2026 metų rugpjūčio 20 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės I Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje buvo atidaryta architekto, interjero dizainerio, akvarelės meistro Zigmo Rutkausko retrospektyvinė kūrybos paroda „Architektūra negali gyvuoti be meno“. Paroda skirta autoriaus 90-mečio paminėjimui. Ekspozicijoje labai lakoniškai pristatytos trys svarbiausios Zigmo Rutkausko veiklos kryptys – architektūra, interjero dizainas ir akvarelė.
Nuotraukų autorė: Jurgita Raišutienė
Zigmo Bernardo Rutkausko vardas daugeliui klaipėdiečių tapo uostamiesčio architektūrinio identiteto, jaukių interjerų ir gyvų viešųjų erdvių sinonimu. Architektas visada ieškojo gilaus, organiško ryšio tarp statinio tektonikos ir grynojo meno. Jo filosofijoje architektūra negalėjo egzistuoti izoliuota nuo dailės. Monumentalios freskos ir sgrafitai, šviesą laužantys vitražai ir skulptūrinės kompozicijos tapo ne papildomais visuomeninių erdvių elementais, o integralia jo kurtų interjerų kalba. Greta racionalių brėžinių architekto gyvenime visuomet skleidėsi ir akvarelė – takus, jautrus žanras, kuriuo jis susižavėjo dar studijų metais.
Šiais metais architektas Zigmas Rutkauskas mini gražią 90-ojo gimtadienio sukaktį. Ši paroda yra artimųjų dovana gerbiamam Zigmui Rutkauskui jo gražios sukakties proga.
KELIO PRADŽIA, 1939 08 20
Kūrėjo kelias prasidėjo 1936 metais rugpjūčio 20 dieną. Vilkaviškio apskrityje, Pajevonio valsčiaus Gudelių kaime prabėgo Zigmo vaikystė, čia jis baigė pradinę mokyklą.
1948 metais Z. B. Rutkauskas įstojo į Kybartų gimnaziją (vėliau pavadintą Kristijono Donelaičio vidurine mokykla). Tai buvo sunkus, nepritekliais paženklintas pokario metas, tačiau jaunystė įveikė epochą. Mokyklą Zigmas baigė 1954 metais. Metus atliko privalomą karinę tarnybą. Jos griežta disciplina ir rūsti kasdienybė subrandino būsimojo kūrėjo asmenybę.
Didžioji Z. B. Rutkausko svajonė visada buvo architektūra. Ir jai buvo lemta išsipildyti. 1958 metais jis sėkmingai išlaikė egzaminus ir įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą). Studijų metai tapo jo tikruoju gyvenimo universitetu: jaunojo architekto pasaulėžiūrą formavo iškilios to meto asmenybės – grupės vadovas tapytojas Antanas Žmuidzinavičius, profesorius Alfonsas Janulis ir akvarelės meistras, docentas Juozas Vaitys, įskiepijęs meilę laisvam potėpiui. Tuo pat metu tvirtus profesinius pamatus ir techninį mąstymą ugdė aukštos kvalifikacijos inžinierių korpusas. Zigmo Rutkausko diplominis darbas – poilsio namų Pervalkoje projektas.
KLAIPĖDOS POLITECHNIKUMAS 1964-1967 m.
1964 metais su aukštojo mokslo diplomu ir paskyrimu rankose jaunas architektas atvyko į Klaipėdą.
Iki tol Klaipėdą Zigmas buvo matęs tik keldamasis keltu į Pervalką, kur rengė diplominį darbą. Miestas jam paliko gilų įspūdį ir sužadino norą jį geriau pažinti. Šis pasirinkimas tapo svarbiu Z. Rutkausko gyvenimo posūkiu – Klaipėdoje prasidėjo naujas jo gyvenimo ir profesinės veiklos etapas.
Pirmuosius trejus metus Z. B. Rutkauskas pašventė pedagogikai, dėstydamas architektūrines disciplinas Klaipėdos politechnikume. Greta dėstymo vis aktyviau domėjosi miesto architektūra ir įsitraukė į projektavimo darbus. Klaipėdos Vykdomasis komitetas rengė konkursus ir projektų peržiūras, kuriose galėjo dalyvauti bei savo idėjas siūlyti ir jauni specialistai. Vienam konkursui Zigmas pateikė viziją riboženklio, žyminčiam įvažiavimą į Klaipėdą, viziją. Šis riboženklis tapo jo pirmuoju didesnės apimties realizuotu darbu Klaipėdoje. Kitas tuo laikotarpiu įgyvendintas Zigmo projektas – Klaipėdos politechnikumo sporto salė.
Klaipėdos ženklas
KOMPROJEKTAS 1968-1973 m.
Į Komunalinio ūkio projektavimo institutą „Komprojektas“ architektas pateko tuometinio vadovo J. Putnos kvietimu. Vadovas jau kurį laiką stebėjo talentingą kūrėją ir jo darbus, todėl pasiūlė jam rimtas ir atsakingas pareigas – tapti „Komprojekte“ vyriausiuoju architektu. Šį pasiūlymą architektas priėmė nedvejodamas.
Darbo institute tikrai netrūko. Pagal tuometinę tvarką „Komprojektas“ rūpinosi pačiais įvairiausiais miesto objektais: atnaujino pastatus, projektavo skverus, kūrė parkus ir įvairias viešąsias erdves bei smulkesnius miesto elementus – suoliukus, šviestuvus, kitus dekoro elementus. Visi užsakymai iš skirtingų įstaigų ir organizacijų į institutą pasiekdavo per Vykdomąjį komitetą. Patį kūrybinį procesą lydėjo nemažai biurokratijos ir derinimo darbų. Pirmiausia architektūrinės idėjos ir būsimų projektų vizijos buvo svarstomos Meno tarybose. Tik gavus jų pritarimą, darbas persikeldavo į Technines tarybas – čia specialistai sprendė praktinius statybos klausimus ir galutinai patvirtindavo projektus. Nepaisant nuolatinio skubėjimo ir daugybės posėdžių, tai buvo nepaprastai gyvas, įdomus ir idėjų kupinas kūrybinis laikotarpis.
Šiuo laikotarpiu įgyvendinti projektai: Smiltynės Kurhauzo kapitalinis remontas, Prano Domšaičio galerijos rekonstrukcija, Dviračių treko rekonstrukcija, „Žalgirio“ futbolo stadiono šiaurinės tribūnos rekonstrukcija, daugiabutis gyvenamasis namas Vytauto g. 30, skveras senamiestyje, Kepėjų gatvėje.
Skveras
VAISTINIŲ TRESTAS 1969-1978 m.
Šalia intensyvios pagrindinės veiklos „Komprojekte“, architekto Z. Rutkausko biografijoje išskirtinę vietą. užėmė darbas Vaistinių treste. Nors formaliai tai buvo antraeilės pareigos, jos tapo viena laisviausių erdvių architekto kūrybiniams eksperimentams. Į šią veiklą architektas įsitraukė dėsningo atsitiktinumo dėka, kuomet per bendrabutyje gyvenusį kolegą susipažino su tuometiniu Klaipėdos vaistinių tresto viršininku Vytautu Sederskiu. Pastarasis, jausdamas profesionalios architektūrinės pagalbos poreikį, pasiūlė Z. Rutkauskui prisidėti prie vaistinių projektavimo. Šis kūrybinis aljansas suteikė architektui retą tam laikmečiui autonomiją – vizualinius ir erdvinius sprendimus tekdavo derinti asmeniškai tik su pačiu tresto vadovu. Biurokratinių suvaržymų nebuvimas leido Z. Rutkauskui visiškai atsiriboti nuo tipinių, unifikuotų projektų konvejerio.
Šiuose projektuose Z. Rutkauskas atsiskleidžia ir kaip visuomeninių erdvių kūrėjas, ir kaip architektūrinės dailės kuratorius – į kiekvieną interjero audinį jis harmoningai įterpė menininkų kūrinius, paversdamas juos neatsiejama architektūrinės koncepcijos dalimi. Svarbiausi įgyvendinti projektai Klaipėdoje: „Juodojo erelio“, „ Debreceno“, „Pempininkų“, „Sportininkų“ vaistinės ir interjero perlas, miesto puošmena – homeopatinės „Žaliosios vaistinės“ interjeras.
Vaistinių interjero projektai kitų miestų erdvėse: Mosėdžio, Gargždų ir Palangos senoji vaistinės, taip pat vaistinės Jerevane ir Armėnijoje.
Norėčiau stabtelėti prie pačių reikšmingiausių Zigmo Rutkausko sukurtų vaistinių interjero projektų – to laikmečio interjero šedevrų. „Pempininkų vaistinės interjeras“, 1974 metai. Juozo Vosyliaus freska „Farmacija“, 45 m²
Pempininkų vaistinės interjeras
Vaistinei atvėrus duris laikraštyje buvo rašoma: „Tai viena didžiausių ir puošniausių vaistinių respublikoje. Bendras jos plotas – 697 kvadratiniai metrai. Vien tik prekybinė salė užima 106 kvadratinius metrus. Vaistinės sienos papuoštos tapytojo Juozo Vosyliaus 45 kvadratinių metrų freska. Dalininkas savo kūrinyje „Farmacijos istorija“ pavaizdavo ne tik alchemikus, bet ir ištisą farmacijos raidą nuo senovės iki mūsų dienų.“
Auksinio kolorito freska „Farmacija“ tuo metu buvo viena didžiausių J. Vosylius nutapytų freskų, o vaistinės interjeras stulbino savo originalumu ir prašmatnumu. Šiandien „Pempininkų“ prekybos centre vaistinės nebėra. Žinoma, neliko ir gražiosios freskos. Laimei, išliko fotomenininko Vyto Karaciejaus darytos šios vaistinės nuotraukos.
„Žaliosios vaistinės“ interjeras, 1979 m. Autoriniai baldai, šviestuvai, Algirdo Dovydėno vitražas
Žaliosios vaistinės interjeras
„Žaliosios Vaistinės“ interjeras yra architekto Zigmo Rutkausko kūrubos vizitine kortele. Apmaudu, kad neišsaugojome tokio unikalaus interjero. Čia viskas buvo apgalvota iki menkiausios smulkmenos. Z. Rutkauskas specialiai „Žaliajai vaistinei“ suprojektavo masyvius baldus ir išskirtinio dizaino šviestuvus, sienas padengė medžio plokštėmis ir gobelenu. Vaistinės oficinoje įrengė muziejinę ekspoziciją. Pas mažeikiškį kalvį Algirdą Stankų užsakė vaistinės šviestuvus ir prašmatnią iškabą „Apotheca“. Didžiausia vaistinės puošmena buvo Algirdo Dovydėno sukurtas plono spalvoto stiklo penkių dalių dekoratyvinis vitražas, atspindintis homeopatine vaistinės paskirtį. Kiekviename lange buvo apgyvendinti vis kiti gyviai – žuvys, gyvatė, šikšnosparnis, skorpionas, bitė – grafiškai nupiešti švino oksidu taip natūralistiškai, lyg būtų perkelti iš XVIII a. graviūrų atlaso. Kaltinė iškaba ant buvusios vaistinės pastato ir Algirdo Dovydėno vitražas išliko, bet Klaipėdos interjero perlo – „Žaliosios vaistinės“ nebėra.
DAILĖS KOMBINATAS 1980 -1986 m.
Su „Dailės“ kombinatu architektas Zigmas Rutkauskas ryšius palaikė dar prieš pradėdamas jame dirbti – jis buvo šio kombinato Meno tarybos narys. Tuo metu tekdavo nemažai keliauti po visą Klaipėdos kraštą: architektai važinėdavo į objektų peržiūras, vertindavo ir priimdavo jau baigtus menininkų darbus. Vienos iš tokių darbinių kelionių metu kombinato vadovas Jonas Stumbrys pasiūlė Zigmui prisijungti prie jų komandos. Architektas sutiko, ir taip prasidėjo naujas, labai įvairiapusiškas jo kūrybos etapas.
Darbas „Dailės“ kombinate buvo neįtikėtinai dinamiškas – čia nebuvo vietos rutinai. Z. Rutkauskui tekdavo griebtis pačių įvairiausių užduočių: nuo smulkesnių grafikos darbų, informacinių stendų, reklamų ar garbės lentų iki sudėtingų baldų projektų bei pilnų pastatų interjerų kūrimo. Kiekvienas užsakymas reikalavo visiškai naujo požiūrio. Architektas turėjo būti ne tik kūrėjas, bet ir praktikas – jam reikėjo sugalvoti, kaip suderinti skirtingas medžiagas, kaip rasti originalią formą ir, svarbiausia, kaip pritaikyti baldą ar interjero detalę prie jau esamos erdvės, kad ji būtų ir graži, ir patogi žmogui.
Svarbiausi nuveikti darbai: Vytauto Didžiojo gimnazijos Gediminaičių stulpai, Rietavo žemės ūkio technikumo susirinkimų salės interjeras su įspūdinga monumentalisto Juozo Vosyliaus septynių dalių freska-sgrafitas „Duonos metai“ (1984-1986 m.), Klaipėdos vykdomojo komiteto primininko kabineto ir pasitarimų kambario interjerai, Nidos poilsio namų “Linėja” interjeras, Klaipėdos universiteto ligoninės interjeras, Fontano “Lašai” įrengimas, Ryšininkų g. 11, Klaipėda.
Juozo Vosyliaus septynių dalių freska-sgrafitas „Duonos metai“
Klaipėdos ligoninės interjeras, 1976 m. Angelinos Banytės freska – sgrafitas „Medicina“, 15 m²
Architekto Z. Rutkausko dėka naujai statomos Klaipėdos ligoninės fojė papuošė išskirtinis kūrinys – dailininkės Angelinos Banytės sgrafitas „Medicina“. Šis darbas ne tik pakeitė ligoninės erdves, bet ir apvertė pačios menininkės gyvenimą. Istorija prasidėjo 1976 metais. Ligoninės statybos jau judėjo į pabaigą, artėjo iškilmingas atidarymas, kuriame laukta aukštų svečių iš visos Lietuvos. Tuometinis įstaigos vadovas Antanas Vinkus sunerimo: naujam pastatui žūtbūt reikėjo stipraus, dėmesį patraukiančio meno kūrinio. Pagelbėti šioje situacijoje galėjo tik Z. Rutkauskas, į kurį daktaras ir kreipėsi. Architektas problemą išsprendė greitai – pakvietė talentingą dailininkę A. Banytę. Ji ligoninės sienoje sukūrė įspūdingą freską-sgrafitą, kuriame pavaizdavo medicinos mokslo istoriją. Kūrinyje buvo pagerbti didieji mokslo protai ir išradėjai: Hipokratas, Viljamas Harfis, Vilhelmas Konradas Rentgenas, Čarlzas Darvinas, Klaudijus Galenas, Ivanas Pavlovas, Andrejus Vezalijus ir kiti. Tačiau svarbiausia šios istorijos dalis – po šio sėkmingo projekto A. Banytė nusprendė visam laikui likti Klaipėdoje.
Banytės sgrafitas „Medicina“
1981m. Klaipėdos ligoninės Akušerinio-ginekologinio korpuso kavinės interjeras. Angelinos Banytės freska-sgrafitas „Paukščiai“, 12m2, 1981 m.
1981 metais Klaipėdos ligoninių miestelyje iškilo naujas pastatas – Akušerijos-ginekologijos korpusas. Ligoninei jau vadovavo kitas daktaras – profesorius Vinsas Janušonis. Jis užtikrintai tęsė savo pirmtako pradėtus darbus, siekdamas ne tik gydyti žmones, bet ir gražinti bei puoselėti pačią ligoninės aplinką. Naujojo korpuso kavinės interjerą buvo patikėta kurti Zigmui Rutkauskui. Jo pastangų ir vizionieriškų idėjų dėka ši kasdienė erdvė virto stilinga poilsio kampeliu. Architektas ir vėl pasikvietė kūrybinę partnerę – tapytoją Angeliną Banytę. Ji kavinės patalpą papuošė nuostabiu sgrafitu „Paukščiai“, kuris įnešė lengvumo, šilumos ir tapo tikra naujojo korpuso puošmena.
KAVINIŲ, VALGYKLŲ IR RESTORANŲ TRESTAS 1974-1979 m.
Po penkerių metų darbo „Komprojekte“ Z. Rutkauskas pajuto, kad profesiniame gyvenime natūraliai norisi pokyčių. Kaip tik tuo metu į jį kreipėsi Kavinių, valgyklų ir restoranų tresto viršininkas A. Tumėnas. Vadovas buvo pastebėjęs išskirtinius architekto kurtus vaistinių interjerus, tad pasiūlė jam imtis visiškai neįprasto iššūkio. Į Klaipėdą iš Volgogrado kaip tik buvo plukdoma gamybinė barža, o architektui iškeltas uždavinys – darbininkų maitinimui skirtą plaukiojantį gelžbetoninį gargarą paversti prabangiu restoranu.
