Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos narys Mantas Daukšys uostamiestyje pasigenda individualių buvimo ženklų, objektų, turinčių atpažįstamus šeimininkus – be to mūsų miestas atrodo sausas ir nepritaikytas visaverčiam gyvenimui.

Kas jūsų, kaip architekto, akims labiausiai kliūva Klaipėdoje ir kas jas džiugina?

Lengviau būtų formuluoti architekto nuomonę apie vietas, kurioms galėtum likti objektyvus. Gimus, augus ir gyvenant Klaipėdoje sunku išlaikyti racionalų požiūrį, maišosi labai asmeniški potyriai bei viltys. Čia padeda tik trumpesnių ar ilgesnių išvažiavimų svetur patirtis.

Kliūva savotiškas mūsų aplinkos skurdumas. Kiek įvairialypis ir spalvingas galėtų būti miestas, tiek jis čia, rodosi, yra suglostytas ir „sureguliuotas”. Rodos, tai galėtų reikšt tvarką, bet ta tvarka savotiška, be žmogaus mastelio. Tai – ne tik monotoniški miegamieji rajonai. Net senamiestis, įkurtas komandiniu būdu, dar apvalytas pokariu nuo per šimtmečius priaugusių chaotiškų darinių, priemiesčių, puikiai pritapo prie geometrizuotos, „racionalios” sistemos.

Pasigendu įvairesnių gyvensenos formų – kad ir netobulų, bet įdomesnių. Tokių, kaip Kauno naujamiesčio kiemai, kaip Vilniaus Užupis iki ten apsigyvenant naujiesiems vilniečiams. Tai – individualaus būsto ženklai su visais gerovės elementais: savais kiemukais, želdiniais, suoliukais, aikštelėmis buvimui, žaidimui, poilsiui. Su objektais, turinčiais atpažįstamus šeimininkus.

Naujieji biurai, daugiabučiai – puiku, bet sausa, žmogaus buvimo ženklų čia sunku užčiuopti. Prekė ta pati – geras vaizdas pro langą. Lyg kitų potyrių ir neturėtume, tik spoksojimo malonumą.

Koks dar individualumas, atrodytų, čia gali būti reikalingas, jeigu žmogaus siekis pranokti pačiam save dabar realizuojamas puikiai – statiniai vis įspūdingėja, didėja? Bet šalia reikalingas ir kitas, smulkesnis mastelis. Gausybėje privačių iškabų, versliukų tokie ženklai jau užčiuopiami, ir tai puiku, tačiau gyvenamojo būsto formose – ne.

Atrodo, miestas paliktas verslui ir visagalei visokeriopai infrastruktūrai, o tikras visavertis gyvenimas tuoj tuoj išsikels užmiestin. Lyg gyvendami mieste darytume kažkokį laikiną veiksmą, nevertą dėmesio, o štai tikrasis gyvenimas bus vėliau – miške. Absurdiška tokia vertybių dėlionė, skaudu, kad „amžinai laikiną” gyvenseną primetame ir tiems, kurie negali pasirinkti – vaikams, neskirdami jiems mieste jokių gerovės objektų.

Tikiu, kad tai kokiu nors skaudžiu būdu atsilieps ateityje. Galima teisintis daug kuo – netobulais įstatymais, praeitimi, bet tai – tik šiandien čia gyvenančių silpnybės prieš aplinkybes paliudijimai.

Studentavimo laikais teko jaustis dideliu savo miesto patriotu, o grįžus nusivilti, bet teigiamus dalykus susirankioju iš smulkmenų – iš kasdienių mažų sunkumų ir laimėjimų. Tai – asmeninės patirties dalykai, tačiau gimtajame mieste jie tikriausiai padeda darbe.

Čia žmogiškasis mastelis giliau yra įmanomas pajusti – verslo sistemos tėra įvaizdžiai. Sunkmečiu tai gražiai pasimatė. Liko tik žmonės. Išsigydžius asocialumą, čia visos trokštamos veiklos gali vykti ir skleistis. Taigi perspektyvos veikti didelės, gal net didesnės, nei kur nors labiau sukalkėjusių miestų bendruomenėse, ir tai patrauklu.

Ką ir kaip mūsų senamiestyje būtų galima pakeisti, kad jis atgimtų, ir kas to turėtų imtis – visi klaipėdiečiai ar miesto valdžia?

