derinimo procesu, užtrukusiu kelerius metus. Per tą laiką jie ėmėsi kitų projektų šiame mieste. Čia, kaip ir kitose šalyse, pūtėsi nekilnojamojo turto burbulas, bankai atleido paskolų dalijimo vadžias, o žmonės skubėjo gyventi ateitimi, nekvaršindami galvos dėl galimų padarinių.
Seisminėje zonoje projektuoja kitaip
A. Kaušpėdienės tikinimu, svarbus faktas, kad naujųjų Europos Sąjungos narių – Rumunijos ir Bulgarijos – korupcijos lygis yra nesuvokiamai didelis. Šiuo požiūriu vietiniai žino: kas, kur ir kaip. Naujai atėjusieji į rumunišką statybų verslą turi susirasti vietos „konsultantus“, kurie vestų klaidžiais biurokratijos koridoriais ir parodytų tas duris bei tą kišenę, į kurią reikia įdėti, kad projektą lydėtų sėkmė.
JPP architektams labai padėjo vietos rumunų projektuotojai, įgyvendinę inžinerinę ir konstrukcinę viešbučio projekto dalį. Lietuvių konstruktoriai nebūtų galėję įgyvendinti konstrukcinės projekto dalies dėl seisminės zonos ir su tuo susijusių specifinių statybos reikalavimų. Atidžiau pažvelgus į rumuniškų pastatų struktūrą, į akis krinta tankus masyvių kolonų ir sijų tinklas, skirtas atlaikyti pasitaikančius žemės drebėjimus.
Pastatams Rumunijoje keliami visiškai kitokie reikalavimai negu Lietuvoje. Dar projektavimo pradžioje architektai buvo įspėti, kad būtina įvertinti būsimą komplikuotą pastato struktūrą. Pastatuose įrengti visai kitokie tarpatramiai, visiškai kitokia vidinė pastato geometrija, negu įprasta Lietuvoje.
„Nepaisant vietos specifikos, architektų iš Lietuvos žodis visada buvo lemiamas. Matyt, Rumunijoje, kaip ir Lietuvoje, pamačius svečius iš Europos pasireiškia vietos provincialumo kompleksas“, – džiaugėsi A. Kaušpėdienė.
Nustebino komunikacijų raizgalynė
Nemalonus siurprizas laukė viešbučio architektų ir užsakovų sumanius perkelti po pastatu einančius miesto elektros kabelius už pastato ribų. Dėl to neturėjo kilti jokių keblumų. Tačiau atkasus žemes paaiškėjo, kad kabelių ten – ne keli, kaip pažymėta topografinėse nuotraukose, o neįsivaizduojamas skaičius ir nežinomų. Nemažai kabelių buvo neveikiančių, tačiau tuo reikėjo įsitikinti visus juos patikrinant.
„Projektas stabtelėjo pusantrų metų, kol buvo sutvarkytos visos elektros komunikacijos. Beje, tokia pat nenusakomai chaotiška įvairių laidų raizgalynė, primenanti varnų lizdus, driekiasi ir ant stulpų gatvėse bei namų sienų“, – pasakojo A. Kaušpėdienė.
Vėliau įšokęs į skubantį Europos traukinį, rumuniškasis kapitalizmas turi savų privalumų, ypač kalbant apie architektūrą senamiestyje, kur nespėta pristatyti stiklinių niekalų kaip Lietuvoje. Bukarešte, kitaip negu Lietuvoje, yra daug išlikusių ne tik architektūriškai vertingų pastatų, bet ir senųjų autentiškų viešųjų pastatų interjerų. Mūsų didmiesčiai gali pasigirti nebent išlikusiais senaisiais sakraliniais interjerais, tačiau kitokių išlikusių turime labai nedaug.
Ekonominis sunkmetis, žinoma, koreguoja vieną kitą projekto sprendinį, perprojektuojant taip, kad kai kurias interjero detales ne reikėtų pirkti, bet būtų galima pasigaminti vietoje. A. Kaušpėdienė pridūrė, kad keturių žvaigždučių klasės viešbučio interjeras reikalauja atitinkamo lygio medžiagų, todėl keisti projektą reikia labai atsargiai.
Planuojama, kad naujasis 90 numerių „Europa Royale“ Bukarešte lankytojams duris atvers šių metų rugsėjo pradžioje.
Bankai – pirmieji užsakovai
Architekto Lino Tuleikio darbo patirtis užsienyje prasidėjo prieš daugelį metų. 1993 metais jis su kolega Gintaru Balčyčiu Kaliningrado mieste gavo užsakymą suprojektuoti „Investbanko“ pastatą. Šis projektas tapo architektų įmonės „Dviejų grupė“ krikštynomis. Įgyvendinus šį projektą darbas Kaliningrade nesustojo – buvo suprojektuotas ir pastatytas dar vienas bankas. Vėliau Svetlogorske iškilo „Dviejų grupės“ suprojektuotas gyvenamųjų namų kvartalas.
Užgriuvus Rusijos krizei keletas projektų liko nerealizuoti. Kūrybinė veikla Kaliningrade laikinai nutrūko 1997 metais ir atsinaujino tik 2003-iaisiais, kai šiuos architektus dirbti pakvietė visai kiti užsakovai, užsakę miesto centre suprojektuoti komercinės paskirties biurų pastatą su garažais „Akropol“.
L. Tuleikis prisiminė, kad projektavimo ir derinimo darbai vyko gana sunkiai. Laimė, tarp savininkų buvo vienas lietuvis, kurio pastangomis pavyko suderinti ir įgyvendinti ganėtinai europietiško stiliaus 30 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastato projektą. Užsakovus pavyko įtikinti atsisakyti detalėmis perkrauto taip mėgstamo slaviškojo architektūros stiliaus.
„Dviejų grupė“ rengdama projektą ilgai tyrinėjo istorines tos vietos realijas prie buvusios Ring-Strasse (dabar akademiko Baranovo gatvės). L. Tuleikis pasakojo, kad reikėjo apsiginkluoti argumentais derinant projektą Kaliningrado architektų taryboje, gaminti įvairius maketų variantus. Žodžiu – gerokai pavargti prie šio projekto.
Emocionalūs verslo sprendimai
„Rusijoje verslas plėtojamas pakankamai stichiškai – ne vertinant ekonominius rodiklius ir numatant plėtros programą, bet veikiau vadovaujantis momentinėmis emocijomis“, – įspūdžiais dalijosi L. Tuleikis.
