Teritorijų planavimo komitetas taip pat neišsprendė rebuso, kaip šiltuoju metų laiku į miestą išvažiuojantys dviratininkai galėtų saugiai, be konfliktų su pėsčiaisiais pravažiuot senamiestį ir centrinę miesto dalį.
Ši problema Klaipėdos miesto savivaldybėje gvildenama jau ne vieną mėnesį. Saugaus eismo komisija siūlymus dviratininkų eismui skirti dalį Tiltų ir Herkaus Manto gatvių važiuojamosios dalies (pėstiesiems sugrąžinant šaligatvį) atmetė, motyvuodama, jog dėl to kils problemų automobilininkams, be to, judrioje gatvėje bus nesaugu ir patiems dviratininkams. Diskusiją šiuo klausimu siūlyta atnaujinti pavasarį, kai vėl prasidės dviračių sezonas. Teritorijų planavimo komiteto nariai su tokia išvada nesutiko. Anot komiteto nario E. Sabataičio problema kaip tik turi būti sprendžiama žiemą, kad iki pavasario būtų paruošti ir priimti sprendimai.
Deja, po komiteto narių diskusijos su Savivaldybės administracijos atstovais „saliamoniškų“ problemos sprendimų nerasta. Komiteto nario R. Bražinsko nuomone, Tiltų gatvėje, kur transporto eismas ne toks intensyvus, o savaitgaliais – ribojamas, galbūt ir įmanoma dalį važiuojamosios dalies atiduoti dviratininkams, tačiau Herkaus Manto gatvėje to daryti tikrai nereikėtų – eismo saugumo požiūriu, tai būtų blogas sprendimas. Politiko manymu, ši problema galbūt išsispręs savaime, kai „ūgtels“ ir pėsčiųjų, ir dviratininkų kultūra. Taip esą jau yra Vilniuje.
Komiteto pirmininkas Valentinas Greičiūnas, kuris taip pat piktinosi, jog pėstiesiems vasarą Herkaus Manto gatvės šaligatviu tenka vaikščiot „tarp medžių lyg slalome“, pasiūlė Savivaldybės administracijai ieškot galimybių, kaip mažinti dviratininkų srautą šioje gatvėje, nukreipiant dviračių takus ir į paralelias Šaulių, S. Šimkaus ir I. Kanto gatves. Esą po gretimas gatves pasklidę dviratininkai galbūt sušvelnintų esamą situaciją. Valdininkai žadėjo svarstyti šį variantą.
Turgelis Žvejybos uosto rajone išliks
Komiteto nariai, pakartotinai ėmęsi svarstyti turgelio teritorijos Žvejybos uosto rajone detaliojo plano sprendinių (proj. vadovas A. Vitonis), sulaukė kelių šimtų šio mikrorajono gyventojų parašų, norinčių, jog prekyvietė Minijos g. 137A ir toliau gyvuotų. Projekto užsakovas – Savivaldybės įmonė „Naujasis turgus“ – nori šią teritoriją sutvarkyti, aptverti, rekonstruoti esamą paviljoną, įrengti dengtus prekystalius. Komiteto narių dauguma projektui pritarė (susilaikė tik komiteto pirmininkas V. Greičiūnas, kurio nuomone, gyvenamuosiuose rajonuose turgaviečių nereikėtų) ir iš „Naujojo turgaus“ vadovo išsiderėjo, jog kartu su prekyvietės teritorija bus tvarkoma ir aplink ją esančių namų aplinka, įvažiavimai.
Miestiečiai ir sunkmečiu planuoja statybas
Komiteto nariai pritarė UAB „Progresyvūs sprendimai“ parengtiems planavimo pasiūlymams žemės sklype Deimės g. 25/ Priegliaus g. 3 statyti 4-ių butų-blokų gyvenamąjį namą (proj. vadovė D. Zubavičienė). Taip pat pritarta šios bendrovės teiktiems žemės sklypo Palangos g. 1B, Giruliuose detaliojo plano koncepcijai ir sprendiniams. Privatiems asmenims priklausančiame sklype numatoma statyti mažaaukštį vienbutį gyvenamąjį namą. Su sąlyga, jog bus sumažinta užstatymo zona bei intensyvumas, pritarta ir dar vieno Girulių sklypo, esančio Turistų g. 6, detaliojo plano sprendiniams (proj. vadovas M. Šeškauskas). 0,24 ha ploto teritorijos bendrasavininkiai planuoja blokuotų gyvenamųjų namų statybas. Pritarta ir dviejų sklypų Veterinarijos g. 71 ir 73 sujungimui, pagal parengtą detaliojo plano koncepciją (proj. autorius P. Dedelė) ateity šiame sodų bendrijos sklype turėtų iškilti gyvenamasis namas.
