Šį straipsnį inspiravo pavasario ir vasaros pradžios įvykiai, susiję su statybomis istorinėje aplinkoje. Spaudos antraštės šiuo klausimu intriguojančios: „Paveldosaugininkai: mūsų tikslas – kad Kauno „stiklainis” stovėtų kuo trumpiau” (Kauno diena, 2011-05-03), „Kauno „stiklainio” istorija: architektui V. Juozaičiui atėmė atestatą” (pilotas.lt, 2011.05.17), „Stiklainio Laisvės alėjoje skandalas: piketuotojai šaukė „Miestą darko” (Kauno diena, 2011-06-17).
„Senojo Kauno” draugijos pirmininkas, Kauno patariamosios visuomeninės kultūros paveldo komisijos pirmininkas R. Žiliukas paskelbė atvirą laišką dėl istorinių pastatų niokojimo, adresuotą Lietuvos Respublikos valdžiai, pradedant LR Prezidente ir baigiant LR generaliniu prokuroru. Viską vainikavo piketas Kaune. Nepalaikau jo, bet džiaugiuosi – ko gero tai buvo pirmoji demonstracija Lietuvoje dėl architektūros…
Architektas Gintaras Balčytis
Palanga viena iš pirmųjų šalyje pakvies žinomus Lietuvos architektus, projektuojančius ar projektavusius Palangoje, tiesiog piešti – neatsižvelgdami į jokius juridinius, teritorijų planavimo dokumentų ar užsakovų reikalavimus, specialistai su pieštuku rankoje ar į pagalbą pasitekę kompiuterines programas dalinsis mintimis, koks turėtų būti didžiausias šalies kurortas. Tokia vyriausiojo Palangos architekto Svajūno Bradūno idėja – naujovė ne tik šalyje, bet ir Europoje.
Pasak S. Bradūno, Palanga kartkartėmis sulaukia šalies architektų kritikos, neva kurorte planuojant naujus objektus neskelbiami architektūriniai konkursai, neieškoma idėjų. Todėl miesto vyriausiasis architektas nusprendė surengti parodą „Piešiu Palangą”, kurioje dalyvauti pakviesti žinomi šalies architektai, dirbantys ar dirbę Palangoje.
„Mes piešime Palangą tokią, kokios galbūt niekada nebuvo ir niekada nebus”, – teigė S. Bradūnas, tačiau pridūrė, kad specialistų išdėstytos mintys bei pastabos bus labai vertingos formuojant ateities kurorto veidą, nustatant sąlygas ar užduotis architektūriniams konkursams ir galų gale atsakant į klausimą – o kas būdinga ir savita gali būti Palangoje.
Parodos dalyviams vyriausias Palangos architektas pateiks dvidešimt nuotraukų, kuriose užfiksuoti miesto vaizdai. Kiekvienas architektas iš jų pasirinks mažiausiai penkis, ir į fotoaparato užfiksuotus miesto fragmentus savo nuožiūra įkomponuos, jų manymu, čia tinkamą objektą. „Nuotrauką pasirinkęs architektas laisva forma bei paties pasirinkta technika pieš tai, ką mano esant reikalinga. Tai bus ne projektai, o piešiniai, neatlikus urbanistinių analizių ar kitų profesionalių darbų, kuriuos mes dirbame kiekvieną dieną”, – kalbėjo S. Bradūnas.
Vyriausiojo Palangos architekto nuomone, ši specialistų surengta paroda suteiks galimybę pasitikrinti, kurios miesto dalys architektūriniu požiūriu yra probleminės. Be to, parodos „Piešiu Palangą” dalyvių darbai galbūt taps atspirties taškas investuotojams, norintiems kurorte realizuoti savo idėjas.
Tačiau paroda bus laikoma pavykusia ir tuo atveju, jei aptarimo metu specialistai nuspręs, kad nė vienas iš architektų pateiktų pusšimčio darbų nėra tinkamas. „Pasisakydami, jog tokios Palangos mums nereikia, mes duosime žinią visiems, kaip daryti nereikėtų”, – sakė S. Bradūnas. Teigiamai vyriausiasis Palangos architektas vertintų ir faktą, jei kurios nors iš specialistams pateiktų nuotraukų nė vienas nepasirinktų savo darbui – tai patvirtintų, jog šioje miesto dalyje nieko keisti nereikėtų.
Mėnesį kūrę architektai bus sukviesti į bendrą darbų aptarimą bei lapkričio pradžioje A. Mončio namuose – muziejuje surengs parodą. Ekspozicija bus atvira visuomenei. Planuojama išleisti ir parodos katalogą.
www.ve.lt informacija
Pačiame miesto viduryje esančios Atgimimo aikštės istorija mena kelis esminius įvykius: sovietmečiu nusprendus suplanuoti po karo dykra virtusį sklypą čia iškeltas Lenino paminklas, vėlliau tas pats Leninas nuimtas. Nuo pastarojo karto iki dabar – taigi per du dešimtmečius – rimtesnės „inventorizacijos” ši reprezentacinė uostamiesčio vieta tesulaukė tik popieriuje. Viltys sulaukti pokyčių siejamos su dabartine miesto Taryba, tačiau kol kas tai – vizija.
Priminsime, kad prieš šešerius metus Taryba patvirtino detalųjį planą, numatantį užstatyti dabartinę aikštę palei Herkaus Manto ir Danės gatves, paliekant ją mažesnę. Plano rengėjas architektas Edmundas Andrijauskas įsitikinęs, kad tuomet ji taptų daug jaukesnė ir tinkamesnė renginiams.
Detalusis planas buvo patvirtintas, pradėta kalbėti ir apie jo įgyvendinimą, o tai įžiebė pavėluotas diskusijas apie aikštės užstatymo būtinumą. Planas atidėtas į šalį, kur guli iki šiol.
E. Andrijausko nuomonė per šį laiką nepasikeitė. Jis įsitikinęs, kad paradams skirtas „plentas” į senamiestį, siejantis Tiltų ir Herkaus Manto gatves, šiandien nebereikalingas, ir mano, kad čia būtų galima atkurti ikikarinį gatvių tinklą.
Pernai šiai temai skirtame „Vakarų ekspreso” straipsnyje ne vienas specialistas išsakė nuomonę, kad valdžios atsainumas tokių projektų atžvilgiu sietinas su politinės valios stoka įgyvendinant ambicingus sumanymus.
Tad vasarį išrinktos uostamiesčio Tarybos narių pasiteiravome, kokios, jų nuomone, aikštės pertvarkymo projekto perspektyvos šiais bei kitais trejais kadencijos metais ir, antra vertus, ar dėl šio objekto reikėtų papildomai atsiklausti klaipėdiečių nuomonės.
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos miesto meras, Lietuvos liberalų sąjūdis (LLS)
Manau, kad atvirų erdvių, aikščių, ypač centrinėje miesto dalyje, nėra per daug. Visos miesto šventės koncentruojasi centre, tad į galimybę prarasti aikštę urbanistinio sprendimo arba naujo paminklo vardan žiūrėčiau santūriai. Manau, Atgimimo aikštė turėtų būti moderniai sutvarkyta, čia praverstų žalumos akcentai, kurių centre trūksta. Esu nieko prieš, kad ji įgautų senojo gatvių tinklo bruožų.
Esu už tai, kad gyventojai turėtų galimybę išreikšti savo poziciją mini referendumuose, ir pritarčiau tokių apklausų rengimui. Bet, manyčiau, reikėtų turėti sveiko proto, kad nepradėtume varginti žmonių kiekvienu kasdieniu darbiniu klausimu ir nediskredituotume apklausos formato. Nevertėtų pamiršti ir to, kad apklausos rezultatu tapusi vieninga nuomonė bet kuriuo atveju yra patariamojo pobūdžio ir nėra įstatymiškai privaloma politikams. Tai greičiau yra galimybė jausti gyvenimo pulsą ir gyventojų nuotaikas.
Jeigu dėl šios aikštės perspektyvos politikų būtų apsispręsta konceptualiai, tai būtų nemažas žingsnis, ir tam tikrai nereikėtų visos kadencijos laikotarpio. Ar pakaktų laiko ir sprendimui įgyvendinti? Pirmiausia svarbu, kuriuo keliu apsispręstume eiti, antra vertus, svarus vaidmuo tektų ekonominei situacijai pasaulyje, šalyje ir mieste. Trečia, apsispręsti reikėtų įvertinus abu šiuos aspektus. Visiškai įgyvendinti projektą per trejetą metų – labai optimistinė vizija, tačiau svajoti ir siekti – sveika.
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, LLS
Reikėtų sulaukti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro architektūrinio vietos parinkimo konkurso pabaigos spalį – net neabejoju, kad atsiras dalyvių, kurie pasiūlys ką nors įdomaus visai aikštei. Imtis veiksmų reikia, nes aikštė baigia nusidėvėti ir moraliai, ir fiziškai. Šiuo metu tai yra nesuprantamas darinys – jeigu kadaise erdvė buvo tikslingai suprojektuota kaip proletariato vado paminklo vieta, dabar jos paskirtis nebeaiški. Būtų neblogai, jeigu per šią kadenciją pavyktų apsispręsti, ar ji bus užstatyta, ar ne.
Artūras ŠULCAS, LLS
Detaliojo plano svarstymus prieš daug metų lydėjo didžiulės diskusijos ir Taryboje, ir jos užkulisiuose. Vis dėlto formalus sprendimas buvo priimtas. Tad galėtume miesto bendruomenės nuomonės ir nebeklausti, nes detalusis planas yra interesų suderinimo dokumentas, kai visos pusės susitaria, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Jeigu jis būtų pradėtas realizuoti, aikštė jau būtų buvusi sutvarkyta, senasis gatvių tinklas – atkurtas, miesto centras taptų gražus ir šia tema nebekalbėtume.
Kadangi užmojai vis dėlto nebuvo įgyvendinti, ir jau praėjo nemažai metų, natūralus mano siūlymas yra atsiklausti gyventojų nuomonės: ar jie nori, kad aikštė liktų Lenino aikšte – nesvarbu, kad pavadinimas pasikeitęs, ar vis dėlto pritaria idėjai nusilenkti miesto seniesiems gyventojams ir tradicijoms atkuriant senąjį gatvių tinklą.
Manau, kad tai galėtų būti vienas iš gyventojų apklausos, kuri, neabejoju, įvyks, klausimų. Jeigu apklausos rezultatai parodytų, kad daugiau kaip 50 proc. klaipėdiečių pritartų šios aikštės rekonstrukcijai, miesto valdžiai užtektų politinės valios taip ir padaryti. Aš tam pritarčiau. Bet viešose diskusijose reikia gerbti skirtingas nuomones: ir tų, kuriems atrodo, kad taip, kaip yra, yra gražu, ir tų, kurie mano, kad reikia pokyčių. O miesto valdžia turi elgtis taip, kaip nori miesto gyventojai.