Restoranas „Regata“, 1980 m. Danės upė
Regatos interjeras
Šis projektas, gavęs „Regatos“ pavadinimą, tapo tikru išbandymu architekto fantazijai. Z. Rutkauskui pavyko suvaldyti neįprastą, ankštą laivo erdvę ir sukurti kažką visiškai naujo. Architektas interjerą kūrė pagal to meto pasaulio valstybių vadovų susitikimams skirto laivo „Hamburgas“ analogą. „Regatos“ interjeras iš tiesų buvo išskirtinis: pritemdytas raudonas apšvietimas, kiliminė danga, raudona oda aptrauktos kėdės ir foteliai – tokia prabanga pirmą kartą pritaikyta uostamiesčio užeigų įrengimo praktikoje. Antrajame restorano aukšte vakarais buvo rodomos programos, pirmajame veikė modernus baras. Lankytojams taikytas aprangos kodas – čia galėjai ateiti tik vilkėdamas vakarui derančius drabužius. Dar vienas šio restorano išskirtinumas – čia nebuvo galima rūkyti. Zigmas Rutkauskas sako nemėgstąs girtis, tačiau, jo manymu, šio restorano interjeras tikrai buvo vykęs.
Viena ryškiausių „Regatos“ interjero puošmenų buvo dailininko Algirdo Dovydėno trijų dalių vitražinė kompozicija, sukurta specialiai šiai aplinkai.
Regatos“ sėkmė tapo tramplinu ir kitiems užsakymams. Z. Rutkauskas Klaipėdoje ir Palangoje sukūrė visą virtinę populiarių kavinių bei restoranų interjerų, kurių kiekvienas turėjo unikalią nuotaiką.
Vaikų kavinė „Du gaideliai“, 1973 m.. Vido Pinkevičiaus ir Juozo Vosyliaus freska „Du gaideliai“,24 m²
Vido Pinkevičiaus ir Juozo Vosyliaus freska „Du gaideliai“
Tarp įsimintiniausių autoriaus projektų išsiskiria legendinė vaikų kavinė „Du gaideliai“ Mažvydo alėjoje, duris atvėrusi 1973 metais. Šio objekto eksterjerą kūrė architektas Ramūnas Kraniauskas, o išskirtinį interjerą – Z. Rutkauskas. Tuometiniai vaikai iki šiol puikiai mena šią nepaprastai jaukią erdvę. Jos sienas puošė Vido Pinkevičiaus ir Juozo Vosyliaus freska lietuvių liaudies dainelės motyvais, kavinės viduryje ramiai čiurleno baseinėlis su variniais skėčiais, o visi baldai buvo suprojektuoti ergonomiškai, pritaikant juos būtent vaikams. Tai buvo ypatinga vieta šeimų savaitgaliams, o mažiesiems lankytojams – visada didžiulė šventė.
Ne mažiau sėkmingi buvo ir kiti Z. Rutkausko kavinių interjero sprendimai: kavinė „Rąžė“ Palangoje, kavinė „Žarija“ (Teatro g.), miestiečių meiliai vadinta „Tetrabariu, kavinė „Pupelė“ (Tiltų g.) – kultine uostamiesčio vieta, kurioje kiekvieną rytą susitikdavo miesto inteligentija, kavinė „Kava ledai“ (Žvejų g.) – šiuolaikiška, skubantį miesto ritmą atitinkanti erdvė greitam kavos puodeliui. Z. Rutkauskas taip pat suprojektavo interjerus legendinei „Vyninei“ Žvejų gatvėje, populiariai „Alinei“ Jono gatvėje bei miestiečių pamėgtoms kavinėms „Jūratė“ Lietuvininkų aikštėje ir „Palanga“ Liepų gatvėje.
Beveik visuose Zigmo Rutkausko kurtuose interjeruose svarbi interjero dalis būtinai buvo įkomponuojami vitražai. Ilga kūrybinė ir produktyvi draugystė siejo architektą ir vitražo dailininką Algirdą Dovydėną, kuris be didelių aiškinimų suprasdavo, ko reikia konkrečiai erdvei. Zigmo iniciatyva ir Algirdo Dovydėno meistrystės dėka vitražai puošė restoraną „Regatą“, kavines „Žarija“, „Kava ledai“, „Vyninę“, „Žaliąją vaistinę“, valstybinės naftos įmonės kavinę. Su vitražo meistre Rimante Kulšienė Zigmas Rutkauskas vitražais išdabino autoūkio, įmonės „Klasera“ langus, Šilutės pl. 50.
Visi šie projektai įrodė, kad Z. Rutkauskas buvo ne šiaip interjero dekoratorius, o tikras miesto atmosferos kūrėjas.
DARBAS BENDROVĖJE „KLAIPĖDOS NAFTOJE“ IR LAIVŲ KROVOS AKCINĖ BENDROVĖ „SMELTĖJE“, 1987-2008M.
Keičiantis laikams ir prasidėjus persitvarkymo bangai, nusistovėjęs gyvenimo ritmas Dailės kombinate ėmė sparčiai lėtėti. Darbų pastebimai mažėjo – didžiulės valstybinės įmonės traukėsi iš rinkos, o jų užsakymus pamažu periminėjo privatus verslas. Architektams ir menininkams tai buvo netikrumo, bet kartu ir naujų galimybių metas. Kaip tik tuo virsmo laikotarpiu Zigmas sulaukė netikėto pasiūlymo. Jo kaimynas M. Gusiatinas, tapęs „Klaipėdos naftos“ vadovu, pakvietė jį prisijungti prie komandos ir padėti senas įmonės administracines patalpas pritaikyti naujiems poreikiams. Šis sėkmingas bendradarbiavimas vėliau juos abu atvedė ir į Klaipėdos krovinių kompaniją „Smeltė“, kur laukė panašios užduotys. Greta darbo stambiose uostamiesčio įmonėse, Zigmas aktyviai užsiėmė ir privačia architektūrine praktika.
AKVARELĖ
Visą gyvenimą paskyręs pastatų projektavimui ir interjerų kūrimui, Zigmas Bernardas Rutkauskas niekada neišsižadėjo akvarelės. Baltas popieriaus lapas ir liejami dažai jam tapo puikia atsvara įtemptam darbui su brėžiniais bei statybų projektais.
Architekto pažintis su akvarele prasidėjo dar šeštajame dešimtmetyje. Jo pirmoji mokykla buvo kitų meistrų darbai – juos kopijuodamas ir stebėdamas, kaip liejasi spalvos, jis perprato pirmuosius technikos žingsnius. Vėliau, studijų metais, svarbiu vedliu tapo docentas J. Vaitys, kuris nuolat spaudė studentus praktikuotis ir neapleisti akvarelės net per vasaros atostogas. Tikrasis kūrybinis proveržis įvyko pradėjus dirbti „Komprojekte“. Tuo metu autorius tapė itin intensyviai – kartais per dieną gimdavo net po kelis darbus. Šis procesas jam buvo ne tik darbas, bet ir geriausias būdas pailsėti, pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių ir atrasti vidinę ramybę. Akvarelė jam tapo savotiška terapija. Laikui bėgant, dailininkas prisijaukino vieną sudėtingiausių – šlapios akvarelės – techniką. Meniniu požiūriu tai labai įdomus metodas, nes čia susitinka meistro kontrolė ir visiškas atsitiktinumas. Autorių labiausiai ir žavėjo tas vandens bei dažų nenuspėjamumas, kai medžiaga pati diktuoja taisykles, o galutinis rezultatas suteikia darbams gyvumo ir lengvumo.
Nors menininkas yra nutapęs ir architektūrinių motyvų, pagrindine jo kūrybos ašimi išliko peizažai. Gamtos ir kraštovaizdžio temos jo akvarelėse atsiskleidžia natūraliausiai, nes vandens liejimo technika puikiai dera su pačios gamtos gyvumu ir kaita.
Medžiaga publikuota ir dienraščio ,, Klaipėda“ kultūros priede ,,Durys“
LASKAO #ArchitektūrosRenginiųCiklas 2026
Projektą finansuoja: Klaipėdos miesto savivaldybė
Kviečiame sekti informaciją architektams.lt; https://www.facebook.com/architektams.lt ir pasidalyti su architektūra besidominčiais kolegomis ir bičiuliais
Adomas Skiezgelas. Asmenybė ir kūryba
Alfonso ir Adolfinos Skiesgilų abu sūnūs (Alfonsas ir Adomas Skiezgelai) gimė tame pačiame Plaušinių kaime: Alfonsas – 1943 m., o Adomas – 1948 m. rugpjūčio 20 dieną. Beje, Adomo pavardė kiek skiriasi nuo tėvų ir brolio (tėvai, seneliai buvo Skiesgilai, brolis Alfonsas – Skiesgilas, o Adomas Skiezgelas yra mokęsis Lenkimų vidurinėje mokykloje. Menu pradėjo domėtis anksti. Mėgo piešti, žavėdavosi vyresniojo brolio Alfonso piešiniais, dažnai net tapyti mokydavosi iš brolio parsivežtų dailės technikumo mokomųjų darbų.
1964 m. A. Skiezgelas, įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, kurį tuo metu pribaiginėjo jo brolis. Puikius skulptūros pagrindus suteikė skulptorė M. Bielskienė, technikumo direktoriaus pavaduotojas A. Gudzevičius ir daugelis kitų. 1968 m. mokslą baigė, įsigydamas medžio apdirbimo specialybę, tada technikumo vadovybė nusiuntė A. Skiezgelą į Darbėnų vidurinę mokyklą dirbti piešimo ir darbų mokytoju. Čia dirbo trejus metus ir kartu dvejus metus Vilniaus eksperimentiniame meninio konstravimo biure dailininku-suvenyrų etalonų kūrėju. Minėtame biure, pagal čia dirbančių dailininkų sukurtų darbų pavyzdžius „Dovanos“ susivienijimas ir kitos Lietuvos meno gaminių įmonės, suvenyrus, serijines originalias reprezentacines dovanas gamindavo pagal individualius projektus.
Dirbdamas pasiruošė ir 1971 m. įstojo į Lietuvos valstybinį institutą (nuo 1990 m.– Vilniaus dailės akademija). Norėjo studijuoti skulptūrą, bet į šią specialybę tada priimdavo labai mažai studentų, tad pasirinko architektūrą ir studijų metais ją pamėgo, ypač už galimybę kūrybiniame procese dirbti kartu su skulptūra ir skulptoriais. Rengdamas diplominį darbą suprojektavo sporto reikmėms skirtus Trakų namus ant vandens (darbo vadovas – architektas Algimantas Mačiulis (1931–2024). Dailės akademijoje buvo puikus dėstytojai: piešimą dėstė L. Žuklys, R. Gibavičius, S. Krasauskas, K. Morkūnas. Architektūros specialybės dėstytojai buvo: V. Brėdikis, A. Tauras, A. Nasvytis, A. Mačiulis, E. Čekanauskas.
Architektas baigęs studijas, 1976 m. gavo paskyrimą į tada veikusią Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto Dailės katedrą (įkurta 1974 m.). Čia dirbo iki 2012 metų. Iš pradžių ėjo dėstytojo, Vizualiojo dizaino katedros lektoriaus pareigas. Šioje konservatorijoje buvo suteiktas docento vardas, čia Adomas sutiko sau artimą sielą – Birutę, vedė ją. Uostamiestyje gimė du jų vaikai – sūnus Andrius ir dukra Ieva.
Jau pirmaisiais darbo Klaipėdoje metais Adomas pagarsėjo kaip geras dėstytojas ir ne mažiau kaip talentingas kūrėjas. Tai pastebėjo ir įvertino 1975–1987 m. Klaipėdos fakulteto prorektoriumi dirbęs V. Jakelaitis (1928–2015). Jis Adomą rekomendavo tuometiniam miesto vadovui A. Žaliui (1929– 2006), kad priimtų dirbti miesto vyriausiuoju dailininku. Rekomendacija pagelbėjo ir A. Skiezgelas 1980 m. buvo paskirtas į šias pareigas, pakeisdamas jose anksčiau buvusį architektą P. Šadauską.
A. Skiezgelas vyriausiuoju miesto dailininku dirbo 12 metų – iki pat 1992-ųjų. Darbo buvo daug, pareigos atsakingos, atlyginimas mažas, tad tuo laikotarpiu Adomas, norėdamas išlaikyti šeimą, turėjo dar papildomai ir kitur dirbti. Ėmėsi ir individualių projektų. 1980 m., paprašytas savo gimtosios Lenkimų apylinkės vadovo parengti Lenkimuose palaidotų Antrojo pasaulinio karo karių kapinių sutvarkymo projektą, šio darbo neatsisakė. Taip Lenkimuose atsirado pagal Adomo sukurtą projektą realizuotas anuo metu gana modernus, tačiau neiššaukiantis, pagarbus, šalia esančios bažnyčios šventoriaus sienelės neuždengiantis, moderniai sutvarkytas kapinių kompleksas, kurio centre – nedidelis paminklas (akmens kubas – monolitas su ,,nuskilusiu“ kampu). Šį architekto Lenkimuose sukurtą ansamblį gerai įvertino tada tarp menininkų didelį autoritetą turėjęs skulptorius G. Jokūbonis (1927–2006).
1980-aisiais metais A. Skiezgelas tapo Lietuvos architektų sąjungos nariu. Sukurti architektūros ir monumentaliosios dailės kūriniai ir neįgyvendinti konkursiniai projektai:
Adomo kaip architekto talentas labiausiai atsiskleidė kuriant Klaipėdos Mažojo kaimelio mikrorajono Šv. Kazimiero bažnyčios projektą (bendraautorius R. Krištapavičius, konstruktorius T. Tubis). Bažnyčia 1992 m. pastatyta buvusiame Karaliaus parke. 2007–2008 m. Lėbartų kapinėse (Klaipėdos r., Dovilų sen., Toleikių k.) pastatytos koplyčios; Klaipėdos Salomėjos Nėries ir S. Daukanto gatvių kampe esančio pastato vienas iš autorių (bendraautorius R. Petrauskas ). Kiti žymesni kūriniai: Gyvenamasis namas, Pievų Tako ir I Kanto g. sankryžoje (bendraautorius Andrius Skiezgelas ). Keturi gyvenamieji II -osios Melnragės gatvėje ir keli gyvenamieji namai-vilos Palangoje. Gyvenamųjų namų kvartalas Klaipėdos rajone, taip pat Bendikų kaime. Iš viso suprojektuoti ir pastatyti 55 gyvenamieji pastatai.
Išskirtinio dėmesio sulaukė ir pagal architekto projektus sukurtos atminimo lentos, skirtos žymioms Lietuvos asmenybėms, tarp jų ir Lietuvos politiniam bei visuomenės veikėjui, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkui, inžinieriui, Vasario 16-osios akto signatarui S. Kairiui (1879–1964), Utenoje. Šešiems Tilžės akto signatarams Klaipėdoje (kartu su skulptoriumi R. Eidėjumi). Spaustuvininkui ir visuomenės veikėjui M. Jankui (1858–1946); Tilžės Akto signatarams J. Vanagaičiui, J. Arnašiui, J. Lėbartui, V. Didžiui; Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui K. Trukanui ir teologijos profesoriui V. Gaigalaičiui.
Architektas sukūrė atminimo lentas rašytojams P. Dreviniui ir R. Černiauskui. 2022 m. sukurtos atminimo lentos Klaipėdos krašto direktorijos prezidento pareigas ėjusiam E. Simonaičiui ir Klaipėdos krašto visuomenės veikėjui J. Stikloriui. 2023 m. sukurta atminimo lenta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos vadui J. Polovinskui- Budriui. 2024 m. įgyvendinti atminimo ženklai D. Varkaliui ir paukščių žieduotojui M. Posingiui. 2025 m. sukurta atminimo lenta F. Vaitkui perskridusiam Atlantą su Lėktuvu Lituanica 2.
Memorialiniai ženklai, antkapiniai paminklai svarbi kūrybinio darbo veiklos sritis. Sutvarkytos Smiltynės kapinaitės, sukurti antkapiniai paminklai gubernatoriui J. Žiliui Jonylai; Jūrų muziejaus direktoriui A. Každailiui. Kartu su skulptoriumi R. Midvikiu sukurtas antkapinis paminklas jūrų kapitonui L. Stulpinui. Keletas antkapinių paminklų yra sukurti Lėbartų ir kitose kapinėse.
Sukurti, bet neįgyvendinti architektūros ir skulptūros kūriniai:
Karinio laivo paminklo projektas Smiltynėje (III premija).
Tautų draugystės monumentas konkursinis projektas Klaipėdoje, 2008m. Projekto autoriai architektai A. Skiezgelas, R. Krištopavičius, skulptorius J. Burneika (I premija).
Paminklas kunigaikščiui Gediminui 1992 m. Skulptorius R. Midvikis, architektai: R. Krištopavičius, A. Skiezgelas (II premija).
Pergalės paminklas Maskvoje, 1992 m. Skulptorius R. Midvikis, architektai: R. Krištopavičius, A. Skiezgelas (0 premija).
Muzikinio teatro konkursinis projektas, 1991 m. Projekto vadovas S. Manomaitis, architektai A. Skiezgelas, R. Krištopavičius (II premija).
Atgimimo aikštės projektiniai pasiūlymai 1992 m. Skulptorius G. Karalius, architektas A. Skiezgelas.
Klaipėdos skulptūrų parko Konkursinis projektas, 1992 m. Skulptorius R. Midvikis, architektas A. Skiezgelas (II premija).
Paminklas Radviloms Kėdainiuose. Skulptorius A. Bosas, architektas A. Skiezgelas ( II premija).
Paminklas Birutei ir Kęstučiui Palangoje konkursinis projektas. Projekto autorius A. Skiezgelas (I premija).
Lukiškių aikštės konkursinis projektas Vilniuje. 1994 m. projekto autorius A Skiezgelas.
Paminklas Lietuvos himnui ir jo autoriui V. Kudirkai. 1994 m. autorių kolektyvas.
