2012-aisiais skelbtą LAS Klaipėdos apskrities organizacijos ir kompanijos „Ergolain“ stipendijos konkursą „Miestas ir upė“ laimėjo Kauno technologijos universiteto studentai Jolanta Barkauskaitė ir Darius Kamarūnas. Studentų iš Kauno idėją – sukurti Klaipėdoje dar vieną vietą prie vandens, t.y. suformuoti dirbtinę meno ir pramogų salą Danės upėje – konkurso vertintojai pripažino įdomia bei inovatyvia, nors ir utopine.
Projekto autoriai, pristatydami savo darbą LAS Klaipėdos apskrities organizacijos Architektų klubo nariams, atviravo, jog kurdami tokią Klaipėdos centrinės dalies viziją buvo labai drąsūs. Idėjas skatino anarchistinė mintis „Fu.. context“. Taip nuo esamų pastatų buvo išvalytos Danės pakrantės, pasikeitė upės vaga, į dirbtinę salą nusitiesė keliai bei tiltai. Po konkurso praėjus pusmečiui autoriai nebebuvo tokie ryžtingi. Pripažino, jog po universitete išklausyto teritorijų planavimo paskaitų kurso tą pačią vietą projektuotų jau kitaip…
Jolanta Barkauskaitė ir Darius Kamarūnas apie projektą „Meno ir pramogų sala“:
– Nusprendėme funkcionaliai išnaudoti teritoriją, kuri be ginčų vadinama viena patraukliausių ir perspektyviausių Klaipėdos vietų. Beje, planuoti šią teritoriją pasirinko visi konkurso dalyviai. Vieta strategiškai patogi, nes yra senamiesčio ir naujamiesčio sankirtoje, tačiau kad ir kaip būtų gaila, šiandieninė jos funkcija bei panaudojimas visiškai nedera su jos geografine verte. Bandėme atgaivinti šią teritoriją bei kultūrinį gyvenimą joje. Dirbtinė meno ir pramogų sala – drąsus sprendimas ar net akibrokštas, bet ši idėja gali pritraukti lankytojus, skatinti juos domėtis menu. Tokioje saloje nuobodu tikrai nebus…
Pagal mūsų projektą būtų irengtos patogios prieigos į salą. Jomis migruotų turistai ir vietos gyventojai. Pati sala puikiai derėtų prie miesto dvasios. Atsirastų naujos vandens transporto plėtros galimybės. Kad susisiekimas vandeniu būtų kuo patogesnis, saloje būtų įrengtos dvi prieplaukos: šalia planuojamo muziejaus ir pramogų centro. Dirbtinis kanalas, kurio pagalba sklypas virsta sala, leistų plėtoti mažąją laivybą ir pritrauktų vandens maršrutais susidomėjusius turistus. Tai dar ne viskas – pačioje salos „šerdyje“ numatomas parkas, kuris jungtų dvi sferas: kultūrinį muziejaus potencialą ir viešbučio su pramogų kompleksu komercines galimybes. Salos parke būtų daugiau erdvių, kuriose būtų galima rengti koncertus, šventes, pasirodymus ir kitus kultūrinius renginius.
Projekto idėja galbūt šiek tiek šokiruoja, kadangi Lietuvoje nėra įprastas toks drastiškas konversijos variantas, tačiau nepaisant vienokių ar kitokių nuomonių, žmonės jai nėra abejingi.
www.architektams.lt informacija
Klaipėdoje brandinamos dviejų naujų skulptūrų idėjos, svarstytos bendrame LAS Klaipėdos apskrities organizacijos architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos bei Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus tarybos posėdyje, sulaukė skirtingų įvertinimų.
Rotary klubo „Concordia 1826“ sumanymas informaciniu ženklu pažymėti Buriuotojų krantinę ir svarstymui pateiktas informacinės rodyklės projektinis pasiūlymas (aut. G. Stasiulis) buvo įvertintas kritiškai. Tuo pat metu VšĮ „Vakarų istorijos fondas“ iniciatyva parengtas skulptūros pirmajam Klaipėdos krašto automobilių ir motorračių klubui įamžinti projektas bei jo autoriai – skulptorius A. Sakalauskas, architektai V. Balsys ir V. Dapkevičius – išgirdo daug komplimentų už patrauklią, įdomią bei motyvuotą naujo miesto meninio akcento idėją.
