Ar Nidoje gali iškilti modernus statinys, nepanašus į žvejo sodybą? Kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila” konkurso nugalėtojai pasiūlė šiuolaikišką projektą, tačiau Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nukerta – tokio statinio Nidoje nebus.
Mariaus Morkūno vadovaujama jaunų architektų grupė vietoj sovietmečiu statyto tipinės architektūros „Agilos” centro sukūrė šiuolaikišką statinį.
Jie pagalvojo apie tai, kad naujasis kultūros centras, kuriame turėtų būti ir 500 vietų koncertų salė, gali būti išskaidytas į kelis tūrius.
Alėja tarp jų taptų natūralia jūros link ir nuo jos keliaujančių žmonių traukos vieta, tad šis statinys būtų gyvas net ir tuomet, kai jame nevyktų jokie renginiai. Atskirtame mažesniame pastate įsikurtų turizmo informacijos centras, o automobiliai galėtų dingti po žeme.
Medžio apdaila fasadui suteikia jaukumo, o stiklo siena – atvirumo. Jis tarsi susilieja su pušynu, dabar ošiančiu šalia „Agilos” kultūros centro.
Tačiau pergalė viešajame konkurse nereiškia, kad toks statinys apskritai gali atsirasti.
„Kuršių Nerija yra išskirtinės reikšmės objektas ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Čia privaloma laikytis tipinės architektūros – žvejo sodybų, medinių vilų – tęstinumo. Jei toks pat pastatas gali iškilti Vilniuje, Paryžiuje, Kaune, Niujorke, vadinasi, negali stovėti Nidoje.
Nė vienas prizines vietas konkurse užėmusių projektų negalėtų būti įgyvendintas Nidoje”, – nukirto Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. Pasak jos, tarnyba nebuvo pakviesta dalyvauti konkurso komisijoje. Joje dalyvavo tik Kuršių nerijos nacionalinio parko atstovė.
Siekia apginti savo projektą
„Mes dalyvavome konkurse, kurio sąlygos buvo aiškiai išdėstytos. Atitikome reikalavimus, įvertinome teisės aktus, pasiūlėme kūrybišką projektą, dėl to ir laimėjome. O dabar dar turime įrodinėti, kad mūsų projektas Nidai yra tinkamas.
Dažnai taip mano žmonės, kurie mūsų projektą matė tik pradinėse vizijose. Galbūt jiems sunku įsivaizduoti mastelį, apdailos medžiagas. Todėl šiuo metu esame atsidavę šiam projektui – norime kovoti už jį iki galo”, – užsispyrė vienas projekto bendraautorių Vytenis Ūsas. Praėjusią savaitę Nidoje architektai surengė viešą šio projekto pristatymą.
Kuršių nerija yra UNESCO saugomų teritorijų sąraše. „Konvencijos byloja, kad saugomose teritorijose reikėtų vengti saugomos architektūros imitacijų, o nauji pastatai turi atspindėti gyvenamojo laikotarpio dvasią”, – priminė M. Morkūnas ir V.Ūsas.
Dera prie aplinkos
Jaunieji architektai pripažįsta, kad konkursas patraukė tuo, kad jų laukė nelengvas iššūkis.
„Nida mums asocijuojasi su gintaru, žvejų valtimis, kopomis, užpustytais kaimais, kurių vieno pavadinimas ir buvo Agila. Daug dėmesio skyrėme urbanistinei aplinkai – kad šis pastatas taptų žmonių traukos centru, mieste atsirastų nauja viešoji erdvė.
500 vietų salė Nidos masteliu yra labai didelė, tačiau šis objektas – vienintelis toks visoje Kuršių nerijoje, tai svarbiausias kultūrinės paskirties statinys ir jis gali būti ryškus, pabrėžti savo kultūrinį išskirtinumą”, – įsitikinęs V.Ūsas.
Architektai stengėsi pasinaudoti čia esančiu kiek kalvotu reljefu, todėl į pastatą galima patekti keliais lygiais.
Vertikaliai suskaidytame stikliniame pastato fasade atsispindi pušys, o visa kita dalis, taip pat ir stogas, apdailintas šiam kraštui būdinga medžio apdaila, tad pastatas asocijuojasi su apversta žvejo valtimi.
Neatitinka Nidos dvasios
„Mes laikomės pozicijos, kad bet kuriame konkurse privaloma laikytis teisės aktų, taip pat ir tarptautinių. Toks punktas į konkurso sąlygas nebuvo įtrauktas.
Nepaisant to, konkurse dalyvavę architektai, kurdami projektus, turėjo suvokti, kad teisės aktų, kurie sako, kad Kuršių nerijoje privaloma laikytis tipinės architektūros tęstinumo.
Kodėl niekas nesiginčija dėl aprangos stiliaus? Jeigu kvietime į vakarienę parašytas aprangos kodas – juodas frakas, tai ar žmonės eis vilkėdami sportiniu kostiumu?” – svarstė R.Baškytė.
Ji pripažino, kad dabartinė „Agila” irgi neatitinka Nidos architektūros dvasios, tačiau tai galimybė ištaisyti padėtį, o ne vietoj netikusio pastato pastatyti dar prastesnį.
„Ar būtų geriau, jeigu mes šioje vietoje suprojektuotume milžinišką žvejo sodybą – „Karališką kibininę” ar „Bajorkiemį”? – šypsojosi V. Ūsas.
R. Baškytės teigimu, iš visų konkursui pateiktų 24 projektų tik vienas atitiko Kuršių nerijos dvasią, tačiau jis kažkodėl atsidūrė uodegoje. Geras pavyzdys būtų ir Nidos savivaldybės pastatas. Nors jis šiuolaikiškas, tačiau turi vietos architektūrai būdingų bruožų.
„Keista, kad Saugomų teritorijų tarnyba dabar taip traktuoja konkurso rezultatus. Mes primygtinai kvietėme tarnybos specialistus, išmanančius architektūrą, dalyvauti konkurso komisijoje. Joje buvo Nacionalinio parko atstovė, kuri taip pat balsavo.
O paskui iškyla problemos, staiga tas projektas tampa nepageidautinas, tarsi konkursas nebūtų viešas, ir tokie dalykai kartojasi jau ne pirmą kartą.
Vos suspėjome įžiebti žalią šviesą kokybei, kad konkurse laimi nebūtinai mažiausią kainą pasiūlęs dalyvis. Saugomų teritorijų tarnyba naudojasi tuo, kad ji yra viena iš projektus derinančių institucijų”, – piktinosi Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Vaidotas Dapkevičius.
Anot jo, kritikų argumentai labai aptakūs, neva statinys nedera prie kraštovaizdžio. Tačiau komisijoje iš 9 žmonių net 6 buvo patyrę architektai ir jie tokių nuogąstavimų neišsakė.
SAULIUS JARMALIS
„Lietuvos rytas”, priedas „Vartai”
Šaltinis: www.lrytas.lt
Beveik du mėnesius trunkantis ekskursijų ciklas po 8 Lietuvos miestus prasidėjo Klaipėdoje. Visi besidomintys uostamiesčio architektūriniu, kultūriniu ir istoriniu paveldu šeštadienį rinkosi prie Lietuvos jūrų muziejaus, kur prasidėjo 11 objektų apimanti ekskursija.
