2015 m. liepos 09 d., MB GREENMATERIALS LT kviečia Jus į seminarą, kuris vyks Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos salėje (Bažnyčių g. 6 -1, Klaipėda).
– Ekologiškų medžio apsaugos priemonių (alyvų, beicų, dažų) PAINTECO pristatymas.
– Konkursas, prizai ir vyno degustacija.
Lietuvos architektų rūmai kviečia į Architektų kvalifikacijos kėlimo kursus „Inovatyvių „Paroc“ produkcijos gaminių taikymo galimybės statinių projektavime“.
Programa:
- Pastatų energinis naudingumas KTU, prof. Raimonadas Bliūdžius
- Efektyvūs vėdinamų sienų sprendimai, Paroc Cortex sistema. Paroc, Giedrius Gelusevičius
- Paroc Air sistema- plokštiesiems stogams. Paroc, Aurimas Matulionis
- Paroc energiškai efektyvios statybos ir renovacijos praktika. Paroc, Giedrius Gelusevičius
- Sandarinimas ir A klasės vėdinamas fasadas. Exterus, Vytautas Narutavičius
AB “Hanner” kartu su Lietuvos architektų sąjunga organizuoja naujo verslo ir administracinio centro Žalgirio stadiono teritorijoje Vilniuje kūrybines dirbtuves.
Kviečiame teikti paraiškas dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse!
APIE NAUJĄ VERSLO IR ADMINISTRACINĮ CENTRĄ VILNIUJE
6,38 ha ploto AB “Hanner” priklausantis sklypas yra tarp Rinktinės ir Šeimyniškų gatvių ir tęsiasi iki dabartinių Sporto rūmų sklypo.
Čia ketinama sukurti naują verslo ir administracinį centrą, kuris kol kas neaktyviai lankomą, į miestą neintegruotą teritoriją paverstų Naujojo miesto centro dešiniajame Neries krante dalimi. Naujasis verslo ir administracinis centras turėtų taip pat kurti sinergiją su kitoje Šeimyniškių gatvės pusėje būsiančiu Lietuvos teismų kompleksu (planuojamu greta LR Prokuratūros).
Apie 50 % būsimųjų centro pastatų planuojama skirta valstybinėms institucijoms (pvz., ministerijoms), likusi dalis – viešbučiams ir biurams. Naujų pastatų architektūra turėtų atitikti šiuolaikinių biuro, administracinių, viešbučių pastatų vartotojų poreikius.
Pagal galiojantį detalųjį planą, sklype galioja tokie reglamentai: užstatymo intensyvumas 2,2; užstatymo tankis 60%; aukštingumas 9 aukštai; bendras naujų statinių plotas iki 141000 kv.m. Kultūros paveldo departamento apribojimas pietinėje sklypo dalyje: maždaug 1700 kv. m ploto užima senosios žydų kapinės, jose statyti nieko negalima.
Atsižvelgiant į sklypo lokaciją, miestui svarbias gretimybes bei prioritetą planuoti miesto teritorijas kompleksiškai, kūrybinėse dirbtuvėse bus nagrinėjama platesnė teritorija, apimanti ir būsimojo kongresų centro (Sporto rūmuose) sklypą, Neries upės pakrantės fragmentą, taip pat sklypus teritorijos pietrytinėje dalyje, kur projektuojami gyvenamieji namai.
Kūrybinių dirbtuvių dalyviai bus kviečiami panagrinėti galimus erdvinės struktūros variantus, AB „Hanner“ sklypo ryšius su miestu bei gretimais svarbiais objektais: Neries upe, Sporto rūmais, gyvenamaisiais kvartalais, planuojamu teismų kvartalu, žydų kapinėmis; transporto, pėsčiųjų ryšius nagrinėjamoje teritorijoje ir patekimą į ją privačiu ir viešuoju transportu, automobilių parkavimo variantus: automobilių parkavimo teritorijoje klausimas yra vienas svarbiausių klausimų.
Teritorijoje turėtų būti projektuojamos lokalios reikšmės viešos erdvės, skirtos centro darbuotojams, lankytojams ir miestiečiams. Šios erdvės turėtų būti sujungtos su miesto viešųjų erdvių sistema, turėti ryšį su paupiu bei būsimojo kongresų centro (Sporto rūmuose) erdve. Sklype neturėtų būti projektuojama tranzitinių gatvių, prioritetas teikiamas pėstiesiems, su galimybe patekti į teritoriją aptarnaujančiam transportui.
APIE KŪRYBINES DIRBTUVES
2015 m. liepos 14-17 d. (datos bus tikslinamos) vyksiančios architektūrinės kūrybinės dirbtuvės bus skirtos programos turiniui ir apimtims, teritorijos planavimo urbanistiniams, erdviniams principams patikslinti, nekeičiant detaliojo plano (UAB „Formatas A1“, bendradarbiaujant su „a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo biuras“). Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvaus 5 architektų komandos, iš kurių dvi – kviestinės.
Likusias komandas, dalyvausiančias dirbtuvėse, išrinks komisija. Preliminarus komisijos sąrašas:
– arch. Sigitas Kuncevičius;
– arch. Linas Naujokaitis;
– arch. Mykolas Kurtinaitis
– arch. Edgaras Neniškis;
– Vilniaus miesto vyriausias architektas Artūras Blotnys;
– Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis;
– AB “Hanner” valdybos pirmininkas Arvydas Avulis.
