Lietuvos architektūros padangėje šiemet neeilinis įvykis – Kauno architektui Eugenijui Miliūnui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Šio garbingo apdovanojimo architektai nebuvo gavę nuo pat 2006-ųjų, kai buvo apdovanoti 2 su šia mūza glaudžiai susiję laureatai – architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė ir architektas Saulius Juškys.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius bei ilgametį kūrėjų kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną. Šiemet į šią garbingą premiją iš viso pretendavo 40 kūrėjų iš kurių 12 buvo išrinkti į finalinį etapą.
Plačiau apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimą bei laureatus:
www.architektams.lt informacija
Lapkričio 28 d. Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga ir Neringos savivaldybė pasirašė trišalio bendradarbiavimo sutartį; taip pat sudaryta nauja Neringos architektūros, urbanistikos ir kraštovaizdžio architektūros ekspertų taryba.
Sutartyje pasižadėta bendradarbiauti siekiant kraštovaizdžio bei architektūrinės ir urbanistinės aplinkos kokybės ir savito miesto įvaizdžio sukūrimo; supažindinant visuomenę su miesto planavimo ir tvarkymo politika, įgyvendinimo priemonėmis ir sudarant galimybę dalyvauti priimant sprendimus dėl miesto teritorijų planavimo, tvarkymo bei statybų. Architektų ir kraštovaizdžio architektų sąjungos įsipareigojo padėti Neringos savivaldybei nuolatos profesionaliai vertinti miesto planavimo ir tvarkymo pasekmes, kraštovaizdžio, architektūrinės ir urbanistinės aplinkos kokybę ir teikti ekspertų išvadas dėl svarbių rengiamų ar įgyvendintų teritorijų planavimo bei statybos projektų, bendradarbiauti rengiant miestui svarbias teritorijų planavimo koncepcijas, teikiant naujas idėjas.
Savo ruožtu Neringos miesto savivaldybė pasižadėjo veiklą organizuoti taip, kad nebūtų sukurti papildomi administraciniai barjerai, o tokiems atsiradus juos šalinti.
Šalys nusprendė laikytis viešumo, pradėtų darbų tęstinumo, abipusio pasitikėjimo ir rezultatų kokybės principų.
Neringos miesto architektūros, urbanistikos ir kraštovaizdžio architektūros ekspertų tarybos narių sąrašas
Lietuvos architektų sąjungos deleguojami atstovai:
Naujokaitis Linas – pirmininkas
Mitūzas Alvydas – pirmininko pavaduotojas
Andrijauskas Edmundas
Tadas Balčiūnas
Čaikauskas Gintaras
Grecevičius Petras
Janulytė Gražina
Kliobavičiūtė Irena
Nasvytis Algimantas
Pakalnis Mindaugas
Paslaitis Arūnas Eduardas
Prikockis Gintaras
Stauskas Vladas
Vaitys Leonardas
Neringos savivaldybės deleguojami atstovai:
Ramūnas Bartkus
Vytautas Valančius
Gražina Žemaitienė
LAS informacija
Šaltinis: www.architektusajunga.lt
Šiemet architektūros pasaulyje užderėjo gausus derlius. Maskvoje iškilo aukščiausias Europos pastatas, o Niujorke baigiamos aukščiausio Amerikos dangoraižio statybos.„Business Insider“ išrinko 25 geriausius šių metų statinius.
Publikacija ir geriausi metų architektūros darbai – www.ekonomika.lt
www.architektams.lt informacija
Šaltinis: www.ekonomika.lt
Geriausi Lietuvos architektai išsidalijo „Metrą“. Pirmoji atkūrus nepriklausomybę šiuolaikiškai sukurta ir pastatyta Balsių mokykla, Saulėtekio studentų miestelio deimantas – naujoji Vilniaus universiteto biblioteka, lakoniškas Zaraso ežero apžvalgos ratas, poilsiavietė – jėgos aitvarų mėgėjų rojus iš konteinerių Svencelėje ir provokuojantis surūdijusio konteinerio forma žaidžiantis namas Kaune, Braškių gatvėje. Tai geriausi pastarųjų dvejų metų architektų kūriniai Lietuvoje.
Jų kūrėjai apdovanoti tradicinėmis „1/5 metro“ skulptūrėlėmis.
Lietuvos architektų sąjunga jau penktą kartą pristatė tradicinę parodą „Žvilgsnis į save“, kurioje pristatomi įdomiausi per pastaruosius dvejus metus sukurti ir realizuoti mišrios paskirties, visuomeninių, administracinių, komercinių pastatų, daugiabučių ir individualių namų, visuomeninių erdvių, urbanistiniai projektai bei koncepcijos.
Kitas žvilgsnis į architektūrą
Vilniuje praėjusių metų rugsėjį atidaryta nauja mokykla tapo didžiuliu įvykiu visai Lietuvai. Tai pirmasis statinys, bent kiek atspindintis naujausias ugdymo tendencijas Vakarų Europoje.
Atvira, šviesi, moderni, atsikračiusi ilgų tamsių koridorių, niūrių spalvų ir medžiagų Balsių pagrindinė mokykla atskleidė, kaip turėtų atrodyti naujos ugdymo įstaigos, jeigu tik jų Lietuvoje dar atsiras. Mokyklos architektas Sigitas Kuncevičius projektą kūrė kartu su Loreta Kuncevičiene, Martynu Dagiu, Žygimantu Gudeliu ir Aiste Kuncevičiūte.
Kaip turi atrodyti šiuolaikiška biblioteka? Ar tai galėtų būti Saulėtekio studentų miestelyje iškilęs vienas moderniausių ir įdomiausių pastatų Vilniuje, savo provokuojančia išraiška prilygstantis Zahos Hadid projektuotam Guggenheimo muziejui?
Skirtumas tik toks, kad Z. Hadid projektas liko popieriuje, o „Paleko ARCHstudijos“ suprojektuota Vilniaus universiteto biblioteka – VU Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras jau pabaigtas statyti. Akį traukiantis netikėtų plastiškų formų, trijų tūrių pastatas, įsispraudęs šalia pušyno, – lyg kontrastas seniesiems sovietmečiu statytiems universiteto korpusams.