Paminklas J Zauerveinui Klaipėdoje, 2002 m. A. Skiezgelas.
Atminimo ženklas Vilniuje monsinjorui K. Vasiliauskui, 2006 m. A. Skiezgelas.
Atminimo ženklas S. Jonauskui Skuode, 2010 m. A. Skiezgelas (I premija).
Konkursinis projektas muzikiniam teatrui Klaipėdoje, 2012m. Architektai: R. Krištapavičius, A. Skiezgelas.
Konkursinis projektas bažnyčiai Šiauliuose, 2015 m. A. Skiezgelas.
Konkursinis projektas broliams Vileišiams Vilniuje, 2016 m. A. Skiezgelas.
Konkursinis projektas paminklui Laisvei Šiauliuose, 2017 m. A. Skiezgelas.
Konkursinis projektas paminklui Holokausto aukoms Šiauliuose, 2018 m. A. Skiezgelas.
Plastinio akcento pastatymo šalia Viešbučio ,, Aurora,, konkursas, 2019 m. A. Skiezgelas.
Konkursinis projektas paminklui Šeduvos partizanams, 2019 m. Skulptorius V. Plotnikovas, architektas A. Skiezgelas.
Baltijos kelrodžio idėjinio projekto konkursas, 2020 m. A. Skiezgelas (I premija).
Kretingos miesto aikštės sutvarkymo konkursas, 2021 m. A. Skiezgelas.
Paminklo Laisvės kovų karžygiui J. Lukšai -Daumantui konkursas, 2022 m. A. Skiezgelas.
Plungės kelrodžio idėjinio projekto konkursas, 2022 m. A. Skiezgelas.
Meninių akcentų projektinių pasiūlymų konkursas Kelmėje, 2023 m. A. Skiezgelas.
Klaipėdos karių kapinių sutvarkymo konkursinis projektas, 2024. Autorių kolektyvas.
Konkursinis projektas ,, Zodiako ženklai“, 2025 m. Druskininkuose. A. Skiezgelas.
Projektinių pasiūlymų konkursas M. Paulauskui, 2025 m. A. Skiezgelas.
Kultūros, verslo ir gyvenamųjų namų kvartalo Priešpilio g. 9, Klaipėdoje, architektūrinės idėjos ir projekto atviras dviejų etapų konkurso projektiniai pasiūlymai. 2026 m. A. Skiezgelas.
—-Jūsų Adomas. Lietuvos Architektų ir Dailininkų sąjungų narys, +37065238600
Personalinėje parodoje eksponuojami kai kurie neįgyvendinti konkursiniai projektai. Parodos atidarymas š. m. rugpjūčio 21d. 17:00 val. LASKAO salėje, Bažnyčių g. 6-1 (III aukštas), Klaipėdoje
Parodos bendraorganizatorius LASKAO. Parodos kuratorius architektas Aurimas Baužys
LASKAO #ArchitektūrosRenginiųCiklas 2026
Projektą finansuoja: Klaipėdos miesto savivaldybė
Kviečiame sekti informaciją architektams.lt; https://www.facebook.com/architektams.lt ir pasidalyti su architektūra besidominčiais kolegomis ir bičiuliais
Rugsėjo 5–6 dienomis Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ vyko „Zavišinės“, kurias inicijuoja architekto A. Zavišos fondas.
Į renginį susirinkusius dalyvius pasveikino Neringos savivaldybės vicemeras Narūnas Lendraitis. Renginio partneriams ir rėmėjams buvo padėkota už reikšmingą indėlį, kuris leido tradicija tapusiai iniciatyvai įvykti ir šiais metais.
Fondo pirmininkas architektas Aurimas Baužys pasidžiaugė ilgamete tradicija, atiduodamas pagarbą a.a. architektui A. Zavišai ir akcentavo, kad šių metų renginio temai „Gamta šaukia. Neringa“ impulsą davė naujas požiūris į nepelnytai pamirštas sanitarijos technologijas. Viešosios erdvės bei krantinės, viešieji tualetai, yra ne mažiau svarbūs Kuršių nerijos gyventojams bei lankytojams nei jos gamtos stebuklai. Šiuolaikiškas, saugomų rekreacinių teritorijų specifiką atitinkantis požiūris į utilitarius, infrastruktūrinius dalykus lemia, ar pavyks sukurti vietos išskirtinumą atspindinčią viešąją infrastruktūrą.
Forume-diskusijoje „Gamta Šaukia. Neringa“ buvo inicijuojamas architektų, tyrėjų, vietos bendruomenės ir skirtingų institucijų atstovų dialogas, atkreipiant dėmesį į gamtinėje aplinkoje esančių architektūrinių ir infrastruktūrinių elementų reikšmę, ir galimybę jais kurti darnų ryšį tarp esamos ir žmonių kuriamos aplinkos. Įžvalgomis ir praktinėmis rekomendacijomis pasidalino:
Tadas Jonauskis, Justina Muliuolytė, architektai-urbanistai. PUPA / Life over space. „Gyvybingi miestai: žaliųjų erdvių vaidmuo urbanistikoje“. Laimonas Bogušas, architektas-urbanistas. Neringos vyriausiasis architektas. „Neringa. Miestas miške ar miškas mieste?“. Lina Dikšaitė, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė. „Gamtos architektūra”. Karolina Čiplytė, Julija Čiapaitė-Jurevičienė, architektės. Case Studio for Architecture. „Viešasis lauko tualetas Kuršių nerijoje“. Aurimas Baužys, architektas. Vietos. Zavišos fondo pirmininkas. „[Pa]krantės“.
Daiva Gasiūnienė, architektė. Anykščių rajono vyriausioji architektė, negalėjusi dalyvauti forume ir pristatyti planuoto pranešimo „Kai gamta niekada neišeina iš mados. Anykščiai“, atsiuntė susirinkusiems linkėjimus iš Europos šiaurinio taško, akcentuodama: Kaip gamta veikia žmogaus psichologiją architektūriniame kontekste? Kaip humaniška gamtiška architektūra gali spręsti šiuolaikinio miesto problemas? Ar galima suderinti šiuolaikinį stilių ir organišką (gamtinį) dizainą? Tai šiandien patys aktualiausi klausimai ir temos architekto darbe ir gyvenime. Gamtos įtraukimas į architektūrą, sukuriant tikrą ryšį su gamta, vietinės medžiagos, ekosistemų išsaugojimas, žmogaus mastelis ir emocinis ryšys, jautru, draugiška, saugu. Architektūra kaip tęsinys, o ne įsiveržimas.
„Geriausias rekreacinės architektūros kūrinys“ – tai jau nuo 2003 metų Zavišos fondo organizuojamas konkursas, vadovaujantis Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Tarybos patvirtintais konkurso dokumentais. Konkurso (toliau konkursas) pagrindinis tikslas ir uždaviniai metų eigoje nežymiai kito, bet esmė išliko – konkurso būdu išrinkti 2024 metais realizuotą geriausią rekreacinės paskirties visuomenei atvirą architektūrinį, landšaftinį, urbanistinį kūrinį, pabrėžiantį vietos tapatumą bei kuriantį kultūrinę reikšmę ir socialinę vertę. Skatinti ir viešinti Lietuvos rekreacinės architektūros kūrinių realizacijas. Dėkingi autoriams aktyviai teikusiems kūrinius konkursui. Konkursui pateikiamos ir atrenkamos konkursinės medžiagos pagrindu sudarytas ir viešinamas nominantų skaitmeninis leidinys [Sudarytojai: Gerda Antanaitytė, Aurimas Baužys, Jurgita Raišutienė]: https://issuu.com/laskao/docs/2024_nominantai
Konkursui pateiktus ir atrinktus kūrinius, atitinkančius konkurso sąlygas, pristatė ir vertino architektai: Gintaras Balčytis (LAS deleguotas); Ramunė Staševičiūtė (A. Zavišos fondo deleguota); Asta Prikockienė (2008-2009 m. konkurso laureatė); Gustė Kančaitė (2016 m. konkurso laureatė); Lukas Rekevičius (2013 m. ir 2022 m. konkurso laureatas). Pristatymo metu akcentuotos projektų realizacijos, sulaukusios daugiausia komisijos narių vertinimų: Stasys museum Panevėžyje; Kauno rotušė; Buriavimo mokykla Kaune; Senovinių automobilių ekspozicija Klaipėdoje; Tyzenhauzų memorialas Rokiškyje; Aksominės kopos Nidoje; Tauro kalno viadukas Vilniuje; Šnipiškių skveras Vilniuje.
Vadovaujantis Konkurso sąlygomis ir Konkurso komisijos darbo reglamentu, komisija turėjo atrinkti tris kandidatus į laureato apdovanojimus. Komisijos narių apibendrinti pasisakymai apie daugiausiai dėmesio bei vertinimo balų surinkusius kūrinius:
Stasys museum Panevėžyje [Aurimas Syrusas, Greta Brimė, Viktoras Gricius, Eglė Gečaitė, Ieva Sirijatavičiūtė, Aurelija Kniukštaitė, Kotryna Bajorinaitė, Jonė Virbickaitė, Ričardas Bertašius].
„Tai yra įspūdingas ir ikoniškas šiuolaikinės architektūros kūrinys, įgyvendintas su didžiule precizika. Jis jau tapo visos Lietuvos (ir ne tik) traukos objektu ir tapo tikru Panevėžio magnetu. Tai grąžina Panevėžį į lankytinų Lietuvos vietų pirmąjį dešimtuką, o čia pritraukti žmonės padeda gaivinti ir kitus rekreacinius šio miesto resursus – parką, senvagę, sporto objektus. Atvykstantys žmonės tarsi deguonis padeda gyvuoti visai svetingumo ekosistemai – apgyvendinimo, maitinimo, kitoms kultūros paslaugoms“ (L.R.).
„Viešieji pastatai gali iš esmės pakeisti miesto gyvenimą – taip nutiko Panevėžiui. Stasys Museum tapo kultūrine dominante, įtvirtinusia miestą tarptautiniame kontekste. Muziejus organiškai įsilieja į urbanistinę struktūrą, sukuria naują miesto kultūrinę ašį. Jo forma – novatoriška, monumentalumu ir tektonika atspindi Stasio Eidrigevičiaus kūrybos dvasią, išlaiko vientisą estetiką ir kartu pasižymi subtiliu humoru (pvz., mažosios architektūros elementai – triūbos dūmų šalinimui /suoliukai- „pabėgęs” kubas aikštės erdvėje). Funkcija – aiški, lankytojui patogi struktūra, lengvai skaitoma ir naudojama; ryšys tarp vidaus ir išorės sustiprina muziejaus vaidmenį miesto gyvenime – t. y. panoramos- atvykęs į muziejų susipažįsti ir su Panevėžiu. Net ir interjero navigacija kurta su meile Stasio Menui – detalėse juntamas ieškojimas ir pastangos padaryti patirtį asmenišką. Tai objektas, kuris Panevėžį pakeitė iš esmės ir tapo jo naujuoju identiteto simboliu“ (G.K).
Kauno rotušė [Vytautas Biekša, Adelė Dovydavičiūtė, Loreta Janušaitienė, Aistė Galaunytė, Justinas Malinauskas, Justina Stefanovič, Viktorija Rimkutė, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius].
„Kruopštus, sąžiningas darbas visuomenei reikšmingame objekte. Kita vertus, originali interpretacija fragmentuose, kūrybiškai pritaikyta aplinka ir funkcija. Žavi preciziška restauracija suderinta su šiuolaikiško architektūrinio mąstymo viražais, neprarandant pastato istorinės dvasios. Kriterijai: 1. Aplinka: geriausių rekreacinės aplinkos savybių tinkamas panaudojimas; objekto kontekstualumas su susiklosčiusia urbanistine situacija; kultūros paveldo respektavimas. 2. Forma: originali, novatoriška formos raiška ir jos dermė su aplinka; originali tektonikos išraiška; medžiagų ir technologijų panaudojimas atsižvelgiant į vietos specifiką; medžiagų ir aplinkos ryšys (formos paieška labiau susijusi su vidaus restauracija – pritaikymu). 3. Funkcija: suplanavimo struktūros ir funkcijos harmonija; objekto vidinių ryšių ir jų santykio su aplinka komfortiškumas“ (R.S.).
„Kauno rotušė šiandien atspindi Kauno identitetą – miestą, kuris nuo tarpukario garsėja kaip modernistinės architektūros centras. Jos rekonstrukcija yra išskirtinis pavyzdys: prikelta miesto ikona – „gulbė“ – tapo vizitine kortele svečiams ir šiuolaikine reprezentacine erdve. Tai geriausia, kas šiam pastatui galėjo nutikti – taip vertina dauguma Kauno architektų. Rotušės fasadai išsaugo daugiasluoksnį istorinį ansamblį, o ypatingas šiuolaikinis interjeras sukurtas aiškiai pabrėžiant senosios ir naujosios architektūros kontrastą. Tai derinys, kurio siekia šiuolaikiniai architektai – parodyti praeities vertę dabarties kalba ir suteikti pastatui naują aktualumą miesto gyvenime“ (G.K.).
Buriavimo mokykla Kaune [Šarūnas Kiaunė, Asta Kiaunienė, Vytis Obolevičius, Antanas Pipiras].
„Geriausiai atitinka beveik visus vertinimo kriterijus ir respektuoja rekreacinės architektūros sampratą (A.P.).
„Buriavimo mokykla – ne tik sporto bazė, bet ir viešas edukacinis centras, jungiantis miestiečius su Kauno marių regioniniu parku. Kompleksas organiškai įsilieja į pakrantės peizažą, stiprina miesto ryšį su gamta ir vandens sporto tradicijomis. Forma – šiuolaikiška, bet santūri. Kubai iš rudinto metalo atrodo tarsi daugiasluoksniai – jų faktūros persimaino su medžių šešėliais, sukuria kamufliažo efektą ir dar labiau priartina architektūrą prie gamtos aplinkos. Pagrindinis pastatas su sporto sale ir kavine primena burių tektoniką. Funkcija – vidaus erdvės aiškios edukacijai ir treniruotėms, išorinės jungiasi su prieplauka, objektas tampa prieinamas ne tik sportininkui, bet ir plačiajai bendruomenei. Man asmeniškai patinka, kad tai nėra VIP, menui ar prabangai skirtos erdvės, o veikiau – skirtas kiekvienam. Mano akimis, tai lavina jauną pilietį būti šalia šiuolaikinės architektūros, nesureikšminant jos, bet kartu – nematomai ugdant. Užlipus į apžvalgos aikštelę atsiveria ne tik marių panorama, bet ir naujas santykis su architektūra – ji tampa patirtimi, atradimu: „eik, lipk, atrask“. Tai kasdieniam gyvenimui skirtas kokybiškos architektūros rūbas“ (G.K.).
Tenka pažymėti, kad minimaliu vertinimo skirtumu ketvirtoje pozicijoje liko Senovinių automobilių ekspozicija Klaipėdoje. [Andrius Laurinaitis, Gerda Antanaitytė, Aurimas Baužys, Rolandas Rakevičius (PV). Tvarkybos projekto autoriai: Irena Tilvikienė, Juozapas Tilvikas]. „Priešingai nei kiti sąraše buvę kultūros paveldo pritaikymo projektai (Kauno Rotušė, Pilininko namas) – šis projektas yra gerokai daugiau nei paveiki ekspozicija ir interjeras istoriniame pastate. Atiduodant visą pagarbą paveldo tvarkybai, čia taip pat įterpta nemažai sudėtingos inžinerijos, kas neabejotinai reikalavo aukšto profesinio meistriškumo. Šis projektas Klaipėdoje vysto dar vieną rekreacinį resursą – muziejinį – ko Klaipėdoje šiandien neabejotinai trūksta“ (L.R.).
„Buv.Gazholderių išskirtinumas – neįtikėtino dydžio raudonų plytų aštuonkampė edvė, kadaise pripildyta dujų. Autorių sugebėjimas įkomponuoti muziejų su eksponatais „nenuskriaudžiant” šios didingos erdvės – neabejotina sėkmė: išsaugota tai, kas vertingausia, sukurta nauja, pridėtinė vertė, atverianti naujas kryptis istorinių pastatų pritaikymo koncepcijoms: tiesiog, įstatant grandiozinį „baldą” į dar didingesnę erdvę. Kriterijai: 1. Aplinka: geriausių rekreacinės aplinkos savybių tinkamas panaudojimas; kultūros paveldo respektavimas. 2. Forma: kompozicinės stilistikos vientisumas (tūrių, plastikos, spalvų, elementų kompozicinė darna); originali tektonikos išraiška; medžiagų ir technologijų panaudojimas atsižvelgiant į vietos specifiką; medžiagų ir aplinkos ryšys; racionali formos ir funkcijos dermė (formos paieška labiau susijusi su vidaus restauracija – pritaikymu). 3. Funkcija: suplanavimo struktūros ir funkcijos harmonija“( R.S.).
Diskusijų metu komisijos nariai nagrinėjo, vertino, palygino atrinktus 3 darbus ir priėmė sprendimą dėl „Geriausias 2024 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ laureato. Nutarta: už (3), susilaikė (2) apdovanojimą „Geriausias 2024 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ skirti Stasys museum Panevėžyje. Autoriams buvo įteiktas A.Zavišos fondo pirmininko architekto Aurimo Baužio kūrinys.