Štai galimas scenarijus, kai užsakovas, prabudęs rytą, sulaukia kokio nors draugo skambučio ir šis jam pasako, kad šiuo metu labai populiarūs sporto klubai ir čia esą galima prasukti gerą verslą. Nereikia stebėtis, kad užsakovas netrukus ateis pas architektą ir pasiūlys iš esmės keisti visą projektą. Užsakovai rusai su projektu elgiasi labai emocingai, o paties objekto paskirtis gali beregint keistis ne vieną kartą.
L. Tuleikis pasakojo, kad reikia bandyti jį argumentuotai įtikinti, aiškinti, daryti naujus brėžinius, kad protas nugalėtų nepamatuotas užsakovo užgaidas, kurių kyla nuolat. Net baigiant projektą rusų užsakovams kyla minčių pakeisti pastato funkciją, nes galbūt su kokiu nors nuomininku nepavyko sudaryti sutarties ir esą reikia viską perdaryti.
„Lietuvoje tokių dalykų net nesusapnuosi, o Rusijoje tai – gyvenimo realybė“, – juokavo L. Tuleikis.
Nušalina lengva ranka
2007 metais per vargus „Akropol“ statybą pavyko užbaigti. Tačiau neseniai savininkams kilo naujų minčių ant septynaukščio pastato, kurio viršutiniame aukšte įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pastatyti dar vieną komercinį aukštą. Iki šiol neaiški būsimų patalpų paskirtis. Tik aišku, kad jos funkcionuotų atskirai, iki jų būtų pastatyti panoraminiai liftai.
Tokių minčių užsakovams yra kilę ir anksčiau, tačiau architektams pavykdavo juos atkalbėti, esą labai neracionalu virš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios viršutiniame aukšte, statyti biurų patalpas, nes tektų į viršų kelti visas komunikacijas, įgyvendinti sudėtingus, brangiai atsieinančius techninius bei inžinerinius sprendimus. Tokiu stichišku sprendimu prie pagrindinio pastato anksčiau buvo prilipintas restoranas, kuris, deja, iki šiol neveikia.
Lietuviai pasiūlė principus, pagal kuriuos būtų galima pastatyti pageidaujamą aukštą, tačiau užsakovai pasiūlymą atmetė kaip nerealiai brangų. Jie kreipėsi į vieną Vokietijos statybų kompaniją, kuri viską pasiūlė pastatyti kelis kartus pigiau. Buvo galima suprasti, kad yra siūlomos metalinės angarams skirtos sumuštinio tipo plokštės su šilumą izoliuojančiu užpildu.
„Įsivaizduokite šiuolaikišką biurų pastatą miesto centre su metaline kepure ant galvos. Mano galva, tai būtų architektūrinė nesąmonė. Dirbdamas su Rusijos užsakovais turi būti nesąžiningas. Viską reikia aiškinti paprastais sprendimais, nesakyti tiesos, kuri gali pasirodyti gerokai sudėtingesnė, negu įsivaizduoja užsakovas“, – kalbėjo L. Tuleikis.
Tiesa, jei jau kartą pavyksta įsitvirtinti Rusijos rinkoje, užsakovai įsiklauso į architektų rekomendacijas bei argumentus – ne taip kaip Lietuvoje, kur architektas užsakovui dažniausiai yra toks pats samdomas darbuotojas, kaip ir statybininkas. Rusijoje jaučiama didesnė pagarba asmeniui – galbūt tai susiję su rytietiškomis tradicijomis. Be to, svarbu nepamiršti, kad Rusijoje daug ką lemia asmeniniai ryšiai su reikalingais žmonėmis.
Pasak L. Tuleikio, dalyvavimas architektūriniuose konkursuose užsienyje yra brangiai kainuojantis malonumas. Rimtai tam rengiantis būtina nuvažiuoti į būsimo projekto vietą, ištyrinėti geografines, istorines aplinkybes, susirinkti medžiagą, o tai atima ganėtinai daug laiko.
Lietuvos architektų padangėje žinomas architektas Darius Čiuta su kolegomis Martynu Pilveliu, Viktoru Mažeikiu ir Gintaru Auželiu iš bendrovės AARCHITEKTAI neseniai savo projektą pristatė tarptautiniame architektūriniame Tokijo mados muziejaus Omotesando gatvėje konkurse ir buvo apdovanoti garbės premija. Konkurse, kurį organizavo kompanija „Arquitectum“, dalyvavo daugiau nei 600 architektų komandų iš viso pasaulio, todėl būti nusipelniusiems tokiame forume jau yra pasiekimas.
Pasak D. Čiutos, dalyvauti šiame konkurse skatino pirmiausia profesinis smalsumas ir siekimas išmėginti save bei komandą, sukuriant kitokios architektūrinės tipologijos darbą, negu įprasta mūsų šalyje. Mados muziejus – kaip vertikalė mieste. Tai pastatas, su kokiais Lietuvoje netenka susidurti.
Mada yra viena sparčiausiai besikeičiančių meno sričių. Ji glaudžiai siejasi su aplinka: ir urbanizuota – kosmopolitiška, ir neurbanizuota – gamtiškąja. Mados, kaip meno, evoliucionavimą perteikia lietuvių pasiūlyto pastato silueto ir formos kaita.
Pastatas besikeičiančiu fasadu
Kolektyvo Aarchitektai pasiūlyto muziejaus projekto pagrindas, kaip ir pati mada, yra kintantis statinio paviršius.
„Kaip žmogaus apranga keičiasi priklausomai nuo metų laiko ir nuo to, kokioje erdvėje jis yra, taip muziejaus bokšto forma keičiasi veikiama vietovės, regiono ir aplinkos“, – aiškino D. Čiuta. Tai daro vėjas, šviesa, oro temperatūra. Tokioje gyvoje aplinkoje ir kuriami muziejaus eksponatai. Toks procesas sukuria mados muziejaus išskirtinumą – kaip pačios mados simbolį.
Bokšto fasado forma keičiasi veikiama teleskopinių pirštų, kurie nuo pastato formos paviršiaus įtraukiami ar išstumiami po 2,5 metro. Susidarantis 5 metrų pokytis leidžia pastebimai deformuoti pastato fasadą.
Bokšte esančių vėjo ir temperatūros daviklių duomenys lemią teleskopinių pirštų padėtį. Dėl to tam tikros bokšto išorinio tinklo vietos susitraukdamos ar išsiplėsdamos keičia viso statinio formą, darydamos ją būdingą tik konkrečiam metų laikui, mėnesiui, savaitei, dienai, valandai, minutei. Įdubusios ir išsigaubusios bokšto tinklo vietos apšviečiamos skirtingomis spalvomis, kurių intensyvumas ir atspalviai tiesiogiai priklauso nuo formos transformacijos – įdubimo ar iškilimo.
