Dėl numatytos Klaipėdos geležinkelio stoties Pauosčio kelyno modernizacijos planuojama iškirsti nemenką Girulių miško dalį. Tačiau Klaipėdos savivaldybė mainais už pritarimą tokiam žingsniui iš bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ prašo įsipareigojimo mieste įrengti žaliųjų plotų.
Teigiama, jog geležinkelio modernizacija reikalinga dėl dabartiniuose bėgiuose nebetelpančių sunkesnių ir ilgesnių sąstatų ir vis didėjančio uosto poreikio.
Tam, kad Klaipėdos stotyje nebūtų nuolat išformuojami ir atgal į Pauosčio kelyną gainiojami traukiniai, įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ ketina investuoti į šio kelyno rekonstrukciją. Tačiau tam pirmajame etape reikės iškirsti apie 5 ha Girulių miško.
„Džiugu, kad mažės krovinių ir traukinių mieste, tačiau, mūsų manymu, bendrovė turėtų įsipareigoti atkurti miestui būtinus žaliuosius plotus. Juk kalbame apie miesto plaučius“, – sakė miesto tarybos narys Rimantas Cibauskas.
Dėl geležinkelių rekonstrukcijos gali pablogėti melnragiškių gyvenimo sąlygos, todėl Melnragėje numatyta įkurti parką.
„Kadangi, mūsų manymu tokios kompensacijos nepakaks, taip pat siūlome įgyvendinti parengtą 7 sklypų apželdinimo projektą prie taršiausios miesto gatvės – Šilutės plento“, – kalbėjo komiteto pirmininkė Ramunė Staševičiūtė.
Komiteto nariai kėlė versiją, kad, sumažėjus traukinių srautui geležinkelio stotyje, čia esančios teritorijos taip pat galėtų būti paverstos žaliaisiais plotais.
„Jei geležinkelininkai pamirš pažadus, kviesime partizanus, leisime nuo bėgių sąstatus“, – juokavo Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas.
Pirmajame darbų etape modernizavus bėgius, Girulių gyvenvietėje turėtų atsirasti triukšmą slopinančios sienelės.
Taip pat įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ įsipareigojo suprojektuoti bei pastatyti viaduką, kuris turėtų sujungti Labrenciškių gyvenvietę su antrąja Melnrage.
Teritorijų planavimo komitetas pritarė įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ detaliojo plano koncepcijai, tačiau ją turės patvirtinti miesto taryba.
Asta Aleksėjūnaitė
Šaltinis: www.kl.lt
Klaipėdos uoste planuojamo statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo poveikio aplinkai vertinimo programos klausimas keliauja po miesto Tarybos komitetus. Kol kas tik vienas politikas atvirai prisipažino esąs prieš tokio terminalo statybą.
Pirmadienį jungtiniame Strateginio planavimo bei Ugdymo ir jaunimo reikalų komitetų posėdyje iš esmės pritarta AB „Klaipėdos nafta” SGD importo terminalo ir su juo susijusios infrastruktūros objektų statybos ir veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) programai atsižvelgiant į savivaldybės administracijos pastabas. Tiesa, prieš tai komiteto nariai kelis kartus pasitikslino, ar tikrai kol kas balsuojama ne už SGD terminalo statybą, o už tai, kad pagal patvirtintą programą būtų atliktas PAV.
Vicemeras Vytautas Čepas prisipažino, kad nežino, kaip balsuos vasario 3 dieną vyksiančiame Tarybos posėdyje, bet iš esmės esąs prieš tokį terminalą. Jam atrodo, kad Lietuvai išleidus milijardus litų SGD terminalui dujos gali kainuoti dar brangiau. Per gausybę terminalo pristatymų savivaldybėje, kurių jau įvyko mažiausiai šeši, jam taip niekas ir neatsakė į klausimą, iš ko bus perkamos dujos. Jis mano, kad SGD terminalas yra politinis, o ne ekonominis klausimas.
Pirmadienį šis klausimas vėl svarstytas ir Teritorijų planavimo komitete. UAB „Sweco Lietuva”, rengusios PAV programą, viceprezidento Aido Vaišnoro paklausta, ar atsižvelgta į komiteto pastabas, pavyzdžiui, neplanuoti Kiaulės Nugaroje estakados, nes ji pakenktų kraštovaizdžiui. Paaiškėjo, jog estakados atsisakyta.
Savivaldybės administracija pageidauja daugiau informacijos apie galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį demografijai, gyvenimo sąlygoms ir kokybei visose teritorijose, kuriose gali būti paveiktos planuojamos ūkinės veiklos. Taip pat norima, kad būtų išnagrinėti dėl naujos veiklos galimi visuomenės konfliktai, priemonės neigiamam poveikiui socialinei ekonominei aplinkai išvengti, sumažinti ar kompensuoti; kad poveikio aplinkai vertinimo metu būtų parengti numatomos aplinkos stebėsenos metmenys; kad būtų nagrinėjama planuojamos ūkinės veiklos atitiktis miesto Bendrojo plano sprendiniams.
Kadangi iš esmės PAV jau pradėtas pernai vasarą, t. y. daugelis tyrimų jau atlikta, tad tikimasi jį baigti iki šių metų balandžio ir jau pateikti ataskaitą, kuri taip pat bus viešinama, vėl bus atsižvelgiama į visuomenės ir subjektų pastabas. Su PAV susijusį procesą planuojama baigti šiemet rugpjūtį.
Dalia BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: www.ve.lt
” Vakarų ekspresas” tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien žingsniuosime į Liepų gatvėje bebaigiantį sugriūti dujų fabriko, Klaipėdoje pradėjusio veikti 1861 metais, pastatą. Kokią istoriją saugo apsamanojusios jo plytos?