Viešosios įstaigos „Architektūros fondas“ organizuojama programa „modernizmas.lt“ siekia sukurti dvidešimtojo amžiaus Lietuvos architektūros duomenų bazę, kuri būtų naudinga architektams ir istorikams. Taip pat vienas iš tikslų supažindinti visuomenę su neseno laikotarpio palikimu.
Iki praėjusio amžiaus 7 – ojo dešimtmiečio Klaipėdoje vyravo „socialistinio realizmo“ statybos. Rengiant pirmąjį generalinį planą beveik nebuvo gilintasi į uostamiesčio išskirtinumą. Tačiau to meto jaunoji architektų karta įnešė naujovių visoje šalyje. „Baigus man ir kolegoms architektūros mokslus, sulaukėme daug projektų. Tačiau mums visiems jie nepatiko. Visi buvo tokie patys ir pabodę. Vilniuje atsiradus Statybos reikalų komitetui, atsivertė naujas puslapis Lietuvos architektūriniame gyvenime“ – sakė vienas iš labiausiai Klaipėdos miestui nusipelniusių architektų Stasys Prikockis.
Ekskursijos idėja kilo po modernistinių pastatų fotografo N. Grospjero paskaitos, kuomet prancūzas pademonstravo „Eglės“ sanatoriją Druskininkuose. „Pasidarė pikta ant savęs, kad užsienietis mano pačios šalyje supažindina mus su tokiu architektūriniu paveldu. Tuomet su drauge sugalvojome, kad reikia viską apžiūrėti savame krašte. Idėją paspartino nesenos architektų E. Bučiūtės ir V. Čekanausko mirtys“ – sakė viena iš idėjos sumanytojų Julija Jurevičienė.
Be Lietuvos jurų muziejaus ekskursijos dalyviai taip pat aplankė Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, Prano Domšaičio galeriją, Buities rūmus, stomatologinę polikliniką Pievų tako gatvėje, Laivininkystės rūmus, geležinkelio stotį, buvusios Klaipėdos 2 – osios gelžbetonio konstrukcijų gamyklos administracijos pastatą, laidojimo namus Joniškės g., 3 – ojo gyvenamojo rajono prekybos centrą „Aitvaras“, kavinę „Bildukas“, „Vaidilą“, viešbutį „Klaipėda“.
Vytautas MILIUS
Šaltinis: www.ve.lt
Nuo ko priklauso miesto architektūrinis veidas? Kodėl pietinėje miesto dalyje atsirado gyvenamieji rajonai, kuriuose blogos gyvenimo sąlygos? Kodėl miesto bendrasis planas yra tarsi gynybos įrankis nuo biurokratų iš Vilniaus? Ar visuomenė gali turėti įtakos formuojant miesto veidą, ar tai priklauso tik nuo architektų išmonės, valdžios kumščio?
Šiais ir kitais klausimais „Vakarų ekspresas” diskutavo su Klaipėdos architektais. Apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo miesto Tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė architektė Ramunė Staševičiūtė, architektų biuro UAB „Andrijauskas ir partneriai” vadovas Edmundas Andrijauskas, miesto vyriausiasis architektas Almantas Mureika, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius, Klaipėdos miesto savivaldybės Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys.
Srebia sovietmečio košę
R. Staševičiūtės teigimu, pati Klaipėdos miesto pradžia jau turėjo planą. Senasis miesto planas prasidėjo nuo pilies, nuo jos ėjo labai aiškus gatvių tinklas. Anot architektės, prieškario laikotarpiu visą laiką miestas buvo planuojamas koncentriškai nuo Danės upės.
Planuojama buvo ir sovietmečiu, tik tuo metu nebuvo tokių ryškių nuosavybės santykių kaip dabar, ir statytojas buvo tik vienas. Pokario laikotarpiu gana voliuntaristiškai nutarta, kad miestą reikia tempti į pietus, užtat dabar jis yra ištįsęs maždaug 20 km. Klaipėda per vienos kartos gyvenimą išsiplėtė vos ne keturgubai.
Pasak E. Andrijausko, būtent todėl šiandien ir turime blogo Klaipėdos planavimo rezultatą – ištemptas komunikacijas, nekokias gyvenimo sąlygas naujuosiuose rajonuose. Jų neužstoja miškai, juose karaliauja vėjo prapučiamos erdvės, nuo jų toli važiuoti iki centro. Anot R. Staševičiūtės, energetiniai resursai sovietmečiu buvo pigūs, tad buvo labai patogu tiesti tas komunikacijas viena juosta. Tą diktavo socialinės ekonominės sąlygos.
Architektų manymu, taip atsitiko todėl, kad sovietmečiu nebuvo paisoma normalaus plano. Partijos komitetas nusprendė, kad gyvenamieji rajonai turi būti šalia uosto, kad visos darbo vietos privalo būti koncentruojamos palei Kuršių marias, kad žmonėms čia gyventi bus patogu, nes nereikės toli važinėti į darbą. O išėjo priešingai, žmogus gyvena centre ir važinėja į darbą pietinėje miesto dalyje ir atvirkščiai.
E. Andrijauskas mano, kad 95 proc. gyventojų, gyvenančių pietiniuose kvartaluose, paklaustų, ar patogu ten gyventi, atsakytų, kad ne. Miesto teritorijų detalieji planai ir yra skirti tam, kad būtų pagerintos gyvenimo sąlygos.
„Šių dienų architektams tenka srėbti tai, kas buvo užkoduota prieš 50 metų. Štai toks plano neigimo rezultatas”, – tikino E. Andrijauskas.
Visuomenė turi balsą
Sovietmečio laikais nevyko diskusijų su visuomene, su specialistais. Visuomene ir specialistais buvo pats partijos vykdomasis komitetas. Šiais laikais su gyventojais stengiamasi daug diskutuoti, bent jau taip deklaruojama. Tačiau akivaizdu, jog per mažai skiriama dėmesio tam, ar visuomenė supranta, apie ką kalbama, ar ne. Reikalaujama viešo objektų statybos svarstymo, tad skubama pasidėti „paukščiuką”, ir viskas.
R. Staševičiūtės teigimu, planuojant miestą turi dalyvauti ne tik architektai, bet ir daugelio profesijų atstovai – ir kelininkai, ir energetikai, ir mokslininkai, ir ekologai, ir gamybininkai, ir gyventojai. Planuojant miestą turi būti pasiektas visų jų bendras sutarimas.
„Visuomenė turi balsą. Toks dalykas kaip miesto ar mikrorajono planas turi gimti tik kaip diskusijų rezultatas”, – sako Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė.
Klaipėdos architektai kritikuoja Teritorijų planavimo įstatymą, nes jis yra procedūriškas, o ne techniškas. Tačiau net jis kalba apie socialinius mechanizmus, apie tai, kaip skirtingi statytojai turi susitarti. M. Daukšio teigimu, ir šiame procese visuomenei tenka gana reikšmingas vaidmuo.
Pasak A. Mureikos, mieste yra tokių konceptualių kvartalų, kuriuos planuojant gali būti labai daug diskusijų ir itin reikalinga gyventojų nuomonė, pavyzdžiui, bendrovės „Klaipėdos energija” teritorija prie Danės upės su gretimybėmis iki Artojo gatvės. Jau pradėtas rengti ir senosios turgavietės su sankryža iki buvusio tabako fabriko detalusis planas. Vyr. architektui įdomu, kokią senosios turgavietės ateitį įsivaizduoja klaipėdiečiai.
Anot A. Mureikos, tai labai diskutuotini projektai. Šių teritorijų planus rengti gerokai sunkiau nei gyvenamųjų kvartalų, nes jie ne planuojami iš naujo, o tvarkomi jau esantys.
