Penktadienį vykstančiame Lietuvos architektų sąjungos (LAS) suvažiavime atkreiptas dėmesys į kultūros paveldo sistemos problemas, architektų neįtraukimą į šį procesą, taip pat neigiamą visuomenės požiūrį į moderniąją architektūrą.
Architektas Tauras Paulauskas mano, kad puolimas prieš architektūrą, ypač modernią, sustiprėjo pastaruoju metu.
„Moderni architektūra Lietuvoje nėra patraukli, visuomenės akyse dažniausiai priešinama kultūros paveldui, susiklosčiusiai urbanistinei ar gamtinei aplinkai. Tai labiausiai ryšku aukštą humanitarinį išsilavinimą turinčių asmenų aplinkoje”, – LAS suvažiavime teigė jis.
„Bendruomenės situacija Lietuvoje – ligota, vadinčiau tai moraliniu pakrikimu. Architektūra kaip savaiminė vertybė, kultūros dalis visuomenei nėra įdomi”, – kalbėjo T.Paulauskas.
Jis atkreipė dėmesį, kad miesto erdvinę struktūrą dabar formuoja verslininkai, politikai ir teisininkai, o architektai tampa „instrumentais verslo idėjoms įgyvendinti”. T.Paulausko nuomone, architektai turi stengtis atgauti visuomenės pasitikėjimą, gerinti architektūros įvaizdį.
Apgailestavimą architektai išsakė ne tik dėl požiūrio į moderniąją architektūrą, bet ir dėl paveldosaugos problemų. Rezoliuciją dėl to priimti pasiūlęs architektas Augis Gučas pareiškė, kad „paveldosaugos sistemą krečia drugys”.
Anot jo, vienas iš to pavyzdžių – prieštaringai vertinamas rekonstruotas statinys Kaune, Laisvės alėjoje, kurio šiuolaikinį stiklinį antstatą speciali komisija siūlo nugriauti.
Senoji pastato dalis pripažinta valstybės saugomo Kauno Naujamiesčio vertingąja savybe, kurios keisti negalima. Tačiau prieš imantis šio pastato rekonstrukcijos, iš Kauno savivaldybės ir paveldosaugininkų buvo gauti visi leidimai.
„Arba to negalėjo atsitikti, arba ten yra viskas tvarkoje”, – teigė A.Gučas.
Anot jo, tyrimai, ar galima tokia rekonstrukcija, turi būti atlikti iš anksto, o ne architektams palikta „patiems klaidžioti po vertingąsias savybes”.
Architektai siūlo imtis priemonių tokioms problemoms spręsti ir situacijai gerinti, pavyzdžiui, keisti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, siekiant pagerinti vietovių apsaugą, sumažinti specialiųjų planų poreikį, palengvinti vertingųjų savybių suvokimą.
BNS
Šaltinis: www.kl.lt
Savivaldybių vadovai daugiau rūpinasi vien ūkiniais reikalais, o miestų planavimui, architektūrai skiria per mažai dėmesio, tvirtina Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Gintautas Blažiūnas.
Anot jo, ūkiniai klausimai dominavo ir partijų kalbose prieš vasarį vykusius savivaldos rinkimus.
„Kaip iki šiol, taip ir toliau rinkimai į savivaldybes parodė, kad mūsų renkami valdžios atstovai aplinkos kūrimą, architektūrą, urbanistiką, aplinkos kokybę vertina labai menkai. Jų rinkiminės kalbos paprastai sukasi apie šiukšlių išvežimą, gatvių sutvarkymą ir įtikimą plačiosioms masėms. Apie miesto įvaizdžius mažiausiai kalbama”, – sąjungos suvažiavime penktadienį kalbėjo G.Blažiūnas.
Tačiau, LAS pirmininko teigimu, kai kuriose savivaldybėse didesnio palaikymo sulaukė savo krašto įvaizdžio pateikimu besirūpinantys politikai.
G.Blažiūnas suvažiavime taip pat išsakė nepasitenkinimą Aplinkos ministerijos ryšiais su architektais ir jos požiūriu į architektūrą.
„Požiūris pačioje Aplinkos ministerijoje į plėtros, urbanistikos, architektūros ir statybos bei šias temas reguliuojančių dokumentų suderinamumo problemas nusikalstamai nepakankamas. (…) Darni plėtra, harmoninga visuomenė valdantiesiems tėra tik tuščios sąvokos, o gal ir visai negirdėtos”, – teigiama jo ataskaitoje.
Jo teigimu, architektūra per mažai rūpinasi ir Švietimo ir mokslo ministerija, o Kultūros ministerija esą per menkai finansuoja architektūros programas, dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose. Tačiau, pasak G.Blažiūno, dabartinis kultūros ministras Arūnas Gelūnas architektūros problemas supranta geriau nei ankstesnis.
„Žymiai pagerėjęs požiūris, pozityvesnis architektūros atžvilgiu geriau suprantantis problemas. Kol kas bandome rasti sąlyčio taškus”, – kalbėjo jis.
Penktadienį vykstančiame LAS suvažiavime bus renkami sąjungos vadovai.
Taip pat ketinama diskutuoti apie kitas architektūros aktualijas: tvarios architektūros principų ir praktikos propagavimą, kultūros paveldo apsaugos ir architektūros projektavimo interesų integraciją, architektūros viešumą, kritiką, įvaizdį.
LAS vienija per 1000 architektų.
BNS
Šaltinis: DELFI
Naujosios Klaipėdos valdžios vyrų galvoje užgimė daugybė grandiozinių idėjų, kaip atgaivinti senamiestį.
Vienas tokių užmojų – miesto centrą uždengti, kad jame būtų šilta, ir žmonės ieškoti jaukumo nesiveržtų į prekybos centrus.
Kirvis styro iki šiol
„Nepasakysiu nieko nauja, bet didžiausia klaida buvo padaryta, kai didžiuosius prekybos centrus buvo leista statyti miesto centre, o ne užmiestyje. Tada senamiesčiui į nugarą buvo įkirstas kirvis, kuris ten yra iki šiol. Pats gyvenu senamiestyje ir matau, kad jam reikalinga ne reanimacija. Jis turi gimti iš naujo”, – visiems žinomą problemos priežastį dar kartą įvardijo vos kelias dienas Klaipėdos mero pavaduotoju dirbantis Vytautas Čepas.
Todėl jo galvoje gimė mintis, kaip Klaipėdos senamiestį paversti pranašesniu už prekybos centrus.