Iki XVIII amžiaus buvo žinomi tik du šviesos šaltiniai: dienos šviesa ir ugnis. Iki XVII a. pabaigos Europoje jokio gatvių apšvietimo nebuvo. Klaipėda vakarais taip pat skendėdavo tamsoje iki pat XIX a. Miesto vartai būdavo uždaromi, skersai Danę nuleidžiami buomai, uostas ir miestas apmirdavo. Turtingą miestietį arba vėlyvą svečią palydėdavo tarnas su žibintu rankoje.
Tik XIX a. pradžioje, kai laikinai mieste apsigyveno Prūsijos karalius su šeima (1807-1808), tai vienur, tai kitur pasirodė gatvės žibintai, o nuo 1838 m. Klaipėdos gatvės jau buvo apšviečiamos nuolat. Dideli žibintai kartais būdavo ir architektūros puošmenos. XIX a. pabaigoje žavus kandeliabras su penkiais žibintais buvo pastatytas geležinkelio stoties aikštėje – žibintus laikė dekoratyvūs metaliniai ereliai. Puošnesni dujiniai žibintai buvo įrengti prie Biržos tilto. Na, o kitose miesto gatvėse buvo įrengti standartiniai metaliniai šviestuvai.
Kronšteininiai dujų žibintai buvo naudojami ir reklamai, ir siauroms senamiesčio gatvelėms apšviesti. Prie didesnių visuomeninių pastatų žibintai stovėdavo ant mūrinių tvorų stulpų. Dujiniai žibintai prie Luizės gimnazijos įrengti 1891 m. (2011-ųjų pavasarį „Lietuvos dujos” sutvarkė šiuos dujinius žibintus – dabar žibintai vėl šviečia naudodami dujas).
Projektavo Karaliaučiaus fabrikantas
Tik 1860 m. Klaipėdos miesto savivaldybė susigriebė, kad ne tik miestui apšviesti, bet ir pramonei vystyti reikalinga dujų gamykla. Jono Tatorio studijoje apie šį objektą teigiama, jog apsispręsta tokį statyti miesto biudžeto lėšomis. Iš pradžių fabriką ręsti buvo ketinama prie Danės, netoli burlaivių statyklos. Tačiau 1861 m. atlikti grunto tyrimai parodė, kad vieta statybai netinkama. Todėl dujų fabrikas pastatytas prie kelio į Luizės dvarą (vėliau šis kelias virto Liepų gatvės tęsiniu).
Naujoji vieta taip pat nebuvo patogi, nes akmens anglis, iš kurių buvo gaminamos dujos, nuo Danės uosto reikėjo vežioti vežimais. Tik žymiai vėliau, 1921-1923 m., fabrikas bėgiais buvo sujungtas su miesto geležinkeliu.
Dujų fabrikas pastatytas pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J. Hartmano projektą. Jis ir vadovavo statyboms. Fabrikas davė pradžią miesto pramoninei zonai – vėliau greta iškilo vandentiekio įmonė, skerdykla.
Fabriko kompleksą sudarė keturiolika skirtingo dydžio ir įvairių formų pastatų: čia buvo garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai. Išvaizdesni namai grupuoti palei gatvę: dujų saugykla, administracinis pastatas su butu direktoriui. Dujos buvo laikomos metaliniuose rezervuaruose, kurie, paliekant tarpą, buvo paslėpti po mūro kiautu.
Rekonstrukcijos
1892-1894 m. fabrikas gerokai rekonstruotas pagal inžinieriaus Šaro (Schar) projektą: dujų saugykla paaukštinta iki dviejų aukštų, pastatyta salė darbininkams, atlikti kiti pakeitimai. Rekonstrukcijos vyko ir vėliau: 1899-1900, 1916-1917 m.
Dujų fabriko teritorija plėtėsi. 1913 m. sklypo gale iškilo nauja dujų saugykla – metalinis rezervuaras. 1936 m. fabriko kompleksą sudarė jau 28 statiniai, t. y. dvigubai daugiau negu 1861 metais. Viename iš pastatų nuolat veikė dujinių prietaisų paroda.
Iš pradžių dujų fabrikas gamino dujas tik apšvietimui, vėliau – ir viryklėms bei pramonės įmonėms. 1930 m. miesto dujotiekio tinklas sudarė 44 kilometrus. Fabrikas gamino ne tik dujas, bet ir koksą, dervą, o XX a. pradžioje – ir amoniako vandenį, benzolą, selterį. Pradėjus veikti elektrinėms, elektra tapo didele dujų konkurente. Tačiau tarpukario laikotarpiu atokiau nuo miesto centro esančiose gatvėse dar tebešvietė dujiniai žibintai, dujos plačiai buvo naudojamos ir buityje, ir pramonėje.
Ar išgelbėsime unikalius statinius?
Grupelė Klaipėdos paveldui neabejingų žmonių susirūpino 1861 m. statyto dujų fabriko išlikusių ir baigiančių griūti statinių ateitimi. Ją modeliuoti bandyta ir anksčiau: buvo galvojama ir apie alaus barus, ir apie fotostudijas, ir apie įrašų studiją. Dar 1977 m. architektai taip pat buvo daug ką sumąstę.
