Uostininkai bando spręsti savo problemas pasitelkdami į pagalbą Uosto direkciją ir pamiršdami uostamiesčio valdžią.
Tokie dalykai didina uosto bei miesto priešpriešą, ir Klaipėdos savivaldybė neketina jų toleruoti, teigia Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, kurį papiktino uostininkų noras eliminuoti savivaldybę iš uosto rezervinių teritorijų planavimo. Merijos atstovus bandyta palikti nuošalyje ir kalbant apie naujų geležinkelių tiesimą.
Tiek uosto, tiek miesto valdžios atstovai anksčiau bandė deklaruoti, kad priešpriešos tarp jų nėra. Tačiau kadangi Klaipėdos uostas nėra municipalinis, kartkartėmis iškyla nesutarimų ir spręstinų problemų. Tai dar kartą įrodė praėjusį penktadienį vykęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto tarybos posėdis.
Verslas negali laukti
Vienas iš Uosto taryboje svarstytų klausimų – teritorijų, besiribojančių su uosto teritorija, planavimo ir derinimo problemos. Uostininkų nuomonę šiuo klausimu pristatė AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) technikos direktorius Juozas Benetis.
Atkreiptas dėmesys į tai, kad rengiant detaliuosius teritorijų planus ir atliekant įvairius derinimus gaištama labai daug laiko, kartais tam reikia 3-4 metų. Verslas sparčiai vystosi, ir kol tie planai parengiami, planuojamos investicijos gerokai nuvertėja. Uostininkų manymu, planavimo reikalavimai jau nebeatitinka tikrovės, nes verslas negali tiek ilgai laukti.
Prisimintas ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vietos parinkimas uosto akvatorijoje. Pasak Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidento Aloyzo Kuzmarskio, tai – absurdų absurdas. Nors tą konkursą organizavo Muzikinis teatras kartu su Klaipėdos apskrities architektais ir Klaipėdos miesto savivaldybė šioje istorijoje lyg ir niekuo dėta, vis tiek susidarė tokia situacija, kad miestas buvo priešpastatytas uostui.
Posėdyje kalbėta ir apie tai, kad grupelė architektų Klaipėdoje jau seniai bando supriešinti miesto savivaldybę, uostą ir verslininkus. Pasak A. Kuzmarskio, ji stumia nekilnojamojo turto investuotojus į uosto teritorijas, pavyzdžiui, už 30 m nuo uosto geležinkelio atsirado viešbutis, sanitarinėje zonoje – gyvenamieji pastatai. Tokie dalykai ateityje pridarys problemų, todėl uostininkai norėtų, kad tam galų gale būtų užkirstas kelias.
Uosto atstovai ieško būdų, kaip spręsti šią problemą. Vienas iš jų įsivaizduojamų variantų – suteikti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai išskirtinę teisę planuoti. Todėl Uosto tarybos posėdyje uostininkai pageidavo, kad rezervinių teritorijų, kuriose iš esmės numatoma uosto kompanijų veikla, planavimą perimtų Uosto direkcija. Architektūriniai dalykai, jų manymu, galėtų būti derinami su miesto architektais.
Per aukšta gaida
Klaipėdos meras V. Grubliauskas pareiškė, jog paimta per daug aukšta gaida. Jam nesuprantama, kaip gali miestui nerūpėti, kas vyks jo pašonėje. Meras sakė suprantąs uosto svarbą, bet manąs, kad planuojant teritorijas turi būti ieškoma bendrų miestui ir uostui sprendinių. V. Grubliauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiuo metu teritorijų planavimo situacija jau gerokai pasikeitusi, svarbūs dokumentai stalčiuose esą neužsiguli.
Uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas patvirtino tai, kad dėl teritorijų planavimo uostininkai susiduria su problemomis, nemažai jų patyrė KLASCO. Tačiau, pasak jo, siūloma protokolo nutariamoji dalis esanti antiįstatymiška. Be to, tai dar labiau supriešintų uostą ir miestą.
E. Gentvilas, beje, anksčiau pasipriešinęs Muzikinio teatro statyboms uosto akvatorijoje, pareiškė negalintis sutikti su uostininkų pasiūlymu, prieštaraujančiu įstatymams. Anot jo, toks siūlymas turi būti atsiimamas ir jis, kaip Klaipėdos uosto tarybos pirmininkas, atsisakantis jį svarstyti. E. Gentvilas paragino posėdžio dalyvius nesibadyti špygomis ir bandyti spręsti iškilusias problemas taip, kaip tai daroma civilizuotoje bendruomenėje.
Tad šiuo klausimu protokolinis sprendimas taryboje nepriimtas – klausimas „atsiimtas”.
„Taip atsitiko todėl, kad buvo pateikti per daug radikalūs siūlymai, t. y. keisti visus teritorijų planavimo įstatymus išmetant savivaldybę iš juridinių asmenų, turinčių teisę dalyvauti teritorijų planavimo procese, sąrašo”, – pakomentavo E. Gentvilas.
Ne prieš miestą
„Vakarų ekspresas” jau rašė, kad V. Grubliauskas kreipėsi į susisiekimo ministrą prašydamas inicijuoti uosto valdybos sudėties pakeitimą įtraukiant į ją miesto savivaldybės atstovą.
„Pirmiausia tektų keisti Uosto įstatymą, nes jame pasakyta, kad uosto valdybą sudaro ministerijos pareigūnai – valstybės tarnautojai ir Uosto direkcijos generalinis direktorius. Nežinau, ar ministras imsis keisti įstatymą”, – svarstė uosto vadovas E. Gentvilas.
Paklaustas, kokia jo, kaip žmogaus ir klaipėdiečio nuomonė šiuo klausimu, E. Gentvilas atsakė: „Aš ir toliau laikausi pozicijos, kad uosto gyvenime miestas turėtų vaidinti didesnį vaidmenį. Todėl noras nušalinti miestą nuo teritorijų planavimo klausimų man iš principo nepriimtinas, nekalbant apie jo antiįstatymiškumą. Į Uosto plėtojimo tarybos narius įtraukti kokį nors papildomą savivaldybės atstovą aš pats siūliau, tačiau vargu ar uosto valdyba yra geriausia vieta merijos atstovams, kadangi dėl to reikia keisti įstatymus. Iš esmės aš už didesnį miesto dalyvavimą, gal tada būtų lengviau. Uosto tarybos posėdyje dėl teritorijų planavimo buvo susidariusi tikrai nejauki situacija.”
Uostininkams trūksta geležinkelių
Uosto taryboje svarstytas ir geležinkelių infrastruktūros išvystymo pietinėje bei šiaurinėje uosto dalyse 2012-2015 metais ir iki 2020 metų klausimas. Prognozuojama, kad kitąmet Klaipėdos uoste bus perkrauta 40 mln. t krovinių. Sparčiai auga krova pietinėje uosto dalyje, kur teritoriją nuomojasi 10 kompanijų. Tačiau šioje dalyje dar neišspręstos reikiamo gylio ir geležinkelių plėtros problemos.
Pietinėje uosto dalyje 2009 m. per parą reikėjo 2 000 geležinkelio vagonų, 2011 m. – 2,5 tūkst., prognozuojama, kad 2020 m. jų reikės apie 5 tūkst. Uostininkai pasigenda aiškios geležinkelio plėtros programos iki 2020-ųjų. Jie pageidavo, kad Uosto direkcija kartu su Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacija parengtų Klaipėdos geležinkelio mazgo plėtros programos papildymą iki 2020 m. Jų manymu, Uosto direkcija galėtų inicijuoti ekspertų grupės sudarymą, kuri užsiimtų susisiekimo ministro įsakymo projekto rengimu.
Tokiam pasiūlymui nepritarė E. Gentvilas. Jo manymu, ne Uosto direkcija turi organizuoti geležinkelių tiesimą ir pakviesti šiame procese dalyvauti AB „Lietuvos geležinkeliai”. Pastaroji bendrovė turėtų inicijuoti darbo grupės sudarymą. Uosto vadovas suabejojo, kad per numatomą 3 mėnesių laikotarpį būtų spėta viską parengti.
Pasak profesoriaus Vytauto Paulausko, skuboti terminai atsirado todėl, kad situacija pietinėje uosto dalyje per 2-3 metus dramatiškai pasikeitė. LKAB „Klaipėdos Smeltė” generalinis direktorius Rimantas Juška atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu krovinių į uostą nebus įmanoma atvežti ir išvežti, nebereikės ir didžiųjų projektų.
Tarybos posėdyje dalyvavęs UAB „Sweco Lietuva” vicepirmininkas Aidas Vaišnoras atkreipė dėmesį į tai, kad geležinkelių plėtros klausimus būtina derinti su Klaipėdos miesto taryba, nes ji turės pritarti poveikio aplinkai vertinimo programai. Anot jo, pirmiausia reikia suformuoti poreikių paketą. Jis taip pat abejojo tuo, kad per tris mėnesius galėtų atsirasti sprendiniai, nes įstatymai numato tam tikras procedūras.
„Toje darbo grupėje turi būti ir savivaldybės atstovų. Kitaip jūsų procesai stabtelės ten, kur jūs nesitikite”, – perspėjo V. Grubliauskas.
„Reikia keisti galiojantį susisiekimo ministro įsakymą dėl geležinkelių plėtros aplink Klaipėdos uostą. Esama geležinkelių sistema nebeužtikrina augančių uosto poreikių. Šiandien dar nėra problemos, bet ateityje iš tiesų dėl privažiuojamųjų geležinkelių kelių jos gali atsirasti.
Sutarėme, kad Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacija kaip iniciatorė kartu su Uosto direkcija bei „Lietuvos geležinkeliais” kitame Uosto tarybos posėdyje kitų metų kovo pradžioje pateiks pirminius siūlymus, kurie ateityje galėtų tapti pagrindiniais ministro įsakymo štrichais”, – spaudos konferencijoje konstatato E. Gentvilas.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Klaipėdos miesto savivaldybė žengia pirmuosius bendradarbiavimo su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistikos katedra žingsnius.
Uostamiesčio savivaldybėje pristatyti VGTU Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros magistro ir bakalauro studijų baigiamieji darbai Klaipėdos tema.
Šie darbai, tarp kurių – projektai “Vitės priemiesčio regeneracija centrinėje Klaipėdos miesto dalyje”, “Klaipėdos stočių terminalo urbanistinė-architektūrinė kompozicija”, “Teritorijos tarp Danės upės, Naujojo Sodo, Herkaus Manto g. detalusis planas”, uostamiesčio savivaldybėje bus eksponuojami iki vasario. Paroda skirta Pasaulinei urbanizmo (miestų planavimo) dienai, kuri minėta lapkričio 8 d.
Urbanistikos katedros vedėjo, Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėjo profesoriaus Algio Vyšniūno akis pastebėjo, kad studentų darbams parinkta ne visai gera erdvė, kad jie pabiri ir todėl šiek tiek nukenčia.
Eksponuojami studentų klaipėdiečių darbai,kuriuos jie darė pusę metų. Pasak profesoriaus, studentai iš Klaipėdos paprastai turi gerą pasirengimą. A. Vyšniūnas atkreipė dėmesį į tai, kad tuose darbuose nėra atsakymo į tai, kaip tai turėtų būti realiame gyvenime, taikomosios vertės jie neturi, tai – tik vizijos.
“Tai yra mokymo procesas, bet jis pakankamai pragmatiškas. Tai nėra savitikslis mokslas. Naudojami tikro urbanisto profesionalo įrankiai. Mūsų mokykla tuo ir skiriasi nuo Dailės akademijos, kur didelis dėmesys skiriamas formai, ten kitokio žanro architektai. Šiuo metu Lietuvoje painiojami du skirtingi dalykai – erdvių projektavimas ir teritorijų planavimas”,- parodos atidaryme kalbėjo A.Vyšniūnas.