Numatomiems Klaipėdos apskrities ligoninės plėtros planams Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos Ekspertų taryba pritarė tik po trečiojo svarstymo. Vilties gatvėje gydymo įstaiga dar šiemet planuoja pradėti statyti naujus korpusus bei rekonstruoti Patologijos – anatomijos korpusą.
Pirmuosiuose svarstymuose daugiausiai kritiškų pastabų sulaukė projektinių siūlymų autorių (UAB „Cowi Lietuva“) noras įvažiavimą į būsimą požeminę automobilių saugyklą projektuoti iš Vilties gatvės pusės, įvažiavimo „duobei“ panaudojant dalį šaligatvio. Ekspertų taryba kategoriškai nesutiko su tokiu problemos sprendimo variantu. Vakardienos svarstymui pateiktuose siūlymuose įvažiavimas į požeminę aikštelę „pasitraukė“ iš judraus Vilties gatvės šaligatvio į būsimojo pastato pirmojo aukšto vidų. Į čia projektuojamą holą važiuos ir Greitosios pagalbos automobiliai (ligoniai liftų pagalba iš čia bus perkeliami į senąjame korpuse esantį Priėmimo skyrių), ir medicinos įstaigos personalo transportas – jis pandusu leisis į požeminę 31-os vietos saugyklą.
Ekspertams abejonių kėlę tamsių spalvų būsimųjų ligoninės korpusų spalviniai sprendimai, patobulintame projekte taip pat koreguoti. Nauji Vilties gatvės statiniai, anot Ekspertų tarybos narių, neturėtų kontrastuoti su esamų pastatų spalva. Tad projektuotojams rekomenduota rinktis šviesias fasadų ir jo apdailos detalių spalvas.
Pateiktiems Patologijos-anatomijos korpuso projektiniams sprendimams pritarta, išskyrus vieną detalę: projekte numatyta stiklinė šio korpuso jungtis su jau esamu ligoninės kompleksu įvertinta kaip nepriimtina. Jos atsiradimo galimybę nutarta svarstyti tik tada, kai bus parengti kitų ligoninės plėtros etapų projektai.
Ekspertų tarybos nariai posėdyje atkreipė dėmesį, jog po diskusijų naujų ligoninės korpusų projektai yra gerokai patobulėję, tačiau kartu išreiškė apgailestavimą, jog centrinėje miesto dalyje vyks tokio masto statybos, o šis, jautrus, dar pakankamai žalias, stilingais tarpukario architektūros pastatais užstatytas kvaratalas, bus perpildytas naujais masyviais statiniais. „Turime prisiimti dalį atsakomybės, jog nebuvome pakankamai principingi ir nepasipriešinome nepamatuotiems medikų ir miesto valdžios planams tuomet, kai dar buvo svarstomi šios teritorijos intensyvios plėtros detalieji planai, atvėrę kelius Klaipėdos apskrities ligoninės išplėtimo planams“,- apgailestavo Ekspertų tarybos posėdžio pirmininkas E. Andrijauskas.
Šaltinis: LAS Klaipėdos apskrities organizacija
Po diskusijos Architektų klube (2010 01 07) apie pasaulinio garso architektės Zahos Hadid darbus gimė publikacija dienraštyje „Klaipėda”. Joje – Architektų klubo prelegento įspūdžiai apie matytus Z. Hadid darbus.
Ji neretai tituluojama kultine šiandienos architekte. Ar bent jau perspektyviausia šios srities atstove artimiausią dešimtmetį. Iraniečių kilmės britų architektės Zahos Hadid kūryba paliko savitą pėdsaką ne vienos šalies miesto veide. Lietuva veikiausiai dar ilgai bus išimtimi.
Teisingo darbo pavyzdys
Taip – tai Z.Hadid darbas nuskynė laurus Guggenheimo muziejaus Vilniuje projekto konkurse. Dabar galima tik spėlioti, ar vien įsismarkavusi krizė pakišo koją grandioziniams šio objekto sumanytojų užmojams ir galimybei įgyvendinti Z.Hadid viziją.
Klaipėdietis architektas Arvydas Gudelis, viešėdamas Austrijoje, turėjo progą iš arti ir viename mieste – Insbruke – išvysti net du garsiosios kūrėjos darbus: Hungerburgo funikulierių ir Bergiselio trampliną.
