NĖRA VISIŠKAI PATENKINTAS
2013-ųjų metų Pritzkerio premijos laureatas Toyo Ito gyvena ir dirba gimtojoje Japonijoje, kur yra realizavęs daugumą savo architektūros darbų. Vis dėlto jo architektūra gerai žinoma ir vertinama visame pasaulyje.
Vos baigęs studijas Tokijo universiteto Architektūros fakultete, jis įsidarbino firmoje „Kiyonori Kikutake & Associates“. 1971 metais architektas įkūrė privačią studiją Tokijuje ir pavadino ją „Urban Robot (Urbot)“. 1979 metais šios studijos pavadinimas visgi buvo pakeistas į „Toyo Ito & Associates, Architects“.
Per savo ilgą profesinę praktiką T.Ito gavo daugybę prestižinių apdovanojimų, tarp kurių – Karališkosios britų architektų sąjungos Aukso medalis, Venecijos Bienalės Auksinis liūtas už gyvenimo pasiekimus ir kt. 2013 metų Pritzkerio premijos vertinimo komisija japonų architektą pavadino amžinų pastatų kūrėju, kuris „projektus pripildo dvasine dimensija bei poezija, kuri persmelkia visus jo darbus“. Vis dėlto pats T.Ito išlieka kuklus ir atviras: „aš niekada nesuformulavau savojo architektūros stiliaus ir niekada nebuvau patenkintas savo darbais“.
STENGĖSI IŠVENGTI KLIŠIŲ
Vienas pirmųjų T.Ito architektūros projektų – 1971 metais Tokijo priemiestyje realizuotas „Aliuminio namas“ – medinio konstruktyvo ir aliuminio apdailos statinys. Visuomenės dėmesį jis į save atkreipė su „U“ formos namu savo sesei (1976 m.).
2013 metų Pritzkerio premijos laureatas, pasitelkęs minimalizmo estetiką bei lengvumą, savo darbuose vengė banalumo bei nuvalkiotų architektūros prasmių. Tai iliustruoja ir bene garsiausias T.Ito architektūros opusas – 2001 metais Sendai mieste (Japonija) pastatyta „Mediateka“, kuri yra savotiškas bibliotekos junginys su šiuolaikine meno galerija bei gerokai skiriasi nuo įprastų visuomeninių pastatų.
„Architektūra suvaržyta įvairių socialinių apribojimų. Aš kuriu architektūrą visada turėdamas galvoje, kad būtų įmanoma realizuoti komfortiškesnes erdves, jei būtume nors šiek tiek laisvesni nuo suvaržymų“, – teigia japonų architektūros meistras.
PREMIJĄ ĮTEIKS PRITZKERIO LAUREATO PASTATE
Per daugiau nei 4 dešimtmečius T.Ito suprojektavo nemažai išraiškingų šiuolaikinės architektūros pastatų Japonijoje bei kitose šalyse. Iš jų reikėtų paminėti Tokijo pastatą „TOD’S Omotesando“ (2004), Londono meno galerijos „Serpentine“ vasaros paviljoną (2002), Tokijo Tama meno universiteto biblioteką (2007), Meiso no Mori laidojimo namus (2006), Za-Koenji teatrą (2008) ir kitus. Tarp naujausių japonų architektūros meistro darbų – stadionas Taivanyje (2009), geriausiu dangoraižiu pripažintas Barselonos bokštas „Porta Fira“ (su „b720 Fermín Vázquez Arquitectos“, 2011), Toyo Ito architektūros muziejus Japonijoje (2011) bei dar statomas Taivanio operos teatras (2005 – ).
2013 metų Pritzkerio premija 71 architektui T.Ito bus įteikta gegužės 29 dieną iškilmingoje ceremonijoje J. F. Kenedžio prezidentinės bibliotekos ir muziejaus komplekse Bostone (JAV). Pastarasis statinys pastatytas pagal architekto Ieoh Ming Pei projektą, kuris Pritzkerio premijos nusipelnė 1983 metais. Architektui T.Ito tradiciškai bus įteikta solidi piniginė premija bei specialus bronzinis medalis.
Parengta pagal Pritzker Prize informaciją.
Nuotraukoje Pritzkerio premijos laureatas Toyo Ito, pav. Y.Tsutsui.
2013 m. kovo 7 d. Wienerberger AS pristatė “Baltijos mūro ir stogo apdovanojimai 2013” laimėtojus, kurie gavo po 2000 € vertės piniginius prizus. 2012 m. gegužės pradžioje Wienerberger AS pakvietė dalyvius pristatyti išskirtinės mūrinės architektūros pavyzdžius tarptautiniam “Baltijos mūro ir stogo apdovanojimo 2013” konkursui bei būti nominuotiems visuotiniam “Mūro apdovanojimui 2014”, kurį organizuoja Wienerberger Group. Šio konkurso tikslas yra surasti bei išskirti objektus, kurių statyboje keraminės plytos, keraminės stogo čerpės, tuščiavidurės bei grindinio trinkelės buvo panaudotos geriausiu architektūriniu, techniniu ir sintagmatiniu požiūriu. Projektai – laimėtojai demonstruoja plačias keramikos naudojimo galimybes statybose.
Apdovanojimo kriterijai:
• Didžiąją projekto dalį turėjo sudaryti vienas iš Wienerberger produktų (Porotherm keraminiai blokai, Terca fasadinės plytos ir/arba grindinio trinkelės, Koramic keraminės stogo čerpės);
• Projektai turėjo būti baigti 2006 m. arba vėliau;
• Pastatai galėjo būti įvairių tipų: nuosavi namai, kotedžai, daugiabučiai, komerciniai ir pramoniniai pastatai, viešos paskities pastatai, aikštės, skverai, sodai ir kt.;
• Buvo vertinami nauji pastatai, priestatai bei architektūriškai įdomios mūrinių pastatų renovacijos, aikščių bei skverų sukūrimas.
• Tas pats projektas galėjo dalyvauti keliose skirtingose nominacijų kategorijose, bet nominuotas tik vienoje iš kategorijų.
Gyvenamojo namo kategorijos laimėtojas – “House in Antsla”, Estija (architektai: AB „Salto Arhitektid“, Karli Luik, Ralf Lõoke)
Viešosios paskirties pastatų kategorijos laimėtojas – Narva kolegija, Tartu universitetas Narvoje, Estija (architektai: Siiri Vallner, Indrek Peil, Katrin Koov)
Čerpėmis dengto stogo kategorijos laimėtojas – namas Kaune “Frykas House”, Lietuva (architektai: Aurėja Šlančė, Marius Šlančius)
Aikščių, skverų ar sodų grindinio plytų kategorijos laimėtojas – centrinės miesto dalies bei viešųjų erdvių rekonstrukcija Marijampolėje, Lietuva (architektai: Gintautas Vieversys, Reda Marcinkevičienė, Algirdas Marcinkevičius, Arvydas Bekeris, Tomas Eidukevičius, Donatas Valiukas)
Iš viso “Baltijos mūro ir stogo apdovanojimams 2013” buvo pateikti 32 projektai iš visų Baltijos šalių, iš kurių net 8 buvo apdovanoti. Tarptautinė vertinimo komisija, kurią sudarė architektai ir Wienerberger AS komandos nariai, pirmininkaujant Lietuvos architektui Algimantui Kančui, iš pateiktų projektų atrinko keturis laimėtojus. Taip pat buvo įteiktas specialusis prizas.