Dar vienas laiko ir formos santykį papildantis eksponavimas būtų išorinio tinklo audinio vibracijos ir garsas, kuriuos sukeltų vėjas. Šis garsas būtų transliuojamas kaip fonas pasirinktose muziejaus vidaus ir išorės erdvėse.
Tikima prašalaičio žvilgsniu
Visos pasaulio šalys yra skirtingos – pradedant kalba, klimatu, spalva ir baigiant nacionaliniais patiekalais. Projektuojant visa tai turi būti įvertinama. Labai svarbi ir projektuojamo objekto aplinka. Taip pat egzistuoja nerašyta taisyklė, kad architekto iš svečios šalies sprendimai bus kitokie nei vietinių. Kitoks architekto sprendimas – tai žvilgsnis iš šalies, nepriklausantis nuo egzistuojančių politinių, ekonominių, religinių, etninių ir bendrų nusistovėjusių realijų.
Be Mados muziejaus Tokijuje konkurso, D. Čiutos kompanija dalyvavo Jungtinių Arabų Emyratų sostinės – Dubajaus – miesto simbolio su visuomeninės paskirties patalpomis ir erdvėmis konkurse, kompanijos „Benetton“ daugiafunkcio komplekso konkurse Irano sostinėje Teherane bei kituose.
Lydėjo sėkmė Kazachstane
Naujosios Kazachstano sostinės Astanos kazachų dramos teatro projekto konkurse pirmąją vietą laimėjo jungtinė bendrovių JAD ir „Architektūros linija“ Lietuvoje pagarsėjusių architektų komanda: Saulius Pamerneckis, Gintaras Čaikauskas, Tumas Mazūras, Enrika Geštautaitė, Vytas Pliadis, Karolis Tyla, Audronė Palšytė.
Astana statoma ir plėtojama pagal japonų architekto Kisho Kurokawos parengtą miesto planą. Pagal šį planą mieste turėtų iškilti daug naujų šiuolaikiškų kultūros objektų. Astanoje dirba ir dirbo daug žinomiausių pasaulio architektų, tokių kaip lordas Normanas Fosteris, Zaha Hadid, grupės BIG, HOK ir kitos įžymybės.
Lietuvos vardas ir architektūra Kazachstane yra žinomi nuo sovietmečio. Todėl lietuvių architektų komandai nereikėjo kaip nors ypatingai savęs pristatyti. Žinomus mūsų architektus burtis į grupę paskatino dažnai vykstantys tarptautiniai konkursai, kuriuose darbų apimtys didelės, o terminai – glausti. Čia nėra kada žaisti ir kontempliuoti – reikia greitai generuoti šviežias idėjas, o tai įmanoma tik dirbant stiprioje komandoje pasitelkiant vadinamąjį smegenų šturmą.
„Individualiai ką nors laimėti tokiuose konkursuose – nedidelė tikimybė“, – dėstė G. Čaikauskas.
Dirbant grupėje labai svarbios kūrėjų asmeninės savybės. Anot G. Čaikausko, kolektyvo nariai turi dirbti darniai, kaip kosmonautų komanda, kitaip nevyks joks smegenų šturmas, o kolegos paskęs rietenose.
Visi trys architektai teatrą projektavo pirmą kartą. „Tai buvo tarsi kūrybinis iššūkis – suprojektuoti tai, ko dar nesame darę, be to – ir naudinga veikla gerokai sumažėjus darbo Lietuvoje“, – dalyvavimo konkurse motyvus aiškino G. Čaikauskas.
Akivaizdu, Kazachstano vyriausybė supranta, kad šiuolaikinė architektūra – tai galimybė priartėti prie europinės kultūros, žengti didelį žingsnį į priekį formuojant naują, šiuolaikišką, patrauklesnį šalies veidą.
Atspindėjo nacionalinius ypatumus
Pasak dramos teatro projekto autorių, jų pasirinkta koncepcija turėjo atspindėti tautinius kazachų motyvus. Todėl architektai lankėsi Kazachstano ambasadoje, bendravo su konsulu, studijavo įvairią profesinę medžiagą, domėjosi kazachų tautosaka, perskaitė ne vieną knygą ieškodami atsakymo, kaip šiuolaikinėje architektūroje būtų galima išreikšti šios tautos savitumą. Per trumpą laiką architektams reikėjo susipažinti, perprasti unikalią kultūrą ir tam sukurti architektūrinės išraiškos formą – tai tikrai nelengvas uždavinys.
Paruošiamajam darbui labai padėjo akademinė patirtis, įgyta dėstant VGTU Architektūros fakultete. „Gyvenime pabandėme pritaikyti tai, ko patys reikalaujame iš savo studentų: rinkti medžiagą, ją analizuoti ir daryti išvadas“, – šmaikštavo G. Čaikauskas.
Konkurso užduotį trijulė realizavo remdamasi kazachų tautiškumo tyrinėjimais. Architektų supratimu, galima sukurti įtaigų šiuolaikišką pastatą nepaneigiant tautos tradicijų, patirties. Priešingai, tradicijos tampa naujų idėjų įkvėpimo šaltiniu ir architektūros meninėmis išraiškos priemonėmis.
Be to, aiškias sąlygas projektui diktavo esamas Astanos miesto generalinis planas, kuriame jau numatyta būsimo dramos teatro vieta, suprojektuotas ir jau realizuojamas parkas aplink teatrą – į jį projekto autoriai irgi turėjo atsižvelgti kurdami savąją teatro versiją.
„Stengėmės įvertinti aplinkos erdvinę struktūrą, kultūrinį kontekstą ir prisiderinti, o ne keisti ir griauti“, – pasakojo S. Pamerneckis.
Nemažai šiuolaikinių žymių pasaulio architektų, dirbdami užsienyje, į vietos kontekstą visai nekreipia dėmesio. Jie numeta savo projektą tarsi bombą, kuri ignoruoja aplinką ir pasėja atsitiktinių visiškai kitos kultūros daigų.
Nacionalinio kazachų gyvenamojo būsto – jurtos – planinė struktūra, tautiniai raštai bei kiti būdingi bruožai, įpinti į lietuvių pasiūlytą teatro projekto koncepciją, demonstruoja glaudų ryšį su tautiniu kontekstu.