Audrius VAIŠVILA, LLS
Šioje kadencijoje įgyvendinti aikštės rekonstrukcijos nepavyks. Pirmiausia, sprendimo priėmimas reikalauja daugiau specialistų, architektų diskusijų ir visuomenės brandos. Iš politikų tereikia finalinio apsisprendimo – ar užstatome, ar paliekame erdvę. Tegalime sutvirtinti parašu vieningą nuomonę.
Ar tokia aikštė reikalinga funkcionaliai? Kaip rodo ką tik įvykusi Jūros šventė, masiniams renginiams jos reikia. Ar ji graži architektūriniu požiūriu – tai kitas klausimas; istorinio pagrindo saugoti ją suspaustame Klaipėdos mieste gal ir nėra.
Asmeniškai aš būčiau nieko prieš, kad gatvelė link Biržos tilto būtų atstatyta. Bet tai – ateities reikalas. Dabar mieste yra tiek objektų, pastatų, parkų ir skverų, kurie prašosi dėmesio, kad Atgimimo aikštės galėsime imtis nebent užbaigę šiuos projektus ir sulaukę ekonomikos pagerėjimo.
Rolandas BRAŽINSKAS, LLS
Aikštė, mano supratimu, buvo suprojektuota ir pastatyta šitaip, kad išryškėtų vado paminklas. Todėl ji yra „mauzoliejinė”, nepatogi, per aukšta ir baugi pereiti. Mažų mažiausiai reikėtų sulyginti kelias jos pakopas.
Ikikriziniais laikais, kai buvo paklausūs žemės sklypai, ir pats esu sakęs, jog aikštėje būtų galima pastatyti didelį gražų pastatą, jeigu norime sutankinti žmonių skaičių miesto centre. Bet artimiausią dešimtmetį nematau galimybių realizuoti šiuos planus – paprasčiausiai neatsirastų, kas jų imtųsi. Tad dabar manau, kad aikštę būtų galima perprojektuoti į žaliąją oazę, kurioje matyčiau žemaūgių medžių, įdomių botanikos pavyzdžių parką. Taigi kuo daugiau žalio ploto, o ne betono ir granito. Juolab kad Danės krantinės sutvarkytos – reikia puošti tolesnes erdves.
Jeigu atsirastų politinės valios, priimti strateginį sprendimą dėl aikštės rekonstrukcijos galima dar šioje kadencijoje. Tačiau piniginiai klausimai nėra sprendžiami taip greitai. Jeigu planuotume kitąmet imtis darbų, šiemet reikėtų apsispręsti ir sprendimą įtraukti į miesto strateginį planą bei kitų metų biudžetą. O iš kur gautume jam lėšų? Gal būtų galima pritraukti fondų paramą, bet tai gana ilgas procesas.
Rimantas TARAŠKEVIČIUS, Lietuvos liberalų ir centro sąjunga
Patvirtintas detalusis planas numato iš dalies užstatyti teritoriją ir palikti Teatro aikštės dydžio aikštę. Prieš priimant jį vyko įdomi diskusija, buvo išnagrinėtos visos užstatymo galimybės, o maketai pateikti visuomenei įvertinti.
Pastabų sulaukta vos vienos kitos, tačiau kai pradėjome svarstyti tolesnius žingsnius, visuomenėje užvirė diskusija: „Gal ir nereikia užstatymo? Kodėl norima sugadinti tokią gražią aikštę?”, nors iš esmės tai nėra aikštė, o tik paminklo vienam asmeniui palikimas. Manau, svarbu kad diskusija būtų pakartota, kad žmonės aiškiai pasakytų, ką jie apie tai mano.
Mano nuomone, čia tiktų užstatymas, kuris neturėtų užgožti „Amberton Klaipėda” viešbučio ir rotušės. Galėtume ir įamžinti reikšmingą asmenybę ar istorinę datą paminklu. O kol kas geras sprendimas man atrodo kosmetinis aikštės tvarkymo keičiant granito plokštes ir trinkeles.
Abejoju, kad per šios Tarybos kadenciją čia galėtų iškilti kas naujo, tačiau galėtume užbaigti derybų procesą.
Artūras RAZBADAUSKAS, „Tvarka ir teisingumas”
Aikštė yra likusi tokia, kokia buvo sovietmečiu. Vien jos pavadinimas – Atgimimo – reikalauja pokyčių. Manau, kad per šią kadenciją jie galėtų įvykti, juolab kad ir ekonomika atgimsta. Pritariu minčiai atnaujinti diskusijas su visuomene.
Vytautas ČEPAS, Lietuvos socialdemokratų partija
Atgimimo aikštė – kaip gražiai moteriai išmuštas priekinis dantis. Aikštės čia realiai net nėra – yra dykra, į kurią kišame po 100 tūkst. litų per metus, nors galėtume gauti daug daugiau, jeigu naudotume miesto turtą racionaliai: reikia ją suplanuoti, atstatyti senąjį gatvių tinklą, pastatus, atiduoti juos naudoti ir rinkti mokesčius. O kol kas perkame sovietinį reliktą – granitą, ir lopome skyles. Tokių granitinių aikščių niekur Vakarų ar Vidurio Europoje nerasi. Visos viešosios erdvės ten skirtos normaliam žmogui, kuris gyvena, vaikšto, bendrauja ir ilsisi.
Pritarčiau minčiai, kad klausimą reikia spręsti vietiniu referendumu, o asmeninį prioritetą skirčiau užstatymui, nors čia galėtų stovėti ir paminklas. Kareiviai kartą per metus pražygiuoti gali ir kitur.
Tačiau viskas priklauso ne nuo manęs, o nuo finansavimo programų. Manau, kad reikia rengti galimybių studiją, detalųjį planą ir ieškoti finansavimo, o tai paprasta – parduodi sklypą su visu projektu, ir verslininkai stato. Tačiau procesas yra ilgas – jeigu kitąmet nusprendžiame imtis veiksmų, prasidės derinimai dėl požeminių komunikacijų, ir viskas užtruks dar porą metų. Tad, manau, jeigu ši Taryba patvirtintų galutinai suderintą projektą, kita galėtų jį ir vykdyti.
Arūnas BARBŠYS, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai
Su aikšte būtinai reikia kažką daryti. Prieš gerą dešimtmetį būčiau pasisakęs prieš jos užstatymą, tačiau dabar matyčiau ir daugiau galimybių. 20 Nepriklausomybės metų praėjo – seniai reikėjo ją sutvarkyti. Aš esu už tai, kad šiuo klausimu prieitume bendrą sutarimą.
Ivanas ROMANOVAS, Darbo partija
Aš palaikyčiau rekonstrukcijos projektą. Būtų gerai, kad nepradėtume žaisti populizmo: vieni nori vienaip, kiti pasiūlymus žlugdo, valdantieji puola opoziciją, ir atvirkščiai… Ar visa tai įvyks per šią kadenciją, sudėtinga pasakyti. Mieste nuskriaustas ir sportas, ir kultūra, kurie taip pat prašosi dėmesio. Dėl gyventojų apklausos būčiau santūrus – kai į svarbius procesus leidžiama kištis iš šalies, neįmanoma prieiti prie bendro sprendimo. Esame visuomenės deleguoti atstovai, tad tikriausiai turime teisę nuspręsti. Be to, manau, kad itin svarbu skaidrumas – apie visus numatomus kaštus, sąmatą reikia informuoti visuomenę.
Aleksandras MICHAILOVAS, politinė partija Rusų aljansas
Taryboje esu tik keletą mėnesių. Man atrodo, kad susirinkę politikai yra aktyvūs ir tikrai galėtų apsispręsti dėl aikštės rekonstrukcijos. Mano asmenine nuomone, reikėtų rasti kompromisą tarp senos ir naujos vizijos, o aikštė turėtų pagražinti mūsų miestą. Idėjai iškelti čia naujus pastatus nelabai pritarčiau – ir taip esame daug užstatę senamiestį, reikėtų daugiau vietų pailsėti, pasivaikščioti.
Jurijus ŠERŠNIOVAS, Lietuvos rusų sąjunga
Idėja atkurti senąjį gatvių tinklą man yra priimtina. Pristatyti aikštėje daugiabučių namų? Aš – prieš. Dėl sprendimo priėmimo Taryboje, manau, jog tam tereikia turėti noro.
VALERIJA LEBEDEVA
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Daugiabučius namus susiruošusiems atnaujinti gyventojams Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra ištiesė pagalbos ranką – įstaigos užsakymu rengiamas pluoštas tipinių projektų.
Rinkosi pagal „rėčius”
O tiksliau – 41. Šiuo metu 6 iš jų jau patvirtinti. Šie kartotiniai sprendiniai, skirti 1960–1993 m. pastatytiems daugiabučiams, bendrijoms turėtų gerokai palengvinti privalomų procedūrų bei finansinę naštą, taip pat sumažinti valstybės išlaidas, kurios skiriamos renovacijos darbams kompensuoti.
Kaip pasakojo būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktorius Algirdas Čepas, maždaug prieš ketverius metus buvo platinama 11 projektų, tačiau pasikeitus Statybos įstatymui bei Statybos techniniams reglamentams, senuosius projektus tenka perprojektuoti.
„Be to, prieš pusantrų metų buvome užsakę studiją, kad išsiaiškintume, kokie namai Lietuvoje yra didžiausi vadinamieji rėčiai. Peržiūrėjome ir įvertinome apie 3000 statinių, iš kurių pirma buvo atrinkta 90, o iš šių – dar 30, būdingiausių pagal vietoves, pagal statybos metus. Projektai buvo skirti dažniausiai pasitaikantiems namams, iš kurių labiausiai nuteka šiluma”, – komentavo A.Čepas.
Įrengia papildomą aukštą
Tipinių projektų sudedamųjų dalių sąraše nurodyta per 10 punktų, vienas jų – architektūra. Tačiau šia prasme esminių sprendimų nenumatoma.
Pasak A.Čepo, imtis ryškesnių architektūrinių pokyčių nedraudžiama, tačiau juos bendrijai tektų įgyvendinti jau savomis lėšomis.