Kūrybinių dirbtuvių dalyvių atrankos kriterijai:
– Profesionalumas
– Kūrybinė patirtis
– Darbo su panašiomis užduotimis patirtis (privalumas, tačiau nebūtinas)
– Aktyvumas Lietuvos architektų sąjungos veikloje (privalumas, tačiau nebūtinas).
Iki 2015 liepos 8 d. 9:00 val. el. paštu info@architektusajunga.lt atsiųsti kūrybinės grupės portfolio (grupės narių vardai, pavardės, kūrybinė patirtis). Laikmena – .pdf, iki 5 Μb dydžio. Temos laukelyje nurodykite „Paraiška del kūrybinių dirbtuvių – verslo ir administracinis centras Žalgirio stadiono teritorijoje“.
Kūrybinių dirbtuvių dalyvių komandoms bus skiriama po 1500 Eurų.
PRELIMINARUS KŪRYBINIŲ DIRBTUVIŲ PLANAS
Liepos 14 d. (antradienis)
Pranešimai, supažindinantys su užduotimi
Vietos lankymas.
Liepos 15-16 d. (trečiadienis-ketvirtadienis)
Darbas savose (dalyvių) patalpose.
Liepos 17 d. (penktadienis)
Darbų pristatymas ekspertams (LAS patalpose, uždaras posėdis).
Liepos 23 d. (ketvirtadienis)
Viešas darbų ir ekspertų išvadų pristatymas (LAS patalpose).
APIE NAGRINĖJAMĄ TERITORIJĄ
(paremta 2008 m. rengto detalaus plano informacija)
Planuojama teritorija yra centrinėje miesto dalyje, Žirmūnuose. Teritorija ribojama Neries upės, Rinktinės, Šeimyniškių ir Raitininkų gatvių.
Vilniaus miesto Bendrasis planas iki 2015 metų teritoriją apibrėžia kaip vieną iš svarbiausių miesto centro teritorijų, jai keliami ypatingi reikalavimai pastatų ir viešųjų erdvių architektūros kokybei.
Iš pietų teritorija ribojasi su Vilniaus Žemutinės ir Aukštutinės pilies kompleksu – Vilniaus pilių rezervato teritorija. Planuojamas užstatymas (pastatų tūriai, jų aukštis ir išdėstymas) turi darniai įsilieti i Vilniaus panoramas ir gatvių ir viešųjų erdvių perspektyvas, nekonfliktuodamas su istorinių pilių siluetu miesto panoramose.
Rytuose teritorija ribojasi su gyvenamuoju kvartalu tarp Šeimyniškiu, Rinktinės gatvės ir Neries upės. Po Antrojo Pasaulinio karo šis rajonas formuotas kaip monofunkcinė viso miesto sporto ir rekreacinė teritorija. Tuo tarpu pastaruoju dešimtmečiu šis rajonas sparčiai užstatomas gyvenamaisiais namais.
Šiaurinėje dalyje, kitoje Šeimyniškių gatvės pusėje, greta prokuratūrų pastato planuojam kurti Lietuvos teismo kvartalą.
Vakarinėje pusėje teritorija ribojasi su teritorija, kurioje kol kas vyrauja mažaaukštis užstatymas, tačiau šiai teritorijai rengiamas atskiras detalusis planas, pagal kurį numatoma daugiafuncinis užstatymas. Numatoma, kad čia dominuos gyvenamoji paskirtis ir įsikurs aukštos klasės viešbutis.
Pietinėje planuojamos teritorijos dalyje yra žydų kapinės, uždarytos carinės valdžios įsakymu statant fortą1831 m., išmokant kompensaciją bendruomenei.
Taip pat pietinėje dalyje stovi Vilniaus koncertų ir Sporto rūmai (įtraukti į Kultūros paveldo registrą), kuriuose numatoma įrengti Kongresų centrą.
Teritorija yra Vilniaus senamiesčio apsaugos zonose A ir B bei Vilniaus senamiesčio griežto apsaugos reglamento zonose.
Teritorijai tarp Šeimyniškių, Rinktinės g. ir Neries upės 2008 m. buvo rengiamas architektūrinis-urbanistinis konkursas. 2008 m. pagal konkursą laimėjusio projekto („a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo biuras“) sprendinius rengtas detalusis planas (SĮ „Vilniaus planas“), kuris 2014 m. patikslintas (UAB „Formatas A1“, bendradarbiaujant su „a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo biuras“).
2014 m. Vyriausybė išreiškė ketinimus Sporto rūmuose įrengti Kongresų centrą. Šiuo metu dviems sklypams teritorijos pietrytinėje dalyje rengiami gyvenamųjų namų kvartalų projektai.
2015 m. sklypą teritorios šiaurinėje dalyje įsigijus AB „Hanner“, pakito būsima sklypo programa, todėl iškilo poreikis įvertinti užstatymo struktūras, nekeičiant detaliojo plano.
Kontaktinis asmuo: Kūrybinių dirbtuvių kuratorė Rūta Leitanaitė (Lietuvos architektų sąjunga), info@architektusajunga.lt, +37061572309
Edmundas ANDRIJAUSKAS, architektas
Nuo Lenino paminklo nukėlimo 1990 m. vis kyla ir vėl aprimsta aistros dėl Atgimimo aikštės sutvarkymo. Politikų kalbos, architektūriniai konkursai, detalieji planai, galimybių studijos per tuos metus liejosi kaip iš gausybės rago. Pinigai išleisti, laikas prarastas. Rezultatas – nulinis.