Buriuotojų krantinės ženklui nepritarta
Architektų ir dailininkų sąjungų nariams pristatytas informacinės rodyklės kairiajame Danės krante projektas – granito plokštė su virš jos montuojamomis stilizuotomis, vėtrungės silueto bronzinėmis rodyklėmis. Skulptūros matmenys – 1,5 x 2 m. Autoriaus teigimu, ant granito plokštės lietuvių ir anglų kalbomis būtų užrašytas krantinės pavadinimas bei informacija apie tai, kada ir kodėl ši vieta buvo taip pavadinta. Tinkamiausia vieta šiai skulptūrai, anot G. Stasiulio, veja prie septynaukščio biurų pastato Žvejų gatvėje. Kadangi Buriuotojų krantinės paženklinimo idėja viešojoj erdvėj svarstoma ne pirmą kartą, autorius teigė rengęs ne vieną šio ženklo projektą, svarstęs ir kitas galimas jo pastatymo vietas. Pavyzdžiui, informacinę lentą montuoti prie Biržos tilto, tačiau tam nepritarę paveldosaugininkai.
Posėdžio dalyviai išsakė įvairių nuomonių apie informacinės rodyklės idėją. Abejota, ar prasminga vietos pavadinimą ženklinti granito monumentu. Esą tam pakaktų ir kuklesnių, prie bendros miesto vietovardžių žymėjimo stilistikos labiau derančių priemonių, pvz., informacinės lentelės, kuri galėtų būti įmontuota kad ir krantinės grindinyje. Kritinių pastabų sulaukė ir pateiktas informacinės rodyklės meninis sprendimas. Esą tekstas ant skulptūros išdėstytas per žemai, žmonėms bus nepatogu perskaityt tekstus. Kai kurie posėdžio dalyviai autoriui ir idėjos iniciatoriams siūlė „aukštinti“ ženklą, jį montuoti ant šaligatvio, galbūt rinktis dvipusę kompoziciją, kad rodyklė būtų apeinama ir matoma iš visų pusių, tada skulptūra labiau atitiktų informavimo priemonės fukciją. Siūlyta stilizuotą vėtrungę padaryti judančia. Nors būta nuomonių, jog vėtrungės simbolis apskritai nebūdingas Klaipėdai, tai – Neringos ypatumas.
Galutinis LDS Klaipėdos skyriaus tarybos narių ir LAS Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos sprendimas – pateiktam projektiniam pasiūlymui nepritarti. Protokole fiksuota abejonė, ar krantinės pavadinimui pažymėti reikalingas tokios apimties monumentas. Projekto iniciatoriams bei autoriui rekomenduota ieškoti sprendimų, labiau derančių su aplinka bei atliekančių informacinės rodyklės funkciją.
Komplimentai baikerių iniciatyvai
Uostamiesčio baikerių iniciatyvą skulptūrine kompozicija Klaipėdoje įamžinti Lietuvos motociklizmo ištakas dailininkų ir architektų organizacijų autoritetai įvertino itin teigiamai. Komplimentų sulaukė tiek idėja, tiek meninis sprendimas – jiems posėdyje pritarta vienbalsiai.
Projekto autoriai teigė naują meninį akcentą matantys tik vienoje uostamiesčio vietoje – senamiestyje, ant esamo šaligatvio tarp Pilies, Sukilėlių ir Daržų gatvių. Prie judrios sankryžos esančiame plote šiuo metu stovi informacinis bokštelis, kurį siūloma iškelti, o jo vietoje formuoti „baikeriškos“ dvasios erdvę. Architektas V. Dapkevičius teigė, jog vieta naujai skulptūrai siūloma ne atsitiktinai. Pagal istorinę medžiagą nustatyta, jog būtent šioje teritorijoje 1920-1940 m. veikė pradžią Lietuvos motociklizmo judėjimui davęs klubas. Autorių pasiūlytas sprendinys: dangomis suformuotas klubo ženklas, jame įkomponuotas užrašas apie įamžinamą objektą, epicentre – žmogaus su motociklu skulptūra, aplink ją, ant grindinio, dabartinių šalies motociklininkų klubų ženklai.