Specialiojo prizo laimėtojas – Kompleksas “Samrode office building” Venspilyje, Latvija (architektas: Forma, SIA + Krists Karklins Design , LLC (Inara Karklina, Krists Karklins))
Nepriklausomą vertinimo komisiją sudarė jau minėtas Algimantas Kančas, architektūros kritikas Andres Kurg iš Estijos, architektė Velta Holcmane iš Latvijos, kompanijos Wienerberger atstovai Eduard Rõžov (Estija), Dmitrijs Gavrilovs (Latvija), Vilmantas Pališkis (Lietuva) ir Juha Karilainen (Suomija).
Papildomas projektas, atrinktas “Mūro apdovanojimams 2014” – Tartu sveikatos priežiūros kolegija (architektai: Siiri Vallner, Indrek Peil)
„Baltijos mūro ir stogo apdovanojimų 2013” ceremonijos iškilmės vyko kovo 7 d. „Pirklių klube“, Vilniuje. Ceremonijoje dalyvavo daugiau nei 80 svečių iš Baltijos šalių, Wienerberger AS komandos nariai.
Papildomas projektas, atrinktas “Mūro apdovanojimams 2014” – gyvenamieji namai “BLACK HOUSE BLUES” (architektas: Aidas Kalinauskas; Vaidas Tamošiūnas; Ignas Kalinauskas)
Papildomas projektas, atrinktas “Mūro apdovanojimams 2014” – Kauno Veterinarijos akademijos Veterinarijos institutas (architektai: Violeta Beigienė ir Vydė Vaičenonytė)
“Baltijos mūro ir stogo apdovanojimų 2013” komisija išrinko specialaus prizo laimėtoją, taip pat apdovanojo tris papildomus projektus, kurie turės galimybę dalyvauti tarptautiniuose “Mūro apdovanojimai 2014”. Wienerberger Group, didžiausia plytų gamintoja pasaulyje ir antra pagal dydį keraminių stogo čerpių gamintoja Europoje, nuo 2004–ųjų metų kas antrus metus apdovanoja išradingiausius mūro statinius pasaulyje bei jų architektus. Taip didžiausia pasaulyje plytų gamintoja populiarina svarbų plytų kaip ekologiškos statybų medžiagos vaidmenį.
“Baltijos mūro ir stogo apdovanojimų 2013” apdovanojimų akimirkos
“Baltijos mūro ir stogo apdovanojimų 2013” nugalėtojų darbai
Ar renovavus daugiabučius jie taps patrauklesni būsto pirkėjams? Ar renovacija į didmiesčių miegamuosius rajonus sugrąžins į priemiesčius įsikėlusius gyventojus? Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis sako „ne“. Jis tiki, kad renovacijos procese neužtenka kalbėti vien apie pastatų fasado atnaujinimą. Architektas tvirtina, jog būtina galvoti ir apie butų išplanavimo keitimą bei saugios aplinkos kūrimą.
M. Pakalnis teigia, kad didmiesčio artėjančią „mirtį“ galima nuspėti pagal gyventojų tankį jame. Jei jis neviršija 30 gyventojų vienam hektarui, miestui kyla grėsmė, bankai pradeda nenorėti finansuoti investicinių projektų tokiose zonose.
Vilniaus miesto architektas sunerimęs ir dėl sostinės ateities. Jis teigia, kad didelė dalis vidutinės klasės gyventojų, turinčių mažamečius vaikus, paliko sostinės miegamuosius rajonus ir persikėlė į priemiesčius. O senuosiuose rajonuose likusių gyventojų vidutinis amžius vis auga.
„Miesto kompaktiškumo išlaikymas yra esminis miesto gyvybingumo dalykas. Ir to negalima padaryti vien atnaujinant daugiabučių fasadus“, – Putų polistirolo gamintojų ir vartotojų asociacijos (PPGVA) inicijuotoje diskusijoje „Renovacija 2013 – misija (ne)įmanoma?“ – kalbėjo architektas.
Visą straipsnį skaitykite portale DELFI:
Šaltinis: www.delfi.lt
Lietuvos architektų sąjunga (LAS) nerekomenduoja šalies architektams dalyvauti konkursuose, kuriuose architektūros kokybės kriterijai nevertinami, o nugalėtojas renkamas tik pagal vieną kriterijų – mažiausią projektavimo darbų kainą.
Tokią rekomendaciją LAS išplatino po neseniai paskelbto naujo viešosios bibliotekos pastatų komplekso Biržuose techninio projekto parengimo paslaugos konkurso. Pagal konkurso sąlygas Biržų istorinėje dalyje, trijuose gretimuose sklypuose iškilsiančio naujo komplekso projektas bus renkamas pagal mažiausią projektavimo darbų kainą. LAS ragina nedalyvauti ir šio projekto konkurse.
Dauguma Lietuvos miestų ir miestelių kultūrinių, visuomeninių objektų statybos (ar rekonstrukcijos) projektus vis dar renkasi pagal paprasčiausią schemą – laimi pigiausias projektuotojas.
Bet juk šie statiniai formuoja laikmečio kultūros kontekstą, todėl jų rekonstravimo ar statybų neturėtų nulemti samdomi direktoriai. Ir nors viešųjų pirkimų įstatymas nedraudžia projekto rinkti pagal jo architektūrinę kokybę, deja, organizatoriai (dažniausiai savivaldybės ar valstybinės įstaigos) beveik visuomet renkasi greičiausią ir paprasčiausią kelią rinkti projektuotojus pagal kainą.
Trys (Zaraso ežero apžvalgos ratas, Vilniaus universiteto biblioteka, Balsių mokykla Vilniuje) iš penkių praėjusiais metais geriausių Lietuvoje paskelbtų projektų yra visuomeniniai.
Visų šių projektų konkursai buvo skelbiami per patį statybų bumą, kai dauguma architektų turėjo darbo per akis, tad visuomeniniuose konkursuose dalyvaudavo vos kelios jų grupės.