Planas – gynybos instrumentas
Architektai, žinoma, kalba gražiai, tačiau miestiečiams susidaro įspūdis, kad visa tai tėra tik teorija, nes net miesto valdžia ne viską gali.
„Bendrieji planai kartais suabsoliutinami ir manoma, kad pagal juos miestas ir vystosi. Iš tikrųjų daug ką lemia visai kiti dalykai. Tą bendrąjį planą sėkmingai ignoruoja valstybinės institucijos, kišdamos savo interesus. Visų pirma mieste norima patenkinti savo žinybų ir atskirų ministerijų poreikius, o ne miestiečių. Taigi tas miesto planas ir jo tekstiniai bei grafiniai sprendiniai yra tarsi instrumentas apsiginti nuo neigiamos įtakos ir visų pirma nuo visų neigiamų respublikinių įtakų, galinčių labai daug kuo pabloginti miestiečių gyvenimo sąlygas”, – pripažįsta miesto vyr. architektas.
Paprašytas pateikti valstybinių institucijų kišimosi į miesto reikalus pavyzdžių, A. Mureika sakė, kad tiek AB „Lietuvos geležinkeliai”, tiek Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, siekdamos savo plėtros, dažniausiai viską vertina vienpusiškai, tačiau labiausiai miestiečių interesus ignoruoja ministerijos. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija neskiria Klaipėdos miestui pinigų nuplautiems pliažams, nuardytiems krantams tvarkyti todėl, kad esą miestas dar neapsisprendęs dėl Melnragės teritorijos.
A. Mureika sako, kad miestas seniai apsisprendęs ir jo bendrasis planas rodo miestiečių poreikį – jiems trūksta pramogų objektų, kokybiškų pliažų. Tačiau kadangi Uosto direkcija užsiminė, kad planuoja galbūt po 10 ar 20 metų statyti ties Melnrage išorinį uostą, ir nors dabar linkstama tai daryti Būtingėje, vis tiek, kol dar niekas galutinai nenuspręsta, laikomasi nuostatos, esą Melnragės pliažų tvarkyti dabar nereikia. Dar vienas pavyzdys – naujojoje perkėloje atsiradusi AB „Smiltynės perkėla” tvora.
Kita situacija – nepaisydamas Klaipėdos miesto pasipriešinimo, Kultūros ministras Arūnas Gelūnas patvirtino apsaugos zonas senamiesčiui. Vilniuje buvo tvirtinamas Klaipėdos miesto planas prisidengiant klaipėdiečių viešuoju interesu.
Verslo interesai
Neretai uostininkai piktinasi, esą kam reikalingi tie architektai, kurie tik trukdo ką nors pasidaryti įmonės nuomojamoje teritorijoje ir tik reikalauja už savo paslaugas didelių pinigų. Tačiau miesto architektai samprotauja šiek tiek kitaip.
Taip, uostas duoda pinigų gatvių remontui, tačiau jis pats ir gabena krovinius tomis gatvėmis. Pasak R. Staševičiūtės, sakoma, kad klaipėdiečiai gyvena iš uosto, bet juk ir uostas naudojasi visa miesto gerove – infrastruktūra, keliais, žmonėmis, resursais ir t. t. Be to, uosto įmonės gauna nemažus pelnus.
„O miestiečiai lieka nuošalyje. Jiems pasakoma: va tiek investuota į kelius, o kad nuo miesto atrėžta didžiulė teritorija, kad marias galima matyti tik pro tvorą, kad uostas teršia orą, tai jau nesvarbu…” – sako R. Staševičiūtė.
„Savivalda labai silpna”
Pasak A. Mureikos, savivalda Lietuvoje labai silpna ir tai lemia įstatymai. Ir planavimo, ir poveikio aplinkai vertinimo (PAV), ir strateginių pasekmių aplinkai vertinimo taisyklės, kurių reikalauja laikytis Europos Sąjunga, surašytos taip, kad savivalda beveik nieko negali. Anot E. Andrijausko, visuomenė dažnai nukreipia savo poreikius į savivaldą, tačiau ši yra bejėgė.
Pavyzdys – situacija su suskystintųjų gamtinių dujų (SkGD) terminalo statyba. Dar nebuvo PAV, o energetikos ministras jau nusprendė, kur terminalas bus statomas. Ir tada jau prasidėjo viešinimas, nors viskas, architektų manymu, turėjo būti daroma atvirkščiai.
Dabar klaipėdiečiai įtikinėjami, kad turėti SkGD terminalą – viešas interesas Lietuvos mastu. Suprantama, kad tų namų, šalia kurių atsiras toks terminalas, gyventojams jis nereikalingas – savi marškiniai visada arčiau kūno. O ir visi Klaipėdos gyventojai už „įpirštą” dovanėlę, nors ji ir labai svarbi Lietuvos energetinei nepriklausomybei, norėtų iš valstybės sulaukti kokių nors kompensacijų.
Išgryninti prioritetus
Pasak E. Andrijausko, planuojant būtina siekti visų pusių susitarimo, nors jį pasiekus niekas nebus patenkintas – niekas nelaimės visko, visi gaus tik po kažkiek, bet iš esmės tai bus geriausias sprendimas.
Architektų manymu, tik diskusijų metu dalyvaujant visuomenei turi būti išgryninami prioritetai. Miestas turi svarstyti, ar pirmiausia reikia asfaltuoti šešių juostų gatvę, vedančią į uostą, ar tvarkyti kiemus. Miesto valdžia turi žinoti, ko gyventojams labiau reikia.
Pasak E. Andrijausko, visi šie klausimai turi būti apsvarstyti ir patvirtinti prioritetai. Pavyzdžiui, jis abejoja, kad uostamiesčio gyventojams buvo kur kas svarbesnis Minijos gatvės išplatinimas iki AB Vakarų laivų gamyklos, kainuojantis 20 mln. Lt, nei kiemų sutvarkymas.
V. Dapkevičiaus teigimu, pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, kad miestas pirmiausia turi išnaudoti vidinius resursus, o periferija turėtų būti paliekama patiems žmonėms. Jeigu sugebi laukuose pasistatyti namą, vadinasi, turi sugebėti ir nusitiesti kelią. Taigi miestas turėtų pirmiausia daugiau investuoti į tas vietas, kurios jau daugiau yra išvystytos.
Vyr. architekto manymu, specialistų diskusijos turi būti viešos. Klausydamasis jų žmogus pradeda suvokti, kokios gali būti miesto planavimo pasekmės, o paprastas klaipėdietis pats vienas įsigilinti į planavimo sritį, kuri apraizgyta daugybės teisės aktų, nelabai gali.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Profesinės dienos proga surengta fotografijų paroda bei konkursu „Pats sau architektas“ uostamiesčio architektai dar kartą atkreipė dėmesį į dalykus, kurie lyg ir tapo nebepastebima, rutinine mūsų kasdienybės dalimi, nors išties turėtų badyti visų akis.
Nesiekė išsityčioti
Antrąkart surengtos fotoakcijos autorius Vitalijus Jankūnas kolegas kvietė įamžinti pastatų balkonus – originalius, „patobulintus“ ar iš esmės perprojektuotus.
„Idėja, kaip ir pernai, kai fotografavome sodų bendrijų namus, buvo pasižiūrėti, kaip toli pažengusios mūsų žmonių saviinterpretacijos ir saviraiškos galimybės“, – aiškino pašnekovas.