Abu šie Z.Hadid projektai pakankamai gerai žinomi pasaulyje, traukia ne tik specialistų, bet ir paprastų turistų dėmesį. Ypač tai pasakytina apie funikulierių.
„Kažkam jie gali patikti, kažkam – ne, skonio reikalas. Man tai yra teisingo darbo pavyzdys. Tai objektai, kurie neiškrenta iš konteksto, kurie apie save sukelia teigiamų diskusijų. Konceptualūs, sykiu drąsūs darbai. Bet už tą drąsą labiau reikėtų dėkoti ne pačiai autorei, o Insbruko valdžiai, kuri pasiryžta tokiems projektams, užsakovams, kurie į tai investuoja“, – kalbėjo A.Gudelis.
Turi pasikeisti sąmonė
Pašnekovas prisipažino neįsivaizduojąs, kad tokio pobūdžio architektūra galėtų rastis ir Lietuvoje.
„Kol konkurso kriterijus bus mažiausia kaina, tol viso šito mes neturėsime. Mūsų valdininkų sąmonė dar ne tokio lygio. Matome, kas vyksta su Guggenheimo muziejumi, verda diskusijos, ar jis reikalingas, ar ne. Aišku, pirma iš principo reikėtų apsispręsti, ko mes norime, ir tik tada skelbti konkursus. Ne taip, kaip padaryta šiuo atveju, kai pirma tam buvo išmesti pinigai“, – aiškino klaipėdietis.
A.Gudelio pastebėjimu, akivaizdu, kad austrai žinojo, ko nori.
„Tai ne nauji objektai, jie egzistavo, tik galbūt morališkai paseno, miestas apsisprendė juos renovuoti. Tramplinas atnaujintas 2002 metais, nors iki tol jis buvo funkcionuojantis. Įspūdingas darbas, tiesą sakant, nuotraukose atrodo geriau nei realybėje, nes jį sunku pamatyti tais kampais, kuriais matyti paveikslėliuose. Tramplinas įžvelgiamas iš daugumos miesto taškų“, – pasakojo klaipėdietis.
Technologijų revoliucija
Kliūtimi rekonstruoti senąjį Hungerburgo funikulierių netapo net jo garbingas paveldo objekto statusas. Pašnekovas pasakojo, kad nuo 1906-ųjų veikiantis kalnų keltuvas per savo gyvavimą buvo renovuotas keturiskart.
Z.Hadid laimėjus konkursą 2005-aisiais, funikulierius rekonstruotas per 2 metus – A.Gudelio teigimu, tai labai spartus tempas.
„Darbas ganėtinai unikalus, kupinas techninių naujovių. Funikulieriaus trasa labai ilga, vietomis ji driekiasi po žeme, vietomis – virš jos. Stikliniai 4 stotelių denginiai technologiniu požiūriu – savotiška revoliucija, nes iki šiol tokiais atvejais nebuvo naudojamas lankstytas stiklas, tai ne paprasčiausiai išpjauta plokštuma. Visi elementai yra absoliučiai unikalūs, nėra nė vienos vienodos detalės“, – komentavo A.Gudelis.
Tiesa, pašnekovas pripažino, jog ne specialistas į tokias plonybes galbūt ir nelabai atkreiptų dėmesį. Tačiau futuristinės aptakių formų detalės, estetika negali palikti abejingų.
Ne deklaruoja, o daro
„Ankstesni architektės objektai, mano akimis, buvo labiau kampuoti, aštresni. Pastaruoju metu jos darbai patapę aptakūs, „nulaižyti“. Vis dėlto A.Hadid braižas jaučiamas, naudojamas jos mėgstamas betonas – jis eksponuojamas plika forma, nedažytas, nepaslėptas. Betonas naudojamas kaip konstrukcinė ir tuo pat metu kaip interjerinė medžiaga“, – aiškino A.Gudelis.
Kartu su žmona ir mažamečiu vaiku keliavusiam klaipėdiečiui įspūdį padarė ir tai, kad funikulierius maksimaliai pritaikytas mažylių vežimėliams, neįgaliųjų poreikiams.
„Gali praktiškai įsitikinti, kad žmogumi rūpinamasi, o ne deklaruojama, kad taip daroma. Prieinamumas yra šimtaprocentinis. Manyčiau, kad tai tiek užsakovo, tiek architekto pastangų rezultatas. Užsienyje neįgalus žmogus toks nesijaučia, jam sudarytos puikios sąlygos“, – pastebėjo A.Gudelis.
Iš arti
Insbrukas – miestas vakarinėje Austrijos dalyje, įsikūręs prie Ino upės, Alpių slėnyje. Tirolio žemės sostinė, kurioje vyko IX ir XII žiemos olimpinės žaidynės, – vienas garsiausių Europos turizmo ir žiemos sporto centrų.