Anot skulptūros autoriaus A. Sakalausko, kuriamos skulptūros prototipas – žinomas Lietuvos keliautojas, motociklininkas Antanas Poška, kadaise motociklu nukeliavęs net iki Indijos. Motociklo modelis – 1928-ųjų „Indian“, kuria važinėjo keliautojas. Neatmetama galimybė, jog juo jis buvo atkakęs ir į Klaipėdą. Menininkas teigė skulptūrą kursiantis iš akmens ir nerūdijančio plieno. Numatomas besisveikinančio žmogaus silueto aukštis – iki 2 metrų. Tiek motociklas, tiek žmogaus skulptūra, anot A. Sakalausko, bus ne abstraktūs, bet detalizuoti, dokumentinio pobūdžio.
Autoriai tikisi, jog skulptūra bus informatyvi ir patraukli tiek miestiečiams, tiek turistams. Neabejojama, jog ši vieta taps baikerių traukos tašku.
Palankiai įvertinto projekto autoriams ekspertai rekomendavo spręsti skulptūros apšvietimo ir planuojamoje vietoje esančių kelio ženklų išdėstymo problemas, o buvusios istorinės gatvės vietą išskirti – akcentuoti grindinio danga. Posėdį stebėjusiems baikerių klubo atstovams palinkėta sėkmės įgyvendinant jau dabar intriguojantį sumanymą.
Dalia Grikšaitė
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
Vienas geriausių projektų Lietuvoje per kelerius metus – Vilniaus universiteto biblioteka, bene pirmas per pastaruosius 20 metų įgyvendintas kraštovaizdžio projektas – Poezijos parkas Marijampolėje. Tai tik du iš keliolikos įspūdingų praėjusiais metais įgyvendintų architektūros darbų. Yra kuo pasidžiaugti.
Praėję metai Lietuvos architektūrai buvo derlingi – išrinkti dvejų metų geriausi architektų komandų darbai konkurse „Žvilgsnis į save“, Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė architektas Eugenijus Miliūnas, Šv.Kristoforo statulėlė už Vilniaus architektūros paveldo saugojimą įteikta architektui Robertui Žilinskui.
Šiemet architektus prisiminė net Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA) – Poezijos parko Marijampolėje kūrėjams įteikta LMKA premija už išskirtinį profesionalumą.
Vertintojai – sužavėti
Kas dvejus metus LAS rengiamo konkurso „Žvilgsnis į save“ darbus vertina tarptautinė komisija. Todėl, pasak LAS priminko Gintauto Blažiūno, dingsta rizika „geriau“ įvertinti draugo projektą. Šiemet konkurse dalyvavę net 65 architektų grupės bei pavieniai architektai pateikė beveik 200 darbų.
Zaraso ežero apžvalgos ratas (projektas įgyvendintas 2011 m.), Vilniaus universiteto biblioteka (MKIC) Saulėtekio miestelyje Vilniuje (2012 m.), taip pat 2011-aisiais Vilniuje pastatyta mokykla Balsiuose, individualus namas Braškių gatvėje, Kaune (2011 m.) bei aktyvaus poilsio kompleksas„Svencelė“ prie Kuršių marių (2012 m.). Šiuos objektus geriausiais paskelbė trys profesionalai iš Danijos, Estijos bei Latvijos.
Dar kelių 2012-aisiais įgyvendintų projektų – rekonstruotų biurų pastato „Pirklių klubas“ Vilniuje, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastato bei minėto Poezijos parko Marijampolėje kūrėjams įteiktos padėkos.
Giria privačius investuotojus
Trys iš penkių praėjusių metų geriausių projektų yra visuomeniniai. Visų šių projektų konkursai buvo skelbiami per patį statybų bumą, kai dauguma architektų turėjo darbo per akis, tad visuomeniniuose konkursuose dalyvaudavo vos kelios jų grupės.
„Dabar situacija kita. Į viešuosius konkursus susirenka net keliasdešimt dalyvių, tačiau nemažai pateiktų projektų – abejotinos vertės. Mat svarbiausias rodiklis renkant tokių konkursų nugalėtoją, yra kaina.
O tuo vadovaujantis vargu ar įmanoma išsirinkti kokybišką darbą“, – apgailestavo G.Blažiūnas.
Nors 2012 metus jis vadina architektams sėkmingais, „ne viskas džiugina“. LAS pirmininkui atrodo, kad dauguma miestų savivaldybių vadovaujasi principu „čia ir dabar“ – svarbu, kad tik būtų pastatyta, atnaujinta, bet mažai svarbu, kaip.