Tačiau klaipėdietis patikino, jog architektai į fotografuojamus fasadų fragmentus siekė žvelgti ne kaip į pajuokos objektus, o kaip į tam tikrus sprendimus, net savotišką gyvenimo filosofiją.
„Žinoma, reikia mokėti pasijuokti iš savęs ir pasidžiaugti, kad nėra taip blogai. Dar ne čigonų taboras, bet jau netoli iki jo“, – juokavo pašnekovas.
Vitalijaus nuomone, konkursui pristatyti 38 darbai – skirtingų charakterių, nuotaikos.
Vis dėlto visus autorių užfiksuotus vaizdus vienija bendras įspūdis – senųjų daugiabučių fasadai apšiurusiais, bet kaip įstiklintais balkonais atrodo eklektiški, chaotiški, neskoningi. Bent jau ne toks turėtų būti gražaus, tvarkingo miesto veidas.
Susiėmė už galvų
V.Jankūnas pripažino, jog fotodarbai sulaukė ir linksmų komentarų, ir įžiebė diskusijų. Tačiau kai kurie vaizdai žiūrovus privertė susiimti už galvų.
„Tiek architektai, tiek parodoje dalyvavę mūsų užsakovai negalėjo patikėti, kad gali būti tokių sprendinių. Daugiausiai diskusijų susilaukė “išpjautas„ balkonas, kur vietoje turėklų ir atitvarų buvo sulipdytas plytų mūras ir palikta anga langui. Tarsi būtų įrengta kokia gynybinė siena“, – stebėjosi pašnekovas.
Architekto manymu, kolegų užfiksuoti vaizdai – iškalbingas visuomenės atspindys. „Nesvarbu, ką būtų sugalvojęs architektas – aš pats esu sau šeimininkas. Tų pačių langų nesugebu nusiplauti, bet balkoną galiu “rekonstruoti„ kaip noriu. Nereikia nei kaimynų sutikimo, nei bendrijos leidimo“, – konstatavo pašnekovas.
Pasikeitė žmonių poreikiai
Vitalijus neneigė, jog ši paroda – ir savotiškas istorijos puslapis, iliustruojantis dvidešimtį nepriklausomos Lietuvos metų.
„Kažkada architektai projektavo vienaip, jų vizijos buvo vienokios, o ilginiui gyvenimas įneša savų korekcijų, atsiranda kiti prioritetai. Štai anksčiau būdavo projektuojami atviri balkonai,
o dabar jie įstiklinami. Kaip matome, naujos statybos daugiabučiuose tai jau tapo kone standartu. O kad žmonės savo balkonus paverčia sandėliukais ar juose kažką augina – nuo to nepabėgsi. Vis tiek estetinis vaizdas, kurį matome pravažiuodami gatve, mums nekliūva“, – samprotavo pašnekovas.
Pasak V.Jankūno, kita vertus, tenka pripažinti, jog jei yra sukuriamos galimybėms tokioms architektūrinėms interpretacijoms, kalti ne gyventojai, o patys architektai.
„Ko gero, reikėtų pasimokyti iš savo klaidų ir tiesiog užbėgti tokioms galimybėms už akių“, – svarstė pašnekovas.
Griūva ištisi kvartalai
Vis dėlto, V.Jankūno nuomone, situacija nėra tokia beviltiška, kaip galėtų pasirodyti.
„Šia prasme galėtume daug ko pasimokyti iš tolimesnių savo kaimynų – vokiečių. Posovietiniuose gyvenamuosiuose kvartaluose jie ėmėsi radikalių pokyčių. Nepamirškime, kad tuomet, kai jie buvo statomi, žmonių reikalavimai gyvenimo kokybei buvo vienokie, o dabar – kitokie. Taigi Vokietijoje buvo išgriauti ištisi kvartalai ir įgyvendinti nauji projektai arba dalinai nugriauti pastatai – daugiabučiai modernizuoti ir pritaikyti naujiems gyventojų poreikiams“, – aiškino specialistas.
Pasak architekto, be retų išimčių, Lietuvos gyventojų požiūris į daugiabučių renovaciją liūdina.
„Žmonės modernizuoja savo gyvenamuosius pastatus, o nesugeba suvienodinti, estetizuoti balkonų. Gal pinigų neturi? Manau, kad ne piniguose esmė. Pirmiausia žmonės turi renovuoti mąstyseną. Juk tie 5 litai papildomų išlaidų per mėnesį kelis metus gyvenimo iš esmės nepakeis. Tačiau jis turės tvarkingą, gerokai funkcionalesnį, padidinto ploto balkoną, puikią izoliaciją ir kokybišką aplinkos vaizdą“, – įsitikinęs pašnekovas.
Papirko emocija
Antrą kartą surengtas fotoakcija „Pats sau architektas“ kvietė ne tik paganyti akis, bet ir tradiciškai atiduoti simpatijas už įsimintiniausius kadrus.
Buvo paskelbtos trys nominacijos: „Geriausia nuotrauka“, „Geriausias balkonas“ bei „Geriausiai įstiklintas balkonas“.
V.Jankūno teigimu, iš esmės šiose nominacijose pergalę lėmė užfiksuota emocija.
„Geriausios nuotraukos“ laureatu išrinktas darbas, kuriame matyti savadarbis minibalkonas, „prilipdytas“ prie lango. Pašnekovas spėjo, jog galbūt standartinio balkono neturintis būsto šeimininkas taip įrengė nedidelę balandinę.
„Geriausio balkono“ nominacijos rinkimuose triumfavo nuotrauka, kurioje įamžintas buto gyventojų duetas – vyriškis ir jo augintinis.
„Turbūt šeimininkas išpjovė balkono apdailą, kad tuo metu, kai jis skaito laikraštį, šuo irgi galėtų relaksuoti – išlįsti ir žiūrėti, kas vyksta gatvėje“, – šmaikštavo architektas.
„Geriausiai įstiklinto balkono“ nominacijoje, balsuotojų sprendimu, laimėjo vitražinis eklektiškai įstiklintų balkonų vaizdas.
LINA BELIAUSKAITĖ
Šaltinis: "Klaipėda"
Vilniečių architektų parengtose vizijose Klaipėdos istorinė dalis ir toliau turėtų išlikti nuobodžiai pilka – siūloma, kad ir ateityje pėsčiųjų bei dviračių takų dangose vyrautų betoninės šaligatvių plytelės, o sodinant medžius patariama rinktis tik vietines medžių rūšis – liepas, uosius ir klevus. Šitaip esą bus išlaikytas būdingas klaipėdietiškas charakteris.
Uostamiesčio istorinės dalies viešųjų erdvių detaliojo plano koncepcijos rengėjai atkerta, kad šio dokumento tikslas ir nebuvo pateikti esminių naujovių.
„Užsakovas yra savivaldybė, todėl darėme tai, kas reikalinga miestui, o ne siekėme įbrukti savo fantazijas”, – paaiškino koncepciją rengusios sostinės įmonės „Urbanistika” projektų vadovas Augis Gučas ir priminė, kad iš pradžių būta bandymų pasiūlyti didesnių naujovių – pavyzdžiui, užstatyti pastatais kone visą Atgimimo aikštę, tačiau esą sulaukus klaipėdiečių pasipriešinimo tokių idėjų atsisakyta.