„Dabar situacija žymiai blogesnės. Į viešuosius konkursus susirenka net keliasdešimt dalyvių, tačiau nemažai pateiktų projektų – abejotinos vertės. Mat svarbiausias rodiklis renkant tokių konkursų nugalėtoją,yra kaina. O tuo vadovaujantis vargu ar įmanoma išsirinkti kokybišką darbą“, – apgailestauja LAS pirmininkas Gintautas Blažiūnas. Jam atrodo, kad dauguma miestų savivaldybių vadovaujasi principu „čia ir dabar“ – svarbu, kad tik būtų pastatyta, atnaujinta, bet mažai svarbu, kaip.
Architektai turi ne tik projektuoti statinius, bet ir kurti bendrą aplinką, tačiau, pasak G.Blažiūno, mūsų įstatymai tam kol kas nepalankūs – net 90 procentų miestų centruose atsirandančių naujų ar rekonstruojamų objektų projektai vykdomi per viešųjų pirkimų konkursus. „Žinote, kokie reikalavimai ten keliami projektuotojams? Pirma – mažiausia kaina. Tada – teistumas. Na, gal dar profesinius sertifikatus prašoma pateikti”, – garsiai stebėjosi G. Blažiūnas.
Kai Architektų sąjunga apie tai viešai pareiškia nuomonę, savivaldybių tarnautojai meta savo kozirį: „Taupome biudžeto pinigus.” Kai LAS kreipėsi į Vyriausybę, Prezidentūrą, Viešųjų pirkimų tarnybą dėl ydingų viešųjų pirkimų konkursų ir visos sistemos koregavimo, jokių gerų žinių iš jų nesulaukia.
„Todėl atrodo, kad šiandien architektūra rūpi vien architektams. Tokia štai mūsų valstybės politika”, – sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas G. Blažiūnas.
Pastaruoju metu skelbiami viešųjų pirkimų konkursai:
Projekto „Kėdainių miesto stadiono rekonstrukcija“ objekto „Stadiono aptarnavimo ir buities pastatas su dengtomis tribūnomis“ techninio projekto parengimas;
Šakių miesto skvero rekonstravimo projektinių pasiūlymų ir projekto parengimo bei projekto vykdymo priežiūros paslaugos;
Ligoninės Žygimantų g. 8, Vilniuje, rekonstravimo techninio projekto parengimo ir projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimas;
Projekto „Gamyklos ir Naftininkų gatvių Mažeikiuose dalių viešųjų erdvių sutvarkymas“ techninio projekto ir projekto vykdymo priežiūros pirkimas;
Senosios vilos „Anapilis“ Birutės g. 34A, Palangoje, restauravimo ir pritaikymo kultūros poreikiams projekto parengimo ir projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimas;
Kolumbariumo Šiaulių miesto Ginkūnų kapinėse techninio projekto parengimo bei statinio projekto vykdymo priežiūros atlikimo paslaugos pirkimas;
Biržų, Labanoro, Nemuno kilpų, Tytuvėnų regioninių parkų apžvalgos bokštų techninių projektų parengimo su statinių projektų vykdymo priežiūra;
Sporto paskirties pastato (sporto ir sveikatingumo komplekso) J. Basanavičiaus g. 69A, Biržuose, statybos projekto parengimo paslaugos;
Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valybos 1-osios komanos valdybos administracinio ir benrojo pagalbos centro pastato (pastatų) supaprastintas atviras projekto konkursas;
Sporto ir sveikatingumo centro pastato Savanorių g. 23 A, Kretingos mieste techninio projekto parengimas;
Projekto „Mažeikių sporto mokyklos renovacija“ techninio projekto parengimo ir projekto vykdymo priežiūros paslaugos pirkimas;
„Daugiafunkcis sporto kompleksas“, J. Janonio g. 11, Kelmė, techninio projekto parengimo paslauga;
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastatų rekonstravimo projektinių pasiūlymų ir techninio projekto parengimas;
Daugiafunkcinio studijų ir mokslo centro pastato (V. Putvinskio 23 g. Kaune) architektūrinės koncepcijos ir techninio projekto parengimo, projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimas (į konkurso darbų vertinimą įtraukti architektūros kokybės kriterijai, komisijoje dalyvauja architektai. Tačiau konkurso dalyviams, privalantiems parengti didelės apimties darbą, nenumatytos jokios piniginės premijos);
Techninio projekto „Kėdainių kultūros centro pastato rekonstrukcija-išplėtimas“ parengimas;
Vasaros koncertų salės Vytauto g. 43, Palangoje, rekonstravimo, numatant multifunkcinio kultūros pastato įrengimą, techninio projekto parengimo ir projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimas;
Panoraminio apžvalgos bokšto įrengimo Šaškų kaime (Visagino raj.) bei aplinkinės teritorijos pritaikymo rekreacijai projektavimas ir projekto vykdymo priežiūra;
Centrinės Jonavos dalies – Ramybės skvero ir gretimų teritorijų sutvarkymo idėjos projekto konkursas;
Visagino kultūros centro „Banga“ pastato atnaujinimo ir jo aplinkos kompleksiško sutvarkymo techninio projekto parengimas ir projekto vykdymo priežiūra.
www.lrytas.lt
Šaltinis: www.lrytas.lt
Jos architektūra tokia pat stulbinanti kaip ir jos pačios išvaizda. Net ir pokalbio metu garsioji prancūzų architektė Odile Decq nustato aiškią savo poziciją ir ragina jaunuosius architektus būti drąsesniems jų darbuose. Pokalbyje sužinosime apie jos vieną iš naujesnių darbų – Palais Garnier pastate restauruotą restoraną L’Opera bei apie jos požiūrį į architektūrą bei kūrybą.
„Jaunoji karta netiki tuo, jog būtent jie turi statyti ateitį. Jiems sugrąžinti šį tikėjimą yra mano, kaip Docentės, pagrindinė užduotis. Jaunieji architektūros studentai ar studentės nesiryžta tikėti, jog ateitis dėka jų gali tapti geresnė. Jie nedrįsta įsivaizduoti, jog ateitis gali būti geresnė nei praeitis. Šitas pesimistinis nusiteikimas man, kaip docentei, kelia didelį nerimą. Su tuo aš kovoju kiekvieną dieną ir mano pagrindinė pareiga studentams įrodyti, jog pasaulį galima padaryti gražesniu ir geresniu” dėsto mintis Odile Decq.
Praėjusį rudenį jūs buvote pakviesta skaityti pranešimą Milano „November Conferences” konferencijoje. Kokius prisiminimus jūs iš ten parsivežėte?
Odile Decq: Nuo 1992 iki 2007 metų dėsčiau École Spéciale d’Architecture mokykloje ir mano dėstymo metų pabaigoje buvau galiausiai išrinkta tos mokyklos direktore. Tik praeitų metų vasarą pasitraukiau nuo aktyvaus universitetinio gyvenimo. Todėl buvo puiku ir vėl stovėti prieš jaunų žmonių auditoriją Milane. Viskas buvo puikiai suorganizuota ir aš be galo džiaugiuosi tuo, jog tiek jaunų žmonių susirinko išklausyti mano pranešimo.