O štai Lietuvoje ir užsienyje dirbančiam vilniečiui architektui Audriui Ambrasui už valdiškus pinigus neteko kurti. Tad jis tik džiaugiasi, kad privatūs investuotojai nebesivaiko greitų pinigų – neskuba statyti ir tada parduoti.
„Dabar šie užsakovai projektams skiria itin daug dėmesio – atidžiai analizuoja, apgalvoja smulkiausias detales. Neliko karštų bandelių sindromo“, – sakė išskirtinių pastatų – bankų būstinių Vilniuje („Swedbank“), Rygoje (DNB) bei Tbilisyje (TBC) kūrėjas.
Taupo pinigus, darko aplinką?
„Žinoma, kad architektai turi ne tik projektuoti statinius, bet ir kurti bendrą aplinką, – pritaria G.Blažiūnas. – Tačiau mūsų įstatymai tam kol kas nepalankūs – net 90 procentų miestų centruose atsirandančių naujų ar rekonstruojamų objektų projektai vykdomi per viešųjų pirkimų konkursus.
Žinote, kokie reikalavimai ten keliami projektuotojams? Pirma – mažiausia kaina. Tada – teistumas. Na, gal dar profesinius sertifikatus prašoma pateikti”, – šypsojosi G. Blažiūnas.
Kai Architektų sąjunga apie tai viešai pareiškia nuomonę, savivaldybių tarnautojai meta savo kozirį: „Taupome biudžeto pinigus.”
„Todėl atrodo, kad šiandien architektūra rūpi vien architektams. Tokia štai mūsų valstybės politika”, – sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas, būsimus architektus mokantis projektavimo.
Gabiausi jo studentai jau ne vieni metai kelia sparnus iš Lietuvos.
Ir ne dėl pinigų tai daro, jaunimas ieško kur įgyvendinti savo idėjas, nes čia tokių galimybių neranda.
Parengta pagal www.lrytas.lt
Šaltinis: www.lrytas.lt
Prieš šventes startavo atnaujintos išvaizdos ir valdymo įrankiais Interaktyvus Lietuvos architektūros tinklapis, dedikuotas mūsų dienų Lietuvos architektūrai: archmap.lt
Archmap.lt – it nepriklausomos Lietuvos gyvoji architektūros enciklopedija. Informacijos liūne išdrikusios žinios apie pastarųjų kelių dešimtmečių architektūrą kyburiuoja vakuume, stinga istorinio konteksto.
Fragmentuotos žinios veda į trūkinėjančią atmintį. Galbūt vos keletas objektų taps mūsų dienų paveldu ateities kartoms, tačiau šiandien mums svarbu matyti aiškų naujausių laikų architektūros diskursą. Tik tada galime lyginti, vertinti ir išlaikyti istorinę tąsą.
Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“ ėmėsi atsakingos užduoties – vienoje vietoje nuosekliai kaupti kuo išsamesnes žinias apie nepriklausomoje Lietuvoje statytus objektus (jau surinkta informacija apie 200 objektų, kurie neužilgo visi bus publikuoti tinklapyje). Archmap.lt galima rasti informacijos ir apie nepriklausomybės aušros objektus, tam tikra prasme – laikotarpio pradžios ženklus.
Savo ruožtu, interaktyvi tinklapio forma pavertė šią informaciją pasiekiamą visų – tiek gyvenančių Lietuvoje, tiek kitose šalyse, mat archmap.lt galima skaityti lietuvių ir anglų kalbomis.
Auditorija, kuriai tinklapis gali būti naudingas, įdomus, reikalingas – plati, pradedant architektūros profesionalais, kitais statybos dalyviais, baigiant architektūros mylėtojais, norinčiais leistis į kelionę po architektūros šalį; virtualią arba tikrą – nauji svetainės įrankiai padės pačiam susidaryti lankomų objektų maršrutą, su tiksliomis koordinatėmis, tad keliauti bus lengva. Ir tiesiogine prasme tinklapyje žvalgomasi po visą Lietuvos teritoriją: didmiesčius, miestelius, atokias vietoves.
Tokia pat įvairi ir pristatomų objektų apimtis ir paskirtis: smalsuolių laukia skverai, aikštės, parkai, pastatai ar jų kompleksai; išskirtiniai visuomeniniai objektai ar maži, jų šeimininkams brangūs, privatūs namai.