Dar kartą apie Atgimimo aikštę, rotušę ir… valią
Paskutinis atodūsis – gyventojų apklausa, kurioje, berods, trys šimtai miestiečių pareiškė, kad aikštę nori matyti kaip žalią oazę su suoliukais, fontanais ir netgi vandens kaskadomis. Demokratija nugalėjo – tik du šimtai respondentų matė aikštę iš dalies užstatytą.
Mero pavaduotojas suskubo patvirtinti savo pritarimą daugumos nuomonei ir pasižadėjo krūtine ginti ją Kolegijoje ir miesto Taryboje.
Puikiai suprantu politiką – būti daugumos (kad ir išreikštos visiškai nereprezentatyvioje apklausoje) valios vykdytoju žymiai saugiau ir mažiau atsakinga negu sunkiai ieškoti racionalaus, bet galbūt šiandien nepopuliaraus sprendimo. O čia dar rinkimai į Seimą nenumaldomai artėja….
Tad galime neabejoti – sprendimas dėl žaliosios aikštės su fontanais bei parkingu po žeme politikų bus priimtas pavydėtina balsų persvara. Pavieniai išdrįsusių nesutikti balsai paskęs skambių pažadų sraute, būsimų fontanų čiurlenime ir parko medžių ošime.
Tuo bus baigtas dar vienas aikštės tvarkymo epopėjos etapas, nes teks imti ir suskaičiuoti tokio sprendimo sąnaudas, jas suskaičiavus ieškoti pinigų, o jų negavus apsiriboti eiliniais pažadais.
Žemiau išdėstysiu dalies savo kolegų architektų ir mažumos klaipėdiečių nuomonę, tikėdamas, kad turi būti išklausyta ir kita pusė. Juolab kad prieš keletą savaičių susirinkę architektai dar kartą bandė atsakyti į klausimą, koks Atgimimo aikštės tvarkymo kelias yra pats perspektyviausias miestui ir jo bendruomenei.
Atmetus tarpinius ir jau nebeaktualius sprendimus, galime apibendrinti esant du pasiūlymus. Pirmas – atvira žalia aikštė, ją išplečiant iki Danės upės. Antras – dalinis (trečdalio dabartinės aikštės ploto) užstatymas, ją sumažinant maždaug iki Lietuvininkų aikštės parametrų. Taigi, apie tai, kodėl reikėtų siekti tokio sprendimo.
Vieta
Dabartinės Atgimimo aikštės vieta – unikali. Jos urbanizacijos istorija siekia XVII a. pradžią. Ši vieta per tuos 400 metų yra pergyvenusi ir viską naikinančius gaisrus, ir įtvirtinimų statybos vajų, ir prestižiškiausio miesto rajono plėtrą, ir pagaliau rusiškos artilerijos siaubą bei po to „atsiskleidusią” Lenino aikštės didybę.
Aikštė yra pagrindinių mūsų miesto arterijų – Herkaus Manto-Tiltų, Liepų-Naujojo Sodo gatvių ir Danės upės susikirtimo vieta. Kita vertus, aikštė yra vieta, kur miestas pirmiausia perlipa upę, ir kur radosi svarbiausieji Klaipėdos pastatai – paštas, magistratas (apskrities valdyba), birža, ir, žinoma, rotušė. Taip šioje miesto dalyje per keletą šimtų metų susiformavo respektabilus miesto centras, išlaikantis ryšį su senamiesčiu, bet demonstruojantis modernias miesto galias ir ambicijas.
Pakanka peržvelgti XX a. pirmosios pusės atvirukus, kad suvoktum, kad būtent čia buvo judriausia, prašmatniausia ir labiausiai fotografuojama miesto vieta. O 1945-aisiais prasidėjo naikinimas. Pradžioje – rusų artilerijos salvės, po to – griuvėsių ardymo talkos, dar išlikusio gyvenamojo namo nušlavimas ir galiausiai – gaisrinės bei apskrities valdybos pastatų nugriovimas 1981-aisiais.
Į žiojėjančią miesto žaizdą (kaip simboliška) pastatėme Leniną – „genijų, kuris atėjo visiems laikams”. Vladimiro Iljičiaus „amžinybė” truko tik gerą dešimtmetį – jis visgi išėjo. Liko didžiulė, ketvirčio senamiesčio dydžio vėjų perpučiama dykra su paradams paplatinta Herkaus Manto gatvės atkarpa. Iškilo beveik hamletiškas klausimas – statyti ar nestatyti? Jeigu nestatyti, tai kaip tvarkyti? Jeigu statyti, tai ką statyti?
Nestatyti
Aikštė nėra per didelė, problema – per žemi ją supantys namai, teigia architektai teoretikai. Rekonstruokime „Klaipėdos” viešbutį, uždėkime keletą aukštų ant rotušės, ir aikštės erdvė bus priimtina. Iš čia atsiveria vaizdas į senamiestį, reikia tik perkloti takus, sustatyti suoliukus ir apšvietimą, atidengti buvusių pastatų pamatus, įrengti fontanus, pastatyti mielas širdžiai skulptūras ir turėsime patraukliausią miesto aikštę. Sukompiliuotos urbanistinės sistemos grandį.