Vaizdingomis miesto apylinkėmis galima grožėtis vaikščiojant įspūdingu virš Zaraso ežero pakrantės pastatytu apžvalgos taku. Toks statinys Lietuvoje – pirmasis. Jį kūrė Šarūno Kiaunės projektavimo studija.
Siauras skvero sklypas yra tarp pagrindinio įvažiavimo į miestą ir ežero pakrantės. Tai vieta, nuo kurios atsiveria puiki apylinkių panorama. Šalia skvero yra miesto muziejus ir biblioteka. Skvere sumanyta įrengti apžvalgos ratą, nuo kurio atsivertų įspūdingi vaizdai į ežerą. 17 m aukščio „X“ principu sukryžiuotų kolonų laikomas 34 m skersmens apžvalgos ratas „pakibęs“ ant šlaito taip, kad ne tik atveria vaizdus, bet ir besileisdamas žemyn apjungia viršutinę skvero dalį su ežero pakrante.
Konteinerių gyvenvietė su gatvėmis, kavine, parduotuvėmis ir net mokykla. Sunku patikėti, kad tai pagaliau vyksta ir Lietuvoje, prie Kuršių marių, Svencelėje.
Andrė Baldišiūtė, Ignas Uogintas, Algimantas Neniškis, Lukas Rekevičius ir Milda Rekevičienė – kartu su projekto plėtotojais bendrove „Svencelės sala“ ėmėsi netradicinės Lietuvoje idėjos.
Neįprastoje gyvenvietėje – 33 konteineriai, iš jų – 23 gyvenamieji. Vienu metu čia gali apsistoti apie 100 žmonių. Prabangos nereikėtų tikėtis, konteineriai yra konteineriai, iš vidaus apkalti medžio drožlių plokštėmis.Tačiau šie laikinieji būstai yra apšiltinti, juose stovi patogios lovos, sofos, kiti baldai ir, be abejo, yra stiklinės durys į terasą, iš kurios galima grožėtis mariomis ir padange, kurią raižo aitvarai.
O kur langai? Toks pirmas klausimas kyla žvelgiant į surūdijusias metalines namo sienas. Jos slepia neabejotinai vieną ekstravagantiškiausių individualių namų Lietuvoje – drąsaus architekto kūrinį drąsiai šeimai, vertinančiai išskirtinį būstą.
Pastato architektas Gintautas Natkevičius, projektą kūręs kartu su Mantu Mickevičiumi, aiškino, kad idėją diktavo sklypo forma ir apylinkės.
Pastato vaizdas iš paukščio skrydžio ar vidinio kiemo atima žadą – iš serijos „aš taip nesugalvočiau“. Ne kiekvienas architektas pasiūlytų tokį sprendimą unikaliai vietai.
Architektas šiai vietai suprojektavo U formos namą – išorinės jo sienos yra kone aklinos – nei aplinkinių namų gyventojams nėra reikalo stebėti šio namo šeimininkų gyvenimo, nei namo šeimininkams dairytis į apsileidusius kaimynus. Užtat visas raidės U formos pastato vidus – vienas didelis langas.
Rinko tarptautinė komisija
Penki konkurso nugalėtojai apdovanoti Nacionalinėje dailės galerijoje.
Geriausius darbus rinko tarptautinė žiuri, sudaryta iš profesionalių architektų ir architektūros kritikų.
Prieš nuspręsdami, kurių projektų autorius apdovanoti tradiciniais prizais – skulptūrėlėmis „1/5 Metro“, architektai Svenas Feldingas (Danija), Emilis Urbelis (Estija) ir Ingurdas Lazdinšas (Latvija) aplankė ir realybėje apžiūrėjo naujausius realizuotus Lietuvos architektų kūrinius.
Virtualioje parodoje www.lietuvosarchitektura.lt galima apžiūrėti apie 200 Lietuvos architektų pateiktų projektų (įgyvendintų ir dar nerealizuotų), sukurtų 2010-2012 metais.
Apie 80 projektų įtraukti į parodos katalogą.
SAULIUS JARMALIS
„Lietuvos rytas”
Iliustracija iš www.lietuvosarchitektura.lt
Šaltinis: www.lrytas.lt
Antradienį vykęs Klaipėdos senamiesčio centrinės dalies ir turgavietės detaliojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitos dokumento viešas svarstymas privertė raudonuoti jo rengėjus – vilniečių kompanijos „Statybos strategija” darbuotojus.
Dokumento rengėjai pylos sulaukė ne tik iš Klaipėdos senamiesčio verslininkų, jų darbą niekam tikusiu pavadino ir savivaldybės Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas Almantas Mureika.
„Medžiaga pateikta labai neaiškiai. Net specialistams sunku ką nors suprasti, o ką kalbėti apie gyventojus? Buvo prašyta, kad būtų parengta keletas koncepcijos variantų ir kad būtų erdviniai sprendimai. Nieko panašaus nematome. Tik kažkokie prištrichuoti brėžiniai. Atsižvelgta tik į du trečdalius pastabų. Tad dabar gyventojams svarstyti siūlomos visiškos nesąmonės ir tokia ataskaita negali būti patvirtinta”, – piktinosi A. Mureika.
Tai, kad jis teisus, patvirtino ir į viešą svarstymą susirinkę senamiesčio verslo atstovai. Jie apgailestavo, kad iš pateiktų brėžinių labai sunku susigaudyti kokia ateitis laukia Klaipėdos senamiesčio. Daugelis siūlymų dėl transporto eismo senamiesčio gatvėmis verslininkams pasirodė absurdiški. Juos stebino tai, kad siaurą Daržų gatvę planuojama paversti senamiesčio transporto arterija, o Tiltų gatvę padaryti pėsčiųjų.
„Jei Tiltų gatvė bus pėsčiųjų, kaip žmonės, gyvenantys Tiltų gatvės gale, ties Jono kalneliu, privažiuos prie namų? Daugelis suplanuotų pėsčiųjų gatvių atkarpų neturi prasmės, nes grindinys nėra pritaikytas vaikščioti”, – komentavo Klaipėdos verslininkų senamiesčio asociacijos pirmininkė Loreta Beržinskienė.
