Po savaitės – liepos 18 dieną bus paskelbta pasyvių namų gyvenvietės šalia Klaipėdos statybų pradžia.
Sparčiai auganti šilumos energijos kaina ir naujų technologijų diegimas statybų sektoriuje paskatino Europos Sąjungos Parlamentą dar 2010 m. patvirtinti ES namų energetinio efektyvumo direktyvą 2010/31/EU. Pagal šį dokumentą, jau nuo 2018 m. Europos Sąjungoje, o tai reiškia ir Lietuvoje, bus leidžiama statyti tik pasyviuosius namus, arba kitaip – nulinio energijos vartojimo namus.
Gyvenvietės idėją vystančios VšĮ „Ecovizija“ atstovų tegimu, kadangi bus leidžiama statyti tik pasyviuosius namus, jau po kelerių metų daugelio Lietuvos namų projektuotojų, statybininkų ir statybinių medžiagų gamintojų kvalifikacija neatitiks keliamų reikalavimų. Tokiems namams projektuoti ir atitinkamoms medžiagoms gaminti bus reikalingas tarptautinio lygio sertifikatas. Todėl projektuotojai bei statybininkai jau šiandien raginami dalyvauti tarptautinėse mokymo programose.
Teigiama, kad esminis pasyvių namų pranašumas yra tai, kad jie šildymui suvartoja net 70-90 proc. mažiau energijos nei įprasti namai. Toks būstas pasižymi pastoviu mikroklimatu, žiemą išlaiko šilumą, o vasarą apsaugo nuo karščio. Ventiliacinės sistemos filtrai pašalina žiedadulkes ir kitas daleles, galinčias kelti alergiją. Namuose itin gera garso izoliacija – ne daugiau 25 db.
Lietuvoje kol kas dar nėra pastatyta nei vieno namo, kuris pilnai atitiktų pasyvaus namo standartus. Vienas svarbiausių kriterijų – tai, kad šildymo sąnaudos per metus negali viršyti 15 kWh/m2. Jei šis rodiklis didesnis, tai reiškia, jog namas galbūt yra energetiškai efektyvus, tačiau pasyvaus namo standartų dar nepasiekia.
Klaipėdos rajone, vos kelios minutės kelio nuo miesto centro, formuojama vadinamųjų pasyvių namų gyvenvietė „Žalieji Leliai” . Gyvenvietę suprojektavo sertifikuota pasyvių namų projektavimo bendrovė pagal Vokietijos pasyvaus namo instituto metodiką ir griežčiausius reikalavimus.
Projektas „Žalieji Leliai” buvo pristatytas parodoje „Individuali statyba 2011” ir pelnė parodos organizatorių apdovanojimą. Gyvenvietės idėją vysto VšĮ „Ecovizija“ į pagalbą pasitelkusi 8 partnerius.
Pasyvių namų gyvenvietės statybos pradžia skelbiama po savaitės – liepos 18.
Statybų atidarymo proga rengiamas seminaras „Energetiškai efektyvūs Namai”, kuriame bus nagrinėjami pasyvių namų standartai ir technologijos, energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas statant naujus namus beirenovuojant senus.
Į seminarą kviečiami visi besidomintys pasyvių namų statyba, procedūromis, ypatumais – tiek individualių namų savininkai, tiek ir statybos bendrovės bei nekilnojamojo turto vystytojai. Registruotis reikėtų tinklalapyje www.ecovizija.lt . Registracija – nemokama.
Dienraščio „Klaipėda” informacija
Šaltinis: "Klaipėda"
Tarptautinė architektų diena, pasaulyje minima liepos 1-ąją, Klaipėdoje praūžė su daugybe renginių.
Anot šventę šia proga mūsų mieste organizuojančios Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos, šiemet viso renginio idėja buvo atsinaujinti, organizacijos nariams ir visuomenei pristatyti architektūrai artimas naujas pilietines iniciatyvas, skatinti tarpusavio dialogą ir diskusiją su bendruomene.
„Šventės moto: „Iniciatyvos sujungia krantus”, – skelbė architektai.
Penktadienį visuomenei pristatytas tradicinis leidinys ir paroda „Klaipėdos architektūra 2010”, vyko diskusijos, žygis dviračiais palei Danės upę, paskelbtas konkursas būsimiesiems architektams laimėti metinei stipendijai.
Ypač reikšmingu įvykiu LAS Klaipėdos apskrities organizacija įvardijo 10 naujų narių priėmimą į savo gretas.
„Mums tai reikšmingas faktas, nes po kelių metų pertraukos organizacija vėl ima augti. Nauji žmonės – tai ir naujos iniciatyvos, naujos idėjos bei energija. Visa tai gyvybiškai reikalinga norint veikti kūrybiškai ir efektyviai, maksimaliai išnaudoti šiandienines galimybes”,- sakė organizacijos pirmininkas Romualdas Gailius.
„Vakarų ekspresas”
VE nuotraukų galerija: http://www.ve.lt/galerija/klaipeda-svente-architektu-diena/
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Ryškų pėdsaką miesto „veide” palikęs statybų bumas vis dar kelia karštas diskusijas dėl naujosios architektūros bei jos santykio su esama aplinka. Gerėjant ekonominei situacijai urbanistinės plėtros tema vėl tampa ypač aktuali.
Tarptautinės architektų dienos proga dienraštis „Vakarų ekspresas” pakvietė šios profesijos atstovus padiskutuoti apie šiuolaikinę architektūrą bei jos vietą dabartinės Klaipėdos kontekste.
Savo mintimis prie apskritojo stalo pasidalijo Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos narys Edmundas Andrijauskas, paveldosaugos ekspertė architektė Margarita Ramanauskienė, vienas iš seniausių sąjungos narių dabartinis Šilutės rajono vyriausiasis architektas Edmundas Benetis, miesto Tarybos narė architektė Ramunė Staševičiūtė.
Kalbėdama apie šiuolaikinę architektūrą visuomenė bei atskiri asmenys žodžiams „stiklas”, „betonas” dažnai suteikia neigiamą konotaciją, pamėgtas netgi terminas „stikloidas”. Stiklas architektūroje – gerai ar blogai?
M. Ramanauskienė: Gera architektūra yra gera, ji gali būti ir stiklinė.
E. Andrijauskas: O kas yra stiklas? Tai tokia pati statybinė medžiaga kaip mūras, tinkas, medis. Terminas „stikloidas” yra gerokai politizuotas. Lygiai taip pat senąją architektūrą aš galėčiau pavadinti „mūroidais”. Bet medžiaga nekalta.
Taip pat man įdomu, koks stiklo pastatas Klaipėdoje yra blogas? Minint „stikloidus” paprastai kalbama apie K ir D pastatų kompleksą, „Manto namus”, tamsios spalvos pastatą Žvejų gatvėje. Kuris iš jų yra stiklinis? Suponuojama nuomonė, kad bet koks modernus pastatas yra blogai, ir jis vadinamas „stikloidu”. Tai, kas buvo prieš karą, tampa absoliučiu gėriu.