Vizitinė kortelė
Z.Hadid gimė 1950 m. Bagdade. Universitete Beirute studijavo matematiką, architektūros mokslus krimto Londono architektūros asociacijos mokykloje. 1977-aisiais, baigusi studijas, Z.Hadid pradėjo bendradarbiauti su Londone įsikūrusiu avangardiniu Remo Koolhaaso OMA („Office for Metropolitan Architecture“) biuru. Po dvejų metų įkūrė savo studiją „Zaha Hadid Architects“.
Tarp Z.Hadid kūrinių – Glazgo transporto muziejus (Jungtinė Karalystė), BMW centrinė būstinė Leipcige (Vokietija), Rosenthalio šiuolaikinių menų centras Sinsinatyje (JAV).
Architektė yra prisidėjusi prie garsiojo XXI amžiaus Menų muziejaus Romoje (Italija), taip pat Guggenheimo muziejaus Taivane projektų.
2004 m. Z.Hadid buvo apdovanota Pritzkerio premija, kuri laikoma Nobelio premijos analogu architektūros srityje, bei tapo pirmąja moterimi, pagerbta šiuo prestižiniu apdovanojimu. Jai taip pat suteikta garbinga Amerikos architektų instituto narystė ir Britanijos imperijos 3-iojo laipsnio ordinas.
Aktyviai tarptautiniuose konkursuose dalyvaujanti architektė yra laimėjusi ne vieną apdovanojimą už urbanistinius miestų planus bei pastatų projektus Kinijoje, Malaizijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse.
Z.Hadid save realizuoja ne tik stambiuose projektuose. Pasaulinio garso architektė nenumoja ranka ir į instaliacijas, spektaklių dekoracijas, interjerus. Ji kuria baldus ir šviestuvus, tapo paveikslus, kuria žinomų prekinių ženklų, kaip antai „Swarovski“ ar „Dupont“, dizainą.
Nemažą laiko dalį moteris skiria akademinei veiklai, jos paskaitos visame pasaulyje surenka pilnas auditorijas. Kritikai Z.Hadid vadina pačia perspektyviausia artimiausio dešimtmečio architekte.
Lina Bieliauskaitė, „Klaipėda”
Šaltinis: Lina Bieliauskaitė, "Klaipėda"
NUTARTA:
Klaipėdos apskrities ligoninės užstatymo koncepcijai, naujų korpusų ir Patologijos-anatomijos korpuso projektiniams pasiūlymams pritarti su pastabomis:
1. Siūlomas stiklinės jungties (galerijos) sprendimas yra nepriimtinas. Šiame plėtros etape atsisakyti jos projektavimo;
2. Naujųjų korpusų apdailai rinktis prie Vilties gatvės aplinkos derančią šviesios spalvų gamos apdailą (Ekspertų tarybos svarstymui pateiktą variantą Nr. 4).
„Man patinka nesukaustyti, iš minios išsiskiriantys žmonės. Tada ir jų darbai būna tokie”, – sakė Friedricho pasažo architektė Dainora Abelkienė, kurios paskutinysis ten suprojektuotas namas „Vakarų ekspreso” inicijuotuose rinkimuose klaipėdiečių buvo pripažintas gražiausiu per visą nepriklausomybės laikotarpį iškilusiu pastatu.
Jūs projektavote vokiečių kapines, administracinių pastatų kompleksą K. Donelaičio gatvėje, naktinį klubą Kurpių gatvėje, aibę jaukių kavinukių. O kur pati gyvenate?
Kareivinių gatvės geležinkelininkų daugiabutyje, kurio rekonstrukcijai dariau projektą, ir už tai man buvo leista ten apsigyventi. Namas senovinis, aukštom lubom, bet jų mano palėpėje nėra. Aš pareinu ten ilsėtis.
Palėpė man asocijuojasi su slaptavietėmis…
Aš pati norėčiau tokių į slaptą kambarėlį besisukančių durų, kokias matome filmuose, pilyse. Šiaip slaptavietės įmontuojamos balduose, spintutėse, bet jose dažniausia laikomi ginklai ir dokumentai. Brangenybės – bankuose.
Kad gimtų architektūra, reikia dvasingo ir turtingo užsakovo, talentingo architekto ir gerų meistrų.
Daugiausia projektuoju interjerus. Patys gražiausi man yra balti, ir erdvė – tai, kas matyti pro langus, man kur kas svarbiau negu daiktai.