Žmonės, anot V.Čepo, ten eina todėl, kad juose šilta, ant galvos nelyja, nepučia skersvėjai, sienos neišpaišytos grafičiu, sklinda geri kvapai ir vaikščioti reikia lygiu pagrindu, o ne akmenimis.
„Tačiau nuo tokio prekybos centro nudenkite stogą, kad vėjai trauktų, kaip senamiesčio gatvelėse, takus išgrįskite akmenimis ir kas tada ten eis? Niekas. Taip, kaip dabar niekas neina į senamiestį”, – įsitikinęs vicemeras.
Burbulo nekabins
Todėl miesto vadovo pavaduotojas viešai ir išsakė savo mintį, jog senamiestį reikia uždengti – žmonėms ant galvų nelytų, atsirastų jaukių kiemelių, kuriuose nebūtų skersvėjų, tad klaipėdiečiai ir miesto svečiai juose esą mielai leistų laiką.
Problema – Klaipėdos senamiestis yra paveldo teritorija, todėl itin saugoma.
„Manau, kad galima rasti būdų, kaip nepažeisti paveldosaugos reikalavimų, galima derėtis su saugotojais. Juk dabar yra visokių medžiagų. Nesakau, kad virš viso senamiesčio reikėtų pakabinti kokį burbulą. Tačiau uždengti atskiras gatveles, kvartaliukus tikrai galima”, – tvirtino V.Čepas.
Grindinį reikia užlyginti
Paklaustas, kieno lėšomis senamiestis turėtų būti uždengtas, vicemeras svarstė, jog savivaldybė pirmiausia turėtų susiskaičiuoti, kiek miesto širdyje turi turto.
Jį galbūt būtų galima už mažesnę kainą išnuomoti verslininkams, o šie įsipareigotų uždengti senamiestį.
„Mes su senamiesčio uždengimu tikrai neišrastume dviračio, taip yra daugelyje Europos miestų. Aišku, bus rėkiančių, kad daromas nusikaltimas. O dabar nedaromas? Jei nieko nesiimsime, senamiestis galutinai numirs”, – teigė V.Čepas.
Jis taip pat tvirtai įsitikinęs, jog derėtų pakeisti ir senamiesčio gatvelių dangą. Visos jos yra grįstos akmenimis, tad vaikščioti tikrai nepatogu.
Vicemero nuomone, grindinio gatvelėse reikėtų palikti tik fragmentiškai – po kelis metrus, o likusią dalį užlieti lygia danga.
„Pats skausmingai pajutau, kaip nepatogu vaikščioti tokiu grindiniu. Man buvo plyšusi Achilo sausgyslė ir kiekvienas kojos kryptelėjimas tapo skausmingas. Įsitikinau, jog vaikščioti senamiesčio gatvelėmis pavojinga, todėl ir vokietės, ir amerikietės, avinčios aukštakulnius, nelipa iš autobusų”, – savo pastebėjimus dėstė V.Čepas.
Į skeptikų argumentus, jog senamiestyje reikia išlaikyti autentiką, jis turėjo ką atsakyti: „Jei jau laikomės autentikos, tuomet ir žibintus dujinius reikia atstatyti”.
Neliks griuvenų
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas tvirtino, jog senamiesčio gaivinimas yra vienas jo prioritetinių darbų.
Todėl jis taip pat turi įvairių idėjų. Viena jų – valandą per pietų pertrauką nerinkti pinigų iš vairuotojų, automobilius statančių senamiestyje.
Manoma, kad tai paskatins klaipėdiečius vykti į senamiesčio kavinukes pietauti.
V.Grubliauskas teigė matąs ir daugiau eismo organizavimo senamiestyje problemų. Tačiau kol kas nėra suformuota nauja Saugaus eismo komisija, todėl nėra kam tų problemų spręsti.
Klaipėdos meras įsitikinęs, kad senamiesčiui atgimti padėtų ir sutvarkyti iki šiol apleisti pastatai.
„Savininkus priversime tvarkyti apleistus, griūvančius pastatus. Priešingu atveju ieškosime visų įmanomų teisinių būdų juos nugriauti. Gal tai skamba drastiškai, tačiau jei griuvenos yra pažangos stabdys, reikia ieškoti adekvačių veiksmų ir sprendimų”, – ryžtingai nusiteikęs buvo V.Grubliauskas.
Paklaustas, kaip vertina savo pavaduotojo idėją uždengti senamiestį, meras neslėpė, kad ji nuskambėjo įdomiai.
„Tačiau nė vienos idėjos negalima atmesti jos neapsvarsčius”, – teigė V.Grubliauskas.
Idėjos senamiesčiui
Klaipėdos senamiesčio atgaivinimu rūpinosi ir pasibaigusios kadencijos Strateginės plėtros komiteto nariai. Jie įpareigojo valdininkus parengti senamiesčio atgaivinimo priemonių planą ir šis prieš porą metų buvo sukurptas.
Planas sukurtas toks, kad jame numatytos priemonės esą bus įgyvendintos iki 2020 m. Jame daugiausia dėmesio skirta statyboms ir infrastruktūros gerinimui, todėl preliminariai apskaičiuota, kad senamiesčio atgaivinimui reikės 4 mlrd. litų – tokia suma yra dešimties metų Klaipėdos miesto biudžetas.
Plane įrašyta, kad reikėtų įrengti naujų automobilių stovėjimo aikštelių, rekonstruoti Naująją Uosto ir Pilies gatves, jose įrengiant šešias eismo juostas.
Plane įrašytas dar vienas utopinis siekis – pastatyti naują tiltą per Pilies gatvę, kad pėstieji juo iš Žvejų gatvės galėtų patekti į piliavietę.
Senamiesčio atgaivinimo plane vėl siūlyta prisiminti tramvajaus projektą, senamiestyje įrengti teminį pramogų parką.
Plano rengėjai sumanė, kad atgaivinti senamiestį padėtų ir įdiegta nauja atliekų išvežimo sistema – konteineriai turėtų būti panaikinti, o šiukšlės išvežamos specialiu transportu.
Plane taip pat buvo numatyta, kad reikia sukurti Gyvenimo, verslo ir kitos veiklos senamiestyje taisykles. Joms įsigaliojus esą apleistų pastatų savininkus pavyktų įpareigoti prižiūrėti savo turtą. Taisyklės gyventojus įpareigotų susitvarkyti savo kiemus, puošti langines ir balkonus.