E. Benetis: Pats didžiausias „stikloidas” Klaipėdoje – Ryžių malūnas.
M. Ramanauskienė: Tai nebuvo istorinis atstatymas, bet prieini prie Ryžių malūno ir jauti, kad tai yra gerai. Tai – profesionalų darbas. Blogiausia yra tada, kai projektai tampa dar prastesni dėl neprofesionalų įsikišimo.
Mums labiausiai kliūva tai, kai nauji pastatai atsiranda senamiestyje. Paveldosaugos esmė yra saugoti tai, kas išliko. O tai, kas nauja, turi būti nauja – ne istorijos falsifikacija. Nauja turi kurti profesionalai – tada bus gerai.
R. Staševičiūtė: Daugelis Europos konvencijų yra prieš muliažus senojoje erdvėje. Nauji pastatai turi atsirasti ir senamiesčiuose, bet priderinti prie aplinkos. Kas bus, jei imsime atkartoti senų laikų pastatėlius, kurių nemaža dalis anais laikais netgi nebuvo kuo nors ypatingi?
Pastebėjau tokią tendenciją – vos tik pradedama statyti, pas mus iš karto sakoma, kad bus negražu. Taip buvo ir su „Kultūros fabriku” – iškart paskelbus projekto įgyvendinimo pradžią pradėta formuoti nuomonė, kad nesvarbu, kas čia bus – bus negražu. Mane tai labiausiai pribloškia.
Kodėl pristingame profesionalų ir profesionalumo?
E. Andrijauskas: Blogai tai, kad Lietuvoje visiškai nėra architektūros kritikos, tokios specialybės žmonių. Vertinant kokybę kritikos segmentas yra reikalingas.
R. Staševičiūtė: Pavyzdžiui, yra suformuota nuomonė, kad Vilniaus prokuratūros pastatas – labai baisus. Bet aš ne kartą mačiau jį užsienio spaudoje pateikiamą kaip įdomios architektūros, meno kūrinio pavyzdį. Kažkodėl yra įvaizdis, kad Lietuvos architektai blogi, nieko nemoka ir nieko vertingo negali sukurti.
E. Benetis: Architektūra – tam tikra meno rūšis. Kaip ne kiekvienas dramos teatro spektaklis yra geras, taip ir architektas turi teisę daugiau ar mažiau „pataikyti”, netgi padaryti klaidų.
M. Ramanauskienė: Esminės klaidos yra blogai. Prieškario laikais prie Danės pastatytas septynaukštis – argi tai ne klaida? Bet prigijo.
E. Andrijauskas: Sutinku. Bet jis nepabaigtas – žinia, viena jo dalis turėjo būti aukšta, siaurėjanti. Turėjo būti vertikalė. Žinoma – klausimas, ar ta vertikalė būtų padariusi pastatą geresnį.
Tačiau aš turiu kontroversiškesnį pavyzdį. Yra išlikęs 1912 ar 1913 metų atvirukas, kuriame užfiksuotas vaizdas į marias nuo buvusio biržos pastato, stovėjusio prie Biržos tilto. Stovi teismas – dabartinis VPK pastatas Jūros g. 1. Aplink – vieno, dviejų aukštų pastatai – dar iki gaisro buvęs užstatymas. Ir staiga – toks luitas, prilygstantis penkių aukštų namui, o dar ir raudonų plytų (tuo metu ši spalva buvo visiškai svetima Klaipėdai). Žmonėms turėjo būti šokas. Bet kas dabar pasakytų, kad šis pastatas – blogai? Jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
E. Benetis: Kažkada su eseistu Rolandu Rastausku kalbėjome apie Palangos miesto raidą ir bažnyčią. Įsivaizduojate – 1907-ųjų Palanga, pustrečio tūkstančio gyventojų, o čia – toks 37 metrų aukščio raudonų plytų daiktas…
E. Andrijauskas: Žmonės tuomet tokių klausimų tikriausiai nekėlė. Reikėjo bažnyčios, ir džiaugėsi, kad ji buvo. Tikriausiai ir dėl kalėjimo Jūros gatvėje nieko nesakė, o greičiau manė, kad yra gerai, kad miestas auga, atsiranda rimti kapitaliniai pastatai.
M. Ramanauskienė: Profesionali architektūra, didieji, stambieji pastatai atsirado kaip valstybės interesas, o ne privataus kapitalo. Pirkliai statėsi gražias vilas. Bet ko trūksta dabar? Gal kultūros?
E. Andrijauskas: Visuomenei (architektai – taip pat jos dalis) trūksta paruošimo, nėra suvokimo. Dailės, architektūros istorija mokyklose nedėstoma ar tik pradedama tai daryti.
E. Benetis: Kultūrinio konteksto nebuvimas. Bet negali sakyti, kad esame neišprusę. Prisimenate, kas buvo statoma prieš 20-15 metų? Silikatinių plytų pastatai. Bet nuo to jau tolstame.
Ar mūsų situacija pasauliniame kontekste – išskirtinė?
E. Andrijauskas: Pavyzdžiui, Suomija – valstiečių šalis. Tačiau tarpukariu ir pokariu ji sukūrė tokią architektūrą, kad visi amo neteko. Sukūrė asmenybės? Taip, bet kažkokiu būdu tos asmenybės atsiranda, ir jas priima. Žinoma, suomiai buvo susiję su švedų kultūra, nebuvo visai paprasti kaimo berneliai.
Mums taip pat nereikės 500 metų pavyti Olandijai, kur architektūra – ypač aukšto lygio. Beje, būdamas Olandijoje užėjau į vieną architektūros knygyną ir aptikau dar 1898 metų knygutę apie daugiabučių gyvenamųjų namų statybos ypatumus. Pateikta kritika, pavyzdžiai, išplanavimas, aptarti architektūriniai sprendimai. Sutikime – mes tokios bazės neturime. Tačiau jeigu turėtume galvoje, ką statėme prieš 20 metų – tas pilaites Liepojos gatvėje, kur Kalifornijoje nusižiūrėtas bokštelis, Italijoje – portikas, ir viskas sudėta čia… To jau nebėra, mes einame į priekį.
E. Benetis: Reikia pripažinti, kad verslininkas puikiai gali išsirinkti mersedesą ar laikrodį, bet kai prabylama apie architektūrą… Juk niekada nesugalvosi chirurgui aiškinti, kaip pjauti apendicitą.
E. Andrijauskas: Aš sakau – ar duosi ne siuvėjui pasiūti tau švarką? Net ir to neprofesionalui nepatikėtum. Galbūt tai – tradicija? Sodžius statėme patys…
M. Ramanauskienė: Statė tie, kurie išmanė, bet statė tiek, kiek reikia, o dabar – „o gal prireiks?”
E. Benetis: Pas mus yra verslo planas, o ne architektūra. Svarbus ir valstybinės politikos nebuvimas. Apie 80 proc. rajonų – Šilutės, Klaipėdos – ploto bendruosiuose planuose „uždažoma” geltonai – gyvenamajai statybai. Tačiau kai tokia demografinė situacija bei emigracija, įvyksta taip, kad kas 5,5 km statoma po sodybą, o jai reikia tiesti kelią, elektros liniją.