Profesorius įsitikinęs, kad Klaipėda galėtų tikslingiau bendradarbiauti su VGTU Urbanistikos katedra, duoti konkrečių užduočių, kurias atliktų studentai. Šia puikia galimybe jau naudojasi Šiaulių miestas. “Manau,kad toks bendradarbiavimas būtų perspektyvus, nes studentams šiaip ar taip reikia daryti tokius darbus. Tik tą bendradarbiavimą reikėtų kaip nors įteisinti. Tikrai turėtume naudos – praktinės. Turėdami vizijas tose teritorijose galėtumėme rengti smulkius detaliuosius planus ir panašiai”, – sakė Klaipėdos savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Asmeninis architektų verslas kelia uostininkų nepasitenkinimą ir akvatorijoje skleidžia politinių ratilų. Viešos diskusijos apie bendrus miesto ir uosto valdžios siekius – tik klevo lapas skirtingiems tikslams pridengti.
Liberalų sąjūdžio Klaipėdos skyriaus nariams artimiausiu metu savo poziciją dėl uosto ekonomikos būtų pravartu išsiaiškinti už uždarų durų. Visuomenė tapo stebėtoja proceso, kai skirtingos viešai reiškiamos nuomonės teritorijų plėtros klausimais kala tarp politikų pleištą.
Liberalų sąjūdžio ideologas Eugenijus Gentvilas, kuriam patikėta tvarkyti uostą ir kuris pagal pareigas pavaldus partijos pirmininkui susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui, prakalbo apie veiklos trukdžius ir architektų spaudimą. Nors pavardžių jis nemini, pasigilinus į pretenzijas aiškėja, kad įvairius miesto projektus svarstančios Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) užnugaryje šmėžuoja mažiausiai du jo partijos kolegos – meras Vytautas Grubliauskas ir tarybos narė Ramunė Staševičiūtė, vadovaujanti Teritorijų planavimo komitetui.
Anksčiau nesutarimų būta dėl trijų Baltijos prospekto sankryžų, kurių statyba yra sudedamoji būsimo keleivių ir krovinių terminalo dalis. Projektą, vertinamą 300 mln. litų, stabdo ir brangina savivaldybės specialistų užgaidos vietoj tunelių statyti iškeltas estakadas, kad įvažiuojantieji į miestą matytų Kuršių nerijos panoramą. Trejus metus uosto direkcija rengia ir negali patvirtinti Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Klasco” teritorijos detaliojo plano. O šiuo metu ietys susikryžiavo dėl daugiau kaip 100 mln. litų kainuosiančio naujo muzikinio teatro vietos, nes dabartinis pastatas Danės gatvėje miesto centre – avarinės būklės.
Teatras ant vandens
Prieš keletą metų Vyriausybės nutarimu, Klaipėdos savivaldybei pritariant, iš uosto plano ištrinta įmonės „Laivitė” teritorija vieniems klaipėdiečiams tapo kultūrinių fantazijų poligonu, kitiems – verslo rakštimi.
Uoste turto nusipirkusios bendrovės „Memelio miestas” savininkų planus sustabdė nekilnojamojo turto krizė. Danų pasiūlyta kvartalo vizija dar nepriėjo detaliojo plano etapo, nes investicijoms neturima pinigų. „Memelio miestas” prieš porą metų prašė leidimo krauti grūdus, bet raginanti kuo greičiau imtis statybų savivaldybė tokio leidimo nebedavė. Bendrovės vadovas Darius Anužis teigia, kad iš uosto veiklos norėta užsidirbti projektavimo darbams. „Nedavė tai nedavė krovos leidimo. Išgyvename iš patalpų nuomos. Praktinių veiksmų neatliekame, tik paruošiamuosius planavimo arba, kitaip tariant – protinius, darbus. Dar ne metas pradėti statybas. Uostamiesčio rinka nepajėgi priimti tokio didelio objekto. Biurų ir visuomeninių patalpų yra į valias, todėl statyti kvartalą vaiduoklį būtų neprotinga”, – apie sąstingio priežastis LŽ kalbėjo D.Anužis.
Pasak jo, kvartalo puošmena pagal danų sukurtą viziją turėtų tapti visuomeninės kultūrinės paskirties objektas, kuriam vieta numatyta prie Šiaurės rago Danės krantinėje. „Kaip normalus tortas neįsivaizduojamas be papuošimo, taip miesto kvartalas – be žmonių traukos vietos. Mes norime surasti aukso vidurį, kad sutilptų ir komercinės patalpos, ir kultūra, ir menas”, – dėstė „Memelio miesto” atstovas. Bet paklaustas, kaip sureagavo, kai LASKAO paskelbė šios organizacijos inicijuoto konkurso muzikinio teatro vietai parinkti laimėtoją, siūlantį pastatą iškelti virš akvatorijos prie „Memelio miesto” teritorijos, D.Anužis prisipažino: „Buvau nustebęs, kad pastatą suprojektavo akvatorijoje. Ruošiantys konkurso sąlygas architektai manęs klausė, ar neprieštarautume, jei įtrauktų „Memelio miesto” teritoriją kaip konkurso užduotį. Sutikau ir apsidžiaugiau. Nes tai būtų sudedamoji mūsų komplekso dalis.”
Architektai rodo polėkius
E.Gentvilas sako Lietuvoje nedirbęs tuo metu, kai „Laivitės” teritorija pakeitė paskirtį – tam būtų karštai prieštaravęs.
Nepritarė tokiam sprendimui ir tuomečiai uosto vadovai, bet į jų protestus Susisiekimo ministerija net nekreipusi dėmesio. Dabar, kai aiškiai matyti, kad pasirinkta teatro ant vandens vieta neatitinka teisės aktų nuostatos dėl krantinių, apibrėžtų Nacionalinio saugumo ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymuose, valdžios institucijos turėtų situacija susidomėti.
„Negali būti trukdoma vykdyti uostui tiesioginių funkcijų. Juk „Klasco” šalia 19-20 krantinių planuoja intensyvinti veiklą. Tačiau kai kurie architektai šiandien Klaipėdoje daro viską, kad sutrukdytų uosto plėtrai, ir ieško būdų, kaip panaudoti uosto teritorijas. Anksčiau uostas ir miestas sutarė, kad reikia „Klaipėdos laivų remonto” teritorijoje atverti priėjimą prie marių. Tai kodėl nebuvo atsiklausiama teritorijos nuomininkų kairiajame Danės krante, ar jie neprieštarautų teatro vietai? O kodėl negalima statyti teatro prie piliavietės? Kas rengė tas konkurso sąlygas?” – piktai kalbėjo E.Gentvilas. Pasak jo, direkcija dėl šio konkurso, į kurio atrankos komisiją pirmininku buvo įtrauktas meras V.Grubliauskas, parašė griežtą laišką Lietuvos architektų sąjungai, Kultūros, Susisiekimo ministerijoms, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui bei Klaipėdos miesto savivaldybei.
„Architektų fantazijų mes jau prisižiūrėjome. Dabar kai kurių jų neįmanoma įgyvendinti. Klaipėdoje yra architektų, kurie netramdomi reiškia meninius polėkius, nieko bendro neturinčius su realybe. Direkcijos pozicija – neleisti pažeisti įstatymų ir architektų fantazijoms vešėti ten, kur jos negali vešėti”, – reiškė emocijas uosto vadovas.
Prieštaringas bendrasis planas
Į E.Gentvilo užduotus klausimus atsakymų toli ieškoti nereikia. Konkurso sąlygas vasarą, kai LASKAO dar vadovavo R.Staševičiūtė, parengė Klaipėdos miesto architektai. Vėliau patys dalyvavo šiame konkurse ir patys išrinko nugalėtoją, vieno iš saviškių – Edmundo Andrijausko architektų biuro – darbą. Tarp komisijos narių, aišku, buvo ir R.Staševičiūtė.
Jos aktyvumas Teritorijų planavimo komitete uostininkus stebina, ypač tais atvejais, kai planavimo darbus atlieka ne Klaipėdos bendrovės, o, pavyzdžiui, Kauno bendrovė „Pramprojektas”.
E.Gentvilas pripažįsta, kad teatras – tai paskutinis kantrybės taurę perpildęs lašas, nes jis jau seniau jautęs Klaipėdos architektų spaudimą uostui. Šiemet birželį esą bandyta sužlugdyti „Klasco” plėtros planus, nes pradėtas stabdyti detalusis planas.
Projektą pataisius, kiek įmanoma, pagal Teritorijų planavimo komiteto rekomendacijas ir rengiantis dar kartą teikti savivaldybei, LASKAO ekspertų taryba, kuriai pirmininkavo muzikinio teatro vietos parinkimo konkurso nugalėtojas E.Andrijauskas, spalio mėnesį antrą kartą išsakė nepritarimą planavimo sprendiniams. Ir tokia pozicija visiškai dėsninga – architektai šioje uosto dalyje jau nebemato uosto.
Ekspertų taryba teigia, kad nutarta nepritarti „Klasco” nuomojamo žemės sklypo detaliojo plano sprendiniams, nes numatomi statyti objektai esą nedera su Klaipėdos miesto istorinės dalies architektūrine aplinka; netinka aklinos tvoros, reikia estetikos; trūksta įstatymų reikalaujamo želdinių kiekio (10 proc. teritorijos); per siauri miesto gatvių ašyse numatyti vizualinių ryšių koridoriai ir panašiai.
Nutarimo reziumė: „Atkreipti Klaipėdos miesto savivaldybės dėmesį į Bendrojo plano p.7.12, kuriame teigiama, kad „planuojant Vitės kvartalą <…> tikslinga keisti teritorijų funkcinę paskirtį, atsisakant sandėliavimo ir gamybinės veiklos”.
Nesusikalba tarpusavyje
Naujasis LASKAO pirmininkas architektas Vaidotas Dapkevičius LŽ patikino, kad muzikinio teatro vietos parinkimo konkursas atitiko savivaldybės poreikius, kuriuos esą išreiškė ir už E.Andrijausko teatro modelį balsavęs meras V.Grubliauskas.
„Sprendimą dėl konkurso nugalėtojo priėmė konkurso komisija, o nepriklausomi recenzentai komisijos kompetenciją įvertino kaip neabejotiną. Komisija jokių pastabų dėl nugalėtojų darbų tolesnio įgyvendinimo nepateikė. Dauguma darbų „Memelio miesto” teritoriją įvertino kaip tinkamiausią teatrui. Pirmų dviejų prizinių vietų laimėtojų darbai, kurie siūlė pastatą prie vandens, sutapo su daugumos konkurso viešos ekspozicijos lankytojų išreikšta nuomone. Manau, kad konkurso rezultatai rodo bendrą visuomenės ir specialistų poziciją. Konkurso tikslas (išrinkti tinkamiausią teatro pastatui vietą mieste viešo konkurso būdu) ir vienas iš bendrajame miesto plane numatytų tikslų pasiektas. Ta vieta – teritorija Danės upės žiočių dešinėje”, – aiškino V.Dapkevičius.
Jis įžvelgia ir įstatymų užkardas, apie kurias kalba E.Gentvilas, bet mano, kad jas iki derybų su konkurso laimėtoju ir architektūrinio projektavimo įmanoma pralaužti. „Mano asmenine nuomone, esant tokiai situacijai, kai komisijos sprendimu buvo pasirinkta vieta sklypo formavimui – uosto akvatorijos dalis, iki viešųjų pirkimų procedūros detaliajam planui rengti privalo būti priimtas galutinis sprendimas, ar, išreiškiant visuomenės valią, žiemos uosto dalis gali tapti žemyninės dalies tąsa. Šiuo atveju prireiktų politinės valios ir bendro sutarimo tarp šalies, miesto valdžių, specialistų ir uosto direkcijos atstovų dėl uosto ribas nustatančių dokumentų tikslinimo.
Apsisprendus kitaip, svarstytinas ir teatro pastato atsiradimas toje pačioje Danės žiočių teritorijos žemyninėje dalyje, tačiau taip pat arčiau vandens. Toks pasiūlymas buvo pateiktas antros vietos laimėtojų darbe. Tada, kai bus bendras, neprieštaraujantis įstatymams sutarimas dėl konkrečios sklypo vietos, konkurso metu parinktoje Danės žiočių teritorijoje bus galima planuoti tolesnius detaliojo plano rengimo žingsnius. Matau, kad tokios sąvokos kaip „spaudimas” kyla tiek uosto vadovams, tiek ir architektams. Tai požymis, kad nevyksta demokratiškos diskusijos”, – teigia LASKAO valdybos pirmininkas V.Dapkevičius.