Požiūriai skyrėsi
Klaipėdos politikai praėjusią savaitę net nemirktelėję pritarė viešojo naudojimo erdvių miesto istorinėje dalyje detaliojo plano koncepcijai. Tiesa, koncepcija parengta taip, kad nebūtų užkirstas kelias viešąsias erdves toliau vystyti, visgi projekto rengėjai pabrėžia, kad detalusis planas yra labai rimtas dokumentas, kurio bus privaloma paisyti.
Paslauga parengti detaliojo plano koncepciją nupirkta dar 2009 metais. Pasak A. Gučo, pagrindinis šio darbo tikslas – parengti dokumentą, kuriuo savivaldybė galėtų tiksliai apibrėžti kiekvienos viešos erdvės ribas ir įvardinti, kur yra aikštė, kur skveras, o kur tik želdynas.
„Be to, tik detaliuoju planu savivaldybė gali patvirtinti, kur yra jos žemė, nes kitu atveju tai bus tik valstybinės žemės”, – populiariai paaiškino A. Gučas.
Jis pripažino, kad teritorijoje nuo Danės upės iki geležinkelio stoties esančių viešųjų erdvių koncepciją kurti nebuvo labai lengva, nes visų pirma teko įsigilinti į Klaipėdos istoriją, be to, esą ilgai nepavyko rasti bendros kalbos su uostamiesčio valdininkais.
Prie TEO – sporto aikštynai
Ką siūlo klaipėdiečiams sostinės projektuotojai? Naujovių nedaug. Atvirkščiai, siūloma ir toliau išlaikyti klaipėdietišką charakterį – tiesti betoninius šaligatvius ir sodinti liepas, uosius bei klevus ir tik atskirais atvejais, norint pabrėžti vietos išskirtinumą, rekomenduojama sodinti ąžuolus, kaštonus ar bukus.
Be kita ko, projekto rengėjai siūlo klaipėdiečiams toms miesto erdvėms, kurios neturi aiškių pavadinimų, būtinai juos suteikti. Kol tokių pavadinimų nėra, vilniečių siūlymu koncepcijoje vartojami sąlyginiai tam tikrų vietų vardai, pavyzdžiui, želdynas šalia geležinkelio stoties vadinamas Priestočio sodu, o želdynas greta Šaulių gatvės – Muzikos sodu.
Visgi kai kurioms erdvėms nepagailėta ir modernesnių sprendinių.
Danės upės krantinėje tarp Herkaus Manto gatvės ir TEO pastato siūloma įrengti miestiečiams skirtus sporto ir žaidimų aikštynus bei lauko kavines. Taip pat greta siūloma įrengti ir vandens telkinį – Danės upės įlankos uostelį. Taip esą būtų priminta buvusi šios vietos tradicija – praeityje buvę laivų statyklų uosteliai.
Danės upės krantinėje tarp Naujosios Uosto gatvės ir Šiaurės rago numatoma palikti neapželdintus grindiniu grįstus plotus lauko prekybai, o arčiau tilto per Danę esančioje krantinės dalyje – ir vietą žvejų prekybai žuvimis tiesiai iš laivų.
Taip pat yra nurodomos vietos, kuriose, atsiradus poreikiui, būtų tikslinga nagrinėti 1972 m. nugriautų sandėlių atstatymo galimybes.
„Toje vietoje taip pat siūlome iškirsti pasenusias ir menkavertes tuopas ir vietoje jų atsodinti naujus želdinius”, – sakė A. Gučas.
Kadangi pastaruoju metu atsirado poreikis upės akvatorijoje statyti plūduriuojančius komercinius statinius – kavines ir pan., koncepcijoje siūloma šiems statiniams skirti kairįjį upės krantą – kuriame nuo seno stovi ir „Meridianas”.
Atgimimo aikštę – užstatyti
Dar 2000 metų miesto Tarybos sprendimu patvirtintas detalusis planas, kuriame numatyta Atgimimo aikštės pietinėje dalyje atkurti Antrojo pasaulinio karo metu nukentėjusį ir sovietmečiu nugriautą kvartalą.
„Mes siūlėme Atgimimo aikštę dar labiau užstatyti, tačiau klaipėdiečiams pasipriešinus šios idėjos atsisakėme. Siūloma, kad neužstatytoje aikštės dalyje būtų įrengtas nedidelis skverelis”, – sakė A. Gučas.
Tuo metu Lietuvininkų aikštei projekto autoriai didelių pretenzijų neturi, siūloma ateityje nebent kiek padidinti vejų ir kitų želdinių plotą grįstų dangų atžvilgiu.
Skvereliui, esančiam šalia Lietuvininkų aikštės, taip pat siūloma palikti jo charakteringą brežnevinio laikotarpio tvarkymo kompoziciją bei įrangą. O jame esantį jau seniai neveikiantį viešąjį tualetą – rekonstruoti įrengiant jame ir nedideles komercines patalpas.
Pristatys visuomenei
Kiek daugiau pokyčių siūloma priešais Simono Dacho mokyklą esančiai teritorijai, kurios sąlyginis pavadinimas – Kuršių aikštė. Pasak projektuotojų, pagrindinis šios vietos tvarkymo uždavinys – atkurti pokariu sunykusius urbanistinės struktūros elementus – gatvelių tinklą. Taip pat esą norima, kad ši vieta tarnautų ir planuojamos žalių viešųjų erdvių jungties tarp Skulptūrų parko bei „Memelio miesto” grandimi.
Tokia pėsčiųjų alėjos grandimi turėtų tapti ir teritorija, esanti šalia Santuokos rūmų, koncepcijos rengėjų įvardinta Santuokų alėja. Projektuotojai siūlo šalia Santuokos rūmų esančią teritoriją geriau apželdinti ir tuomet esą ji taptų bent kiek jaukesnė.
Koncepcijoje nagrinėtos ir aptartos visos planuojamosios miesto dalies viešosios erdvės, kurių priskaičiuota 19, nustatyti jų vizualiniai bei funkciniai tarpusavio ryšiai bei pasiūlytos priemonės juos toliau plėtoti ir vystyti. Tačiau konkretūs detaliojo plano sprendiniai toliau bus rengiami tik 10-iai iš jų, nes likusioms jau yra parengti galiojantys detalieji planai.
Dabar projektuotojai rengs sprendinius kiekvienai viešajai erdvei, su kuriais galės susipažinti ir visuomenė – vyks viešasis svarstymas.
Savivaldybei šis projektas atsieis apie 40 tūkst. litų.
Istorija
„Pirmoji šios miesto dalies viešoji erdvė-želdynas buvo įkurta Krūmamiestyje 1820 m. Dalyje buvusios nemažos šio želdyno teritorijos dabar yra susiformavusi Kuršių aikštė. Ir dabar tebevyrauja istoriniai, iki 1944 m. sukurti želdynai bei aikštės, tačiau jie yra pagausinti tarybinio laikotarpio viešųjų erdvių dariniais, formuotais griaunant karo veiksmų pažeistą (arba vietomis ir nepažeistą) miesto užstatymą. Ryškiausias pavyzdys – šiaurinės Danės upės krantinės bei Atgimimo aikštė”, – rašoma bendrovės „Urbanistika” parengtame aiškinamajame rašte.
EDITA GUDAVIČĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Liepos 1-ąją minimos Tarptautinės architektų dienos proga šios profesijos atstovai neformalioje aplinkoje vėl skaičiuoja metų darbus bei linksminasi.