Eugenija Odebrecht, Klaipėdos senamiesčio verslininkų sąjungos pirmininkė
Esu pikta ir nusivylusi, nes buvusi Klaipėdos valdžia nesistengė atgaivinti senamiesčio, o tik rasdavo būdų, kaip atmesti visas idėjas. Per pastaruosius metus valdžia nė piršto nepajudino, tik per didžiulę jėgą pavyko išspausti menkniekius, pavyzdžiui, gatvės šventes. Bet ir toms per metus patrupinama vos 20 tūkst. litų. Prikelti senamiestį naujam gyvenimui reikia tik geros valios. Džiaugiuosi, kad nauji valdžios vyrai senamiesčio atgaivinimą laiko prioritetiniu darbu. Visos idėjos yra geros, tačiau pirmiausia reikia išspręsti gyvybiškai svarbias problemas. Viena jų – eismas. Kaip galima patekti į senamiestį, kai visur stovi įvažiuoti draudžiantys ženklai? Todėl sykiu su kitais verslininkais teiksime naujam merui pasiūlymus, kaip pakoreguoti eismą. Be to, tikrai gera idėja yra per pietus senamiestyje nerinkti rinkliavų už automobilių stovėjimą. Manau, kad tai tikrai padėtų pritraukti žmonių. Labai gera idėja yra ir uždengti Klaipėdos senamiestį, kad jis taptų jaukesnis. Visos idėjos yra geros, reikia tik geros valios, kad jos būtų įgyvendintos, ir svarbiausioje miesto vietoje vėl virtų gyvybė.
VIRGINIJA SPURYTĖ
Šaltinis: "Klaipėda"
Krova Klaipėdos uoste, manoma, po 10–15 metų bus padvigubėjusi ir, neišplėtus jos pajėgumo, pajamos iš Lietuvos pasuks į kitas šalis.
Konsultantai, kur statyti išorinį giliavandenį uostą, siūlo rinktis iš trijų vietų.
Skaičiuojama, kad krova Klaipėdos uoste artimiausiais dešimtmečiais augs sparčiai ir iki 2040-ųjų pasieks 90 milijonų tonų krovinių per metus. Anot uosto vadovo, tikriausiai apie 2021-uosius uostas pasieks perpildymo ribas, todėl jau dabar būtina planuoti išorinio uosto statybą.
Kai kurie mokslininkai pastebi, kad galimybių studijoje nenumatytos krizės, kurios esą tikrai galimos per 40 metų, tačiau specialistai galimybę per ateinantį dešimtmetį krovą uoste padidinti dvigubai laiko realia.
Mat nepaisant Rusijos ir dabartinės viso pasaulio krizių, Klaipėdos uosto apyvarta kasmet vidutiniškai augo daugiau kaip 7 procentais. O pernai pasiektas krovos rekordas – 31 milijonas tonų.
„Viskas priklausys nuo mūsų pačių, aišku, priklausys ir nuo aplinkinių valstybių tarifų politikos. Bet kadangi rinkos augimo didžiausias perspektyvas mes siejame su tranzitu, Lietuvos rinka auga, bet ne taip sparčiai“, – tvirtina Jūrų uosto Rinkodaros ir administracijos direktorius Artūras Drungilas.
Perspektyviausia laikoma Baltarusijos, o iš naujai galimų įsisavinti – Rusijos rinka.
Galimybių studiją atliekantys konsultantai naujo uosto statybai siūlo svarstyti tris vietas: Būtingę, Melnragę ir vidinio uosto teritoriją, užpilant akvatoriją ties Kiaulės nugara. Uostas galėtų tapti konkurentu esamam, bet jis būtinas.
„Uostai, uostų transportas, tranzitas yra labai geras pajamas, pridėtinę vertę duodanti verslo sritis. Mes turime galvoti apie tokias perspektyvas Lietuvos ateityje. Nes priešingu atveju kitos šalys gaus tas pajamas“, – aiškina Jūrų uosto generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas.
Naujojo uosto plėtros galimybių studija ir poveikio aplinkai vertinimas turėtų būti baigtas kitą pavasarį. Uostą svarstoma statyti už privačias lėšas.
Marija Gabrienė
LTV „Panorama“
Šaltinis: www.lrt.lt
Klaipėdos savivaldybė dar šiemet planuoja samdyti ekspertus, kurie ištirtų, ar virš Taikos prospekto reikia statyti pėsčiųjų tiltą į areną.
Jis turėtų būti lygiagretus su Dubysos gatve. Tiltas prasidėtų Taikos prospekte ties jo sankryža su Dubysos gatve, arčiau Klaipėdos statybininkų profesinės mokyklos. Tilto nuolydis būtų beveik prie pat šiuo metu statomos arenos durų. Jis būtų pritaikytas ir dviratininkams bei neįgaliesiems. Statybos galėtų kainuoti apie 10 mln. litų. Tilto šalininkai įsitikinę, kad jis būtinas, nes tai – puiki galimybė suvaldyti pėsčiųjų srautus, kai arenoje vyks masiniai renginiai. Tačiau tilto priešininkai aiškina, kad jo būtinybė abejotina. Ar reikia viaduko virš Taikos prospekto?
Už
Kastytis Macijauskas, Klaipėdos savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius:
– Tikrai palaikau idėją statyti pėsčiųjų tiltą į Klaipėdos areną virš Taikos prospekto. Ši gatvė toje vietoje yra labai plati – aštuonių ar devynių eismo juostų, todėl ją pereiti labai sudėtinga, trukdomas ir automobilių eismas, jie ilgiau turi laukti prie šviesoforų. Tilto dar labiau reikės, kai pradės veikti Klaipėdos arena. Joje juk vyks ir didelių renginių, tad žmonių srautai bus dideli. Pats gyvenau Kaune prie Halės, todėl tikrai žinau, kiek žmonių išeina iš didelės salės, pasibaigus renginiui. Jų būna tiek, kiek per Jūros šventę, todėl tikrai reikia pėsčiųjų tilto, kad jie saugiau pereitų tokią plačią gatvę.
Prieš
Ramunė Staševičiūtė, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovė:
– Tilto virš Taikos prospekto į areną tikrai nereikia, nes yra ir kitų būdų suvaldyti žmonių srautus. Juk niekas netyrė, ar toks tiltas tikrai reikalingas, todėl kalbos apie jį, pristatomi projektai atrodo abejotinai. Man tikrai neaiškios problemos, kurias šis viadukas išspręstų. Be to, Klaipėdos arenoje masiniai renginiai tikrai nevyks kiekvieną dieną, todėl pakartosiu: nematau būtinybės statyti tokį tiltą. Kur kas geriau ir naudingiau būtų pastatyti trečią tiltą per Danės upę, nes jis tikrai yra būtinas. O ir kainuotų, manau, panašiai, kiek ir planuojamas viadukas virš Taikos prospekto.