Tomas Srėbalius, Žurnalas „Statyba ir architektūra“
DELFI
NUTARTA. Teritorijos tarp Pilies g., AB „Baltijos“ laivų statykla, uosto akvatorijos ir Danės upės detaliojo plano koncepcijos svarstymą pratęsti kitame posėdyje, į jį pakviečiant LAS KAO Paveldosaugos ekspertų tarybos narius, archeologą V. Žulkų, istoriką J. Genį, KVJUD bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovus, Pilies gatvės išplatinimo iki 6 eismo juostų projekto rengėjus.
Vakar Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai pristatyta Klaipėdos piliavietės teritorijos detaliojo plano koncepcija. Išklausę projekto rengėjų – UAB „Uostamiesčio projektas“ projekto vadovės Snieguolės Stripinienės pristatymą – Ekspertų tarybos nariai nutarė surengti papildomą posėdį ar net kelis posėdžius, nes ši teritorija itin reikšminga miestui, o pateiktas projektas turi daug nežinomųjų.
27 ha teritorija tarp Pilies gatvės, AB „Baltijos“ laivų statyklos, Uosto akvatorijos ir Danės upės planuojama Klaipėdos savivaldybės administracijos užsakymu. Anot Paveldosaugos skyriaus vedėjos Editos Petrauskienės, detaliuoju planu turėtų būti apibrėžta šios svarbios Klaipėdos senamiesčio zonos perspektyva, numatytos jos plėtros galimybės, gyventojų bei turistų traukos taškai. Dabartinė šios vietos būklė esą netenkina nei miesto visuomenės, nei miesto Savivaldybės, o tai, kad nesama planavimo dokumentų yra didelis trukdis plėtrai.
Detaliojo plano projekto vadovė architektė Snieguolės Stripinienės teigimu, svarbiausias projekto elementas – Klaipėdos pilis. Projektu numatomas visų keturių jos bastionų atkūrimas bei juos juosiančio vandens kanalo iškasimas. Tiesa, anot projektų rengėjų, pietinė piliavietės riba nėra aiški. Ankstesni archeologų spėjimai, jog pietrytinis ir pietvakarinis bastionai yra mažesni nebuvo tikslūs. Atliekami kasinėjimai leidžia spėti, jog pietinė pilies riba „slinksis“ „Baltijos“ laivų statyklos pusėn. Įvertindami tai, projektuotojai teigė „atitraukę“ įvažiavimo į teritoriją kelią, buvę priversti susiaurinti numatomą iškasti fosą.
Projekto vadovė sakė, jog rengiamame projekte nėra atsakymo į klausimą, ar atstatyti senąją Klaipėdos pilį: esą poziciją šiuo klausimu turėtų išreikšti miesto visuomenė.
Detaliuoju planu numatyta, kad iš senamiesčio atsivertų kuo platesnis vaizdas į buvusios Klaipėdos pilies teritoriją. Autorių manymu, tam turėtų būti griaunamas „Astros“ viešbutis (jų savininkams kompensuojant prarastą turtą); „žeminama“ šalia Pilies gatvės numatyta daugiaaukštė automobilių stovėjimo saugykla. Praėjimai į piliavietės teritoriją – požeminiai, nes pagal miesto Bendrąjį planą Pilies gatvė turėtų būti išplatinta iki 6 eismo juostų.
Svarstymui pateiktame projekte intensyvesnis užstatymas numatomas prie Danės upės, greta jau esamų Jachtų centro ir Ryžių malūno pastatų. Autoriai pripažino dar neradę aiškaus atsakymo, kaip turėtų būti išnaudotas vienas vertingiausių šios teritorijos pastatų – senasis elingas. Jis esą galbūt galėtų tarnauti kaip automobilių saugojimo vieta.
Profesionalų ir visuomenės diskusijai projekto autoriai teikia mintį, jog ateityje būtų galima pagalvoti ir apie esamos uosto akvatorijos linijos keitimą, t.y. grąžinti istoriniuose dokumentuose aptiktą kranto ribą. Tam reikėtų gruntu užpilti dalį esamo uosto kanalo.
Ekspertų tarybos nariai detaliojo plano užsakovo ir rengėjų pateiktą detaliojo plano koncepciją įvertino kaip itin sudėtingą, „keliančią daugybę klausimų“. Tam kad liktų kuo mažiau nežinomųjų, į kitą svarstymą ketinama kviesti Klaipėdos miesto savivaldybės, Valstybinio jūrų uosto direkcijos atstovus, archeologus bei Pilies gatvės išplatinimo projekto rengėjus.
Dalia Grikšaitė
LAS KAO atstovė spaudai
Šią savaitę uostamiestyje vykstant vokiečių ir lietuvių susitikimams, buvo išsakyta mintis, jog būtent mūsų mieste šios dvi tautos labiausiai suartėjo, gyveno kartu ir sukūrė šį tą bendra. Tai neabejotinai atsispindėjo ir miesto veide, nuo kurio pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių mes neatsigręždami tolstame.
Kita vertus, ar gręžiotis atgal verta? Gal, užuot įsikabinus „prarastosios” Klaipėdos, kur kas produktyviau būtų jėgas ir energiją nukreipti į priekį, į tuos dalykus, kuriuos sukursime ir ateičiai paliksime mes? Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus „Vakarų ekspresas” prie apskritojo stalo sukvietė miesto vadovus, architektus, istorikus, paveldosaugininkus ir Klaipėdos bendruomenės atstovus.
„Prieškario Klaipėda turėjo vizitinę kortelę: vartydamas senas nuotraukas, atpažinsi tik Klaipėdai būdingus vaizdus. Šiandien to nėra. Kodėl? Kodėl eidamas bet kuria mūsų miesto gatve būtinai atsimuši į griuvėsių ar šiukšlių krūvą? Esu laisvas menininkas, nesusijęs su valdžios koridoriais, todėl norėčiau suprasti, kodėl Klaipėdoje taip yra? Kodėl prieš du-tris dešimtmečius senąjį Klaipėdos statinių paveldą dar buvo bandoma atstatyti, restauruoti, o dabar – ne?” – diskusiją pradėjo dailininkas Romanas Borisovas.
Nuo 1975 m. – be plano…
Architektas Edmundas Andrijauskas atkreipė dėmesį, kad dabar Klaipėdoje iš esmės tebesivadovaujama 1937-1939 m. miesto regeneracijos planu. Jame buvo numatytas ir šiaurinis apvažiavimas aplink miestą, kuris realizuotas vos prieš kelerius metus, ir Sausio 15-osios g. magistralė.