E. Andrijauskas: Urbanistinės valstybės politikos nebuvo prieš 20 metų, jos nėra ir dabar. Galime pasižiūrėti praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio žemės reformos planus – juose yra numatyta, kur bus gatvelės, bažnyčia ir t. t. Buvo strategija. O dabar žemėtvarka tokia – be jokių planų suraižome žemę rėžiais, štai jums ir urbanistikos politika.
R. Staševičiūtė: Negaliu sakyti, kad urbanistinės politikos visai nėra, bet ji daugiau praktinio-inžinerinio pobūdžio – gatvės, pramonės įmonės ir pan. O jei kalbėtume apie darnią plėtrą – apie tai, kaip su aplinka „sugyvens” žmogus, kaip jausis – to nėra, tik bandoma apie tai šnekėti. Kadangi Europa ragina planuoti darniai. Pakalbama, bet kai reikia imtis konkrečių priemonių, pažiūrima formaliai. Pas mus valdo technokratinio mąstymo žmonės, humanitarinio išsilavinimo yra mažiau, ne tiek vertinami bendražmogiškieji dalykai.
Be to, plėtra turi būti planuojama iš anksto. Normalioje valstybėje jau būtų galvojama, kaip miestas atrodys 2035-aisiais. Dėl tokio toliaregiškumo nepristingama viešumo, žmonės žino, kas ir kur bus. Bet taip yra tiesiog dėl mūsų valstybės jaunumo ir nesubrendimo.
E. Andrijauskas: Nerimą dėl viso to jaučiau iki tol, kol neperskaičiau prancūzo Emille Feguet studijos „Nekompetencijos kultas” apie profesionalizmo atmetimą visuomenėje. Visose srityse – teisėje, architektūroje. Minia nusprendžia, kaip bus. Tai, kas buvo prieš 100 metų Prancūzijoje, rašomuoju laikotarpiu apie trisdešimtmetį gyvenusioje demokratiškai, visiškai atitinka šiandieninę mūsų situaciją.
E. Benetis: Kai išgirsti iš politikų, kad miestą vystysime užsilipę ant bačkos, rankų pakėlimo metodu, tada darosi nejauku. Prezidentė viena, o valytojų – 10 tūkstančių. Kas nugalės keliant rankas? Kokia tada bus urbanistika?
E. Andrijauskas: E. Feguet manė, kad viskas taip ir nueis į „bačkinę” demokratiją, bet bėgo metai, ir viskas stojo į vėžes. Išgyvensime ir mes.
GIEDRĖ NORVILAITĖ
„Vakarų ekspresas”
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Klaipėdos miesto savivaldybėje birželio 15 d. paaiškėjo 2011 m. Klaipėdos kultūros magistras. Juo išrinkta žurnalistė Rita Bočiulytė.
Gauti Klaipėdos magistro vardą šį kartą pretendavo Klaipėdos dramos teatro aktoriai Marija Černiauskaitė-Barauskienė, Vytautas Anužis, Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas, dailėtyrininkė Kristina Jokūbavičienė, rašytoja Rasa Norkutė, fotomenininkas Remigijus Treigys bei architektas Saulius Manomaitis. Pristatant kandidatus komisijai buvo pateikta informacija apie jų nuopelnus Klaipėdos miesto kultūriniam gyvenimui, meno bendruomenei.
Komisija, kurią sudarė Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vytautas Grubliauskas, Socialinio departamento Kultūros skyriaus vedėja Jolanta Braukylienė bei Kultūros ir meno tarybos nariai, po trijų balsavimo turų nusprendė magistro vardą suteikti R. Bočiulytei. Komisijai pirmininkavęs meras V. Grubliauskas sakė, kad šios asmenybės išrinkimą lėmė jos paliktas kultūrinis pėdsakas ne tik Klaipėdoje, bet ir už jos ribų.
Klaipėdos kultūros magistro vardas suteikiamas Klaipėdos miesto menininkams ar kultūros darbuotojams už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai. Asmeniui, gavusiam šį apdovanojimą, bus įteiktas auksinis žiedas bei vardo suteikimą patvirtinantis dokumentas.
Kęstutis Butvydas
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių skyriaus praktikantas
Kultūros paveldo departamento paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisija nutarė atimti iš architekto Virginijaus Juozaičio teisę rengti kultūros paveldo vertybių tvarkybos projektus.
Departamento direktorės Dianos Varnaitės įsakymu sudaryta Laikinoji komisija, nagrinėjusi ant Kauno Laisvės al. 90 istorinio pastato atsiradusio stiklinio antstato istoriją, be kita ko pasiūlė įvertinti šio projekto vadovų, ekspertizes atlikusių ekspertų atitikimą esamai kvalifikacijai.
Susipažinusi su Kauno miesto istorinės dalies Naujamiesčio teritorijoje esančiame pastate atliekamais darbais, Atestavimo komisija nutarė, kad stiklinio antstato projekto autorius Virginijus Juozaitis pažeidė kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančius įstatymus bei kitus teisės aktus, o taip pat ir reikalavimus pagal atestate nurodytas veiklos rūšis, sritis bei specializaciją.
V.Juozaitis „Kauno dienai” tikino, kad leidimo rengti kultūros paveldo vertybių projektus galiojimas jau pasibaigęs.
„Kaip jie gali atimti tą, ko neturi?” – klausė architektas. Kiek pasvarstęs, jis pridūrė:
„Ta įstaiga… Ten tik didvyriai gali dirbti, nes ten yra toks nesusipratimas… Pabandykite ką nors padaryti toje įstaigoje”, – piktinosi V.Juozaitis.
Istorinio Laisvės alėjos pastato ekspertizę atlikusios N.Lukšionytė-Tolvaišienė ir N.Steponaitytė atestatus išsaugojo. Tačiau Atestavimo komisija atkreipė jų dėmesį, kad, reikšdamos savo nuomonę dėl kultūros paveldo objektų ar vietovių paveldotvarkos darbų, jos privalo atsižvelgti į kultūros vertybių apskaitos dokumentus ir kitus jų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus.
Netekęs kultūros paveldo vertybių tvarkybos projektus leidžiančio rengti atestato specialistas iš naujo dėl jo į Kultūros paveldo departamento Atestavimo komisiją gali kreiptis po trejų metų.
Gegužės pabaigoje buvo sustabdyti Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjos Irenos Vaškelienės ir vyriausiosios specialistės Rymantės Gudienės įgaliojimai išduoti tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas, specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ir planavimo sąlygas, derinti tvarkybos darbų projektus, tikrinti statybos, rekonstravimo ir atnaujinimo projektus, raštu pritarti statinio projektams, derinti teritorijų planavimo dokumentus, dalyvauti objektų, esančių Kauno mieste, tvarkybos darbų priėmimo ir statybos užbaigimo komisijose.