Pirmiausia abejoju atgimimu. Tenka pripažint, kad senamiesčių laikas praeina kartu su išgyventomis emocijomis, laiku ir žmonėmis, juos kūrusiais, su tuo pradingusiu gyvenimo būdu. Bandymas priversti senolius šokti pagal šiuolaikinę muziką ne visada gerai baigiasi ir šiaip sau atrodo. Kaip ir žmogaus saulėlydyje – ką geriausiai galime imti ir gauti – kasdien tirpstantį ryšį su prabėgusiu laiku, savotišką pasakojimą, kuriame pasitikrinami ir dabarties išgyvenimai. Taigi galėtume leist pasakotojui įsitaisyt patogiai – tai pademonstruotų ir mūsų kultūrą.

Žinoma, vilioja iškart griebtis investicijų, reikia tik vėliavos, pvz. „senamiesčio gaivinimas” – ir uždarbis bei kita nauda matyti aiškiai. Tačiau tai – tiesiog primityvaus pirmykščio žmogaus kelias.

Čia reikalingesnis nuoseklus mąstymas ir darbas susidėliojant, kokių lūkesčių dėl šios ar kitos miesto teritorijos turima, ir kokie sprendimai jau yra priimti, kokie susitarimai pasiekti. Jau senokai esame ištobulinę įrankius tiek, kad pakeisti galime viską. Net laikas tapęs nebe kliūtimi – sudarydami ilgalaikius susitarimus ir programas galime savo klaidas užprogramuoti ilgam, net ir po savo žemiškosios kelionės pabaigos. Viena, kas stipriausiai daro įtaką sprendimams – noras. Noras siekti vieno ar kito tikslo arba viską pakeisti ir nesilaikyti sutartų dalykų. Noruose arba lūkesčiuose susigaudyti, deja, sudėtingiausia, tačiau toks ir turėtų būti miesto ateities strateguotojų darbas – išklausyti, apibendrinti ir tik tada siūlyti veikti.

Europinė tradicija atsiskleidžia senamiesčiuose kaip derinanti visas gyvenimo formas – individualizuotą būtį privačiame kiemelyje, verslą šurmuliuojančioje gatvėje, puikybę grandioziniuose rūmuose ar statulose ir kartu intymų dvasingumą koplytėlėje ant gatvės kampo. Viskas šalia ir išmaišyta. Ir tai ne tik žavi. Tai – lyg skaitomas pranešimas apie tai, kad čia visos žmogaus saviraiškos formos gali reikštis ir būti suprastos, taip siunčiant žinią žmogui apie savotišką saugumą čia būti ir reikštis. Išvalius tokius ženklus iš aplinkos natūralu, kad aplinka tampa suvokiama kaip „nesaugi”, galbūt man netinkama.

Gebėjimas subalansuoti įvairiausias funkcijas ir galėtų būti ta žinia, kurią visos viešos erdvės mieste, kartu ir senamiesčiuose neštų gyventojams, verslui, svečiams – kad šiame mieste įsiklausoma į nuomonių įvairovę, čia saugu savo nuomonę turėti, čia yra galimybių mintis reikšti ir realizuoti. Ir realizuoti save ne tik viešojo meno srityje, kuri, manau, jau per daug akcentuojama – taip pat svarbios verslo, visuomeninės veiklos, pažinimo, meilės artimui ar silpniesiems visuomenės nariams, puikybės bei savimeilės sritys – visos, kur reiškiasi žmogus. Galiausiai tam miestas ir įkurtas – kur visa žmogaus gali būti pareikšta, sumaišyta, iškepta ir patiekta.

Pasitikėjimas aplinka – didžiausia nauda, kokia tik gali būti. Be pasitikėjimo joks pirmas žingsnis negalėtų būti žengtas. Nesaugumas – pirmiausia, ko kiekviena būtybė stengiasi išvengt. Tačiau tai dar platesnė tema.

Kas ir kaip subalansavimo galėtų pasiekti – klausimas aiškesnis. Akivaizdu, kad miestas nėra gamtos kūrinys. Jam reikalingas kūrėjas – statytojas, užsakovas. Ryšku, kad tokio trūksta. Mes, mieste gyvenantys, veikiantys lyg turėtume teisę ir prievolę imtis tokios iniciatyvos, tačiau abstrakčiai „valdžiai” dažnai atiduodame teises kurti savo aplinką kartu su prievolėmis ją prižiūrėti. Tai – iš nelaisvės paleistų žmonių negebėjimas tvarkytis, reikšti iniciatyvas. Tačiau iš tokio pat molio su trūkumais ir tas daiktas „valdžia” nulipdytas. Taigi būdas vienas – padėti vieni kitiems.