Kuo jus žavi dėstytojavimas?
Odile Decq: Man labai svarbu pastoviai bendrauti su jaunais žmonėmis ir tuo pačiu juos mokyti tapti gerais architektais. Mano biure aš taip pat visada esu apsupta jaunų žmonių. Šitas aplinkos pasikeitimas yra labai svarbus man ir mano darbui.
Koks yra didžiausias įššūkis, kuris galioja jaunajai architektų kartai?
Odile Decq: Jaunoji karta netiki tuo, jog būtent jie turi statyti ateitį. Jiems sugrąžinti šį tikėjimą yra mano, kaip docentės, pagrindinė užduotis. Jaunieji architektūros studentai ar studentės nesiryžta tikėti, jog ateitis dėka jų gali tapti geresne. Jie nedrįsta įsivaizduoti, jog ateitis gali būti geresnė nei praeitis. Šitas pesimistinis nusiteikimas man, kaip docentei, kelia didelį nerimą. Su tuo aš kovoju kiekvieną dieną ir mano pagrindinė pareiga studentams įrodyti, jog pasaulį galima padaryti gražesniu ir geresniu.
Kur jūs matote šio pesizimo išsivystymo priežastis? Ar tai slypi mūsų konservatyvioje laikmečio dvasioje?
Odile Decq: visiškai teisingai. Šį procesą galime stebėti jau nuo 90tųjų kai jauni žmonės pradėjo prarasti tikėjimą ateitimi. Ir darosi vis blogiau. Ypatingai architektūroje, kur kalba eina apie erdvių sukūrimą žmonėms, tarpusavio gyvenimo organizavimą miestuose, struktūrizavimą komunikacijos tokiu būdu sukuriant naujų kontaktų galimybę. Tikėjimas padaryti pasaulį geresniu šiuose kūrybiniuose procesuose tampa labai svarbiu aspektu.
Country daininikas Johnny Cash yra sukūręs dainą, kurioje teigia, jog nešioja juodus drabužius dėl tūkstančių badaujančių ir vargstančių pasaulyje. Kodėl jums imponuoja juoda spalva?
Odile Decq: juodas spalva yra ypatingai prieštaringa spalva. Aš nešioju metų metus šią spalvą. Ja galima išreikti labai skirtingus aspektus ir požiūrius. Juodą spalvą galima nešioti dėl visiškai skirtingų priežasčių: dėl badaujančių pasaulyje, kaip tai daro Johnny Cash, dėl elegancijos kaip tai daro Chanel, dėl priklausymo Rock and Roll ar Punk ar pan. judėjimui ar dėl sakralinių religinių priežasčių. Juoda spalva turi begalę skirtingų reikšmių todėl ji mano tokia patraukli. Kadangi juoda yra tokia kontraversiška spalva ji tuo pačiu ir turi kažką absoliutaus. Jei vieną kartą nusprendžiama nešioti juodą spalva, po to darosi labai sunku šio sprendimo atsisakyti.
Skirtingai nei jūsų apranga jūsų projektuose dominuoja intensyvios, ryškios spalvos. Ypatingai raudona spalva, kuri pas jus grįžta projektuose vėl ir vėl kaip vedantysis leitmotyvas.
Odile Decq: Spalva ir šviesa man simbolizuoja gyvenimą, tai gyvenimo išraiška. Energija, gyvybė, džiaugsmas, skonis, šviesa ir spalva – visa tai pas mane egzistuoja neatsiejamai ir išreiškiama mano kuriamoje architektūroje. Aš mėgaujuos spalvomis, todėl spalvos yra man labai svarbios architektūroje.
Vienas iš jūsų akį pritraukiančių projektų, kuris taip pat žaidė su spalvų kontrastais, buvo Opera Garnier restorano remodeliavimas Paryžiuje.
Odile Decq: Didžiausias iššūkis projekte buvo tai, jog nebuvo galima naujo interjero glausti prie senojo pastato interjero, t.y. jokių susilietimo taškų ant sienų ar lubų ar tuo labiau ankeravimo. Turėjom labai griežtus reikalavimus iš Ministerijos dėl mūsų architektūrinių galimybių, ko pasekoje finale tai labai įtakojo galutinį dizainą. Idėja su lenktais stiklo fasadais gimė būtent iš tų apribojimų. Mes negalėjome stiklinio fasado tiesiog įtraukti į arką tam, kad atskirti erdves, todėl fasadą turėjome atitraukti už kolonų, nes jos dalis istorinio pastato, kuris turėjo išlikti matomas ir nepaliestas. Viduje turėjome tą pačią problemą. Mezoninis lygmuo apglėbia kolonas, tačiau jų neliečia ir palieka pakankamai erdvės apsižvalgymui, tam, kad būtų galima stebėti impozantiškąjį kupolą iš visų pusių.
Mezoniniame aukšte į akį iškart krenta juvelyriškai apdirbtas tinkas. Kodėl pasirinkote šią medžiagą?
Odile Decq: kas galutiniai mane įtikino naudoti šiame projekte tinką yra šios medžiagos apčiuopiamumas. Iš vienos pusės norėjosi labai lygaus, poliruoto ir išraiškingo paviršiaus. Iš kitos pusės man patinka tinko paviršiaus apčiuopiamumas. Kai palieti šią medžiagą, gali jausti jos grūdėtumą, mineralinį charakterį.
Dėkojame už pokalbį.
Šaltinis- www.hota.lt
L’Opéra Restaurant Paris nuotraukos : http://www.opera-restaurant.fr/en/photos
Odile Decq Benôit Cornette biuro puslapis: http://www.odbc-paris.com/
Šaltinis: Šaltinis – hota.lt
Ekonominio nuosmukio nukamuotoje rinkoje architektams tapo ankšta. Šiais laikais iš architekto amato išgyvena tik tie, kurie turi aukštai vertinamą profesionalo reputaciją, taip pat tie, kuriems netrūksta kūrybiškų minčių.
Rinkoje nebeišsitenka
Kai tam tikri valstybės teisės aktai leido atsirasti „pusiau architektams“, tai yra, kai net geodezininkams leista rengti teritorijų planus, šioje rinkoje tapo labai ankšta, dėstė viešumo vengęs architektų cecho atstovas.
Tokius projektų rengimo rinkos dalyvius patys architektai vadina „planktonu“. Jų labai daug, manoma, kad todėl paslaugų kainos gerokai kritusios. Jie graibsto smulkius užsakymus ir bando išgyventi.