Bet realybė yra tokia, kad „gazholderiai” neteko net savo stogų. Iš liūdnos patirties žinome, kas atsitinka bestogiams pastatams. Norėdami išsaugoti pastatus, privalome apsispręsti dėl jų paskirties – komercinės, nešančios pelną – tuomet žinosime, į kokius fondus orientuotis jiems gelbėti.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys ne tik patarė, bet ir sutiko suteikti patalpas būsimajam idėjų generavimo susitikimui. Vasario 2 d. 15 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (Didžioji Vandens g. 2) ketvirtajame aukšte kviečiami susirinkti klaipėdiečiai, turintys idėjų. Jas nuo šiandien galima pateikti el. paštu trukanas@gmail.com
Šaltinis: Vakarų ekspresas 2012-01-30, Gražina JUODYTĖ
Klaipėdos architektai planuoja Danės upėje įrengti plūduriuojančią medinę platformą – čia norima įkurti architektų ekspozicijų centrą, kuriame nepatenkinti miestelėnai galėtų “nuleisti garą” dėl miesto teritorijų planavimo. Platformai įrengti viskas jau padaryta, tik trūksta savivaldybės paramos, kurią gerokai apkramtė sunkmetis.
Pasak Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininko pavaduotojo ir uostamiesčio savivaldybės Teritorijų planavimo poskyrio vedėjo Manto Daukšio, platforma atsirastų už burlaivio “Meridianas”. Buvusio saldainių fabriko siena būtų kultūrinio konflikto fonas. Po 3-5 metų platformą būtų galima perkelti į kitą vietą, keisti jos turinį.
“Platforma būtų ta vieta, kur gyventojai galėtų diskutuoti jiems rūpimais klausimais, susijusiais su teritorijų planavimu ir miesto vystymu, anksčiau nei priimami sprendimai”, – teigė M. Daukšys.
Norima įkurti urbanistikos stotelę miesto gyventojams, kurioje vizualizuoti miesto planai būtų priartinami prie žmonių. Tai būtų klubinių diskusijų traukos taškas. Pasak architektų, jis atliktų diskusijų ir edukacinę funkciją. Jame galėtų diskutuoti ir politikai, ir verslininkai, ir savivaldybės atstovai. Pasak M. Daukšio, tokio centro dėka būtų galima mažinti miesto ir uosto konfliktą.
Architektų nuomone, žmonės turi matyti, kas planuojama daryti ir kaip tai atrodys. Daugelyje Europos miestų tokie architektų centrai sėkmingai veikia. “Bendruomenė įtraukiama į teritorijų planavimą ankstyvoje stadijoje, kol dar nepriima sprendimų nei investuotojai, nei savivaldybės administracija, kol dar nėra išleisti įsakymai, nutarimai, kol nepatvirtino miesto Taryba, kol vyksta pati planavimo užuomazga”, – sakė M. Daukšys. Jo manymu, toks diskutavimas duoda rezultatų – ir architektai priima kitokius sprendimus, ir investuotojas įvertina savo riziką.
Anot jo, šiuo metu diskutuojama su visuomene tada, kai viskas patvirtinta, tad belieka kreiptis tik į prokuratūrą ir atlyginti nuostolius.
Sunkmetis pakoregavo planus
Architektai savo projektą įgyvendintų drauge su Klaipėdos miesto savivaldybės VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra (KEPA) ir būtų jos projekto partneriai. Pagrindinė agentūros misija – smulkaus verslo skatinimas, kūrybinių industrijų plėtra. Architektai yra pagrindinė kūrybinių industrijų sektoriaus dalis, KEPA juos remia Europos Sąjungos finansuojamų tarptautinės integracijos projektų dėka. Šiuo metu KEPA įgyvendina projektą “Urbanistinės traukos erdvės”. Jo dalis, kuriai numatytos nedidelės investicijos, ir būtų minėta platforma ant vandens. Agentūra tam panaudotų ir europines investicijas, kurioms būtinas ir tam tikras kofinansavimo procentas. Pasak KEPA direktorės Raimondos Laužikienės, pati platforma kainuotų iki 200 tūkst. Lt. 2010 metais KEPA projektui “Urbanistinės traukos erdvės” gavo savivaldybės pritarimą, t. y. miesto Tarybos sprendimu buvo patvirtinta kofinansavimo suma, kuri per trejus metus sudarytų 166 tūkst. Lt, arba 15 proc. projekto vertės. Šiemet savivaldybė turėjo skirti 67 tūkst. Lt, tačiau nuspręsta nevykdyti Tarybos sprendimo, kofinansavimas šiam projektui sumažintas 85 proc., skirta tik 10 tūkst. Lt.
Pasak R. Laužikienės, savivaldybės europinių projektų kofinansavimui išleisti 15 Lt miestui duoda 85 Lt. Tad jai nesuprantama, kodėl atsisakoma tokių pinigų. Esą jeigu projektas nebus įgyvendinamas, žmonės neteks užsakymų ir t. t.
Siela – velniui
Kitas variantas būtų pritraukti privačių verslininkų lėšas, tačiau tai jau gerokai pakoreguotų pačias projektų idėjas. Pasak R. Laužikienės, KEPA projekto atveju tai jau būtų sielos velniui pardavimas.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas sakė, kad jam priimtinos tokios inovatyvios europietiškos idėjos, ir būtų gaila, jeigu projektas žlugtų. Jis pasidžiaugė, kad Klaipėdos architektai kuo toliau, tuo drąsiau brenda į vandenį (turimas omenyje muzikinio teatro projektas Kuršių mariose, kuriam pasipriešino Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija).
Tačiau idėjos autoriams miesto galva nieko nežadėjo, patarė parengti papildomą šio projekto pagrindimų paketą (galbūt būtų galima jau ką nors spėti parengti ir miesto jubiliejui), akcentuoti, kad jis padėtų suartėti savivaldybės administracijai su miesto bendruomene, ir vėl siekti šio klausimo svarstymo.