„Mes kompensuojame išlaidas ir finansuojame darbus, kurie susiję su pastato energinio efektyvumo priemonių diegimu. Žinoma, pasitaiko projektų, kai pastate įrengiamas papildomas aukštas ar pastogė – naujai atsiradusiose patalpose nuomojami biurai ar apartamentai arba patalpos parduodamos, ir taip bendrija kompensuoja savo išlaidas. Bet tai retas kelias – tokie sprendimai būdingi bendrijoms, kurios turi aktyvius, kūrybingus žmones”, – pripažino pašnekovas.
Suteikia pridėtinę vertę
A.Čepas kaip pavyzdį minėjo ir Vilniuje, Žirmūnų mikrorajone, modernizuotą pastatą, kuris po renovacijos įgavo visiškai kitą veidą. „Pirma žmonės priešinosi, dabar visi labai patenkinti”, – teigė Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros vadovas.
Be įprastinio pastatų šiltinimo bei hermetinimo priemonių čia buvo pasiūlytas struktūrinis sprendimas – tramplininio tipo balkonų konstrukcijos iš esmės atnaujintos, jie buvo praplatinti bei paversti įstiklintomis lodžijomis.
Taip pat buvo siūlomos rekomendacinio pobūdžio buto išplanavimo korekcijos – virtuvę sujungti su kambariu, o buvusio koridoriaus sąskaita padidinti vonią.
Nors projektas sulaukė nevienareikšmiškų specialistų vertinimų, klaipėdietis architektas Vitalijus Jankūnas tai laiko sveikintina iniciatyva.
„Reikia džiaugtis, kad kažkas pradeda judėti, jau vien tuo, kad gyventojai pasiryžta renovacijai, tvarkosi. Jau turime pavyzdžių, kuriuos ilgainiui galime pagerinti tam tikrais etapais. Gal jauni žmonės pradės labiau kreipti dėmesį ir į kitus dalykus, į pridėtinę vertę. Norai automatiškai gimdo ir pasekmes”, – įsitikinęs specialistas.
Kokybiška būtis – prabanga
V.Jankūnas pripažino, jog renovuojant pastatus, Lietuvoje architektūrinė dalis šlubuoja.
„Apkritai jokių architektūrinių sprendimų nėra. Tokiems pokyčiams, kuriuos mes matome po renovacijos, architektų nereikia, tai paprastų inžinierių darbas. Apšiltiname pastatą, uždedame fasadinę plokštę ar nusidažome, pakeičiame langus – štai ir visi „architektūriniai” pokyčiai. Tačiau renovacijos filosofija visai kita – reikia pagerinti gyvenimo kokybę visomis prasmėmis”, – mano pašnekovas.
V.Jankūno nuomone, renovacija turėtų vykti kompleksiškai, tačiau žmonėms tai per didelė prabanga.
„Reikėtų pasinaudoti galimybe modernizuoti viską iš esmės. Todėl turėtų būti svarbu ir namo fasadas, ir jo vidaus patalais, ir aplinka, išspręsta automobilių laikymo problema, sukurtos namo bendruomenės pasibuvimo vietos. Tačiau žmonės tam neturi pinigų, ir minimaliomis išlaidomis siekia maksimalių rezultatų”, – apgailestavo architektas.
Investuoja į tolimą ateitį
Turėjęs progą Vokietijoje stažuotis specialistas pripažino, jog gausybę renovuotinų pastatų turintys vokiečiai šia prasme yra gerokai pažengę į priekį.
Modernizuojamus statinius stengiamasi maksimaliai pritaikyti šiuolaikiniams gyventojų poreikiams, daug dėmesio skiriama architektūrinei, estetinei daugiabučių išraiškai, socialinėms problemoms spręsti.
Neretai senieji pastatai tiesiog perprojektuojami ir po renovacijos pasikeičia neatpažįstamai
„Tai jau yra investicija į tolimą ateitį – 30–50 metų”, – pripažino pašnekovas.
Pasak architekto, Vokietijos miestų savivaldybės organizuoja konkursus atskiriems kvartaliukams sutvarkyti, architektai teikia pasiūlymus, paskaičiuojamos sąmatos ir renkami projektai.
„Gal pas mus tų terasų, kaip daroma Vokietijoje, ant stogų ir nereikia, bet manau, kad iš pirmo aušto būstų pasidaryti laiptukus ir išėjimą į žaliąją erdvę nėra labai sudėtingas dalykas, kainuojantis šimtus tūkstančių litų. O pastatas, jo aplinka jau visiškai kitaip atrodo”, – pavyzdį pateikė specialistas.
LINA BIELIAUSKAITĖ
Šaltinis: "Klaipėda"
Šiandien švenčiamą 759-ąjį gimtadienį Klaipėda pasitinka vis dar nesibaigiant diskusijoms, kaip turi atrodyti ta vieta, kur gimė mūsų miestas. Ar Klaipėdai reikia atstatytos pilies, ar pakaks jos liekanų? Ši tarp specialistų bei valdžios jau ne pirmą dešimtmetį vykstanti diskusija, panašu, linksta link to, kad Klaipėdoje turėtų stovėti pilis. Šią idėją ypač palaiko vyresnės kartos specialistai. Tačiau ir jie pripažįsta, jog įgyvendinti ją pavyktų tik po kelių dešimtmečių.
Kol kas sutariama tik dėl vieno – visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ar tikrai Klaipėdai reikia pilies ir svarbiausia – kas joje galėtų įsikurti. Neabejojama ir dėl to, kad būtinai reikėtų išklausyti pačių miestiečių nuomonės šiuo klausimu.
Tuo metu šios idėjos skeptikai akcentuoja, kad atstatytas pastatas nebūtų autentiškas. Tačiau ir dabar daugelis mielai lankosi Trakų pilyje ir nei lietuviams, nei užsienio turistams visiškai nesvarbu, kad tai nėra visiškai autentiškas statinys, o atstatytas ne taip ir seniai – 1962 m. Tokia praktika vadovaujasi ir kitos Europos šalys, kur ir dabar atstatinėjamos pilys, o jose įrengiami ne tik muziejai, bet ir viešbučiai, restoranai.
Nors bendrovė „Uostamiesčio projektas” yra parengusi projektą, kaip Klaipėdos piliavietės teritorija galėtų atrodyti jau atstačius pilies tūrius, pripažįstama, kad kol kas realiausia kalbėti tik apie gynybinių pylimų atkūrimą bei atidengtų pilies pamatų mūrų išsaugojimą.
„Mes atskiriame restauracijos darbus. O pačios pilies tūrio atstatymas yra politinis dalykas. Tam turi pritarti ir valdžia, ir visuomenė. Todėl projektą darėme etapais. Nežinia ties kuriuo etapu sustos darbai, tačiau projektas parengtas taip, kad įvykdžius pirmąjį etapą neužkertamas kelias vykdyti kitam. Numatytas tęstinumas”, – pasakojo bendrovės „Uostamiesčio projektas” vyr. architektė Snieguolė Stripinienė.
Pasak jos, pirmajame etape siekiama restauruoti princo Karlo (šiaurės vakarų) bei princo Fridricho (šiaurės rytų) bastionus, atkurti ir pritaikyti rytinės bei šiaurinės kurtinos dalis. Taip pat numatoma restauruoti ir konservuoti archeologinius pilies mūrus ir grindinius. Esą dabartinės stoginės yra tik laikinos, o tam, kad archeologinės atodangos būtų išsaugotos, reikalingas rimtas jų apsaugos statinys. Preliminariai skaičiuojama, kad tam gali prireikti per 25 mln. litų.
Kadangi archeologai jau nustatė, kur yra tikroji pilies gynybinių įtvirtinimų riba, paaiškėjo, kad reikės panaikinti kelią, kuriuo dabar galima patekti į piliavietės teritoriją bei Kruizinių laivų terminalą. Naujas kelias turėtų būti nutiestas už pilies gynybinių įtvirtinimų ribų. Tuomet galėtų prasidėti antrasis etapas, kuriame numatyta restauruoti pietinius bastionus ir atstatyti likusias kurtinas. Taip būtų atkurtas gynybinių įtvirtinimų tūris.
„Jei atstatytas pilies pastatas neturi autentikos, tai atkurti gynybiniai įtvirtinimai atrodo natūraliai. Juk šlaitą atkurti – tai ne pastatą statyti”, – pastebėjo S. Stripinienė.
Ji priminė, kad ir šviesaus atminimo architektas Vytautas Šliogeris, kuris labai daug nuveikė piliavietės atstatymo vardan, nepalaikė idėjos, kad reikėtų atkurti pačios pilies tūrius.
„Jis palaikė tą idėją, kad reikia saugoti tai, ką turime seno ir vertingo. Galbūt užstatę dar neatkastus išlikusius pilies pamatus juos pažeistume. Todėl projekte yra siūlymas kol kas tik išgrįsti pilies kontūrą klinkerio trinkelėmis edukaciniais tikslais, kad geriau būtų suvokiamas pilies sienų kontūras kieme, kur galėtų vykti įvairūs renginiai”, – sakė S. Stripinienė.
Jos svarstymu, paskutinis etapas, kuriame numatyta piliavietę atkurti maksimaliai, su pilies tūriais, galėtų būti įgyvendintas nebent po 20-50 metų.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracija dar nėra gavusi atsakymo dėl finansavimo skyrimo piliavietės projektams. Pasak Projektų valdymo poskyrio vedėjo Gintaro Dovidaičio, sulaukus teigiamo atsakymo, šiais metais būtų vykdomas rangovo parinkimo konkursas. Kitais metais parinktasis rangovas pradėtų vykdyti piliavietės kurtinų atkūrimo darbus pritaikant esamą dažų sandėlį.
Ateityje prieš imantis reikšmingesnių atstatymo darbų, galinčių iš esmės pakeisti piliavietės vaizdą, Kultūros paveldo departamentas ir Klaipėdos savivaldybė turėtų tartis su visuomene atlikdami išsamią klaipėdiečių sociologinę apklausą, kaip tai numatyta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme.
„Miestas be pilies – kaip be galvos”
Jonas GENYS, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius
Klaipėdos pilį sudaro ne tik pats pastatas, bet ir visi kiti elementai: gynybiniai grioviai, gynybiniai pylimai su bastionais, trikampės salelės – ravelinai ir, žinoma, korpusai, kurie buvo skirti socialiniam gyvenimui ir reprezentacijai. Tad kai aš kalbu apie pilies atkūrimą, turiu omenyje atskirų jos elementų atkūrimą. Fosų atkūrimas nekelia jokių abejonių, taip pat ir pylimų – čia iškyla tik finansavimo klausimas. Įmanoma atstatyti ir tiltą, nes yra likę istoriniai brėžiniai. Lygiai taip pat įmanomas ir korpusų atstatymas, nes tam istorinės medžiagos tikrai pakanka. Tačiau tam, kad būtų atstatytas pats pastatas pirmiausi reikia išsiaiškinti, kam to reikia. Kokią funkciją jis atliktų? Mano įsitikinimu, dabar, kai nėra atstatyta pilis, miesto vaizdas tarsi be galvos, nes urbanistiškai mes nesame nuosaikūs. Jei būtų atstatyta pilis – miestui nuo to būtų tik geriau, nes būtų stiprinamas jo įvaizdis ir patrauklumas. Paveldą mes turime, tik reikia su juo susitvarkyti.