Diskusijų šiemet būta, tik kas iš jų? Gegužę uosto valdžios iniciatyva surengtas tarptautinis forumas „Miestai ir uostai: bendro kelio beieškant”, kurio tikslas – didinti Klaipėdos uosto konkurencingumą ir tenkinti bendruomenės poreikius. E.Gentvilas ir V.Grubliauskas pasirašė rezoliuciją, kurioje pažymima, kad „būtina didinti Klaipėdos uosto ir savivaldybės bendradarbiavimą per įvairius šių valstybės institucijų ir įmonių valdymo modelius, rengti su uostu ir jūriniu verslu susijusius įstatymus, siekti, kad uosto vykdomi socialiniai projektai būtų susiję su jūriniais akcentais, jūrine kultūra, jūriniu kultūros paveldu ir jūrinėmis tradicijomis”.
Siūlo iškelti krovą
Architektas E.Andrijauskas, dėl kurio parengto darbo šįkart pažiro uosto vadovybės kritika, LŽ teigė, kad esą visai natūralu, jog ieškant konsensuso pirmiausia visos šalys išsako savo pozicijas, netgi jei jos iš pradžių atrodo ir nesuderinamos. Miesto architektų nuostata, kad miestas turės atsiverti į marias galbūt platesniu ruožu, nesanti nei nauja, nei stebinanti.
„Turime siūlyti miestui ir valstybei geriausią, mūsų manymu, vietą teatrui statyti konkurso stadijoje, net jeigu būtume siūlę privačią teritoriją ar Kairių poligoną. Tai, kad „Laivitės” įlanka yra uosto įstatymo reguliuojama teritorija, tereiškia viena: visoms šalims apsisprendus ten (beje, miesto administracinėse ribose) statyti teatrą, bus būtinas įstatymo pakeitimas – kaip jau 2008 metais jis buvo pakeistas, apsisprendus „Laivitės” teritoriją perduoti miestui, atsisakyti joje gamybos ir krovos”, – pažymėjo E.Andrijauskas.
Paklaustas, kodėl vietos spaudoje pareiškęs nuomonę, kad „uosto direkcija prieštaravimų dėl teatro statybos neturi”, sakė, kad ją susidarė aptariant konkurso rezultatus. Diskusijoje spalio 27 dieną dalyvavę ir uosto direkcijos atstovai. Tačiau E.Andrijauskas pakartojo aiškinamajame projekto rašte išdėstytą mintį, kad plėtojant projektą svarbiausia bus miesto susitarimas su uosto direkcija ir „Memelio miesto” teritorijos nuomininkais.
O dėl LASKAO ekspertų vetuoto bendrovės „Klasco” teritorijos planavimo dokumento E.Andrijauskas savo įtakos nesureikšmino. Jis sakė, esą Ekspertų tarybos sprendimas – kolegiali nuomonė, todėl ją komentuoti nebūtų etiška. O ji remiasi bendrojo plano siekiamybe gamybą miesto centre riboti.
„Nuo savęs tik galiu pridurti, kad taršos ir triukšmingos uosto veiklos atsisakymas centrinėje miesto dalyje yra natūralus dalykas, vykstantis Europos ir pasaulio miestuose jau ne vieną dešimtmetį. Kokiu būdu kompensuoti krovos potencialo praradimus, žinoma, yra sudėtingas ir ilgas procesas. Tam tikslui pasiekti uostui numatytos rezervinės teritorijos, planuojamas giliavandenis uostas, ieškoma galimybių efektyviau panaudoti turimas ar planuojamas teritorijas ne tokiose jautriose vietose, koks yra Klaipėdos senamiestis”, – aiškina E.Andrijauskas.
Architektai turėtų matyti, kad mūsų valstybės nuostatos uosto klausimais neatitinka Europos miestų pozicijos – už atlaisvintas senamiesčių teritorijas suteikti krovos kompanijoms naujos erdvės. Lietuvos sprendimai keičiasi sulig kiekvienais rinkimais į Seimą. Juk visai neseniai Susisiekimo ministerija nutarė atsisakyti ankstesnės Vyriausybės užduoties pasistatyti giliavandenį uostą prie Klaipėdos.
Bendrovės „Klasco” veiklą nuo žiemos uosto krantinių per artimiausius dešimtmečius perkelti nebus kur – rezervinių teritorijų giliausioje savo dalyje uostas paprasčiausiai nebeturi.
Pasigedo žvilgsnio į ateitį
E.Gentvilas sako taip pat esantis miestelėnas, kaip ir architektai, tačiau esą nedera kirsti šakos, ant kurios visi sėdi. „Tam, kad būtų nutiesta Minijos gatvė, uosto direkcija šiemet skyrė 8 mln. litų, kitais metais duos dar septynis. Ar siaurinant uosto veiklą neatsitiks taip, kad miestas turės kompensuoti uostui už prarastas pajamas?” – klausė E.Gentvilas. Tačiau jis sakė neprieštarausiantis, jeigu teatras atsirastų kitoje „Memelio miesto” teritorijos dalyje – arčiau Danės upės. O krantinės turi būti naudojamos pagal paskirtį ir uždirbti pinigus. Joms rekonstruoti, „Laivitės” tuomečiams savininkams prašant, prieš penkmetį esą buvę investuota 18 mln. litų.
Bet „Memelio miesto” vadovas D.Anužis teigia, kad jas naudoti krovai nebūtų įmanoma be papildomų išlaidų. „Buriuotojai sako – steikite čia dar vieną jachtklubą. Tačiau jachtų dar greitai nebus tiek, kad užpildytų abu veikiančius Klaipėdos jachtklubus ir dar mūsiškį. Tas kaušas, į kurį architektai teatrą „tupdo”, ganėtinai sudėtinga laivybai vieta. Krantinės neapsaugotos nuo vėjų, paprastai rudenį čia įsiūbuoja aukštą bangą. Srovė iš Danės vagos užsisuka ir visko iš uosto prineša – netgi 700-800 kilogramų atmušų. Nežinau, kiek uosto direkcija anksčiau investavo į dvi krantines, bet gruntas po jomis smenga, projektinių gylių nepasiekta – galime švartuoti laivus tik iki 3 metrų grimzlės ir prieš kiekvieną burlaivių regatą valome krantinių prieigas”, – sako „Memelio miesto” vadovas.
Tačiau D.Anužis, remiantis teatro ant vandens idėją, kritiškai vertina Klaipėdos architektų darbus ir mano, kad nieko neatsitiks, jeigu diskusijos truks dar metus ar kelerius. Forsuoti tokio projekto esą nereikėtų, nes mūsų architektai į ateitį žvelgią ne itin toliaregiškai. Jeigu norima, kad muzikinio teatro pastatas reprezentuotų Klaipėdą kaip modernios visuomenės miestą, tai vizijų autoriai, D.Anužio nuomone, galėtų pasidomėti, pavyzdžiui, Kopenhagos teatro ant vandens technologijomis. Ten pastato projektavimas uosto akvatorijoje turėjo kitą prasmę – parodyti, kaip galima panaudoti ne tik vėjo, bet ir vandens energiją. O juk Europos Sąjunga siekia, kad po 2025 metų kiekvienas didelis visuomeninės paskirties objektas naudotų vidinius energijos šaltinius, todėl ir naujo muzikinio teatro norintiems klaipėdiečiams architektai, jo manymu, turėtų siūlyti pažangias idėjas.
VIDA BORTELIENĖ
„Lietuvos žinios”
Šaltinis: "Lietuvos žinios"
Vilniaus Gedimino technikos universiteto doktorantės Eglės Truskauskienės studija apie Klaipėdos uosto plėtrą, perspektyvą bei palyginimas su kitais Baltijos uostais. Akademinis žvilgsnis Klaipėdoje fiksuoja kiekybinę, bet ne kokybinę pakrantės plėtrą.
„Akivaizdu, kad Klaipėdos uosto pakrančių ilgis yra pats didžiausias iš visų Baltijos uostų, nors pagal krovos darbus ji tik penkta. Tokį didelį ilgį būtų galima sieti su tuo, kad naudojamas gana siauras pakrantės ruožas. Vis dėlto Gioteborgas, net ir išsidėstęs trumpesnėje pakrantės atkarpoje, uosto veiklai naudoja mažesnį plotą. <…>
Ieškant perspektyviausių Klaipėdos uostamiesčio urbanistinės plėtros krypčių, svarbu dar kartą žvilgterėti į pakrančių naudojimo efektyvumo tyrimą. Pagrindinės kompanijos, vykdančios krovos darbus ir perkraunančios daugiau kaip 90 proc. krovinių Klaipėdos uoste, yra: „Klaipėdos nafta“, „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ (KLASCO), „Bega“, „Klaipėdos Smeltė“ ir „Klaipėdos terminalo grupė“. Šios įmonės užima tik 29 proc. visos 623 ha teritorijos ir 38 proc. (iš 27 022 m) bendro krantinių ilgio. Likusią 71 proc. uosto dalį užima aptarnaujančios tarnybos, keltų ir jų prieigų teritorijos, kruizinių laivų terminalai, laivų remonto dirbtuvės ir kitos krovos kompanijos. Dalis šios veiklos būtina, kad būtų užtikrintos uosto funkcijos. Vis dėlto didžiąją dalį užima krovos kompanijos, todėl akivaizdu, kad teritorija naudojama neefektyviai, o užimami plotai visiškai neadekvatūs veiklos užmojams.”
Visas Eglės Truskauskienės straipsnis:
http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol33_no4_211-224_truskauskiene.pdf
EGLĖ TRUSKAUSKIENĖ
VGTU Urbanistikos katedra
„Teatras uoste? Niekada”, – paklaustas apie ambicingą naujojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ant vandens projektą, laimėjusį vietos parinkimo konkursą, sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas. „Niekada nesakyk niekada”, – replikuoja projekto rengėjai.
Uosto direkcija Kultūros bei Susisiekimo ministerijoms, Klaipėdos savivaldybės administracijai, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui (KVMT) ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijai (LASKAO) adresavo raštą, kuriame akcentuoja, kad nepritaria laimėjusiam projektui, nes jo galimybė nesiderina su šalies įstatymais, ir siūlytų pakartoti architektūrinį-urbanistinį konkursą naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato statybos vietai išrinkti, pakoregavus jo sąlygas.
Konkurso rengėjai – KVMT ir LASKAO – savo ruožtu argumentuoja, kad laimėjęs projektas nėra teritorijų planavimo dokumentas, greičiau – akstinas diskutuoti.
Žinia, praėjusią savaitę vertinimo komisija, vadovaujama miesto mero Vytauto Grubliausko, konkurso nugalėtoju paskelbė projektą „Miesto siela”.
Jį sukūrę klaipėdiečiai architektai Edmundas Andrijauskas, Ramūnas Amšiejus, Mantė Černiūtė-Amšiejienė, Rolandas Rakevičius, Andrius Jašinas bei Aurimas Baužys naujam teatro pastatui pasiūlė vietą buvusioje įmonės „Laivitė” akvatorijoje – įlankoje tarp Šiaurės rago ir Žiemos uosto. Autoriai akcentavo, kad teatro ant vandens idėja suteikia plačias galimybes įgyvendinti išskirtinį architektūrinį sprendimą, o drauge – ir pretenduoti sukurti naują visos šalies įvaizdžio ženklą.
Prasilenkia su įstatymais
„Tokiam projektui niekada nepritartume, nes tai pažeidžia daugelį įstatymų, pirmiausia – Uosto įstatymą, antra vertus, Strateginę reikšmę Lietuvos nacionaliniam saugumui turinčių objektų įstatymą. Kiekviena krantinė yra toks objektas”, – teigė E. Gentvilas, akcentavęs, kad tai nėra jo, kaip miesto Tarybos nario ar asmeninė nuomonė.
Pokalbininko įsitikinimu, konkurso sąlygų rengėjai jose turėjo nurodyti vietas, kuriose galima statyti teatrą, tačiau uostas nesąs viena iš jų.