Suprantamas mūsų visų, ypač senosios kartos, prisirišimas prie įprastos aplinkos. Taip pat suprantamas architektų-urbanistų siekis įsprausti miesto vystymąsi į modernių (ar nelabai) teorijų schemas. Bet…
Mūsų amžius trumpas, o atmintis dar trumpesnė. Jau neatmename, kad iki Lenino du dešimtmečius čia jau buvo suoliukai, gyvatvorės, gipsinės gulbės su fontanais ir netgi kukli skulptūra tautų draugystei. Taigi buvo čia tai, ko šiandien taip siekia dauguma. Bet ar aikštė tada buvo mylima taip, kaip Teatro, o gal tokia jauki kaip Lietuvininkų?
Matyt, ne, nes ją tada, kaip ir dabar, košė vakarų vėjai, išvejantys žmones nuo rugsėjo iki gegužės.
Statyti
Kai architektai taria šį baisų žodį, nemažai daliai Lietuvos visuomenės iškyla sunkiai tramdomas noras priešintis. Verslininkai (žinoma, kartu su architektais) siekia sau tik pelno, miestiečiams nelieka nė lopinėlio laisvos žemės, pastato, žinoma, tik „stiklainius”, kurie darko miestą.
Visgi bandykime ramiai analizuoti konkrečią situaciją. Pirmiausia, žinoma, turime apsispręsti, ką statyti. Vietos unikalumas susiaurina pasirinkimo laisvę iki minimumo. Prekybos centras, eilinis administracinis pastatas ar prašmatnus daugiabutis, atsiradęs čia, nepratęs vietos sakrališkumo.
Paprasti pastatai, kaip ir pieva iki Danės upės, paneigs šios vietos unikalumą, galutinai palaidodama miesto centro atkūrimo idėją. O būtent ši idėja ir turėtų tapti pagrindiniu motyvu, ieškant sprendimo.
Klaipėdos centras keitė savo vietą keletą kartų. Iki XIX a. vidurio tai buvo Turgaus ir Tiltų-Turgaus gatvių sankryža. Iki XX a. vidurio centras kartu su rotuše susiformavo dešiniajame Danės krante abipus Biržos gatvės su nedidelėmis aikštėmis priešais rotušę ir Liepų alėją. Ten ir iškilo svarbiausieji miesto pastatai. Sovietiniais laikais nekvestionuotinas visų miestų centras buvo Lenino aikštė, kas ir buvo padaryta Klaipėdoje. Šiuo metu atsakyti, kur yra miesto centras, jo branduolys ir pagrindinis traukos objektas motyvuotai negalėtų atsakyti niekas.
Vakarų Europos miestų centrai (kaip ir Klaipėdos) tradiciškai formavosi greta rotušės arba katedros. Didesnė ar mažesnė aikštė ar bent paplatinta gatvė šalia šių pastatų formavo urbanistinę centro erdvę. Šia tradicija Vakarų krikščioniškosios civilizacijos miestai skyrėsi nuo rytietiškos tradicijos, kur savivaldos pastatai užleidžia vietą centralizuotos unitarinės valdžios rūmams (Kremlius – Raudonoji aikštė; Žiemos rūmai – Rūmų aikštė; Uždaras miestas – Tiananmenio aikštė).
Tad miesto centras su rotuše nėra tik turistinė atrakcija, bet ir vakarietiško miesto identiteto ženklas.
Kol kas Atgimimo aikštės erdvė leidžia atkurti miesto branduolį. Miesto rotušė prieš keletą metų atgavo savo pirminę paskirtį. Savivaldybės administracijos pastatai, pokariu įkurti keturiuose gyvenamuosiuose namuose Liepų gatvėje, yra moraliai ir fiziškai susidėvėję. Gali būti, kad dalį administracijos darbuotojų dar tenkina darbo sąlygos, bet miesto bendruomenei, turinčiai reikalų šiame pastate, jos yra nepakenčiamos. Apgailėtinas laukiamasis pirmo aukšto koridoriuje sukelia pažeminimo ir priešiškumo jausmą kiekvienam laukiančiajam. Tokia padėtis yra diametraliai priešinga ir pačiai savivaldos idėjai.
Poreikis statyti naująją rotušę svarstomas jau seniai. Prieš keletą mėnesių atlikta studija analizavo pastato statybos ekonominius aspektus. Šioje studijoje buvo nagrinėjamos įvairiausios galimos naujos rotušės vietos – nuo jau esamų administracinių pastatų Naujojoje Uosto gatvėje iki tuščių sklypų buvusio Trinyčių fabriko teritorijoje, Danės pakrantėje ir buvusioje „Laivitėje”. Neapeita ir Atgimimo aikštė. Įvertintos ir reikiamos apimtys, statybos kaštai, finansavimo būdai, realizacijos laikas bei atsipirkimo laikas. Išvada viena – kišti milijonus į esamų pastatų Liepų gatvėje rekonstrukciją nerentabilu. Kur statyti – politikų sprendimas ir atsakomybė prieš ateinančias kartas.
Baimė prarasti dalies rinkėjų balsus verčia net neviešinti poreikio statyti dar vieną pastatą valdininkams. Ta pati baimė privertė atsisakyti neabejotinai tinkamiausios naujosios rotušės vietos Atgimimo aikštėje, kur ir vieta šiam pastatui. Prisidengiant architektų, paminklosaugininkų nuomonių skirtumais, keleto šimtų miesto piliečių apklausomis nutarta palikti problemą „ateinančioms kartoms”.