Renginio antros dienos rytą (rugsėjo 6 d.) svečiai po tradicinės žuvienės pakviesti pasivaikščioti marių [pa]krant[in]ėmis ir pasiklausyti bei sukurti istorijų apie Nidos krantinių santykį su gamta ir gyvenviete. Dėkingi ir antrą dieną taip aktyviai susibūrusiai bendruomenei, ypač padėjusiems papasakoti ar vizualiai sukurti istorijas: Gražinai Žemaitienei, architektei Gustei Kančaitei, kraštovaizdžio architektei Godai Characiejienei, architektui Egidijui Vidrinskui ir kitiems aktyviai įssitraukusiems.
Dėkodami už šį kartu sukurtą įvykį, tikimės kitų susitikimų Neringoje!
Renginio organizatoriai: Architekto A. Zavišos fondas; Lietuvos architektų sąjunga; Neringos savivaldybės administracija.
Renginio rėmėjai ir partneriai: Neringos savivaldybės administracija; LAS; LASKAO; AGILA; KNNP; PAROC; LEMORA
Parengė renginio kuratorė Jurgita Raišutienė, +370 620 76857.
Daugiau informacijos ir akimirkų iš renginio: www.facebook.com/zavisosfondas
.png)
Jau šį savaitgalį į Klaipėdą atvyksta architektūros festivalis „Pastatai kalba“. Artėjant renginiui, pristatome dar vieną interviu su architektais, pasakojančiais apie miesto išskirtinumą, architektūros sluoksnius ir tai, kaip Klaipėda kuriasi šiandien.
Šįkart apie Klaipėdos architektūrą ir miesto savitumus kalbame su architektu Aurimu Baužiu, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) valdybos nariu. Jo įžvalgos padės atrasti miestą per skirtingus sluoksnius – nuo santykio su vandeniu ir istorija iki dabarties iššūkių bei ateities galimybių.
Klaipėda – miestas (ne) prie vandens
Dažnai sakoma, kad Klaipėda – miestas prie vandens. Kaip Jūs pats apibrėžtumėte šį santykį?
Klaipėda – miestas prie trijų vandenų: Baltijos jūros, Kuršių marių ir Dangės upės. Visi vandenys skirtingi ir visi kuria kitokį santykį su miestu ir miestiečiais. Klaipėdiškiai kasdien jaučia vandens artumą, tačiau, kaip dažnoje anekdotiškoje situacijoje, retai prie jo būna, o dar rečiau naudojasi jo privalumais. Paradoksalu, tačiau upę, mažiausią vandens telkinį, bent akies kraštu mes matome ir prie jos būname dažniausiai. Pačiame centre tvarkomos ir pritaikomos krantinės. Nuo marių miestą skiria uosto teritorija ir tvoros. O jūrai skirti proginiai apsilankymai.
Kokias unikalias galimybes miestui suteikia jo geografinė padėtis ir istorija?
Klaipėda įsikūrusi unikalioje geografinėje vietoje, kur visas Nemuno baseino vanduo per siaurus Kuršių marių vartus, suformuotus žemyno ir unikalios Kuršių nerijos, išteka į Baltijos jūrą. Čia nuo pat miesto įkūrimo atsirado neužsąlantis uostas, sutraukiantis artimų ir tolimų teritorijų krovinius ir keliautojus. Tai mūsų vartai į pasaulį. Kartu šie mainai sukūrė Baltijos jūros regiono uostamiesčių bruožų turintį miestą, kurio senosios dalies urbanistika ir architektūra gerokai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų.
Klaipėda turi stichišką, net šiek tiek sunkiai prisijaukinamą istoriją. Ką tai reiškia naujakuriams ir miesto tapatumui?
Urbanistiškai ir architektūriškai didžiausi pokyčiai ištiko po Didžiojo gaisro – mūrinio miesto atsiradimas ir plėtra už savo funkcijos netekusių miesto įtvirtinimų ir po Antrojo Pasaulinio karo – visomis prasmėmis naujos Klaipėdos atsiradimas. Paskutinis virsmas iš esmės pakeitė natūralią miesto raidą. Priverstinai išvykus seniesiems gyventojams, apsigyvenę naujakuriai, kartu su itin sparčia pramoninio miesto plėtra, sukūrė atotrūkį tarp senosios ir naujosios Klaipėdos. Taip buvo prarastas tiesioginis ryšys su pačiu miestu ir vandens naudojimo tradicijomis, gebėjimais. Norėdami tapti tikraisiais miesto ir jo vandenų šeimininkais – turime stengtis suprasti, iš kur atėjo, ir nuspręsti, kur link eina šis miestas.
Žvelgiant optimistiškai, kokias didžiausias galimybes šis miestas dar slepia savyje?
Atsigręžti į žmones, kurie kuria ir kurs šį miestą. Visas vandenų, kopų, pajūrio miškų, seno ir naujo pagrindas yra, jis nuolat pagal galimybes prižiūrimas ir niekur nedings. Manau, turėtume parašyti šių dienų Gedimino laiškus sau ir pasauliui, kviečiant kurti šį įdomų miestą ir naująsias jo tradicijas, investuojant į geriausias idėjas ir jų paieškas. Žmones traukia žmonės ir vietos, kuriose jie mielai renkasi. Tai sukuria naujas galimybes.
Memel … Klaipėda … Memel … Klaipėda
Klaipėdos identitetas susideda iš daugybės sluoksnių. Kaip Jūs juos matote?
Klaipėda – tarsi didelė dėlionė – uostamiestis su Dangės, Žiemos ir marių uostu; piliamiestis su piliaviete ir bastionų žiedu aplink senamiestį; žaliamiestis su pajūrio miškais, miesto parkais ir skverais; kurortinės teritorijos Smiltynėje, Melnragėje ir Giruliuose ir tikėkimės ateityje Stariškėje ar bent miestas prie jūros. Šių sluoksnių atsiradimo istorija, raida ir savybės sukuria įvairius naratyvus ir tradicijas, kurias mes galime ir turime pasitelkti kuriant šio miesto pastatus, viešąsias erdves, įstaigas, tradicijas ir t.t. Vietos tapatumo – genius loci – paieškos leidžia atrasti naujas idėjas ir išsaugoti senas vertybes, kurios aktualios ir įdomios tiek vietiniams, tiek atvykstantiems.
Ar, Jūsų akimis, Klaipėda vis dar yra „uostamiestis“ kaip pagrindinis identiteto ženklas?
Tikrai taip. Klaipėda yra ir bus uostamiesčiu. Esminis klausimas – kokiu: industriniu ar kūrybiniu. Pats uostas per tiek metų gerokai pasikeitė. Šiuolaikinės technologijos savo efektyvumu išstūmė daugelį istorinių atviručių atributų – krovą karučiais atvirose ir prieinamose miesto centro krantinėse, jūreivius baruose, gausybę kranų miesto panoramoje, besisukančią švyturio lempą ir t.t. Nors dauguma vizualių ir tradicinių identiteto ženklų išnyko, tačiau miestas yra ir bus susijęs su uostu, o mes atrasime naujus sąlyčio taškus.
Kokia piliavietės, bastionų ir kitų istorinių vietų reikšmė šiandieniniam miestui?
Istorinės vietos svarbios kaip materialus ir nematerialus paveldas. Viena – tai, ką matome ir apčiuopiame, kaip jos veikia kasdienį miesto gyvenimą, kaip jos pagarbiai pritaikomos šių dienų poreikiams. Kita – tai, ką mes suvokiame kaip miesto tapatybę ir savitumą. Piliavietė po truputį atrandama kaip svarbi miestui erdvė, kuri, pavyzdžiui, atkūrus visą žemės pylimų žiedą – bastioną – galėtų tapti ne vien muziejine vertybe, tačiau unikalia vieta miesto renginiams. Bastionų žiedas aplink senamiestį vis labiau atrandamas kaip rekreacinė erdvė. Tačiau pilno jos potencialo mes dar neatrakinome, nes dalis bastionų su poliklinika, Žaliakalnio mokykla yra uždari ir neveikia miesto viešųjų erdvių sistemoje. Darome ir kitas klaidas, pavyzdžiui, geriausias erdves prieš piliavietę skirdami negyvoms automobilių aikštelėms nors alternatyva galėjo būti naujas užstatymas, gyvos krantinės ir kitos žmones traukiančios erdvės ir pastatai. Automobilius galima talpinti ir koncentruotose daugiaaukštėse antžeminėse ar tinkamose vietose įrengtose požeminėse aikštelėse.
Kartais sakoma, kad egzistuoja „trys Klaipėdos“ – uosto, piliavietės ir žaliojo miesto. Ar Jums artimas toks skirstymas?
Toks skirstymas apimantis ekonomiką, istoriją ir rekreaciją yra taiklus. Jis matomas tiek plika akimi, tiek iš paukščio skrydžio ar paieškos sistemų rezultatuose. Iš urbanistinės ir sociologinės pusės tikslingiau išskirti ir nagrinėti kitas „tris Klaipėdas“ – istorinę, centrinę Klaipėdą, naująją, pietinę Klaipėdą bei naujausių laikų rytinius Klaipėdos priemiesčius. Šie „trys miestai“ charakteringi su sava raidos dinamika, savais ritualais, sava kasdiene rutina, tačiau bendrai sudarantys vieną miestą, kurį vadiname Klaipėda.
Kiek Klaipėda gali būti „žaliasis miestas“ – ar miškai, upės slėnis ir kitos gamtinės erdvės yra pakankamai išnaudojamos?
Klaipėda jau yra žalias miestas. Dažnai atrodo, kad mes patys tuo negalime patikėti. Pandemija padėjo atsigręžti į žaliąsias viešąsias erdves. Miestas atgaivino Ąžuolyno, Trinyčių, Skulptūrų parkus bei sukūrė Melnragės kopų parką. Kitos erdvės laukia savo eilės ir kokybiškų idėjų. Kartu labai svarbu vystyti jungtis tarp šių erdvių. Tam reikia ilgalaikio plano ir valios jo laikytis. Jungčių svarbą patvirtino laikinas pėsčiųjų tiltas per Dangę. Anksčiau buvusios tuščios paupio erdvės šiais metais lūžta nuo lankytojų. Žvelgiant į ateitį – miestui reikia apie 9 naujų tiltų ir kitų jungčių, ypač dviračiams. Tai išjudintų miestiečius taip, kaip mes net neįsivaizduojame. Būtina nepamiršti ir pietinės Klaipėdos žaliojo centro, kuris galėtų virsti Klaipėdos centriniu parku. Tokiu pat kokybišku kaip New York’e. Tam reikia atvirų diskusijų, gerų idėjų ir laiko jas įgyvendinti.
Miesto sluoksniai ir architektūrinės detalės. Mūsų santykis su jais
Kaip, Jūsų nuomone, Klaipėdai sekasi derinti istorinį paveldą ir šiuolaikinę architektūrą?
Sekasi sunkiai. Gaila, bet nenorime skirti laiko ir išteklių diskusijoms, idėjoms, kurios padėtų surasti sąlyčio taškus bei sutarti, kokiomis priemonėmis mes tvarkysime senamiestį ir naujamiestį bei kursime naujus pastatus šiose teritorijose. Tam labai pagelbėtų atviri architektūriniai konkursai.
Ar mieste jaučiamas sistemingas požiūris į architektūrą, ar vis dar yra remiamasi pavienių specialistų sprendimais?
Manau paskutiniai dešimtmečiai parodė, kad miestų negalima planuoti mažiausios vertės viešaisiais pirkimais. Klaipėdoje ypač trūksta vadinamos institucinės atminties, kurią ankstesniais laikais įprasmino miestų planavimo institutai bei paminklų konservavimo institutas. Pavieniai specialistai turėtų išpildyti aiškius miesto plėtros bei išsaugojimo planus, tačiau šiuo metu kiekvienas projektas dažnai kuriamas kaip naujas ir unikalus. Pritrūkstame bendrų vardiklių.
Kiek svarbu ugdyti institucinę atmintį ir sistemiškai gilintis į miesto architektūros charakterį?
Itin svarbu. Ypač kalbant apie kokybišką bei naujausiomis tendencijomis paremtą miesto plėtrą bei istorinių miesto dalių išsaugojimą, vieningo miesto įvaizdžio kūrimą, renovacijos procesų suvaldymą. Visas projektavimas atsiremia į kokybiškas užduotis, kurios paremtos ilgalaikėmis strategijomis bei esamos būklės stebėjimais ir vertinimais.
Kokias žaizdas, likusias po Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio, Klaipėda vis dar „nešiojasi“ savo architektūroje?
Pradžiai norėčiau paminėti, kad sovietmečiu buvo sukurta labai daug įdomių ir unikalių pastatų bei miesto kvartalų, kurių nesurasime kituose Lietuvos miestuose. Miestas garsėjo savo raudonų plytų architektūra. Manau, kad pagrindinės žaizdos, likusios po Antrojo pasaulinio karo bei chaotiškos sovietmečio pradžios, susijusios su dingusiais senaisiais gyventojais ir jų puoselėtais šiaurietiško uostamiesčio miestietiškais atributais. Turiu omeny siauras gatveles, uždarus privačius kiemus, aktyvius fasadus su gausybe vitrinų, parduotuvių ir įvairiausius mažosios architektūros elementus prie ir ant pastatų. Dabartinė Klaipėdos istorinė dalis – kiaura, kaip rėtis, su galimybe vaikščioti per privačiais turinčius būti kiemus, pirmųjų miesto architektų naujai projektuoti ir perstatyti pastatai, panaikinant vitrinas ir aktyvius pirmuosius aukštus, išgriautos įvairios tvorelės ir kiti gatvių elementai pakeisti plytelių ir asfalto plokštumomis ir t.t. Buvo prarasta aiški skirtis tarp privačios ir viešos erdvės, aktyvūs prekybiniai fasadai ir kiti smulkūs, bet gyvą miestą kuriantys, elementai. Šios pasekmės dar ilgai bus jaučiamos.
Ar pastebite, kokių vertingų elementų, Jūsų akimis, esame praradę ar vis dar prarandame? Ar tai susiję tik su tarpukariu, ar ir su sovietmečio palikimu?
Labai gaila, bet prarandame savo įvaizdį, kuris pasireiškė per raudonų plytų naujųjų kvartalų architektūrą bei įvairių medžiagų istorinių pastatų paviršius. Per mažos investicijos į mechaniškus renovacijos procesus sugadina pastatų architektūrą, o kartu ir miesto įvaizdį. Kaip tik neseniai pastebėjau, kaip Tilžės gatvėje pradingo dar vienas ochros spalvos istorinio plėšyto tinko fasadas po lygiu rausvu nano tinko sluoksniu. Net nekalbu apie giliai sienoje paliekamus langus taip sudarkant fasadų proporcijas, ypač istoriniuose pastatuose. Tradicinė renovacija negailestinga vertingiems fasadų elementams, senosioms medžiagoms.
Jeigu galėtumėte išskirti vieną svarbiausią užduotį Klaipėdai šiandien – kas tai būtų?
Kurti atvirą diskusijoms ir idėjoms miestą, kuriame miesto savivalda ne tik moderuotų ūkinius klausimus, bet imtųsi aktyvaus kūrybinio vaidmens. Visa tai galima apibendrinti kaip institucinę atmintį bei specialistus, kurie aktyviai kuria miestą kartu su jo bendruomene. Visa kita, manau, yra tik ūkiniai klausimai. Kartu noriu pridurti, kad turime unikalų savo geografija ir galimybėmis miestą, kuriame galime sukurti įdomias ir įtraukias erdves. Investuokime į geriausias idėjas ir viskas susitvarkys savaime.
Ir pabaigai, ką rekomenduotumėte aplankyti „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu? Ir ar pats planuojate atvykti į ekskursijas?
Planuoju. Sąraše – ne vienas įdomus pastatas, kurio per tiek metų Klaipėdoje nėra tekę aplankyti. Rekomenduoju aplankyti tiek naują medinės architektūros pastatą Minijos gatvėje kaip naujosios architektūros šauklį, tiek istorinį Švedijos konsulo namą, buv. kolegijos pastatą. Šis pastatas įdomus tuo, kad tai – vienas iš retų Klaipėdoje išlikusių istorinių interjerų su įdomiomis medžiagomis bei pastato elementais.
Ačiū Jums už pokalbį ir dalijimąsi patirtimi.
Atraskite Klaipėdos architektūrą, kuri prabils, rugsėjo 13–14 dienomis vyksiančio renginio „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos ir atviros visiems.
Projektą „Pastatai kalba. Klaipėda“ įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“.
Pastatai kalba. Klaipėda komanda
Andrius Pakulis, Gintarė Kabalinė, Julija Antanavičiūtė, Kristina Vitkauskaitė, Laimonas Grauslys, Lina Butkevičiūtė, Miglė Rybelė, Rasa Ceplaitė, Vita Soltonaitė-Puslienė. Nuotr. Domas Rimeika
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Partneris – Klaipėdos turizmo informacijos centras. Renginio nuoroda – https://fb.me/e/6pCIeGHFV . Daugiau informacijos galite rasti www.pastataikalba.lt.
Jau šį savaitgalį „Pastatai kalba. Klaipėda“, kviečia pažinti miesto atspindžius. Jo metu rugsėjo 13-14 dienomis visuomenei bus atverta 18 unikalių objektų, kurie įprastai visuomenei prieinami dalinai arba visai neprieinami. Renginio organizatoriai ne tik kviečia atrasti architektūros pasakojamas istorijas, bet ir rekomenduoja ypatingus pastatus, kuriuos verta aplankyti.