Verslininkai tikino, kad senamiestyje pėsčiųjų gatvelių nori nebent amžinai namuose sėdinčios bobulytės. Esą visi kiti gyventojai nori patogiai privažiuoti prie namų.
Savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kąstytis Macijauskas tik priminė gyventojams, kad tai dar ne detalusis planas, o jo strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitos dokumentas.
„Ši senamiesčio dalis niekada nebuvo planuota detaliaisiais planais, tad dabar norima tai padaryti. O pagrindinis tikslas – išspręsti eismo organizavimo klausimą. Išsiaiškinti, kurios gatvelės turėtų tapti pėsčiųjų, kurios vienpusio eismo, kurios visai turėtų būti uždarytos. Dar norime padaryti tvarką senosios turgavietės teritorijoje”, – pagrindinius tikslus vardijo K. Macijauskas.
Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys priminė, kad detaliųjų planų sprendiniai yra neterminuoti, tad esą tai, kas dabar svarstoma gali nusitęsti į tolimą perspektyvą.
„Turiu dar vieną liūdną žinią jums – ką tik gavau žinutę iš istoriko Dainiaus Elerto, kad šis planas jau yra apskųstas visoms galimoms instancijoms. Tad jus dar gerokai pataršys”, – dokumento rengėjus informavo miesto tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė Ramunė Staševičiūtė.
EDITA GUDAVIČĖ
Šaltinis: www.ve.lt
Šveicarijos Lozanos miesto administracija nusiteikusi pradėti taikyti specialias bausmes architektams, kurie savo kūriniais bjauroja miesto vaizdą.
Naujas žodžių junginys – architektūros nusikaltimas – bus įtrauktas į miesto Baudžiamąjį kodeksą. Bausmę už šlykščios architektūros pastatus pasiūlė vietinis mokytojas Richardas Tannigeris. O šias aštrias diskusijas dėl bausmių išprovokavo parlamento rūmų stogas.
Siūlo bausti projektuotojus
„Architektai laiko mus idiotais”, – piktinosi vienas Lozanos parlamentarų. Nepatenkintieji absurdišku, beformiu ir pilku stogu surengė referendumą.
Atrodo, kad neatsakingi architektai bus nubausti. Tiesa, jiems bus taikoma ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė.
Šiek tiek anksčiau buvusi Ispanijos kultūros ministrė Esperanza Aguirre dar aršiau pasisakė už tokias bausmes architektams, o jų absurdiškus kūrinius ji net lygina su nusikaltimu žmonijai.
Valdininkę taip įsiutino naujas Madrido savivaldybės fasadas, kad ji net viešai apgailestavo, jog architektams netaikoma mirties bausmė.
„O jų nusikaltimai gyvuoja net ir po architektų mirties. Jie lieka mums”, – drąsiai savo mintis reiškė E.Aguirre. Tiesa, vėliau dėl jų jai teko atsiprašyti.
Lietuvoje – chaosas
Lietuvoje žinomos architektės Audronės Kaušpėdienės nestebina, kad šveicarai taip jautriai reaguoja į nekokybišką architektūrą: „Tai pilietiškai brandus kraštas, kur visuomenė pakankamai išsilavinusi, kad galėtų spręsti visiems svarbias problemas.” Deja, apie lietuvius to pasakyti negalima.
Kone visose Vakarų Europos šalyse veikia Architektų rūmai, kurie ne tik sprendžia profesines problemas aukščiausiu lygiu, bet ir šviečia visuomenę.
„Lietuvoje aktyvia Architektų rūmų veikla negalime džiaugtis”, – sakė A.Kaušpėdienė.
Šiuo metu projektų likimą dažnai sprendžia didžiųjų miestų architektų ir urbanistikos ekspertų tarybos (jas renka Lietuvos architektų sąjunga). Tačiau, pasak kaunietės architektės, tai nėra objektyvus vertinimas. „Juokinga, kai vienas architektas kitam aiškina, kaip šis turėtų dirbti”, – įsitikinusi A.Kaušpėdienė.
Ji teigia, kad apskritai nepakankamai skelbiama konkursų, o ir paskelbti ne visi pasiekia rezultatų, ne viskas vyksta skaidriai ir galiausiai nebūtinai nugalėjęs projektas yra įgyvendinamas.
Netrūksta gerų kūrėjų
„Kad nebūtų tokio chaoso, kad Architektų rūmai turėtų pakankamai galios tą chaosą valdyti, jie turi ieškoti dialogo su Vyriausybe, siekti, kad būtų priimti architektūrinę veiklą reguliuojantys įstatymai.
Lietuvoje netrūksta puikių architektų, kurių darbai pasaulyje vertinami aukščiausiais balais. Audrius Ambrazas, Rolandas Palekas, Algimantas Kančas ar Gintautas Natkevičius – šių kūrėjų braižą jau galima nesunkiai atpažinti. Tai architektūros meistrai.
Tačiau ar dažnai miestas į juos kreipiasi? Ne. Mūsų visuomenei, kaip ir valdžiai, dar labai trūksta išsilavinimo, supratimo, kas yra gera architektūra. Labiau reikėtų pasitikėti šios srities profesionalais”, – emocingai kalbėjo moteris.
Bet juk visais laikais miestus statė mecenatai?
„Tiesa, todėl džiugina tai, kad per dvidešimt metų užsakovai pasikeitė – dabar jie daug važinėja po pasaulį ir tikrai yra labiau išprusę”, – sakė A.Kaušpėdienė ir pridūrė, kad ypač gera architektūra garsėjančioje Olandijoje net daugiabučius namus projektuoja patys geriausi architektai.
„Kad ir pas mus žmonės pagaliau suprastų, kad architektūra – tai ne tik sienos, langai ir stogas, turėtų pasistengti tie patys Architektų rūmai.