VIRGINIJA SPURYTĖ
Šaltinis: "Klaipėda"
Ypač aktyviai už paveldo bei istorinės aplinkos išsaugojimą kovojančią uostamiesčio visuomenininkų komisiją, sudarytą prie Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio, užsimota išformuoti.
Naujos sudėties komisija, kurios bent pusę sudarys atestuoti specialistai, turėtų būti suburta jau šį mėnesį. Tuo tarpu visuomenininkai net neturi minčių klausyti ministro nurodymų ir išsiskirstyti.
Toks „maištas” prieš oficialią paveldosaugą Klaipėdoje būtų jau ne pirmas. 2007-aisiais į uostamiestį suvažiavę šešiolikos visuomeninių organizacijų atstovai konstatavo, kad „valstybinė paveldosaugos sistema yra ištikta gilios krizės” ir įsteigė Alternatyvią kultūros paveldo komisiją.
„Optimalus sprendimas”
Kultūros ministro Arūno Gelūno įsakymu jau balandžio pabaigoje KPD direktorė Diana Varnaitė turėtų suformuoti naują Patariamąją visuomeninę kultūros paveldo komisiją prie KPD Klaipėdos bei Kauno teritorinių padalinių.
Anot ministro atstovės spaudai Vaivos Gogelienės, toks žingsnis žengtas todėl, kad kultūros paveldo problemos turi būti sprendžiamos remiantis teisės aktų nuostatomis, pasitelkiant kompetentingus konkrečios srities specialistus. Pastarųjų kompetencija esą patikrinama jų atestavimo metu.
„Siekiant suderinti kultūros paveldo išsaugojimu suinteresuotos visuomenės ir kvalifikuotų kultūros paveldo sričių specialistų dalyvavimą sprendžiant paveldo išsaugojimo problemas, pasirinktas optimalus sprendimas – pasiūlymus valstybės institucijoms turėtų rengti komisijos, kuriose pusę narių sudaro kvalifikuoti specialistai, kitą pusę gali sudaryti suinteresuoti visuomenės atstovai”, – motyvus paaiškino ji.
Teigiama, kad ne mažiau nei pusę komisijos narių sudarys atestuoti nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai ar atestuoti kilnojamųjų kultūros vertybių ir kultūros paveldo statinių vertingųjų savybių restauratoriai.
Paieška – labai sunki
Anot D. Varnaitės, darbas jau pradėtas.
„Kaune ir Klaipėdoje ieškoma ne šiaip atestuotų specialistų, bet geriausios reputacijos asmenų, kurie savo sprendimais nebūtų prisidėję prie paveldo žalojimo. Deja, turime karčios patirties, pavyzdžiui, vadinamąjį Kauno „stiklainį”, kurį savo pritarimu palaimino ir ne vienas atestuotas ekspertas”, – atkreipia dėmesį D. Varnaitė.
Kol kas dar nežinoma, ar balandžio gale nauja komisija arba taryba galės pradėti darbą – ji bus suformuota tokiu atveju, jei iki šio termino bus spėta rasti atestuotų nepriekaištingos reputacijos specialistų.
Visuomeninė patariamoji Klaipėdos kultūros paveldo taryba, sudaryta iš 11 narių ir keturių stebėtojų, veikė jau ketverius metus. Ji vardija per tą laiką padariusi didžiulę krūvą darbų – nustačiusi ne vieną paminklą (kai kurie gavo saugotinų statusą), taip pat ne kartą ėmusis priemonių prieš paveldo žalojimą, peržiūrėjusi gausybę specialiųjų ir detaliųjų planų bei projektų, įtikinusi verslininkus koreguoti šiuos dokumentus pagal pateiktas pastabas.
Taryba taip pat yra sukaupusi nemažą istorinės medžiagos bei tyrimų archyvą, kuriuo, anot jos pirmininko Dainiaus Elerto, naudojasi ir studentai, rašydami mokslinius darbus.
„Reikėjo jau seniai”
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininkė
Ministro žingsnį vertinu tik teigiamai – komisija bus objektyvesnė. Joje trūko specialistų balso. Kiekvienoje srityje turi dirbti specialistai, ir nemanau, kad jie galėtų padaryti ką nors blogo. Architektūros požiūriu Lietuva yra didelė provincija. Kai pamatai, kas projektuojama ir statoma užsienyje, supranti, kad mes – dar giliuose viduramžiuose. Kai daugelį dalykų ima spręsti ne specialistai – padaroma žala miesto raidai. Galbūt dabar jau pajudėsime. Kiekvienas laikotarpis palieka savo pėdsaką istorijoje, ir sukurtą būtent specialistų, o ne mėgėjų. Pradžioje šiai komisijai, sudarytai iš visuomenininkų, buvo suteikti per dideli įgaliojimai. Toks performavimas, koks numatytas dabar, jau seniai turėjo būti padarytas. Neneigiu visuomenininkų balso – jie visada turi ir gali pasisakyti, o tikroji tiesa, matyt, slypi kažkur per vidurį tarp jų ir specialistų nuomonių. Dabar turėtų būti labai gerai – pusė visuomenininkų, pusė specialistų. Sprendimai bus kokybiškesni ir ne tokie vienpusiški.
„Atestuoti – labiausiai korumpuoti”
Naglis PUTEIKIS, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas
Manau, kad čia yra Kauno architektų, visoje Lietuvoje „stumiančių” „stiklainius” senamiesčiuose, iniciatyva. Kauno architektai yra galingi lobistai. Patariamosios visuomeninės paveldo tarybos yra vienintelės, kurios priešinasi „stiklainių” statybai tokiose vietose. Kai Laisvės alėjoje Kaune kilo „stiklainis”, labiausiai tam priešinosi būtent visuomeninė taryba. Jei ne visuomenininkai, ir visas Klaipėdos senamiestis būtų užstatytas tokiais pastatais, kaip kauniečių projektuotasis rudas, stovintis prie „Memelio”. Šis ministro įsakymas baigsis „stiklainių” triumfu senamiestyje. Bėda ta, kad Lietuvoje atestuoti specialistai nepajėgia atsispirti korupcijai. Jau taisyklė, kad atestuotas paveldosaugininkas yra labiausiai korumpuotas. „Stiklainiai” duoda didžiulį pelną. Be to, nesuprantama, kaip Europos Sąjungos valstybėje gali būti priimami teisės aktai nepasitarus su tais, kuriuos jie liečia. Visuomenininkus turėjo kviestis pasikalbėti.