Projektas nebūtų pavykęs, jei ne Kultūros rėmimo fondo, Exterus, Knauf parama. Kad archmap.lt populiarumas auga, liudija ne tik gausėjantis rėmėjų ratas, bet ir dalyvių bei lankytojų skaičius; tarsi bylotų: „Šis tinklapis- mums svarbu!“
Šaltinis: Lietuvos Architektų Rūmai
Muziejai – mūsų civilizacijos atmintis; iš čia mes semiamės patirties, juos sukaupti turtai padeda formuoti pasaulėžiūrą, įtvirtinti kultūrinę tapatybę.
Savo ruožtu, miestai – gyvi architektūros muziejai. Tačiau fizinis pastatų buvimas savaime neatskleidžia jų turtingos, bet už tvirtų sienų pasislėpusios istorijos: ilgų geriausio sprendimo paieškų, debatų, dvejonių ir idėjų gimimo. Be jų mums lieka tik spekuliuoti praeitimi.
Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“, remiamas Kultūros rėmimo fondo ir Lietuvos architektų rūmų, morališkai palaikomas architektų cecho, ėmėsi užduoties nors šiek tiek aplopyti žinių spragas, susidariusias po 2006 m. Architektūros muziejaus uždarymo. Per 40 metų Muziejaus sukaupti veik 60 tūkst. eksponatų rinkiniai išsibarstė po valstybines institucijas ar privačias kolekcijas. Tenka iš naujo kurti tai, kas buvo sugriauta – eksponatas po eksponato kaupti naują kolekciją. Suprantama, virtualią. Su viltimi, kad netolimoje ateityje šalies valdžia susivoks ir ištaisys padarytą žalą.
Sukaupta jau nemažai – veik 450 eksponatų; atnaujinta ir svetainė – dabar galima patogiai ir greitai rasti rūpimą informaciją. Pradėta nuo didžiausią įtaką pokario Lietuvos architektūrai padariusių kūrėjų: akademiko, išėjusio Anapilin, Vytauto Edmundo Čekanausko, 2010 m. mus palikusios Elenos Nijolės Bučiūtės, profesorių Vytauto Jurgio Dičiaus, Algimanto Mačiulio, garsių dvynių – Algimanto ir Vytauto Nasvyčių; yra ir Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Pempės projektų.
Su jų darbais ir kita informacija kviečiame susipažinti atnaujintame Virtualaus Lietuvos architektūros muziejaus tinklapyje: www.archmuziejus.lt
Šaltinis: Lietuvos Architektų Rūmai
Posėdis įvyko 2012-12-14 (balsuota elektroniniu būdu), protokolo Nr. PV-12-12
Posėdžio sekretorius: Darius Raišutis
Dalyvavo Valdybos nariai: G.Čičiurka, E.Andrijauskas, R.Rakevičius, R.Staševičiūtė, R.Bakas, V.Vytienė, A.Kilišauskas, M.Daukšys.
SVARSTYTA:
1. Dėl LASKAO stipendijos konkurso nuostatų, 2013m. LASKAO stipendijos konkurso sąlygų ir siūlomų darbų vietų patvirtinimo.
1. Patvirtinti stipendijos konkurso nuostatus (pridedama);
3. Patvirtinti siūlomą darbų vietų sąrašą (pridedama).
2. Patvirtinti 2013m. stipendijos konkurso sąlygas (pridedama);
Nutarimas priimtas balsuojant elektroniniu būdu.
BENDRAS LIETUVOS ARCHITEKTŲ SĄJUNGOS KLAIPĖDOS APSKRITIES ORGANIZACIJOS ARCHITEKTŪROS IR URBANISTIKOS EKSPERTŲ TARYBOS IR LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS KLAIPĖDOS SKYRIAUS TARYBOS POSĖDIS
SVARSTYTA:
3. Skulptūros pirmojo Klaipėdos krašto automobilių ir motorračių klubo atminimui įamžinti, teritorijoje tarp Pilies, Sukilėlių ir Daržų gatvių Klaipėdoje projektiniai pasiūlymai.
Užsakovas – VšĮ „Vakarų istorijos fondas”, autoriai – skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektai Vladas Balsys, Vaidotas Dapkevičius.
NUTARTA:
1.Istorinės gatvės vietą akcentuoti grindinio danga;
2.Tikslinant projekto sprendinius, spręsti skulptūros apšvietimo bei teritorijoje esančių kelio ženklų išdėstymo problemas.