INGRIDA ŽIRLIENĖ
Šaltinis: "Kauno diena"
Aš nesu architektas. Nesu istorikas. Nesu kultūros paveldo specialistas, turintis teisę nurodinėti, kur kokius pastatus galima statyti, o kokių – ne. Mokykloje iš dailės turėjau silpną ketvertą (penkiabalėje sistemoje). O gal stiprų trejetą, nebepamenu. Manęs net į „Mis” konkursų vertinimo komisiją niekas niekada nekvietė. Tad ką aš galiu suprasti apie grožį?
Yra tik vienas „bet” – aš esu Klaipėdos gyventojas su prigimtine teise vertinti vieną ar kitą reiškinį. Subjektyviai. Taip, kaip ir kiti žmonės. Todėl subjektyviai pasakysiu – man mieste netrukdo nauji pastatai. Nesvarbu, ar jie iš stiklo, ar betono. Nesvarbu, ar K ir D, ar B ir N raidžių formos. Nesvarbu, 15 ar 135 metrų aukščio. Nesvarbu, ar juos kaip košmarą kasnakt sapnuoja Naglis Puteikis, ar ne.
Man jie gražūs. Gražūs todėl, kad įrodo – miestas gyvas, miestas vystosi. Gražūs todėl, kad kažkas užsidirbo juos statydamas. Argi tai blogai? Gražūs todėl, kad tie, kas juose nusipirko butus ar išsinuomojo biurą, džiaugiasi ir yra laimingi. Man negaila. Galų gale, gražūs todėl, kad ant Klaipėdos veido išlygino dar vieną sovietmečio nykumos paliktą raukšlę.
Aišku, nieko keisto, kad lietuviai tvirtai laikosi savo nacionalinio principo, kuris byloja: „Jei ne man, tai – niekam.” Todėl kartu su kitais isterikos ir pykčio viskam, kas susiję su moderniais pokyčiais, pritvinkusiais veikėjais rengia piketus. Apsiginklavę švonderių filosofijos pilnais plakatais piktinasi tais, kurie turi daugiau fantazijos nei jie. Kurie turi viziją. Kurie turi pinigų.
Jie nenori naujų statybų, nes pavydi tiems, kurie nebijo ateities. Pavydi tiems, kurie iš to uždirbs. Pavydi tiems, kurie ten gyvens. Ištrauka iš jų pranešimo spaudai: „<…> turčiai, siekdami nežaboto pelno, nekreipia dėmesio į istorinį Klaipėdos miesto užstatymą <…>”.
Komentarų lyg ir nereikia. Nors dėl „istorinio užstatymo” būtų galima ir pasiginčyti. Pasakykite man – kuo Nikitos Chruščiovo laikų plytinis penkiaaukštis gražesnis už miesto centre planuojamus pastatus, prieš kuriuos, pavadintus „stikloidais”, sukilo „visuomenininkais” save vadinančios marionetės? Ar šios „chruščiovkės” – ne istorija? Jei ne, tai kodėl jos vis dar stovi? Imkime ir nugriaukime, juk jos irgi darko miesto veidą!
O gal protestuotojų istorija yra „teisingesnė”? O tų, kurie miesto veidą mato ar įsivaizduoja kitaip – „neteisinga”? Apie planuojamų statinių Herkaus Manto gatvėje vietą piketuotojai rašo: „Iki karo čia stovėjo gražūs pastatai.” Suprask – kas buvo iki karo, turi teisę būti, kas buvo po jo ir kas bus vėliau – ne. Man tokia pasisavinta galia skirstyti pastatus į „istoriškai teisingus” ir „istoriškai neteisingus” – nesvarbu, kokių jie laikų – dvokia švonderizmu. Kaip ir plakatų turinys.
Vadovaujantis piketuotojų logika, net ir tų „chruščiovkių” neturėtų būti. Jos atsirado „po karo”. Neturėtų būti ir XIX amžiaus pastatų – juk jie nustelbė XVIII amžiaus namus. Šie irgi neturi teisės stovėti – kaip ir XVII amžiaus statiniai. Pastarieji juk išdygo ant XVI amžiaus pamatų. Tad nugriaukime visą Klaipėdą. Tada pamatysime tikrąją istoriją. Plyno lauko, pelkių arba miško su medžiuose gyvenusiais protėviais pavidalu. Istorinis „teisingumas” bus atkurtas.
Net neabejoju, kad pasirodžius šioms eilutėms tradiciškai „Vakarų ekspresas” bus apkaltintas parsidavimu, nors tai – mano asmeninė nuomonė, o ji redakcijoje nėra draudžiama. Aš pats būsiu apkaltintas pataikavimu „turčiams”. Gal ir kyšio priėmimu iš planuojamų pastatų sumanytojų, kurie savo „stikloiduose” man pažadėję butą su didele nuolaida. Mane išjuoks, nes aš neišmanau istorijos. Architektūros – tuo labiau. Mane sumaišys su purvais, nes aš teisinu tai, prieš ką protestuoja teisinguoliais save laikantys politinio lėlių teatro aktoriai. Žemins, nes būsimą Klaipėdą noriu matyti su aukštais moderniais pastatais – kitokią nei švonderiai.
Bet aš turiu dar vieną blogą savybę – nebijau tų, kurie nekenčia kitokios nuomonės. Kaip ir tų, kurie atima iš manęs teisę miestą įsivaizduoti tokį, kokį aš įsivaizduoju. Kurie bando pasisavinti ne tik Klaipėdos istoriją, bet ir jos ateitį.
TOMAS GUKAUSKAS
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Iš ekologiškų medžiagų pastatytas būstas yra draugiškesnis ne tik aplinkai – jis gali padėti išsaugoti gyventojų sveikatą. Tačiau natūralių statybinių medžiagų sąrašą vardijantys specialistai pabrėžia, jog kol kas aplinkai draugiško namo koncepcijos kelią Lietuvoje skinasi sunkiai – konstruktoriams ir statytojams tebetrūksta žinių..
Kokie langai geriau?
Dainius Martuzevičius, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Inžinerinės ekologijos katedros vedėjas, pasakoja, kad, kalbant apie statybines medžiagas, jų ekologiškumas yra nustatomas vertinant poveikį aplinkai per visą būvio ciklą – nuo pat žaliavų išgavimo, gamybos, iki naudojimo bei šalinimo.
Minimalus poveikis aplinkai turi būti daromas visų išvardintų etapų metu. „Pavyzdžiui, nors plastikiniai langai nedaro poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai jų eksploatacijos metu, tačiau plastiko gamybos ir šalinimo stadijoje poveikis aplinkai yra reikšmingas. Tačiau mediniai langų rėmai irgi nėra tokie „nekalti“ – jų klijavimo, impregnavimo ir dažymo medžiagų gamybai bei šalinimui taip pat naudojamos pavojingos medžiagos ir gamtos resursai“, – perspėja specialistas.