Ne pats blogiausias variantas, jeigu ambicijų neturėjimas, baimė būti neperrinktiems ir tiesiog nenoras imtis solidžių darbų dar dešimčiai ar penkiolikai metų paliks Atgimimo aikštės ir rotušės klausimą nepajudintą. Išgyvenome 25 metus, išgyvensime dar dešimtmetį. Būtų blogiau, jeigu po visa Atgimimo aikšte būtų įrengiama požeminė parkavimo aikštelė, o Savivaldybės pastato statyba ar perkėlimas į periferiją būtų imtas realizuoti. Nepaisant kai kurių politikų pasamprotavimų, tai miesto centrą paliktų merdėjantį, be jokios galimybės ateityje ištaisyti klaidas.
Apie rotušę dalyje Atgimimo aikštės
1. Rotušės ir miesto centro vieta susiformavo jau XIX a. viduryje, reikia tik pratęsti nutrauktą tradiciją.
2. Senoji rotušė dabar vėl yra atgavusi savo paskirtį. Joje, įvertinus ir kitoms žinyboms išnuomotas patalpas, yra apie 2 500 kv. m ploto. Tad naujosios rotušės pastato apimtis atitinkamai sumažėtų ir sudarytų apie 7 000 kv. m. Tai reikštų trečdalio aikštės ploto užstatymą keturių aukštų pastatu.
3. Naujosios rotušės pastato architektūriniam sprendimui reikėtų kviestis žinomiausius pasaulio architektus. Sėkmės atveju pati pastato architektūra taptų mūsų pasididžiavimu ir turistine atrakcija (prisiminkime Bilbao Ispanijoje).
4. Pirmasis pastato aukštas neginčytinai būtų atviras visuomenei su kavinėmis, miesto aktualijų ekspozicijomis ir t. t. Perimetrinis pirmojo aukšto įstiklinimas su senamiesčio ir senosios rotušės apžvalga iš vidaus sukurtų aikštės aikštėje efektą. Iš esmės tai būtų atvira erdvė – aikštės tąsa po stogu.
5. Likusi neužstatyta aikštė (įvertinant beprasmiškai paplatintą Herkaus Manto gatvės atkarpą, prilygtų Teatro ar Lietuvininkų aikštėms su galimybe čia organizuoti miesto renginius).
6. Naujosios rotušės atsiradimas neužkirstų kelio ir netgi skatintų biržos pastato atstatymą pakrantėje. Šis pastatas, kaip ir atstatyti sandėliai kitoje Danės upės pusėje, numatytas ten atstatyti „Salamander” pastatas suformuotų (atstatytų) unikalią Lietuvai upės mieste erdvę.
7. Pagaliau parkavimo aikštelės po pastatu įrengimo kaštai būtų perpus mažesni, o jos užpildymas didžiąją paros dalį būtų užtikrintas.
Ir pagaliau …
„Klaipėdos miesto valdyba netolimoje ateityje ruošiasi statyti naują miesto rotušę, kuri žada būti vienas iš gražiausių pastatų mieste…” (Dienraštis „Vakarai”, 1938 m. balandžio 28 d. )
Martyno VAINORIAUS nuotr.
1. Viešosios komunikacijos ir viešųjų ryšių veikėjai seniai nustatė auditorijos identifikavimo svarbą. Tai kertinė sėkmingo žinutės pasiuntimo sąlyga: neįvertinus ir nesuvokus galutinio žinutės gavėjo kompetencijos „pagauti“ transliuojamą turinį – kalbėtojas pats save pasmerks nesėkmei.
2. Visuotinai ir neginčijamai yra pripažįstama, jog viena pagrindinių teigiamų vakarų demokratijos plėtros pasekmių – natūralus visuomenių vystymasis pažangios (taip vadinamos) visuomenės link. Pažangumo identifikacija priklauso nuo daugelio indikatorių ir jų vertinimo metodų, tačiau mums šiuo atveju, svarbiausi elementarūs visuomeniniai gebėjimai ir norai būti pažangios visuomenės dalimi, tai patvirtinant savo elgesiu viešojoje erdvėje, bendruomenišku dalyvavimu visuomeninėse platformose diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais.
3. Naratoriaus asmeninė patirtis ir domėjimosi sfera[1] remiasi į tris polius: I. akademinė veikla urbanistikos srityje; II. profesinė-ūkinė veikla utilitariajame projektavime; III. viešoji politika ir viešasis miestų fizinių struktūrų administravimas.
2015 m. įvykusi mokslinė konferencija[2], kaip ir visos kitos mokslinės ir/ar pseudomokslinės konferencijos, pirmiausia atliko labai sveiką veidrodžio vaidmenį – tiek pranešėjai, tiek ir klausytojai, nelygu rangas, turėjo pakankamai laiko atlikti tylią savianalizę konkrečiame kontekste. Kaip paaiškės vėliau, jau konferencijai pasibaigus, nei iškelti klausimai, nei siūlomi atsakymai 16-aisiais XXI a. metais vis dar nėra įdomūs nei viešojo administravimo/politinio lauko, nei profesinio cecho atstovams[3]. Ką gi, žvilgterėkime dar kartą į konferencijos temą (Miesto architektūra), ir prieikime pradinę išvadą – miesto architektūra nerūpi tiems, kam pirmiausia ji turėtų rūpėti.