Projektas „Pastatai kalba“ – tai atviros architektūros savaitgaliai, vykstantys mažesniuose Lietuvos miestuose. Jis sukurtas remiantis tarptautine „Open House“ iniciatyva, kai vieną savaitgalį visuomenei atveriamos organizatorių komandos atrinktų pastatų durys. „Pastatai kalba“ šią idėją pritaiko Lietuvos regionams ir kviečia pažinti ir istorinę, ir šiuolaikinę architektūrą miestuose, kurie dažniausiai lieka už didžiųjų kultūrinių iniciatyvų ribų.
Architektūrinių ekskursijų metu lankytojams atveriami pastatai, interjerai, kurie įprastai yra visiškai arba iš dalies neprieinami. Tai gali būti tiek istoriniai, tiek šiuolaikiniai, pastatai įvairios paskirties pastatai ir interjerai. Svarbiausia – galimybė pažvelgti į architektūrą iš vidaus ir ją patirti gyvai.
Projekto vadovė, architektė Vita Soltonaitė-Puslienė pabrėžia, kad „Pastatai kalba“ pirmiausia yra edukacinė iniciatyva:
„Architektūra mus supa kiekvieną dieną, tačiau dažnai jos nepastebime. Šiuo renginiu per ekskursijas, kvietimą užeiti vidun, gyvą patirtį siekiame supažindinti visuomenę su pastatais ir juos supančia aplinka, kad žmonės taptų sąmoningesni bei kritiškesni jos vartotojai ir galiausiai, susipažinę su jais, dar labiau pamiltų savo miestą.“
Pasak architektės, projektas skatina į architektūrą pažvelgti ne tik kaip į miesto foną, bet kaip į gyvą pasakojimą, kuris formuoja mūsų santykį su erdve, aplinka ir bendruomene. „Pastatai kalba“ kviečia miestų gyventojus ir svečius atrasti savo aplinką naujai – ne vien pro langą ar praeinant gatve, bet įžengiant vidun ir išgirstant, ką pastatai nori papasakoti savanorių lūpomis.
Atviros architektūros savaitgalio metu siūloma atrasti kalbančius pastatus. Visų 18 visuomenei atveriamų pastatų istorija ir architektūra kupina detalių, kurias tikrasis smalsuolis atras tik apžiūrėdamas jas iš arčiau. Todėl mūsų turinio kuratoriai paruošė specialias rekomendacijas, kurios padės lankytojams atrasti svarbiausias erdves ir patirti jas iš naujos perspektyvos.
Projekto vadovė Vita Saltonaitė-Puslienė rekomenduoja aplankyti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką / buv. pirklio Hermanno Gerlacho rezidenciją
Kuo pastatas vertingas?
Pastatas yra tarsi gyvas Klaipėdos istorijos liudytojas. Skirtingos epochos paliko savo pėdsakus, tačiau pastatas išliko ir vis iš naujo buvo pritaikomas bendruomenės reikmėms. Šiandien jis atlieka bibliotekos funkciją – čia yra knygų namai, vyksta parodos, koncertai, susitikimai, edukacijos. Tokiu būdu pastatas tampa ne tik architektūriniu paveldu, bet ir gyva, atvira erdve, kurioje dabarties miestiečiai gali kurti naujas patirtis. Tai simbolizuoja Klaipėdos gebėjimą saugoti praeitį ir ją organiškai įjungti į šiuolaikinį miesto gyvenimą.
Kuo pastatas išskirtinis?
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos pastatas išskirtinis dėl kelių priežasčių: istorinės vertės, skirtingų epochų architektūros elementų, taip pat ir dėl funkcijų kaitos. Jis ne tik reprezentuoja XIX a. architektūrą, bet ir atspindi miesto istorines permainas – nuo medienos pirklio H. Gerlacho namo iki šiandien čia įsikūrusios bibliotekos.
Kodėl verta apsilankyti?
Tai unikali galimybė apsilankyti bene vieninteliame išlikusiame neorenesansinio stiliaus pastate visoje Klaipėdoje ir patirti architektūrinę kelionę tarsi būtume atsidūrę ne bibliotekoje, o to meto medienos pirklio H. Gerlacho namuose. Čia bus galima pajusti ano meto dvasią, pasigrožėti autentiškais interjero elementais, sužinoti daugiau apie miesto istoriją bei pirklių gyvenimo kultūrą. Lankytojai kviečiami atrasti šį pastatą kaip gyvą miesto atminties ženklą, jungiantį praeitį su dabartimi.
Organizatorė, turinio kuratorė architektė Kristina Vitkauskaitė rekomenduoja aplankyti Klaipėdos universitetą / buv. kareivinių pastatų kompleksą
Kuo jis vertingas?
Klaipėdos universiteto pastatas itin vertingas savo architektūrine išraiška. Prūsijos valdžios statytos kareivinės dažniausiai buvo vienodos ir monotoniškos, o šis kompleksas jau tada išsiskyrė dekoratyviniais elementais: šviesiai tinkuotomis nišomis, laiptuotais frontonais, kitokios spalvos plytomis išskirtu cokoliui, pirmam aukštui pabrėžti naudota glazūruotų plytelių apdaila bei kitais originaliais fasado elementais. Tai vienas ryškiausių karinės architektūros pavyzdžių Lietuvoje, kuris besikeičiant laikmečiams visiškai pakeitė savo funkciją. Svarbu paminėti ir tai, kad šiuo metu pastatų kompleksas yra įtrauktas į Kultūros paveldo registrą ir saugomas kaip kultūros paminklas.
Kuo šis kompleksas išskirtinis?
Didžiausias išskirtinumas – pastato funkcinė transformacija. Tai vienas puikių pavyzdžių Europoje, kaip karinis objektas, anksčiau ruošęs karius karui, šiandien virto mokslo ir žinių vieta – universitetu. Jis puikiai iliustruoja kaip, iš esmės keičiant pastatų funkcijas, galima įveiklinti apleistus ar nenaudojamus pastatus.
Kareivinių kompleksas buvo pritaikytas universiteto miesteliui, kuriame šiandien veikia senatas, rektoratas, įvairūs fakultetai bei visa studentų gyvenimui reikalinga infrastruktūra. Dar įdomiau tai, kad daugelis patalpų išlaikė sąsajas su savo istorine praeitimi: pastate, kur kadaise buvo pulko vado „tvirtovė“, dabar įsikūręs rektoratas, o karių valgyklą šiandien kasdien užpildo studentai ir dėstytojai. Yra ir daugiau pasikeitimų, tad jei įdomu, kas įsikūrė, pavyzdžiui, buvusioje daboklėje ar kuo virto miegamieji – būtinai atvykite į ekskursiją, kur galėsite patys atrasti, kas šiandien įsikūrę vietose, kuriose anuomet virė karių kasdienybė. Minėtos transformacija ne vien iš esmės pakeitė pastatų paskirtį, bet ir sukūrė intriguojantį ryšį tarp praeities ir dabarties.
Kodėl verta apsilankyti?
Pastatų kompleksą verta aplankyti, nes tai nėra tik muziejus ar paminklas – tai gyva erdvė, kurioje istorija virsta šiuolaikine kultūros ir mokslo patirtimi, atvira edukaciniams atradimams. Ekskursiją ruošę mentoriai privers lankytojus bent trumpai pakeliauti tarp epochų: bus galima nusikelti į laikus, kai čia veikė kareivinės, sužinoti apie gyvavusius karinius padalinius, to meto svarbius veikėjus ir pamatyti, kaip ši vieta pamažu transformavosi į universitetą bei koks gyvenimas čia vyksta šiandien. Ekskursijos metu galėsite aplankyti net penkis pastatus bei bus atskleista intriguojanti bokštelio su laikrodžiu paslaptis, kuri prideda dar daugiau žavesio šiai pažinimo kelionei.
Turinio kuratorė, architektė Gintarė Kabalinė rekomenduoja aplankyti „Klaipėdos energijos“ šiluminės elektrinės kompleksą
Kuo jis vertingas?
Pirmoji viešoji elektrinė Klaipėdoje pradėjo veikti dar 1900 m., o augant miesto poreikiams 1929 m. prie Danės buvo pastatyta nauja šiluminė elektrinė, kuriai panaudota 20 tūkst. ąžuolinių polių. Tuo metu tai buvo didelis industrinis proveržis ir vienas moderniausių pastatų, kurio autentiškos detalės išlikusios iki pat šių dienų. Vėlesniems rekonstrukcijų projektams vadovavo žymus bauhauzo stiliaus architektas Herbertas Reissmannas, kuris kartu su Alfredu Nixdorfu tarpukariu Klaipėdoje suprojektavo apie 140 objektų. Jo sukurtoje modernios architektūros Danės gatvės dalyje buvo įrengta elektrinės kontora ir darbuotojų butai. Tokiu būdu elektrinė tapo technologiniu ir urbanistiniu miesto plėtros centru. Pastatas yra vertingas kaip pramoninio paveldo liudijimas, atskleidžiantis, kaip energetikos infrastruktūra formavo miesto raidą nuo XX a. pradžios.
Kuo kompleksas išskirtinis?
Šiluminės elektrinės kompleksas išskirtinis savo monumentalumu ir istorine kaita. Po Antrojo pasaulinio karo vyko intensyvus atstatymas. 6-ajame dešimtmetyje elektrinė tapo pirmuoju Klaipėdoje termofikacijos objektu – pradėjo tiekti ir šilumą. Vėliau iškilo įspūdingas 120 m aukščio kaminas, o šilumos tinklai sujungė ją su kitomis miesto katilinėmis. Čia vis dar galima pamatyti anuomet netikėtus sprendimus, kurie išsaugoti iki šių dienų, pavyzdžiui, skirstyklos pastate išlikę pusapskričiai laiptinių rizalitai. Šiandien elektrinė veikia rezerviniu režimu, o visa didžiulė teritorija vis labiau atsiveria ir integruojasi į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą.
Kodėl verta apsilankyti?
Festivalio „Pastatai kalba. Klaipėda“ lankytojai turės progą patekti į uždaras komplekso patalpas, kurios įprastai neprieinamos lankytojui. Bus galima iš arti pamatyti elektrinės erdves, lipti metaliniais laiptais ir judėti siaurais techniniais takais. Tai patirtis, leidžianti pajusti industrinės architektūros mastą ir atrasti, kaip pramoniniai pastatai saugo miesto istoriją bei tapatybę. Svarbus įspėjimas: ekskursija tikrai ekstremali ir įdomi su daug siaurų praėjimų. Primename, kad šiame pastate apsilankymai griežtai N-18. Taip pat labai rekomenduojama įvertinti savo baimes – bijantiems aukščio ir tamsos nerekomenduojama lankytis „Klaipėdos energijos“ šiluminės elektrinės ekskursijose.
Turinio kuratorius, architektas Andrius Pakulis rekomenduoja aplankyti Biurų ir logistikos centrą „Minijos 181“
Kuo pastatas vertingas?
„Minijos 181“ yra modernus biurų ir logistikos centras, sukurtas patenkinti šiuolaikinio verslo poreikius. Jo vertę sukuria šiuolaikiškos darbo erdvės, efektyvūs logistikos sprendimai bei tvari architektūra. Projektas yra pelnęs prestižinį „Metų interjero“ apdovanojimą ir buvo nominuotas Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose „Tvarios inovacijos architektūroje“, o tai tik patvirtina jo išskirtinę kokybę ir pripažinimą.
Kuo pastatas išskirtinis?
„Minijos 181“ išsiskiria inovatyviu dizainu, architektūriniais sprendimais ir tvarumu. Taip pat, tai pirmas Lietuvoje biuras, statytas vien iš medienos konstrukcijų. Pastatas išsiskiria funkcionalumu bei yra įvertintas profesionalų už estetiką ir darną su aplinka.
Kodėl verta apsilankyti?
Mentorės kruopščiai parengė turiningą ekskursiją, todėl lankytojai turės progą pažinti vieną įdomiausių ir tvariausių pastarųjų metų Klaipėdos statinių. Apsilankymo metu bus galima iš arti pamatyti, kaip atrodo modernus verslo centras, sužinoti apie architektūros bei interjero sprendimus, tvarumo principus ir įkvepiančią projekto istoriją. Tai bene vienintelė galimybė patiems apsilankyti tokiame pastate, į kurį įprastai nepatenkama, ir patirti, kaip modernios industrinės architektūros pavyzdys gali būti ne tik efektyvus, bet ir draugiškas aplinkai.
Atraskite Klaipėdos architektūrą, kuri prabils, rugsėjo 13–14 dienomis vyksiančio renginio „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos ir atviros visiems.
Projektą „Pastatai kalba. Klaipėda“ įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“.
Pastatai kalba. Klaipėda komanda
Andrius Pakulis, Gintarė Kabalinė, Julija Antanavičiūtė, Kristina Vitkauskaitė, Laimonas Grauslys, Lina Butkevičiūtė, Miglė Rybelė, Rasa Ceplaitė, Vita Soltonaitė-Puslienė. Nuotr. Kęstutis Meliauskas
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Partneris – Klaipėdos turizmo informacijos centras. Renginio nuoroda – https://fb.me/e/6pCIeGHFV . Daugiau informacijos galite rasti www.pastataikalba.lt.
Rugsėjo 13–14 dienomis į Klaipėdą atvyksta architektūros festivalis „Pastatai kalba“, kviesiantis miestiečius ir svečius pažinti uostamiestį per architektūros prizmę. Artėjant renginiui, pristatome antrą interviu su uostamiesčio architektais, kurie dalijasi savo įžvalgomis apie miesto erdves, architektūrą ir tai, kuo Klaipėda ypatinga.
Klaipėda per pastaruosius metus išgyvena reikšmingų pokyčių – miesto centre formuojasi naujos erdvės, atsiveria piliavietė, vystomi krantinių projektai. Kaip šiuos procesus mato savo srities profesionalai, kokias galimybes jie įžvelgia ir kur slypi dar neišnaudotas potencialas? Pristatydami šį interviu kartu su LASKAO – organizacija, aktyviai prasidedančia miesto kūrimo ir architektūros kultūros sklaidos Klaipėdoje – kviečiame pažvelgti, kaip keičiasi mūsų miestas ir kokių galimybių jame dar slypi. Apie tai kalbamės su architekte, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) nare Mante Černiūte-Amšiejiene.
Kaip vertinate pastarųjų metų pokyčius Klaipėdos centre – ypač piliavietės teritorijoje ir jos prieigose?
Pokyčiai tikrai džiugina. Klaipėdos centre pajudėjo ne vienas ilgai lauktas projektas – jau matome ir besiformuojantį naują vaizdą. Ypač miesto centrą pakeitė pilies bokštas bei atsiverianti Memelio miesto teritorija su naujais tūriais, prieigomis prie vandens. Bokšto iškilimas suteikė ilgai lauktą įprasminimą piliavietei: dabar ji yra pilis, o ne tik pilies vieta.
Skeptiškai žiūrėjau į pilies atstatymą, nes esu mačiusi tikrai nekokybiškų pavyzdžių, kuriais sudarkomi senamiesčiai. Mano požiūriu, geriau saugoti tikrai autentiškus išlikusius objektus, nei imituoti tai, kas buvo. Tačiau Klaipėdos pilies atveju pasiektas teigiamas efektas. Pilies bokštas tapo pagrindine Senamiesčio ir prieigų dominante – istoriniu centru. Tiesa, pati teritorija yra vis dar mažai patraukli, joje trūksta gyvybės ir įveiklinimo. Didelė dalis piliavietės yra tik pravažiavimas ir praėjimas. Pilies atkūrimo projektas sudėtingas ir vystomas palaipsniui. Šiuo etapu įspūdis tikrai didelis. Tikiuosi, kad tolimesni etapai sulauks dėmesio ir bus įgyvendinti.
Ar, Jūsų nuomone, miesto centro pertvarkos vyksta tinkama kryptimi – tiek urbanistine, tiek architektūrine prasme?
Miestas yra gyvas organizmas, todėl jo vystymasis yra sudėtingas ir nevienareikšmis procesas. Didelę įtaką reguliuoti plėtrą turi savivalda, bet, norint gyvybingo miesto, būtina sudaryti palankias sąlygas verslui, girdėti jo poreikius.
Klaipėda išskirtinė tuo, kad dalį miesto planuoja ir valdo valstybė. Tai yra uosto teritorija, kuri užima beveik visas miesto prieigas prie Kuršių marių. Klaipėdos centras ir gyvenamieji kvartalai netenka daug potencialo dėl to, kad neturi tiesioginio ryšio su mariomis, nors yra visai netoli nuo jų. Mūsų miestui trūksta Europos uostamiesčių jausmo, kai gyveni, pramogauji, ilsiesi ir lankai teatrus prie pat vandens.
Pokyčiai šia linkme vyksta, tik ne taip sparčiai ir ne taip plačiai kaip norėtųsi. Miesto istorinis centras turi išėjimą prie marių, jis plečiamas pilies ir buvusios „Laivitės“ teritorijose. Akivaizdu, kad to nepakanka. Tikiuosi, kad išvysčius šiuos projektus ir augant Klaipėdos patrauklumui, bei kuriantis naujoms uosto teritorijoms pietinėje dalyje, bus sudarytos galimybės ir daugiau miesto erdvių prie vandens panaudoti visų miestiečių poreikiams, o krovą perkelti į ne tokias patrauklias vietas.
Kaip mieste siekiama geriausių rezultatų erdvių pertvarkymui ir patrauklumo didinimui?