Šiuo metu Architektų sąjunga vien Klaipėdos apskrityje vienija apie 100 narių. Nepriklausančių sąjungai yra antra tiek.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininko Vaidoto Dapkevičiaus įsitikinimu, būtų įdomu atlikus tyrimą išsiaiškinti, kaip architektai pasiskirsto toje rinkoje.
Dabar architekto profesija apima labai daug sričių – jie planuoja teritorijas, projektuoja statinius, pastatų interjerą. Būtent teritorijų planavimas kurį laiką daugiausiai ir maitino architektų įmones.
Aukojama kokybė
Kai kuriuos architektus gelbėja savivaldybių užsakymai. Tačiau čia privalomi viešųjų pirkimų konkursai, kur laimi projektai, pasiūlyti už mažiausią kainą.
Jau pastebėta, kad pigūs projektai negarantuoja kokybės.
Beje, į Klaipėdos rinką yra įsisukę architektūros specialistai iš Kauno ir Vilniaus. Ten veikiančios stambesnės projektavimo bendrovės neretai samdo ką tik baigusius aukštąsias mokyklas absolventus ar net architektūros specialybės studentus, kurie rengia tuos projektus.
Klaipėdos savivaldybėje jų darbai neretai sulaukia aštrios kritikos. Valdininkai priekaištauja, kad jaunieji architektai iš Vilniaus ar Kauno nežino Klaipėdos miesto vietos ir specifikos. Teigiama, kad kitų miestų architektų parengtuose projektuose gausu neatitikimų. Todėl esą pastaraisiais metais labai daug atsitiktinių, nekokybiškų projektų.
Teigiama, kad dabar tampa madinga, kai parengtus projektus pristatinėja nebe jį rengę architektai, o projektų vadovai, kurie paprastai apie architektūrą nieko nenusimano ir yra tik vadybininkai.
Teko persikvalifikuoti
V.Dapkevičius pabrėžė, kad architektai glaudžiai susiję su statybomis. O per ekonominį sunkmetį sumažėjo planavimo darbų apimtys, taip pat ir planavimo bei projektavimo įkainiai.
„Dalis architektų, prasidėjus ekonominei suirutei, persikvalifikavo. Jie imasi smulkesnių darbų – jei anksčiau žmogus projektuodavo namus, dabar imasi palėpių ar interjero projektavimo“, – tikino V.Dapkevičius.
Architektai tampa imlūs bet kokiam darbui, bet ar nuo to gerėja kokybė, klausė Architektų sąjungos vadovas. Teigiama, kad kai specializacija keičiama, kartais pritrūksta žinių.
Tačiau dažniausiai reklama apie architektų profesionalumą eina iš lūpų į lūpas. Savo vardą vertinantys projektuotojai darbą stengiasi atlikti kuo kokybiškiau, nes 95 proc. naujų užsakovų apie architektus sužino per savo pažįstamus, pas kuriuos šie dirbo.
„Gal čia toks kultūrinis Lietuvos savitumas. Bet kiek teko bendrauti su užsakovais, architektą jie renkasi pagal rekomendacijas“, – teigė V.Dapkevičius.
Architektai pabrėžia, kad sumaištį į jų darbą įneša dažnas statybos reglamentų ir valstybės aktų keitimas, kai nustatoma projekto rengimo ar derinimo tvarka. Esą tai architektą kaip kūrėją labai išmuša iš vėžių, nes jis priverstas įsikūnyti į biurokratą.
„Ir rinkoje ima dominuoti tie architektai, kurie geriau išmano ne architektūrą, o vadybą. Tada projekto derinimai juda greičiau, bet projekto kokybė ima atsilikti. Stengiamės labiau akcentuoti architekto kaip kūrėjo misiją“, – tikino V.Dapkevičius.
ASTA DYKOVIENĖ
Šaltinis: www.kl.lt
Palangos miesto savivaldybei pasirašius sutartį su bendrove„Uostamiesčio projektas“, šią savaitę pradėti kurorto koncertų salės projektavimo darbai. Jau po keleto metų senosios vasaros estrados vietoje išdygs modernus daugiafunkcinis trijų, tarpusavyje sujungtų, korpusų pastatas, kuriame įsikurs ne tik koncertų salė, bet ir Kultūros centras bei meno mokykla.
Projekto autoriaus Algirdo Stripinio teigimu, techninio projekto parengimo darbai truks iki devynių mėnesių. Pirmą etapą – koncertų salės korpuso projektą, planuojama parengti per 3-4 mėnesius. Planuojama, jog jau rudenį prasidės ir salės rekonstrukcijos darbai.
Pirmiausia numatoma pertvarkyti pačią koncertų salę. Rekonstruojamas pastatas bus apvalios formos, maždaug 4 tūkst. kv. metrų ploto. Vėliau bus imamasi kito korpuso – maždaug 900 kv. metrų ploto meno mokyklos, galiausiai išdygs Kultūros centras, kurio plotas sieks apie 250 kv. metrų.
Rekonstruoto pastato sienoms bus pasitelktos lengvos, metalinio karkaso, apšiltintos konstrukcijos. Pačioje salėje planuojama naudoti tik akustines medžiagas, neleidžiančias patalpoje sklisti aidui ir maksimaliai apsaugančias nuo triukšmo sklidimo į aplinką. Salės erdvė pasižymės ir išskirtiniu apšvietimu – šviesa į patalpas pateks pro viršutinį stoglangį ir fasadinėje sienoje „įpjautus“ langus.
Koncertų salėje, į kurią, kaip ir iki rekonstrukcijos, lankytojai pateks iš Vytauto gatvės pusės, bus įrengtas 2500 sėdimų žiūrovų vietų amfiteatras su apie sceną išdėstytomis žiūrovų vietomis. Numatyta ir galimybė žemesnįjį amfiteatro lygį transformuoti į horizontalaus grindų paviršiaus salę. Tuomet sėdimų ir stovimų vietų skaičius salėje sieks iki 3000.
Pasak A. Stripinio, transformuojamos tribūnos suteiks galimybę per keletą minučių pakeisti patalpos žiūrovinę dalį iš amfiteatro į banketinę salę ar tuščią erdvę. „Transformuojamos tribūnos suteikia galimybes tą pačią dieną vykdyti keletą skirtingo pobūdžio renginių, kaip pavyzdžiui: ryte – konferencija, po pietų – furšetas, vakare – koncertas“, – sakė A. Stripinis.
Išnaudoti planuojama ir patį amfiteatro pakilimą – jo dėka greta koncertų salės bus įrengtas holas bei dvi mažesnės salės repeticijoms ar seminarams, taip pat – pagalbinės patalpos.
Antruoju darbų etapu greta koncertų salės, kitame pastato korpuse, įsikurs Meno mokykla. Šis korpusas bus gerokai mažesnis ir žemesnis už pagrindinį pastatą. Meno mokyklos atstovams bus užtikrinta galimybė naudotis greta esančios koncertų salės erdve.