Ši išvada nepasako nieko naujo ir nieko netikėto, nepastato miesto administracijos ir politinių struktūrų į nejaukų kampą. Atvirkščiai – tame kampe yra jauku, jame susitinka visi be išimties persipynusių LR miestų administracijų ir politinių struktūrų dalyviai. Netoliese ir aukštesnio rango atskirų ministerijų atstovų grupelės. Ir ne taip ir svarbu, kas ima kompozicinį viršų – karjeros specialistai ar politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Liūdna, bet juos vienijantis dalykas yra tai, jog jiems nerūpi.
Kuo gi pasireiškia toks nerūpestis? Tikrai ne pavieniu nerūpestingumu. Greičiausia Gustavas Le Bonas[4] garsiajame savo veikale „Minios psichologija“ buvo velniškai teisus, teigdamas, jog pakankamai nekvaili pavieniai asmenys, tapę minia, praranda gebėjimą blaiviai mąstyti, tuo pačiu nuveikti ką nors naudingo. Taigi nerūpi, nes nemąstančia minia lengva manipuliuoti, o manipuliuojamai masei lengva įteigti, kas teisinga, o kas ne, ką reikia daryti, o ko reikia vengti. Pailiustruokime vykusios konferencijos dalyvių pokalbiu. Ponia dab. vicemerė[5], buv. miesto savivaldybės administracijos direktorė[6] skundėsi konferencijos dalyviams, jog nėra įmanoma koreguoti miesto ribos, nes konkretaus rajono savivaldybė to neleidžia[7]. Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirminikas[8] papildė, jog dėl švytuoklinės migracijos procesų gauname situaciją, kai ore kabo keli tūkstančiai vaikų, kuriems miestas negali užtikrinti socialinių paslaugų, nes šių vaikų deklaruotos gyvenamosios vietos yra rajono savivaldybėje, todėl nėra surenkama pakankamai lėšų mokestiniu pavidalu, kurių pagalba būtų statomi ir/ar plečiami vaikų darželiai. O rajono savivaldybės klerkai savo ruožtu džiaugiasi, jog šie vaikai ieško socialinių paslaugų miesto ribose ir taip juos paliuosina nuo to pačio pobūdžio problemos.
Trumpa remarka: liūdniausia šioje vietoje yra ne tūkstančiai, kaip pasirodė – ne itin kam reikalingų, vaikų. Bet tai, jog daugiau konferencijos, miesto architektūros tematika, pradžioje, politinės miesto valdžios atstovų nebuvo[9]. Nerūpi – tai nerūpi, ne veltui nuo to ir pradėjome. Grįžkime į konferenciją.
Prof. Dr. Zigmas J. Daunora mielai atsakė, kad visi atsakymai ir sprendimai, tame tarpe ir šiai sisteminei visų Europos miestų socialinei problemai, aiškiai išguldyti ES planavimo direktyvose, kalbančiose apie strateginių miestų-regionų planavimą, kurios LR yra ratifikuotos ir galioja (!) – atsiversk ir perskaityk. Ponas[10] Lietuvos architektų rūmų pirmininkas patikslino, jog pagal šiandien galiojančius teritorijų planavimo teisės aktus, ne tik nėra problemų keisti administracines ribas, bet ir yra precedentų. Žinoma, tokie nereikšmingi pasisakymai vargu ar gali kam nors rūpėti, juk net „Europos urbanistikos chartijos“ lietuviškasis leidimas, praėjus 20 metų po išleidimo Lietuvoje, taip ir lieka asmeniniu profesoriaus Z.J.Daunoros pasiekimu, kuris niekam nerūpi. Nerūpi ir tiek.
Mielam skaitytojui naratorius turi pripažinti, jog jis, galbūt naiviai, bet tikisi, jog šį nerūpėjimą palaipsniui pakeis besikeičiantis bendruomenės mentalitetas ir sovietinio raugo nešiotojus pakeis laisvo vakarų vėjo nešėjai. Šiandien mes galime lengvai susivokti kas mes tokie, paklausdami savęs ar mums rūpi[11]. O jeigu net sau atsakyti nedrįstame, tai leiskite bent priminti senąją išmintį – jei kalbėsi, tai pasakysi ką jau žinai, bet jei klausysies – gali sužinoti ir ką nors naujo[12]. O cecho kolegoms pridedame ir trumpą remarką: jeigu nerūpi – tai nepadės ir tai.
Architektas Petras Džervus
|
1 pav. Ar atgims atgimimo aikštė? Miesto administracijos atstovams ir savivaldos politikams atrodo, kad viskas tvarkoj, lai sprendžia ateities kartos. Nuotrauka autoriaus. |
|
2 pav. Gustavas Le Bonas, pirmasis pasaulio hipsteris, nuspėjęs liūdną architektūrinės kompetencijos likimą, XXI a. pradžios Lietuvoje. Nuotraukos šaltinis – wikipedia. |
[1] Čia šiaip, kad nereikalingi klausimai skaitytojo nekamuotų.
[2] Mokslinė konferencija TERRA URBANA: MIESTO ARCHITEKTŪRA, 2015-06-26, Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka, H.Manto g. 25, Klaipėda.
[3] Miesto piliečių/miestiečių šiame kontekste neminėkime tyčia.