Pokariu, 1957 m., buvo parengtas generalinis planas, pagal kurį būtų buvusi išgriauta Tiltų gatvė, nukastas Jono kalnelis ir nutiestos magistralės. Laimei, 1962 m. sudarytas miesto regeneracijos projektas išgelbėjo senamiestį nuo planuotų magistralių, tačiau buvo užsimota griauti Žvejų gatvės statinius. Ir tai jau netgi buvo pradėta daryti.
Griovimus sustabdė 1975 m. planas, pagal kurį numatyta pastatų restauracija. Ji sėkmingai buvo įgyvendinama.
1987 m. pradėti rengti nauji miesto regeneracijos projektai. Tačiau jie nebaigti, o tuo labiau neįgyvendinti dėl prasidėjusių permainų Lietuvoje.
„Taigi situacija tokia, kad nuo 1975 metų neturime projektų, kurie apibrėžtų ir reglamentuotų, ko mes norim ir siekiam. 1937-1939 m. planas visokeriopai pasenęs, tačiau tai vienintelis regeneracijos dokumentas, kuriuo vadovaujamasi. Neturime jokio senamiesčiui skirto plano, kuris atspindėtų ir miesto bendruomenės vizijas bei lūkesčius. Nežinau, kokiame dar šimtmetyje Klaipėda statėsi ir kūrėsi kelis dešimtmečius, neturėdama absoliučiai jokio statybų ar rekonstrukcijos perspektyvos dokumento”, – situacijos rimtumą pabrėžė architektas E. Andrijauskas.
Jis taip pat akcentavo, kad nėra ir atitinkamos įstatyminės bazės: architektas tegali prašyti, įtikinėti, patarinėti užsakovui, be ne reikalauti, tarkim, Klaipėdos kraštui būdingų raudonų čerpių ar šlaitinių stogų.
Neįsiklausoma į bendruomenės nuomonę
Tuo metu istorikui Dainiui Elertui atrodo, kad įstatyminė bazė ne tokia jau ir bloga: „Senamiestis yra kompleksas, intervencija į kurį prilygsta chirurgo darbui. Yra tarptautiniai aktai, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi. Juose išskiriamas dalykas – bendruomenės dalyvavimas. Telieka tuo vadovautis. Kodėl vienas ar keli žmonės nusprendžia, kas ir kur turi būti statoma ar griaunama? Gyventojai gina statinį, bet vis tiek griauna. Užtat šiandieninės Klaipėdos veidas primena Šanchajų… Požiūris į praeitį atspindi mūsų mentalitetą. Priimant sprendimus, stinga atsakomybės jausmo.”
D. Elertui antrino ir miesto Tarybos narys Naglis Puteikis: „Pastatas šalia „Memelio” restorano – baisus, netinkantis Klaipėdai. Jo statybai priešinosi miesto bendruomenė. Tačiau Nuolatinė statybų komisija, leidusi jį statyti, nesuabejojo sprendimu. Negana to, statant jį, tvarkant šaligatvius, tarsi mankurtai, barbarai išlupo istorinį žiedą. Klaipėda neteko dar vieno akcento. Beje, dėl to statinio pritarė ir architektai. Turim puikias galimybes nebūti tapatūs Kaliningradui. Žiūrėkit, kaip puikiai tvarkomas „Friedricho pasažas”. Manau, kad į jį investuota tiek pat pinigų, kiek į pastatą Žvejų gatvėje. O rezultatas?.. Na, o dėl įstatyminės bazės – labai daug ką galėtų reglamentuoti Nuolatinė statybų komisija. Stogų danga ar spalva tikrai jos priimamų sprendimų valioje.”
Su kaušu – per paveldą
Klaipėdos universiteto istorijos dėstytojas Vacys Vaivada miesto urbanistikoje įžvelgia lemtingą lūžį – 2001-uosius, kai pradėjo rastis statiniai svetimkūniai ir kai be jokių sentimentų pradėjo nykti paveldo objektai: „Nugriautas senasis malūnas, Herkaus Manto gatvėje prasidėjo neaiškios rekonstrukcijos, supjaustytas navigacijos bokštas. Negalima taip beatodairiškai su buldozerio kaušu kabinti paveldo. Skauda. 2006 metais rinkome parašus prieš „K” ir „D” pastatų statybą. Du tūkstančius parašų surinkom. Pozicija tarsi ir išreikšta. Ar kas nors sureagavo? Ir apskritai, – kas tie varžteliai, kurie tai leidžia statyti, tai neleidžia? Kur dvasinis pradas, jei vienintelis rodiklis – pinigų maišas?”
Nesusikalbėjimas
„Man irgi nepatinka tas pastatas Žvejų gatvėje. Bet architektai kitokios nuomonės – esą šiuolaikinė architektūra”, – į diskusiją įsiliejo miesto meras Rimantas Taraškevičius.
Jis akcentavo ir asmeninės atsakomybės dalykus: „Senamiesčio veido šašas – „Baltijos” kino teatras. Tačiau jo savininkai – šiauliečiai. Ir jiems ant to šašo Klaipėdoje nusispjauti. Tačiau kodėl netvarkomas Tiltų gatvės 19 namas, kurio savininkai klaipėdiečiai, – man mįslė. Klaipėdos dramos teatras – miesto veido simbolis, Jono bažnyčia – būtų miesto veido simbolis, Muzikinio teatro statybos reikalai… Ką rinktis? Dabartiniu momentu miestui svarbiausias turėtų būti Dramos teatro likimas, nes to prašo daugelis klaipėdiečių.
Plotą prie Danės, investavusi į saldaininės iškėlimą, nusipirko bendruomenė, įsipareigojusi statyti ką nors naujo ir gražaus. Tačiau kai projektas buvo pateiktas viešam svarstymui, – tylu. Kai prasidėjo statybos, imtasi protestų. Kvietėm diskutuoti ir dėl trisdešimties aukštų statinio. Niekas neatsiliepė. Ketinom formuoti Atgimimo aikštės užstatymą, atsižvelgdami į miesto bendruomenės pasiūlymus, – niekas neatsiliepė. Kai miesto bendruomenė yra abejinga gyvenamai erdvei, miesto ateičiai, taip ir gali būti priimami sprendimai, netenkinantys miestelėnų svajonių. Klaipėdos veidas – mūsų visų susikalbėjimo ir susitarimų reikalas.”
„Tie projektų aptarimai būna skiriami darbo valandomis. Kas gali sau leisti eiti diskutuoti ir aptarinėti, bėgdamas iš darbo? Valdininkai specialiai tuos aptarimus ir skiria darbo valandomis, kad netrukdomi galėtų priimti tokius sprendimus, kokių nori jie, o ne miesto bendruomenė”, – merui replikavo keli diskusijos dalyviai.