Jie privalo rūpintis ne tik įstatymais, užsiimti lobizmu, bet ir turi auklėti visuomenę, skiepyti jai gero skonio supratimą”, – neabejoja pripažinta kūrėja.
lrytas.lt, BBC informacija
Nuotraukoje:
Diskusijas Šveicarijoje dėl architektūros kokybės išprovokavo Lozanos parlamento rūmų stogas
Šaltinis: www.lrytas.lt
Klaipėdiečiai, norintys sužinoti, kaip projektuotojai įsivaizduoja senojo miesto turgaus ateitį, turi važiuoti į Vilnių. Tokią tvarką numato įstatymai, tačiau miesto valdininkai pripažįsta, kad ją reikėtų keisti.
Uostamiesčio savivaldybės administracija pranešė, kad yra parengtas Klaipėdos senamiesčio centrinės dalies ir turgavietės detaliojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitos dokumentas. Jo rengėjas – UAB „Statybos strategija” – kviečia norinčiuosius susipažinti su šiuo dokumentu nuo spalio 8 d. atvykti į jų buveinę… Vilniuje.
Būtent tokia tvarka numatyta teritorijų planavimo įstatyme, kuriame parašyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su parengtais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais teritorijų planavimą organizavusioje institucijoje.
Informacinių technologijų amžiuje nebūtina eiti į biblioteką, kad sužinotum, ar joje yra pageidaujama knyga. O minėtojo plano nepavyko rasti nei užsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės, nei rengėjo interneto puslapiuose.
Paskambinus nurodytu telefonu į Vilnių atsiliepė administratorė. Ji apie jokį planą net nebuvo girdėjusi. Kantriai išklausė priekaištų, atidžiai užsirašė dokumento, kurį rengė jos atstovaujama bendrovė, pavadinimą ir pažadėjo būtinai paskambinti. Nepaskambino.
Tad visi senamiestyje ir aplink senąjį turgų gyvenantys klaipėdiečiai bei čia veikiančių įmonių atstovai turi suskubti ir taip suplanuoti savo darbus, kad per artimiausią mėnesį reikėtų važiuoti į sostinę. Nes kaip kitaip susipažinsi su šios teritorijos ateitimi? Viešas šio dokumento svarstymas vyks lapkričio 6-ąją. O negavę gyventojų ir suinteresuotų asmenų pastabų plano rengėjai dokumentą priims tokį, kokį patys pasiūlė. Vėliau pasigirsiančius klaipėdiečių priekaištus bus galima atremti tvirtu argumentu – kodėl nepateikėte savo pastabų anksčiau?
„Pasinaudojo spraga”
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, Klaipėdos miesto tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė
Tai tėra tarpinis dokumentas, jame nėra detalių atskirų teritorijų sprendinių, tačiau ir jis yra svarbus. Todėl privalėtų būti pakabintas savivaldybėje ir būti prieinamas visiems. Rengėjai pasinaudojo įstatyme esančia spraga ir su dokumentu siūlo susipažinti jų buveinėje. Nors teisės aktai to nedraudžia, tačiau nemanau, kad taip turėtų būti. Nesvarbu, kas parašyta įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose. Klaipėdiečiai, norintys su šiuo dokumentu susipažinti uostamiestyje, to reikalauja teisėtai. Šį planą rengėjai galėtų publikuoti savo svetainėje. Galų gale pati savivaldybė, kuri yra to planavimo organizatorė, privalėtų pareikalauti, kad rengėjai atsiųstų dokumentą.
„Taip neturi būti”
Almantas MUREIKA, Klaipėdos savivaldybės administracijos Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas
Taip neturi būti. Tuoj pat eisiu ir surasiu tą planą, kad žmonės galėtų su juo susipažinti savivaldybėje. Matyt, šį skelbimą plano rengėjai publikavo be mūsų žinios. Paprastai mes visuomet iš pradžių pareikalaujame, kad dokumento kopiją perduotų mums, kad galėtume pakabinti stende prie Vieno langelio skyriaus. Šalia padedame ir bylą, kad suinteresuoti asmenys galėtų ją pavartyti ir susipažinti su siūlomais sprendiniais. Kodėl to nebuvo padaryta šiuo atveju – nežinau.
MINDAUGAS MILINIS
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Planai į buvusios laivų remonto įmonės „Laivitė” teritoriją investuoti beveik 600 mln. litų ir pastatyti unikalų miesto kvartalą baigėsi varžytynėmis – lapkričio pradžioje jų metu bus parduodamas UAB „Memelio miestas” turtas. Uostininkai norėtų, kad juos nupirktų įmonė, galinti vykdyti uosto veiklą, o miesto valdžios atstovai pageidautų tų, kurie sugebėtų tęsti „Memelio miesto” projektą.
Tai jau antra tų pačių verslininkų nesėkmė – rugpjūčio pabaigoje iš varžytynių buvo parduotas buvęs kino teatras „Vaiva”, vietoje kurio norėta statyti kelis daugiaaukščius.
Priešistorė
Miesto centre esančioje teritorijoje dešiniajame Danės upės krante daugiau kaip 60 metų veikė 7-oji laivų remonto įmonė, po privatizavimo tapusi AB „Laivitė” ir tęsusi laivų remonto veiklą. Ši bendrovė turėjo ambicingų planų, tad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija į jos krantinių rekonstrukciją sukišo apie 17 mln. Lt.
Tačiau 2006-aisiais „Laivitė” pardavė visus savo turėtus pastatus UAB „Memelio miestas”. Pastaroji planavo čia pastatyti ir gyvenamuosius namus, ir komercinius pastatus, įrengti miestiečiams prieinamą prie vandens zoną. Tada skelbta, kad čia bus investuota apie 590 mln. litų, o projektas bus įgyvendintas iki 2012-ųjų.
Ši teritorija 2008-ųjų birželį Vyriausybės nutarimu buvo išbraukta iš uosto ir tapo miesto dalimi.
Nori 32 mln. litų
Pasak antstolės Brigitos Tamkevičienės, paskelbusios „Memelio miesto” turto pardavimą iš varžytynių, parduodamas visas teritorijoje esantis pastatų kompleksas. Po pastatais esantys du žemės sklypai – 5,1 ir 0,1 ha ploto – yra nuomojami. „Memelio miestas” nuomos teises yra perleidęs SEB bankui.
„Po varžytynių bankas ją perduos naujam išvaržomo turto savininkui”, – sakė antstolė.