„Turistai nori matyti pilį, o ne griuvėsius”
Romena SAVICKIENĖ, Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorė
Tenka tik apgailestauti, kad mūsų miestui labai trūksta istorinių objektų. Nors piliavietės muziejus ir patrauklus, tačiau kai svečiams iš užsienio siūlai apsilankyti piliavietėje, jie ir tikisi ten išvysti tikrą pilį, o ne likusius griuvėsius. Kiekvienas atstatytas istorinis objektas miestui neša neabejotiną pridėtinę vertę. Žinoma, pilies patalpas protingiausia būtų pritaikyti muziejui, būtų galima įrengti erdvias konferencijų sales, ko Klaipėdoje taip pat trūksta. Galiausiai ten galėtų įsikurti ir teatrai, kad ir Muzikinis. Kodėl gi ne? Juk kai kuriose pilyse įsikuria ir miesto valdžia. Beje, daugelis Europoje esančių pilių, kurios traukia didžiulius turistų srautus, taip pat nėra autentiškos, o atstatytos palyginti visai neseniai.
„Istorinė komercija – nėra blogybė”
Vygantas VAREIKIS, istorikas, miesto Tarybos narys
Klaipėdos pilį atstatyti būtina ir tam matau net dvi priežastis. Pirmoji yra ta, kad piliavietė jau tapo pagrindiniu Klaipėdos traukos centru, tačiau kyla klausimas, o kur tuomet pagrindinis miesto simbolis – pilis? Kita priežastis – kultūrinė, istorinė. Iš istorijos ir tradicijų žinoma, kad tokia pilis egzistavo ir visai nesvarbu, kad ji buvo kryžiuočių. Manau, kad klaipėdiečiai turėtų sujungti savyje daugelį kultūrų. Nereikia niekur toli žvalgytis – kaimyninėje Lenkijoje atstatomos pilys ir pritaikomos šiandienos reikmėms. Visai neseniai lankiausi Lenkijos miestelyje Rešelyje. Nors ten prieš 12 metų buvo likę tik pilies griuvėsiai, šiandien jau stovi atstatyta puiki pilis, kurioje įsikūręs restoranas. Arba Ryno pilis, kuri atstatyta tik prieš 30 metų – joje veikia viešbutis, įrengtos konferencijų salės, vyksta viduramžių vaidinimai.
Manau, kad ir atstatant Klaipėdos pilį nereikėtų apsiriboti vien muziejaus įkūrimu, nes vargu, ar išlaikytume tokią naštą. Ją atstatant reikėtų sujungti miesto, valstybės bei verslo lėšas. Pavyzdžiui, ten galėtų būti įrengtas ir viešbutis jachtininkams. Istorinė komercija – tai nėra blogybė, jei tai tampa traukos objektu.
Tačiau aš nepalaikau tos nuomonės, kad geriau palikti atkastus pilies griuvėsius, nei ant jų statyti pilį. Tokie akmenys ir buvusios liekanos įdomios nebent patiems specialistams – archeologams, istorikams, tačiau ne turistams. Juk įmanoma išsaugoti ir tų griuvėsių fragmentus, kurie galėtų matytis per stiklines grindis – taip yra daroma.
Manau, kad principinis sprendimas, jog Klaipėdos pilis turi būti atstatyta, jau yra, tačiau tai neįvyks ryt poryt. Pirmiausia reikia pabaigti Dramos teatro rekonstrukciją, Kultūros fabriko projektą, jau pajudėjo ir Poilsio parko sutvarkymo darbai. Lieka tik pastatyti Muzikinį teatrą ir ateis eilė Klaipėdos pilies pastatui.
„Diskusijos užsitęsė per ilgai”
Vladas ŽULKUS, Klaipėdos universiteto rektorius, archeologas
Jei piliavietėje nebus atstatyta pati pilis, o tik gynybiniai pylimai, ką tuomet turėsime toje teritorijoje? Pastatysim kioskų ar įrengsime automobilių stovėjimo aikštelę? Manau, kad tos diskusijos jau užsitęsė per ilgai ir kol mes diskutuojame, praleidome ne vieną galimybę iš valstybės gauti tam reikalingų pinigų. Nereikia pretenduoti į visišką pilies atstatymą ir autentiškų detalių atkūrimą, pakanka kalbėti apie tūrių atstatymą. O tiems skeptikams, kurie tikiną esą geriau išsaugoti atkastus pamatus, galiu pasakyti tik tiek, kad tokių pašiūrių statymas, kaip yra dabar, tų pamatų nė kiek nesaugo o tik prailgina jų mirtį. Jei norima pastatyti tinkamą pastatą, kuriame išlikę pamatai būtų visiškai izoliuoti nuo atmosferos, reikalingos milžiniškos investicijos. Tad kyla klausimas, ar nebūtų protingiau iškart kalbėti apie pilies atstatymą – tai tarsi būtų išeitis, kaip apsaugoti likusius atkastus pamatus.
„Svarbu išsiaiškinti, ką su ta pilimi darytume”
Laisvūnas KAVALIAUSKAS, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius
Mūsų įstaigos pozicija yra tokia, kad šiuo metu yra tikslinga išsaugoti ir eksponuoti autentiškas liekanas. Žinia, praėjusiais metais archeologai atkasė ir medinių piliavietės liekanų. Dėl pačios pilies atstatymo yra skirtingų nuomonių ir mūsų įstaigoje. Nesutariama, ar reikėtų ją atstatyti kuo autentiškesnėmis medžiagomis, ar daryti modernesnėmis technologijomis. Tačiau viena aišku, kad iki tol būtina visoje piliavietės teritorijoje atlikti išsamius archeologinius tyrimus. Šiandien dar yra likę neištyrinėti du trečdaliai pilies korpuso. Sunku pasakyti, kiek laiko tai užsitęstų – viskas priklauso nuo pinigų. Tačiau pati svarbiausia užduotis – išsiaiškinti, ar tikrai mums tos pilies reikia, ir ką mes su ja darytume. Juk matome situaciją su dvarais, kurių Lietuvoje yra per pusę tūkstančio. Jei nėra konkretaus jų panaudojimo, po metų kitų net tvirčiausi mūrai neatlaiko.
„Taip laukiant ir žolė užžels”
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Jei tik lauksime, kol atsiras pinigų, ir nieko nedarysime piliavietėje – ten gali užželti ir didelė žolė. Yra procesai, kurie buvo sustoję, bet panašu, kad vėl pajudėjo. Birželio pradžioje, sužinojęs, kad vienam iš piliavietės rekonstrukcijos etapų nebuvo skirta lėšų, aš važiavau ūkio ministrui Rimantui Žiliui priminti jo klaipėdietiškas šaknis. Panašu, kad padedant klaipėdiečiui parlamentarui Evaldui Jurkevičiui pavyko sutarti, jog Klaipėdos piliavietė yra vienas prioritetinių objektų. Tačiau tikrai nenorėčiau veltis į konceptualias diskusijas, ar turi ten stovėti pilis ir kokia ji turi būti. Tegul tai sprendžia specialistai. Žinau tik viena – tai, ką mes vadiname senąja piliaviete, turi tapti gražiu traukos centru, o ne dykviete.
„Pakaktų vieno bokšto”
Vaidotas DAPKEVIČIUS, architektas
Uostamiesčio architektų nuomonės apie pilies tūrių atstatymą išsiskiria – vyresnieji daugiau palaiko šią idėją, o daugelis jaunesniųjų, kuriems ir aš atstovauju, skeptiškai vertina šią mintį. Pirmiausia dėl to, kad pilies dominantė tokiame kontekste, koks yra dabar – tarp uosto kranų ir kitų vizualinės taršos objektų – atrodytų gal net juokingai. Trakų pilis atrodo išties įspūdingai, bet juk ji stovi tik gamtos apsuptyje. Be to, atsisakyti tokios idėjos skatina ir Valdovų rūmų patirtis, sukėlusi tokį rezonansą. Jaunieji architektai kur kas labiau palaiko senąją idėją – įamžinti piliavietę kokiu nors simboliu. Prieš daugelį metų buvo skelbtas konkursas sukurti vieno piliavietės bokšto siluetą, nors toks projektas buvo parengtas, bet ši mintis užsimiršo. Toks bokštas galėtų būti statomas ir moderniomis priemonėmis. Mano nuomone, jis puikiai įprasmintų buvusią pilį. Galų gale tam reikėtų kur kas mažiau pinigų, nes pačios pilies atstatymas, ko gero, pareikalautų ne ką mažiau lėšų nei Valdovų rūmai.
EDITA GUDAVIČĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai rengiantis paskelbti viešųjų pirkimų konkursą Danės dešiniosios krantinės („Klaipėdos energijos” ir aplinkinės teritorijos) detaliajam planui parengti, uostamiesčio Tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė Ramunė Staševičiūtė nusprendė inicijuoti politikų ir bendruomenės diskusiją apie miestui svarbių teritorijų planavimo politiką ir miesto žemės panaudojimo strategiją.
R. Staševičiūtės įsitikinimu, urbanistiškai reikšmingos miesto teritorijos turi būti planuojamos nuosekliai, geriausias vizijas aptariant su visuomene, išsiaiškinant ir patvirtinant konkursuose.
Kodėl siekiate iš esmės keisti esamą teritorijų koncepcijų rengimo tvarką?
Savivaldybės administracijos skelbiamas viešųjų pirkimų konkursas Danės dešiniosios krantinės detaliajam planui parengti garantuoja tik vieną rezultatą – savivaldybė nupirks pigiausią paslaugą ir pigiausią projektą, bet mūsų siekis turėtų būti išaiškinti geriausią teritorijos viziją, racionaliausius ir bendruomenės lūkesčius atitinkančius sprendinius ir juos įteisinti. Ar turėsime tokią galimybę, jei detaliojo plano projektas bus vienas?
Paskelbę koncepcijų konkursą turėtume bent kelis pasiūlymus, turėtume galimybę analizuoti pateiktus skirtingus sprendinius. Iki minimumo sumažėtų tikimybė priimti neracionalų politinį sprendimą, išvengti nereikalingo lėšų švaistymo įgyvendinant projektus.