Laisviausiai per šį brangymetį jaučiausi, kai kūriau interjerą žinomai klaipėdiečių šeimai. Jie leido sau įsirengti namus labai ryškiai: raudona virtuvė, liepsnojantys tapetai, kaip žolė žalia vonia. Tik jauni nežaboti žmonės gali tokiame gyventi, ir tik tam tikru gyvenimo periodu.
Kai užsakovai generuoja visas idėjas, kokias pasiūlysi, o architekto vaizduotė beribė, – viskas priklauso nuo mecenato, kuris gali ir nori tai įgyvendinti. Kai Friedricho pasažo savininkai pakvietė mane dirbti, tapome beprotišku tandemu. Tarkime, vyninėje padarėme „grabus” daugybei butelių sudėti ir „triušių narvus”.
Menininkas kuria tarsi apsėstas, laviruodamas tarp pesimizmo ir aiškiaregystės. O kaip architektas?
Pirmiausiai jis yra amatininkas profesionalas. Kūrėju pasidarai tik subrendęs ir pastatęs namą – jeigu ne visai savo rankom, tai bent prižiūrėjęs nuo pradžios iki pabaigos ne vieną ir ne du pastatus.
Dirbu visiškoje tyloje, tamsoje. Galvoju: kaip žmogus gyvens ir kaip tas pastatas gatvėj ir mieste atrodys, kokia bus jo funkcija ir istorija? Tai kaip organizmas.
Vienas kolega sakė, jeigu nors 30 procentų, ką nusipaišei, pavyksta įgyvendinti, tai jau labai gerai. Dabar jau pavyksta ir daugiau.
Šimto metų sulaukusi Nobelio premijos laureatė R. Levi -Noltalcini sakė, kad vyrai primeta moterims savo valdžią fizine jėga, o ne intelekto galia. Esą stiprus kūnu gali būti nešikas, bet ne genijus.
Skaičiau nuostabią norvegės feministės knygą apie laukinę moterį. Pirmasis moters pradas yra intuicija. Bėgant metams imi suprasti: kuo labiau ja vadovaujiesi ir jai atsiduodi, tuo mažiau klysti. Vyrai su savo protu, didžiuliu pasitikėjimu savimi prieš tą galingą intuiciją, kurią moteriai davė gamta, yra bejėgiai. Bet tu turi būti sveika, finansiškai nepriklausoma, atvira visoms galimybėms, kupina energijos.
Ką manote apie samprotavimus, jog vyrams pasitenkinti užtenka kūno, o moteriai visada reikia sielos: vyro, vaiko, net šuns.
Turbūt nieko nepasiekčiau, jeigu nebūčiau valdinga, bet man labai patinka iš šalies tyliai stebėti, kaip ir kodėl viskas rutuliojasi. Jau seniai supratau, kad įsiskverbti į kito sielą nepavyks. Aš iki galo nesuprasiu nei ką mano vyras, nei ką duktė galvoja. Kuo įnirtingiau stengiuosi tai daryti, tuo blogesni santykiai. Kur kas šilčiau bendraujame, jei padarau skanią vakarienę ir gražiai padengiu stalą.
Ar tikrai šeima yra ne du žmonės, partneriai, bet ir kažkas trečias – aukštesnė jėga?
Sausio 24 dieną sukaks aštuoniolika metų, kai mes su vyru gyvenam kartu. Jis yra matematikas programuotojas, proto ir logikos žmogus. Visiška mano priešingybė. Dukra Urtė – mūsų abiejų priešingybė.
Aš labai prieraiši. Net jeigu ir apsibaru ar esu suirzus, – ilgiuosi šeimos, tų pokalbių… Ir sutikti Kalėdas irgi norisi tik su ja. Nėra didesnio malonumo, kaip visiems kartu slidinėti kalnuose arba lakstyti dviračiais.
O amžini kartų konfliktai?
Mūsų tėvų karta buvo pesimistai. Mūsiškė karta daug dirbo ir gėrė. Mano dukra yra šio laikmečio žmogus ir geriausia mano mokytoja. Ji neturi mūsų kartos svyravimų, kankinimosi. Visa jaunoji karta yra aiškesnė. Jie ir draugauti moka labiau – taip pat ir su savo griežtais tėvais, ir seneliais…
Pakalbėkime apie mūsų miesto dvasią. Manau, miestui jos ir suteikia architektūra. Prisimenu, kaip naršydavau po Vilnių tarsi po dievo vidurius… Klaipėdoje – nykios erdvės.