Paprastos nepaprastos grindys
Natūralios medžiagos namuose gali sukurti ypatingą klimatą. Juk ne vienam teko lankytis tik ką įrengtuose namuose, kur, rodos, viskas apmąstyta ir išblizginta. Tačiau visą buvimo laiką kamuoja keistas nejaukumas. Tai ima skaudėti galvą, tai užpuola čiaudulys ar ima kutenti gerklę, žiūrėk, jau ir atsiranda kosulys. Kodėl taip nutinka? Pasirodo, kai kurios dangos gali išskirti sveikatai žalingų medžiagų: aldehidų, benzeno darinių.
Galbūt todėl sintetinių medžiagų vis dažniau atsisakoma. Vis dažniau žmonės renkasi medį, stiklą, betoną, fajansą ir kitas „neagresyvias“ medžiagas.
Neigiamai žmogų veikia viniliniai tapetai, lietas marmuras (marmuro gabalėlių ir dervų mišinys), iš kurio gaminami stalviršiai, kriauklės, vonios ir panašiai, bazaltinė vata ar putplastis (naudojami kaip šilumos izoliatoriai).
Visgi D. Martuzevičius pabrėžia, kad pagrindinis šių medžiagų poveikis aplinkai vyksta net ne naudojimo, o atliekų šalinimo metu.
„Vinilinės dangos, lietas marmuras eksploatacijos metu išskiria nedidelius teršalų kiekius, kurie per ilgą veikimo laiką gali juntamai daryti įtaką žmogaus sveikatai. Tačiau pagrindinis poveikis aplinkai sudaromas dėl į rinką išleidžiamų didelių šių medžiagų kiekių, kurių perdirbamas ar šalinimas (nekalbant apie gamybą) yra daug galvosūkių mokslininkams ir technologams sukuriantis uždavinys. Dar blogiau, kai įvairius plastikus žmonės ima deginti namų krosnyse“, – aiškino jis.
Ekologija – brangiau
Aplinkai draugiško namo koncepcijos, pasak specialisto, įvairiose šalyse jos intensyviai kuriamos ir šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, skirtingi reikalavimai namo energetiniam efektyvumui pasiekti Šiaurės ir vidutinių platumų namams. Tačiau principas bendras – statybai turi būti naudojamos kuo mažesnį poveikį per visą būvio ciklą darančios medžiagos, o pats namas turi būti itin sandarus ir gerai apšiltintas, siekiant minimizuoti kuro naudojimą šildymui ir optimaliai išnaudoti gamtos bei viduje esančius energijos šaltinius.
„Pavyzdžiui, saulės energija gali būti efektyviai panaudojama orientuojant pastato langus į Pietų pusę, bei tiesioginės saulės ir šešėlių sistemos pagalba efektyviai valdant patalpų temperatūrą. O saulės energetikos įrenginiai (pavyzdžiui, fotovoltiniai) dažnai vertinami nevienareikšmiškai, kadangi jų gamybai naudojama pakankamai daug resursų, kad leistų suabejoti jų naudingumu per visą būvio ciklą“, – paaiškina D. Martuzevičius.
Pasak jo, aplinkai draugiškas namas, kuris užtikrintų dabartiniu metu įprastą komforto lygį, yra sudėtingas inžinerinis objektas, kuris reikalauja tinkamos eksploatacijos. „Atitvaro energetinio efektyvumo ir sandarumo didinimas dažniausiai susijęs su patalpų mikroklimato pakitimais, kurie dažnai nėra teigiami. Dėl suprastėjusios ventiliacijos didėja teršalų sankaupos ore, todėl turi būti projektuojamos integruotos šildymo ir vėdinimo sistemos. Net ir aplinkai draugiškų medžiagų naudojimas statybos ar buities darbų metu neišgelbės nuo pablogėjusios oro kokybės patalpose, nenumatant priverstinės ventiliacijos priemonių. Tai ypač aktualu renovuojant pastatus“, – pabrėžia specialistas.
Jis apgailestauja, kad Lietuvoje aplinkai draugiško namo koncepcijos kelią skinasi sunkiai. Nors populiariojoje spaudoje pateikiama daug straipsnių remiantis užsienio medžiaga, o šios idėjos aktyviai skleidžiamos parodose ar konferencijose, realus jų įgyvendinimas atsiremia į kelis aspektus: „Žinių apie šias koncepcijas labai trūksta patiems konstruktoriams ir statytojams (bendrovėms), kurie yra įpratę tenkinti minimalius reikalavimus pastatams ir nenoriai pereina prie naujų koncepcijų. Be to, naujos medžiagos ar priemonės didinti pastato „ekologiškumą“ šiuo metu iš tiesų yra per brangios vidutiniam būsto savininkui ir neatsiperkančios. Pavyzdžiui, natūralios vilnos šiluminė izoliacija yra žymiai brangesnė už akmens vatą, o biologiškai skaidus indų ploviklis yra 3 kartus brangesnis už įprastinį“, – skaičiuoja D. Matuzevičius.
Ekologiškos medžiagos
• Mediniai paviršiai. Be to, jie puikiai izoliuoja garsą;
• Popieriniai tapetai – tai vienas paprasčiausių ekologinių sprendimų. Medžiaginiai tapetai taip pat neblogas pasirinkimas, tačiau juose labiau kaupiasi dulkės;
• Parketas, kamštinės grindys arba natūralus linoleumas (iš pjuvenų, kalkių, linų aliejaus);
• Venecijos tinkas (su marmuro dulkėmis, kalkėmis, augaliniais pigmentais). Beje, naudojant šį tinką galima išgauti kerinčius optinius efektus;
• Molio tinkas (iš spalvoto molio ir smėlio; juose nėra dirbtinių dažų ir sintetinių priedų);
• Kokliai, granitas, natūralus akmuo.
Laima Juozokaitė
Šaltinis: www.grynas.lt
Jau šešerius metus Melnragėje planuojamas rekreacinės paskirties daugiaaukščio ateitis užstrigo miesto taryboje. Nuspręsta atidėti sklypo Kopų g. 69A detaliojo plano svarstymą.
Posėdžio metu pasigirdo siūlymų kreiptis į prokuratūrą, kad būtų įvertintas sklypo privatizavimo ir pastatų įsigijimo klausimas, į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją bei Nacionalinę žemės tarnybą, kad būtų išsiaiškinta, ar rengiant detalųjį planą nebuvo pažeistos procedūros.
Vyriausiasis miesto architektas Almantas Mureika bei Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė Ramunė Staševičiūtė tikino, kad detaliojo plano užsakovai yra pateikę visus dokumentus, įrodančius jog projektas neprieštarauja miesto Bendrajam planui, veikiantiems teritorijų planavimo reglamentams, jam jau pritarta Nuolatinėje statybos komisijoje ir kt. Tačiau tai neįtikino kitų kur kas priekabiau situaciją vertinančių politikų.
Rolandas Bražinskas tikino, kad specialiajame plane Melnragėje nėra numatyta tokio aukštingumo pastatų, kokį norima statyti Kopų g. 69A.