„Kodėl nekilo mintis siūlyti kaip vietą teatrui Kairių poligono, bendrovės „Klaipėdos Smeltė” teritorijos arba privataus kieno nors sklypo? Todėl, kad teatro projektas – kai kurių architektų bandymas siaurinti uosto teritoriją ir įkelinėti koją su savo vizija, kuri niekada nebus įgyvendinta, nes čia turėtų vykti uostinė laivybos ir komercinė veikla”, – sakė uosto vadovas.
Anot E. Gentvilo, konkurso sąlygos su uosto direkcija nebuvo derinamos – esą tik pranešta, kada vyks baigiamasis konkurso posėdis, ir paprašyta deleguoti savo atstovą.
„Mūsų atstovė pasakė, kad uosto teritorija ir akvatorija turi būti naudojama pagal įstatymo nustatytą paskirtį. Į tai niekas nereagavo, ir laimėtoju paskelbtas projektas, numatantis statyti teatrą uosto akvatorijoje, kur pagal galiojančius įstatymus vyksta laivyba, o krantinėse – krova, nors ir ne nuolat, – teigė pokalbininkas. – Žmonės ėjo į labdaros koncertą, aukojo premijų fondui, o premiją norima atiduoti projektui, kuris niekada nebus įgyvendintas.”
Džiaugiasi diskusija
LASKAO valdybos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius savo ruožtu akcentavo, kad projektas nėra planavimo dokumentas, o teisinius dalykus galima koreguoti, jeigu tik tam yra politinės valios. O svarbiausia esą, kad pavyko sukelti diskusiją apie naujo kultūros objekto poreikį.
„Tai darėme viešai, kreipėmės į visas institucijas, kad jos pareikštų savo nuomonę svarstymų metu. Nenorėjome užbėgti už akių”, – teigė pokalbininkas, pastebėjęs, kad šioje situacijoje susiduria du strateginės reikšmės objektai: uostas ir teatras, tad valstybė, atsižvelgusi į visuomenės bei specialistų nuomonę, galės pasirinkti prioritetinį. „Ar ateičiai svarbiau krantinės gabalas, tinkamas švartuoti jachtoms, turi parodyti viešasis interesas”, – mano V. Dapkevičius.
Jam antrino ir KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys – anot jo, uosto direkcijos išreikšta pozicija yra natūrali įvykusio konkurso tąsa.
„Konkurso rezultatas neteigia, kad būtent šioje vietoje bus statomas naujas teatras. Jo metu buvo parinkta vieta, dalyviai kėlė siūlymus sutinkamai su konkurso sąlygomis. Rezultatas nieko niekam neįpareigoja. Kita vertus, faktas, kad penki iš šešių dalyvių mato teatrą, reprezentacinį regiono traukos objektą, prie vandens, galėtų būti neignoruojamas, – sakė R. Kaubrys. – Jokia miesto teritorija kaip galima naujo objekto atsiradimo vieta nėra eliminuojama. Jeigu Uosto direkcija mano, kad įgyvendinti jį – visiškai nerealu, tai – jos pozicija. Galimos tolesnės diskusijos su visomis suinteresuotomis institucijomis.”
Anot vadovo, konkursas nebuvo surengtas staiga: visi klausimai buvo derinami su Klaipėdos savivaldybės administracijos bei Kultūros ministerijos specialistais.
„Geriau vėliau nei blogai”
Edmundas ANDRIJAUSKAS, konkursą laimėjusį projektą parengusios architektų grupės narys
Gaila, kad sulaukėme kategoriškų pareiškimų tik dabar, kai jau įvyko konkursas. Kita vertus, nuo kažko reikia pradėti – pats laikas kalbėtis iš esmės. Realizavimo tempai ir galimybės priklausys jau nuo miesto valdžios, uosto direkcijos ir kitų suinteresuotų institucijų pozicijos. Niekada nesakyk niekada: laikas eina, įstatymai keičiasi. Geriau turėti teatrą vėliau, bet tokioje vietoje, kuri bus geriausia jam ir miestui. Lengviausia būtų pastatyti teatrą prie Jakų žiedo, bet ar reikia? Jau turime Žvejų rūmus Taikos prospekte – beje, dydžiu pastatas panašus į teatrą, – ar jie padarė ir daro daug įtakos miesto tapatybei?
„Miestas turi būti gyvas”
Darius ANUŽIS, bendrovės „Memelio miestas” direktorius
„Memelio miestas” yra multifunkcinės paskirties teritorija, čia planuojama ir gyvenamoji, ir visuomeninės paskirties statyba, o dalį jos ketinama skirti kultūrinės paskirties objektams. Šitaip siekiama užtikrinti, kad kvartalas bus gyvas, pulsuojantis – juk visi norime gyventi mieste, kur gyvenimas jeigu ne kunkuliuoja, tai bent jau nesustoja. Nugalėtojų projekte numato teatrą statyti ne mūsų įmonės valdomoje teritorijoje, o šalia jos. Organizuodama konkursą, Architektų sąjunga paklausė mūsų, ar prieštarautume, jeigu mūsų teritorija būtų įtraukta į konkursą, atsakėme – ne, juolab kad ir patys galvojame apie tokio objekto statybas. O jeigu pradėčiau entuziastingai reikšti nuomonę, kokia gerą vietą numato laimėjęs projektas, vėl pasigirstų kalbų, kad viskas nupirkta, apmokėta, kad mūsų kompanija užsiima lobizmu, nors taip tikrai nėra.
„Norus formuokime iš galimybių”
Rimantas CIBAUSKAS, naujo Klaipėdos muzikinio teatro statybų iniciatyvinės grupės pirmininkas
Džiugu, kad naujo teatro reikalai pajudėjo, tačiau, mano nuomone, renkantis tinkamą vietą, reikėtų paanalizuoti, kokių realių galimybių turime, koks juridinis pagrindas galioja vienai ar kitai teritorijai. Antraip rizikuojame įklimpti begalinėse diskusijose. Žinoma, jeigu teatro norėtume 2025-aisiais, galime sau leisti ginčytis, tačiau, jeigu kalba eitų apie šį dešimtmetį bei artėjantį naują Europos Sąjungos programavimo laikotarpį, turėtume elgtis konstruktyviau – šitaip sutaupysime ne tik laiko, bet ir finansų. Kaip ir anksčiau, pasisakyčiau už skverą prie bendrovės „TEO LT” pastato – tai yra valstybinė žemė, tad dėl jos nekiltų problemų.
VALERIJA LEBEDEVA
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Netrukus klaipėdiečiai galės pateikti savo nuomonę dėl Skulptūrų parko ateities vizijų. Praėjusį penktadienį jas pristatė trys profesionalių architektų grupės. Jų manymu, parkas galėtų būti muziejus, labirintas arba judėjimo tam tikromis kryptimis vieta.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejui nuo 2005 metų pavesta rūpintis Skulptūrų parko restauracija. Šiuo metu muziejus įgyvendina dvimetį projektą. Šiemet muziejaus mansardoje surengta pirmoji Skulptūrų parko istorinių nuotraukų paroda, rugsėjį organizuota konferencija, kurioje atspindėtos parko istorinė ir menotyrinė dalys.
Spalio 14-16 d. vilniečių architektų grupė „Archicechas”, įgyvendindama muziejaus direktoriaus Jono Genio idėją, organizavo kūrybines dirbtuves, skirtas parko ateičiai. Viziją kūrė architektai bei universiteto dėstytojai. Jiems suformuluota užduotis: neatsižvelgiant į finansines bei technines galimybes sukurti parko viziją – koks jis galėtų būti ateityje. Per tris dienas tai padaryti buvo tikras smegenų šturmas.
Vienos grupės idėja – parkas turi pereiti iš visiško chaoso į griežtą tvarką, t. y. į muziejų, turintį ekspoziciją, į kurį būtų grąžinti kryžiai iš Kalvystės muziejaus. Žmogus, atėjęs į parką, galėtų susipažinti su kalvystės istorija toje pačioje vietoje, kurioje kažkada ir stovėjo kryžiai.
Kita grupė pasirinko labirinto idėją – buvo atsižvelgta į tai, kad parke yra buvusios kapinės. Mąstyta, kad žmogus, vaikščiodamas labirintu, atrastų ant skaidrių plėvių pateiktą informaciją. Pasiūlyta palikti visiškai laisvą priėjimą prie skulptūrų pasirenkant tam tikrą dangą.
Trečia grupė siūlo padaryti parką, kuriame būtų judama istorinių atodangų takeliais. Šios grupės atstovai sako, kad dabar parkas serga šizofrenija, kurios požymiai – susidvejinimas, visiškas nesusikalbėjimas. Tą problemą turėtų išspręsti parko lankytojų judėjimas tam tikromis kryptimis.
Atminties animacija
Taip savo darbą pavadino pirma grupė, kurį pristatė architektas Aurimas Baužys. Atkreipiamas dėmesys, kad dabar Skulptūrų parke skirtingi objektai turi nevienodą meninį krūvį: čia ir kapinės, ir meninės skulptūros, ir monumentai. Dabar parkas yra tarsi dvigalvis, o turėtų būti vienas bendras organizmas. Jo centre turėtų būti vieta, aiškinanti istoriją, t. y. ekspozicijai skirtas pastatas, galintis tapti traukos centru.
Parke būtų keli maršrutai, kurių vienas turėtų meninį krūvį, kitas vestų į rimties alėją ir būtų skirtas istoriniam sluoksniui suvokti. Siūloma takelį, vedantį į rimties alėją, gilinti. Kalnelius parke reikėtų traktuoti kaip pilkapius. Išsibarstę monumentai būtų perkeliami arčiau alėjos ir atsidurtų tarsi vienoje sistemoje. Alėjoje ir pilkapiuose užrašais būtų įamžinti istoriniai įvykiai. Memorialas būtų dinamiškas ir tęstinis – liktų vietos ir naujiems įvykiams.
Tam, kad meninės skulptūros būtų geriau suvokiamos, siūloma prie jų daryti „inkliuzus”, medžius vietomis retinti.
Be to, galėtų atsirasti aktyvi žaidimų zona teniso kortuose ir krepšinio aikštelėje, mažas amfiteatras, nedidelė scena, turint omenyje, kad netoli yra Menų fakultetas. Šios kūrybinės grupės narių manymu, Skulptūrų parkas neturėtų apsiriboti vien dabartine teritorija, būtų aviras ir galėtų tapti miesto parku.
Ženklų animacija
Taip pavadintas II grupės darbas, kurį pristatė Inga Urbonaitė. Šios grupės autoriai taip pat atkreipė dėmesį į dabartinio parko konfliktiškumą – ir senos kapinės, ir naujesnis kultūrinis sluoksnis, trumpai tariant, karaliauja chaosas. Be to, priartėjama ir prie nepagarbos ribos, turint omenyje apleistą stadioną ir kt.
Šios grupės kūrėjų manymu, parkas dabar yra tranzitinė vieta, tad reikėtų pagalvoti, ką padaryti, kad žmonės jame norėtų ilgiau užsibūti.
Alėjos šiuo metu nėra pakankamai išreikštos, nėra simbolinių vartų. Galėtų būti įprasmintas įėjimas į parką iš M. Mažvydo alėjos. Kūrėjai siūlo daryti parke funkcinį zonavimą. Kapines rekomenduojama palikti kaip sakralinę tyliąją zoną, įrengti labirintą, padaryti švieselių kilimą.
Skulptūros būtų aktyvi kultūrinė zona. Beje, parke turėtų atsirasti vietos ir „neapgyvendintoms” skulptūroms, ir dinamiškoms naujoms skulptūroms, kuriomis būtų galima laipioti, kad miestiečiai galėtų išlieti energiją.
Šiuo metu judėjimas parke yra stichiškas. Pasak I. Urbonaitės, būtų įdomu atsisakyti takų ir pereiti pie laisvo judėjimo parke, ir kiekvienas lankytojas pats „kalbėtųsi” su skulptūromis.