Pateiksiu pavyzdį. Savivaldybės finansinių asignavimų plane jau šiais metais skirti 300 tūkstančių litų pėsčiųjų tilto per Taikos prospektą ties Dubysos gatve techniniam projektui parengti. Sprendimas priimtas nesvarstant alternatyvių pėsčiųjų srautų sureguliavimo variantų. Tokio tilto realizacija miestui ir valstybei kainuos apie 10-15 milijonų litų. Jeigu būtų viešai svarstomos alternatyvios idėjos, neabejoju, kad būtų rastas dešimteriopai pigesnis sprendimas, atsisakant tokio brangaus statinio.
Kodėl ypatingą reikšmę teikiate būtent teritorijų koncepcijų rengimo procedūrai?
Būtent jose atsiskleidžia ir fiksuojamos galimos teritorijos plėtros idėjos. Detalieji planai – jau antras etapas, kai juridiškai įforminama pasirinkta vizija, suteikiamos jai techniškai apibrėžtos formos.
Manote, kad reikėtų rengti koncepcijų projektus kuo didesnėms teritorijoms. Kodėl?
Vieno sklypo detaliųjų planų rengimo praktika jau seniai kritikuojama specialistų. Visi suvokiame, kad savo sklypelį planuojantis savininkas matys tik savo interesą ir sieks būtent jį „prastumti”. Rengdami koncepcinius planus didesnėms teritorijoms turime galimybę užtikrinti viešojo intereso prioritetą. Juk visi norime gyventi ar dirbti patogioje aplinkoje. Koncepcijos rengimo procesas – geriausias laikas suderinti tiek privačius, tiek viešuosius poreikius. Pati koncepcijos forma suteikia puikias galimybes viešumui.
Poziciją, jog visuomenei svarbūs statiniai ar teritorijos turi būti planuojami rengiant viešus konkursus, gina ir Lietuvos architektų sąjunga, tačiau valstybės institucijos labiau linkusios taikyti Viešųjų pirkimų įstatymą ir rengti kainos, o ne idėjų konkursus. Kuo tai paaiškinti?
Klaidingai, o gal net sąmoningai pateikiama informacija, jog Viešųjų pirkimų įstatymas neleidžia organizuoti konkursų. Jokiu būdu. Tiesiog valdininkams taip patogiau dirbti. Lengviau susitarti, diktuoti savo sąlygas vienam, konkrečiam paslaugos teikėjui. O ten, kur vyksta vieša procedūra, kur konkuruoja idėjos ir skirtingi autoriai, „prastumti” savo interesą darosi labai sudėtinga. Vieši konkursai – gera priemonė planavimo procesą padaryti daug skaidresnį. To, matyt, ir baiminamasi. Be to, kažkam naudinga ir tai, jog pigus projektas be alternatyvų galiausiai padidina jo realizavimo išlaidas.
Ar manote, kad Jūsų siūlomas viešas alternatyvių koncepcijų svarstymas sumažins korupciją teritorijų planavimo srityje?
Būtent. Juk pigiai be akceptuotos idėjos nusipirkus projektuotoją, labai lengva jį priversti ruošti tokį detalųjį planą, kuris būtų „tinkamas” atskirų grupių ar asmenų interesams. Patikėkit, svertų valdininkija šioje srityje turi pakankamai.
Kokios uostamiesčio teritorijos turėtų būti planuojamos pasitelkus viešųjų konkursų modelį?
Su specialistais ir politikais diskutuojame, jog koncepcijų projektai turėtų būti rengiami didžiulėms teritorijoms prie Danės upės, iš kurių ateity išsikraustys pramonės objektai. Būtų labai apmaudu, jeigu ir čia būtų pradėti rengti vieno sklypo projektėliai.
Idėjų konkursams turėtų būti teikiamos visos urbanistiškai svarbios teritorijos. Štai, kad ir senamiestis. Daug metų diskutuojame apie tai, kad nežinome, ką daryt su senuoju turgumi, koks jis galėtų būti, kokia aplinka. Turim galimybę rengti šios senamiesčio teritorijos dalies koncepcijos konkursą, pamatyti skirtingas skirtingų autorių vizijas ir išsirinkti geriausiąją, bet… Mano žiniomis, savivaldybės administracija rengiasi eiti seniai pramintu keliu. Vėl bus perkamas pigiausias projektas. Ir vėl nei visuomenė, nei jai atstovaujantys politikai neturės galimybės diskutuoti, rinkti geriausią alternatyvą. Viskas bus nuspręsta valdininkų kabinetuose, o jeigu pigiai nupirkta idėja nepasitvirtins, atsakomybės prisiimti nebus kam.
Dar viena sritis, kur miestas, o ne atskiri verslininkai turi rengti alternatyvius konkursus – periferinės miesto teritorijos prie apvažiavimo kelio, Šilutės plente. Jau šiandien matome, kokių rezultatų pasiekė rajono valdžia, be planų ir koncepcijų išdalinusi rėželius žemės gyvenamųjų namų statybai. Be plėtros perspektyvų, inžinerinės, transporto ir socialinės infrastruktūros palikti naujakuriai ilgus dešimtmečius bus „maitinami” tik pažadais, kol galiausiai tai taps ne rajono, o miesto problema.
DALIA GRIKŠAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Iki trijų milijonų gyventojų susitraukusi Lietuva urbanistams – jokia staigmena. Įvairūs tyrimai atitinkamas gyventojų skaičiaus kitimo tendencijas rodo jau 20 metų. Tad gal ir į gera, kad miestų plėtros planai jau ne vienus metus lieka popieriuje – juk tose užkariauti ketintose milžiniškose teritorijose nė nebūtų kam gyventi. Iš esmės vietoj ekspansijos į gamtos teritorijas reikia planuoti traukimąsi – tai jau atvirai deklaruoja šalių, susiduriančių su gyventojų skaičiaus mažėjimu, urbanistai.
Tikėjosi pigiau pragyventi
Blogiau tai, kad įstrigus infrastruktūros plėtros planams individualiųjų namų statyba nesustojo. Net per krizę. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste pernai leidimų individualiai statybai išduota du kartus daugiau, negu pastatyta butų.
Miestų planavimo specialistai pastaraisiais metais išaugusią gyventojų migraciją į priemiesčius vadina urbanistiniu sprogimu. Prieš krizę žmonės į užmiestį pradėjo žvalgytis nebeįpirkdami būsto centrinėse miestų dalyse, planuodami pigiuose sklypuose savo rankomis statytis namus, prasidėjus krizei – tikėdamiesi pigesnio pragyvenimo. Gal todėl dauguma naujųjų namų kyla sodų teritorijose.
„Miestai išskydo, o apie Vilnių tos išdrikusios struktūros jau net pradėjo viena su kita suaugti, – konstatavo savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. – Svarbiausia, kad tai yra labai prastai suplanuotos teritorijos: be viešųjų erdvių, be aiškios struktūros, be normalių gatvių ir pan. Žodžiu, miestus planuojame pagal morkų sklypų ribas. Tokia, deja, lietuviška XXI amžiaus urbanistika.“
M. Pakalnis pabrėžia, kad yra aibė šalių, iš kurių būtų galima pasimokyti efektyvaus miestų planavimo ir infrastruktūros kūrimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje privalu sklypus konsoliduoti. Žemės apjungiamos, išskiriamos teritorijos, kurios bus skirtos viešajai infrastruktūrai: vaikų darželiams, mokykloms ir visa kam, kas reikalinga konkrečiai teritorijai, pasirašomos sutartys dėl įgyvendinimo. Įsipareigoja savivaldybė, plėtotojai, ir žmonės žino, kad sumokėję pinigus gaus kokybišką gyvenamąją aplinką. O Lietuvoje viską planuojame prasčiau nei XVII ar XVIII amžiuje – čia toks laukinis protu nesuvokiamas liberalizmas. Net Indijoje ir Namibijoje daug normalesnės planavimo sistemos.
Būtų galima teigti, kad daugeliu atvejų naujakuriai gali kaltinti savo neapdairumą – niekas nevertė rinktis namus normaliam gyvenimui neparengtose teritorijose. „Tiesiog buvo toks laikas – žmonės pirko bet ką ir bet kur, tikėdamiesi, kad turto vertė tik augs, – ekonomikos ir statybų bumo aukas gynė M. Pakalnis. – O kai kurie statytojai naudojosi proga, kad gali statyti bet ką – vis viena viską parduos.“
Susimokėti turės patys
Plėtotojams ir bankininkams prakalbus apie atsigaunančias statybas, šiandien potencialiems pirkėjams vertėtų pasidomėti bent jau naujausiais bendraisiais miestų planais. Pavyzdžiui, 2007 metais patvirtintame bendrajame sostinės plane numatyta apie 3000 hektarų naujos plėtros teritorijų.
„Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas įsitikinęs, kad plėtoti jas visas vienu metu visomis kryptimis būtų neracionalu. M. Pakalnio manymu, tam neužteks nei lėšų, nei potencialių gyventojų. Jei užstatytume visas suplanuotas teritorijas, sostinėje galėtų gyventi dukart daugiau žmonių. Bet iš kur jų atsiras – gyventojų skaičiaus tendencijos atvirkščios. Todėl urbanistai išskyrė tris prioritetines naujos plėtros kryptis: Ukmergės, Pilaitės bei Nemėžio, ir rekomendavo savivaldybei palaikyti čia investuojančius žmones. Čia numatyta plėtoti ir infrastruktūrą.
Bendrajame plane prioritetinėmis neįvardytos teritorijos bus užstatytos tiek, kiek gyventojai sugebės jas sutvarkyti savo lėšomis. „Žmonės turi tiksliai suvokti: jeigu ryžosi gyventi neprioritetinėje kryptyje, visas infrastruktūros sąnaudas turės padengti patys“, – akcentavo M. Pakalnis.
Apskaičiuota, kad infrastruktūra atsiperka, jei gyventojų viename hektare – daugiau nei 30 (skaičiuojant atsiperkamumą atsižvelgiama ir į kelis kitus parametrus).
Vilniuje vidutinis gyventojų tankis viename hektare – 39 (skaičiuojant tik jau užstatytas teritorijas, kai tarp namų – ne didesnis nei 200 metrų atstumas, tai yra, pavyzdžiui, be sostinei priklausančių Nemenčinės miškų).