Pradinė pastatų kaina – beveik 32 mln. Lt. Pagal įstatymą varžytynių dalyviai turi pakelti ne mažiau kaip 3 proc. pradinės kainos.
Jeigu pirmosios varžytynės neįvyks, turtą būtų siūloma perimti išieškotojui – SEB bankui – už 80 proc. dabar skelbiamos pradinės kainos. Jeigu išieškotojas atsisakytų turto, antrose varžytynėse pradinė jo kaina būtų mažinama 40 proc.
Situacijos nedramatizuoja
„Memelio miesto” direktorius Darius Anužis neneigia, kad po turto išpardavimo seks bendrovės bankrotas. Tačiau pokalbininkas buvo nusiteikęs gana optimistiškai ir neatmetė galimybės, jog tuo atveju, jeigu „Memelio miestas” ras finansuotoją, jis antrą kartą grįš prie šio projekto įgyvendinimo.
D. Anužio teigimu, iš varžytynių parduodami visi pastatai, įskaitant ir Naujosios Uosto g. 5, t. y. namą vaiduoklį, kuriame yra likę tik trys privatūs butai.
„Iš Klaipėdos per pastaruosius 7-8 metus išvyko beveik 40 tūkstančių žmonių – apie 10 tūkstančių šeimų. Visi jų butai liko uostamiestyje. Prekyba nekilnojamuoju turtu automatiškai stoja, nes už lango krizė. Nekilnojamojo turto verslas nesivysto. Mes atėjome prieš bangą, prieš šio verslo pakilimą, bet per jį nespėjome padaryti darbų, tad finalas toks. Tačiau varžytynės ar net bankrotas dar nėra gyvenimo pabaiga. Nekilnojamasis turtas, ko gero, yra vienas iš rizikingiausių verslų paskutinį dešimtmetį – arba būni ant bangos, arba ritiesi nuo kalniuko. Šiuo atveju mes ritamės žemyn, o rytoj gal kilsime”, – teigė D. Anužis.
Pasak jo, bendrovė vis dėlto sėjo padaryti vieną gerą dalyką – „Memelio miesto” nuomojama teritorija nebėra uosto teritorija. Dabar miesto Bendrasis planas joje uosto veiklos nenumato.
„Jaudintis dėl to, kad neliks meno erdvių, visuomeninės paskirties perspektyvų, manau, nereikėtų”, – sakė D. Anužis.
Dabar – blogiausia situacija
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas priminė, kad direkcija 2006-aisiais rašė raštus Susisiekimo ministerijai, kad ji nepritaria „Laivitės” nuomotos teritorijos paėmimui iš uosto.
Pasak jo, problema ta, kad direkcija rekonstravo „Laivitės” naudotas krantines, o ji, neturėdama jokių įsipareigojimų direkcijai, pardavė pastatus „Memelio miestui”.
„Uostas sukišo pinigus į krantines ir negali jų panaudoti tinkamai. Prie jų švartuojami laiveliai, bet pajamos iš to mažos”, – sakė E. Gentvilas.
Paklaustas, ar direkcija galėtų dalyvauti varžytynėse ir nusipirkti „Memelio miesto” turtą, jos vadovas atsakė: „Dabar nieko negaliu pasakyti. Tam reikia rimtų sprendimų. Pagal Uosto įstatymą pastatus teritorijoje valdo ne Uosto direkcija. Todėl aš nelabai matau net ir juridinės galimybės Uosto direkcijai pirkti tuos pastatus, esančius savivaldybei priklausančioje teritorijoje.”
Jis neslėpė, kad varžytynės kelia tam tikrą nerimą, bet išreiškė viltį, kad kas nors įsigis tuos pastatus ir reikalai apskritai pajudės – bus arba uosto, arba kokia nors kita veikla.
„Šiuo metu ten niekas nejudėjo. Išsinuomojo žemės gabalą, atsitvėrė užtvaru, ir viskas. Dabartinė situacija buvo pati blogiausia – ta teritorija nedavė reikiamos naudos nei uostui, nei miestui, nei „Memelio miestui”. Išsinuomojo teritoriją iš savivaldybės ir nieko nedarė. Kaip uosto teritorija ji buvo sunaikinta vardan miestelėnų interesų, tačiau jiems buvo atveriama tik švenčių metu. Man, kaip uosto vadovui, ideali situacija būtų tokia, kad tuos pastatus nupirktų įmonė, norinti vykdyti uosto veiklą, ir tada teritorija vėl būtų sugrąžinta Uosto direkcijai. Didžioji dalis turto, esančio tame žemės lopinėlyje, yra krantinės, kurių vertė siekia per 100 milijonų litų. Tad teritorija prie tų krantinių turėtų būti naudojama uosto veiklai”, – sakė E. Gentvilas.
Bendrajame plane – ne gamyba
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas sakė lenkiąs galvą prieš „Memelio miesto” žmones už tai, kad jie išplėšė šią teritoriją iš uosto. Jo teigimu, pagal Bendrąjį miesto planą toje teritorijoje gamybinė veikla tikrai nenumatyta, jos paskirtis komercinė-visuomeninė.
K. Macijauskas, paklaustas, ar „Memelio miesto” pastatus nupirkus verslininkams, norintiems užsiimi uosto veikla, būtų įmanoma tai daryti, atsakė: „Pakeisti viską galima. Nubalsuos 16 miesto Tarybos narių, ir būtų pakeistas bendrasis planas.”
Jis pats krovos šioje teritorijoje, esančioje miesto centrinėje dalyje, niekaip neįsivaizduoja, nebent laikinai, kol būtų patvirtintas detalusis planas. Pokalbininko nuomone, ji turi būti atvira, žmonės turi turėti galimybę prieiti prie Kuršių marių.
K. Macijauskas priminė, kad visame pasaulyje vyksta priešingi dalykai – uosto veikla keliama į užmiesčius, ir sakė netikintis, kad politikai priimtų kitokį sprendimą.