Nutarimo_protokolas: fdf7_12_3_baikeriu klubo iamzinimas (PDF)
BENDRAS LIETUVOS ARCHITEKTŲ SĄJUNGOS KLAIPĖDOS APSKRITIES ORGANIZACIJOS ARCHITEKTŪROS IR URBANISTIKOS EKSPERTŲ TARYBOS IR LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS KLAIPĖDOS SKYRIAUS TARYBOS POSĖDIS
SVARSTYTA:
2. Informacinės rodyklės „Buriuotojų krantinė“ įrengimo Danės upės krantinėje projektinis pasiūlymas.
Užsakovas – Klaipėdos Rotary klubas „Concordia 1826“, autorius – dizaineris Gintaras Stasiulis.
NUTARTA: Informacinės rodyklės „Buriuotojų krantinė“ įrengimo Danės upės krantinėje projektiniam pasiūlymui nepritarti.
2. Svarstymui teikto projektinio pasiūlymo iniciatoriams bei autoriui REKOMENDUOTI ieškoti sprendimų, labiau derančių su aplinka bei atliekančių informacinės rodyklės funkciją.
SVARSTYTA:
1. Gyvenamojo namo (1A2p) kapitalinio remonto ( restauravimo ir pritaikymo), vieno buto gyvenamojo namo naujos statybos, sandėlio (un. Nr. 2189-0000-4026) griovimo Didžioji Vandens g. 26 Klaipėdoje ir apartamentinio viešbučio Didžioji Vandens g. 24, Klaipėdoje naujos statybos eskizinis projektas.
Užsakovas – UAB „ REDT “, projektuotojas – UAB „A405“, PV Gintaras Čičiurka.
Gyvenamojo namo (1A2p) kapitalinio remonto (restauravimo ir pritaikymo), vieno buto gyvenamojo namo naujos statybos, sandėlio (un. Nr. 2189-0000-4026) griovimo Didžioji Vandens g. 26, Klaipėdoje ir apartamentinio viešbučio Didžioji Vandens g. 24, Klaipėdoje naujos statybos eskiziniam projektui PRITARTI su pastaba:
Įspūdingas investicijas, įmantrius sprendimus bei pažangiausių technologijų triumfą liudijantys nūdienos visuomeniniai pastatai neretai stokoja to, kas kadaise asocijavosi su išlavintu skoniu, išskirtinumu bei plačiu akiračiu.
Įžūliai naikinti nesunku
Vyresniosios kartos architektai apgailestauja, kad vienas po kito dygstantys šiuolaikiniai nekilnojamojo turto objektai yra beveidžiai ir bedvasiai, nes architektūra prarado sąsają su meno darbais, kurie „valdiškoms“ erdvėms suteikdavo ne tik šilumos, unikalumo, bet ir kurdavo pridėtinę vertę.
Gobelenai, batikos drobės, freskos, vitražai, skulptūrinės kompozicijos – kadaise šie ir kiti monumentaliojo meno kūriniai buvo neatsiejama daugelio gamybinių, visuomeninių pastatų interjero ar eksterjero dalimi. Tačiau nemažai jų ilgainiui buvo beatodairiškai sunaikinta, sunyko ar tebenyksta.
„Verslininkai stato didelius ir brangius objektus, tačiau meniniams akcentams pinigų nėra. Esu nusivylęs šiandienos užsakovais – dauguma jų į tokius dalykus neinvestuoja, nes vyrauja primityvus požiūris, stinga pinigų, o gal išprusimo. Atvirkščiai – mieliau įžūliai griaunama tai, kas buvo padaryta, nes tai lengviausia“, – pripažino klaipėdietis architektas Zigmas Bernardas Rutkauskas.
Pradingo tyliai
Vieni įsimintiniausių pavyzdžių – ant buvusios „Aitvaro“ parduotuvės fasado puikavęsis Edvardo Malinausko ąžuolo bareljefas „Kuršiai“ bei netoliese stūksojusi skulptūrinė Violetos Skirgailaitės ir Dmitrijaus Jefremovo kompozicija „Vaidila. Aitvaras. Bildukas“.
Pašnekovas prisiminė, jog atsiradusį naują objektą – prekybos ir pramogų centrą – mieste buvo siekiama pagyvinti originaliais meniniais akcentais. Buvo rengiamos meno tarybos, sulaukta įvairiausių pasiūlymų.