[4] Neveltui pažvelgę į Gustavo Le Bono nuotrauką išvysime lyg iš akies luptą šiandieninį lietuvišką hipsterį – ryšys tarp jo idėjų ir šiandieninių problemų – nenuginčyjamas.
[5] Vicemeras – Miami Vice gerbėjas (aut. past.)
[6] Aukščiau miesto administracijoje nieko nėra – tai pastaba jaunimui, kuris nesusigaudo miestų administracijos struktūrose ir yra vangūs prie balsadėžių, tačiau sapnuoja, jog turi mistinę galią daryti įtaką miesto valdymo procesams.
[7] Miesto administracijos atstovai yra įsitikinę, jog suburbanizacijos procesų pasekmėje, naujakuriai peršokę administracinę miesto ribą, perneša ir savo mokestinius resursus ne miesto naudai, tačiau vis dar reikalauja socialinių paslaugų iš miesto, kurį apleido, administracijos. Bet ką darytų su naujai įgytais infrastruktūrinais plotais, kurie, užstatymo tankumui ir populiacijai skystant, pareikalautų beprecedentinio užslėpto subsidijavimo – klausimo nekelia.
[8] Aukštas postas, bet ne pabaiga, dažniausia naudojamas laikinai (aut. past.).
[9] Dar buvo pastebėti keletas miesto administracijos atstovų, bet apie tai, kaip jie dingsta iki pirmosios kavos pertraukėlės arba turi realius įgaliojimus stebėti bet nesikišti, dėl temos platumo – pakalbėsime kitąkart.
[10] Turėtų būti valdovas – rūmai visgi. Šio verbalinio kalambūro autorius tebūna išlaikytas paslaptyje. (aut. past.).
[11] Miestas kuriame mes veikiame ir kuris veikia mus, ir jo architektūra.
[12] Tai skirta miesto politikams.
Posėdis įvyko 2015-06-25, 15:00 val.
SVARSTYTA. Teritorijos tarp Herkaus Manto, Liepų, J.Karoso ir Danės gatvių detaliojo plano, patvirtinto Klaipėdos m. savivaldybės tarybos 1999 m. spalio 21d. sprendimu Nr 175, sprendinių koregavimo teritorijos daliai prie Herkaus Manto g. (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro) detaliojo plano sprendiniai.
Užsakovas – Klaipėdos m. savivaldybės administracija, plano rengėjas – UAB „GEOMETRA“.
NUTARTA. Nutarta nepritarti ydinga seka vykstančiam detaliojo plano procesui ir pateiktiems detaliojo plano sprendiniams.
Iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo 2018-aisiais liko mažiau nei treji metai. Nors ir vangiai dirbanti, Vyriausybės sudaryta darbo grupė rudenį jau ketina patvirtinti šios datos minėjimo programą, kurioje kol kas įrašyta vienintelė Klaipėdos miesto savivaldybės idėja – pastatyti paminklinį biustą Jonui Polovinskui-Budriui. Ar klaipėdiečiai daugiau idėjų neturi, ar miega galvodami, kad 2018-ieji – dar toli? O gal iki šiol nesijaučia esą Lietuvos dalis?
Pirmieji atsibudo uostamiesčio architektai ir istorikai. Prieš savaitę jie surengė pirmąją viešą diskusiją, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo paminėjimui Klaipėdoje. Istorikas Vasilijus Safronovas, informavęs diskusijos dalyvius apie Vyriausybės rengiamą programą, išreiškė savo nuomonę, jog paminklą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos sukilimo vadui J. Polovinskui-Budriui būtų tikslingiau statyti minint šio įvykio 100-metį 2023 metais.
Minint 1918-ųjų Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo akto šimtmetį, anot istoriko, svarbesni demokratijos ir valstybingumo aspektai.
Architektai siūlo erdves
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos atstovai diskusijoje pristatė uostamiesčio architektų kūrybinės mankštos, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui įženklinti, rezultatus.
Architektai, remdamiesi pasaulinėmis tendencijomis, valstybines sukaktis įprasminti ne monumentaliais vertikaliais objektais, o įrengiant horizontalią erdvę-parką pasiūlė tris Klaipėdos miesto erdves, kuriose galėtų būti įprasminta universali demokratijos, respublikos, vilties ar pan. idėja.
Architektas Tadas Sviderskas pristatė Klaipėdos universiteto (KU) miestelio vidinę aikštę arba erdvę tarp universiteto ir „Studlendo” kaip labiausiai istoriškai susijusią su 1918-ųjų Vasario 16-osios įvykiais.
„1923 metais, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, tuometinėse kareivinėse (dabar – KU miestelio pastatai) buvo dislokuotas vienas iš Lietuvos kariuomenės batalionų. Šioje erdvėje vykdavo Mažosios Lietuvos šventės. Komplekso viduje yra pasodinti, tačiau nepažymėti trys ąžuolai, skirti Klaipėdai, Vilniui ir Laisvei. Yra buvęs, tačiau neišlikęs ir memorialas su Vyčio simbolika. Šioje erdvėje lankėsi visi Lietuvos prezidentai ir Jonas Basanavičius.
Pagaliau šalia universiteto komplekso yra Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, o būtent šis karas ir suformavo pagrindus Lietuvos valstybingumui. Be to, yra patvirtintas KU detalusis planas, tad galima drąsiai spręsti, kurioje vietoje koks akcentas derėtų”, – dėstė argumentus T. Sviderskas.