Mero žiniomis, projektas išsilaikytų, jeigu dar šiemet savivaldybė galėtų KEPA projekto kofinansavimui skirti apie 50 tūkst. Lt.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Danės upėje ant vandens norima įrengti architektūros informacijos centrą. Teigiama, kad jame klaipėdiečiai galėtų sužinoti apie įvairius miesto projektus.
Architektūros informacijos centrą siūloma įrengti Danės upėje, už „Meridiano“ Jono kalnelio link.
Klaipėdos savivaldybės Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys pasakojo, kad centro patalpa būtų pastatyta ant dviejų jūrinių konteinerių. Pastarieji kainuoja apie 100 tūkst. litų. Centre būtų pateikti įvairių objektų poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos, projektų maketai. Klaipėdiečiai su jais galėtų susipažinti, apžiūrėti.
„Toks centras miesto valdžiai padėtų suartėti su visuomene. Centre galėtų vyktų klaipėdiečių diskusijos. Tai būtų naujas traukos taškas. Europoje tokie centrai yra ne naujiena“, – pasakojo vedėjas. M.Daukšys pabrėžė, kad dabar dažnai žmonės apie įvairius projektus pradeda diskutuoti pavėluotai, nėra bendruomeninio planavimo.
Šis objektas yra viena didelio Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros organizuojamo projekto dalis. Finansavimas jam yra gautas iš įvairių fondų, tačiau prašoma prisidėti ir savivaldybės 15 proc.
Per trejus metus iš miesto biudžeto tam reikėtų 166 tūkst. litų. Šiemet prašoma 55 tūkst., bet , anot Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros direktorės Raimondos Laužikienės, šią sumą būtų galima sumažinti iki 50 tūkst.
„Savivaldybė buvo žadėjusi prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo, bet vėliau finansavimo neskyrė. Dėl to stringa jo įgyvendinimas. Tokie projektai atneša didesnę naudą miestui nei lėšų skiria savivaldybė“, – pabrėžė R.Laužikienė.
M.Daukšio teigimu, lėšų būtų galima prašyti ir verslininkų, tačiau, anot jo, tai gali iškreipti projektą.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas tvirtino, jog idėja įkurti architektūros informacijos centrą – gera. Bus bandoma spręsti klausimą dėl reikiamų lėšų.
MILDA SKIRIUTĖ
www.kl.lt
Šaltinis: www.kl.lt
Klaipėdos architektai Danės upėje siekia įrengti plūduriuojančią medinę platformą su jūriniais konteineriais ir ten įkurti „expocentrą” ant vandens.
Jame nepatenkinti miestelėnai galėtų „nuleisti garą” dėl miesto teritorijų planavimo. Pasak architektų, taip jie siekia, kad miestas europėtų.
Penktadienį savo projektą Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui pristatė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininko pavaduotojas ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento Architektūros ir miesto planavimo skyriaus Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys.
Turimas ir platformos turinys, ir rastas finansavimo būdas – tikimasi sulaukti šveicarų paramos pasiūlytam projektui. Kartu su šia parama savo projekto daliai, vaizdžiai tariant, plūduriuojančioms platformos turiniui, architektai tikisi turėti 200 tūkst. Lt. Kokia turėtų būti pati platforma, svarstyti keli keli variantai. Didesnė galėtų kainuoti apie 300 tūkst. Lt, tačiau nuspręsta pasitenkinti mažesne, kuri kainuotų iki 170 tūkst. Lt.
„Platforma bus vieta, kur gyventojai galės diskutuoti jiems rūpimais klausimais, susijusiais su teritorijų planavimu ir miesto vystymu, anksčiau nei priimamai sprendimai, – teigė M, Daukšys. – Taip daro visi europiečiai, t. y. bendruomenė įtraukiama į teritorijų planavimą ankstyvoje stadijoje, kol dar nepriima sprendimų nei investuotojai, nei savivaldybės administracija, kol dar nėra išleisti įsakymai, nutarimai, kol nepatvirtina miesto taryba, kol vyksta pati planavimo užuomazga.”
Klaipėdos meras sakė, kad jam kaip žmogui priimtinos tokios inovatyvios europietiškos idėjos ir būtų nedovanotina jeigu toks projektas numirtų.
Jis pasidžiaugė, jog Klaipėdos architektai „kuo toliau, tuo labiau brenda į vandenį” ir pajuokavo, kad Danės upėje turėtų atsirasti ir plaukiojantis tabako fabriko cechas.
Savivaldybės kofinansavimo klausimas liko neišspręstas. Nutarta parengti papildomą projekto pagrindimą ir vėliaus svarstyti šį klausimą dar kartą.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Nuotraukoje: Ekspopaviljonas Amsterdame
Šaltinis: www.ve.lt
Dienraštis „Vakarų ekspresas”, apžvelgdamas įsimintiniausius 2011 m. Klaipėdos kultūros įvykius, „Metų konkursu” paskelbė naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato statybos vietos parinkimo konkursą.
Metų konkursas
Rudenį įvyko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro naujo pastato architektūrinis vietos parinkimo konkursas, kurio nugalėtoju paskelbtas projektas „Miesto siela”. Jį sukūrę klaipėdiečiai architektai Edmundas Andrijauskas, Ramūnas Amšiejus, Mantė Černiūtė-Amšiejienė, Rolandas Rakevičius, Andrius Jašinas bei Aurimas Baužys naujam teatro pastatui pasiūlė vietą buvusioje įmonės „Laivitė” akvatorijoje – įlankoje tarp Šiaurės rago ir Žiemos uosto.