Trečiuoju etapu bus suprojektuotas Kultūros centras. Išskirtinis šio pastato bruožas bus kamerinis vidinis kiemelis – amfiteatras, kuriame galės vykti mini koncertai, poezijos vakarai, diskusijos. Tikėtina, jog net ir nevykstant renginiams jis turėtų būti mėgiama poilsio, bendravimo erdvė.
Pasak A. Stripinio, koncertų salės statyba, priklausomai nuo klimato sąlygų, gali trukti nuo 2 iki 3 metų.
www.kl.lt informacija
Šaltinis: www.kl.lt
Vienas geriausių projektų Lietuvoje per kelerius metus – Vilniaus universiteto biblioteka, bene pirmas per pastaruosius 20 metų įgyvendintas kraštovaizdžio projektas – Poezijos parkas Marijampolėje. Tai tik du iš keliolikos įspūdingų praėjusiais metais įgyvendintų architektūros darbų. Yra kuo pasidžiaugti.
Praėję metai Lietuvos architektūrai buvo derlingi – išrinkti dvejų metų geriausi architektų komandų darbai konkurse „Žvilgsnis į save“, Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė architektas Eugenijus Miliūnas, Šv.Kristoforo statulėlė už Vilniaus architektūros paveldo saugojimą įteikta architektui Robertui Žilinskui.
Šiemet architektus prisiminė net Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA) – Poezijos parko Marijampolėje kūrėjams įteikta LMKA premija už išskirtinį profesionalumą.
Vertintojai – sužavėti
Kas dvejus metus LAS rengiamo konkurso „Žvilgsnis į save“ darbus vertina tarptautinė komisija. Todėl, pasak LAS priminko Gintauto Blažiūno, dingsta rizika „geriau“ įvertinti draugo projektą. Šiemet konkurse dalyvavę net 65 architektų grupės bei pavieniai architektai pateikė beveik 200 darbų.
Zaraso ežero apžvalgos ratas (projektas įgyvendintas 2011 m.), Vilniaus universiteto biblioteka (MKIC) Saulėtekio miestelyje Vilniuje (2012 m.), taip pat 2011-aisiais Vilniuje pastatyta mokykla Balsiuose, individualus namas Braškių gatvėje, Kaune (2011 m.) bei aktyvaus poilsio kompleksas„Svencelė“ prie Kuršių marių (2012 m.). Šiuos objektus geriausiais paskelbė trys profesionalai iš Danijos, Estijos bei Latvijos.
Dar kelių 2012-aisiais įgyvendintų projektų – rekonstruotų biurų pastato „Pirklių klubas“ Vilniuje, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastato bei minėto Poezijos parko Marijampolėje kūrėjams įteiktos padėkos.
Giria privačius investuotojus
Trys iš penkių praėjusių metų geriausių projektų yra visuomeniniai. Visų šių projektų konkursai buvo skelbiami per patį statybų bumą, kai dauguma architektų turėjo darbo per akis, tad visuomeniniuose konkursuose dalyvaudavo vos kelios jų grupės.
„Dabar situacija kita. Į viešuosius konkursus susirenka net keliasdešimt dalyvių, tačiau nemažai pateiktų projektų – abejotinos vertės. Mat svarbiausias rodiklis renkant tokių konkursų nugalėtoją, yra kaina.
O tuo vadovaujantis vargu ar įmanoma išsirinkti kokybišką darbą“, – apgailestavo G.Blažiūnas.
Nors 2012 metus jis vadina architektams sėkmingais, „ne viskas džiugina“. LAS pirmininkui atrodo, kad dauguma miestų savivaldybių vadovaujasi principu „čia ir dabar“ – svarbu, kad tik būtų pastatyta, atnaujinta, bet mažai svarbu, kaip.
O štai Lietuvoje ir užsienyje dirbančiam vilniečiui architektui Audriui Ambrasui už valdiškus pinigus neteko kurti. Tad jis tik džiaugiasi, kad privatūs investuotojai nebesivaiko greitų pinigų – neskuba statyti ir tada parduoti.
„Dabar šie užsakovai projektams skiria itin daug dėmesio – atidžiai analizuoja, apgalvoja smulkiausias detales. Neliko karštų bandelių sindromo“, – sakė išskirtinių pastatų – bankų būstinių Vilniuje („Swedbank“), Rygoje (DNB) bei Tbilisyje (TBC) kūrėjas.
Taupo pinigus, darko aplinką?
„Žinoma, kad architektai turi ne tik projektuoti statinius, bet ir kurti bendrą aplinką, – pritaria G.Blažiūnas. – Tačiau mūsų įstatymai tam kol kas nepalankūs – net 90 procentų miestų centruose atsirandančių naujų ar rekonstruojamų objektų projektai vykdomi per viešųjų pirkimų konkursus.
Žinote, kokie reikalavimai ten keliami projektuotojams? Pirma – mažiausia kaina. Tada – teistumas. Na, gal dar profesinius sertifikatus prašoma pateikti”, – šypsojosi G. Blažiūnas.
Kai Architektų sąjunga apie tai viešai pareiškia nuomonę, savivaldybių tarnautojai meta savo kozirį: „Taupome biudžeto pinigus.”
„Todėl atrodo, kad šiandien architektūra rūpi vien architektams. Tokia štai mūsų valstybės politika”, – sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas, būsimus architektus mokantis projektavimo.
Gabiausi jo studentai jau ne vieni metai kelia sparnus iš Lietuvos.
Ir ne dėl pinigų tai daro, jaunimas ieško kur įgyvendinti savo idėjas, nes čia tokių galimybių neranda.
Parengta pagal www.lrytas.lt
Šaltinis: www.lrytas.lt
Įspūdingas investicijas, įmantrius sprendimus bei pažangiausių technologijų triumfą liudijantys nūdienos visuomeniniai pastatai neretai stokoja to, kas kadaise asocijavosi su išlavintu skoniu, išskirtinumu bei plačiu akiračiu.
Įžūliai naikinti nesunku
Vyresniosios kartos architektai apgailestauja, kad vienas po kito dygstantys šiuolaikiniai nekilnojamojo turto objektai yra beveidžiai ir bedvasiai, nes architektūra prarado sąsają su meno darbais, kurie „valdiškoms“ erdvėms suteikdavo ne tik šilumos, unikalumo, bet ir kurdavo pridėtinę vertę.
Gobelenai, batikos drobės, freskos, vitražai, skulptūrinės kompozicijos – kadaise šie ir kiti monumentaliojo meno kūriniai buvo neatsiejama daugelio gamybinių, visuomeninių pastatų interjero ar eksterjero dalimi. Tačiau nemažai jų ilgainiui buvo beatodairiškai sunaikinta, sunyko ar tebenyksta.