„Jei mes tam pritartume – tai būtų precedentas, nes iki šiol visiems kitiems norintiems panašioje vietoje statyti pastatus ribojome ne tik aukštingumą, bet ir užstatymo intensyvumą. O čia gi planuojama užstatyti visą sklypą”, – priešiškai buvo nusiteikęs R. Bražinskas.
„Nepamirškime, kad dabartiniu sprendimu mes suformuosime miesto raidą kelioms dešimtims metų, nes iki šiol prie jūros nėra tokių aukštų pastatų. Manau, kad būtų tikslinga netgi atlikti gyventojų apklausą, kokį miestą jie nori matyti”, – svarstė Artūras Šulcas.
„Vakarų ekspresas” jau ne kartą rašė, kad privatiems asmenims priklausančiame 39 arų ploto sklype Kopų gatvėje planuojama statyti iki 132 metrų aukščio (36 aukštų) viešąsias paslaugas teikiantį rekreacinės paskirties pastatą. Čia įsikurtų sporto kompleksas su baseinu ir sporto aikštelėmis, viešbutis, sanatorija, poilsio namai. Šiuo metu sklype stovintį dvibutį gyvenamąjį namą ir pagalbinį pastatą numatoma griauti.
Vienas iš šio projekto įgyvendintojų Saulius Trečekauskas sakė esąs nustebintas išreikštų abejonių, nes per visą derinimo laikotarpį buvo paisoma visų institucijų reikalavimų, kurie dar ir nuolat keitėsi.
„Teiginius dėl nuosavybės įsigjimo teisėtumo tikriausiai jau reikėtų komentuoti medicinos srities atstovams. Aš galiu daryti prielaidą, kodėl šiam projektui bene labiausiai priešinasi R. Bražinskas – galbūt tai kerštas už mokestinį patikrinimą, kurį atliko Mokesčių inspekcija, kai man teko dirbti vadovaujantį darbą joje”, – sakė S. Trečekauskas, kol kas nežinantis, kaip elgsis toliau.
EDITA GUDAVIČĖ
Šaltinis: www.ve.lt
Kodėl labiausiai saugotinose miestų vietose atsiranda svetimkūnių, kurie bado akis ne tik architektams, bet ir nedaug ką nutuokiantiems apie architektūrą? Kodėl tyli Lietuvos architektų sąjunga ir Kultūros paveldo departamentas, matydamas drastišką statybų invaziją į mūsų senamiesčius? Kaip ilgai tai tęsis? Gal nebeilgai… Vakar Kultūros paveldo departamentas pagaliau pasisakė prieš “stiklainių”veržimąsi į istorines miestų dalis.
Pampstant statybų burbului sugebėjome tik džiaugtis matydami pagreitintais tempais besisukiojančius kranus ir vos spėdami skaičiuoti, kiek naujų būstų pastatėme ir pardavėme. Apie statinių vaizdą bei kokybę ir apie gyvenimo kokybę juose, regis, nebuvo kam ir kada susimąstyti. Nepastebėjome, kaip miestų centrus užtūpė skardinės prekybos centrų dėžės. Tokiais pat skardiniais kailiniais aprengėme mokyklas ir vaikų darželius ir jie tapo panašesni į sandėlius, bet ne į mokymo ir ugdymo įstaigas. Už šimtus milijonų sugebėjome pasistatyti sporto arenas ir nebesuprantame – ar Šiauliai nuo Panevėžio “nusirašė”, ar atvirkščiai? O atsipeikėję stebimės – kodėl mes taip atrodome?
Lyg prablaivėję negalime sau atsakyti, kaip atsitiko, kad pačioje Kauno širdyje, ant šimtamečio namo sienų užrioglintas stiklo antstatas, kokio, atrodo, ir sapne nebūtum regėjęs. Ir kaltųjų nėra. O yra netgi įrodinėjančių, kad tai ne taip jau blogai.
Kaip gali būti, kad turime tiek daug statybas kontroliuojančių institucijų, tiek talentingų, net ir užsieniuose konkursus laiminčių architektų, o čia žybt pačioje kultūros paveldo sergėtojų panosėje – ir išdygsta “šedevrų šedevras”. Dabar turime galvosūkį, kaip išsisukti. Kad nenukentėtų nei senamiestis, nei valstybės kišenė, jeigu būtų nuspręsta “stiklainį” nuversti. Nes “vsio zakonno” – visi suderinimai ir visi leidimai yra.
Statybininkų diktatas
Kaip mūsų miestuose atsiranda svetimkūnių? To klausiame kauniečio architekto, ne vienos knygos apie architektūrą autoriaus, praėjusių metų Kultūros ir meno premijos laureato profesoriaus Jono Minkevičiaus.
“Aš tai laikau daugiau nei sistemine klaida. Tas Kauno rajonas turi paveldosauginį statusą. Visas kompleksas. Jis neturi būti aukštinamas. Buvo atlikti kažkokie Laisvės alėjos tyrimai. Architektas Virginijus Juozaitis sako, kad yra profesorės ekspertės parašas, jog leidžiamas toks aukštis, kita ekspertė iš mokslo instituto irgi pritarė ir pasirašė.
Nuo to ir prasideda. O paskui pabandykite surasti. Kaltas pasidaro visas tinklas”, – po šių žodžių profesorius giliai atsidūsta ir pripažįsta, kad problema yra rimta, o šaknys – labai gilios.
Yra dvi pusės – įstatymai ir gyvenimas, o tarp jų tvyranti įtampa virsta panašiais monstrais. Juos, pasak profesoriaus, pagimdo klaidos, kartais ir sąmoningos, o kartais ir talento trūkumas.
Pas mus visą tvarką diktuoja statybininkai. Jiems svarbiausia statyti kuo greičiau, kuo lengviau ir kuo pigiau.
“O kas yra architektūra? Architektūra, statybininkų manymu, yra trukdys. Juk reikia stengtis, reikia pasiekti lygį, atitinkamą kokybę, – sako J.Minkevičius, atskleisdamas svarbiausia. – Pinigai pas mus kol kas diktuoja viską. Už didelius pinigus suranda ir architektą, kuris padarys taip, kaip reikės, ir visokius derinimus pereis. Tai architektūrinė kaukė, kuri yra perkama. O rezultatas – klausimas, ką daryti. Pagal įstatymus negali to “stiklainio” nugriauti. Jeigu nuversi, kas užmokės? Viskas suderinta. Yra tokia galimybė – viešasis interesas. Bet ką jis reiškia? Teisiškai jis neapibrėžtas. Gal referendumą rengti?”
Reikia ir talento, ir sąžinės
Pasak profesoriaus, maža turėti gerų ir talentingų architektų. Reikia ugdyti ir tuos specialistus, kurie duoda leidimus. Tiesa, daugelio knygų apie architektūrą autoriaus manymu, jų kvailais nepavadinsi, nes ir juos ima veikti visokios “požeminės srovės”.