Muziejus po atviru dangumi
III grupės darbą „Istorinis parkas – muziejus po atviru dangumi” pristatė Vitalijus Jankūnas ir Romas Marčius. Jie nustebo, kad parke yra 116 skulptūrų, ir mano, jog reikėtų taip padaryti, kad visos jos būtų „skaitomos”, o ne tik 16, kaip yra dabar. Beje, 8 skulptūrų vietas reikėtų pakeisti. Naktį skulptūros galėtų būti apšviečiamos iš po žolės, tai suteiktų joms savotiškos mistikos.
Jie siūlo parką suskirstyti į 4 dalis: aktyviąją, meno, rimties ir karių kapus palikti istorijai. Šie architektai pasigedo viešų pasibuvimo erdvių. Jiems norėtųsi išspręsti dviratininkų ir moterų su mažais vaikais konfliktus, dviračių takas, jų manymu, turėtų būti kur nors šalia. Jie mano, kad reikia išvalyti parko teritorijoje esančius nekokybiškus medžius, kai kuriuos jų išgenėti, kad neužstotų skulptūrų, Liepų gatvės gyvatvorę sunaikinti, kad parkas labiau kviestų žmones, būtų šviesesnis ir jaukesnis. Kapinių jie siūlo neakcentuoti.
Pasak šios grupės kūrėjų, parkas turėtų veikti ištisus metus. Pavyzdžiui, stadione žiemą galėtų būti čiuožykla po atviru dangumi.
Kaip svarbų akcentą jie pateikia ir kraštovaizdį, siūlo praturtinti želdinius, kurių koncepcija dabar nesuprantama, daryti minkštus takus, atiduodant duoklę kapams žaisti su aukštesne, žemesne žole. Šios grupės autoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva turi parkų, bet neturi sodininkų. Ir vis dėlto jie siūlė parke padaryti žydinčias pievas, nebūtinai po medžiais sodinti levandas, galima ir gėles, kurios geriau auga. Šie architektai siūlo sutvarkyti ir apleistus studentų miestelio laukus.
Kviečia į diskusiją
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė kviečia visuomenę į diskusiją siekiant kurti ne realią parko viziją, t. y. spręsti, kur turi atsirasti koks suolelis, o jo mentalinę, t. y. idėjų istoriją.
Kūrybinių dirbtuvių metu parengti penki planšetai bus kabinami įvairiose miesto vietose, kad klaipėdiečiai galėtų susipažinti su architektų idėjomis. Jos bus viešinamos ir interneto svetainių puslapiuose, ir miesto dienraščiuose.
DALIA BIKAUSKAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Kas, jei ne mes? Ko gero, tokiu principu vadovaujasi architektas Vaidotas Dapkevičius. 35-erių klaipėdiečio, trejiems metams į savo rankas perėmusio Klaipėdos apskrities architektų bendruomenės vėliavą, entuziazmo galėtų pavydėti ne vienas. Vaidotas prisipažino, jog labai džiaugtųsi, jei kartu su kolegomis organizuojami vieši renginiai įtrauktų kuo daugiau klaipėdiečių, įkvėptų būti neabejingiems, skatintų diskutuoti, koks turėtų būti Klaipėdos veidas.
Ekskursija po areną
– Kaip manote, jei gatvėse pasiteirautume klaipėdiečių, kas yra toji Architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija ir ką ji veikia, kokie būtų šios apklausos rezultatai?
– Iš tiesų būtų labai įdomu sužinoti. Man irgi kartais kyla toks klausimas, kaip architektai girdimi ir matomi visuomenėje. Tie žmonės, kurie patys aktyvūs, visuomeniški, apie mus žino. Tie, kurie yra toliau nuo aktyvesnės veiklos, turbūt architektus mato tik kaip tam tikrą socialinę grupę, o tai, kad užsiimame edukacija, kita veikla, jiems gal ir nelabai rūpi.
– Tikitės įnešti naujų vėjų į architektų bendruomenės kasdienybę?
– Nesijaučiu atėjęs iš niekur. Grupė aktyvių jaunų žmonių ėmėmės Leonardo da Vinci projekto, kuris suteikė galimybę 16 architektų išvykti į stažuotę užsienyje, organizuojame architektų dienas, parodas, subūrėme „Urbanofilų“ judėjimą, Architektų klubą, kuriame kas mėnesį susitinkame, bendraujame, dalijamės patirtimi. Mano supratimu, architektai turi būti atviri kūrėjai. Tai, ką daro, mokėti pristatyti ne tik vieni kitiems, bet ir visuomenei.
Puoselėjame idėją Klaipėdoje padaryti kažką panašaus kaip Vilniuje, kur po įvairius pastatus rengiamos ekskursijos. Jas veda šių projektų autoriai, architektai, kurie pasakoja, kaip ir kodėl įgyvendino vienokį ar kitokį sprendimą. Visuomenei tokie dalykai padeda suvokti, „skaityti“ architektūrą.
Kada nors norėtume surengti ir ekskursiją po mūsų naująją areną kartu su jos projekto autoriumi Sauliumi Mikštu. Joje galėtų dalyvauti ne tik specialistai, bet ir paprasti klaipėdiečiai.
Visuomenė vienaip ar kitaip kas dieną susiduria su architektūra, būtų smagu, kad žmonės turėtų supratimą, galėtų diskutuoti apie tai, kas priimtina, o kas ne, pribręstų gerai architektūrai.
Korifėjai gali ne viską
– Ar pats simpatizuojate kokiam nors architektūros stiliui, krypčiai?
– Nepasakyčiau, kad esu kokio nors vieno stiliaus pasekėjas. Nepatinka manierizmas, esu minimalios architektūros šalininkas. Bet visada pabrėžiu, kad architektūra neturi būti kaip parodų salė, kur architektas save demonstruoja. Stengiuosi apsilankyti tuose pastatuose, kuriuos projektavau, ir neprisistatydamas pasiklausinėti ten dirbančių žmonių, kaip jie jaučiasi. Man tai labai svarbu. Ir neretai išgirstu paprastų ir teisingų dalykų.
Kartą teko lankytis Liono operos rūmuose. Šio rekonstruoto istorinio pastato modernaus priestato autorius – garsus prancūzų kūrėjas, architektūros korifėjus Jeanas Nouvelis. Užsukome į kavinę, kuri buvo išdažyta juodai su šiek tiek blyksinčiais raudonais pašvietimais. Pojūtis iš tiesų įdomus. Bet kai ten dirbančių žmonių paklausėme, kaip čia jaučiasi, jie prisipažino, jog jaučia depresinę nuotaiką. Galima sakyti, kad tai žymus architektūrinis darbas, bet jei žmogui tokioje erdvėje nėra gerai, kyla klausimas, kiek tokia architektūra prasminga.
– Jums pačiam mieliau dirbti ties visuomeniniais ar individualiais projektais?
– Gamybiniai pastatai šaltesni, juose mažiau žmogaus ir aplinkos santykio. Man patinka visuomeninės erdvės. Kai jos puikiai išspręstos, žmonės jaučiasi kūrybiškai, atsipalaidavę. Įdomu ir vadinamieji tarpdisciplininiai dalykai, kai yra žmogus, architektūra ir dar kažkas tarp. Štai neseniai teko imtis keleto darbų kartu su skulptoriais, kad ir ta pati „Juodojo vaiduoklio“ skulptūra. Taip pat patinka kinas, kino formos, beje, dažnai ir pats filmuoju, žaidžiu fiksacijomis, vaizdais.
Ko gero, paskutinis dalykas, kurio imčiausi, – projektuoti bažnyčią. Nes tam reikia subręsti. Tiesa, prieš keletą metų dalyvavome viename tokio projekto konkurse. Nors ir nelaimėjome, buvo įdomi patirtis.
Neprisiriša prie pastatų
– Kas jus pastūmėjo į architekto profesiją?
– Kiek pamenu, baigdamas mokyklą ir neturėjau kitų minčių. Buvau šiek tiek linkęs į meną, bet supratau, kad netapsiu menininku, kuris tapys ar dar kažką kurs kur nors užsidaręs. Bet norėjau, kad tai, ką darysiu, būtinai būtų susiję su kūryba. Nebūčiau galėjęs tapti geru buhalteriu ar dirbti kokį kitą nuobodų darbą. Gal kiek nors įtakos mano pasirinkimui turėjo ir vienas giminaitis, kuris, nors ir nebuvo architektas, dirbamas restauravimo įmonėje su jais bendraudavo. Jis man imponavo kaip asmenybė, patikdavo tai, ką kalbėdavo apie savo darbus.
– Esate kilęs iš Ukmergės, studijavote Vilniuje. Kuo jus patraukė Klaipėda?
– Po studijų norėjosi iš esmės pakeisti erdvę. Buvo minčių net išvažiuoti stažuotei į užsienį. Išsiuntinėjau apie 60 laiškų į įvairias bendroves ir gavau keletą atsakymų. Vieną jų – iš amerikiečių įmonės, kuri dabar labai žymi, yra laimėjusi Pritzkerio premiją, vadinamą Nobelio premija architektūros srityje. Tačiau tuo metu neatsirado žmogaus, kuris būtų pataręs, padrąsinęs, neturėjau ir pinigų būtiniausiems dalykams – bilietams, gyvenimo pradžiai. Taigi likus pusmečiui iki studijų baigimo, pradėjau ieškotis darbo, vienas rimčiausių pasiūlymų atėjo būtent iš Klaipėdos. O kadangi norėjosi pabėgti iš Vilniaus, atvažiavau.
– Ar jaučiate profesinės ligos simptomus – galbūt atvykęs į naują miestą aplink matote tik pastatus?
– Neprisirišu prie pastatų, manau, kad miestą atspindi jame gyvenantys žmonės. Man baisiausias vaizdas, vertas siurrealistinio filmo, – miestas, kuriame nėra žmonių.
Tuo metu, kai atvažiavau į Klaipėdą, pajutau liberalizmo atmosferą. Žmonės čia pasirodė laisvai bendraujantys, kitokie nei Vilniuje, kuris turi šiokį tokį snobizmo prieskonį. Bet po kurio laiko tarsi pereini į kitą barikadų pusę, nebematai niuansų, daug kas nebestebina.
Sunku pradėti nuo nulio
– Ar po stažuotės užsienyje nekilo pagundų karjeros siekti svetur?
– Visada tokių minčių yra. Jei matyčiau, kad esu kažkur laukiamas, galiu ką nors svetur nuveikti, pasilikčiau, bent jau kuriam laikui. Turi įvertinti savo galimybes. Juo labiau kad ir čia tiek įdomios veiklos, gaila laiko kažkur viską pradėti nuo nulio.
– Kas yra svarbiausias jūsų darbų vertintojas?
– Turbūt paprasti žmonės. Dar kolegos, bet jie ne visada pasako tiesą, galbūt nori išlikti diplomatiški. O ir šiaip nesijaučiu labai nusipelnęs architektūriniu atžvilgiu, pastaruoju metu daugiau užsiimu organizaciniais reikalais, visuomenine veikla.
– O kaipgi antroji pusė?
– Šeimos neturiu. Dėl to ir neturiu, kad asmeniniam gyvenimui vis pritrūkta laiko. Kai dėmesys nukreiptas į kitus dalykus, natūralu. O gal ir laikas dar neatėjo. Gal po trejų metų kadencijos?
– Jei surandate vieną kitą minutę laisvalaikiui, kokiems pomėgiams jį skiriate?
– Mėgstu keliauti, su kolegomis turime subūrę dviratininkų kompaniją. Važinėjame po Lietuvą, teko su dviračiais keliauti ir užsienyje. Tai toks malonus fizinis užsiėmimas. Šiaip nuo vaikystės mėgau įvairias sporto šakas, kad ir tą patį krepšinį. Esu surinkęs kolegų komandą, kiekvieną pirmadienį žaidžiame. Šiaip hobio, kuriuo baisiai degčiau, neturiu. O ir mano veikla taip susipynusi su laisvalaikiu, kad sunku viena atskirti nuo kita. Bet nesijaučiu pavargęs – kai matai aplinkui entuziastingus žmones, tai pakrauna ir patį.