Autoriai akcentavo, kad teatro ant vandens idėja suteikia plačias galimybes įgyvendinti išskirtinį architektūrinį sprendimą, o drauge – ir pretenduoti sukurti naują visos šalies įvaizdžio ženklą. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija akcentavo, kad nepritaria laimėjusiam projektui, nes jo galimybė nesiderina su šalies įstatymais. Konkurso rengėjai savo ruožtu argumentavo, kad laimėjęs projektas nėra teritorijų planavimo dokumentas, greičiau – akstinas diskutuoti, o teatro steigėja Kultūros ministerija akcentavo lauksianti miesto apsisprendimo, kur ir kokį teatrą statyti. Tiesa, laukti statybų pradžios teks mažiausiai iki 2014-ųjų, kai turėtų būti baigta Klaipėdos valstybinio dramos teatro rekonstrukcija.
Daugiau – dienraštyje „Vakarų ekspresas”:
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
„Būtų mano valia, uždrausčiau statyti aukštesnius nei keturių aukštų gyvenamuosius pastatus, padidinčiau patalpų aukštį nuo 2,8 m bent iki 3,3 metro, prekybos plotams nustatyčiau 200 kv. m limitą, o miesto centre – dar mažesnį, ir į miesto planavimo procesus įtraukčiau čia gyvenančias bendruomenes”, – pamąstymais apie sveikos aplinkos kūrimą dalijasi sostinėje gyvenantis klaipėdietis urbanistas ir poetas, idėjų dirbtuvių „Vario burnos” įkūrėjas Tomas S. Butkus.
Praėjusią savaitę „Urbanofilų” bendruomenės susitikime Klaipėdoje savo naujausią leidinį – monografiją „Miestas kaip įvykis” – pristatęs tarpdisciplininių tyrimų propaguotojas šią knygą, brandintą septynerius metus, vadina pastanga suvokti pokyčius, vykstančius gyvenamojoje erdvėje.
Pastaraisiais dešimtmečiais jų nestinga. Tomo S. Butkaus pastebėjimu, susitvarkyti su laisvosios rinkos iššūkiais bei suvaldyti finansinius srautus sekasi ne kaži kaip, miesto planavimas yra formalizuotas iki teisinių procedūrų algoritmų, o savivalda kol kas tėra realiai neveikianti deklaracija. „Vis dėlto turiu nuojautą, kad naujos urbanistinio planavimo koncepcijos pamažu tampa reikalingos, ir su „Vario burnomis” ketiname imtis šio darbo”, – užsiminė pokalbininkas.
Klaipėdos skaudulys – senamiestis, kurio merdėjimas siejamas su didelės parduotuvės atsiradimu miesto centre. Kaip siūlytum gelbėti situaciją? – teiravomės Tomo S. Butkaus.
Ji išties komplikuota. Atvejai, kai didžiulis kapitalas laužo urbanistines struktūras, nėra reti. Kita vertus, idėja, kad galima suplanuoti ir pastatyti idealų miestą, yra atgyvena: miestas yra gyvas organizmas, kiekviena karta gali ir turi pastatyti savąjį – mano įsitikinimu, į planavimo procesą reikia įtraukti įvairiausias socialinės grupes. Pavyzdžiui, mokykla galėtų rūpintis kuria nors savo rajono viešąja erdve, mainais į tai įgydama teisę veikti čia savo nuožiūra. Savivaldos lygiu planavimą kuruoti galėtų vietos bendruomenės, pavyzdžiui, seniūnaitijos. Jeigu jos teritorijoje statomas prekybos centras – vadinasi, seniūnaitija turėtų gauti už suteiktą leidimą lėšų, kurias galėtų skirti savo prioritetams įgyvendinti.
Senamiestis, be kurio miestas – bevertis, yra ypatinga vieta, kurioje galioja įvairūs paveldosaugos suvaržymai. Tačiau mums, gyvenantiems šiandien, miestas reikalingas dabar. Juokauju, kad man, senam ateistui, pati mieliausia vieta yra Vilniaus senamiestis, kuriame gausu bažnyčių. Klaipėdos senamiestis tradicinio pavidalo neišsaugojo, ir parduotuvėlės, nors ir labai svarbios, jo neišgelbės: turi būti maksimaliai tiksliai atkurta senamiesčio urbanistinė struktūra, kad vizualiai patirtume jį kaip vientisą organizmą.
Tad reikia atstatyti piliavietę, sutvarkyti pėsčiųjų takus, siejančius su Anikės aikšte bei kitais kvartalais. Bažnyčią siūlyčiau atstatyti senojoje vietoje, buvusio konditerijos fabriko teritorijoje – kaip dominantę, turinčią ryšį su piliaviete. Beje, Klaipėdos senamiestis išsaugojo retenybę: vieną seniausių, XIII amžių siekiančią, urbanistinę struktūrą. Manau, verta deramai ją paakcentuoti, papildyti žaliosiomis jungtimis su takais dviratininkams bei pėstiesiems.
Pritraukti žmones į centrą padėtų arba tobulai sutvarkytas viešasis transportas, arba mašinų stovėjimo aikštelių sistema, smulkųjį verslą senamiestyje reikėtų skatinti mokestinėmis lengvatomis.
Labai vertinu mieste atsiradusius mažosios plastikos akcentus, pavyzdžiui, „Vaikystės svajonės” skulptūrą Kruizinių laivų terminale, vaiduoklio skulptūrą prie „Ryžių malūno”: faktas, kad legenda po daugelio šimtų metų išniro į dienos šviesą, parodo, kad žmonėms rūpi, kur jie gyvena, kad savo aplinką jie suvokia ne kaip beorę erdvę su „supermarketais” ir pigiomis kiniškomis prekėmis… Daugiau laisvės, saviironijos, mažiau patoso tikrai nepamaišys. Nykiausia, kai pinigai eikvojami be polėkio.
Savo ruožtu prekybos centrai kupini verslo įkvėpimo, tačiau yra kritikuojami.