Jurga PETRONYTĖ 2015-06-27 „Vakarų ekspresas”
Egidijaus Jankausko nuotr.
LASKAO – ERGOLAIN 2015 metų stipendijos konkurso darbų parodos “Klaipėda. Aktuali architektūra” pristatymas ir nugalėtojų apdovanojimas
Padėkos draugams, partneriams
Įėjimas į pikniko teritoriją su LAS nario pažymėjimu arba LAS nario rekomendacija
Renginį organizuoja LASKAO
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
el.p. archsajunga@architektams.lt
Mūsų draugai – MONIER SCHIEDEL PAROC KNAUF ERGOLAIN DOLETA VELUX ROCKWOOL DURISOL ŽYBARTUVA
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos organizacija šiandien vidurdienį pakvietė klaipėdiečius dalyvauti meninėje akcijoje „Nupiešk savo Klaipėdą“.
Pasak akcijos iniciatoriaus, architekto Adomo Skiezgelo, tokiu kūrybišku būdu miestelėnai buvo kviečiami išsakyti savo palinkėjimus miestui ir nupiešti Atgimimo aikšės viziją.
„Mes nenorime, kad Atgimimo aikštė būtų užstatyta pastatais. Įsivaizduojame, jog joje galėtų iškilti paminklas Lietuvos valstybės šimtmečiui, kurį minėsime 2018-aisiais arba mozaika ant aikštės dangos. Ant popieriaus nupiešėme įsivaizduojamo paminklo su Vyčio simbolika eskizą, o su kreidelėmis bandome perkelti jį ant aikštės“, – aiškino A. Skiezgelas spalvotus ornamentus, kuriuos aikštėje piešė vos keletas entuziastų.
Anot architekto, savo piešiniais ir palinkėjimais Klaipėdai piešinį kviečiami papildyti visi norintieji.
Jurga PETRONYTĖ 2015-06-21 „Vakarų ekspresas”
Egidijaus Jankausko nuotr.
Iki modernios Lietuvos valstybės šimtmečio liko vos pora metų, o Klaipėdoje tik pradedama svarstyti, kaip įamžinti šią reikšmingą sukaktį.
Klaipėdos architektai ir istorikai vakar surengė pirmąją viešą diskusiją šiuo klausimu.
Istorikas Vasilijus Safronovas informavo, jog šiuo metu jau yra parengtas Vyriausybės svarstymui šio šimtmečio įamžinimo Lietuvoje projektas, kuriame užrašyta vienintelė klaipėdiečių iniciatyva – įamžinti šią datą pastatant paminklinį biustą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos sukilimo vadui Jonui Polovinskui-Budriui.
„Manyčiau, jog įamžinti šią asmenybę tikslingiau būtų 2023 metais minint Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva šimtmetį, o 1918-ųjų vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo aktas yra svarbus kitais aspektais”, – savo nuomonę išreiškė istorikas.
Architektas Mantas Daukšys susirinkusiesiems pristatė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos organizacijoje surengtos kūrybinės mankštos, skirtos valstybės šimtmečio įamžinimui, rezultatus. Anot architektų, pasaulyje pastaruoju metu vyrauja tendencija valstybines sukaktis įprasminti ne monumentaliais vertikaliais objektais, o įrengiant horizontalią erdvę-parką. Būtent už erdvinį valstybės šimtmečio įprasminimą pasisakytų ir Klaipėdos architektai. Be to, jie siūlytų, kad erdvė įprasmintų universalią idėją, pavyzdžiui, demokratiją, respubliką, viltį ir turėtų lokalinį Klaipėdos krašto aspektą. Taip pat architektai pageidautų, jog būtų skelbiamas meninės idėjos konkursas su nurodytomis konkrečiomis vietomis, kuriose būtų galima įprasminti šią datą.
Patys architektai kūrybinės laboratorijos metu išskyrė tris vietas, kurios, jų manymu, tiktų šios datos „įženklinimui”.
Architektas Tomas Sviderskas pristatė Klaipėdos universiteto miestelio vidinę aikštę arba erdvę tarp universiteto ir „Studlendo” kaip labiausiai istoriškai susijusią su 1918-ųjų vasario 16-ąja.
Architektas Vaidotas Dapkevičius siūlytų Danės krantinės tarp „Arkos” paminklo ir vadinamojo „Teo” skvero erdvę kaip nuoseklią jau esamų skirtingų laikmečių žymių – rotušės, Atgimimo aikštės, „Arkos” paminklo – tąsą, kuri galbūt galėtų kiek pakoreguoti ir „Arkos” paminklo trūkumą, kad paminklas taptų ne judėjimo srautus ribojančia, o pereinama vieta.
M. Daukšys atkreipė dėmesį į erdvę šalia Trinyčių tvenkinio, kuri yra arti miesto geografinio centro ir taip pat turi istorinį kontekstą su Sendvariu.
Diskusijos dalyviai taip pat atkreipė dėmesį į Klaipėdos, kaip uosto, svarbą tuometinei ir dabartinei Lietuvai ir pasiūlė, kad valstybės šimtmetis būtų įprasminamas iš vandens matomu ženklu. Priminta, jog daug Rytų Europos valstybių 2018-aisiais minės savo 100-mečius, tad esą reikėtų pažvelgti į šią sukaktį bei į jos įprasminimą tarptautiniame kontekste.
Eimanto CHACHLOVO nuotr