Klaipėdoje man įdomiausi yra charizmatiškieji menininkai: Angelina Banytė, Izrailas Baroti, Vidas Bizauskas, – jų polėkis ir sukurti darbai. Yra labai įdomių galerininkų. Atvažiavusi čia po studijų gavau geras pamokas anuomečiame Paminklų konservavimo institute.
Architektas Vaidas Guogis su restauratoriais prikėlė gražiausius senamiesčio pastatus, jam buvo vieni niekai iš griuvenos Nidoje sukurti pasakų namelį. Ko verta vien „Ešerinė”! Jonas Tatoris žinojo kiekvieno Klaipėdos namo istoriją, o šviesaus atminimo Vytautas Šliogeris prie faktų dar po anekdotą pridėdavo. Man niekas čia nykumos neparodė, tik daug gražių dalykų – fortus, Jono kalnelį, senąjį paštą. Bet Klaipėda yra provincijos miestukas, ir ji negali turėti to, ką turi Praha, Strasbūras ar Paryžius.
Man regis, giliausius jausmus sugebame išgyventi tokioje aplinkoje, kuri jiems suteikia foną. Kai buvau klaikiai įsimylėjusi, po pasimatymo taksi lėkdavau į Vilniaus katedrą išsiraudoti tarp tų paveikslų ir vargonų muzikoje.
Aš manau, kad aplinka ne tiek daug žmogui daro įtakos. Svarbiau vidinis pasaulis, šeima, tai, ką jis gavo iki penkiolikos metų. O paskui žmogus gyvena iš to, ką gavo.
Tam tikra aplinka veikia tam pasiruošusį žmogų. Bet, tarkime, bet kokio išsilavinimo žmogų, visus be išimties veikia kalnai ir jūra, baltas sniegas. Nors kai buvau Venecijoje, kriokiau prie kiekvienos madonos – buvo šitaip gražu…
Ar turite tuštybių? Skudurai, batai, rankinės?
Manau, kad tai visiška tuštybė. Kai žmogus nori patikti visiems – netgi nieko nedarydamas, nori, kad visi juo žavėtųsi. Esu sentimentali. Man kaimo babūnės numegztos pirštinės daug gražesnės už „Vuitton” rankinę, o rūtų darželis – už kvailą puokštę su visais dekadansais.
Manau, kad su vertybėmis nusivažiavome: rankinės, batai, perlai… Mano amato žmonės mato, iš ko tai padaryta, labai greitai įvertina, kad ta vardinė „tašė” yra penkerių metų senumo, neverta pinigų, o akinių rėmeliai, kainavę šimtus, iš tikrųjų verti dešimties litų. Gražūs daiktai man patinka, bet verčiau už neprotingus pinigus nusipirksiu knygą ar kelionę.
Ovidijus sakė: „Žemes teuždaro ir jūras – dangaus neužskliausi, mes juo parkeliausim”. Ar skraidote padangėmis?
O taip. Mėgstu visa, kas yra nesukaustyta. Man patinka žmonės, kurie gali naktį visus pažadinti, kad paskaitytų haiku. Patinka turintys talentą ir šiek tiek sarkazmo, išsiskiriantys iš minios. Kai gurmanų vakarėlyje visi su žinovo mina ragauja rūšinį vyną, o vienas žmogus geria degtinę…
Šaltinis: Ivona Žiemytė, "Vakarų ekspresas"
NUTARTA:
Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato pastato ir pagalbinių pastatų statybos (Kauno g. 6) projektiniams pasiūlymams pritarti.
Įgyvendinant projektą, fasadų apdailai naudoti klinkerines plytas.
Autoriams rekomenduojama tolesniuose projektavimo etapuose atsižvelgti į Ekspertų tarybos narių pastabas dėl želdinių būtinybės pastato sklype.
NUTARTA:
Klaipėdos apskrities ligoninės naujų korpusų ir patologijos-anatomijos korpuso projektiniams pasiūlymams nepritarti, nes pakartotiniam svarstymui pateiktu projektu neatsakyta į pirmajame Ekspertų tarybos posėdyje suformuluotas pastabas.
Ekspertų tarybos posėdžiui pateikta medžiaga dėl Patologijos – anatomijos korpuso statybos įvertinta kaip nepakankama.
Kitam svarstymui pateikti tarpusavyje suderintus Klaipėdos apskrities ligoninės naujų korpusų ir patologijos-anatomijos korpuso projektinių pasiūlymų fasadus.
Siūloma ieškoti kitokio sprendimo įvažiavimui į automobilių saugyklą, atsisakant “duobės” Vilties gatvėje.
Balsavimas(dėl pritarimo projektiniams pasiūlymams):
3-Už
8 –Prieš.