Architektūrine prasme pasiekti geriausių rezultatų kol kas nėra sugalvoto geresnio varianto kaip architektūriniai konkursai. Kai dėl svarbių pastatų ar erdvių projektavimo rungiasi kolegos architektai ir siūlo geriausius variantus. Memelio miesto administracinis pastatas yra puikus to pavyzdys. Iš daugelio gerų variantų buvo pasirinktas geriausias, kuris ne tik įsilieja į urbanistinį kontekstą, rodo deramą pagarbą istorijai, bet ir papildo erdvę nauja kokybe, kuria viso kvartalo įvaizdį.
O kodėl nėra organizuojama daugiau konkursų?
Architektūrinių konkursų organizavimo dažnai vengiama dėl daugelio priežasčių, o ypač dėl tam reikalingo laiko. Vis skubama greičiau parengti projektus ir pereiti prie įgyvendinimo. Suprantamas noras. Tačiau dažnai nutinka taip, kad skubant nepavyksta pagreitinti procesų, jie kaip tik užsitęsia kur kas ilgiau, o ir nežinant, kokie galėjo būti variantai, neišdiskutuojant, neįtraukiant visuomenės į procesą, rezultatas nuvilia.
Kokie elementai, Jūsų nuomone, reikalingi Klaipėdai ir kokios teritorijos potencialiai gali tapti gyvybinga miesto centro ašimi?
Stebiu kaip Klaipėdoje atgyja teritorijos, kuriose sutvarkomos krantinės. Manau tai akivaizdžiai parodo, kad miesto gyventojams ir svečiams Klaipėdoje norisi daugiau vietų prie vandens. Sutvarkyta pietinė upės krantinė atgaivino erdvę tarp Pilies ir Biržos tiltų. Tai tapo turbūt judriausia vieta miesto centre. Sutvarkytas skveras ir krantinės kitoje upės pusėje sukūrė aktyviai naudojamą poilsio zoną.
Turėtų greitai pajudėti Šiaurinio rago krantinės projektas, kurio įgyvendinimas, manau, miestą atneš naują kokybę ir kartu su greta vystomu kvartalu pagaliau įpūs į Klaipėdos centrą daugiau europietiško uostamiesčio jausmo.
Kur matytumėte didžiausią Klaipėdos miesto centro potencialą?
Pagrindinis Klaipėdos centro potencialas yra marių ir upės prieigos. Mūsų upė yra pačioje miesto širdyje. Prie jos žiočių ir kūrėsi miestas. Todėl istoriškai taip palankiai susiklostė, kad Klaipėdoje upė betarpiškai siejasi su gyvenamosiomis ir viešosiomis erdvėmis, aikštės, skverai ir pastatai prieina prie pat vandens. Kad upės krantai būtų intensyviau išnaudojami reikia tiltų. Dabar abu krantus centre jungia Biržos ir Pilies tiltai. Tarp jų ir yra intensyviausiai naudojama pakrantės dalis. Link Šiaurinio rago ir kruizinių laivų terminalo krantinės naudojamos labiau epizodiškai – dažniausiai žmonės čia patenka į keltą arba renginių metu. Link elektrinės pastato erdvė labiau monofunkcinė – ją dažniausiai naudoja šeimos su vaikais dėl čia esančios žaidimų aikštelės. Tuo tarpu link Jono kalnelio judėjimas pastaruoju metu tikrai atgijęs. Tai įvyko ne tik dėl vieno iš miesto simbolių – Meridiano, bet ir dėl sutvarkytos bastioninių įtvirtinimų teritorijos su naujomis poilsio erdvėmis ir takais.
O kur ir kokius pokyčius dar siūlytumėte?
Šiemet netoli elektrinės teritorijos vienai iš miesto švenčių pastatytas laikinas pėsčiųjų tiltas leido pasitikrinti ilgai miesto planuose puoselėtą idėją. Tiltu žmonės noriai naudojosi. Abu krantus sujungiančios gijos šioje vietoje įgyvendinimas leistų praplėsti intensyviai naudojamas upės krantines. Tiltas sujungtų jau atnaujintas teritorijas ir pastūmėtų naujų vystymąsi. Be to, Klaipėdos elektrinės kompleksas su istoriniais pastatais laukia konversijos. Jo panaudojimas viešosioms funkcijoms galėtų papildyti Klaipėdos miesto kultūrinį gyvenimą ir pasiūlyti naujų pramogų atvykstantiems svečiams. Naujai vystomo Bastionų namų kvartalo gyventojai galėtų sklandžiau įsijungti į miesto centro gyvenimą ir kurti paklausą naujoms veikloms abiejose upės pusėse.
Kita vieta pėsčiųjų jungčiai per upę, numatyta miesto bendrajame plane, yra tarp Šiaurinio rago ir Kruizinių laivų terminalo. Ji padėtų spręsti šių teritorijų panaudojimo sezoniškumą. Naujai statomo Memelio miesto kvartalo gyventojai galėtų užpildyti pietinės krantinės ir piliavietės poreikį lankytojams. Naujos jungtys sujungia tik du krantus, bet sukuria žymiai daugiau nei dvi naujas galimybes. Todėl tikiuosi, kad šie miesto planai neliks užmarštyje.
Klaipėdoje kalbama apie grįžimą prie vandens. Ar iš tiesų jau judame šia kryptimi, ar tai vis dar išlieka tik deklaracija?
Judame, bet nedaug, jei matuosime viso miesto masteliu. Didžioji dalis Klaipėdos išlieka už uosto tvoros. Tai nulemta miesto raidos etapo, kai uostas plėtėsi į pietus, o greta jo gyvenamieji kvartalai. Pagrindinis judesys link marių yra miesto centre. Čia nuo sovietmečio pokyčiai akivaizdūs. Atverta piliavietė ir veriasi buvusi „Laivitės” teritorija. Upės krantus atranda naujų gyvenamųjų kvartalų vystytojai. Tiek centre, tiek šiaurinėje dalyje statomi gyvenamieji namai patraukliose vietose prie upės. Tačiau kol kas stringa pramoninių teritorijų konversija.
Kuriose miesto vietose, Jūsų nuomone, prieiga prie upės ar uosto galėtų būti sustiprinta ar labiau įveiklinta?
Upės pakrantėse judesys neatpažįstamai padidėjo nutiesus naują dviračių taką nuo Senamiesčio iki Tauralaukio tilto. Takas kol kas eina tik viena ar kita upės puse. Sutvarkius abi – pokyčiai aplinkinėse teritorijose būtų neišvengiami. Prie marių reikėtų labiau atverti prieigas istoriniam miesto centrui ir pietinėje Klaipėdos dalyje esantiems gyvenamiesiems kvartalams. Ten gyvena didžioji dalis miestiečių. Tikriausiai pagrindinė vieta, kurioje galėtų būti kuriamas pilnavertis patekimas prie marių yra Stariškių vietovė. Tai teritorija, kurioje yra daug neišnaudoto potencialo ir galimybė prie marių sukurti patrauklias poilsio ir pramogų vietas.
Ar yra kitų miestų pavyzdžių, kurie, Jūsų nuomone, galėtų būti pritaikyti Klaipėdoje, siekiant sukurti gyvas ir traukiančias pakrantes? Ar tos idėjos galėtų pasiteisinti uostamiestyje?
Prie Baltijos jūros yra puikių pavyzdžių, iš kurių galime pasisemti idėjų, tačiau nukopijavus nebūtinai pasieksime tą patį efektą. Kiekvienas miestas yra savaip unikalus. Klaipėdoje tikrai turime puikių galimybių plėtoti prieigas prie vandens, ir tai būtina daryti siekiant didinti miesto patrauklumą. Svarbiausia yra nepamiršti, kad gyvos erdvės yra tos, kurios jungia įvairias paskirtis. Vien gyvenamas ar vien ofisų kvartalas bus aktyvus tik dalį laiko. Sinergija tarp skirtingų veiklų kuria daugiau galimybių.
Kokias galimybes matote, kad Klaipėda urbanistiškai „atsigręžtų“ į upę ir uostą? Ar kažkas, Jūsų manymu, stabdo šį procesą?
Kad Klaipėdoje labiau jaustume vandens artumą reikia priartinti miesto gyventojus prie marių ir prie upės. Tam akivaizdžiai reikalinga pramoninių ir dalies uosto teritorijų konversija. Miesto centrinėje dalyje vykstanti uosto veikla yra sunkiai suderinama su gyvenamosios aplinkos artumu. Triukšmas ir tarša nesukuria palankios gyvenimui terpės. Normos gal ir neviršijamos, bet jausmas ne tas. Plečiantis uosto teritorijoms pietinėje dalyje būtų puiki galimybė taršias veiklas iškelti iš centro.
Uostas šiais metais pradėjo įgyvendinti naujo administracinio pastato su krantinėmis projektą. Jam pasirinko vietą miesto centre prie marių. Galbūt ši plėtra paskatins planuoti dalies krovos teritorijos konversiją į palankesnes miesto centrui veiklas. Prie upės taip pat dar yra daug galimybių efektyviau panaudoti teritorijas ir atverti jas gyventojams. Pramonė gali keltis į mažiau patrauklias miesto dalis, o prie upės atsirastų nauji gyvenamieji kvartalai, viešos erdvės, parkai, vietos ir infrastruktūra vandens sportui, poilsiui ir laisvalaikiui, naujos galimybės smulkiam verslui.
Kaip galėtų atrodyti Klaipėdos pakrančių vizija per artimiausius 10–20 metų?
Jei būtų įgyvendinti dabar pradėti projektai ir tęsiami suplanuoti, tai upės pakrantės pokyčiams tęsiantis miesto centras juntamai padidėtų. Įgyvendintas Bastionų namų kvartalas, nutiesta Danės gatvės tąsa link Mokyklos gatvės, elektrinės konversija, krantinių sutvarkymas su naujais dviračių takais ir viešosiomis erdvėmis bei įgyvendintos naujos jungtys tarp upės krantų praplėstų naujas erdves, paskatintų verslą investuoti į pokyčius gretimose teritorijose. Tokiu būdu galėtų patraukliausios Klaipėdos centro teritorijos išsitęsti iki pat Liepų gatvės tilto. Marių krante pamatytume Memelio miesto konversijos visų etapų įgyvendinimą. Kol kas statomas tik pirmasis. Iškiltų uosto administracinis pastatas ir būtų pastatytos naujos krantinės. Šie projektai leistų miesto istoriniam centrui priartėti prie marių Naujamiesčio dalyje. Senamiesčio pusėje vystomas Pilies projektas galėtų būti aktyviau įveiklintas jei pajudėtų pokyčiai uosto dalyje. Į pietus nuo pilies, uosto ir miesto planuose numatyta, dalies teritorijos konversija. Ji galėtų įgauti pagreitį atveriant teritoriją ir įleidžiant įvairias naujas veiklas.
Dažnai teritorijos pokyčiai pradedami ne nuo griovimo ar naujų statybų, bet suteikiant erdves menininkams, smulkiam verslui ar pramogoms. Panašiai Klaipėdoje buvo prisijaukinta buvusi „Laivitės” teritorija, o šiuo metu kultūriniai renginiai po truputį vyksta elektrinės pastatuose. Tad tokį modelį galima būtų pritaikyti pilies gretimybėse. Deja, dėl suformuotos gatvių struktūros, pėstiesiems Klaipėdos pilis yra atskirta nuo Senamiesčio. Tai labai pablogina šių teritorijų darnią sąveiką.
Ar būtų galima įvardinti, kam piliavietė labiausiai pritaikyta dabar?
Šiuo metu piliavietė ir jos gretimybės labiausiai išnaudojamos pramogoms su automobiliu. Tokia aplinka nėra patraukli smulkiam verslui ir kuriamas įvaizdis gan skurdus. Būtina spręsti šią situaciją. Pėsčiųjų jungtims per Pilies gatvę paprastų sprendimų nėra, bet per artimiausius 10-20 metų, manau, galima juos rasti ir įgyvendinti.
Kaip galima įtraukti bendruomenę į šių erdvių kūrimą ir pritaikymą kasdieniams miesto gyvenimo poreikiams?
Aktyvus gyventojų įsitraukimas į miesto raidos procesus yra labai reikalingas. Tik patys miestiečiai žino geriausiai ko jiems trūksta. Klaipėdos bendruomenės ir dabar yra labai įvairios ir tikrai aktyvios. Netrukus Klaipėdos centras pasipildys naujais gyventojais dabar vystomuose kvartaluose ir labai tikėtina, kad jie turės naujų pasiūlymų. Kai viskas gerai- nepastebime, bet trūkumai labai „bado akis“. Kad bendruomenė aktyviai dalyvautų plėtros procesuose turi būti poreikis, problemos, idėjos. Su naujais įgyvendintais projektais, manau bendruomenės aktyvumas padidės ir tai atneš daugiau teigiamų pokyčių.
– Ačiū už nuoširdų pokalbį, skirtą laiką ir įžvalgas apie Klaipėdos miesto pokyčius ir urbanistinę raidą.
Atraskite Klaipėdos architektūrą, kuri prabils, rugsėjo 13–14 dienomis vyksiančio renginio „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos ir atviros visiems.
Projektą „Pastatai kalba. Klaipėda“ įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“.
Pastatai kalba. Klaipėda komanda
Andrius Pakulis, Gintarė Kabalinė, Julija Antanavičiūtė, Kristina Vitkauskaitė, Laimonas Grauslys, Lina Butkevičiūtė, Miglė Rybelė, Rasa Ceplaitė, Vita Soltonaitė-Puslienė
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Partneris – Klaipėdos turizmo informacijos centras. Renginio nuoroda – https://fb.me/e/6pCIeGHFV . Daugiau informacijos galite rasti www.pastataikalba.lt.
Rugsėjo 13–14 dienomis atviros architektūros festivalis „Pastatai kalba“ pirmą kartą kvies klaipėdiečius ir miesto svečius pažinti uostamiestį per architektūros prizmę. Artėjant renginiui, pradedame pokalbių ciklą su tais, kurie Klaipėdos veidą formuoja ne tik brėžiniuose, bet ir mintyse – miesto architektais. Jų įžvalgos padės giliau suprasti architektūrinį miesto veidą, išgirsti, kuo Klaipėda išskirtinė, ir pažvelgti į pažįstamas erdves nauju kampu.
Pirmajame pokalbyje savo mintimis dalijasi Ramunė Staševičiūtė – architektė, kurios profesinis kelias glaudžiai susijęs su Klaipėda – miestu, kuris ją sužavėjo ir tapo gyvenimo bei kūrybos erdve. Įžvalgi, kritiška, bet kartu atvira pokyčiams, ši architektė kuria ir mąsto apie architektūrą kaip apie socialinį reiškinį – veikiantį bendruomenes, formuojantį tapatybę ir pasakojantį miesto istorijas. Jos požiūris – tai ir profesionalo analizė, ir rūpestingo miestiečio balsas, siekiantis, kad Klaipėdos veidas išliktų tikras: nevienalytis, sluoksniuotas, bet autentiškas. Architektės žvilgsnis į Klaipėdą – tai kvietimas pažvelgti giliau: į fasadus ir į tai, kaip miestas veikia mus – gyventojus, svečius, kūrėjus.
– Ar jau teko susipažinti su projektu „Pastatai kalba. Klaipėda“, kuris netrukus pakvies miestą į architektūros šventę? Kaip vertinate šią iniciatyvą?
Puiki iniciatyva, sveikinu ir dėkoju, kad šviečiate visuomenę. Mums, profesionalams, su tokia visuomene bus lengviau dirbti, gal tai duos ateityje tam tikrų vaisių ir geriau suprasime vieni kitus.
– Kaip apibūdintumėte savo ryšį su Klaipėda – tiek kaip su miestu, tiek kaip su architektūrinės veiklos lauku?
Atvykus čia dirbti miestas iš karto patiko ir įtraukė. Be abejo, veikė ir jūros pasiekiamumas bet kuriuo metu, to panorėjus. Jeigu kalbėtume apie architektų bendruomenę – tai ji labai stipri, organizuota ir pakankamai vieninga, lyginant su Kaunu ar Vilniumi. O miestas turi didžiulį potencialą, tačiau visiškai jo neišnaudoja, tiesiog trypčioja vietoje. Gal tik privačių investuotojų pagalba kažkas juda į priekį. Gaila, kad jau beveik 35 metus kalbame apie miesto galimybes, bet realiai sprendžiamos einamojo pobūdžio problemos, strategija, deja, palikta nuošalėje. Nenoriu dėl formato stokos išskirti konkrečių bėdų, bet jų yra. Gal pagrindinė problema ta, kad architektų bendruomenė su visa savo potencija nustumta į šoną ir neturi jokios įtakos strateginių sprendimų priėmime miesto vystymuisi, nebent mandagiai jos išklausoma.
– Labai įdomu sužinoti, kuo, Jūsų nuomone, Klaipėdos architektūra išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų?
Paminėčiau tris pagrindinius aspektus, kurie formuoja miesto išskirtinumą iš kitų Lietuvos miestų: visų pirma, jūra ir jos suteikiamos galimybės, taip pat išskirčiau visiškai savitą senamiestį, suplanuotą Romos legiono stovyklos principu ir tas faktas, kad tai mūsų šalies vienintelis miestas, įkurtas vokiečių ordino, kuris su pertrauka Lietuvai priklauso vos apie 100 metų.
– Kokie laikotarpiai labiausiai matomi ir galėtų būti išskiriami miesto veide šiandien?