Kas padaryta?
Miesto vyriausiojo architekto Almanto Mureikos nuomone, Klaipėdoje nemažai padaryta miesto veidui atkurti: „Dešimt restauruotų fachverko pastatų, iš miesto centro išstumta pramonė, tvarkoma grūdų produktų kombinato, pilies teritorija, unikalus Klaipėdos paveldo bruožas – bastijonai, atkuriama fosa. Ne viskas taip blogai. Sutvarkyti raudonų plytų kompleksai – pašto bokštas, restauruotas universitetas, muitinė, pedagogikos fakultetas. Ir ne architektai sprendžia, kas pastatuose vertinga, o paveldosaugos ekspertai. Yra kultūros paveldo planai, kuriais vadovaujamės. Ir naujus architektūrinius statinius, kaip įmanoma, deriname su paveldosaugininkais.”
Nusikaltimai
Dainius Elertas, Kęstutis Demereckas, Naglis Puteikis vieningai įvardijo architektūrinius „nusikaltimus” Klaipėdoje: senosios gaisrinės nugriovimas, „Klaipėdos” viešbutis, Lenino aikštė… „Sovietinės valdžios klaidas perėmė nepriklausomos Lietuvos valdininkai”,- sakė jie, minėdami „K” ir „D” pastatus, Žvejų g. 10 statinį, Danės pakrantės statybas.
Buvo primintos ir prieškario architektūros klaidos, pavyzdžiui, Žvejų g. septynaukštis, kuris, beje, taip priskirtas tam pačiam „nusikaltimų” sąrašui.
Žvilgsnis į ateitį
Architektė Laima Šliogerienė pripažino, kad klaidų padaryta nemažai. „Tačiau aš šioje diskusijoje pasigendu žvilgsnio į ateitį. Pozityvaus žvilgsnio, ką turėtume daryti. Čia buvo minėti restauruoti pastatai. Bet jie restauruoti prieš 20 metų, ir jau reikėtų galvoti apie jų pakartotinę restauraciją. Visi minėti objektai tvarkyti dar Alfonso Žalio laikais. O naujomis sąlygomis restauruotų su visomis detalėmis pastatų labai mažai. Turim paveldo, kuris labai apleistas. Būtina jo imtis, laikantis reikalavimų. Mūsų neliks, o pastatai stovės. Kviečiu daugiau žiūrėti į ateitį, o nenarplioti padarytų klaidų”, – kvietė architektė.
Jei gali – daryk
„Man Klaipėda – su paslapties šydu ir kvapu. Man taip pat ne viskas patinka, ką darau. Bet privalau tai daryti pagal įstatymus. Gaunu paveldo, komisijų sprendimus, kurie nepatinka, tačiau neturiu teisės jų protestuoti”, – sakė savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas. Jis taip pat teigė pasigendąs diskusijos pozityvumo. Pasak jo, mušimas, davimas per galvą nieko nepadeda sukurti. „Jeigu gali ką padaryti, daryk be didelių kalbų, – toks turėtų būti mūsų visų darbo ir veiklos principas”, – sakė jis.
Į praeitį nebesugrįši
„Nelabai įsivaizduoju Klaipėdos, atstatytos pagal atvirukus, – prie diskusijos prisidėjo istorikas, Klaipėdos miesto tarybos narys Vygantas Vareikis. – Nebevažinėjame karietomis, naudojamės kanalizacija, centralizuotu šildymu, šaldytuvais ir daugeliu kitų produktų, kurių nebuvo prieš šimtą, du ar tris šimtus metų. Turėtume priimti realybę tokią, kokia ji yra. Kita vertus, šiandieninė Klaipėda tikrai neturi simbolių. Ir atstatyta Jono bažnyčia galėtų tapti vienas jų. Tačiau jos atstatymas – evangelikų liuteronų bendruomenės projektas”.
„Mes realistai. Liuteronų evangelikų bendruomenė nėra didelė. Tad vieni atstatyti Jono bažnyčią nepajėgtume. Tai ir nepradedame. Nebaigtų statyti bažnyčių Klaipėdoje pakanka. Beje, kadaise Jono bažnyčios statybai aukojo visas miestas”,- patikslino Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenei atstovaujantis Jurgis Aušra. Jis prisiminė šviesaus atminimo Alfonsą Žalį, kuris kviesdavosi žmones „ant kilimo” arba pats pas juos eidavo teirautis, kodėl nejuda arba ne taip juda reikalai. Dabar J. Aušra tokio dėmesio nejaučiąs. „Todėl miesto išvaizda galime ir nuo Kaliningrado atsilikti”,- ironizavo jis.
Diskusijoje dalyvavusi evangelikų liuteronų bendruomenės iždininkė Lilija Petrauskienė labai griežtai išsakė nuomonę dėl Jono bažnyčios atstatymo: „Pastebėjome tendenciją, kad diskutuojant apie bažnyčios atstatymo reikalus, bandoma apeiti mūsų bendruomenės nuostatas. Turėčiau priminti, kad mes esame, ir į mūsų galimybes bei nuomones turėtų būti labai rimtai atsižvelgiama”,- pabrėžė ji.
Gal atsiras naujas Vyneris?
„Jono bažnyčia ilgą laiką buvo be bokšto. Jis atsirado tik tuomet, kai filantropas Julius Liudvikas Vyneris skyrė lėšų jo statybai. Vynerio lėšomis buvo pastatytos prieglaudos, turgaus halė… Gal Klaipėdoje vėl rasis tokių mecenatų, kaip Vyneris”, – vylėsi kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas.
Klaipėdos universiteto Teologijos katedros dėstytojas Arūnas Baublys taip pat kalbėjo apie galimybes finansuoti paveldo išsaugojimo projektus. „Čia nėra verslininkų, kurie šiandien yra pagrindiniai Klaipėdos veido architektai. Be jų nuomonių ir galimybių, mes čia tuščiai drebinam orą.”
Koks turėtų būti Klaipėdos veidas?
K. Demereckas įsitikinęs, kad Klaipėda be bažnyčių – beveidis miestas. Ir visų pirma turėtų būti atstatyta Jono bažnyčia, kokia ji buvo. Jis iškėlė ir dar vieną mūsų miesto bruožą – kurortinis. Tačiau Smiltynės kurortinė infrastruktūra naikinama galutinai, Melnragė, Giruliai jau nebe poilsio, o gyvenamosios zonos. Taigi turėdami tokius paplūdimius, visai neturime kurortinės infrastruktūros.