„Mums negalioja ministro nurodymai”
Dainius ELERTAS, Visuomeninės patariamosios Klaipėdos kultūros paveldo tarybos pirmininkas
Mano nuomone, ministras pamiršta, kad Lietuva yra ratifikavusi Orhuso konvenciją, kuri, turiu priminti, yra ne rekomendacinio, o privalomojo pobūdžio – buvo dokumentų, priimtų stojant į Europos Sąjungą, pakete. Konvencijos esmė ta, kad suinteresuota visuomenė privalo būti įtraukta į visus projektavimo, planavimo darbus. Ji turi, jei pageidauja, gauti visą informaciją, susijusią su aplinka (šią sąvoką sudaro ir paveldas bei kraštovaizdis).
Mūsų komisijos funkcija – tautos balsas. Ji atstovauja visuomenei, joje dalyvauja visuomeninės organizacijos, kurios neturi interesų konflikto – nėra profesinės. Taigi šia prasme ministro iniciatyva man nelabai suprantama – arba jis neįsigilino, arba jam kažkas ne taip patarė. O ekspertai ir dabar yra – juos KPD gali bet kada samdyti arba prašyti atlikti tam tikras ekspertizes. Prie KPD yra Kultūros paveldo centras, kuriame dirba vien ekspertai. Yra netgi atskiros ekspertų organizacijos, taigi kurti atskirą struktūrą nėra būtinybės. Mūsų komisija taip pat sudaryta iš kvalifikuotų žmonių – yra restauratorius, architektūros paveldo srities specialistų, istorijos mokslų daktarų, valdininkų. Žmonės deleguoti ne iš gatvės, o turintys įdirbį.
Atstovaujame kiekvienas savo organizacijai, ir ministro nurodymai mums negalioja. Su mumis nebuvo tartasi, ar sutinkame ką nors kooptuoti. Nesakau, kad kokybine prasme yra blogai priimti specialistus, kurie valgo iš to duoną, bet tada jau keičiasi darinio funkcijos. O dialogo laukas visoms pusėms buvo naudingas.
KPD, kurio nuomonės, kaip suprantu, irgi niekas neklausė, įsakymo nevykdyti negalės, bet mes nesame pavaldūs nei KPD, nei kultūros ministrui. Yra keletas variantų, kaip mes nuspręsime pasielgti, bet dar nenutarėme. Bet kokiu atveju galimybė tęsti veiklą yra.
GIEDRĖ NORVILAITĖ
D. Grikšaitės nuotr.
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Architektūros žurnale susižavite nuostabiu statiniu ir pasamdytam architektui išpoškinate: „Noriu lygiai tokio pat.” Tiesioginis namų kopijavimas prilygsta vagystei, bet tokie vagišiai bemaž nesugaunami.
Panašu ar kopija?
Profesionalai, įtariantys, kad statinys turi panašumų su anksčiau pastatytu ar kito autoriaus rodytu projektu, vengia įvardyti konkrečius pavyzdžius. Mat norint taip teigti, reikia turėti įrodymų.
O gal tai ne kopijavimas, o sekimas ta pačia mada, tendencijomis, todėl pastatai supanašėja ir primena štampuotas kopijas?
Vis dėlto nesąžiningas kito autoriaus idėjų ar projekto naudojimas architektūroje nėra naujiena.
Architektūros istorikės Jolitos Kančienės teigimu, pastatų kopijavimo atvejų pasitaikydavo dar tarpukariu.
Pastatai yra nebūtinai identiškos kopijos, tačiau panašūs, sekantys kokia nors tendencija, kryptimi.
Provincialumo požymis
Visais laikais buvo sekama, kas statoma Vakarų Europoje. Bažnyčių kopijų vargiai pamatysime. Jos, pasak J.Kančienės, buvo statomos šimtmečiais – keitėsi autoriai, projektai, architektūros stiliai. Tad senųjų šventovių kopijos vargiai įmanomos.
Šiais laikais pasitaiko atvejų, kad užsakovai atsiverčia užsienietišką žurnalą ir, pasikvietę architektą, pirštu duria į nuotrauką sakydami norį lygiai tokio paties namo.
„Taip būna. Vienas žymus architektas pasakojo, kad sykį buvo pakviestas projektuoti gyvenamąjį namą. Užsakovas išsitraukė nuotrauką ir pareiškė, kad nori tokio paties. Nuotraukoje buvo Baltieji rūmai”, – juokėsi J.Kančienė. Architektas, pasak J.Kančienės, tokios užduoties atsisakė.
Smulkesniu masteliu kopijavimas, pasak jos, vyksta. „Būna, kad žiūri į naują pastatą, o jis jau kažkur matytas”, – pripažino pašnekovė. Jos nuomone, faktiškai autorinių teisių ne itin paisoma.
Unikalių objektų, pavyzdžiui, Eifelio bokšto kopijavimas įvairiose šalyse J.Kančienės nuomone, tai – provincialumo požymis. Jos įsitikinimu, kur kas geriau kurti kažką savo originalaus.
Tiesa, savotišku kopijavimu galima vadinti ir istorinių architektūros stilių savinimąsi.
„Pavyzdžiui, klasicizme ar renesanse buvo labai aiškūs kanonai. Nuo kūrėjų meistriškumo priklausė namo tobulumas, kaip autorius taikė tuos kanonus. Orderiai, atrodo, tie patys, o namai tarpusavyje skiriasi”, – vertino pašnekovė.
Pasak jos, visais laikais vyrauja tam tikros architektūrinės mados, tendencijos, statybinės medžiagos. „Dabar populiarus metalas, stiklas. Prieš tai buvo ieškoma įmantresnių formų, dabar grįžtama prie paprastumo”, – komentavo J.Kančienė.
Autoryste manipuliuojama
Lietuvos architektų rūmų tarybos narys profesorius Vytautas Dičius tiki, kad architektai kolegų darbus pasisavina retai, tačiau pasitaiko. Kita vertus, jei ir kyla tokių įtarimų, įrodyti pastatų kopijavimą sudėtinga.
Per architektų atestaciją jie turi pateikti savo darbų pavyzdžius. Pasak V.Dičiaus, nutinka, kad prie vieno projekto dirbo keli autoriai, o architektas įrašo tik save vieną. Jo bendraautoris, siekdamas atestato, taip pat nurodo tą patį objektą. Būna ir priešingų atvejų. Kai kas greta savo įrašo jauno kolegos pavardę, kuris prie projektavimo neprisidėjo – taip siekiama gauti atestatą neturint pakankamai darbo patirties.
Idėjų savinimosi pasitaiko ne tik realizuotuose pastatuose, bet ir įvairiuose konkursuose.