Taip, ir jie yra visuomenės kūrinys. Mes patys einame ir perkame, palaikydami šią sistemą: žmonėms, kurių smegenis preparuoja alinantis darbas ir buka televizija, kitko nelieka. Kokia kultūra – toks ir miestas, kuriame išdygo didžiulės atsitiktinių statinių krūvos. Tai nėra baisiausia. Didžiausia problema, kad pagrindinis vartojimo mašinos produktas yra nuolatinė stoka – prisiminkime staigų alkio pojūtį, kylantį pavalgius greito maisto restorane, ir žmogus jaučiasi nelaimingas.
Išeitį matau vieną – per edukaciją. Reikia mokyti jaunąją kartą apie civilizacijos pokyčius. O tam reikia žengti iš konservų dėžutės mentaliteto ribų, pamatyti pasaulio.
Kai suvoksime, kas ir kur mes esame, natūraliai imsimės veiksmų. Buvimas šioje erdvėje padarys savo, nes žmogus – socialinė, prisirišanti būtybė, kuri tik gyvendama konkrečioje vietoje jaučiasi visavertė. Rišamoji medžiaga – moralė, be kurios nepadarysime nieko, nesukursime nei gražaus miesto, nei sėkmingos pramonės. Miestas – mūsų dvasinio gyvenimo atspindys: jeigu nekenčiame savęs ir gyvenimo, aplink projektuojame neapykantos, pykčio ir nepasitikėjimo pasaulį.
Senieji gyvenamieji kvartalai bei „miegamieji” rajonai taip pat nepasižymi grožiu.
Naujieji rajonai tebūnie eksperimentų laukas: keičiantis supratimui ilgainiui bus sugrįžta prie kompaktiško užstatymo. Tačiau apskritai Klaipėdoje kažkodėl niekada negalvota apie vietovei būdingus stiprius vėjus. Pietiniai rajonai visiškai nehumaniški – didžiulis pastatų aukštis kaupia vėjo energiją, susidaro vėjo verpetai. Aukštį reikėtų riboti, o užstatymą – tankinti.
Kalbant apie senesnius gyvenamuosius kvartalus, pavyzdžiui, Kauno gatvės, reikėtų atsižvelgti į jų atsiradimo kontekstą – masinės daugiabučių statybos tuometinio Sovietų Sąjungos vado Nikitos Chruščiovo paskatintos dėl apverktinos pokario situacijos, kai dauguma žmonių gyveno antisanitarinėmis sąlygomis. Tačiau klaida buvo planinės ekonomikos užmojis iki 2000-ųjų sukišti visus gyventojus į šiuos blokus, kuriuos verčiau reikėjo statyti 30-40 metų laikotarpiui.
Šiandien galėtų praversti renovacija, deja, prieštaringai vertinama. Yra puikių renovacijos projektų pavyzdžių: šiltos spalvos, naujos aplinkos sutvarkymo idėjos gerokai pataisytų daugelio rajonų peizažą. Pilna architektų, kurie, užuot gražinę miestą, projektuoja sandėliukus. O sakyti „nugriaukime ir pastatykime naujus” būtų naivu – žmonės pripratę prie gelžbetoninių kankorėžių komforto, daugelis už nieką nesikeltų į malkomis šildomą namelį.
Tačiau namas užmiestyje daugeliui yra įgyvendinta arba skubama įkūnyti svajonė.
Tai šuoliškos urbanizacijos išdava: per 40 metų visa nacija iš agrarinės visuomenės paversta urbanizuota. Industrinėse valstybėse šis procesas vyko šimtmečiais; miesto sociologai sako, kad tikru miestiečiu vadintinas trečiosios kartos, užaugusios mieste, atstovas. Klaipėdoje tokių nėra, Vilniuje – vos kelios šeimos, dauguma gyventojų suvažiavę iš kaimų. Todėl neretai miesto kraštovaizdyje gali pamatyti netikėtų derinių: profesinės mokyklos pastato iš stiklo ir betono kieme puikuojasi drožinėta medinė skulptūra, Žemaitijos miestų būdingas akcentas – akmenys. Tiesa, tai, kas tinka gamtinėje aplinkoje, disonuoja urbanistinėje. Tačiau lietuvis – gamtos žmogus. Ši santykį atskleidžia kad ir Lietuvos gatvėvardžiai: esu nustatęs, jog dažniausiai pasitaikantieji yra susiję su gamtos reiškiniais – Beržų, Pušų, Lauko…
Monografijos rengimas užtruko. Toks ir buvo planas ar sukliudė aplinkybės?
Turint galvoje tai, kad rašydamas taikiau į fundamentalumą, parašiau pragmatiškai greitai, – šypsosi. – Kad imsiuosi ją ruošti, supratau apsigynęs daktaro disertaciją. Ją apdorojus ir papildžius, rašymas užtruko apie metus: pradžioje prisiversdamas, o vėliau vis lengviau per dieną parašydavau bent po du lapus. Labai pravertė tai, kad lankiausi 34 valstybėse ir 130 miestų – ne viską galėjau naudoti knygoje, bet regimoji atmintis buvo puiki paspirtis.
Sieki mokslininko karjeros, kitokių dalykų?
Oi ne. Čia pragmatika ir baigiasi. Universiteto žmonės man prikaišiojo, esą mano požiūris į mokslą nesuvokiamas, argi galima derinti urbanistikos, sociologijos bei kultūros sąvokas ir nagrinėti prekybos centrų problemas?! O man atrodo, kad urbanistikos, kuri Lietuvoje atsieta nuo realaus miestų formavimosi proceso, aklavietė – tyrinėti plytų rišamąjį skiedinį. Mano tikslas buvo atlikti studiją, susivokti beprotiškame pasaulyje, kas, kaip ir kodėl vyksta. Ir svarbiausia išvada – linkėčiau tiek kiekvienam iš mūsų, tiek Klaipėdai ir kitiems miestams išdrįsti būti savimi.