Be bažnyčių bokštų Klaipėdos neįsivaizduoja ir miesto vyriausias architektas A. Mureika. „Atminkite, kad Juozapo Darbininko, Kazimiero bažnyčios nebaigtos. Jų bokštai taip pat, kaip ir Jono bažnyčios praeityje, nepastatyti, nėra spalvingos dangos. Jas užbaigus, tai būtų gražūs miesto simboliai”,- teigė architektas.
„Bažnyčių siluetai materializuosis su amžiumi. Man mieste trūksta uosto dvasios: laiveliai upėje, mariose, laivelių uosteliai. Juk tai miesto gyvenimo dalis, kurios kažkodėl visai nejaučiame”, – sakė savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė.
D. Elertas mano, kad miestui dvasios suteiktų sugrąžintos buvusių dvarų zonos. „Sendvaris – senamiesčio dalis su iki galo neišdarkyta infrastruktūra. Tauralaukyje svaičiojama apie naują parką, kai dar yra išlikusios imperatorių rezidencijos medžių alėjos. Jas tereikia sutvarkyti. Koks raudonų plytų kalėjimo (jame dabar įsikūrusi policija) likimas? Tai tikrai miesto simbolis, kuris perduodamas Turto fondui, o tai reiškia pastato egzistencijos pabaigą”, – pranašavo paveldo gynėjas.
Architektė L. Šliogerienė svarstė labai paprastai: „Svarbiausia, kad priėjimo prie marių, Vitės kvartalo, Šiaurės Rago, piliavietės sutvarkymo reikalai judėtų. Senamiestis mažas. Sutvarkykim bent tą, ką turim. Univermagas sankryžoje taip ir riogso netvarkomas tiek metų. Griūva architektūrinę vertę turintys pastatai. Sutvarkykim, kas dar išlikę. O ar reikia atkurti išnykusius pastatus, – didelis klausimas.”
Tačiau diskusijos dalyvis Jonas Jurgutis iškėlė netikėtą idėją: „Koks uostas be Biržos pastato? Kaip prieškarinės Biržos ir Pirklių gildijos pastatas puošė miestą ir Danės krantinę. Dabar kalbama apie Muzikinio teatro pastatą. Ar išore jis negalėtų būti prieškario Biržos kopija, o viduje – patogus teatrui? Norėčiau, kad būtų atstatytas Borusijos paminklas, nuo kurio eitų alėja su Klaipėdos mecenatų, pradedant Vyneriu, biustais.
J. Aušra mano, kad Klaipėda savo veidą prarado pirmiausiai dėl to, kad iš senamiesčio buvo išguiti gyventojai. „Dabar netektų dirbtinai gaivinti senamiestį, jei čia veiktų mažutės parduotuvėlės ir vyktų normalus gyvenimas. Senamiesčiui be gyventojų nei raudonos čerpės, nei fachverkas gyvybės neįpus”,- įsitikinęs jis.
Savo ruožtu E. Andrijauskas palinkėjo neužsisklęsti įsitikinimuose, kad architektai daro tik nesąmones, o paveldosaugininkai – visur ir visada teisūs. „Nusileiskime iš pozicijų ir kalbėkimės bendrai. Nė vienas mūsų nenorime miestui blogo. Tik tą gera kiekvienas suprantame kitaip. Tad mokykimės kalbėti tarpusavyje ir įsiklausykime į miesto bendruomenės nuomones”, – diskusiją baigė jis.
Gražina Juodytė, „Vakarų ekspresas”
Šaltinis: http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/prarasto-klaipedos-veido-beieskant/
NUTARTA. Pateiktam projektui pritarti su privalomomis pastabomis:
- Komplekso (su lenkta dalimi) fasadų apdailos medžiagas komponuoti išlaikant simetrinę kompoziciją;
- Techniniame projekte tobulinti sklypo plano sprendinius: pažymėti konkrečias vietas mažosios architektūros elementams, tikslias želdinių, suoliukų vietas bei jų skaičių, nurodyti galimą meninio akcento vietą, racionaliau spręsti sklypo pėsčiųjų takų išplanavimą; koreguoti bendrabučio gyvenamojo kambario ir virtuvės patalpos baldų bei buitinės įrangos išdėstymą.
BALSUOTA: už- 7; prieš – 3; susilaikė – 0)
Seminarai vyks Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose:
2010 m. gegužės mėn. 13 d.
„Lietuvos architektų sąjungoje“, adresu Vilniaus g. 22, Kaunas.
2010 m. gegužės mėn. 27 d.
„Lietuvos architektų sąjungoje“, adresu Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10, Klaipėda.
2010 m. gegužės mėn. 28 d.
„Lietuvos architektų sąjungoje“, adresu Vilniaus g. 116a, Šiauliai.
- Norite kurti kokybiškus ir patikimus projektus?
- Turite arba girdėjote apie Autodesk Revit programas tačiau neprojektuojate?
- Projektuojate su Autodesk Revit‘u, bet nepavyksta gauti norimo rezultato?
- Norite pamatyti pilną projektavimo ciklą (architektūrinė dalis, konstruktyvas bei inžineriniai tinklai) atliktą tik su Autodesk Revit programine įranga?
- Gal norite sužinoti kaip sumažinti projektų parengimo kaštus?
Jeigu šie klausimai bei atsakymai į juos Jums aktualūs, kviečiame apsilankyti mūsų rengiamame seminare „BIM realiuose projektuose Lietuvoje“, kuriame mes pasidalinsime mūsų klientų darbo su Revit patirtimi, atsakysime į Jums rūpimus klausimus.
Seminaro „BIM realiuose projektuose Lietuvoje“ programa
|
09:00-09:30 |
Registracija. |
|
09:30-09:35 |
Įžanginis žodis. (BIM naudos-mažesni projektų kaštai, kokybė ir patikimumas). |
|
|
Tiksli skaitmeninė 3D kopija – greitis, patikimumas ir naujos galimybės. (UAB Terra modus, direktorius Egidijus Žilinskas). |
|
|
Esamo pastato architektūrinės dalies brėžinių sudarymas iš 3D skanavimo duomenų. (Architektė, Veronika Jašina). |
|
|
UAB InfoEra priedas lauko inžinerinių tinklų projektavimui. Spartesnis vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų projektavimas. Dinaminis modelis su analizės galimybėmis leidžiantis išvengti klaidų. (UAB InfoEra, Leonas Jasevičius). |
|
|
UAB InfoEra priedai Revit programinei įrangai: Pastato energinio naudingumo skaičiavimo priedo demonstracija. (UAB InfoEra, Remigijus Brazys). Šildymo sistemos automatizuoto projektavimo priedo demonstracija. (UAB InfoEra, Paulius Litvinas). |
|
|
BIM. Kolektyvinio projektuotojų darbo pavyzdžiai naudojant Revit Architecture, Revit MEP bei Revit Structure PĮ (architektūra, konstruktyvas, inžineriniai tinklai). Darbo su centriniu failu specifika, metodologija, demonstracija. (UAB InfoEra, Remigijus Brazys). |
|
|
Projektų vizualizacijos naudojant Autodesk 3ds Max Design. (UAB InfoEra, klientų aptarnavimo padalinio vadovas Leonardas Žilinskas). |
|
12:20-12:30 |
Diskusijos! |
Seminaras nemokamas! Išankstinė registracija būtina.