„Tokių atvejų ir pats atsimenu”, – teigė garbaus amžiaus architektas. Sovietmečiu dideliuose projektavimo institutuose būdavo nutikimų, kad dirbami viename pastate vieni nuo kitų nužiūrėdavo kuriamus projektus ir pateikdavo juos kaip savo. Kai kurie laimėdavo pirmą vietą pasinaudoję svetimu įdirbiu.
„Aišku, paties architekto reikalas ginti save – tam yra teismai”, – kalbėjo V.Dičius, bet konkrečių atvejų, kad pastatų autoriai kovotų dėl autorystės teisme, jis neprisiminė. Tiesa buvo atvejų, kai architektų veiksmai buvo svarstomi Architektų sąjungos sudarytoje etikos komisijoje. Ši komisija gali inicijuoti architekto atestato galiojimo sustabdymą.
Statinius perdaro kaip nori
„Aktualiausia architektams yra tai, kad jie turi autorines teises tik į projektą. Jei namas pastatytas, projekto autorius nebeturi jokių teisių. Kiti autoriai statinį gali keisti ar visai nugriauti. Tačiau taisyti kito architekto statinį yra neetiška”, – įsitikinęs V.Dičius.
Išimtiniais atvejais autoriaus projektas gali būti apsaugotas ir po realizacijos, jei taip yra įrašyta užsakovo ir architekto sutartyje, bet užsakovai dažniausiai nesuinteresuoti įrašyti į sutartį tokią sąlygą.
Jauni architektai ar šios profesijos siekiantys studentai, yra pastebėjęs V.Dičius, mėgsta skolintis idėjas iš užsienio leidinių, bet tai atsekti ir įrodyti yra sunku. Jis pats, dėstydamas universitete, yra susidūręs su keliais tokiais akivaizdžiais atvejais.
Valdovų rūmų atkūrimas sostinėje, profesoriaus nuomone, taip pat yra tam tikras kopijavimas, nes panaudojamos anuomečių architektų idėjos.
Kopijuoti, pasak architekto, lengviau, nei sukurti kažką originalaus savo. Tai gali būti daroma ir nematant projekto, o tik galutinį rezultatą – fasadus.
„Paimama idėja, estetinis vaizdas. Pastato autoriaus filosofijos kopijuojantieji nė nežino ir nesupranta”, – ironizavo V.Dičius.
Pasaulyje yra garsių architektų, kurių kūryba inspiravo naujus stilius. Pasekėjai mėgino kurti kažką panašaus, bet pirmtakų nepranoko. Pavyzdžiui, architektūros korifėjai Frankas Lloydas Wrightas, Ludwigas Miesas van der Rohe pasėjo daugybę minčių, bet, V.Dičiaus nuomone, neatsirado tokių, kurie jas pritaikytų geriau nei patys šie autoriai.
„Panašių pastatų tūkstančiai, bet jie nėra identiški ir toli gražu neprilygsta originalams. Kuo toliau, tuo vulgariau viskas atrodo”, – apgailestavo pašnekovas.
Apskritai, profesoriaus teigimu, architektūra visame pasaulyje šiuo metu yra kūrybiškai išsisėmusi, atsidūrusi aklavietėje. Tai pripažįsta kai kurie žymūs Europos architektai. „Taip, kaip dirbau, – nesinori, o kaip toliau statyti – nebežinau”, – girdėtą kolegos mintį perteikė V.Dičius.
Profesoriaus nuomone, daugybė architektų dirba neturėdami jokio filosofinio pagrindo, be idėjos, viso labo seka madomis. Architektūra turėtų būti menas, tačiau, pripažino pašnekovas, anaiptol ne visus statinius galima laikyti menu.
Gerda Leonavičienė, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) generalinio direktoriaus pavaduotoja:
Architektai savo autorystės teises gina individualiai. Mes neatstovaujame architektūros kūrinių autoriams. Yra Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Jame numatyta, kad architektūros kūriniai yra autorių teisių objektai, lygiai taip, kaip mokslo, dramos, muzikos, dailės ir kiti kūriniai. LATGA-A yra kolektyvinio administravimo asociacija. Autoriai patiki jai šią funkciją, bet pastatų autoriams organizacija neatstovauja. Jei architektas sužino, kad jo kūrinį kažkas nukopijavo ar pasisavino autorystę, jis pirmiausia turėtų surašyti pretenziją. Jei nepavyksta susitarti taikiai, teisybės galima ieškoti teisme. Ginti architektūros kūrinius yra tam tikra specifika, nes yra apribojimų. Architektūros kūrinio savininkas, neklausdamas autoriaus leidimo, gali keisti statinį, jei tai daroma dėl techninių priežasčių ar praktinio naudojimo. Pavyzdžiui, įstiklinti balkonus. Kalbant apie projektinę stadiją, žinoma, kad autorystės įrodinėjimas architektūroje būtų sudėtingas kaip ir kitose srityse. Eifelio bokštas taip drąsiai kopijuojamas, nes yra suėjęs vadinamasis autorių teisių terminas. Tai visas autoriaus gyvenimas ir 70 metų po mirties. Priešingu atveju kopijavimas neturint autoriaus ar jo teisių paveldėtojų leidimo, yra neteisėtas. Kitas klausimas, kaip architektūros autorių teisės yra įgyvendinamos.
VERETA RUPEIKAITĖ
Šaltinis: www.kl.lt
Nuo seno prekybos ir jūrų miestu vadinama Klaipėda nebeturi nieko, kas galėtų istoriškai reprezentuoti jos prekybinę funkciją. Miesto istorikai inicijuoja diskusiją dėl vieno pačių ryškiausių šios funkcijos simbolių – biržos pastato – atkūrimo.
„Būtų gerai, kad ši mintis būtų pradėta gvildenti, – sako istorikas Vacys Vaivada. – Klaipėdą esame įpratę vadinti prekybos ir jūrų miestu. Jūrą turime, o prekyba? Prekybinę funkciją kaip tik ir turėjo ta miesto dalis, kuri formavosi aplink biržą.”
Šiandien nebėra ir svarstyklių pastato, kur būdavo gabenamos į Klaipėdą atvežamos prekės – čia veikė ir muitinė, prekės būdavo patikrinamos bei kraunamos į laivus. 1776-1777 metais statytas, vėliau perstatytas ir visiškai nugriautas biržos pastatas stovėjo netoliese, kitoje Danės pusėje, dabartiniame skverelyje netoli Biržos tilto.