M. Pakalnis kartu su kolege Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Dalia Bardauskiene parengė studiją „Teritorijų planavimo iššūkiai, dekadansas ir miesto plėtros atsigavimo šansas“, kur kaip palyginimą pateikė užsienio miestų statistiką. Pavyzdžiui, Paryžiuje 30-ies gyventojų viename hektare tankis tebėra 24 kilometre nuo centro. Rygoje, kurioje yra 700 tūkst. gyventojų, – 12 kilometre. Vilniuje tokio tankio nebėra vos už šešių kilometrų nuo centro. Gulbinuose, Verkiuose, pietinėje Vilniaus dalyje vienam hektarui tenka vos 2–4 gyventojai. Centrinė Latvijos sostinės dalis apgyvendinta beveik dukart tankiau nei Lietuvos sostinė.
„Vadinasi, Rygos, kaip miesto, struktūra – dukart efektyvesnė nei Vilniaus, – apibendrino M. Pakalnis. –
O ar, tarkime, Rygoje mažiau želdynų? Nepasakyčiau. Tiesiog Vilniaus struktūra – išskirtinai dispersiška.“
Skamba keistai, bet pagal gyventojų tankį Lietuvos miestai, ypač Vilnius, pavojingai primena amerikietiškus miestus, kur plačiais keliais didelius atstumus važinėja pigiu benzinu varomi automobiliai.
„Lietuvoje benzino kaina – europietiška, o norime gyventi išsisklaidę kaip amerikiečiai. Vilniečiai jau dabar degalams išleidžia daugiau nei kiti europiečiai. Neracionalu. Gal dar sugalvosime išgriauti Vilniaus senamiestį ir ten pristatysime automobilių stovėjimo aikštelių?“ – komentavo „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas.
M. Pakalnis, regis, norėtų už skvernų gaudyti miestiečius, manančius, kad susikurti jaukią privačią gyvenamąją erdvę galima tik išsikėlus už miesto. Mat yra įsitikinęs, kad labai dažnai žmonės nesupranta, kiek kainuoja gyvenimas miesto pakraštyje.
„Žmonės perka kur pigiau, įsivaizduoja, kad neturės rūpesčių, jei tik įsives elektrą, įsirengs vandens gręžinį ir vietos kanalizaciją. O paskui antra tiek išleidžia automobilio degalams. Tuomet dar vienas šeimos narys negali dirbti, nes vežioja vaikus į mokyklą, kyla socialinių problemų“, – gyvenimo užmiestyje trūkumus vardijo „Vilniaus plano“ architektas.
Neišnaudoti šimtai hektarų
Panašios, pasak jo, ir įsikūrusiųjų soduose perspektyvos. Juose juk dažnai nėra jokios infrastruktūros, kai kur nė privažiuoti neįmanoma. Latvijoje ir Estijoje soduose išvis neleidžiama statyti gyvenamųjų pastatų kaip tik dėl minėtos priežasties – infrastruktūros nebuvimo. O mes leidžiame sodus versti gyvenamaisiais kvartalais.
Racionaliausiu ir perspektyviausiu Vilniaus miesto plėtros keliu M. Pakalnis laiko grįžimą į Vilniaus centrą. Beje, bendrajame plane šios miesto dalies plėtra irgi minima prie prioritetinių darbų. Nors prieš penkerius metus svarstant naujausią bendrąjį sostinės planą urbanistai buvo keikiami už tai, kad siūlo tankinti esą ir taip tirštai apgyvendintą Lietuvos sostinę, jie gina savo sprendimus argumentais. Miesto planavimo specialistų skaičiavimais, Vilniaus centre yra apie 500 hektarų, kurie gali būti konvertuojami – pritaikomi kitai paskirčiai.
„Tie plotai – ne žmonių kiemuose, kuriuos visi taip uoliai gina, o gamybinėse teritorijose Naujamiestyje, Šnipiškėse ir panašiai. Ten galima įrengti loftų – kai ką reikia tiesiog nugriauti ir statyti naujų objektų. Dar reikėtų apmokestinti įmones, kad jos keltųsi iš miesto centro. Juk dabar gyventojų tankis Naujamiestyje – panašus kaip Valakampiuose. Vadinasi, tai tiesiog apleista ir tvarkytina teritorija“, – aiškino M. Pakalnis.
Kad urbanistų vizijos taptų realybe, dar daug reikia padaryti. Pirmiausia reikia apsispręsti, kokios valstybės norime: miestų ar vienkiemių. „Tai labai svarbus pasirinkimas. Valstybės, kurios apsisprendusios būti plėtojamos urbanizavimo židiniais, riboja sklaidą į priemiesčius. Ne draudimais. Tiesiog sukuriama alternatyva – žmogus, kuris nori turėti namą, gali jį gauti pačiame mieste“, – aiškino M. Pakalnis. Jis įsitikinęs, kad retas, turėdamas galimybę gyventi individualiajame name miesto centre, veržtųsi kraustytis už Paberžės.
Renovacija suprantama klaidingai
Kažkam galbūt idealus atrodytų olandiško stiliaus būstas. Ten sugebama pastatyti keturių aukštų namą, sudarytą iš individualiųjų namų. Kiekvienas turi mažytį kiemelį, mažytę terasėlę ir atskirą įėjimą. Taip formuojami nedidelio mastelio gana tankiai užstatyti kvartalai. O Lietuva nesugeba pasinaudoti net galimybėmis, kurias įprastai teikia senų daugiabučių renovacija.
„Viskas dėl to, kad Lietuvoje renovacija suprantama tik kaip pastatų šiltinimas, – dėstė M. Pakalnis. – Užsienio tyrimai rodo, kad jei socialinė aplinka netaps patraukli, anksčiau ar vėliau tuos renovuotus namus vis viena teks nugriauti. Tyrimai atskleidžia, kad socialistinės statybos rajonuose žmones labiausiai jaudina nesaugumas. Tai daugiausia atvirojo plano kvartalai. Vadinasi, nulupęs lempą, davęs vaikui narkotikų, gali pereiti arką ir jau prisistatyti kaip respektabilus pilietis. Normali gyvenamoji struktūra reikalauja tam tikrų uždarų ląstelių – kad susiformuotų bendruomenė, kad žmonės vienas kito vaiką ar turtą saugotų. Sovietinių laikų rajonai tam – per dideli.
Todėl, pavyzdžiui, danai, vokiečiai, norvegai tuos rajonus iš dalies griovė, ardė, perstatė, formavo uždaresnes struktūras. Vyko kardinalių pokyčių. Mes irgi turėtume bandyti renovaciją suderinti su naujomis statybomis kaimynystėje.“
M. Pakalnis supranta, kad tokie planai būtų sutikti kontroversiškai. Pats per savo karjerą yra ne kartą patyręs, kokie stiprūs ir užsispyrę gali būti už savo kiemo erdves kovojantys piliečiai. „Tai normalu, tokių kovų vyksta visame pasaulyje. O Lietuvoje jau daugybę metų buvo formuojama tokiems sprendimams ypač nepalanki opinija – esą blogi architektai tankina miestą. Bet reikia rasti balansą“, – dėstė urbanistas.
M. Pakalnis ir D. Bardauskienė savo studijoje „Teritorijų planavimo iššūkiai, dekadansas ir miesto plėtros atsigavimo šansas“ aptarė ir dar vieną, su demografinėmis tendencijomis susijusią, Lietuvos miestų perspektyvą. Atsižvelgę į tai, kad optimalus gyvenamasis plotas pagal Europos standartus yra 30 kvadratinių metrų, juodu apskaičiavo, kad dauguma Lietuvos miestų gyventojų pasieks tą išsvajotą standartą per artimiausius keliasdešimt metų net tuo atveju, jei statybos čia toliau buksuos. Tai, žinoma, susiję su gyventojų skaičiaus mažėjimu.
„Žinoma, tai šiek tiek statistinė ekvilibristika, bet galime teigti, kad apie 2050-uosius 30 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto kiekvienas turės net tada, jei iki tol nestatysime nieko nauja, – sakė M. Pakalnis. – Jei statysime pagal 2005 metų apimtis, tokį standartą pasieksime 2035-aisiais.“
Beje, Vilniaus ir Kauno scenarijai labai skiriasi, mat Vilniuje gyventojų skaičius – gana stabilus ir ateityje neturėtų mažėti, o Kauną per pastaruosius 20 metų paliko apie 70 tūkst. (iš 420 tūkst.) gyventojų.
„Lietuvai Vilnius – kaip dažnam lietuviui Dublinas: į čia emigruoja žmonių iš pabradžių. Klaipėda irgi turi perspektyvų – laikosi ant uosto. O štai antrojo pagal dydį miesto situacija yra prastesnė. Jis visada buvo daugiausia orientuotas į gamybą, ši žlugo, ir nebėra kam čia pritraukti naujų gyventojų. Taigi dėl miestiečių skaičiaus mažėjimo Kaunas europinį aprūpinimo būstu standartą pasieks apie 2030 metus net tada, jei čia nevyks jokių statybų. Akivaizdu, Kaunui pirmiausia reikia renovuoti tai, ką turi, o ne eiti užkariauti naujų plotų. Kitaip senieji rajonai liks degraduoti, ir kada nors juos reikės griauti“, – įspėjo M. Pakalnis.
Jei Vilniuje nieko nebus statoma, jis to standarto taip ir nepasieks. Jei bus statoma kaip iki bumo – ramiais, saikingais 2005 metų tempais – vidutiniškai 30 kvadratinių metrų ploto sostinės gyventojui turėtų būti pasiekiama trečiojo dešimtmečio pradžioje. Įvertinus visas aplinkybes, penktajame ar šeštajame dešimtmetyje jau pasieksime perprodukciją. Tiesa, niekas nežino, kokie tada bus gyvenimo kokybės standartai ir bendra situacija.
Posakis, esą per daug nebūna, pasirodo, visiškai netinka kalbant apie gyvenamąjį plotą. Skaičiuojama, kad jei pasiekiama 60 kvadratinių metrų ploto vienam žmogui riba, tai yra ženklas, kad miestas gangrenuoja ir tam tikrą jo dalį neišvengiamai teks amputuoti.
Bitė Rimkutė
Žurnalas „Statyba ir architektūra“
Šaltinis: "Statyba ir architektūra"
Kai vos architekto diplomą gavęs Romualdas Gailius sulaukė pasiūlymo pasilikti Vilniuje, dvejonių nebuvo. „Labai aiškiai jaučiau – ne, negaliu, aš čia uždusiu”, – jau tuomet sau pripažino grynakraujis klaipėdietis.
Kartu su pokario Klaipėda užaugęs ir daugelį metų akyliau nei paprasti miestiečiai stebįs, kaip ji keičiasi, šiandien R.Gailius apgailestauja, kad ne visos jo svajos ir vizijos tapo realybe.
