Uostamiesčio sklypo, kur veikia buvusiame „Vaivos” kino teatre įsikūręs „Čili kaimas”, detaliojo plano tvirtinimo epopėja stebina jau net visko mačiusią Klaipėdos savivaldybės Nuolatinės statybos komisiją. Nepaisant teismo įpareigojimo detalųjį planą suderinti, trečiadienį vykusiame komisijos posėdyje paveldosaugininkų palaiminimo taip ir nesulaukta.
„Pirmas toks atvejis”, – komentuodamas tai, jog teismas savo nutartimi įpareigojo Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti sklypo Herkaus Manto g. 11 detalųjį planą pagal dar 2006-aisiais išduotas sąlygas, kraipė galvą vyriausiasis miesto architektas Almantas Mureika.
„Precedento neturintis atvejis. Neteko girdėti, kad visoje apskrityje būtų buvę panašių bylų dėl detaliųjų planų ar techninių projektų. Galbūt pagal tai nusistovės kokia nors teisminė praktika”, – antrino savivaldybės Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjas Gediminas Pocius.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiamą nutartį statybas minėtame sklype planuojančių verslininkų bei paveldosaugininkų nesutarimų byloje paskelbė dar prieš porą savaičių. Trečiadienį vykusiame Nuolatinės statybos komisijos posėdyje laukta atomazgos, tačiau KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis savo parašu palaiminti detalųjį planą atsisakė.
„Teismo sprendimas įpareigoja suderinti pagal 2006 metais išduotas sąlygas, bet detalusis planas neatitinka dviejų punktų”, – aiškino N. Puteikis.
Jo teigimu, parašas bus padėtas tik tuomet, kai statytojai – bendrovė „Investicijų kvadrantas” – palei Herkaus Manto gatvę suprojektuos pastatą, uždengsiantį sklype planuojamus modernios architektūros gyvenamosios bei komercinės paskirties statinius.
„Nutartis prilygsta įstatymui”
Darius ANUŽIS, UAB „Investicijų kvadrantas” direktorius
Įsiteisėjusi neskundžiama teismo nutartis prilygsta įstatymui. O ponas Puteikis parodė, kad jis yra aukščiau įstatymo, aukščiau teismo. Jis išrinktas į miesto Tarybą, bet jam įstatymai ir teismo nutartys negalioja.
Pasitarėme su advokatu ir ketvirtadienį iš pat ryto kreipsimės į Vyriausiąjį administracinį teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Per 14 dienų antstolis turės įvykdyti teismo nutartį. Jei KPD nepasirašys, pirmą kartą skiriama bauda iki 1 000 litų, o nevykdant ir toliau gali būti iškelta baudžiamoji byla.
Giedrė Norvilaitė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Pagaliau, po pusantrų metų deri
nimo procedūrų, Klaipėdos rajono taryba patvirtino rajono teritorijos bendrąjį planą. Tačiau šios teritorijos vystymui svarbus dokumentas patinka ne visiems. Tarybos posėdyje viena pamario bendruomenių aršiai gynė savo tiesą ir grasino teismais. Mažai trūko, kad paskutiniajame šios kadencijos rajono Tarybos posėdyje ilgai rengtas planas būtų likęs nepatvirtintas.
Dar prieš šešerius metus Klaipėdos rajono savivaldybė pirmoji šalyje parengė teritorijos bendrąjį planą. Laikui bėgant šis planas nebeatitiko rajono vystymo realijų, išryškėjo jo trūkumai. Todėl 2007 metais rajono Taryba nusprendė keisti šio plano sprendinius, trumpai tariant, rengti antrąjį bendrąjį planą – optimizuoti planuojamas teritorijas, plėtoti esamas, steigti naujas gyvenamąsias, komercines, pramonės, verslo, infrastruktūros, rekreacines ir kitas zonas nustatant jų naudojimo ir apsaugos reglamentus.
Sulaukė 1 500 pasiūlymų
Pasak savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos Vidos Vytienės, 2008 metais buvo pasirašyta sutartis su konkursą laimėjusia UAB „Urbanistika” dėl bendrojo plano sprendinių keitimo.
„Planas buvo aktyviai svarstomas, diskutuojamas visais lygiais – nuo gyventojų iki atsakingų institucijų, išnarstytas po kaulelį. Sulaukėme apie 1 500 pareiškėjų pasiūlymų dėl plano sprendinių keitimo. Į juos buvo atsižvelgta. Aktualūs plano sprendiniai dėl naudingųjų iškasenų kasybos, vėjo jėgainių plėtojimo, gyvenamosios statybos ir kiti klausimai buvo aktyviai svarstomi nuolatinėje statybos komisijoje. Bendrasis planas yra viešai apsvarstytas, patikrintas ir suderintas su visomis sąlygas išdavusiomis institucijomis, – sakė V. Vytienė.