„Vyriausybės nutarimas – klaida”
Buvęs ilgametis Uosto direkcijos vadovas Valentinas Greičiūnas, tuo metu, kai „Memelio miesto” teritorija buvo išbraukiama iš uosto, ėjęs AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) generalinio direktoriaus pareigas, sakė, kad ko tik tada nebuvo daroma, jog tokie planai nebūtų įvykdyti.
„Memelio miesto” atstovams buvo į akis sakoma: „Vyrai, jūs to stebuklo, kurį planuojant, nepadarysite. Stebuklas ir neįvyko”, – sakė V. Greičiūnas.
1997-1998 m. buvo iškelta iniciatyva padalinti tuometinės „Laivitės” teritoriją į dvi dalis – vienoje vykdyti krovą, o kitą dalį palikti miesto poreikams, kad ir kruiziniams laivams švartuoti. Pasak V. Greičiūno, anuo metu miestas per mažai rodė iniciatyvos dėl tos teritorijos.
V. Greičiūnas mano, kad Gedimino Kirkilo Vyriausybės nutarimas, kuriuo ši teritorija buvo perduota Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, buvo klaida.
„Krovai nepritaikyta”
Tuo metu buvęs ilgametis uostamiesčio meras Rimantas Taraškevičius teigia, kad minėtos teritorijos žemės statuso pakeitimas tuo metu buvo tikrai sveikintinas dalykas. Anot jo, krovai ta teritorija netgi netinka, ji esą nėra tam pritaikyta, nes transporto išvažiavimas iš teritorijos gana sudėtingas. O ir laivų remontas miesto centre nėra pageidautina veikla.
„Kaip atrodytų, jeigu čia vėl pradėtų visu pajėgumu čirškinti metalą? Tikiuosi, kad pastatus nupirks kompanija, kuri įgyvendins idėją paversti tą teritoriją puikia, klaipėdiečių gausiai lankoma vieta”, – sakė R. Taraškevičius.
Jo nuomone, dabar ši teritorija atgal uostui neturėtų būti sugrąžinta.
„Grąžinti uostui”
Algirdas BUTKEVIČIUS, buvęs susisiekimo ministras
Kiek pamenu, tada buvo daug ginčų, ar reikėtų perleisti šią teritoriją Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, tačiau teisininkai lyg ir įrodė, kad reikia daryti tokį sprendimą. Jei dabar jau taip įvyko, manyčiau, kad reikėtų dėti visas pastangas, jog ši teritorija vėl sugrįžtų uostui ir būtų panaudota jo plėtrai.
„Postūmis į priekį”
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ , Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė
Miestui tikrai nebūtų gerai, jei į šią teritoriją būtų norima vėl sugrąžinti krovą. Bendrajame plane čia vis dar yra numatyta konversinė teritorija. O varžytynės gali išeiti ir į naudą, juk tai vis tiek yra šioks toks postūmis į priekį. Galbūt čia ateis naujas stiprus investuotojas. Vienareikšmiškai teigti, kad buvę šios teritorijos savininkai nieko nepadarė, tikrai negalima. Tiesiog, matyt, juos įveikė krizė, taip pat ir ilgai trunkantys planavimo procesai.
„Labai gaila”
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Labai gaila, kad didelės „Memlio miesto” ambicijos ir planai tapo sugriautomis iliuzijomis. Ta teritorija dabar pakimba daugybės neaiškumų migloje, o galėjo tapti miesto vizitine kortele, puikiu Klaipėdos, kaip jūrinio miesto akcentu. Dabar miesto lūkesčius uždengs bankroto procedūros. Ši vieta buvo susijusi ir su naujojo muzikinio teatro perspektyvomis. Miestas čia irgi turėjo didelių ambicijų, ir netgi drąsenių, nei leidžia įstatyminė bazė. Labai gaila. Dabar teks spręsti galvosūkį, ką reikės daryti toliau. Šiame liūdname kontekste galima tik pasiguosti, kad gerai, jog naujo muzikinio teatro statyba liko toje pačioje vietoje, kurioje yra dabar, gerai kad tų griūvėsių dulkės nepalaidojo ir muzikinio teatro statybos idėjos.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Savo veido ir paskirties jau porą dešimtmečių neįgaunanti Atgimimo aikštė vėl atsidūrė diskusijų sūkuryje. Miesto valdžia bando gaivinti idėją skvere „užauginti“ naujų pastatų. Taip esą būtų atkurta istorinė tiesa, nes Atgimimo aikštė tokia, kokia yra dabar, suformuota tik po II pasaulinio karo. Kol kas nesutariama, ar skvere naujiems pastatams vieta, tad ketinama atsiklausti gyventojų nuomonės.
Planuoja atsiklausti žmonių
Prieš dešimt metų buvo patvirtintas kvartalo tarp Manto, Naujojo Sodo, Pilies ir Danės gatvių detalusis planas. Jame numatyta ir tai, kaip tvarkyti Atgimimo aikštę, kuri ir yra šiame kvartale.
Detaliuoju planu aiškiai pasakyta, jog aikštė turi išlikti, tačiau ji būtų mažesnė – ties Danės ir Manto gatvėmis būtų pastatyta nemažai statinių, atkurtas gatvelių tinklas.
„Per tuos dešimt metų valdžia taip ir nesiryžo įgyvendinti šio detaliojo plano. Motyvų būta įvairių – esą dar ne laikas, trūksta brandžių architektūrinių idėjų. Tačiau bendruomenės apsisprendimas yra, nes patvirtintas detalusis planas, tad institucijų ir visuomenės interesai suderinti. Pats laikas apsispręsti, koks turi būti aikštės likimas, nes ji trupa, yra veikiama erozijos. Todėl arba ją reikia rekonstruoti tokią, kokia yra, arba įgyvendinti detalųjį planą ir aikštę apstatyti naujais pastatais“, – tvirtino Klaipėdos mero pavaduotojas Artūras Šulcas.
Jis buvo aštuonių miesto tarybos narių iniciatyvinės grupės, kuri pageidavo surengti visuotinę klaipėdiečių apklausą, vadovas. Vienas apklausos klausimų ir buvo, kaip tvarkyti Atgimimo aikštę: atstatyti pastatus aplink ją ar palikti tokią, kokia yra.
Tačiau dauguma miesto tarybos narių nepritarė, kad apklausa būtų surengta.