Vizitinė kortelė
Gimė 1976 m. kovo 17 dieną Ukmergėje.
2000 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė architektūros studijas.
Nuo 2000-ųjų architektu, projektų vadovu dirbo įvairiose uostamiesčio bendrovėse. Nuo 2007 m. užsiima privačia praktika.
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) narys nuo 2004 m., nuo 2008 m. dirba LAS Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje.
2011-ųjų spalį išrinktas LAS Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininku.
LINA BIELIAUSKAITĖ
Šaltinis: Klaipėda
Kitą savaitę, spalio 27-ąją, naujojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vizija turėtų tapti realesnė. Į posėdį susirinksianti architektų, politikų ir kultūrininkų komisija vertins atviram architektūriniam-urbanistiniam konkursui naujo teatro statybos vietai parinkti pateiktus darbus ir skelbs savo sprendimą, kur uostamiestyje būtų geriausia kurtis muzikiniam teatrui.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija konkursą naujo teatro statybos vietai parinkti paskelbė dar liepą. Jo dalyviams buvo suformuluota užduotis įvertinti 4 galimas teatro statybos vietas, iš jų išrinkti tinkamiausią arba siūlyti savo variantą. Dalyvių analizei buvo pateikta teritorija prie Vasaros estrados, skveras Danės gatvėje (šalia buvusio „Teo LT” pastato), krantinė prie Danės žiočių („Memelio miestas”) bei esama teatro vieta.
Konkursui darbus pateikė 6 dalyviai, penki iš jų geriausia vieta naujam Klaipėdos muzikiniam teatrui statyti nurodė teritoriją prie Danės žiočių, vienas – dabartinį teatro sklypą. Vasaros koncertų estrados aplinka ir Danės g. skveras architektų dėmesio nepatraukė.
Apie konkursą, jo tikslus ir pateiktus darbus kalbėjomės su Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovu Vaidotu Dapkevičiumi ir jo pavaduotoju, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo poskyrio vedėju Mantu Daukšiu.
Vietos konkursas – pirmąkart
Konkursui pateikti 6 dalyvių darbai. Tai daug ar mažai?
V. Dapkevičius: Mano žiniomis, tai pirmas konkursas Lietuvoje, kai renkama geriausia vieta. Tai galbūt išgąsdino dalyvius, nes pas mus susiklosčiusi kitokia praktika: architektai nori dirbti su konkretesne medžiaga ir vengia platesnio požiūrio, urbanistinės analizės. Neabejoju, kai bus išrinkta vieta ir paskelbtas antrasis konkurso etapas dėl pastato architektūros, darbų bus daugiau. Vien todėl, kad bus aiškesnė situacija, bus galimybė parodyti savo kūrybą.
Šio konkurso tikslas – išrinkti geriausią vietą teatrui, tačiau ekspozicijos lankytojai vis dėlto yra linkę vertinti pateiktas pastatų vizijas ir tai lemia jų simpatijas. Į ką pateiktuose projektuose pirmiausia dėmesį atkreipia profesionalūs architektai?
M. Daukšys: Šiuo atveju reikia įvertinti, kaip objektas pakeis aplinką. Juk mes patys kuriam savo namų aplinką, sprendžiam, kur statyti koridorius, sienas, spintas, kokios jos bus – perregimos ar aklinos. Tokius pat koridorius, kambarius, sienas turi ir miestas. Tad turim pamatyti, kaip vieną ar kitą vietą gali pakeisti nauji sprendimai. Sunkoka rasti tą ribą, kai reikia nustoti vertinti dizainą, o įvertinti aplinkos perspektyvą.
Estrada kūrybai neįkvėpė
Kaip jūs įvertintumėt autorių pasiūlymus dėl teatro statybos Vasaros koncertų estrados teritorijoje?
V. Dapkevičius: Iš visų pasiūlytųjų ši vieta yra toliausiai nuo Klaipėdos centro. Ji labiausiai nutolusi nuo tankesnio urbanistinio užstatymo, arčiausiai gamtinio landšafto. Čia galimas laisvo tipo statinys, „neprisirišęs” prie esamų užstatymo zonų ar ribų. Praktiškai visi autoriai pasiūlė arba rekonstruoti esamą Vasaros estradą, arba jos vietoje statyti naują pastatą. Tik viename darbe estradą pasiūlyta palikti tokią, kokia ji yra, ir atokiau statyti atskirą pastatą. Kadangi erdvės aplink daug, tai, manyčiau, logiška.
M. Daukšys: Man Vasaros koncertų estrados rekonstravimas atrodo keistokai. Taip būtų jungiamos dvi labai skirtingos funkcijos – masinių lauko ar liaudies renginių ir aukštosios kultūros, kurią reprezentuoja Muzikinis teatras. Idėja atskirti šias funkcijas man priimtinesnė.
Kokie motyvai galėjo lemti, kad nė vienas autorius estrados aplinkos nepasiūlė teatro statybai?
V. Dapkevičius: Greičiausiai tai įvaizdžio klausimas. Visos kitos teritorijos yra arčiau pagrindinių judėjimo ašių, labiau matomos, o šiuo atveju pastatas tiesiog taptų parko kompleksu. Kadangi Klaipėdoje daug kalbama apie įvaizdžio stoką, jog miestas neturi savo simbolio, pastato-saldainio, galbūt tai skatino autorius labiau analizuoti kitas vietas. Statinys čia paprasčiausiai nebūtų toks matomas.
M. Daukšys: Architektams ne taip patrauklu kurti ten, kur jo darbas bus mažiau matomas. Architektą irgi įkvepia tai, kad žmonės matys jo kūrinį.
Skveras – su pramoniniu fonu
Buvo laikas, kai visuomenei Danės skveras buvo pristatomas kaip vienintelė tinkama vieta būsimam teatrui. Kodėl ji nepatraukė konkurse dalyvaujančių profesionalų dėmesio?
M. Daukšys: Daugeliui autorių ši vieta galbūt nepasirodė pakankama išsiskleisti, juolab kad buvo pasiūlytos patrauklesnės alternatyvos. Pavyzdžiui, Danės žiotys. Ši vieta dalyviams daug „skanesnė”. Ir pasaulyje esama labai sėkmingų panašių projektų – Osle, Kopenhagoje. Prie didelio vandens didelis objektas visada atrodo geriau. Kūrėjo akimis, ši vieta toks pat užkampis, kaip ir Vasaros estrada. Fone – šiluminė elektrinė, buvęs „Teo LT” pastatas, neaiški tilto perspektyva…
V. Dapkevičius: Įdomių darbų čia būtų galima buvę laukti, jeigu autoriai būtų sau leidę pažvelgti plačiau. Dabar pramoninė teritorija įvertinta lyg konstanta, tarsi viskas taip pat bus ir ateity, nors žinome, jog šiuo metu „Klaipėdos energijos” teritorija planuojama, ir tikėtina, jog pramonės ateityje čia nebeliks. Drąsesni pasiūlymai galėjo atsirasti tik su visa krantinės plėtros vizija.
M. Daukšys: Didelis tūris suvokiamas iš tolimesnių perspektyvų. O dabar mes čia matome „Klaipėdos energijos” kaminą, kitus pramoninius statinius. Tai – vizualinė tarša.
Realiai šioje vietoje teatras gal ir tilptų, bet jo išraiška būtų labai ribojama senamiesčio vizualinės apsaugos režimų. Greta – pylimai, įplauka į Jono kalnelio kanalą, senamiesčio siluetas, kitoj pusėj – irgi savi režimai, susiklostęs užstatymas. Paveldosauginiai reikalavimai numato, kad architektūra smulkėtų ir negožtų pagrindinės Klaipėdos vertybės – senamiesčio, todėl visi autorių pasiūlymai susiveda į labai santūrius tūrius-dėžutes, nė vienas čia „neišsiskleidžia”, bijoma ieškoti drąsesnių sprendimų. Manau, logiška, kad ši vieta nebuvo pasiūlyta kaip pagrindinė. Vieno naujo objekto atsiradimas šioje vietoje neišspręstų jokių problemų, tik atsirastų papildomų klaustukų. Ar naujas pastatas – fabriko tęsinys? Ar ir toliau su tokiais dideliais, kampuotais tūriais keliausim palei krantinę?
Pretenzija į naują simbolį
Kodėl Danės žiotys sulaukė tiek dalyvių simpatijų? Net 5 autoriai pasiūlė būtent čia kurti naują teatrą.
M. Daukšys: Uosto artumas, „Memelio miesto” idėja nušluoti visą pramoninį užstatymą architektams suteikė erdvę kūrybai, kurios nebuvo kitose pasiūlytose vietose.
V. Dapkevičius: Marių kontekstas sustiprina statinio reprezentacinę funkciją. Tai galėtų būti pirmasis ryškus objektas, kuris pasitiktų į Klaipėdą atplaukiantį turistą. Tai – pretenzija į miesto vizitinę kortelę. Pasiūlymus šiai vietai galima grupuoti: dviejų darbų autoriai siūlo vietą pastatui įplaukos zonoje, tiesiog ant vandens, kiti du – palieka įplaukos zoną laisvą, kuria jachtų uostelį, o pastatui išnaudoja esamą pirsą. Dar yra pasiūlymų statyti teatrą sausumoje, teritorijoje, kurią planuoja plėtoti privatus verslas.
M. Daukšys: Marinos užstatymo logika aiški – teatras tarsi atsiduria vandeny ir tai tampa jo išskirtinumu. Pastatas tarsi brangus akmuo „įsodinamas” į jam sukurtą erdvę, atsiduria dėmesio centre. Įvaizdžio sėkmė garantuota.
Pastatų ant pirso idėjų autoriai taip pat savotiškai teisūs Muzikinį teatrą įkurdami ant Liepų gatvės tęsinio ašies, kaip jos akcentą. Siūlantieji teatrą statyti „Memelio miesto” teritorijoje sukuria apie objektą didesnę viešą erdvę, palieka miestiečiams laisvesnę prieigą prie vandens.
Ar tos idėjos neatrodo utopiškos?
M. Daukšys: Čia – ambicijų dalykas. Techninių trikdžių nėra, o galimybės didelės. Klausimas tik, ar šiuo metu mes esame pasiruošę įgyvendinti tokias idėjas, jeigu stokojame valios sutvarkyti „Memelio miesto” teritoriją.
V. Dapkevičius: Jeigu sėkmė nusišypsotų kuriam nors iš šių darbų, turėtume pasitvirtinti privalomą nuostatą, jog teatro projektas turėtų būti plėtojamas kompleksiškai su visa gretima teritorija. Neabejotina, jog naujas pastatas nulemtų visą aplinkos kontekstą. Beje, nereikėtų užmiršti ir klaipėdiečių svajonės apie pilies atstatymą. Reikėtų įvertinti, ar tarpusavyje derėtų naujas, modernus miesto akcentas bei kitapus Danės upės atstatyta senovinė pilis, kuri taip pat turėtų tapti miesto akcentu. Galbūt šis konkursas taps dar vienu žingsniu šio pasirinkimo link.
Ar ši vieta nėra užkampis įvertinant žmonių srautus?
M. Daukšys: Ne. Lyginant su situacija prie buvusio „Teo LT” pastato, kur Muzikinis teatras atsidurtų šalia būsimo tilto, šiuo atveju, tvarkant teritoriją kompleksiškai, jis būtų per pagarbų atstumą nuo miesto šurmulio. Čia atsirastų tokie dalykai, kaip ėjimas į teatrą, pasiruošimas, savotiška tylos zona su atsiveriančia erdve geroms emocijoms.
Veržiasi į Atgimimo aikštę
Dabartinė teatro vieta yra pačiame miesto centre, prie jos pripratę tiek artistai, tiek žiūrovai. Kodėl to neįvertino projektus teikę architektai?
M. Daukšys: Viena iš priežasčių teikti šią teritoriją naujo Muzikinio teatro statybai – ekonominė logika: kam kelti teatrą iš esamos vietos, juk nesame tokie turtingi. Juolab kad šis projektas galėtų nulemti ir Atgimimo aikštės sutvarkymą. Miestui tai svarbi erdvė ir nežinia, kada sulauksime kitos galimybės ją sutvarkyti. Esamas plotas teatrui tarsi ir per mažas, bet darbai veržiasi į Atgimimo aikštę. Pavyzdys – siūlymas atkurti istorinės gatvės liniją ir tuo laimėtą plotą išnaudoti pastato rekonstrukcijai.