Būtų puiku, kad problemas, tikslus ir kriterijus būsimiems sprendimams apsibrėžtų vietoje gyvenantys ir veikiantys žmonės, susivieniję tikslams siekti į vienokias ar kitokias bendruomenes, galinčias suformuluoti ir išreikšti konsoliduotą nuomonę. Tik taip ir įmanoma pasiekt jiems, būsimiems vertintojams, teigiamo rezultato. Ir net jei pirmieji rezultatai būtų ne tokie įspūdingi, įgyta patirtis būtų daugel kartų svarbesnė. Tai tiesiog didelio kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas – su žmonėmis išsiaiškinti ko trūksta, kad būtų geriau. Jis visada atrodo sunkesnis nei tiesiog griebtis kastuvo, tačiau turtingesnių kraštų patirtis rodo, kad toks yra kelias pasiekti aplinkos kokybei.

Ėjimas bendravimo keliu ir būtų žingsniai bendruomenėms formuotis. Čia labiausiai ir būtų reikalingi viešojo administravimo, arba „valdžios” gebėjimai – dirbti su žmonėmis. Atrodo, to visaip vengiama. Matyt, čia dar koks prarastas meilės žmonėms kaulelis reikalingas.

Architektui valdžioje sukoncentruota galia galbūt būtų lengvesnis užsakovas, tačiau neatrodo, kad tokia sovietmečio praktika būtų teigiamai pakeitusi aplinką, greičiau priešingai. Dar blogiau, kada nei bendruomenė, nei valdžia” nesiima statytojo vaidmens. Tuomet laisvė veikti kaimo statybininkų brigadoms, architektas miesto statyme nebereikalingas.

Sakoma, kad Klaipėda – sovietinis, industrinis miestas. Ar įmanoma ir ar reikia keisti sovietmečiu pastatytų mikrorajonų veidą?

Sovietinis, industrinis miestas – kas tai? Pirmiausia tai sąvoka, apibrėžianti kažkokį įvaizdį mūsų galvose. Verta paieškot ir stiprybių tame įvaizdyje. Gal iš užuominos „industrinis” galima ištraukt vertingą grūdą? Negi visi miestai ir miesteliai turi tapti turizmo traukos vietovėmis?

„Visi” greitai apsiverčia į „niekas” – tuomet vėl svarbus identiteto klausimas. Taigi dėmesys aplinkai turėtų ištraukt tas savybes, kurios yra. Industrinis – tai tam tikrų veiklų ir socialinių grupių gausa pasižymintis miestas, kurių dominavimas atsispindi ir miesto kultūroje. Atsisakius neigimo gal verta pažiūrėt, ką tai sukuria ir kaip pasireiškia? Pvz. muzikoje (kad ir rusiškoje, ko bijoti?), teatre (akivaizdu – teatro jau net nebėra), gatvės kultūroje ir t. t. Tai galėtų duoti dividendų ateityje, arba tiesiog likti nepastebėta…

Tai, kas šiandien yra subkultūra (ne visa, žinoma), prabėgus laikui taps kultūra (kaip tapo bliuzas, rokas, bitlai, ir t. t.). Yra miestai, sėkmingai įvairiausias savastis išreklamavę ir pavertę įvaizdžio dalimi (žinomiausi – Orleanas, Liverpulis).

Sąvokoje „sovietinis” sunku matyti teigiamas puses, tačiau apibūdinimas teisingas. Kaip ir visuose „izmuose”, socializmo paveldo pačios šaknies reikšmė tobulai diskredituota ir iškreipta. Ryškiausias palikimas – žmonių asocialumas, bendravimo įgūdžių praradimas. Tačiau nuo to gydoma, ir intensyviai – „europiniais pinigais”, programomis, kad ir kokį juoką tos programos keltų. Kai nustosime šaipytis ir pažiūrėsim rimtai, tai bus ženklas, kad sveikstame.

Gretimoje šalyje yra mažos kaimo bendruomenės inicijuotas projektas (turbūt ne vienintelis), periodiškai pafinansuojamas europiniais pinigais – kaip kaimo senelius visaverčiai sugrąžint į visuomenę, sudominti priimamais sprendimais dėl jų gyvenamosios aplinkos ir įteigti mintį, kad nuo jų taip pat kažkas gali priklausyti. Pagalvojus, tokia programa praverstų daugumai mūsų darbingų ir apsišvietusių žmonių. Ką ten Latvijos seneliams kaime – juk daugelis mūsų taip pat panašiais dalykais netikime.

Apibūdinimas „sovietinis” taip pat ir ypač atsiskleidžia negebant tvarkyti gyvenamosios aplinkos. Žmogus čia nedalyvauja – tik beasmenis „sovietas” – miesto administracija. Šluota – pagrindinis valdžios įrankis ir simbolis. Tačiau tai jau nusibodę, iš to jau galime šaipytis, matyt, netrukus ir turės pasikeisti.