„Verslininkai stato didelius ir brangius objektus, tačiau meniniams akcentams pinigų nėra. Esu nusivylęs šiandienos užsakovais – dauguma jų į tokius dalykus neinvestuoja, nes vyrauja primityvus požiūris, stinga pinigų, o gal išprusimo. Atvirkščiai – mieliau įžūliai griaunama tai, kas buvo padaryta, nes tai lengviausia“, – pripažino klaipėdietis architektas Zigmas Bernardas Rutkauskas.
Pradingo tyliai
Vieni įsimintiniausių pavyzdžių – ant buvusios „Aitvaro“ parduotuvės fasado puikavęsis Edvardo Malinausko ąžuolo bareljefas „Kuršiai“ bei netoliese stūksojusi skulptūrinė Violetos Skirgailaitės ir Dmitrijaus Jefremovo kompozicija „Vaidila. Aitvaras. Bildukas“.
Pašnekovas prisiminė, jog atsiradusį naują objektą – prekybos ir pramogų centrą – mieste buvo siekiama pagyvinti originaliais meniniais akcentais. Buvo rengiamos meno tarybos, sulaukta įvairiausių pasiūlymų.
Galiausiai „Aitvarą“ papuošė „Kuršiai“, baseine šalia tuomečio „Vaidilos“ kino teatro iškilo „trijų karalių“ skulptūra. „Bet žlugo sovietiniai laikai, baseinas išdžiūvo, skulptūrų ir bareljefo nebeliko“, – tradicinį scenarijų įvardijo architektas.
Vyresniosios kartos miestiečiai turėtų prisiminti ir klaipėdiečio Regimanto Midvikio dekoratyvinę skulptūrą „Bėgikai“, ženklinusią Lengvosios atletikos maniežo įėjimą, garsiosios vaikų kavinės „Du gaideliai“ skulptūras, vaistinę ties Lietuvininkų aikšte ir Herkaus Manto gatve puošusias Kęstučio Balčikonio freskas.
„Niekas šiais darbais nepasirūpino, nepaklausė, kur jie dingo. Gaila, kai vertingi kūriniai pasmerkti sunykti, juo labiau kad bėgant metams jų vertė tik didėja“, – teigė Z.B.Rutkauskas.
Ir tai tik menka dalis tyliai, be pėdsakų per pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius sunaikintų darbų, gražinusių viešąsias miesto erdves.
Suvienydavo jėgas
Pasak pašnekovo, tai, jog visuomeninės paskirties objektuose rastųsi įdomių meninių inkliuzų, anuomet nebuvo nurodymas „iš viršaus“ ar prievolė laikytis kokių nors standartų. Esą įvairių sričių menininkai jėgas suvienydavo architektų iniciatyva.
Dirbant ties konkrečiais projektais būdavo parenkami kūrėjai, su kuriais kartu būdavo planuojamos erdvės jų darbams.
Z.B.Rutkausko darbų sąraše taip pat puikuojasi ne vienas tokio bendro darbo rezultatas.
„Buvusioje kavinėje “Du gaideliai„ teko projektuoti interjerą. Kartu su architektu Ramūnu Kraniausku sugalvojome baseinėlį, dailininkai monumentalistai Juozas Vosylius su Vidu Pinkevičiumi sukūrė spalvingas freskas, žinoma, vieniems jos patiko, kitiems – ne. Bet tai normalu, menas turi kelti diskusijas“, – šypsojosi pašnekovas.
Beje, pastarąjį sieninės tapybos kūrinį taipogi ištiko liūdnas likimas – remontuodami „Dviejų gaidelių“ patalpas naujieji kavinės šeimininkai freskas tiesiog uždažė.
Dirbant ties anuomečiu „Žalgirio“ stadiono kompleksu, Z.B.Rutkauskui talkino skulptorius R.Midvikis. „Prie įėjimo sumąstėme įrengti betoninį bareljefą, tuo metu tai buvo kažkas tokio, vienintelis toks darbas mieste“, – novatorišką sprendimą prisiminė architektas.
Tapdavo miesto įvykiu
Dar vienas bendras šio kūrybinio tandemo darbas, kuriam pasisekė bene labiausiai, – uostamiesčio gimdymo namus puošianti skulptūra „Žeme, nepalik mūsų“.
„R.Midvikis rūpinosi kūriniu, o aš – architektūra. Mano sumanymu, atsirado “iškirptas„ dangus, kad skulptūra būtų apšviesta iš viršaus. Šis darbas apkeliavo visas Lietuvos parodas, kol galiausiai atsistojo į savo nuolatinę vietą“, – pasakojo architektas.
Z.B.Rutkauskas prisiminė, jog anuomet meno kūrinių atsiradimas visuomeninės paskirties statiniuose tapdavo ir kultūrinio miesto gyvenimo įvykiu.
„Apie tai rašydavo spauda, pasirodydavo recenzijos, o autoriai sulaukdavo ne vien pagyrų, bet ir kritikos, diskusijų“, – pripažino pašnekovas.
Architektas neneigė, jog jam pačiam tik atvykusiam gyventi į Klaipėdą uostamiestis pasirodė pilkas ir niūrus. „Nes iki tol buvo tik silikatinės plytos, tinkas ir nekaip nudažytos sienos. Štai ir visas interjeras, visas pastato įvaizdis“, – prisiminė architektas.
Kad gūdžiu sovietmečiu Klaipėda turėjo galimybių gražėti ir klestėti, pasak Z.B.Rutkausko, – neabejotinas tuomečio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio, kitų entuziastų nuopelnas. O jauniems perspektyviems kūrėjams užsidegimo ir idėjų nestigo.
Meną įsileisdavo ir vaistinės
„Tuometis farmacijos valdybos viršininkas Vytautas Sedelskis buvo labai iniciatyvus žmogus – jo dėka įrengėme gausybę vaistinių interjerų su įspūdingais meniniais akcentais“, – pasakojo pašnekovas.
Štai senajai Palangos vaistinei buvo pritaikyti retro baldai, kurorto liaudies meistrai pagal vokiškas tradicijas sukūrė krokodilo skulptūrą, „Pempininkų“ vaistinei įspūdingą frizą sukūrė klaipėdietis menininkas J.Vosylius.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad likimo dėka ar atsakingų įstaigų atstovų, verslininkų pastangomis šiandien dar galima grožėtis išlikusiais anuomečiais menininkų darbais Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, autentiškomis kaltinėmis senamiesčio įstaigų iškabomis, nedideliais vitražo fragmentais.
Z.B.Rutkauskas vylėsi, jog šiuo metu rekonstruojama „Žalioji vaistinė“ pateko į geras rankas ir dabartinis jos savininkas išsaugos unikalius meno kūrinius – Algirdo Dovydėno sukurtus vitražus.