“Viską valdo pinigai. Nepasakysi tiesiai, tas ar anas kaltas. Tokia mūsų realybė, toks gyvenimas, tokia gyvenimo filosofija. Nes, kaip aš sakau, viskas prasideda nuo sąžinės. Kol nebus sąžinės ir atsakomybės, tol visokie įstatymai visada bus apeinami. Visada suras plyšių ir pateisinimų. Net ir teismai nepadės”, – įsitikinęs kaunietis architektas.
Įstatymui pritrūko vienybės
Pasak J.Minkevičiaus, kas ką turi padaryti ir kas už ką atsako, leidimų barjerai, visi įstatymai, atsakomybės ir autorių teisių klausimai yra tarpusavyje nesuderinti. Bet svarbiausia, kad nėra architektūros įstatymo. Statybos įstatymą turime, tačiau ten architektūrai vietos nėra.
“Galima kaltinti architektą, sugėdyti kaip nors, blogiausiu atveju galima atimti licenciją. Kai pinigai siūlo sprendimą, kuris neatitinka jokių taisyklių, architektas pataikauja užsakovui ir todėl užsimerkia. Taip nusikalstama etikai, sąžinei ir padorumui”, – profesorius J.Minkevičius mano, kad tai yra nusikaltimas ir Lietuvos kultūrai.
Kodėl tokia, atrodytų, įtakinga gildija nesugeba pasiekti, kad atsirastų architektūros įstatymas? Architektų sąjunga šitą klausimą svarstė, bet jėgų, kad jis būtų priimtas, neužteko. Pritrūko atkaklumo. Architektai pripažįsta, kad tarp jų vienybės nėra.
Kas būna, kai priešiniesi
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas Naglis Puteikis apskųstas Specialiųjų tyrimų tarnybai. Už ką? Paprastai sakant, už tai, kad nesutinka, jog Klaipėdos senamiestyje, H.Manto gatvėje, būtų įspraustas daugiaaukštis biurų ir gyvenamųjų namų kvartalas, kurį užsimojo pastatyti bendrovė “Investicijų kvadrantas”.
Paveldosaugininkas apskųstas, kad nevykdo Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, atvėrusio vartus statyboms. Mat teismas nusprendė, kad detalųjį projektą paveldosaugininkai turi palaiminti, nors šie sutartinai mano kitaip. Ir ne tik jie.
N.Puteikis ne vienintelis nepritariantis tokiai “investicijai”. Pasak jo, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyrius taip pat nepritaria šiam projektui. Klaipėdiečiai architektai, ko gero, patys nebūtų projektavę savo mieste tokio svetimkūnio, akivaizdžiai iškrentančio iš senamiesčio konteksto. Bet jo autoriai – kauniečiai. Šie, žinoma, patys nepajėgtų įveikti uostamiesčio valdininkų. Tačiau, tvirtina N.Puteikis, viskam diriguoja turtingi užsakovai, kuriems jis nusileisti neketina.
Pastatas – ne paveikslas
Kodėl projektuoti svarbius statinius tenka bejausmiams architektams, jeigu gerų ir talentingų tikrai netrūksta?
“Architektūra dalykas viešas, brūkšnys kartais keičia žemės paviršių. Dailėje yra kitaip. Paveikslas nepatiko, tu jį nukabinai. O čia pastatyta, įdėti pinigai. Atsakomybė didelė. Architektūra – tai mokslas ir menas. Tai teritorijų planavimas, su statybomis susijęs mokslas – konstrukcijos, patikimumas ir taip toliau. O pati architektūra kaip menas jau yra talento reikalas. Vidutiniškai padaryti gali daug kas. O padaryti aukštos kokybės darbą reikia talento”, – tokias tiesas profesorius J.Minkevičius bando įkalti į galvą savo studentams.
O gal ant kiekvieno statinio vertėtų rašyti autoriaus pavardę? Gal tai kiek sutramdytų tai, kas vadinama paprastai – “chaltūra”?
Profesoriaus žodžiais, anksčiau buvo praktikuojamas toks dalykas. “Paprastai rašo ant reikšmingesnio statinio, kur jau galima pasigirti. O ant tokio prieštaringo kas rašysis. Kitaip žiūrint, ir tai neišgelbės. Čia reikia ir sąžinės, ir kad įstatymai būtų griežti”, – mano profesorius.
Neišgelbės nė konkursai
J.Minkevičiaus nuomone, išeitis lyg ir būtų. Svarbesniems objektams turėtų būti skelbiami projekto konkursai. Iš kelių pasiūlymų būtų išrenkamas vienas ir, jeigu būtina, toliau tobulinamas.
Tačiau architektas būgštauja, kad ir tai ne panacėja. Nes viskas remiasi į kainą. Nereikia ilgai sukti galvos, ką rinksis užsakovas. Aišku, kad rinksis pigiausią variantą. Be to, konkursą reikia finansuoti, o užsakovas šito kratosi.
“Pas mus viešųjų pirkimų įstatymas bjaurus. Negalima pirkti tokio produkto, kuris vertinamas dėl pigumo, bet neturi kitų savybių. Tai nesąmonė. Kol mes šito nepakeisime, nieko nebus”, – konkursai, pasak J.Minkevičiaus, yra tarsi išsigimę.
Profesorius sako matantis ant dviejų svarstyklių lėkščių skirtingus dalykus. Ant vienos – sąžinę ir kultūrą. Ant kitos – pelną ir laikiną efektą. Kas nusveria, architektas net nebesvarsto.
JAUNIUS POCIUS
Parengta pagal dienraštį „Respublika”
Šaltinis: www.respublika.lt
Patalynė, kurios nereikia skalbti. Langai, kurie nusivalo patys. Visa tai, regis, skamba kaip iš fantastikos srities. Tačiau išties jau šiandien tokios technologijos galėtų gerokai palengvinti mūsų kasdienybę.
Sutaupė šimtus „medžių”
Klaipėdiečiai architektai Rūta Kijauskaitė ir Vitalijus Jankūnas, pagal Leonardo da Vinci programą neseniai stažavęsi Italijoje, turėjo galimybę pasitelkti drąsiausius ir neįtikimiausius sumanymus.
Su dar trimis kolegomis iš užsienio lietuviai parengė konkursinį projektą bohemiškiems jaunimo nakvynės namams Barselonoje.
Ekonominės klasės vadinamasis hostelis, suprojektuotas remiantis tvarios architektūros principais, turėtų būti skirtas jauniems, kūrybingiems žmonėms, svečioje šalyje norintiems smagiai praleisti laiką ir ieškantiems nebrangių nakvynės paslaugų.
Lietuvių bei jų bendražygių konkursui pristatytas pastatų kompleksas su 100 m aukščio originalios konstrukcijos bokštu išsiskiria ne tik unikaliais architektūriniais, bet ir pažangiausiais ekotechnologijų sprendimais.