Sausio 8-ąją posėdžiavę Teritorijų planavimo komiteto nariai atidėjo UAB „Klaipėdos projektas“ (projekto vadovė M. Ramanauskienė) parengtų teritorijos tarp Dvaro ir Akmenų gatvių, Dvaro g. 7 (Tauralaukyje) detaliojo plano sprendinių svarstymą.
Komiteto nariai pateiktoje medžiagoje neaptiko informacijos apie greta planuojamos teritorijos esančių sklypų numatomą raidą. Tad planavimo organizatorių ketinimai savo valdomoje teritorijoje greta veikiančios statybinių prekių parduotuvės statyti keturių aukštų administracinį pastatą bus svarstomi dar kartą.
Atidėtas ir žemės sklypo prie pastatų Sulupės g. 3A, 3B detaliojo plano koncepcijos (projekto vadovė V. Paulionienė) svarstymas. Planavimo organizatorius – UAB “Koopverslas” – vietoj neveikiančių prekybos paviljono ir taros supirktuvės ketina statyti 5-ių aukštų vienos laiptinės gyvenamąjį namą, prieš tai detaliuoju planu suformavus 10 arų sklypą. Komiteto nariai projekto rengėjams pakartotiniam svarstymui pasiūlė parengti ne tik šio sklypo, bet ir greta esančių teritorijų projektus, kuriuose būtų matyti, ar naujo statinio atsiradimas nepablogins jau esamų namų gyventojų gyvenimo kokybės.
Pritarta tik vienam iš trijų svarstytų klausimų. Liepojos g. 154 esantį 15 arų sklypą valdantys savininkai jį pageidauja dalinti į du sklypus ir juose statyti gyvenamuosius namus. Politikai pateiktiems priešprojektiniams pasiūlymams (projekto vadovas S. Plungė) neprieštaravo.
Kolega Arvydas pasidalins įspūdžiais apie Insbruke aplankytą Z.Hadid projektuotą Nordpark’o funikulierių ir Bergisel‘io tramplyną.
Kitas kolega – Mantas – jį papildys savo įspūdžiais apie kitą Z.Hadid „daiktelį”, aplankytą Saragosoje, pasaulinėje parodoje (kur stovėjo toks šlapias Lietuvos paviljonas). Apie pačią parodą pakalbės taip pat.
Tuo pat metu bus padaryta įžanga nepertoliausiai esančiam kitam “daiktui”, Bilbao mieste stovinčiam F.Gehry suprojektuotam muziejui gerai žinomu pavadinimu, aptarti.
O tada tikimės filmo apie tą patį F.Gehry kūrinį.
Kaip pirmam šių metų susibėgimui, temų turėtų užtekt…
Laukiam!
Klubininkai
Beveik du mėnesius vykę dienraščio „Vakarų ekspresas” inicijuoti gražiausio per visą nepriklausomybės laikotarpį iškilusio uostamiesčio pastato rinkimai atskleidė, jog klaipėdiečių širdžiai artimiausia tai, kas atiduoda pagarbą istorijai.
Visas konkurso nugalėtojų trejetukas dvelkia reveransu Klaipėdos praeičiai. Šiuos pastatus projektuodami klaipėdiečiai architektai gilinosi į istorinių tyrimų medžiagą, peržiūrėjo senuosiuose atvirukuose užfiksuotus vaizdus, bet istorijos aklai nekopijavo – siekė aukso vidurio tarp praeities ir dabarties.
Intensyviausiai „Vakarų ekspreso” skaitytojai balsavo už architektės Dainoros Abelkienės suprojektuotą Friedricho pasažo pastatą, padėjusį tašką viso pasažo rekonstrukcijoje. Jam atiduoti net 8573 balsai. Antroje vietoje – 8532 balsus surinkę blokuoti namai Giruliuose, Turistų ir Palangos gatvėse, sukurti architekto Vytauto Paulionio. Trečioji vieta, klaipėdiečių sprendimu, atiteko ant Danės upės kranto stovinčiam Ryžių malūnui, suprojektuotam architektės Snieguolės Stripinienės – už jį balsuota 5667 kartus.
Į penketuką taip pat pateko rusų architekto Dmitrijaus Borunovo suprojektuota cerkvė, stovinti Smiltelės gatvėje (4651 balsas) ir klaipėdiečio Rolando Rakevičiaus sukurtas prekybos centras „SBA idėjos namams” Baltijos prospekte (3000).
„Įdomūs rezultatai, – pripažįsta Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkė Ramunė Staševičiūtė. – Apskritai šis projektas sveikintinas, nes ne visada tie, kurie projektuoja, turi galimybę išgirsti miestiečių nuomonę.”