VALERIJA LEBEDEVA
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Gargžduose pristatyti išskirtinių kūrybinių dirbtuvių rezultatai. Jų metu keturios jaunųjų architektų komandos kūrė Gargždų miesto daugiabučių namų grupių modernizavimo koncepcijas.
Architektai ne tik svarstė, kaip turėtų atrodyti modernizuoti daugiabučiai, bet ir bandė spręsti, kokią įtaką jie darytų bendram Gargždų vaizdui, kaip galėtų įtraukti bendruomenes, kaip derėtų prie aplinkos ir panašiai.
Jaunųjų architektų komandos miestą suskirstė į kelis kvartalus ir stengėsi vieningą koncepciją šiek tiek išskirstyti pagal juos.
Pirmoji architektų komanda kvartale Minijos upės slėnyje siūlė minimaliomis priemonėmis išnaudoti gamtinį potencialą. Jiems pasirodė svarbu, kad čia išsidėstę daugiabučiai turėtų terasas. Miesto centre pirmoji komanda siūlė koncentruotis į įvairias paslaugas. Jų teigimu, Kvietinių gatvėje įsikūrusių daugiabučių pirmieji aukštai turėtų būti skirti smulkiajam verslui. Kituose kvartaluose komanda siūlė plėtoti kultūrinį potencialą, spręsti automobilių statymo problemas, išnaudoti pėsčiųjų takelius, pirmus aukštus palikti biurams ir pan.
Antroji komanda orientavosi į bendruomenių stiprinimą. Anot architektų, dabartinė problema ta, kad pernelyg skirtingi žmonės gyvena kartu, todėl kyla įvairiausių konfliktų. Jie siūlė Gargždų daugiabučius renovuoti atsižvelgiant į socialines grupes. Pavyzdžiui, viename kvartale įkurdinti senjorus įrengiant sklypelius sodininkavimui, pasiplepėjimų kampelį ir panašiai. Kituose kvartaluose pasiūlyta apgyvendinti menininkus su verslininkais, jaunas šeimas, aktyvią bendruomenę, taip pat įrengti prabangių būstų kvartalą, kuriame koncentruotųsi ir neįgalieji. Šių skirtingų kvartalų jungtis turėtų būti į daugiabučių fasadus saikingai įnešti tautodailės elementai.
Trečioji komanda koncentravosi į miegamųjų rajonų pavertimą gyvenamaisiais, kuriuose bendruomenės norėtų ir galėtų daryti įtaką savo kvartalo kaitai. Architektai siūlė kvartalus skirstyti į smulkesnius vienetus su uždarais kiemais. Kiemai, jų manymu, galėtų būti pritaikyti skirtingiems bendruomenių pomėgiams. Pavyzdžiui, sodų tipo kiemai su sklypeliais ar lysvėmis daržovėms, gėlėms ir panašiai, parko tipo kiemai su takeliais pasivaikščiojimui, gražiu apželdinimu bei sporto tipo kiemai su įvairių žaidimų aikštelėmis, treniruokliais. Taip pat siūlyta į modernizacijos procesą įtraukti bendruomenę, kad vaikai pasakytų, kokių žaidimo aikštelių norėtų, paaugliai – kaip papuošti namo sienas ir t. t. Architektų manymu, namuose galėtų būti įrengtos bendros skalbyklos, pirtys ir panašiai. Centrinę miesto gatvę šie architektai siūlė paversti promenada, skirta pėstiesiems ir dviratininkams.
Ketvirtoji architektų komanda bandė ieškoti priežasčių, kodėl modernizacijos projektas visuose Lietuvos miestuose stringa. Jų manymu, reikėtų ieškoti bendruomenę vienijančių dalykų. Ši architektų grupė tikino, jog geriausia išnaudoti laisvą plotą – mansardas, palėpes, statyti antstatus, priestatus ir pan. Šiuose plotuose įrengus ir pardavus butus atsirastų papildomų pinigų, kurie galėtų būti skirti būtent modernizavimui. Automobilių statymo problemas pasiūlyta spręsti išnaudojant cokolinius aukštus.
Darbų recenzento Algio Vyšniūno teigimu, dirbtuvės pavyko, mat sukurtos aiškios schemos, o ne tik beprasmiai lozungai. Taip pat profesoriui buvo džiugu, kad apie daugiabučių renovaciją kalbama ne tik kaip apie vatos klijavimą prie fasadų.
Planuojama, jog šiems pasiūlymams apibendrinti bus sukurta ekspertų grupė, kuri geriausias idėjas pateiks Gargždų bendrojo plano rengėjams.
EGLĖ RUŠKUTĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Uosto atstovams atrodo, kad vadinamoji architektų kuopelė sąmoningai žiebia konfliktą tarp uosto ir miesto. Iškyla net radikalūs norai uosto teritorijų planavimą iš miesto savivaldybės perkelti į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją.
Verslininkų norai
„Siūlymas uosto akvatorijoje statyti Muzikinį teatrą yra tik vienas puolimo prieš uostą epizodų. Įvairiose srityse pasireiškia nenoras suprasti, kad uostas turi vykdyti savo funkcijas“, – dėstė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) technikos direktorius Juozas Benetis.
KLASCO jau trejus metus vargsta derindama savo teritorijos vystymo detalųjį planą.