V. Dapkevičius: Istorinė medžiaga rodo, kad šioje vietoje buvo tankus užstatymas, o dabar šios erdvės per didelės ir nesuvaldytos. Istorinės urbanistinės struktūros atkūrimas, pastato atsiradimas, Atgimimo aikštės susiaurinimas, mano nuomone, dešiniajam Danės krantui galėtų sugrąžinti senosios Klaipėdos mastelį.
M. Daukšys: Mano nuomonė šiuo klausimu kitokia. Neturėdami aiškios bendruomenės nuomonės dėl Atgimimo aikštės ir išeidami su nauja jos vizija, rizikuojame atsidurti konflikto zonoje. Jau dabar čia turime K ir D, „Klaipėdos” viešbutį, kurie sunkiai „šnekasi” su aplinka. Čia pat turime senąjį rotušės pastatą ir naujus siūlymus dėl Muzikinio teatro rekonstrukcijos, išsiveržiančius į Atgimimo aikštę, kurie nėra labai harmoningi. Taip galime sukurti dar vieną „triukšmelį”.
Gal todėl tik vienas darbas šią vietą siūlo kaip pagrindinę naujam teatrui statyti?
V. Dapkevičius: Tai bene sudėtingiausia vieta. Kiti pasiūlymai yra skirti praktiškai tuščioms erdvėms, jie įgyvendinami ne rekonstrukcijos principu. Čia – situacija keblesnė. Galbūt kai kurie autoriai pabūgo didesnio krūvio. Jeigu teatro rekonstrukcija būtų sprendžiama kartu su visos aikštės sutvarkymu, ji turėtų dar vieną racionalumo grūdą. Po Atgimimo aikšte galėtų atsirasti požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, sprendžianti transporto srautų miesto centre problemą.
O gal ši vieta neperspektyvi? Negalima įdomesnė architektūra?
M. Daukšys: Kodėl? Čia profesinės etikos dalykai – gerbti tą architektūrą, kuri jau čia egzistuoja. Ji irgi turi savo laikmečio bruožų. Pasiūlymuose išlaikoma funkcionalizmo kompozicija, ieškoma dialogo su pirmine logika. Beje, ne visi autoriai siūlo plėstis į Atgimimo aikštę, kiti mato galimybę kieme statyti pakankamai aukštą tūrį. Siūlomos dėžutės, bet jos turi kitokį foną nei Danės skvere. Ir čia dėžučių kompozicija turbūt paliktų mažiausią pėdsaką Klaipėdos veide, ji pritaptų prie stalinistinės stačiakampės Danės gatvės architektūros. Bet ar to reikia? Jeigu yra galimybė siekti pokyčių, architektai tai ir daro.
Laukiama ir visuomenės nuomonės
Konkursui pateiktų darbų ekspoziciją galima apžiūrėti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Kolonų salėje (Danės g. 19, II a.) antradieniais-penktadieniais nuo 12 iki 17.30 val. arba teatro renginių metu.
Visuomenės atstovai savo nuomonę apie konkurso dalyvių darbus gali išreikšti raštu ekspozicijos vietoje esančioje pasiūlymų ir nuomonių knygoje arba el. paštu: archsajunga@architektams.lt . Gauti siūlymai ir nuomonės bus apibendrinti ir pristatyti viešai iki vertinimo komisijos posėdžio.
Viešas vertinimo komisijos posėdis, kuriame gali dalyvauti visi šiuo klausimu besidomintys visuomenės atstovai, numatomas spalio 27 d. 13 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (Danės g. 19, II a.).
Konkurso recenzentai – prof. Algis Vyšniūnas, architektė – ekspertė Vigilija Paulionienė. Vertinimo komisijos pirmininkas – Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.
Pagal konkurso sąlygas pateiktų projektų autoriai išliks nežinomi iki pat paskutinės akimirkos – informacija apie juos bus paskelbta tik išrinkus konkurso laimėtoją.
Labdaros akcija
Rytoj 17 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiama labdaros akcija-koncertas „Statykime naują teatrą!”
Koncerte dalyvaus Lietuvos kariuomenės orkestras, Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Sandra Janušaitė, Kristina Siurbytė, Raimondas Baranauskas, Žanas Voronovas, Kęstutis Alčauskis, Mindaugas Gylys, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, choras, Klaipėdos Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare”. Pirmoje labdaros akcijos-koncerto dalyje bus atliekama Carlo Orffo kantata „Carmina Burana”, antroje skambės gražiausios arijos, duetai iš operų ir operečių, populiarios klasikinės muzikos melodijos.
Kvietimas 1 asmeniui – 100 Lt, 2 asmenims – 160 Lt
Akcijos metu tikimasi surinkti reikiamas lėšas teatro vietos išrinkimo konkursui, kurio organizavimo išlaidos siekia apie 30 tūkst. litų.
DALIA GRIKŠAITĖ
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos atstovė spaudai
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Bene septynerių metų senumo idėją Melnragėje statyti dangoraižį apeinat Klaipėdos miesto valdžią palaiminusi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija įžiebė naują aistrų laužą, į kurį traukiami ir prokurorai, ir aplinkos ministras, kuriam yra pavaldi minėtoji inspekcija.
Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas tvirtina, kad šis Vilniaus biurokratų sprendimas suduoda labai stiprų smūgį savivaldai. Tuo metu dangoraižio statybos iniciatorius Saulius Trečekauskas klausia, ar kam nors dar yra žinomas nors vienas detalusis planas, sulaukęs tokio puolimo, ir vėl kartoja apie iš politikų patiriamą spaudimą bei šantažą.
Ilga epopėja
Spalio 6-ąją savo potvarkiu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) viršininko pavaduotojas Antanas Lukošius patvirtino žemės sklypo Kopų g. 69A detalųjį planą, kurio rengėjai nori 39 arų ploto sklype Kopų gatvėje statyti iki 132 metrų aukščio (36 aukštų) viešąsias paslaugas teiksiantį rekreacinės paskirties pastatą. Šiuo metu sklype stovintį dvibutį gyvenamąjį namą ir pagalbinį pastatą numatoma griauti. Šie planai visuomenės ir politikų aistras kaitina jau ilgus metus.
Dar 2005-aisiais miesto Tarybos Teritorijų planavimo komitetas buvo pritaręs sklypo Kopų g. 69A detaliojo plano projektiniams pasiūlymams. Tuometinis komiteto pirmininkas Kazimieras Vaišvila teigė, jog jūra atplaukiantiems laivams turėtų būti matomi gražūs miesto akcentai, vienu iš kurių ir galėtų tapti būsimasis dangoraižis – esą visame pasaulyje tokie dalykai yra įprasti.
Tačiau 2008-ųjų lapkritį dalis Melnragės gyventojų išreiškė pasipriešinimą tokiems sklypo savininkų planams ir dangoraižį vadino „poros žmonių interesams tarnausiančiu monstru”. Melnragiškiai piktinosi negalėję dalyvauti viešajame minėto žemės sklypo bei jo gretimybių detaliojo plano sprendinių svarstyme, nes informacija apie aptarimus juos esą pasiekė per vėlai. Miesto merui buvo įteikti 149 parašai žmonių, kurie manė, kad dėl statybų neturėtų būti kertamas miškas, ir apskritai prieštaravo tokio dangoraižio statybai.
Pernai vasarį sklypo planuotojai nutarė rengti naują detalųjį planą žemės naudojimo būdą keičiant iš gyvenamosios į komercinės paskirties objektų teritoriją. Tada aiškinta, kad tiesiog formaliai atnaujinamos planavimo procedūros.
Peripetijos dėl minėtojo detaliojo plano atgimė šiemet, po to, kai jis vėl pateko į politikų rankas. Gegužę jam buvo pritarta miesto Tarybos Teritorijų planavimo komitete, nes jo nariams buvo pateikti visi dokumentus, įrodantys, jog projektas neprieštarauja miesto bendrajam planui, veikiantiems teritorijų planavimo reglamentams, jam jau buvo pritarta Nuolatinėje statybos komisijoje ir kt.
„Mes bet kokiu atveju nepulsime projektuoti – tarsimės su savivaldybe ir, jeigu detalusis planas bus patvirtintas, bandysime skelbti konkursą”, – tada sakė S. Trečekauskas.
Visgi detalusis planas užstrigo miesto Taryboje. Gegužę vykusiame jos posėdyje buvo nuspręsta atidėti jo svarstymą. Posėdžio metu pasigirdo siūlymų kreiptis į prokuratūrą, kad būtų įvertintas sklypo privatizavimo ir pastatų įsigijimo klausimas, į VTPSI bei Nacionalinę žemės tarnybą, kad būtų išsiaiškinta, ar rengiant detalųjį planą nebuvo pažeistos procedūros. Keltos netgi idėjos surengti gyventojų apklausą.
Po mėnesio savivaldybės administracijos atstovai, surengę spaudos konferenciją, aiškino, kad pavyko kreiptis tik į VTPSI, tačiau jos išvadų negauta.
„Sutikime su tuo, kad tai yra neeilinis detalusis planas. Kalbama apie aukštybinį pastatą tokioje vietoje. Reikia nepamiršti, kad atsiradus tokiam aukštam pastatui visa aplinkinė zona taptų jau mūsų galvos skausmu, nes jam aptarnauti prireiks žymiai didesnės teritorijos. Atsiradus tokiam traukos centrui prireiktų ir naujos gelbėjimo stoties Melnragėje, atskiro tako per kopas prie jūros”, – savo nuogąstavimus tada išsakė savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė.
Įžvelgia ir nusikalstamas veikas
Sužinoję, kad minėtasis detalusis planas buvo patvirtintas ingoruojant miesto Tarybos valią, Klaipėdos vadovai šią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir aplinkos ministrą, kurio vadovaujamai ministerijai yra pavaldi VTPSI.
„Rugpjūčio 23 dieną gautas atsakymas iš Nacionalinės žemės tarnybos nurodo aplinkybes, kuriomis sklypo įsigijimas tuo metu galiojančių įstatymų pagrindu buvo neteisėtas. Šis raštas buvo persiųstas Klaipėdos apygardos prokuratūrai belaukiant jos atsakymo, kurio iki šiol nėra gauta. Nepaisant to sprendimas dėl Kopų g. 69A detaliojo plano tvirtinimo mero pavedimu buvo teiktas pakartotinam svarstymui š. m. rugsėjo 22 dienos miesto tarybos posėdžiui, nes planavimo organizatorius Saulius Trečekauskas š. m. rugpjūčio 10 dieną pateikė jį svarstymui iš naujo. Tačiau nesulaukus artėjančio rugsėjo mėnesio miesto Tarybos posėdžio, š. m. rugsėjo 8 dieną buvo gautas planavimo organizatoriaus prašymas grąžinti detaliojo plano dokumentus. Vėliau detalusis planas buvo tvirtinamas tiesiogiai VTPSI, miesto Tarybai neturėjus progos įvertinti naujus faktus, išaiškintus po protokolinio pavedimo”, – rašoma mero V. Grubliausko ministrui pasirašytame rašte.
Jame taip pat akcentuojama, jog šis precedentas yra pirmasis Klaipėdos miesto savivaldybės istorijoje, kad planuojamas pastatas 36 arų miško sklype Melnragės „sukels dideles ir nevienareikšmes diskusijas miesto bendruomenėje”. Ministro prašoma svarstyti galimybę nedelsiant atšaukti minėtąjį potvarkį ir grąžinti apsisprendimo teisę Klaipėdos miesto tarybos kompetencijai.