Taigi kai kas gero yra, tačiau sąvoka „viskas” ir „niekas” yra taip arti viena kitos, kad čia netinka. Su žmogaus gyvenamąja erdve reikia elgtis atidžiai. Gilintis ir suvokti priežastis, išsiaiškinti siekiamybes, pabandyt paprognozuot pasekmes, susidėliot planus, pasiskaičiuot ir tik tada imtis kūjo ir lopetos. Kad ir kaip nuobodžiai tai skambėtų, bet dalis vokietuko ar žyduko miestų tvarkymo sėkmės priežasties yra paprasta – kruopštumas, atidumas, tam tikras inžinerinis priėjimas prie, rodytųsi, neinžinerinės minties sferų.

Sovietmečiu atsiradusių miegamųjų rajonų „veidas” neatsiejamas nuo „kūno”, o ypač nuo „vidaus”. Šiandien tas veidas nemielas dėl daugybės moralinių ir techninių priežasčių. Skirtingoms priežastims – skirtingi gydymo būdai. Techninės priežastys gali būti išspręstos, tačiau reikalingas tikėjimas sąnaudų pagrįstumu. Moralinės priežastys taip pat galėtų būti sprendžiamos, bet čia klausimai dar sudėtingesni. Ir čia niekas neturėtų mosuot išankstiniais atsakymais – reikalinga dėmesingai susidėliot pliusus ir minusus. Ir pirmiausia ten gyvenančių žmonių.

Gausiai želdiniuose skendintis draugiškų žmonių daugiabutis su minimaliais rūpesčiais eksploatacijai – argi ne tokie pat namai puikmečiu toliau sėkmingai buvo statomi ir parduodami? Argi jų „veidas” buvo svarbiausias? Mano galva, būtent techniniais „viduriais” jie stipriausiai ir skiriasi. Tačiau čia kaip ir gydant žmones – svarbiausias yra jų vidus, dvasinės gyvenančiųjų vertybės, diktuojančios gyvenimo būdą, dėl kurio tie miegamieji rajonai ir atrodo sergantys.

Siūbuodami temą paviršutiniškai prisišauksime visuotinį „atnaujinimo vajų”, kuris tiek realus, kiek realu tokiam marazmui gauti finansavimus sustambintose statybininkams palankių fondų eilutėse. Ir kaip tų rajonų statybos vajuje, taip ir bet kokiame kitame vajuje užtikrinti kokybę bus neįmanoma. Tiesiog klausimų sprendimo mastelis taps per didelis, o rezultato, produkto vartojimas liks smulkiai individualizuotas, privatus. Konfliktai neišvengiami.

Atnaujinti reikia, akivaizdu, kaip ir bet kurį žmogaus sutvertą daiktą, tačiau tam, kad tų pačių klaidų nekartotume, būtų gerai pakeist mąstymą. Aiškiausias būdas – pasimokyt, kaip gretimuose, sėkmingiau besitvarkančiuose kraštuose daro. Natūralu, kad problemas, tikslus ir kriterijus apsibrėžia ten gyvenantys žmonės. Ir tai svarbiausia. Tik taip ir įmanoma pasiekt teigiamo rezultato – kuomet rezultatų vertintojas apsibrėžia ir užduotin perkelia kriterijus, kuriais vertins rezultatų „teigiamumą”. Taip pat lieka atsakingas už naudojimą ir priežiūrą.

Tačiau egzistuoja kita problema: vienas iš tokių daugiabučių teiktų privalumų, kodėl jie buvo ir yra pasirenkami konkuruodami su kitomis būsto formomis – galimybė negalvoti apie „tuos buitinius rūpesčius”. Už tokią galimybę žmonės sutinka mokėti didelę kainą. Galimybė negalvoti, skirti tam reikalingą laiką kažkam kitam, t. y. išreklamuotajam „sau” vilioja ir yra daug kuo panaši į žmogaus potraukį svaigintis – „užsimiršti”.

Taigi čia matau dar sudėtingesnį psichologinį klausimą – ar turime tam rasti priimtiną formą, ar priešintis? Yra Europos šiaurės šalių pavyzdžių, atrodytų, turėtume jais sekti, prieš tai prisipažinę, kad esame Šiaurės europos šalis, nors ir kokią spalvingą istoriją paveldėjome. Taigi, išeitų, dalis socializmo neišvengiama, kad ir kaip tai sukompromituota.

Šaltinis: Giedrė Norvilaitė, "Vakarų ekspresas"