„Ką reiškia uosto kompanijai 3–5 metai, kai ji negali vystyti teritorijos? Verslas negali tiek laukti. Pagal Klaipėdos miesto bendrąjį planą turėtų būti numatyti uosto teritorijos vystymo pagrindiniai parametrai. Uosto teritorijų planavimo procedūros turėtų būti perduotos vykdyti valstybės institucijai – Uosto direkcijai. Užstatymų architektūrinius sprendinius ji derintų su miesto architektu“, – tokią poziciją pateikė J.Benetis.
Jis yra ne tik vienas KLASCO vadovų, bet ir Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos atstovas, kuris siūlo pataisas Aplinkos ministerijoje sukurtai darbo grupei dėl dabar vykdomų teritorijų planavimo įstatymų pakeitimų.
Pasisakymų apie tai, kad uosto teritorijų planavimu turėtų rūpintis ne Klaipėdos savivaldybė, o Uosto direkcija buvo ir anksčiau.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas pripažino, kad KLASCO, kaip ir kitos uosto kompanijos, turi daug problemų dėl teritorijų planavimo. Tačiau jis nenorėtų, kad būtų gadinami santykiai su miesto savivaldybe.
„Priešinuosi Muzikiniam teatrui uosto akvatorijoje, nes tai pažeistų įstatymus. Nepritariu ir uosto teritorijų planavimą perduoti Uosto direkcijai, nes tai prieštarauja įstatymams“, – kirto E.Gentvilas.
Nepasitenkinimas dėl architektų
J.Benečiui, kuris iš esmės pateikė apibendrintą uostininkų poziciją, užkliūva tai, kad pernelyg didelės galios vykdant teritorijų planavimą atiduotos visuomeninei architektų sąjungai. Ji esą priešinanti miestą ir uosto verslą.
„Iš uostininkų reikalaujama padaryti tą ir tą. Tikinama, kad, jei nebus padaryta, neleis to, ką nori uosto verslas. Nei uosto kompanijos, nei Uosto direkcija neatsisakė mieste investicijų į infrastruktūrą, kelių plėtojimą. Bet negali būti nurodyta, kad jei uostas nedarys to, jam nebus leista daryti ano“, – akcentavo J.Benetis.
„Mintimis mes visada buvome ir esame miesto dalis, dirbame kartu su Klaipėda, padėdami mieste rengti įvairius renginius, pradedant Jūros švente“, – tikino Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Aloyzas Kuzmarskis.
Jis teigė, kad uosto kompanijos reiškia nepasitenkinimą Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities ekspertų taryba, kuri, palaikydama investuotojus į nekilnojamąjį turtą, stumia juos į tas vietas, kurios susijusios su uosto plėtra.
Taip atsirado viešbutis šalia geležinkelio, gyvenamieji namai ir biuro pastatai uosto sanitarinėse zonose.
Nenorėtų linksėti galva
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pastebėjo, kad „uostininkai ima aukšta gaida“. Jis sakė iš uosto pusės įžvelgiantis hiperaktyvumą ir teigė nenorintis, kad būtų naudojama puolamoji terminologija.
V.Grubliausko nuomone, kalbant apie uosto teritorijų planavimo perdavimą Uosto direkcijai, painiojamas krantas ir krantinė, kaip kėdė ir elektros kėdė ar kanalas ir kanalizacija.
„Sutinku, kad uostas yra ypač svarbus Lietuvos strateginis objektas. Bet tai, kas vyksta uosto kompanijose, vertinant teritorijų pokyčius, yra realybė sietina su miestu. Aš kaip besiribojančios su uostu teritorijos atstovas nenorėčiau vien linksėti galva pokyčiams, kurie vyksta uoste. Miestas nesitaikstė, nesitaikstys ir neturėtų taikstytis, kad tai, kas vyksta jo gretimybėje, nebūtų su juo derinama“, – pastebėjo V.Grubliauskas.
Teatras supriešino
Siūlymas Klaipėdos muzikinio teatro statybos vieta pasirinkti uosto akvatoriją tapo priešpriešos tarp Klaipėdos uosto ir miesto ašimi.
A.Kuzmarskis teigė, kad siūlymą dėl teatro statybos uosto akvatorijoje Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos nariai laiko absurdišku ir netoliaregišku.
„Man kaip balzamas ant širdies yra tai, kad uosto kompanijos palaiko mano poziciją dėl Muzikinio teatro vietos parinkimo uosto dalyje. Bet kita vertus, lyg bandome atsistoti prieš savivaldybę. Muzikinio teatro vietos parinkimo konkurso sąlygas ruošė ne savivaldybė. Jei ji būtų ruošusi, gal tokių nesąmonių nebūtų atsitikę. Ruošė jas Klaipėdos muzikinis teatras su Klaipėdos apskrities pirmine architektų kuopele. Meras buvo pakviestas konkurso komisijos pirmininku. Juo tik prisidenginėta. Nenoriu, kad uostas būtų priešpastatytas miestui“, – aiškino E.Gentvilas.
Tačiau Klaipėdos meras V.Grubliauskas mano, kad nereikėtų dramatiškai vertinti Muzikinio teatro vietos parinkimo konkurso. Anot jo, yra kūrybingų žmonių, kuriems nereikėtų nukirpti sparnus.
„Sunkiai matau, kad būtų realizuotas projektas, kuris laimėjo konkursą statyti teatrą uosto akvatorijoje. Dėl projekto krante – kas kita. Dėl to turės kalbėtis Klaipėdos miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos, Uosto direkcijos, Muzikinio teatro ir „Memelio miesto“ atstovai. Kultūros ministerija turės apsispręsti, kuri vieta yra jos raumenims“, – svarstė V.Grubliauskas.
VIDMANTAS MATUTIS
Šaltinis: "Klaipėda"