Generalinei prokuratūrai skirtame mero rašte rašoma, be visų kitų argumentų akcentuojama, kad savivaldybė plano rengėjui davė motyvuotą atsakymą, kodėl jis nesvarstomas, tad „VTPSI viršijo savo įgaliojimus ir detalųjį planą patvirtino”. Todėl prašoma patikrinti inspekcijos sprendimo teisėtumą ir esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prašant panaikinti minėtąjį sprendimą. Taip pat prašoma patikrinti, ar detaliojo planavimo organizatorius S. Trečekauskas ir inspekcijos tarnautojai nepadarė tokių nusikalstamų veikų, kaip piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas ir melagingos informacijos pateikimas siekiant įgyti dokumentą. Taip pat prašoma įvertinti, ar vykdant procedūras nebuvo supainioti vieši ir privatūs inspekcijos tarnautojų interesai.
Pagrindas buvo?
Potvarkį pasirašęs VTPSI viršininko pavaduotojas A. Lukošius „Vakarų ekspresui” vakar teigė nieko dar negirdėjęs apie kreipimąsi į prokuratūrą ir aplinkos ministrą.
„Buvo pagrindas tvirtinti ir patvirtinau”, – teigė jis.
Oficialią inspekcijos poziciją dienraščiui pateikęs VTPSI atstovas ryšiams su visuomene Darius Babickas teigė, kad savivaldybė pažeisdama teisės aktus nepatvirtino šio detaliojo plano ir jo rengėjai Vyriausybės numatyta tvarka kreipėsi į inspekciją, kuri vadovaudamasi minėtąja tvarka ir patvirtino šį planą.
„Taip nutinka tikrai nedažnai”, – teigė D. Babickas.
VTPSI internetinėje svetainėje, prie šios institucijos patvirtintų detaliųjų planų dar skelbiamas tik nutarimas dėl žemės sklypo Salų miestelyje, kurio detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino Rokiškio rajono savivaldybė.
Ne pirmas skandalas
S. Trečekausko pavardė pastaruoju metu yra linksniuojama ir dar vienoje skandalingoje istorijoje, susijusiose su pietinėje Klaipėdos uosto akvatorijos dalyje esančiu deviacijos įrenginiu. „Vakarų ekspresas” jau rašė, jog rugsėjo 16-ąją Klaipėdos apygardos prokurorai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorių, susijusių su šiuo įrenginiu, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Anot prokurorų, surinkus medžiagą nustatyta, jog parduodant uostui priklausiusį hidrotechninį įrenginį, buvo pažeistos teisės aktų normos, reglamentuojančios uosto žemės, infrastruktūros, akvatorijos ir kitų uosto įrenginių priklausomybę valstybei.
Ieškinyje prokuratūra prašo pripažinti negaliojančiu perdavimo – priėmimo aktą, kuriuo minėtas hidrotechninis įrenginys buvo perduotas UAB „Laivybos paslaugų centrui”, o vėliau iš varžytinių už 100 litų parduotas fiziniam asmeniui. Todėl prašoma taikyti restituciją ir įrenginį grąžinti valstybės nuosavybėn. Siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimus, rugsėjo 2 d. teismas patenkino prokuratūros prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – deviacijos įrenginį areštavo.
Nepaisant šių prokurorų veiksmų, jiems darbo dėl deviacijos įrenginio užkrauti sugalvojo ir klaipėdietis Seimo narys Naglis Puteikis – jis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas išsiaiškinti deviacijos įrenginio „miglotas privatizavimo aplinkybes ir įvertinti tuometinio KVJUD Teisės skyriaus vadovo Sauliaus Trečekausko bei kitų pareigūnų veiksmus”.
„S. Trečekauskas, užuot gynęs uosto interesus, padėjo savo sutuoktinei varžytynėse įsigyti betoninį stulpą uosto teritorijos viduryje puikiai žinodamas, kad uosto žemė, infrastruktūra ir akvatorija yra neprivatizuojamos. Ne gana to, eidamas susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus patarėjo pareigas, teisme ne kartą atstovavo savo žmonai Aurelijai Trečekauskienei, o šių metų rugsėjo 14 dieną įvykusiame uosto specialiosios komisijos posėdyje įžūliai bandė parduoti įrenginį beveik du šimtus kartų brangiau – už 588 888 litus”, – teigia N. Puteikis.
Pasak parlamentaro, betoninis stulpas marių viduryje stabdo dujų terminalo statybas, baiminamasi, kad dujovežis, gabenantis dujas į terminalą, neturės vietos apsisukti. Be to, parlamentaro teigimu, neva kyla grėsmė, kad stulpas gali būti parduotas „Gazprom” ar kitiems konkurentams, tuomet privatininkui atsisakius nugriauti stulpą būtų visiškai paralyžiuota dujų terminalo statyba.
„Stebiuosi, kad dėl šio legaliai įsigyto įrenginio, kuris anksčiau Uosto direkcijai nerūpėjo, įsiplieskė tiek daug aistrų, įžvelgiama kažkokia klasta, grėsmė valstybei. Grasinimų jau sulaukė ir jo savininkė. Uoste yra daugiau tokių hidrotechnikos statinių, bet jie kažkodėl niekam neužkliūva. Apskritai ši istorija keltų juoką, jei nebūtų liūdna”, – žiniasklaidai apie šią istoriją yra sakęs S. Trečekauskas.
„Viskas padaryta pagal teisės aktus”
Saulius TREČEKAUSKAS, detaliojo plano rengėjas
Galbūt čia mero ambicijos pradeda žaisti arba jis ima atstovauti tik savo partijos interesams. Bet juk jis jau melnragiškis, tai kaip tik turėtų nusišalinti nuo tokio klausimo sprendimo. Jau buvo ar ne septynis kartus kreiptasi ir į prokuratūrą, ir į kitas institucijas. Ar žinote dar nors vieną tokį detalųjį planą? Gal čia tokia partijos pozicija – juk ir Eugenijus Gentvilas nuolat visus viskuo įtarinėja ir skundžia.
Viskas padaryta pagal teisės aktus – padaviau detalųjį planą miesto Tarybai tvirtinti dar balandį. Jokių trūkumų ar pažeidimų nebuvo nurodyta, tik neoficialūs pasiūlymai susitarti ar padėti arba perleisti sklypą kitiems. Visus juos aš atmečiau ir kreipiausi į inspekciją. O kas man liko? Darosi nelabai smagu dėl Lietuvos, kai politikai bando oficialias institucijas panaudoti kaip šantažo arba grasinimo įrankį.
O kur dar istorija, kai norėjau pasiimti iš savivaldybės visus dokumentus ir radau juos išrankiotus – vietoje oficialių planų su parašais sudėti kažkokie nukopijuoti popieriai, visiškai nesusiję su planavimo dokumentais. Ir tik perspėjus, kad taip daromas nusikaltimas, man buvo viskas grąžinta. Prokuratūra turėtų susidomėti ne manimi, o Klaipėdoje egzistuojančia tvarka, kai detaliuosius planus rengti ir tvirtinti galima tik susimokėjus atitinkamiems asmenis.
Gal ir nesu pats geriausias žmogus, bet tikrai nesmagu, kai taip pila srutas ant manęs. Aš gi tik noriu pagal visus teisės aktus sutvarkyti tą teritoriją, kad joje iškiltų pastatas, kuris galėtų tapti miesto puošmena.
„Savivalda – podukros vietoje”
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Išsiuntėme raštus Generalinei prokuratūrai ir aplinkos ministrui. Manome, kad arba inspekcijai buvo pateikta nepilna informacija, arba ji buvo netinkamai įvertinta. Generalinės prokuratūros prašome ginti viešąjį interesą ir užkirsti kelią bet kokioms galimoms tolesnėms procedūroms.
Sprendimas be Klaipėdos valdžios pritarimo tvirtinti detalųjį planą, kuris leidžia į mažą plotą pajūryje „įkišti” didžiulį pastatą neturi precedentų. Miesto taryba atsiduria podukros vietoje ir kyla didžiulis pavojus visai savivaldai.
Tikimės, kad ne tik bus atšauktas sprendimas, bet ir bus supurtyti valdininkai, kad jie kur kas atidžiau vertintų tokius atvejus.
„Geriau, jog tvirtintų miesto valdžia”
Vaidotas DAPKEVIČIUS, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas
Nežinant visų įvykių eigos sunku komentuoti šią situaciją. Viena yra teisiniai, kita – demokratijos aspektai. Manau, kad būtų geriau, jog toks detalusis planas būtų tvirtinamas miesto valdžios. Tačiau tokio lygio projektą reikia sekti labai atidžiai ir nedaryti jokių klaidų.
Detalusis planas gali būti skundžiamas teismui, tačiau bet kokiu atveju tai jau yra labai didelis žingsnis projekto realizavimo link. Projekto įgyvendintojai, įregistravę sklypą, jau gali prašyti sąlygų pastatui projektuoti, o paskui jau ir statybos leidimo.
Mano nuomone, numatyta teritorija tokiam daugiaaukščiui yra per maža, būtų sukurta daug problemų aplinkiniams kvartalams ir dėl miško, ir dėl būsimų transporto srautų. Kaip pastatas atrodytų vizualiai – tik vienas nedidelis aspektas, bet nereikia užmiršti ir kitų.
„Taryba nepateikė rimtų argumentų”
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, miesto Tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė
Yra toks įstatymas ir viskas. Jei nepateikiama motyvuoto atsakymo dėl galimų pažeidimų arba kitų argumentų, kodėl negali būti tvirtinamas detalusis planas, inspekcija jį gali patvirtinti. Taip ir atsitiko, nes, mano nuomone, Taryba nepateikė jokių rimtų argumentų, plano rengėjai pasinaudojo įstatymo numatyta galimybe. Visi turi laikyti įstatymų – reikėtų iš viso neišduoti sąlygų plano rengimui, o ne išduoti ir paskui vilkinti reikalaujant nežinia ko. Bendrai žiūrint, įstatymas tikrai nėra blogas, nes iki jo įsigaliojimo detaliųjų planų tvirtinimo procedūras buvo galima vilkinti be galo. Dabar jau yra sankcijos. Tačiau yra ir spragų, juk, pavyzdžiui, savivaldybių tarybos nesirenka posėdžiauti kas dvi savaites.
Mano asmenine nuomone, jei šioje vietoje būtų formuojama graži vertikalių akcentų kalva, kaip yra numatyta parengtoje kraštovaizdžio studijoje, Klaipėda tik išloštų, nes būtų aiškūs akcentai, matomi atplaukiant iš jūros. Tačiau jei čia bus tik vienas pirštas ir dar nelabai kaip atrodantis, tai būtų tikrai bus nekas. Tik bėda, kad tokiam projektui yra numatytas pernelyg mažas sklypas.
MARTYNAS VAINORIUS
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys trečią kartą atsisakė suderinti bendrovės „Investicijų kvadrantas“ detalųjį planą H.Manto 11 Klaipėdoje. Tokį patį sprendimą priėmė ir Klaipėdos savivaldybės Nuolatinė statybų komisija.
Bendrovė „Investicijų kvadrantas“ siekia nugriauti buvusį kino teatrą „Vaiva“ ir naujai formuojamame sklype pastatyti šešis pastatus iš stiklo ir betono. Pagal projektą aukščiausias iš jų sieks 30 metrų, taigi bus maždaug triskart aukštesnis nei liūdnai pagarsėjęs Laisvės alėjos „stiklainis“, – teigiama Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos pranešime spaudai.
Trečią kartą pateiktas derinti detalusis žemės sklypo planas nebuvo pataisytas pagal Kultūros paveldo departamento išduotas sąlygas, todėl jo sprendiniai neatitinka LR teritorijų planavimo ir LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimų. Detaliojo plano rengėjai savavališkai pakeitė sklypo tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, užstatymo aukštingumo ir intensyvumo rodiklius.
Be to, šis detalusis planas prieštarauja ir Klaipėdos miesto bendrajam planui, pagal kurį planuojamas sklypas yra mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijoje. O pagal detalųjį planą sklypas priskiriamas daugiaaukščių ir aukštybinių pastatų statybos teritorijai.
Kultūros paveldo departamentas griežtai pasisako prieš vadinamųjų stiklainių veržimąsi į istorines miestų dalis, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, kadangi tai prieštarauja paveldo apsaugos teisės aktams.
www.kl.lt informacija
Šaltinis: www.kl.lt