„Su šiuo konkursu mus aplankė apvaizda, – šyptelėjo V.Jankūnas. – Daug kas garsiai kalba apie tvarią, ekologinę architektūrą, tačiau mažai kas yra įsigilinę, ką iš tiesų tai reiškia. Ko gero, didžiausias mūsų atradimas ir buvo tai, kad projektui realizuoti tektų panaudoti minimaliai resursų bei kiek įmanoma maksimaliai pasitelkti atsinaujinančius energijos šaltinius, kad pastatas reikalautų kuo mažesnių eksploatacijos išteklių, minimalaus aptarnaujančio personalo, neterštų gamtos. Vaizdžiai tariant, kam namui iškirsti 100 medžių, jei galima tik 10.”
Kūrėjai atsisakė balastinių medžiagų, detalių bei dekoro elementų, pirmenybę suteikdami paprastumui, aiškumui ir konkretumui.
„Jei tai būtų 5 žvaigždučių viešbutis, prašmatnesnio funkcionalumo prasme, be abejo, jau būtų visai kitokia filosofija”, – aiškino architektas.
Pastatas tarsi saulėgrąža
Pasitelkę duomenis, jog Barselonoje per metus saulėta 2500 valandų, architektai nepraleido progos šią energiją įdarbinti.
Kūrėjų sumanumu hostelio pastatas buvo „aprengtas” savotišku langų-rombų karkasu – viršutinę jų dalį sudaro pažangesnių, tad triskart efektyvesnių už įprastas nanotechnologijų saulės baterijos, apatinę – LED lauko projektoriai, kuriais sutemus galima transliuoti norimą vaizdą.
Sraigtą primenanti hostelio bokšto konstrukcija taip pat pasirinkta ne atsitiktinai – paskaičiuota, jog tokios formos statinys efektyviausiai ištisą dieną akumuliuos saulės energiją. Be to, tai garantuotų ir mažesnes vėjo apkrovas konstrukcijoms.
Architektai pasirūpino ir tuo, kad fasado konstrukcijų nereikėtų švarinti – specialia nanotechnologijų medžiaga padengti stiklai, pašvietus saulei, nusivalo savaime.
Kūrėjai pasitelkė dar vieną intriguojamą bei viešbučio veiklai ypač aktualų išradimą – patalynei skirtą medžiagą, kurios nereikia skalbti. Specialus pluoštas medvilniniuose audiniuose išstumia nešvarumus, tiesiog veikiamas saulės ar dienos šviesos lempų.
„Ir šios technologijos – ne iš piršto laužtos, visa tai yra visiškai realu, išbandyta ir naudojama, kad ir Japonijoje”, – komentavo klaipėdietis.
Jaunųjų projektuotojų sumanymu, panaudotą vandenį kruopščiai išvalius, jį būtų galima dar kartą panaudoti kitoms reikmėms, pavyzdžiui, įvairiems želdiniams laistyti.
„Nors konkursui reikėjo pateikti ne techninį, o idėjinį projektą, jis visiškai realus – visi siūlymai turėjo būti pagrįsti griežtais argumentais, realiais faktais, pasauliniais pavyzdžiais”, – pridūrė pašnekovas.
Ambicijos: trečias pagal aukštį
Kad tokio objekto statybos vyktų kuo sparčiau ir minimaliomis išlaidomis, hostelio bokštą pasiūlyta sukonstruoti iš tipiškų triaukščių modulių, kuriuose, be sanitarinių mazgų, būtų įrengta po 10 gyvenamųjų kambarių ir 3 poilsio erdves.
„Tai tarsi į laivus krauti konteinerių dėžės. Iš pradžių galima sukonstruoti kad ir du ar tris tokius segmentus, ir net iki galo neužbaigtas pastatas jau gali tarnauti”, – privalumus vardijo pašnekovas.
Kitame pailgos formos beveik 15 arų ploto sklype architektai suprojektavo pramogų ir poilsio zoną – savotišką amfiteatrą su terasomis, kuriame įrengti restoranai, kavinės, parduotuvės.
„Norėjome, kad visa nakvynės namų teritorija susilietų su šalia esančia aikšte, tad įsileidome gatvės gyvenimą. Taip hostelio prieigos patampa atviros ne tik čia apsistojusiesiems, bet ir visiems kitiems žmonėms. Jie gali leisti laiką pramoginėje zonoje, stebėti videoprojekcijas ant viešbučio pastato”, – bendražygių komandos sumanymais dalijosi klaipėdietis.
Vitalijus pasakojo, jog nors būsimiesiems nakvynės namams parinkta ne pati patraukliausia, gana industrinė Barselonos vieta, tačiau vietos valdžios ir verslininkų pastangomis ji pamažu keičiasi, jaukėja.
„Per meną, kultūrą siekiama šią miesto dalį padaryti saugesnę, patrauklesnę bei draugiškesnę, įnešti į ją daugiau gyvybės”, – aiškino pašnekovas.
Pastačius čia 100 m aukščio hostelį, tai būtų trečias pagal aukštingumą pastatas Barselonoje.
Ar klaipėdietis įsivaizduoja, jog panašaus pobūdžio projektas galėtų būti įgyvendintas ir Lietuvoje? Vitalijus neabejoja, jog tai tik laiko klausimas.
Pašnekovo manymu, ne tik jam, bet ir kolegoms šis projektas labai aiškiai leido suprasti, kokia linkme turi plėtotis ateities architektūra.
Vizitinė kortelė
Ispanijoje per metus apsilanko apie 100 mln. turistų, pastaraisiais metais šalis itin išpopuliarėjo tarp jaunų keliautojų. Tad Ispanijos sostinėje Barselonoje atsiranda vis daugiau ekonominės klasės nakvynės namų (hostelių), kurie įsikuria patraukliose, turistų gausiai lankomose miesto vietose ir siūlo neaukštas apgyvendinimo paslaugų kainas.
Konkurso iniciatoriai kūrėjams pateikė uždavinį suprojektuoti 4 tūkst. kv. m ploto nakvynės namų pastatų kompleksą su 100 m aukščio bokštu, kurie apimtų poilsio, pramogų zonas, parduotuves ir sykiu mieste sukurtų naują orientyrą (vertikalę). Šiam objektui buvo pasirinktas gotikos kvartalo širdyje esantis sklypas prieš moderniojo meno muziejų, kurį projektavo garsus architektas Richardas Meieris.
Konkurso uždaviniai – sukurti naujos kokybės apgyvendinimo prototipą, kurį būtu galima naudoti kaip pavyzdį kitiems analogiškiems projektams visame pasaulyje ir kuris būtų grindžiamas šiuolaikinėmis tvarios architektūros planavimo principų vertybėmis:
nulinio ekologinio poveikio pastatas (angl. self-sufficient building) – paties pastato generuojama energija naudojama savoms reikmėms;
minimalių eksploatacinių išlaidų principai – nakvynės namai turi veikti aptarnaujamas minimalaus darbuotojų skaičiaus, beveik negeneruojamos kenksmingos atliekos, naudojama švari energija;
jauniems turistams sukurti saugią aplinką ir pasiūlyti protingą apgyvendinimo kainą.
LINA BIELIAUSKAITĖ
Šaltinis: "Klaipėda"