Per plauką nuo sporto
– Ar jau vaikystėje žinojote, jog būsite architektas?
– Vidurinėje mokykloje patiko ir neblogai sekėsi braižyba, taip pat – trigonometrija. Pamenu, kartą braižybos mokytoja paklausė – tai turbūt stosi į architektūrą? Gal tas jos paklausimas ir buvo nuoroda, kur reikėtų keliauti. O kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kad aš to tikrai noriu. Gal turėjo įtakos ir to meto aplinka, stebėjau, kas vyksta Klaipėdoje. Vos ne kieme virė statybos, miesto judėjimo procesas į pietus vyko tiesiog mano akyse. O mes, vaikai, siautėdavome po tas statybas. Ne vienus batus esu palaidojęs „Bilduko” komplekso pamatuose.
– Čia toks savotiškas „laiškas” ateities kartoms?
– Tiesiog anuomet buvo tokie žaidimai. Vaikščiodavome nutįsusiais treningais, iš lentų meistraudavome mašinas, dviračius. Buvau toks kiemo vaikas – amžinai lauke, dviračiai, visokie sportai.
– Tai gal mažai trūko, kad būtumėte tapęs sportininku?
– Mažai. Būtų buvę arba dviračiai, arba bėgimas. Vieni dviratininkai mane jau buvo prisikalbinę, nes labai norėjau naujo sportinio dviračio. Tėvams nežinant net buvau metęs dailės mokyklą. Bet nesigailiu, kad reikalai nepakrypo į sportą. Sportininko kelias laikinas, be to, pasaulio, miesto, socialinių procesų pažinimas architekto profesijoje yra daug gilesnis. Pagaliau kiekvienam savo. Niekada gyvenime nesijaučiau, kad sėdžiu ne savo rogėse.
– O kaip jaučiatės Klaipėdos apskrities architektų vedlio rogėse?
– Architektų bendruomenei, skirtingų interesų žmonėms vienyti reikia skirti labai daug laiko, daug skambinėti, susitikinėti, važinėti, o tai yra tik visuomeninė organizacija. Tokią prabangą sau gali leisti turtingas žmogus, aš toks nesu. Todėl įsipareigojau tik laikinai imtis šių pareigų.
Krantinės – nepagydoma liga
– Dėl ko jums šiandien labiausiai skauda širdį?
– Labiausiai dėl to, kad išvažiuoja jaunimas – ir iš miesto, ir apskritai iš valstybės. Kas čia gyvens? Štai šiandien jau ne vienas Vokietijos miestas imasi drastiškų priemonių – griauna ištisus kvartalus, nes apskaičiavo, kad to gyvenamojo ploto nebereikės.
Laikui bėgant, kai pradedi pažinti ir suvokti, kas yra toji miesto bendruomenė, dėl daug ko pradeda skaudėti širdį.
Dar tarybiniais laikais teko prisiliesti prie uosto problematikos. Tada buvome jauni, karštakošiai, įtikinėjome, jog reikia panaikinti uosto tvoras, kad žmonės galėtų laisvai prieiti prie marių. Šiandien aišku, kad tai buvo neįmanoma ir sunkiai suvokiama. O mums, tokiems rėksniams architektams, nuraminti būdavo padedami saldūs pyragėliai – renkite konkursą, kaip atrodys graži uosto tvora. Kas pylimus iš žemių pildavo, kas gėles sodindavo.
Ir šiandien ta liga nepraėjo, vis dar skaudu, kad per tiek metų nieko nepasiekėme, neradome kompromiso tarp uosto kompanijų ar Uosto direkcijos ir savivaldybės, kad šios teritorijos būtų atiduotos miesto žmonėms, smulkiajam ir vidutiniam verslui, o ne magnatams. Tikiu, kad būtent tai ir atgaivintų miestą. Matyt, to jau nebebus. Arba aš nesulauksiu.
Ką pavyko pamatyti – kad buvo atverta piliavietės teritorija, sutvarkytos krantinės. Bet platesnių prieigų į pietus ir šiaurę vargu ar galima tikėtis.
Niekas taip ir nepateikė tikrų skaičių ir neįrodė, kiek realios naudos iš uosto yra miesto žmonėms bei kaip galėtų būti kitaip.
Kai pasižiūri į Vakarų Europos uostamiesčius, kad ir mažyčius miesteliukus, juose verda gyvenimas, klesti turizmas, vyksta žmonių kaita, nes jie gali atplaukti įvairiausio tipo laivais. O pas mus kuo toliau, tuo labiau Klaipėda virsta primityviu krovamiesčiu. Kaip architektas, aš noriu visai kitokio miesto.
Diskutuoja apie agurkus
– Jūsų profesijos atstovų sunkmetis nepagailėjo. Tačiau, kita vertus, gal ekonominio pakilimo metu tekdavo susidurti su itin ekstravagantiškais įgeidžiais?
– Gal kaip tik atvirkščiai. Žmonės tiesiog neturėdavo laiko daug diskutuoti, architektams leisdavo rinktis ir spręsti patiems. Dirbti lengviau buvo ir dėl finansinių dalykų.
Esu suprojektavęs labai daug namų, bet pasakyti garantuotai, koks tas namas turėtų būti, negaliu. Tai yra susitarimo reikalas – kaip. Todėl šiame darbe reikia velniškai daug kantrybės, tolerancijos, profesiniai dalykai oi, kaip nutolsta.
Pamenu atvejį, kai su vienu užsakovu vos ne naktimis diskutuodavome, kodėl reikia vonios kambario šalia virtuvės. Reikalauja, nors tu pasiusk. Šiaip ne taip prasitarė, kad vonioje šalia virtuvės patogu plauti agurkus, kai juos marinuoja. Niekada nesugalvotumei tokių dalykų! Statosi žmogus didžiausią namą su žiemos sodu ir sykiu diskutuoja apie vonią su agurkais.
– Ar sunku būtų įvardyti reikšmingiausią savo darbą?
– Kažkada kaip tik kalbėjome su kolega, kokie turėtų būti tie vertinimo kriterijai. Jei žiūrėsi per prizmę, kad esi tam tikro miesto gyventojas, bendruomenės narys, architektūriniu požiūriu tai būtų visiškai neįdomus darbas – dviračių transporto struktūros išvystymo specialusis planas. Paprasčiau kalbant, visame mieste buvo suplanuota, kur turėtų driektis dviračių, poilsio takai. Ir tai atrišo rankas dviračių tinklo kūrimui Klaipėdoje.
Įdomių darbų buvo pradėta ekonominio pakilimo metu, bet didžioji dalis jų šiandien nematoma ir nežinoma, viskas sustoję.
– Tikėjausi, jog pasakysite, kad reikšmingiausias darbas – jūsų šeimos namas.
– Oi, tikrai ne.
– Batsiuvys be batų, architektas – be svajonių namo?
– Gali kiek nori idealizuoti – svajonių namas. Kaip sakiau, nežinau, koks jis turėtų būti.
Namai darboviete nevirsta
– Gimėte, užaugote mieste. Labiau laikote save grindinio ar gamtos vaiku?
– Kartą visomis kūno ląstelėmis pajaučiau, kaip Lietuvoje gražu. Grįžęs iš užpoliarės tranzavau iš Vilniaus namo. Buvo toks panašus žalias laikotarpis. Turbūt kad gamta ir ryšys su ja yra labai svarbu. Reikia tą ryšį atimti ir tada žinosi, gali be jos ar ne. O būseną „atimti” išgyvenu, kai būnu kokiuose nors karštuose kraštuose, kur viskas išdegę. Aiškiai suvokiu, jog ne, čia nenorėčiau būti. Kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, man reikia tų pabėgimų į gamtą. O kadangi šiandien mažai jaučiu uostamiesčio dvasią, ir šito labai reikia.
– Ar, be jūsų, šeimoje dar kas nors ištikimas architekto profesijai?
– Vienas sūnus mokosi panašios specialybės. Trejus metus studijavo Danijoje, šiuo metu – Australijoje. Kažkokia mistinė specialybė – architektūros inžinerija. Kas tai yra, aš ir pats nežinau.
Žmona su architektūra neturi nieko bendra – ji farmacininkė, dirba vaistinėje. Kartais atrodo, kad tarp giminingų sričių žmonių yra apie ką padiskutuoti, bet nemažai kolegų dėl to susiduria su nemenkomis problemomis. Turbūt neįmanoma dieną naktį kartu gyventi darbe.
– O atostogoms, mieliems pomėgiams pavyksta ištaikyti laiko?
– Bent jau pastaruosius dešimt metų stengdavausi, kad visada dvi trys savaitės per metus būtų laisvos žiemą nuvažiuoti paslidinėti į kalnus. Visą šeimą pastačiau ant slidžių. Važinėdavome į kalnus, gerą dešimtmetį su kompanija – į miškus, Labanoro girią. Kai vaikai išsilakstė kas kur, lyg ir tokio poreikio nebėra. Dabar toks gyvenimo etapas, kai nebežinai, kas tos atostogos ir ko iš jų nori. Pagaliau dabar ir laikmetis mūsų profesijai gana sudėtingas.
Vizitinė kortelė
- Gimė 1957-aisiais Klaipėdoje.
- Baigė 14-ąją vidurinę mokyklą bei uostamiesčio vaikų dailės mokyklą, 1982-aisiais – studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute.
- Grįžęs į Klaipėdą pradėjo dirbti Miestų statybos projektavimo institute architektu.
- Nuo 1986 iki 1999 m. – privati praktika, nuo 1999-ųjų vadovauja uostamiesčio architektūrinei kompanijai.
- Šių metų balandį ėmėsi Architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko pareigų.
- 1986 m. sukūrė šeimą, turi du 21-erių ir 23-ejų sūnus.
Šaltinis: "Klaipėda"
„Svarbiausia išryškinti vietos ypatumus ir rasti gyvą sprendimą”, – sakė jauni ir drąsūs, iniciatyvūs ir talentingi klaipėdiečiai architektai Mantė Černiūtė – Amšiejienė ir Ramūnas Amšiejus, debiutuojantys sakralinės architektūros projektu.
Baigiate netrukus Klaipėdoje iškilsiančios Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios ir vienuolyno komplekso projektą, įveikę daugelį kolegų, tarp jų, žinau, – ir „senus vilkus”. Kaip manote, kas lėmė, kad pasirinktas jūsiškis projektas?
Dalyvauti konkurse nusprendėme ne iš karto. Pirma išanalizavome situaciją ir užduotį. Pamatę, kad žinome, ko reikia šiai vietai, nusprendėme dalyvauti ir pateikti savo bažnyčios variantą.