Klaipėdos krašto architektų bendruomenė ištikima tradicijai profesinę dieną paminėti garsiai ir išradingai.
Kasmečiui renginiui, kuris oficialią pradžią paskelbė sekmadienio vidudienį, šiemet pasirinktas iškalbingas šūkis – „Sudrumsk vandenį“.
Pajūrio architektų bendruomenę vienijanti Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO) tarsi primena apie savo gyvavimą, darbus bei nenurimti, drumsti vandenį, skatinti diskusiją ne tik apie architektūrą, bet ir darnią gyvenseną darniame mieste.
Kaip pripažino LASKAO valdybos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius, Tarptautinės architektų dienos šventė – bene daugiausiai kolegų suburiantis metų renginys.
„Ši proga leidžia mums patirti bendrumo jausmą ir pamatyti, kokios gausios mūsų gretos. Antraip architektų bendruomenę gali suburti tik visuotiniai susirinkimai, kai reikia rinkti valdžią“, – juokavo Klaipėdos krašto architektų vedlys.
Tradiciškai Architektų dienos šventės metu surengta paroda, kurioje eksponuojami Klaipėdos architektų praėjusių metų darbai, taip pat pristatytas patobulėjęs, naujų spalvų įgavęs leidinys „Klaipėdos architektūra“.
Vienu svarbiausių šventinės dienos akcentų tapo LASKAO stipendijos konkurso „Miestas ir upė“ nugalėtojo rinkimai bei apdovanojimas. Šįsyk 1800 litų piniginis paskatinimas atiteko projektą „Meno ir pramogų sala“ pristačiusiems Kauno technologijos universiteto studentams Dariui Kamarūnui ir Jolantai Barkauskaitei.
Dar vienas šventinės programos konkursas – antrąkart rengiama fotoakcija „Pats sau architektas“. Praėjusiais metais norintieji joje dalyvauti buvo kviečiami fiksuoti originaliausius sodų bendrijų pastatus, šiemetė tema – balkonai
ir jų architektūra.
Viena labiausiai pamėgtų šventės atrakcijų – žygis dviračiais – šįsyk pritraukė apie 30 architektų ir jiems prijaučiančiųjų. Žygeivius subūręs tikslas – apkeliauti Klaipėdoje esančius modernistinius pastatus. V.Dapkevičius vylėsi, jog galbūt ši iškyla virs rudeninėmis miesto bendruomenei skirtomis ekskursijomis.
Nors laukia nauja darbo diena, Klaipėdos krašto architektai sekmadienį pasiryžę linksmintis iki vėlumos. Į smagaus pavakarojimo buvusioje „Laivitės“ teritorijoje programą įtrauktos ir Europos futbolo čempionato finalinių varžybų stebėjimas.
LINA BELIAUSKAITĖ
„Klaipėda”
Šaltinis: www.kl.lt
Istorinę miesto dalį Talino centre naujam gyvenimui prikėlę estai įrodė, jog architektūrinio paveldo tema galima „džiazuoti“ žaismingai ir pasitelkus drąsias idėjas.
Svarūs pokyčiai nustebino
Neseniai Estijos sostinėje viešėjęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas neabejoja, jog kaimynų patirtis siekiant atgaivinti senuosius pastatus turėtų padaryti įspūdį ne tik mūsų turistams, bet ir suteiktų peno specialistams – tiek architektams, tiek paveldo puoselėtojams, tiek menininkams.
„Taline viešėjau po 5 metų pertraukos ir išvydau svarių pasikeitimų – išties buvau nuoširdžiai nustebęs. Tai yra vienas variantų, itin aktualių mums – tiek klaipėdiečiams, tiek apskritai Lietuvai, ką daryti su senaisiais pramoniniais paveldiniais objektais. Klaipėdoje turime labai įspūdingų, išraiškingų senųjų tokios paskirties pastatų. Ir jiems atkurti reikia ne tik didelių pinigų – matyt, pagrindinė problema yra idėjų stygius“, – pripažino pašnekovas.
Rotermanni kvartalas Taline – buvusi maisto pramonės teritorija, kurioje tebestūkso istoriškai vertingi pastatai.
Pasak L.Kavaliausko, šiandien ji tapo tarsi amortizuojančia erdve savotiškame trikampyje tarp kompaktiško senamiesčio, naujojo miesto su monumentaliais šiuolaikiškais dangoraižiais bei keleivių terminalo.
Palaikytų šventvagyste
Kaip tai gali būti? Toks klausimas, šypsojosi pašnekovas, kilo ne kartą, vaikštinėjant po naujuoju Talino traukos centru tapusį Rotermanni kvartalą. Klaipėdietis neneigė, jog didžioji dalis sprendimų Lietuvoje, ko gero, būtų palaikyta šventvagyste.
Štai vienur prie autentiško pastato senojo rūbo pritaikyta moderni konstrukcija. „Matyt, senasis stogas buvo sugriuvęs, tačiau projektuotojai nepasibodėjo uždėti naujo, stiklinio, ir jis visiškai nebado akių, darniai įsilieja į visumą, siejasi su naująja architektūra“, – įspūdžiais dalijosi L.Kavaliauskas.
Rekonstruojant 1904 m. statytą miltų sandėlį, kuris buvo numatytas kaip viso kvartalo branduolys, senajam statiniui taip pat buvo uždėta šiuolaikiška „kepurė“ – dviaukštis antstatas bei šalia įterptas naujas tūris.
Ant kito sandėlio išdygusios modernios konstrukcijos, anot pašnekovo, tik iš pirmo žvilgsnio pasirodė gana drastiškos.
„Kiek netikėtas vaizdas – stovi, žiūri ir bandai suvokti, ar tave tai šokiruoja. Bet įsižiūrėjęs į aplinką, kur sugyvena ir senoji, ir naujoji architektūra, pasijauti tarytum įtrauktas į to sena–nauja žaidimą, – kalbėjo pašnekovas. – Žinoma, pirmiausia galvoji apie paminklosauginius dalykus. Tačiau juk faktiškai pats pastatas nenukentėjo, tik architektas sugalvojo paimprovizuoti ir tuos tris administracinius korpusus iškėlė virš stogo.“
Trypčiojame vietoje
Ar štai tokį senosios ir naujosios architektūros dermės variantą paminklosaugininkas galėtų įsivaizduoti Klaipėdoje?
„Tikrai ne. Ir tai, manau, mūsų problema. Kaimynai juda į priekį, o mes sustojome. Reikia pripažinti, kad mūsų saugomų pastatų reglamentai neretai yra gana kategoriški, griežti, – pripažino specialistas. – Turėtume būti atviresni pasaulinėms tendencijoms ir daugiau kalbėtis tarpusavyje. Analogų yra, reikia ieškoti kompromisų. Jei tik aklai viską saugome ir matome, kad tie griuvėsiai kasdien vis labiau yra ir dūlėja, turbūt išties geriau atrasti sprendimą, kuris padėtų išsaugoti ir tai, kas likę iš objekto, ir suteikti jam visiškai naują kokybę.“
Buvusiai industrinei teritorijai atgaivinti estai pasitelkė ES fondų lėšas bei tarptautines architektų kompanijas. Kūrėjų dėka netikėtų, išradingų sprendimų apstu visame Rotermanni kvartale.
Anot L.Kavaliausko, maždaug prieš ketverius metus pradėta gaivinti miesto dalis šiandien tapo turistų pamėgta vieta, čia savo atstovybes steigia garsios tarptautinės firmos, kuriasi restoranai, meno galerijos.