Pasak V. Vaivados, nėra nė kalbos apie autentiką – atkurtas biržos pastatas nebūtų autentiškas lygiai taip pat, kaip tokie nėra Valdovų rūmai Vilniuje, Gedimino pilies bokšto viršutinė dalis ar pan. Pasikeitusi ir aplinka – Biržos tilto konfigūracija dabar jau yra šiek tiek kitokia nei anuomet. Atstatyti biržos pastato tai netrukdytų, tačiau apie aplinkos autentiškumą nebegalima kalbėti, nors ne tai, anot istoriko, esąs svarbiausias dalykas.
„Turėtų rūpėti viena – ar mes norime išlaikyti istorinę atmintį, ar visuomenei tai svarbu. Ar reikia atstatyti, ir kaip reikia – ilgos, laisvos, viešos diskusijos reikalas”, – pabrėžia jis.
V. Vaivada atkreipia dėmesį į užsienio patirtį. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – Vokietijos mieste Frankfurte prie Maino vykstantys procesai. Per karą sugriauti Frankfurto pastatai atstatomi dar ir dabar.
„Tai nėra autentiška, bet žmonėms to reikia”, – neabejoja istorikas.
Apie biržos pastato atkūrimo galimybę palankiai atsiliepia ir senąją Klaipėdą daug tyrinėjęs leidyklos „Libra Memelensis” savininkas kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas.
„Tai daryti būtų verta. Biržos pastatas buvo Klaipėdos simbolis nuo XIX amžiaus antrosios pusės, ir jis yra labai svarbus. Turėtų būti išlikę ir pastato pamatai prie pat tilto”, – sako jis.
Informacija
Anot istoriko Jono Tatorio, Klaipėdos biržos šaknys siekia XVIII amžių. Šio amžiaus viduryje suaktyvėjo prekyba per Klaipėdos uostą, daugėjo pirklių, o šie jungėsi į korporaciją, turėjusią didelę įtaką miesto ekonomikai ir kultūrai. XVIII a. viduryje prie tilto per Danę jau buvo Klaipėdos pirklių centras – birža, kurioje buvo ne tik atliekamos komercinės bei finansinės operacijos, bet ir leidžiamas laisvalaikis. Užsimota statyti naują pastatą, nes senasis pradėjo darytis per ankštas. Lėšų tam surinkta nustačius specialią rinkliavą už išvežamas prekes. Naujas pastatas senojo vietoje iškilo 1777 metais. Nors šis fachverkinis aštuoniakampis statinys per 1854 metų gaisrą nesudegė, netrukus – 1856-aisiais – buvo nugriautas kaip per ankštas. Pastatytas daug didesnis mūrinis dviejų aukštų pastatas su bokšteliu, kurį puošė laikrodis.
Anuomet birža atliko ir kultūros įstaigos vaidmenį – čia buvo skaitykla, į kurią atkeliaudavo apie 60 įvairiomis pasaulio kalbomis leidžiamų žurnalų bei laikraščių iš daugelio šalių, buvo rengiamos atvežtinės dailės parodos. Biržos pastato sale naudojosi religinės bendruomenės. Čia pamaldas laikė anglikonai, kai neturėjo bažnyčios. Pirklių pageidavimu, kurį laiką čia buvo įsikūręs ir miesto telegrafas.
Biržos pastatas dar vieną rekonstrukciją patyrė 1907-1908 metais – jis vėl buvo išplėstas, kai kurios dalys paaukštintos. Viršuje įsikūrė butai, pirmajame aukšte veikė parduotuvės. Minima, kad biržos salės būta puošnios ir erdvios – čia stovėjo skulptūros, kabojo pirklių dovanoti paveikslai.
XX amžiaus pradžioje birža pradėta vadinti Prekybos ir pramonės rūmais, nes čia veiklą plėtojo ir Klaipėdos pramonininkai. Nuolat rekonstruojamas ir plečiamas biržos pastatas tapo dideliu kompleksu su vidiniu kiemu, ir buvo svarbus Klaipėdos architektūrinis akcentas. Jis sugriautas po Antrojo pasaulinio karo, 1945-1947 m.
„Į istoriją investuoti verta”
Leonas MAKŪNAS, Klaipėdos pramonininkų asociacijos prezidentas
Verta atkurti viską, kas gali aiškiai ir gražiai simbolizuoti Klaipėdą, jos istoriją. Tiksliai nežinau, kiek yra vertingas buvęs biržos pastatas, bet jeigu istorikai taip sako, tada aš – už. O kaip dėl nemažų investicijų? Istorija – vienas iš tų dalykų, į kuriuos pinigus investuoti verta.
„Atkūrimas – ne akla kopija”
Naglis PUTEIKIS, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas
Mieste pristatyta tiek stiklinių dėžučių, kad bet koks seno daikto atkūrimas negalėtų rėžti akies ir darkyti istorinio kraštovaizdžio. Be to, birža nėra eilinis gyvenamasis namas, tai – nestandartinis, unikalus pastatas. Ar tai nebūtų butaforija? Atkūrimas nėra akla kopija, juolab kad naudojamos ir šiuolaikinės medžiagos. Pavyzdžiui, kad ir Ryžių malūnas. Ne visiems jis patinka, bet akies nerėžia ir yra sėkmingas pavyzdys. Galėtų vykti diskusija su architektais, kaip būtų galima atstatyti biržą, kad būtų matyti, jog tai naujas pastatas, bet sykiu – istorijos ženklas. Tai yra kur kas geriau nei stiklainių statyba.
„Reikėtų apgalvoti ir problemas”
Benediktas PETRAUSKAS, Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas
Istorinis tęstinumas yra svarbus dalykas, tačiau jeigu tektų dabar tarti žodį dėl biržos atstatymo, reikėtų labai gerai pagalvoti, ar ne geriau toje vietoje esantis skverelis, toks jau priprastas, mielas mūsų akiai. Jame žmonės mielai vaikštinėja, yra įkurdinta meninių akcentų, kurių ateityje galėtų atsirasti ir daugiau. Jis tikrai puošia miestą. Biržos pastatas, kuriame buvo įsikūrę ir Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmai, buvo tikrai reprezentatyvus ir reikalingas, bet dėl jo atstatymo yra klaustukų. Numačius tai padaryti tektų spręsti ir automobilių stovėjimo problemą – jei tai būtų verslo centras, važiuotų daug automobilių. Be to, įdomu, kur yra to pastato pamatai? Kiek žinau, ir tiltas dabar yra nebe toje pačioje vietoje, kaip anuomet. Reikėtų padaryti maketą ir visa tai apsvarstyti su visuomene. Pavyzdžiui, dėl šv. Jono bažnyčios atstatymo esu visu 120 procentų už, bet ar verta atstatinėti viską?