Maloniai kviečiame į seminarą „BIM realiuose projektuose Lietuvoje“ registruotis Jums patogiausiu būdu:
- Internetu www.infoera.lt – registracijos anketa.
- El. paštu seminaras@infoera.lt. (registruojantis reikia pranešti tokius dalyvio duomenis: vardas, pavardė, įmonės, pavadinimas, telefono numeris, el. paštas, bei nurodykite seminaro vietą, kuriame mieste dalyvausite).
- Faksu 8-5-2784723 (užpildykite registracijos anketą ir atsiųskite ją faksu).
Dėl papildomos informacijos, susijusios su registracija į seminarą „BIM realiuose projektuose Lietuvoje“, prašome kreiptis į UAB InfoEra, tel.: 8-5-2788456 arba el. paštu seminaras@infoera.lt.
Daugiau informacijos rasite interneto svetainėje http://www.infoera.lt/
Lietuvos aplinkosaugininkai skambino pavojaus varpais dėl greta Kuršių nerijos, Kaliningrado srityje statomos naftos platformos D6, tačiau dabar mūsų pačių teritorijoje gali išdygti naftos gręžinys D5. Klaipėdos apskrities bendrojo plano žemėlapyje naftos gręžinys pažymėtas netoli Juodkrantės.
Sužinoję tokią informaciją vakar su Klaipėdos apskrities viršininko administracijos vadovybe susitiko sunerimę uostamiesčio architektai.
Gręžinio nepageidauja
Pasak architektų, Klaipėdos apskrities administracijos internetinėje svetainėje skelbiamas apskrities bendrasis planas po paskutiniųjų derinimo su savivaldybėmis procedūrų bus patvirtintas ir taps oficialiu dokumentu, ateityje reglamentuosiančiu krašto urbanistinę-architektūrinę plėtrą.
„Tai, ką mes matome paskelbtuose brėžiniuose, turėtų kelti didelį susirūpinimą ne tik architektų bendruomenei. Norime išgirsti bendrojo plano organizatoriaus – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos – paaiškinimus, kieno valia ir nurodymu Baltijos jūros vandenyse, priešais Juodkrantę buvo pažymėta naftos platforma. Kas ir kada ją planuoja čia statyti? Kodėl apie ketinimus plėtoti naftos gavybą šalia UNESCO globojamos Kuršių nerijos krantų iki šiol neinformuota visuomenė?
Galime tik palinkėti sau, jog tai plano rengėjų klaida, nors sunku būtų patikėti, kad tokio objekto atsiradimas paskutinėje dokumento derinimo stadijoje yra atsitiktinis”, – teigė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos narys Edmundas Andrijauskas.
Baiminamasi, kad pastačius naftos platformą, iškiltų grėsmė aplinkai.
„Povandeninės srovės nuneštų teršalus iki Palangos. Mūsų žiniomis, gręžinys būtų vos apie 20 kilometrų nuo Juodkrantės, o šis atstumas – per mažas, tad būtų sudėtinga suvaldyti situaciją nelaimės atveju”, – teigė architektai.
Apskrities viršininkas Arūnas Burkšas teigė, kad pačios apskrities bendrasis planas yra vienas dokumentas, o jūrinė dalis – visai kas kita.
„Čia tiesiog įkeltas kito dokumento sprendinys. Buvo vykdomas Europos Sąjungos finansuojamas projektas, pagal kurį analizuotos galimybės jūroje statyti vėjo jėgaines, ieškota naftos. Tai, kad ties Juodkrante pažymėtas naftos gręžinys, dar nereiškia, kad ten ir bus statoma platforma. Asmeniškai aš esu prieš tokio objekto atsiradimą, mūsų apskrities plane jo taip pat nebeliks”, – teigė apskrities viršininkas.
Teorinė galimybė?
„Vakarų ekspresui” susisiekus su Klaipėdos apskrities bendrąjį planą rengusios individualios įmonės „Atkulos projektai” atstovais, šie paaiškino, kad ties Juodkrante jokios naftos platformos gali ir nebūti.
„Rengiant apskrities bendrąjį planą buvo nuspręsta ištirti ir jūrą, kad tai nebūtų balta dėmė. Toje vietoje buvo rasta naftos, gręžinys užplombuotas. Naftos paieškos juk visur vyksta. Tad ir dokumente yra pažymėta, kad ties Juodkrante yra naftos. Įtraukti ir jūrinę dalį rengiant apskrities bendrąjį planą pareikalavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija”, – teigė bendrojo plano projekto vadovė Laima Janulienė.
Ji tikino, jog tai, kad yra pažymėtas naftos gręžinys, nėra joks sprendinys.
„Kodėl keliamos bangos? Numatyta tik teorinė galimybė ten išgauti naftą. Lygiai taip buvo nagrinėjamos galimybės ir vėjo jėgaines statyti jūroje. Pateikta naudinga informacija. Nedarykime iš to baubo”, – sakė ji.
Keisčiausia, kad apie jokias naftos platformas nežinojo net Neringos savivaldybė.
„Man tai – naujiena”
Tomas TUKAČIAUSKAS, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorius
Žinau, kad planuojama jūroje statyti vėjo jėgainių parką, tačiau apie jokius naftos gręžinius ar platformas nesu girdėjęs. Pasisakome ir prieš jėgaines, o apie platformą… Aišku, neigiamai vertiname, nors apskrities bendrasis planas dar nėra patvirtintas. Tai, kas pažymėta dokumente, tėra projektiniai sprendiniai. Visgi, mano nuomone, yra ir kitų vietų, kur būtų galima išgauti energiją. Pažvelkime, kas įvyko Meksikos įlankoje – su ekologine katastrofa išsiliejus naftai sunkiai tvarkosi net JAV.
Denisas NIKITENKA
Šaltinis: Vakarų ekspresas