Tiktų ir renginiams
Vicemero asmenine nuomone, reikia saugoti praeities atminimą, todėl geriausia būtų atkurti prieškarinį Atgimimo aikštės vaizdą – joje atstatyti pastatus.
Detaliajame plane numatyta, jog pastatai būtų visuomeninės, komercinės paskirties. Esą juose galėtų veikti bendruomenės namai, kuriuose patalpos būtų skirtos nevyriausybinėms organizacijoms, taip pat – Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras, o po aikšte būtų galima įrengti ir didelę požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.
Iš kur pinigai pastatams Atgimimo aikštėje statyti? Anot A.Šulco, būtų galima suformuoti nedidelius sklypus ir juos išnuomoti verslininkams. Kitas variantas – ieškoti pinigų ES fonduose, iš kurių lėšų skiriama visuomeninės paskirties pastatų statybai.
Atstatymas – kičas
Klaipėdos istorijos žinovas Kęstutis Demereckas sakė, kad aikštė, kuri po karo įgavo dabartinį vaizdą, susiformavo dar XVIII amžiaus pabaigoje. Ji buvo gerokai mažesnė, nes per dabartinę jos teritoriją driekėsi Biržos gatvė. Abiejose jos pusėse buvo gražūs pastatai, kuriuose veikė bankai, vaistinės, parduotuvės, kad būtų galima apsipirkti pakeliui į turgų. Vienas gražiausių pastatų stovėjo prie pat Biržos tilto. Jame buvo įsikūrusi senoji birža – Klaipėdos prekybos simbolis. Pastatą puošė bokštas su laikrodžiu. „Pastatas buvo toks gražus – kaip Paryžiuje“, – teigė K.Demereckas.
Dabartinių Manto ir Liepų gatvių sankryžoje, pastate, kur įsikūrusi picerija, prieš karą stovėjo gražus kino teatro „Apollo“ pastatas. Greta jo buvo karietų stotis, iš kurios buvo galima pasiekti Tauralaukį, Girulius.
„Būtų labai gražu, jei Biržos gatvelė ir jos pastatai būtų atkurti. Tačiau jei bus atstatyta tik viena pusė, ta, kur dabar yra Atgimimo aikštė, nieko nebus. Tai tikrai ne išeitis, o kičas, ir ypač jei pastatai bus aukšti, stikliniai“, – nuomonę reiškė Klaipėdos istorijos žinovas.
Statė tarybiniams žmonėms
Jo teigimu, raiškingiausia būtų atstatyti kertinius uostamiesčio pastatus – senąją biržą ir senąjį paštą, kuris stovėjo toje vietoje, kur dabar yra pastatytas paminklas, skirtas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos.
„Sakiau ir sakysiu, kad tą paminklą, kurį daugelis vadina kartuvėmis, reikia nugriauti ir nuvežti pastatyti greta autostrados prie įvažos į Klaipėdą. Ten jis labai tiks ir ženklins, jog įvažiuojama į Mažąją Lietuvą“, – teigė K.Demereckas.
Kodėl Biržos gatvelė ir jos gražūs pastatai buvo sunaikinti? Anot pašnekovo, pastatai pradėti griauti 1956 metais, kai į uostamiestį atvyko architektai iš Leningrado, dabartinio Sankt Peterburgo. „Tie architektai buvo sumanę sukurti tarybinę Klaipėdą su plačiomis gatvėmis, Leningrado tipo pastatais ir suformuoti didžiulį skverą tarybinių žmonių džiaugsmui“, – teigė K.Demereckas.
Aikštės statyba buvo baigta maždaug 1960 metais.
Komentaras
Laisvūnas Kavaliauskas, paveldo sergėtojas
Jei kvartalo, kuriame yra Atgimimo aikštė, detalusis planas patvirtintas, o jame numatyta galimybė statyti, tuomet taip galima elgtis. Visgi naujos architektūros statiniai aikštėje turėtų išsaugoti senąją istorinę struktūrą. Be to, dėl tokio aikštės užstatymo savo žodį turėtų tarti ir miestiečiai, nes gyvename laisvoje šalyje ir galime turėti savo nuomonę. Nebūtinai valdžia turi viską nuspręsti. Atgimimo aikštė yra saugomoje urbanistinėje teritorijoje, pastatams galiotų tos teritorijos apsaugos reglamentas – atitinkamas aukštis, medžiagos. Nauji statiniai neturėtų disonuoti su esančiais pastatais.
VIRGINIJA SPURYTĖ
„Klaipėda”
Šaltinis: "Klaipėda"
Neringos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus surengto „Agilos“ architektūrinės koncepcijos konkurso laimėtojas išrinktas pavasarį. Tikimasi, kad naujasis pastatas efektyviai pakeis moraliai ir fiziškai pasenusį pirmtaką ir taps naująja kurorto architektūros dominante. Tačiau kūrybos užmojai sulaukė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) kritikos.
Pasigedo tradicijos tęstinumo
„Agilos“ architektūrinės koncepcijos konkursas sulaukė didžiulio susidomėjimo – jam buvo pateikti 28 darbai. Komisijos geriausiu pripažinto projekto autoriai – architekto Mariaus Morkūno vadovaujama komanda – atsispyrė nuo urbanistinės kurorto struktūros ir sumanė naujuoju pastatu tikslingai formuoti viešąsias Nidos centro erdves.
Jaunų architektų pasiūlytoji „Agila“ – dviejų dalių kompleksas, kurio viduryje įsiterpia pėsčiųjų alėja. Didžiajame pastate per tris lygius, sujungtus vestibiulio, įsikurtų universali renginių salė, kūrybinių dirbtuvių erdvės, kavinė, biurai ir kt., mažajame – turizmo informacijos centras, kuris autonomiškai veiktų visus metus, bei atvira scena vasaros renginiams.
Anot projekto autorių, pastatas su stiklo ir medžio fasadu įkvėptas tradicinių Kuršių nerijos statinių siluetų, krašto simbolikos bei jai būdingo istorinio užstatymo struktūros.