Konkurso sėkmę, manome, lėmė keli faktoriai: mūsų bažnyčios vizija skiriasi nuo jau esančių Klaipėdoje religinių pastatų dydžiu, architektūrine išraiška, „humanišku” komplekso masteliu, be to, pavyko rasti jaukų ryšį tarp pastato, Draugystės parko ir aplinkos, išryškinant tai, kas toje vietoje svarbiausia – gamta ir bažnyčia.
Ar daug versijų buvo, kol išsigrynino galutinė vizija?
Beieškant tinkamiausio Šv. Brunono parapijos komplekso sprendimo visą laiką galvoje sukosi mintis, jog Klaipėda yra palyginus didelis miestas, turintis ne vieną bažnyčią, bet tiek daug žmonių tuoktis važiuoja, tarkime, į Kretingą ar kitą mažą miestelį. Norėjosi sukurti žmonėms tai, ko iki šiol trūko – jaukią aplinką.
Jūs, Mante, organizuojate Architektų dienas – kodėl Jums tai svarbu? Gal šių metų šventėje buvo išskirtinių akcentų?
Architektų diena yra tradicinė mūsų bendruomenės šventė. Kasmet ją organizuoja Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO). Šiemet šventės moto buvo: „Iniciatyvos sujungia krantus”, o tikslas – atsinaujinti ir sustiprėti. Manau, kad jį pasiekėme. Džiugiausia šventės akimirka buvo naujų narių priėmimas. Po kelerių metų pertraukos į sąjungą įstojo devyni architektai. Šventės metu įgyvendinome daugelį naujų iniciatyvų. Ieškojome sąlyčio taškų su kitais pilietiniais judėjimais, diskutavome. Buvo surengtos dvi parodos, du konkursai. Džiaugėmės tuo, kas jau padaryta, ir drąsiai žvelgėme į perspektyvas. Šventės kulminacija – Klaipėdos miesto meras pagerbė architektų bendruomenę apsilankymu, pasveikino ne tik žodžiu, bet ir džiazo improvizacijomis.
Kai rinkotės amatą, ar kuris iš jūsų turėjo kitų alternatyvų, gebėjimų, troškimų?
RAMŪNAS: Aš tai ne. Jau būdamas vienuoliktoje klasėje tvirtai apsisprendžiau būti architektu, ir kryptingai to siekiau. Kai stodamas į universitetą pateikiau dokumentus, priėmimo komisijos narė dar mane įkalbinėjo nebūti kvailu – pažymėti kokią nors antrą, „atsarginę” specialybę.
MANTĖ: Man kiek kitaip. Architekte būti netroškau, mano pasirinkimas buvo menas – grafika, ir tik mamos stumiama įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Tačiau vos pusę metų pasimokiusi supratau, kad pataikiau teisingai. Nuo to laiko manau, kad radau savo kelią ir tinkamiausią būdą išreikšti save.
Anot I. Kanto, proto pasaulyje Dievo požymių nėra, tačiau jų yra mene. Ar jų esti architektūroje?
Kaip ne kiekvieną kūrinį galima vadinti menu, taip ne kiekvieną statinį reikia vadinti architektūra. Architektūra, menas yra žmogaus kūryba žmogui, kurią vertiname pagal savo supratimą ir matymo lauką.
Ne kartą girdėjau, jog drąsiausios, novatoriškiausios idėjos kaip sarkofaguose užvožiamos valdininkų stalčiuose. Ar tai tiesa, ar tik bejėgių kūrėjų savigaila?
MANTĖ: Valdininkai tik dirba savo darbą, ir specialiai idėjų nežlugdo. Drąsius sprendimus turi priimti ne valdininkai, o mūsų visų išrinkti politikai.
RAMŪNAS: Seniai žinomas posakis: „Architektūra – visuomenės atspindys.” Ji reflektuoja to meto žmonių kultūros, ekonomikos, mokslo, technologijų pasiekimus. Todėl drąsių idėjų ir novatoriškų sprendimų poreikis turi kilti pačiam žmogui, užsakovui, visuomenei.
Kokias idėjas jums jau pavyko įgyvendinti ar tikitės, kad tai dar pavyks?
RAMŪNAS: Architekto darbas reikalauja brandos ir patirties, todėl manau, kad geriausios idėjos dar bus įgyvendintos ateityje. Dalyvavimas Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios konkurse buvo pirmas mūsų bendro su Mante architektūrinio darbo vaisius. Ir jis prinoko puikiai. Supratome, kad dirbdami kartu galime pasiekti gerų rezultatų. O kūrybinis procesas neša džiaugsmą ir pasitenkinimą.
Kaip kristalizuojasi kūrybinė idėja – paišote eskizus, vartote šiuolaikių architektūros genijų darbus, įkvepia muzika, choreografija, dar kas nors?
RAMŪNAS: Svarbiausia yra vietos, kurioje bus statomas pastatas, analizė. Kiekvienu atveju aplinkybės yra kitokios, todėl norint pasiekti geriausių rezultatų būtinas individualus požiūris. Konteksto pajautimas, suvokimas padeda išryškinti vietos ypatumus ir rasti gyvą sprendimą.
MANTĖ: Mūsų „arkliukas” yra erdvės analizė ir užsakovo poreikių supratimas.
Ar architektūra turi įtakos mūsų gyvenimo stiliui, pajautoms?
Architekto sukurta erdvė tiesiogiai daro įtaką žmogui. Kiekvienas prisimename savo vaikystės kiemą, gatvę, namą. Ta aplinka prisidėjo prie mūsų asmenybės formavimosi kaip ir žmonės, gyvenę joje. Dažniausiai to nejuntame, bet aplinka ir jos ypatumai daro mums įtaką. Erdvė – aikštė, kiemas, alėja, – kas buvo kurta galvojant apie žmones ir padaryta gerai, visada skatins bendrauti, kurti, būti laisviems. Paprastas pavyzdys: jeigu numesi vieną šiukšlę ir jos niekas nepakels, šiukšlių daugės ir daugės, o tvarkingoje, gerai apšviestoje vietoje niekam nekils ranka teršti. Be abejo, aplinka, kurią kuriant dalyvavo ne tik architektas, bet ir būsimi gyventojai, yra dar vertingesnė ir veikia palankiai.
Kuo išskirtinė Klaipėdos architektūra?
RAMŪNAS: Visų pirma siūlyčiau visuomenei aktyviau dalyvauti miesto planavimo procesuose, nebijoti reikšti valdžiai savo poreikių ir norų.
MANTĖ: Klaipėda turi savo identitetą. Per ilgus tarybinius ir jau netrumpus nepriklausomybės ieškojimų metus daugelis esame gan užsivėlę identiteto ieškojimuose. Manau, kad mūsų miestas puikus ir turi didelį potencialą. Reikia tik atsigręžti ir pamatyti, o ne bandyti ieškoti išskirtinumo lyginant su kitais miestais. Kai žinai, ko nori, tai ir sprendimus surasti lengva.
Kalbėjosi IVONA ŽIEMYTĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Lietuvos architektų sąjunga LR Aplinkos ministerijai, LR Kultūros ministerijai, Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) ir Palangos miesto savivaldybei pareiškė susirūpinimą, jog visuomenei svarbaus ir kurorto kaitai didelę reiškmę turėsiančio pastato – naujos universalios arenos – projektavimo procesas stokoja viešumo.
Prieš kelias dienas žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog jau yra parengtas universalios 2000 vietų arenos Palangoje techninis projektas, gautas leidimas objekto statybai, netgi svarstoma valstybinės paramos galimybė.
Lietuvos architektų sąjunga su nerimu seka arenos, kuri planuojama Palangos centrinio stadiono teritorijoje, projektavimo eigą. Prieš pusmetį LAS savo susirūpinimą raštu pareiškė toms pačioms aukščiau išvardintoms institucijoms, teigdama, jog statinys turės svarbią įtaką Palangos miestovaizdžio, urbanistinės struktūros, socialinio ir ekonominio konteksto kaitai, todėl jo architektūrinių, urbanistinių sprendinių kokybei privaloma skirti ypatingą dėmesį.
Tuomet LAS siūlė nutraukti paskelbtą viešųjų pirkimų konkursą, kurio vertinimo vienas svarbiausių kriterijų – projekto kaina, o ne kokybė, ir skelbti architektūrinį-urbanistinį konkursą, siūlė pagalbą jį organizuojant.
Deja, jokio atsakymo nebuvo sulaukta. Dar daugiau: konkursas įvykdytas, projektas parengtas ir suderintas be realaus viešumo. Juridiškai korektiškas procesas (privaloma, tačiau labai ribota ir neišsami informacija pateikta Viešųjų pirkimų tarnybos, Palangos savivaldybės tinklapyje) nesuteikė galimybės nei profesionalams, nei plačiajai visuomenei, kuri bus tikrasis pastato vartotojas, susipažinti ir pareikšti nuomonę apie konkursą laimėjusios UAB “Simper” parengtą projektą.
Rašte, išsiųstame Aplinkos, Kultūros ministerijoms, VPT ir Palangos merui, LAS ragina inicijuoti arenos projekto viešą pristatymą profesionaliajai bendruomenei, o kartu ir plačiajai visuomenei. Architektų sąjungos nuomone, viešumas, kad ir pavėluotas, yra būtinas siekiant aukščiausios architektūrinės, urbanistinės kokybės statant naujus pastatus vertingu gamtiniu ir urbanistiniu kontekstu pasižyminčioje Palangoje, o taip pat užtikrinant viešą Lietuvos piliečių interesą.
Beje, liepos 12 d. Palangoje vyko LR Vyriausybės išvažiuojamasis posėdis, kuriame svarstyti Kurhauzo atstatymo, Vasaros estrados rekonstrukcijos, Universalios salės ir kiti klausimai. Norą dalyvauti posėdyje pareiškę Lietuvos architektų sąjungos atstovai sulaukė neigiamo atsakymo, kadangi posėdžio būta uždaro. Prieš Vyriausybės ir Palangos savivaldybės atstovų posėdį apie naujos kurorto universalios salės projekto (ne)viešumo problemą LAS informavo Kultūros viceministrę N.Laužikienę.
Tame pačiame posėdyje nuspręsta, jog vienas prioritetinių darbų Palangos mieste bus Senamiesčio specialaus plano rengimas. Kol kas pajūrio kurorte taikoma viešųjų pirkimų konkursų praktika neduoda pagrindo optimizmui, kad ir jo rengėjai vėl nebus parinkti perkant pigiausią projektą.
Rūta Leitanaitė
Lietuvos architektų sąjunga
Šaltinis: Lietuvos architektų sąjunga