Įvardyčiau keletą. Visų pirma, istorinė miesto dalis, akcentuočiau: senamiestį, paštą, bastionus ir piliavietę. Taip pat sovietmečio miegamieji rajonai, atspindintys visą paletę laikotarpių: stalinistinį, chruščiovinį, brežnevinį. Ryški ir pajūrio (Smiltynės) poilsio vilų architektūra. Ir, žinoma, karo architektūros palikimas: bunkerių ir baterijų objektai Smiltynėje ir Giruliuose. Jis gal mažiau žinomas, bet imponuoja, kai geriau susipažįsti su juo ir suvoki, koks trapus yra šis kraštas saugumo požiūriu.
– Kaip manote, ar Klaipėdoje vyksta sąmoningas architektūrinio paveldo saugojimas ir interpretavimas, ar tai vis dar iššūkis?
Vyksta sąmoningas paveldo saugojimas bendrąją prasme, suteikiant pastatams naują funkciją, interpretuojant esamas išlikusias kokybiškas erdves. Iš naujausių realizacijų galima paminėti Gazholderiai, Alaus bravoras Šaulių gatvėje, buvęs Kalėjimo pastatas. Bėda tik ta, prarandama daug unikalių architektūros detalių: langai, durys, metalo, medžio gaminių elementai ir panašiai. Dažniausiai tai vyksta dėl visuomenės, kaip vartotojo, supratimo ir finansų stokos. Kita vertus, reikėtų plėsti paveldo sąvoką ir pradėti saugoti unikalius pokarinius statinius ar jų struktūras.
– Ar architektūra gali tapti priemone kurti tapatybę, bendruomeniškumą?
Tam tikra prasme Klaipėdos architektūra jau daro įtaką tapatybės formavimui, nes turi išskirtinių bruožų, suformuotų istorijos ir gamtos. O bendruomenę dažniausiai suburia skandalai dėl kokių nors naujų statybų istorinėje miesto terpėje. Nemanau, kad jie visada pagrįsti, bet tai vienija bendruomenę
– Kaip miesto gyventojai gali įsitraukti į savo miesto formavimą – ar jie turi galimybę būti daugiau nei stebėtojais?
Kol kas nelabai matau gyventojų įtraukos į miesto formavimą: daugiau stebėjimą iš šono ir paburbėjimą, jei kas nepatinka. Įstatymais, kaip žinome, yra suteiktos galimybės pareikšti savo poziciją, bet kad tai ką nors nulemtų – nežinau arba neatsimenu tokio atvejo. Netgi architektų bendruomenės pozicija vienu ar kitu klausimu sutinkama priešiškai. Tai jau istoriškai susiformavęs fenomenas ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje.
– Grįžtant prie „Pastatai kalba. Klaipėda“, įdomu, koks yra Jūsų mėgstamiausias uostamiesčio pastatas, dalyvaujantis „Pastatai kalba. Klaipėda“ programoje ir kodėl?
Labai sunkus klausimas. Turėčiau daugiau lygiaverčių favoritų. Bet jeigu reikia vieno, tai man imponuoja viešbutis „Michaelson Boutique Hotel“ / buv. uosto sandėliai. Priežastys paprastos: unikalūs statiniai, profesionaliai ir su išmone pritaikyti naujai paskirčiai, kuri leidžia Klaipėdos miesto svečiams (ir ne tik) susipažinti su statiniu ne vien iš išorės, bet ir iš vidaus.
– Ir pokalbio pabaigai norėtųsi išgirsti, ko palinkėtumėte klaipėdiečiams ir miesto svečiams, norintiems kurti miestą ar tiesiog labiau jį pažinti?
Svečiams palinkėčiau tiesiog smagiai leisti laiką pasivaikščiojant po senamiestį, pasėdint kavinėse ir aplankant muziejus bei galerijas, būtinai pereiti per Smiltynės mišką ir pabūti prie jūros. Klaipėdiečiams – gilintis į miesto istoriją, kurią galima skaičiuoti jau nuo vakarykštės dienos atgal, ir vertinti ne tik tai, kas sukurta prieš šimtmečius, bet ir vėlesniais laikotarpiais. Dabar didžiausias pavojus kyla ne istorinei miesto daliai, o pastatams, pastatytiems po Antrojo pasaulinio karo. Tai ir unikalūs, ir nebūtinai išskirtiniai, tačiau savitai perteikiantys savo laikmečio dvasią statiniai. Deja, jų išlikimu niekas iš esmės nesirūpina, dažnu atveju, net ir kolegos architektai padeda juos „naikinti“ savo naujais projektais. Vertingas tik toks miestas, kurio veide matomi visų epochų pėdsakai, kartais tai raukšlės, dėmės, gal ir nelabai malonios, bet jos ir sudaro miesto unikalumą. Tai, kas negražu šiandieną, bėgant laikui, tampa vertybe.
– Ačiū Jums už pokalbį.
Atraskite Klaipėdos architektūrą, kuri prabils, rugsėjo 13–14 dienomis vyksiančio renginio „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos ir atviros visiems.
Renginio nuoroda – https://fb.me/e/6pCIeGHFV. Daugiau informacijos galite rasti www.pastataikalba.lt
Nors galvojant apie Klaipėdą dažnai pirmiausia įsivaizduojame vėjuotą uostą, krantines ir jūros kvapą, rugsėjo 13–14 dienomis vyksiančio atviros architektūros savaitgalio „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu renginio organizatoriai kvies šį miestą patirti kitaip – stabtelėti ir pažvelgti aukštyn. Miesto raudonų plytų sienose, langų formose, kiemeliuose ir net durų rankenose slypi ne tik architektūrinės detalės, bet ir ištisos istorijos, kurias šįkart bus galima išgirsti gyvai.
„Pastatai kalba“ – tai savaitgalio trukmės projektas jau aplankęs Panevėžį, Palangą, Šiaulius bei Druskininkus. Klaipėda – penktasis projekto miestas, šiemet kviečiantis tyrinėti unikalų uostamiesčio veidą, kur susipina gamta, industrija, istorija ir šiuolaikiškumas.
Atviros architektūros savaitgalio metu duris atvers net 18 išskirtinių pastatų – nuo plačiajai visuomenei uždarų, bet kultūriškai svarbių objektų iki gerai pažįstamų miesto simbolių, kurie slepia ne vieną paslaptingą ar netikėtą istoriją. Renginio lankytojai galės iš arčiau susipažinti su vienu gražiausių senosios Klaipėdos pastatų – pirklio Hermano Gerlacho rezidencija, kur šiuo metu įsikūrusi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka ir buvusio Rumpiškės dvaro pastate įsikūrusia Adomo Brako meno mokykla.
Į programą įtraukti ir mažiau matomi, bet architektūriniu požiūriu ypatingi objektai – tokie kaip Klaipėdos regioninis valstybės archyvas bei istoriniai pastatai šalia Danės krantinės, tarp jų – ir „Michaelson Boutique Hotel“, įsikūręs buvusio sandėlio erdvėje, išlaikiusioje autentišką uosto laikų dvasią.
„Pastatai kalba. Klaipėda“ siūlys ne tik pasivaikščioti po miestą kitaip, bet ir pažinti jį per žmones, kurie jį kūrė, per laikmečius, kurie jį formavo, ir per architektūrą, kuri vis dar tyliai byloja apie praeities bei dabarties susitikimus. Ekskursijas ves renginio savanoriai-gidai, architektūros entuziastai, kurie padės lankytojams atpažinti tai, kas dažnai lieka nepastebėta.
Atraskite Klaipėdos architektūrą, kuri prabils, rugsėjo 13–14 dienomis vyksiančio renginio „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos ir atviros visiems.
Projektą „Pastatai kalba. Klaipėda“ įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Partneris – Klaipėdos turizmo informacijos centras. Renginio nuoroda – https://fb.me/e/6pCIeGHFV . Daugiau informacijos galite rasti www.pastataikalba.lt.
2024 m. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija kartu su architektu menininku Mantu Maziliausku įgyvendino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos finansuotą projektą „Archiskulptūrinės instaliacijos Klaipėdai“. Visuomenei pristatytas metodas ir siūlymai, kaip meninėmis priemonėmis ir kūryba pažįstamos ir nežinomos vietos mieste gali būti pakeistos, suteikiant naujas reikšmes ir įvaizdžius stebėtojų sąmonėje. Unikaliu kūriniu ant marių kranto įprasminta ypatinga vieta mieste.
Miesto viešos erdvės dažnai aptarinėjamos visuomenėje, jų panaudojimas ir tvarkymas labai populiari diskusijų tema, plačiausiai įtraukianti pačius įvairiausius dalyvius. Tokios erdvės – lyg brangiausias bendras miestiečių nekilnojamasis turtas, ypatingai erdvės prie atviro vandens (jūros, upės, marių).
Viena tokių erdvių – apie 80 ha marių pakrantės smėlyno prie pietinės miesto ribos – Stariškiuose. Vieta lyg paslėpta tarp buvusios tarptautinės (geležinkelio) krovinių perkėlos krovinių terminalo, Klaipėdos vandenvietės ir Kairių kaimo (kuris pats prispaustas prie karinio poligono). Vieta nenaudojama ūkinei veiklai, tačiau aktyviai lankoma pietinės miesto dalies gyventojų. Čia ilsimasi ir sportuojama, išnaudojant vienintelio likusio visuomenei atviro patekimo prie marių galimybes. Pietinių miesto rajonų gyventojai, apsupti geležinkelio ir uosto įmonių, čia turėjo paskutinį plyšį gamtinei aplinkai greitai pasiekti. Tačiau miesto plėtra vyksta į vis naujas, dar neužstatytas erdves (urbanizacija), ketindama jas pakeisti negrįžtamai.
Klaipėdos miesto bendruoju planu (patvirtintas 2021 m.) numatyta Stariškius intensyviai urbanizuoti, sukurti pietinį miesto „pocentrį“, kaip vieną iš miesto erdvinės struktūros tobulinimo atributų, kur būtina kompleksiška architektūrinė erdvinė struktūra. 2022 m. Klaipėdos uosto direkcija pradėjo poveikio vertinimą planams plėsti Smeltės pusiasalį, užpilant ~100 ha marių, įrengiant ir mažųjų laivų uostelį gretimų Stariškių siauroje pakrantės juostoje.
Reaguodama į šiuos planus Klaipėdos architektų bendruomenė ėmėsi iniciatyvos paskatinti visuomenės susidomėjimą šios teritorijos kokybišku išvystymu, suburiant suinteresuotus asmenis kreipiantis į miesto savivaldybę, kad būtų pradėta formuoti vientisa plėtros vizija.
Architektų pasiūlyta „Nacionalinės marinos“ idėja, kuri leistų planuoti etapais vystomą pramoginį uostą kaip įvairių, viena kitą papildančių rekreacinių ir sporto veiklų kompleksą, išnaudojant unikalios Kuršių marių pakrantės ir sausumos teikiamas galimybes ir unikalią progą, kad būtų sukurtas ne tik Klaipėdos miesto potencialą ir poreikius atitinkantis, bet ir platesniam regionui reikšmingas ir patrauklus sporto ir rekreacijos centras. Pavyzdys – „Ukiel“ rekreacijos ir sporto centras veikiantis Olštyno mieste, Lenkijoje. Sumanymas sulaukė plataus palaikymo.
Vietovės plėtros vizija, vystymo koncepcija yra svarbūs įrankiai, būtini tam, kad vystant sudėtingus projektus nebūtų pamiršti pagrindiniai sutarti tikslai, siekiai, kad darbas atvestų iki siekto suprantamo rezultato. Neturint vizijos, su laiku į projektų realizavimą įsitraukiant vis didesniam žmonių ir interesų ratui, ima rastis atsitiktiniai ir nederantys, prieštaraujantys sprendimai. Stariškių vietovė verta vizijos, išgrynintos architektūrinio – urbanistinio konkurso keliu. Be tokios vizijos, vietovės galimybės gali būti iššvaistytos ją užstatant stichiškai.
Miesto savivaldybė 2023 m. pabandė imtis žingsnių vizijos Stariškiuose formavimui, tačiau kažkur sustota. Visuomenės susitelkimui dėl šio klausimo blėstant, Stariškių vizija grimzta prie kitų nerealizuotų šio miesto galimybių. Tuo tarpu uosto plėtros projektas vystomas toliau, rodydamas, kad tuščia vieta čia ilgai nebus. Tai, kad vieta gali tapti dar viena uosto krovos aikštele, rodo netoliese jau keletu aukštų sandėliuojami jūriniai konteineriai. Architektai sutarė, kad šiai vietai reikalingas kultūrinis simbolis, kuris leistų pasiekti šios vietos svarbos platesnio pripažinimo ir atminties. Paprašyta menininko Manto Maziliausko pateikti šiai vietai savo viziją.
Taip radosi meninė instaliacija „AtMinties Laukiamasis / MEMory Terminal“. Cituojant M. Maziliauską: „įkurta meninės archiskulptūrinės instaliacijos tinklainė, tarsi buvusio ar būsimo naujojo miesto maža užuomina, lyg sapnuose išnyrantis pavidalas, déjàvu, kurį nepaliaujamai lydi šviesumas ir efemerija“. Sapno miestas užima industrinio mašininio miesto erdvės perspektyvas. Duota pradžia visuomeninei erdvei gamtos ir kultūros lygsvaroje. Atkreiptas dėmesys į Klaipėdos gamtovaizdžio unikalumą bei atverta ir įtvirtinta visuomenės nejudinama teisė jį betarpiškai patirti ir išgyventi“.
„Archiskulptūrinės instaliacijos Klaipėdai“ projekto metu Mantas Maziliauskas sukūrė dar keletą architektūrinių vizijų, kurios kartu su kita autoriaus kūryba, pristatytos parodoje Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centre (aprašyta https://artnews.lt/1-materijos-ir-erdves-metafizika-111217). „Pasaulio vienybės šventykla“ skirta Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo temai, kūrinys „Baltasis“ skirtas ant šiaurinio molo Klaipėdoje stovėjusio Baltojo švyturio temai, „Klaipėdos vartai“ skirti įvažiavimų į miestą paženklinimui. Šiuose kūriniuose autorius pasiūlė tiek pat lengvomis, perregimomis, šytinčiomis linijomis nužymėti erdves ir pavidalus, kuriuos trokšta matyti publika (atstatytą bažnyčią, švyturį, ženklą), nepanaikinant dabar jų vietoje egzistuojančių erdvių. Priešingai, dėka pasiūlytų subtilių intervencijų, erdvės tampa aiškiau suvokiamos ir vertinamos. Tai lyg alternatyva nebeapčiuopiamo įvaizdžio atstatymui skirtiems sunkiasvoriams, dešimtmečiais vystomiems statybų projektams.
Šių metų vasarą organizuojant kūrybines dirbtuves VARTAI Į ATMINTIES LAUKIAMĄJĮ, dviračių žygį – kūrybines dirbtuves MARIŲ POCENTRIAI ir įtraukiant miesto bendruomenę realizuota fizinė struktūra „AtMinties Laukiamasis / MEMory Terminal“ ant marių kranto tapo unikaliu Klaipėdos kultūrinės informacijos vienetu, kuris išliks žmonių atmintyje kaip nesyk išreikšto troškimo simbolis. Troškimo šioje miesto vietoje turėti ne tik „racionaliai“, ūkiškai motyvuotas krantines, uostus, bet ir racionaliai vertinti žmogaus ekologijos poreikius, susijusius su sveikata (patekti prie vandens, gamtinės aplinkos), taip pat su kultūra (patirti objekto grožį, reikšmingumą). „AtMinties Laukiamasis / MEMory Terminal“ parodo būdą, kaip be didelių fizinių vietovės pertvarkymų įmanoma jai suteikti naują unikalų emocinį turinį (atsiminimą, arba kultūrinį kodą. Įmanoma, kad toks simboliu išreikštas vietos kodas gali išlikti didelio žmonių rato atmintyje bendru įvaizdžiu, numanomu ateities siekiu. Bendru šio kodo ir įvykusio reiškinio atsiminimu artėjama prie taip reikalingos bendros ir kokybiškos vizijos vietovės ateičiai.
Architektas Mantas Daukšys, 2024 12 02
—-
„Archiskulptūrinės instaliacijos Klaipėdai” projekto viešas baigiamasis renginys vyks š.m. gruodžio 5d. Programoje:
15.00 – 15.45 val. Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos salėje (Statybininkų pr. 2) architekto, menininko Manto Maziliausko PASKAITA, nuotraukos ir video …vizijos Klaipėdai.