Pernai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos skyrius pateikė teigiamą plano patikrinimo išvadą ir pasiūlė rajono savivaldybės Tarybai jį tvirtinti.
Klaipėdos rajonas – išskirtinis
Bendrojo plano rengimas sulaukė didelio vietos bendruomenių dėmesio. Įsibauginę dėl vėjo jėgainių, gyventojai aktyviai domėjosi plano rengimo procedūromis, į savivaldybę skriejo bendruomenių raštai ir skundai.
„Klaipėdos rajone plano rengimą lydėjo tokia didelė įtampa ir ažiotažas, kaip nė viename kitame rajone, nors tokių savivaldybių bendrųjų planų mes parengėme per 30. Viena bendruomenė parašė arti 20 skundų dėl plano sprendinių, nors, atrodo, viskas buvo išaiškinta ir apsvarstyta”, – sakė vienas bendrovės „Urbanistika” vadovų Linas Naujokaitis.
Bijo pramonės
Paskutiniajame Tarybos posėdyje dalyvavę Pjaulių bendruomenės atstovai pyko ant plano rengėjų, esą neatsižvelgusių į gyventojų prašymus nekeisti žemės paskirties reglamento. Mat senajame plane žemė buvo patekusi į vadinamąją geltonąją zoną, kurioje leidžiama tik gyvenamoji statyba. O pagal naująjį planą visa žemė lieka žemės ūkio paskirties žeme.
„Dabar pas mus galės statyti ir vėjo jėgaines, ir ką tik nori. Kas leido keisti žemės reglamentą privačiose žemėse taip ją nuvertinant be savininkų žinios ir sutikimo?” – Tarybos posėdyje karščiavosi šios bendruomenės atstovai.
Nors tame pat posėdyje rajono Taryba vėjo jėgainėms griežtai pasakė „stop”, kol nebus parengta aiški įstatymų bazė, pjauliškiai vis vien gąsdinosi jėgainių baubu. Plano rengėjai ramino gyventojus, kad jokios taršios pramonės ar jėgainių jų kaimo teritorijoje nėra numatyta, priešingai – plano sprendiniai numato priemones, kuriomis nebūtų pažeidžiama jautri pamario gamtinė aplinka.
„Viskas yra atlikta pagal įstatymus, pagrindinė žemės paskirtis nėra pakeista. Niekas nedraus vietos gyventojams imtis gyvenamosios statybos ar komercinės veiklos”, – aiškino plano rengėjai. Tačiau šie argumentai neįtikino ne juokais įpykusių Pjaulių gyventojų, ir šie posėdžių salę paliko grasindami teismais.
Pasak Klaipėdos rajono bendrojo plano rengėjų, sprendiniai numato priemones, kuriomis nebūtų pažeidžiama jautri pamario gamtinė aplinka.
Jolanta Beniušytė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Sklypo Herkaus Manto gatvėje 11, kur stovi buvęs „Vaivos” kino teatras, naujų statybų reikalai jau turėtų pajudėti – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas deda tašką paveldosaugininkų ir verslininkų nesutarimams.
Teisėjų kolegija nutarė įpareigoti Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti šio žemės sklypo detalųjį planą pagal dar 2006-aisiais išduotas sąlygas. Paveldosaugininkų apeliacinis skundas atmestas, nutartis neskundžiama.
„Vyriausiasis teimas priėmė objektyvų sprendimą, patvirtino, kad mūsų skundą prieš tai nagrinėjęs Klaipėdos apygardos administracinis teismas buvo teisus sakydamas, jog Klaipėdos paveldosaugininkai dirbtinai vilkino detaliojo plano derinimo procedūrą ir kėlė papildomus, sąlygose nenumatytus reikalavimus. Tikimės, kad šioje istorijoje pagaliau bus padėtas taškas”, – sakė gyvenamąją bei komercinę statybą Herkaus Manto g. 11 planuojančios bendrovės „Investicijų kvadrantas” direktorius Darius Anužis.
Anot jo, nežiūrint į tai, jog paveldosaugininkų pateiktose sąlygose nebuvo nurodyti reikalavimai, kad detalusis planas būtų rengiamas buvusių Dramblio ir Gerlacho namų užstatymui atkurti, jiems įamžinti ir jose apskritai nebuvę jokių pastabų dėl buvusio užstatymo įvertinimo, UAB „Investicijų kvadrantas” ir projekto autorius architektas Gintautas Natkevičius teikė KPD Teritorinio padalinio vedėjui Nagliui Puteikiui net 5 pasiūlymus, kaip būtų galima įamžinti ir atvaizduoti Gerlacho namą.