Priminė vietinį „stikloidą“
Tačiau, kaip prisipažino pašnekovas, yra ir dalykų, kurie kelia abejonių. Specialistui užkliuvo vienas rekonstruotas pastatas, labai panašus į skandalingai pagarsėjusį Kauno „stikloidą“.
„Nepaisant to, įspūdis vis tiek ne toks šokiruojantis kaip kalbant apie Laisvės alėją, kai toks pastatas tik vienas. Tuo tarpu Rotermanni kvartale bendras kontekstas amortizuoja šį vaizdą“, – mano klaipėdietis.
L.Kavaliauskui taip pat teko patirti, jog senosios architektūros fragmentus estai drąsiai įkomponuoja į modernius statinius.
„Pastatas sukiužo, tačiau liko išraiškingas fasadas, kuris įkomponuojamas į naująjį pastatą. Vėlgi galbūt tai šokiruotų, jei toks pastatas būtų vienintelis, tačiau kai aplinkui matai ir daugiau panašių sprendimų, supranti, kad tai yra tam tikras susitarimas, žaidimas“, – šypsojosi pašnekovas.
Specialisto akimis, tai galėtų būti sektinas pavyzdys klaipėdiečiams, kaip išgelbėti ir suteikti naują kokybę gvęrantiems pastatams.
„Kad ir kalbant apie senąjį celiuliozės fabriką – būtų galima išsaugoti šio pastato siluetą bei faktūrą ir iš uosto pusės prijungti naują pastatą“, – vieną variantų įvardijo pašnekovas.
LINA BIELIAUSKAITĖ
„Klaipėda”
L. Kavaliausko užfiksuoti Estijos paveldo objektai, tapę šiuolaikinės architektūros dalimi
Šaltinis: "Klaipėda"
Klaipėdos miesto plėtros strateginiame plane buvo numatyta, kad jau kitąmet į Antrąją Melnragę ir Girulius vedanti Pamario gatvė turi būti rekonstruota. Deja, prie jūros dar ištisą dešimtmetį turėsime dardėti siaura, duobėta, o tamsiuoju paros metu – neapšviesta gatve. Pagal tuos pačius planus, turėjo būti nutiesta ir nauja gatvė iš Labrenciškių į Melnragę, tačiau į valdžią patekę politikai vėl užmiršo savo pažadus.
Daliai gyventojų persikėlus į šiaurinę miesto dalį, Antrąją Melnragę, Girulius ar net Kukuliškius, Pamario gatvėje eismas piko valandomis ryte ir vakare tapo itin intensyvus. Vasaros sezono metu, kai į pajūrį suguža nemaža dalis Lietuvos, Pamario gatve automobilių srautas nenutrūksta beveik visą parą.
Todėl avarijos šioje gatvėje tapo kasdienybe. Nieko nebestebina net ir skaudžios nelaimės, kai automobiliai susiduria su laukiniais gyvūnais. Šalikelėse, tragiškų avarijų, nusinešusių ir žmonių gyvybes, vietose, ištisus metus neužgęsta žvakelės. Tačiau miesto valdžia šią gatvę, atrodo, užmiršo. Čia neapšviestos net perėjos, gatvės danga aptrupėjusi, nėra net atšvaitų šalikelėse.
Užtat nepamirštame pasigirti, kad Giruliuose turime puikų kempingą. Tačiau ir į jį ratuoti turistai iš užsienio kratosi tuo pačiu duobėtu keliu.
Trypčioja vietoje
2007 m. parengtame Klaipėdos miesto strateginiame plane iki 2013-ųjų be kitų svarbių projektų buvo numatyta rekonstruoti Pamario gatvę ją praplatinant ir apšviečiant. Be to, ketinta sumažinti automobilių srautą šia gatve, nutiesus naują, 3 km ilgio, gatvę iš Labrenciškių gyvenvietės per Girulių mišką. Pastarojo projekto vertė, 2007-ųjų metų kainomis, siektų beveik 39 mln. litų.
Iki Strateginio plano galiojimo pabaigos liko metai, tačiau šioje srityje nepasistūmėta nė per žingsnį.
Šiemet investicijoms mieste numatyta skirti per 100 mln. litų. Tačiau Pamario gatvės projektui įgyvendinti – juokingai mažai, tik 10 tūkst. litų. Tiesa, savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėja Indrė Butenienė tvirtina, kad už šią sumą galima beveik kalnus nuversti.
„Tai tikrai nėra mažai. Už šiuo pinigus pradėsime rengti techninį projektą. Kitąmet gal skirsime 20 tūkstančių litų, po dvejų metų – dar daugiau”, – ramino I. Butenienė.
Tiesa, naujosios gatvės iš Labrenciškių projektui neskirta nė lito.
Maža bėda?
Stebina olimpinė kai kurių miesto politikų ramybė. Miesto ūkio komiteto pirmininkas Andrius Vaišvila nemato didelės problemos, kad kitąmet nepavyks įgyvendinti prieš dešimtmetį užsibrėžtų tikslų.
„Mano žiniomis, šioje srityje nieko nedaroma. Bent jau šių metų biudžeto projekte nemačiau eilutės, kuria būtų skirta pinigų naujai gatvei tiesti. Tačiau tai ne bėda. Jei nepavyko įgyvendinti dabar, padarysime vėliau. Tam tie planai ir kuriami, kad numatytume darbus. O kada juos įgyvendinsime – mažiau svarbu”, – aiškino A. Vaišvila.
Jis pridūrė, kad ne vieną planuotą investicinį projektą sužlugdė prasidėjęs sunkmetis ir pinigų stygius.
Tačiau jo kolegė, miesto Tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė Ramunė Staševičiūtė nebuvo tokia abejinga. Ji piktinosi tokiu pirmtakų bei dabartinės savivaldybės Tarybos narių neveiklumu.
„Jei planas yra parengtas, reikia vykdyti, kas jame yra numatyta. Jei to nedaroma, kam tuomet mes tuos planus kuriame?” – sakė R. Staševičiūtė.
Spręs ir Vyriausybė
Jei kada nors bus nutiesta nauja transporto arterija nuo Medelyno gatvės Labrenciškėse iki Pamario gatvės ties Antrąja Melnrage, būtų sudarytos geresnės sąlygos šiaurinės miesto dalies gyventojams pasiekti rekreacines priemiesčio teritorijas, būtų efektyviau paskirstytas transporto srautas, sumažėtų spūsčių bei būtų taupomas kuras.
Pasak I. Butenienės, šiemet ketinama perimti dalį miško, kuriuo teks tiesti naują gatvę, ir pakeisti jo paskirtį.
„Tai mes vadiname „išmiškinimu”. Dabar šio sklypo, kuriuo drieksis gatvė, tikslinė paskirtis – miškas. Reikės ją pakeisti į visuomeninės paskirties, kad būtų galima pradėti rengti techninį projektą ir kada nors pradėti konkrečius statybos darbus. O tam reikalingas Vyriausybės sprendimas”, – sakė I. Butenienė.
Jos manymu, geriausiu atveju nauja gatvė bus pradėta tiesti tik gavus Europos Sąjungos (ES) paramą iš naujos, 2014-2020 m. finansavimo programos.
„Iki to laiko turėsime parengti techninius projektus, kurių neturi nė viena iš šių dviejų gatvių”, – sakė I. Butenienė.