Solidžiausiu darbu iš pirmaujančiųjų R. Staševičiūtė laiko Ryžių malūną. Friedricho pasažas, anot jos, klaipėdiečiams daro įspūdį kaip atrakcija, vykęs verslo projektas.
„Cerkvė – grynai rusiška, bizantiška architektūra. Gal tuo ji ir patraukli, kad kitokia, gal čia taip pat atrakcijos elementas? Na, o sublokuoti namai – Giruliams nebūdingas užstatymas, čia būdingos vilos. Nors postmodernizmas, kaip reiškinys, gali būti Klaipėdoje – neturime tokio”, – apžvelgdama konkurso rezultatus svarstė R. Staševičiūtė.
„Fachverkiniai pastatai visada gražūs”
Snieguolė STRIPINIENĖ, Ryžių malūno projektuotoja
Ryžių malūnui nemažai žavesio suteikia vieta prie upės. Be to, fachverkiniai pastatai visada labai gražūs. Tačiau fachverko taip paprastai neatkursi, nes tai – visa konstrukcija. Neatkuriant konstrukcijos paprasčiausia būtų medis ir tinkuotos sienos, bet tai būtų falsifikacija. Suradome šiuolaikiškesnį būdą. Improvizavome siekdami, kad būtų matyti, jog pastatas yra naujas, bet jis panėšėtų į seną. Atstatyti pasirinkome pagal atvirukus, kuriuose buvo užfiksuota paskutinė ryžių malūno stadija. Pastatas yra buvęs skirtingų pavidalų, bet, pavyzdžiui, tuo metu, kai jis buvo trijų stogų, ir jo aplinka buvo kitokia – ne miestas, o laukai.
„Kulto namai atspindi tai, kas geriausia”
Anatolijus STALBOVSKIS, Dievo Motinos Globėjos ir Šv. Mikalojaus parapijos klebonas
Cerkvę Smiltelės gatvėje projektavo architektas Dmitrijus Borunovas iš Rusijos. Jis užsiima cerkvių architektūra ir yra plačiai žinomas. O kodėl žmonės balsuoja už mūsų cerkvę? Todėl, kad ji tikrai graži. O kas yra gražu? Paklauskite vaiko, ir tai, ką jis parodys, iš tiesų bus nesumeluotai gražu. Religinė architektūra, nesvarbu, ar tai būtų stačiatikių cerkvės, ar budistų šventyklos, ar musulmonų mečetės, atspindi tai, ką geriausio turi žmogus – vienų talentą, kitų finansus, trečių darbą, ketvirtųjų maldas. Kulto namų statyba yra visų žmonijos vertybių vienovė, todėl rezultatas ir yra šventyklų grožis. Gaila tik tiek, kad mūsų cerkvės – vis komplekso – grožis nelabai matyti – būtų puiku, jeigu ji stovėtų aukščiau.
„Grožio paslaptis – mastelis”
Dainora ABELKIENĖ, Friedricho pasažo architektė
Tinkamas mastelis padaro pastatą gražų. Pasažo užstatymas buvo išlikęs, bet paskutinio pastato, dar 1942-aisiais stovėjusio, nebebuvo. Buvo padaryti istoriniai ir archeologiniai tyrimai. Dabartinis pastatas yra panašus į anksčiau ten stovėjusį, bet stilizuotas taip, kaip man norėjosi. Svarbiausia mintis buvo ta, kad pastatas turėtų skulptūrą. Tai buvo ir užsakovo, ir mano noras. Prūsų miestai, prūsų namai buvo puošiami skulptūromis.
Laukinio atvaizdas naudotas dar senovės Europoje, toks yra ir Vilniaus herbe. Laukiniai kaip simboliai yra atėję iš labai senų laikų. Norėjome, kad ir čia atsirastų toks simbolis.
Įkvėpimas – istorinės vilos
Vytautas PAULIONIS, sublokuotų namų Giruliuose Palangos ir Turistų gatvėse projektuotojas
Kas suteikė įkvėpimo? Giruliai su savo pradžios statyba, kai ten buvo tik vilos, tarpukario Lietuvos architektūra – keli pastatai yra išlikę, gana įdomūs. Pasisekimą lėmė ir teisingas užsakovas – „Metva”, – ir architekto Romo Gailiaus parengtas detalusis planas. Smagu buvo ir šį projektą derinti. Čia labai daug sudedamųjų dalių, bendras darbas.
Šaltinis: Giedrė Norvilaitė, "Vakarų ekspresas"