16.00-16.45 val. po paskaitos automobiliais vyksime į Stariškius, ant Kuršmarių kranto prie realizuotos ARCHISKULPTŪROS kursime ŠVIESOS IR MUZIKOS PERFORMANSą.
https://www.facebook.com/events/1296144364905377
—–
Projekto iniciatorius: Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO), projekto vadovas Vladas Balsys, darbo grupėje Mantas Daukšys, Aurimas Baužys, Jurgita Raišutienė / https://architektams.lt/
Idėjos autorius architektas menininkas Mantas Maziliauskas, https://www.m-pjuvis.com/
Foto nuotraukų autoriai: Valdas Jencius, Aurimas Baužys
Projektą finansuoja: Klaipėdos miesto savivaldybės administracija
Partneriai: KŪRĖJŲ SĄJUNGA; LIETUVOS PRŪSŲ BENDRUOMENĖ; KKKC; LAISKA; VUDMORA; KLAIPĖDOS EDUARDO BALSIO MENŲ GIMNAZIJA
dr. Tomas S. Butkus / Vario burnos
2023 m. rudenį LASKAO iniciatyva, pradėtas rengti Klaipėdos senamiesčio architektūrinių detalių katalogas (toliau – KSADEK). Projektu tęsiamas pokalbis apie Klaipėdos architektūrinės aplinkos autentiškumą ir kompleksiškumą. Atskaitos tašku pasirinktas istorinis Klaipėdos senamiestis (kultūros paveldo vertybės Nr. 16075 juridinėse ribose) ir jo architektūrinė panorama: pastatai (jų tipologija, erdviniai modeliai, kompoziciniai principai); architektūrinės detalės (langai, durys, cokolio, sienų ir stogų detalės); taip pat mažosios architektūros elementai (vartai, tvorelės, žibintai). Nuo paskutinio sisteminio Klaipėdos architektūros tyrimo praėjo 30 metų (autorius – Jonas Tatoris[1]). O nuo šios temos klasiko Richardo Dethlefseno darbų Rytų Prūsijoje[2] – daugiau nei šimtas metų. Panašaus profilio analogiški darbai mažesne apimtimi jau buvo atlikti Vilniuje (Žvėryno medinių namų langų detalės)[3] ir Kaune (modernizmo laikotarpio gyvenamieji namai)[4]. Darbą paskatino ir kaimynų latvių atliekami architektūrinių detalių tyrimai Kuldigoje[5] ir kitur – pvz. Tukume. Todėl tokia iniciatyva atrodė labai tinkama ir reikalinga. Ne tik kaip kultūrinio Lietuvos architektūros lauko praturtinimas, atkreipiant architektų bendruomenės dėmesį, kad be moderniosios architektūros greta vis dar egzistuoja senoji architektūra – paslaptingas, rafinuotas ir neaprėpiamas organiškos formos ir turinio pasaulis. Bet ir kaip savotiškas manifestas bandant naujam gyvenimui prikelti miesto branduolį, pradėti diskusijas apie naują senamiesčio regeneracijos etapą. Praktiškesni šio projekto uždaviniai susiję ir su konkrečios medžiagos paruošimu ir gairėmis verslo vystytojams, projektuotojams ir senamiesčio gyventojams. Taip pat buvo matomas potencialas visuomenės edukacijai. Tokiu būdu būtų užtikrinta sinergija tarp skirtingų ir šiandien dar nepakankamai sąveikaujančių socialinių sektorių – profesinės architektų bendruomenės, kultūros ir meno žmonių, viešojo sektoriaus ir verslo nekilnojamojo turto subjektų.
Klaipėdos miesto ir krašto architektūrinis kultūros paveldas išsiskiria savitumu Lietuvos kontekste dar ir dėl to, kad susiformavo kitoje kultūroje, nei likusi Lietuvos dalis, valstybėje, kurios nebėra – Prūsijoje. Dėl II pasaulinio karo, Klaipėdos kraštas patyrė intensyvaus naikinimo laikotarpį XX a viduryje, karo sugriovimų ir pokario industrializacijos laikotarpiu. 1969 m. Klaipėdoje įkūrus Kultūros paminklų apsaugos inspekciją, restauratorių dirbtuves ir Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyrių, prasidėjo profesionali architektūrinio paveldo tyrimo ir tvarkybos projektavimo veikla. Keletą dešimtmečių formuotas solidus šios srities specialistų kolektyvas, kaupti konkrečių tyrimų, pavyzdžių ir techninių žinių archyvai. 1990-2000 m. architektų – restauratorių branduolys dar laikėsi po Restauravimo centro iškaba, vėliau išsisklaidė į privačias bendroves, užsiimančias ir bendrąja architektūrinio projektavimo praktika. Po 1990 m. reikšmingai sumažėjus investicijoms į paveldo objektų tyrimus ir tvarkybą, Klaipėdoje šios srities kompetencijos puoselėjamos labai siauro profilio darbuose ir tik individualiai. Artėjant laikui, kuomet šie specialistai baigs profesinę veiką, iškilo grėsmė, kad kompetencijos liks neperduotos, o sukauptos žinios ir archyvai bus išblaškyti. Taip Klaipėdoje jau buvo nutikę ne kartą.
Kultūros paveldo apsaugos institucijos daugiausia orientuotos į apsaugos reglamentų ir planų rengimą. Naujosios kartos Klaipėdos gyventojams, pastatų savininkams, kūrėjams trūksta vizualinės informacijos apie konkrečiai Klaipėdos senamiesčiui būdingas statinių detales (durų ir langų furnitūrą, apšvietimo įrangą, stogų, dūmtraukių įrengimo elementus, lietaus nuvedimo sistemas, grindinius, spalvas ir pan.). Nežinant, kas tinka Klaipėdos senamiesčiui, jo aplinka palaipsniui pildoma atsitiktiniais, masinės gamybos, tipizuotais, menkos vertės elementais ir taip toliau skurdinamas Klaipėdos senamiesčio kultūrinis paveldas.
KSADEK projektas – tai pastanga kurti naują miesto architektūros archyvą. Šiuo metu nedidelė dalis medžiagos išsklaidyta po atskiras privačias įmones, rekonstrukcijos projektų pavidalu sukaupta pavienių architektų ir restauratorių žinioje. Itin reikšminga senosios Klaipėdos architektūrinio paveldo dalis saugoma buvusio Paminklų konservavimo instituto (PKI) archyve. XX a. 8-9-ame d. buvo parengta daugiau nei 2000 projektinių bylų, restauruota ir naujam gyvenimui prikelta didžioji dalis dabartinio senamiesčio. Dalis autentiškos medžiagos užfiksuota brėžiniuose, tačiau dalis prarasta – keičiantis santvarkoms, žmonėms ir bendrai architektūros sampratai.
Be spragų istoriografinės medžiagos saugojimo ir jos pritaikymo praktikoje srityje, kita problema – specialistų rengimas ir senosios architektūros terminologija. Architektūros mokyklose orientuojamasi į šiuolaikiškos tvarios architektūros kanoną, nelabai suvokiant, kad modernioji architektūra iškilo kaip senosios architektūros neigimo ir atmetimo paradigma. Supaprastintai kalbant – Naujoji architektūra nebeturi detalių – tik medžiagų gaminimo, statybų organizavimo ir patalpų įrengimo technologijas. Tuo tarpu senoji architektūra išsaugojo organišką santykį su gamtine aplinka, fizinės erdvės masteliu, žmogaus parametrais. Kartu detalės atkartoja principinę natūralios aplinkos sąrangą – tiek makro (pamatas-antstatas-stoginė dalis vs šaknys-kamienas-laja), tiek mikro (biomorfiniai ir zoomorfiniai puošybiniai elementai) mastelyje. Profesnėje literatūroje naudojama vakarietiška terminologija lietuviškam kontekste arba nelabai prigijo, arba buvo vartojama dažniausiai nesuvokiant konkrečių pavadinimų etimologinės reikšmės, giluminio ryšio su klasikinio pasaulio kalbinėmis struktūromis. Tačiau dalis architektūrinio paveldo ir supratimo, pavienių specialistų entuziazmo dėka, vis dar džiugina išrankesnio vietinio architektūros vartotojo akį, traukia turistų srautus. Čia reikėtų paminėti Joną Tatorį, pirmosios senamiesčio regeneracijos autorius ir įgyvendintojus – Laimą ir Vytautą Šliogerius, Vytautą ir Nijolę Zubovus, Vaidą Guogį ir kitus.
Renkant medžiagą katalogui, į akis krenta Klaipėdos senamiesčio erdvės išskirtinumas. Lyginant su istoriniais vakarų miestais, čia nerasime tokios elementų gausos ir įvairovės. Per II pasaulinį karą ir po to sekusią miesto „sanaciją“ Klaipėda prarado savo „karūną“ – visas bažnytbokščių dominantes, dalį vertingų bokštelių ir frontonų. Iki pat senamiesčio regeneracijos XX a. 8-ame d. pradžios vyko sisteminis, iš Maskvos „nuleistas“ architektūrinės puošybos ir „nesaikingumų“ valymas nuo pastatų, o kartu ir urbanistinės struktūros elementų kietimas naujais, modernistinę ideologiją ir jos „socialistinę“ laisvo planavimo pagrindu pagrįstą versiją. Taip pat Klaipėdos senamiesčiui būdinga nematoma „šaknų sistema“. Dėl aukšto gruntinio vandens ir istoriškai susiformavusios statybų technologijos čia praktiškai nerasime pastatų su aukštais cokoliais, monumentaliais laiptais ir išraiškingomis baliustradomis. Didžioji dalis pastatų su tašytų lauko akmenų pusrūsiais ir medinėmis vartų detalėmis stovi buvusiame „Salos“ mieste – romėnų karo stovyklos principu (kurį reikėtų laikyti labiau replika, nei klasikiniu artefaktu) XVI a. suplanuotoje ir šiek tiek aukščiau gruntinio vandens horizonto iškilusioje senamiesčio dalyje. Todėl natūralu, kad atliekant KSADEK meninį-mokslinį tyrimą, buvo prieita išvados, kad sistemiškai vertingiausia senamiesčio erdvinio-tūrinio komplekso dalimi reikėtų laikyti pastatų fasadinę dalį. Vartant senosios Klaipėdos nuotraukų albumus, su mikroskopu tyrinėjant atvirutes, iš šių vaizdų išnyra santūriai puošnios, niūriai pragmatiškos Klaipėdos-Memelio vaizdinys, kurio centre – eklektiškas, tačiau gyvybingas miesto organizmas. Šis organizmas apėmė visą miesto politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, ir tai radikaliai skiriasi nuo šiandieninės situacijos, kai šis gyvenimas iš miesto centro buvo perkeltas į naujuosius miesto rajonus – prekybos hales ir centrus.
Reikšmingai sumenkusi ekonominė ir kultūrinė senamiesčio galia natūraliai atsikartoja ir pastatų detalėse. Iškalbingi vitrinų vaizdai, iškabų ir reklamų elementai puošė ne tik pagrindinių, bet ir paralelinių gatvelių, jungusių svarbius prekybos ir miesto prieigos taškus, fasaduose. Didžioji dalis vertingiausių senamiesčio detalių – tai XIX a. pab. – XX a. pr. ekonominio pakilimo ir jo metu dirbusių talentingų architektų ir meistrų (iškiliausia pavardė – Herbertas Reissmannas) rezultatas. Tyrimo metu suskaičiavome maždaug trišimtį durų, langų, portikų, frizų, karnizų ir kitų detalių, kurias, dar įvertinus tipologijos ir vertingumo aspektu, bus galima įtraukti į numatomą išleisti leidinį.
Apibendrintant atliktą tyrimą, galima konstatuoti, kad Klaipėdos senamiestis – milžiniškos apimties, didelių laiko, žmogiškų ir finansinių resursų reikalaujantis objektas. Atliktas mokslinis-meninis tyrimas – pirmas tokio pobūdžio projektas Lietuvoje, kurį būtina tęsti, vėliau išplečiant detalių paieškas į „gylį“ – renkant viešųjų erdvių ir interjero detales ir į „plotį“ – šiaurinę miesto dalį –
Naujamiestį, pasižymintį dar didesne architektūrinių formų gausa ir įvairove. Tam, kad būtų galima pasiekti kokybiškų rezultatį, reikalinga kiekybinė prieiga. Moksle tai vadinama emergentiniu sudėtingumu: tik disponuojant dideliu informacijos kiekiu, galima susidaryti bendrą vaizdą, atrinkti vertingiausias architektūrines detales, identifikuoti charakteringiausius senamiesčio meninės raiškos aspektus. Mūsų skaičiavimais, 100 detalių atrankai reikėtų maždaug 500 elementų. Palyginimui galima pateikti tokius skaičius: viso senamiestyje 36 gatvės, 383 adresai – iš jų 94 nekilnojamojo kultūros paveldo objektai. Teoriškai, jei vienas pastatas turi bent 10 detalių, visas senamiestis hipotetiškai disponuoja 4 tūkst. detalių. O kur dar sunaikinti, rekonstruoti pastatai, kurių detales galima rekonstruoti remiantis ikonografine medžiaga?
Natūriniai tyrimai atskleidė, kad nors ir daugėja profesionaliai rekonstruotų istorinių pastatų, kitose vietose autentiškos ir vertingos detalės ir toliau nyksta jas rekonstruojant ar naujinant. Archyviniai ir bibliografiniai tyrimai parodė, kad nėra vienos duomenų bazės, kurioje būtų galima susipažinti su Klaipėdos senamiesčio senaisiais pastatais ir jų detalėmis. Didžiausiomis ir reikšmingiausiomis ikonografinės medžiagos ekspozicijomis disponuoja Vilniaus regiono valstybinis archyvas (VRVA) ir Mažosios Lietuvos istroijos muziejus (MLIM). Šią medžiagą būtina viešinti, daryti prieinamesne visuomenei rengiant parodas, ekskursijas, organizuojant kūrybines dirbtuves ir simpoziumus.
Preliminariais vertinimais, daugiausiai vertingų detalių išsaugota Klaipėdos senamiesčio pastatų sieninėje dalyje. Unikalios fachverkinės konstrukcijos žinomos kaip miesto tapatumo ženklas. Įdomi ir reikšminga frontonų, frizų ir karnizų eklektika, kurios vertė atsiskleidžia pastatų kompleksuose. Paveiki ir miestovaizdį praturtinanti erkerių ir balkonų mozaika. Cokolinės dalies ypatumas – pakankamai siauras elementų asortimentas, paradoksaliai sukuriantis pastatų be fundamento efektą. Tiesa, vartų detalės – sąlyginai priskirtos šiai elementų daliai – yra pakankamai įdomios ir svarbios. Didžiausios globos ir rūpesčio reikalautų stoginės dalies detalės. Bokštų ir bokštelių atstatymas suteiktų miestui daugiau gyvybės, charakterio, išskirtinumo. Įdomiausias ir vertingiausias šios dalies elementas – kaminai ir išskirtinai – virenės. Kiti Klaipėdos senamiesčiui būdingi elementai – grindiniai, erdvių tinklas, lauko reklamos ir inžinerinės infrastruktūros objektai – reikalauja detalesnio tyrimo. Šiai temai galėtų skirti daugiau dėmesio ne tik visuomeninės organizacijos, bet ir už tai atsakingos institucijos – savivaldybė, Kultūros paveldo departamentas ir kiti. Atskiras tyrimo objektas – pastatų spalviniai sprendimai. Egidijaus Vidrinsko atliktas pastatų spalvinis tyrimas atskleidė, kad senamiestis neturi vienos, vyraujančios spalvinės gamos. Išsaugotas itin mažas kiekis patikimos informacijos (polichrominių tyrimų) apie daugumos pastatų spalvinį pavidalą.
Tokius katalogus vertėtų parengti Vilniaus, Kauno ir Kėdainių senamiesčiams, juos būtų galima naudoti ne tik edukaciniais, bet ir praktiniais tikslais – tiek rekonstruojant ir renovuojant konkrečius pastatus senamiestyje, tiek kuriant naujų namų masyvus užmiestyje. Surinkta medžiaga praverstų formuojant išsivysčiusio, technologiškai pažangaus ir urbanistiškai brandaus miesto įvaizdį – kiekvienas senamiesčio pastatas galėtų turėti savo ID kortelę, išgraviruotą barkodo pavidalu ir suteikiančią vertingos informacijos apie šią vietą tiek turistui, tiek miestiečiui (tokia idėja siūlyta Europos kultūros sostinės iniciatyvos metu, rengiant Urbanistikos muziejaus koncepciją[6]).
Svarbiausias aspektas – KSADEK projektas galėtų tapti atskaitos tašku tolesniam miesto vystymuisi ir pradėti naują senamiesčio – miesto branduolio – regeneracijos etapą, bandant jam sugrąžinti pirminį vaizdą ir originalią struktūrą. Tam galėtų pasitarnauti LASKAO siūlomas steigti Klaipėdos urbanistinių kompetencijų centras.
Šaltiniai:
1. Tatoris, Jonas, Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. Vilnius, 1994.
2. Dethlefsen, Richard, Stadt- und Landhäuser in Ostpreußen. München, 1918.
3. Skerniškis, Marius, Rudzinskas, Darius, Žvėryno medinių namų langų, apvadų ir dailylenčių katalogas. Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, 2019-2020. Žr.: https://www.vsaa.lt/patarimai-nuorodos/zveryno-mediniu-namu-langu-apvadu-ir-dailylenciu-katalogas/
4. Daugiau žr.: https://modernist.kaunas.lt/
5. Daugiau žr.: http://www.kuldiga.lv/images/Faili/Kalendars/vecpilsetas_apbuves_noteikumi_attelos_2016s.pdf
6. Daugiau žr.: www.urbanistikosmuziejus.lt
Projekto iniciatorius: Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO), https://architektams.lt/
Projekto autoriai: Aurimas Baužys, Tomas S. Butkus (pr. vadovas), Mantas Daukšys, Laimonas Grauslys, Valdas Jencius, Kęstutis Mickevičius, Jurgita Raišutienė, Rolandas Rakevičius, Miglė Rybelė, Egidijus Vidrinskas.
Projekto partneriai: VšĮ Vario burnos; Doleta; Velux
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba; Klaipėdos m. savivaldybės administracija
Šių metų lapkričio 21d. nuo 16val. LASKAO salėje [Bažnyčių g. 6-1, Klaipėda] vyks KSADEK projekto rezultatų pristatymas-aptarimas.
Facebook įvykis https://www.facebook.com/events/1465542217460197