Tiesa, kai kurie Labrenciškių gyventojai stebisi, kam planuojama nauja, ilgesnė, gatvė per mišką tiesiai į Melnragę, jei yra senosios gatvės likučiai tiesiai į Girulius.
„Senoji gatvė būtų trumpesnė, jos ilgis tik kilometras. Be to, reikėtų iškirsti mažiau medžių, nes proskyna ir taip jau yra”, – aiškino gyventojai.
Visgi savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas aiškino, kad tokį variantą pasirinko projektuotojai.
„Jei gerai atsimenu, jie svarstė net kelis variantus. Tačiau pasirinko būtent tą, kuris ir bus įgyvendinamas. Tai, projektuotojų manymu, buvo optimalus sprendimas”, – sakė K. Macijauskas.
Užmirštas tiltas
Minėtosios gatvės – ne pirmas viso miesto transporto sistemai svarbus, tačiau užmirštas projektas. Toks likimas ištiko ir tilto per Danę, turinčio sujungti Bastionų ir Danės gatves, projektą, parengtą prieš 10 metų. Anot R. Staševičiūtės, jei tuometiniai Klaipėdos vadovai būtų pademonstravę politinę valią, tiltas jau būtų pastatytas.
„Kitąmet ketiname kapitaliniam remontui uždaryti Pilies tiltą. Pagal Klaipėdos miesto strateginės plėtros planą, naujasis tiltas blogiausiu atveju jau turėtų būti statomas. Deja, šiuo metu neturime net techninio projekto”, – apgailestavo R. Staševičiūtė.
Jos manymu, pasiteisinimas, kad nėra pinigų, demonstruoja politinės valios stoką.
„Jei būtų noras, tiltas jau stovėtų. Tačiau palankiausias metas jį statyti, per krizę, praleistas. Nepaisant to, ir pernai, svarstant šių metų biudžetą, mano pasiūlymas numatyti lėšų tilto techniniam projektui savivaldybės administracijos buvo atmestas. Vėl teisinamasi pinigų stygiumi. Tačiau lėšų atsiranda ir ne tokiems svarbiems projektams finansuoti”, – piktinosi R. Staševičiūtė.
Migloje – ir būsimi projektai
Visai realu, jog tokia pat lemtis ištiks ir planuojamas trijų Baltijos prospektų sankryžų rekonstrukcijas. Uostamiesčio verslininkai jau seniai tiek neoficialiai, tiek ir viešumoje abejoja sprendimu Baltijos prospekto ir Vilniaus gatvės bei Šilutės plento sankryžoje įrengti iškasą. Iš pradžių čia ketinta statyti viaduką, tačiau savivaldybės architektai pareiškė, jog jis bjaurotų vaizdą, kurį matytų atvažiuojantieji nuo autostrados, ir čia esą būtina įrengti požeminį kelią.
Uostamiesčio verslininkams toks sprendimas kelia nuostabą ne tik dėl to, kad jis yra kelis kartus brangesnis, bet ir dėl būsimų šios sankryžos eksploatacinių išlaidų – prognozuojama, kad joje reikės įrengti itin galingas siurblines bei pratęsti vandens nuotekų sistemą iki pat Trinyčių tvenkinio.
Skaičiuojama, kad preliminariai visų minėtųjų sankryžų rekonstrukcija gali atsieiti apie 320 mln. litų.
Šių metų vasarį susitikimo su pramonininkais metu Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas vylėsi, kad Vyriausybė tesės pažadus ir įtrauks šių sankryžų rekonstrukciją į 2014-2020 m. ES projektų finansavimo programą. Tokiu atveju sankryžas pavyktų rekonstruoti būtent iki 2020-ųjų metų. Tiesa, liktų „mažytė” smulkmena – reikėtų išspręsti kofinansavimo klausimą.
MINDAUGAS MILINIS
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Investuotojams nebereikės mokėti mokesčių, derinant objektų projektus su vietos architektais. Tikimasi, kad darbas su jais taip pat taps sklandesnis.
Tam įtakos turės Klaipėdos savivaldybės ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pasirašyta bendradarbiavimo sutartis.
„Užbaigiame kelerių metų procesą. Pagrindinis tikslas, kuris mus vienija, informuoti ir šviesti visuomenę. Sieksime profesionalumo. Vykdydami projektus galėsime pasitelkti profesionalus tiek dirbančius mieste, tiek kituose miestuose“, – tvirtino Klaipėdos savivaldybės Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys.
Anot jo, dabar projektų derinimas su architektais nebus prievolė. Jie bus kaip partneriai, kurie dirbs kartu. Pastabos, komentarai jų bus rekomendacinio pobūdžio.
Investuotojams nebereikės mokėti ir mokesčio, ką turėdavo daryti, derinant projektus su architektais. Anksčiau pirmas posėdis kainavo 500 litų, antras buvo nemokamas, vėlesni – po 200 litų.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininko Vaidotas Dapkevičius teigimu, tokį sprendimą priėmė valdyba.
„Tas mokestis buvo imamas tik tam, kad galėtume išsilaikyti. Manau, kad ateityje ši paslauga taip pas bus nemokama“, – teigė pirmininkas.
MILDA SKIRIUTĖ
Šaltinis: "Klaipėda"
Teigiama, kad baigėsi tie laikai, kai investuotojai į architektų sąjungą žiūrėdavo kaip į dar vieną barjerą, kurį reikės įveikti siekiant savo tikslų. Be to, investuotojams, norintiems gauti architektų rekomendacijas, nebereikės išleisti krūvos pinigų, kaip buvo iki šiol.
Praėjusią savaitę Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija ir uostamiesčio savivaldybės administracija pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Pasak Urbanistinės plėtros departamento Architektūros ir miesto planavimo skyriaus Teritorijų planavimo poskyrio vedėjo Manto Daukšio, pagaliau užbaigtas net keletą metų užsitęsęs procesas ir dabar galima teigti, kad architektų sąjunga nebebus opozicija savivaldybei, o dirbs išvien.
„Be kita ko nuspręsta, kad architektų sąjunga atsisakys mokesčių, kai reikia apsvarstyti savivaldybės siunčiamus objektus. Tiesa, latviai, kurie nieko nedaro nemokamai, į tokį mūsų sprendimą pasižūrėjo labai keistai”, – pastebėjo M. Daukšys.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininko Vaidoto Dapkevičiaus duomenimis, iki šiol už pirmąjį 16 architektų posėdį, į kurį kreipiamasi su teritorijų planavimo sprendiniais, investuotojams reikėdavo mokėti 500 litų, antras posėdis nieko nekainuodavo, už visus likusius posėdžius reikėdavo sukrapštyti dar po 200 litų.
„Pavyzdžiui, kai derinome Klaipėdos universiteto bendrabučio projektą, užsakovai, ko gero, ėjo net į 5 posėžius, mat ekspertų išvados niekaip nepasiekdavo projektuotojų ausų”, – pasakojo V. Dapkevičius.
Be kita ko jis pabrėžė, kad architektų rekomendacijos yra tik rekomenduojamojo pobūdžio.
Savivaldybė žada kviestis architektų sąjungos ekspertus ne tik kuriant miesto vizijas, bet ir organizuojant įvairius konkursus.
„Taigi šia sutartimi ir baigiame prievartinio derinimo etapą ir pereiname nuo insititucijų susipriešinimo prie bendradarbiavimo”, – reziumavo M. Daukšys.
EDITA GUDAVIČĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"