Galiausiai „Aitvarą“ papuošė „Kuršiai“, baseine šalia tuomečio „Vaidilos“ kino teatro iškilo „trijų karalių“ skulptūra. „Bet žlugo sovietiniai laikai, baseinas išdžiūvo, skulptūrų ir bareljefo nebeliko“, – tradicinį scenarijų įvardijo architektas.
Vyresniosios kartos miestiečiai turėtų prisiminti ir klaipėdiečio Regimanto Midvikio dekoratyvinę skulptūrą „Bėgikai“, ženklinusią Lengvosios atletikos maniežo įėjimą, garsiosios vaikų kavinės „Du gaideliai“ skulptūras, vaistinę ties Lietuvininkų aikšte ir Herkaus Manto gatve puošusias Kęstučio Balčikonio freskas.
„Niekas šiais darbais nepasirūpino, nepaklausė, kur jie dingo. Gaila, kai vertingi kūriniai pasmerkti sunykti, juo labiau kad bėgant metams jų vertė tik didėja“, – teigė Z.B.Rutkauskas.
Ir tai tik menka dalis tyliai, be pėdsakų per pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius sunaikintų darbų, gražinusių viešąsias miesto erdves.
Suvienydavo jėgas
Pasak pašnekovo, tai, jog visuomeninės paskirties objektuose rastųsi įdomių meninių inkliuzų, anuomet nebuvo nurodymas „iš viršaus“ ar prievolė laikytis kokių nors standartų. Esą įvairių sričių menininkai jėgas suvienydavo architektų iniciatyva.
Dirbant ties konkrečiais projektais būdavo parenkami kūrėjai, su kuriais kartu būdavo planuojamos erdvės jų darbams.
Z.B.Rutkausko darbų sąraše taip pat puikuojasi ne vienas tokio bendro darbo rezultatas.
„Buvusioje kavinėje “Du gaideliai„ teko projektuoti interjerą. Kartu su architektu Ramūnu Kraniausku sugalvojome baseinėlį, dailininkai monumentalistai Juozas Vosylius su Vidu Pinkevičiumi sukūrė spalvingas freskas, žinoma, vieniems jos patiko, kitiems – ne. Bet tai normalu, menas turi kelti diskusijas“, – šypsojosi pašnekovas.
Beje, pastarąjį sieninės tapybos kūrinį taipogi ištiko liūdnas likimas – remontuodami „Dviejų gaidelių“ patalpas naujieji kavinės šeimininkai freskas tiesiog uždažė.
Dirbant ties anuomečiu „Žalgirio“ stadiono kompleksu, Z.B.Rutkauskui talkino skulptorius R.Midvikis. „Prie įėjimo sumąstėme įrengti betoninį bareljefą, tuo metu tai buvo kažkas tokio, vienintelis toks darbas mieste“, – novatorišką sprendimą prisiminė architektas.
Tapdavo miesto įvykiu
Dar vienas bendras šio kūrybinio tandemo darbas, kuriam pasisekė bene labiausiai, – uostamiesčio gimdymo namus puošianti skulptūra „Žeme, nepalik mūsų“.
„R.Midvikis rūpinosi kūriniu, o aš – architektūra. Mano sumanymu, atsirado “iškirptas„ dangus, kad skulptūra būtų apšviesta iš viršaus. Šis darbas apkeliavo visas Lietuvos parodas, kol galiausiai atsistojo į savo nuolatinę vietą“, – pasakojo architektas.
Z.B.Rutkauskas prisiminė, jog anuomet meno kūrinių atsiradimas visuomeninės paskirties statiniuose tapdavo ir kultūrinio miesto gyvenimo įvykiu.
„Apie tai rašydavo spauda, pasirodydavo recenzijos, o autoriai sulaukdavo ne vien pagyrų, bet ir kritikos, diskusijų“, – pripažino pašnekovas.
Architektas neneigė, jog jam pačiam tik atvykusiam gyventi į Klaipėdą uostamiestis pasirodė pilkas ir niūrus. „Nes iki tol buvo tik silikatinės plytos, tinkas ir nekaip nudažytos sienos. Štai ir visas interjeras, visas pastato įvaizdis“, – prisiminė architektas.