Arena – ne išimtis
„Kalbant apie architektūros ir monumentaliojo meno ryšį tiek interjere, tiek eksterjere, šiandien pasigirti nėra labai kuo“, – apgailestavo pašnekovas.
Architektas prisipažino fiksuojąs vos vieną kitą pavienį atvejį, kaip antai meniniai akcentai šalia Respublikinės Klaipėdos ligoninės, naujai kuriama dailininkės Angelinos Banytės freska Šv. Pranciškaus onkologijos centre ar vitražo, sienų tapybos darbai uostamiesčio bažnyčiose.
Z.B.Rutkausko žodžiais, šiandien turbūt tik dvasininkai supranta, kas pakylėja žmogų.
Kūrėjo įsitikinimu, išskirtinių detalių, ženklų, bent jau akcentuojančių paradinį įėjimą, galėjo rastis kad ir neseniai iškilusioje arenoje.
„Be vizualinių akcentų pastatai yra nykūs. Bet šiandien tam nebėra poreikio. Senieji architektai dirba mažai, o jaunieji nuolankūs užsakovams ir tokių dalykų nebesiūlo, gal ir entuziazmo pristinga“, – spėjo pašnekovas.
Retro. 1972 m. balandžio 19 dienos „Klaipėda“ rašė:
Praėjus metams nuo paskutinių dailės dienų, įdomu pažvelgti į prabėgusių metų derlių. Iki šiol mieste nebuvo dekoratyvinės skulptūros.
Pernai vasarą skvere prie Danės pagaliau buvo pastatytas vilniečio skulptoriaus S.Kisielio „Žvejys“ (architektas P.Šadauskas), sukurtas maždaug prieš dešimtį metų.
Prie „Vaidilos“ kino teatro, aikštėje, pastatyta klaipėdiečių V.Skirgailaitės ir D.Jefremovo dekoratyvinių skulptūrų grupė „Vaidila. Aitvaras. Bildukas“ (aikštės architektas G.Tiškus).
Skulptūros labai stilizuotos, dekoratyvios, bet kol kas sunku spręsti apie jų ryšį su aikšte bei aplinkiniais fasadais, kadangi aikštė neapželdinta, nebaigtas įrengti baseinas, kuris nemaža dalimi nulems skulptūrų dekoratyvumo įspūdį.
Tame pačiame komplekse esančią „Aitvaro“ universalią parduotuvę artimiausiu metu papuoš E.Malinausko ąžuolo bareljefas „Kuršiai“.
Reikia pažymėti, kad dailininkai stengiasi naudoti paprastą medžiagą, todėl kompozicijos pasižymi paprastumu ir dekoratyvumu.
V.Jakštys su A.Marcinkevičiumi „Švyturio“ alaus daryklos degustaciniam kambariui kuria terakotinį pano „Subatėlė“, kuris bus sumontuotas iki birželio mėnesio.
LINA BELIAUSKAITĖ
Šaltinis: "Klaipėda"
Uostamiesčio architektai laido priekaištų strėlytes į savivaldybės klerkus, esą jie turėtų imti pavyzdį iš privataus sektoriaus, kuriam pavyksta kokybiškai parengti urbanistinio planavimo darbus.
Tokį pastebėjimą pateikė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovas Vaidotas Dapkevičius, su miesto valdžia aptaręs bendradarbiavimo galimybes.
Jis pastebėjo, kad Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje šiemet daugiausia priekaištų sulaukta svarstant viešuosius projektus. Ypač daug kritikos sulaukė Klaipėdos senamiesčio centrinės dalies ir turgavietės detaliojo plano koncepcijos projektas, kurį rengė vilniečių bendrovė „Statybos strategija”.
Savivaldybės atstovai savo ruožtu akcentavo, kad lyginti privataus ir viešojo sektoriaus nereikėtų, nes pastarasis yra griežtai reglamentuotas įstatymų.
„Konkurso būdu gavęs rangovą dažniausiai turi su juo problemų, nes jis konkursą laimėjo tik todėl, kad pasiūlė mažiausią kainą”, – akcentavo savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė.
„Įsivaizduokite, kokio rezultato galima tikėtis, kai planavimo konkursą laimi statybinė kompanija, nes ji pasiūlė mažiausią kainą. Veterinaras taip pat medikas, tačiau jis nėra pediatras ir neduok Dieve, jei sugalvotų gydyti vaikus”, – vaizdingą pavyzdį, iliustruojantį, kaip savivaldybėje vyksta konkursai, pateikė savivaldybės administracijos Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas Almantas Mureika.
Tiesa, galimas ir dar vienas kriterijus, pagal kurį būtų galima parinkti rangovus – įvertinti ekonominio naudingumo faktorių. Tačiau esą renkant konkurso laimėtojus pagal šį kriterijų, atsiranda subjektyvaus vertinimo problema, todėl dažnai įsiveliama į teismus.
„Bet dėl to, kad vyrauja mažiausios kainos konkursai, formuojasi iškreipta rinka. Dabar rinkoje išsilaiko tik tokios įmonės, kurios samdo pigią darbo jėgą, ką tik mokslus baigusius specialistus”, – pavojų įžvelgė savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys.
„Skamba taip, tarsi geri profesionalai, kurie neturi darbo, sako savivaldybei – jūs privalote pirkti mus. Aš tik girdžiu, kad procesas netinkantis, tačiau norėčiau tiksliai išgirsti, kas per dešimt metų Klaipėdoje buvo blogai. Tik tuomet gali galvoti, ką reikėtų keisti. Aš manau, kad miestas turi tik duoti kryptį, o privatūs užsakovai, pasisamdę profesionalius architektus, gali parodyti, ką galima išspausti”, – replikavo J. Simonavičiūtė.
Dar viena problema, kurią pastebėjo architektai – Klaipėdoje rengiant planavimo dokumentus nėra galimybės pasikonsultuoti su mokslo institucijomis, nes tokio potencialo uostamiestyje esą nėra.
„Jei nėra poreikio, nesiformuoja ir intelektualus potencialas. Viskas priklauso nuo viešojo sektoriaus poreikių. Juk yra Klaipėdoje kraštovaizdžio katedra, tačiau ji jokių užduočių negauna”, – pastebėjo M. Daukšys.
Tuo metu A. Mureika apgailestavo, kad mokslą praktikoje labai sunku pritaikyti.
„Juk patys matote kaip atrodo tuos mokslus baigę žmonės. Kartais atrodo, kad studentus gamina dėl gaminimo. Mokslas dar turi labai pasitempti, kad duotų praktinę naudą”, – replikavo A. Mureika.
Galų gale po ilgų diskusijų sutarta, kad kitais metais reikėtų sudaryti bendrą darbo grupę urbanistiniam planavimui mieste tobulinti.
EDITA GUDAVIČĖ
Šaltinis: www.ve.lt