Nepaisant konkurse iškovotos pergalės, kalbėti apie projekto įgyvendinimą yra per anksti. Vidurvasarį VSTT Neringos savivaldybei atsiųstame rašte papriekaištauta, kad sprendimas esą neturi nieko bendra nei su Kuršių nerijos žvejų sodybų, nei su vilų, nei su kraštovaizdžio unikalumu, taigi – prieštarauja paveldosaugos bei gamtosaugos teisės aktams ir negali būti įgyvendintas Kuršių nerijos nacionaliniame parke.
VSTT direktorės Rūtos Baškytės pasirašytas kreipimasis sulaukė nedviprasmiškos Neringos savivaldybės administracijos bei architektų bendruomenės reakcijos. Praėjusią savaitę kurorte, senajame „Agilos“ pastate, buvo surengtas konkursą laimėjusio projekto pristatymas, kurio metu jį parengę architektai bei jų kolegos karštai diskutavo su valstybės institucijų atstovais.
Nenorėtų pasakos be galo
Anot Neringos mero Antano Vinkaus, laiško sulaukta rengiantis pradėti projektavimo darbus. „Mums labai rūpi, kad diskusijos neužsitęstų“, – sakė kurorto vadovas.
Savo ruožtu į pristatymą atvykusi VSTT vadovė teigė, jog tarnyba nebuvo informuota apie konkurso organizavimą bei jo eigą ir sureagavo iškart, kai tik sulaukė signalo apie jo rezultatus. Konkurso rengėjai savo ruožtu replikavo informaciją apie pasirengimą platinę visoms suinteresuotoms tarnyboms ir kvietę jas dalyvauti.
Išklausiusi architektų projekto pristatymą, R. Baškytė akcentavo, kad projektuojant Kuršių nerijoje, įtrauktoje į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą, būtina paisyti unikalios jos vertės.
„Statyti saugomose teritorijose nėra draudžiama – svarbu, kur, ką ir kaip. „Agilą“ reikia rekonstruoti – seniai reikėjo. Autoriams turėčiau pasakyti, kad jų pastatas suprojektuotas tvarkingas, modernus. Tačiau, jeigu jis gali stovėti Vilniuje, Kaune, Paryžiuje ar Niujorke, jis negali stovėti Nidoje.
Niekas nesako, kad turite statyti žvejo sodybą arba senovinę vilą, bet tai motyvai, kurių tęstinumas turi būti užtikrintas. Ir tai ne Baškytė sugalvojo – mūsų teisės aktai taip skamba. Nepatinka – galima siekti juos pakeisti, bet nesilaikyti negalima“, – sakė VSTT vadovė.
Į susitikimą atvykęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis projekte įžvelgė neva nuo seno Lietuvos architektūrai būdingas klaidas: polinkį kurti objektus, dominuojančius aplinkoje, ir pasigedo istorinės analizės.
Konkursą laimėjusio projekto autoriai savo ruožtu teigė, kad pastatą projektavo šiai ir ne kitai vietai – Neringos miesto centrui, atsižvelgdami į susiklosčiusią jo struktūrą bei siekdami suteikti jai naują plėtros perspektyvą. Architektai teigė pageidaujantys sulaukti konkretesnių specialistų pastabų ir į jas atsižvelgti.
Teisės norma – skonio reikalas
„Jeigu konkurse nebūtų nė vienos idėjos, kurios atžvilgiu galėtume pasakyti – ją galima įgyvendinti, gal iš tikrųjų sakyčiau, kad rasti tinkamą sprendimą neįmanoma. Bet kai tokie projektai nukeliavo į konkursinės eilės pabaigą su argumentu, neva jie kad brangiai kainuoja, būčiau linkusi padėti ieškoti finansavimo jiems įgyvendinti“, – konkurso projektus įvertino R. Baškytė.
Architektas Leonardas Vaitys ėmėsi ginti savo gildijos atstovų profesines teises ir kompetenciją. „Kol mūsų KPD ir VSTT dirbs neprofesionalūs architektai, kurie nėra braižę, visi jų argumentai bus grindžiami UNESCO sąrašais ir aktais: čia negalima to, ten – ano. Kitokių argumentų jūs neturite. Atsakyčiau: viskas galima. Bet, kol bus šitaip, vaikinai, užmirškite projektus, – į konkurso laimėtojus kreipėsi jis. – Jums tiesiog neleis jų realizuoti – sąlygos atitiks valdininkų architektūros supratimą. O kaip architektūrą supranta ponia Baškytė, leisiu sau pailiustruoti jos pačios nurodytais konkurso dalyvių pavyzdžiais, kurie neva tinkami įgyvendinti – jie, architektūros požiūriu, yra patys primityviausi.“
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininko pavaduotojas ir Klaipėdos savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys pastebėjo, kad šalies valdininkijai dažnai pasitaiko supainioti aktualią procesų administratoriaus funkciją su eksperto vaidmeniu. „Architektūrinio konkurso metodas visuotinai pripažįstamas geriausiu būdu pasiekti ekspertų susitarimą. Tačiau jeigu painiojamos kompetencijos, jeigu konkurso rezultatai gali būti nuginčyti ir procesas grąžinamas į išeties tašką, tai – aklavietė“, – svarstė jis.
Anot Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininko Tado Balčiūno, smagu, kad galų gale architektai, gamtosaugininkai ir paminklosaugininkai susitiko ir pradėjo kalbėtis. „Visos mūsų bėdos – iš nesusikalbėjimo. Kai gamtininkai pradeda mokyti architektus, šie – paminklosaugininkus, o pastarieji – teisėjus, žengiama prasčiausiu keliu“, – akcentavo architektas.
Kalbėdamas apie tradicijos tęstinumą, T. Balčiūnas siūlė nepamiršti pastato funkcijos. „Kai po žvejų Neringą atrado poilsiautojai, jų statytos vilos nebuvo panašios į žvejų namelius. Kai žmonės pastatė čia bažnyčią, ji vėlgi nebuvo panaši į sodybą. Neringoje nebuvo imitacijų. Šventykla, švyturys, mokykla, kultūros centras – tokiems objektams negalima aklai taikyti tradicijos tęstinumo principo“, – sakė jis.
VALERIJA LEBEDEVA
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"