Kad gūdžiu sovietmečiu Klaipėda turėjo galimybių gražėti ir klestėti, pasak Z.B.Rutkausko, – neabejotinas tuomečio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio, kitų entuziastų nuopelnas. O jauniems perspektyviems kūrėjams užsidegimo ir idėjų nestigo.
Meną įsileisdavo ir vaistinės
„Tuometis farmacijos valdybos viršininkas Vytautas Sedelskis buvo labai iniciatyvus žmogus – jo dėka įrengėme gausybę vaistinių interjerų su įspūdingais meniniais akcentais“, – pasakojo pašnekovas.
Štai senajai Palangos vaistinei buvo pritaikyti retro baldai, kurorto liaudies meistrai pagal vokiškas tradicijas sukūrė krokodilo skulptūrą, „Pempininkų“ vaistinei įspūdingą frizą sukūrė klaipėdietis menininkas J.Vosylius.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad likimo dėka ar atsakingų įstaigų atstovų, verslininkų pastangomis šiandien dar galima grožėtis išlikusiais anuomečiais menininkų darbais Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, autentiškomis kaltinėmis senamiesčio įstaigų iškabomis, nedideliais vitražo fragmentais.
Z.B.Rutkauskas vylėsi, jog šiuo metu rekonstruojama „Žalioji vaistinė“ pateko į geras rankas ir dabartinis jos savininkas išsaugos unikalius meno kūrinius – Algirdo Dovydėno sukurtus vitražus.
Arena – ne išimtis
„Kalbant apie architektūros ir monumentaliojo meno ryšį tiek interjere, tiek eksterjere, šiandien pasigirti nėra labai kuo“, – apgailestavo pašnekovas.
Architektas prisipažino fiksuojąs vos vieną kitą pavienį atvejį, kaip antai meniniai akcentai šalia Respublikinės Klaipėdos ligoninės, naujai kuriama dailininkės Angelinos Banytės freska Šv. Pranciškaus onkologijos centre ar vitražo, sienų tapybos darbai uostamiesčio bažnyčiose.
Z.B.Rutkausko žodžiais, šiandien turbūt tik dvasininkai supranta, kas pakylėja žmogų.
Kūrėjo įsitikinimu, išskirtinių detalių, ženklų, bent jau akcentuojančių paradinį įėjimą, galėjo rastis kad ir neseniai iškilusioje arenoje.
„Be vizualinių akcentų pastatai yra nykūs. Bet šiandien tam nebėra poreikio. Senieji architektai dirba mažai, o jaunieji nuolankūs užsakovams ir tokių dalykų nebesiūlo, gal ir entuziazmo pristinga“, – spėjo pašnekovas.
Retro. 1972 m. balandžio 19 dienos „Klaipėda“ rašė:
Praėjus metams nuo paskutinių dailės dienų, įdomu pažvelgti į prabėgusių metų derlių. Iki šiol mieste nebuvo dekoratyvinės skulptūros.
Pernai vasarą skvere prie Danės pagaliau buvo pastatytas vilniečio skulptoriaus S.Kisielio „Žvejys“ (architektas P.Šadauskas), sukurtas maždaug prieš dešimtį metų.
Prie „Vaidilos“ kino teatro, aikštėje, pastatyta klaipėdiečių V.Skirgailaitės ir D.Jefremovo dekoratyvinių skulptūrų grupė „Vaidila. Aitvaras. Bildukas“ (aikštės architektas G.Tiškus).
Skulptūros labai stilizuotos, dekoratyvios, bet kol kas sunku spręsti apie jų ryšį su aikšte bei aplinkiniais fasadais, kadangi aikštė neapželdinta, nebaigtas įrengti baseinas, kuris nemaža dalimi nulems skulptūrų dekoratyvumo įspūdį.
Tame pačiame komplekse esančią „Aitvaro“ universalią parduotuvę artimiausiu metu papuoš E.Malinausko ąžuolo bareljefas „Kuršiai“.
Reikia pažymėti, kad dailininkai stengiasi naudoti paprastą medžiagą, todėl kompozicijos pasižymi paprastumu ir dekoratyvumu.
V.Jakštys su A.Marcinkevičiumi „Švyturio“ alaus daryklos degustaciniam kambariui kuria terakotinį pano „Subatėlė“, kuris bus sumontuotas iki birželio mėnesio.
LINA BELIAUSKAITĖ
Šaltinis: "Klaipėda"