GIEDRĖ NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Uostamiestyje, ties Baltijos prospekto ir Minijos gatvės sankryža, tarp „stiklinio” daugiaaukščio ir parduotuvės „Marios”, ketinama statyti dar vieną prekybos centrą.
Klaipėdos miesto Tarybos Teritorijų planavimo komitetas pirmadienį pritarė UAB „Gumbinė” pateiktiems žemės sklypo ties Baltijos prospekto ir Minijos gatvės kampu detaliojo plano sprendiniams.
Plane numatyta, pertvarkius Nidos gatvės atkarpą, sklype tarp daugiaaukščio ir „Marių” pastatyti 2-3 aukščių komercinės paskirties pastatą, kuriame ketinama įkurti parduotuvę.
Šalia būtų įrengtos automobilių stovėjimo vietos, ketinama palikti dalį esamų želdinių.
Valerija Lebedeva
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Atšiauri, rūsti gamta ir šilti žmonės. Unikalioje Norvegijos vietovėje dirbusios architektės Ineta Kojelienė ir Kristina Milvidaitė-Striškienė namo parsivežė ne tik tokių įspūdžių.
Globojama UNESCO
Beveik mėnesį trukusios klaipėdiečių stažuotės rezultatas – Pasaulio paveldo centro Vega saloje architektūrinė koncepcija.
Specialistėms buvo patikėta suprojektuoti patalpas, po kurių stogu galėtų įsikurti muziejinės-ekspozicinės bei įvairioms bendruomenės reikmėms skirtos erdvės.
„2008-aisiais šiam objektui Norvegijoje buvo surengtas konkursas, jame dalyvavo norvegų architektai. Mes turėjome peržiūrėti visus parengtus darbus ir pasiūlyti geresnį, naują pastato variantą, – prisiminė K.Milvidaitė-Striškienė. – Tad analizavome pateiktus projektus, jų pliusus bei minusus, atsižvelgėme į analogiškus pavyzdžius netoli salos esančiame žemyne.”
Kaip prisipažino architektės, svečioje šalyje laukė nemažai iššūkių. Vega saloje, įtrauktoje į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, projektuotojams bei statytojams tenka paisyti tam tikrų architektūros, medžiagiškumo reglamentų.
Vertina tai, kas natūralu
Ši vietovė, architekčių akimis, Lietuvoje kiek primena Kuršių neriją bei Minijos kaimą.
Čia pastatai harmoningai papildo bendrą aplinką, tarytum susilieja su gamta. Gana dažnas vaizdas – žole apželdinti namų stogai.
„Šioje saloje ne tik išvien vyrauja mediniai statiniai. Tam tikrose gyvenvietėse nustatyta ir atitinkama spalvų gama – dominuoja bordo, chaki, balta ir pilka”, – vardijo K.Milvidaitė-Striškienė.
Pašnekovių pastebėjimu, Norvegijoje ne tik pagarbiai, bet ir labai liberaliai žiūrima į tokią statybinę medžiagą kaip mediena.
„Norvegai jos turi daug ir architektūroje plačiai naudoja – pradedant nesudėtingomis konstrukcijomis ir baigiant įvairiais pastatais. Tačiau kai pamatėme medinę degalinę, mums buvo šokas. Maža to, šalia jos stovėjo dar vienas medinis pastatas”, – šypsojosi I.Kojelienė.
„Pas mus toks vaizdas tiesiog neįsivaizduojamas, visų pirma dėl priešgaisrinių reikalavimų, suvaržymų. O norvegai labai vertina tai, kas natūralu, ekologiška”, – kolegei antrino K.Milvidaitė-Striškienė.
Stebino draugiški valdininkai
Tad ir pasyvaus namo koncepcija šioje šalyje – taip pat nebe egzotika. Vega salos gyventojai naujai statomuose pastatuose stengiasi kuo efektyviau išnaudoti saulės, vandens bei vėjo tiekiamą energiją.
I.Kojelienė pasidžiaugė, kad kadaise apie pasyvių namų technologijas seminare sukauptas teorines žinias svečioje šalyje galėjo pritaikyti praktiškai.
Pasak architekčių, stažuotė Norvegijoje praturtino ir patirtimi, kuri Lietuvoje vargiai įsivaizduojama.
„Bent jau toje šalies dalyje, kurioje dirbome, labai daug statoma virš vandens. Kadangi krantas uolėtas, nori nenori tenka „eiti į vandenį”. Tad projektuoti tokius pastatus mums buvo savotiškas iššūkis, Lietuvoje panašos praktikos neturėjome”, – pripažino I.Kojelienė.
Pašnekovė neneigė, jog puikią darbinę aplinką nemaža dalimi formavo užsakovų bei atsakingų institucijų atstovų požiūris.
„Patyrėme labai didelį kultūrinį skirtumą – savivaldybėje visi paslaugūs, draugiški, geranoriški, o pas mus dažniausiai visi susiraukę ir pikti”, – pastebėjo I.Kojelienė.
Akių nebado griuvenos
K.Milvidaitės-Striškienės akimis, salos gyventojai nuoširdžiai rūpinasi savo paveldu, tad veikiausiai nelegalios statybos čia neįsivaizduojamas ne tik dėl lokalios vietos, bet ir sąmoningo požiūrio.
„Žmonės čia stengiasi išsaugoti, puoselėti kultūrines, amatų tradicijas. Pavyzdžiui, užsiima gagų pūkų verslu, tad labai rūpinasi šiais paukščiais savo aplinkoje – šalia trobesių stato netgi specialius namukus. Saloje yra išlikę labai daug peryklų. Tai unikali vieta visoje Norvegijoje”, – kalbėjo K.Milvidaitė-Striškienė.
I.Kojelienės teigimu, lietuviai iš norvegų galėtų pasimokyti ir ūkiškumo.
„Kad ir mažiausi namukai, jie prižiūrėti, aplinka sutvarkyta, nepamatysi apgriuvusių, apleistų pastatų”, – įspūdį susidarė pašnekovė.
Pasaulio paveldo fondo Vega saloje užsakymu dirbusios architektės suprojektavo 450 kv. m dviejų pastatų kompleksą.
Pasak pašnekovių, norvegai pristatytą projektą įvertino palankiai. Tačiau ar kūrėjos paliks gilesnį pėdsaką atšiaurioje Vega saloje ir jų vizualizacijos taps kūnu, priklausys nuo finansavimo.
Lina Bieliauskaitė
Projektinė veikla vykdoma gavus Europos sąjungos paramą pagal Mokymosi visą gyvenimą programą, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Šaltinis: "Klaipėda"