„Bet iš pradžių įvertinęs „gerai”, vėliau N. Puteikis juos vis atmesdavo, – sakė D. Anužis. – Paskutinįkart su pasiūlymu ir maketu, kuriame buvo pasiūlyti sprendiniai, ėjome iki teismo posėdžio likus mėnesiui… Kadangi už mūsų sklypo ribos neturime teisės vykdyti archeologinių kasinėjimų, buvusių ir dar nerastų Dramblio namo pamatų liekanų paieškos sutvarkymo ir viešo eksponavimo, dar 2009-ųjų pavasarį raštu, adresuotu N. Puteikiui ir jo viršininkei Dianai Varnaitei siūlėme 30 tūkstančių litų paramą. Bet, kaip suprantu, tiek Dramblio namo pamatai, tiek Gerlacho namo pažymėjimas mums rūpėjo labiau, nei biurokratams”.
Sklypo detaliojo planavimo procedūra vyksta jau beveik penkerius metus, į teismus paveldosaugininkų bei verslininkų nesutarimai pateko 2009-ųjų liepą.
Dviem teismams patvirtinus, jog paveldosaugininkai privalo suderinti detalųjį planą pagal savo pateiktas sąlygas, „Investicijų kvadrantas” ketina kreiptis į teismą, kad būtų atlyginti vilkinimo atnešti nuostoliai.
„Mūsų finansininkai bei juristai apskaičiuos įmonės nuostolius, patirtus dėl N. Puteikio veiklos, ir kreipsimės į teismą su ieškiniu. Taip pat ir dėl išlaidų, patirtų bylinėjantis, atlyginimo. Kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už savo veiksmus”, – sakė D. Anužis.
„Mes nepasiduosim”
Naglis PUTEIKIS, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas
Mes norėjome apginti miesto centrą nuo tokių baisių stiklinių, betoninių monstrų kaip naujas pastatas Žvejų gatvėje ar „Manto namai” M. Mažvydo alėjoje. O šis projektas yra kelis kartus baisesnis – šeši stikliniai bokštai, nieko bendra neturintys su istorine miesto dalimi. Mes norėjome, kad būtų atstatytas palei Herkaus Manto gatvę stovėjęs Gerlacho namas – tada stikliniai pastatai liktų kieme, Gerlacho namas juos užstotų. Tačiau „Investicijų kvadrantas” kategoriškai atsisako atkurti bet kokį jo fragmentą. O teisėjai… Jeigu jie pamatytų realizuotą projektą, griebtųsi už galvos. Manau, kad teisėjai tiesiog nesuprato. Įdomioji dalis – teismas nenurodė jokio motyvo. Todėl mes skųsime ir reikalausime, kad būtų sudaryta nauja teisėjų kolegija, nagrinėjimas prasidėtų iš naujo. Teismas sako, kad ekspertas Jurgis Bučas neva pritarė Herkaus Manto gatvės 11 detaliajam planui, o jis juk rašė, kad, be kita ko, pažeidžiamas miesto bendrasis planas… Visa tai yra baisus skandalas, baisesnis net už kilusį dėl stiklinio kubo Laisvės alėjoje Kaune. Mes nepasiduosim ir kovosim.
Giedrė Norvilaitė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Erekcijų statymas – svarbūs, dideli ir monumentalūs pastatai – yra kiekvieno save gerbiančio architekto siekis, tačiau šiame pasaulyje jau ir taip pristatyta per daug namų, sako JAV architektas Aaronas Betsky. Geriau bandyti pritaikyti jau stovinčias struktūras, o architektūrinės fantazijos gali reikštis ir parodų erdvėse, kurių A.Betsky surengė daugybę. Šiuo metu jis vadovauja Cincinačio meno muziejui, prieš tai buvo Nyderlandų architektūros instituto direktorius, o 2008-aisiais buvo atsakingas už Venecijos architektūros bienalę.
Tos bienalės tema buvo „Architektūra be pastatų“ – A.Betsky bandė parodyti, kad architektūra yra ne vien pastatai ir kad ne visus pastatus netgi galima vadinti architektūra. Tad kas tai yra?
„Architektūra yra visa, kas susiję su pastatais, – sakė Vilniuje vasarį apsilankęs A.Betsky. – Kaip mes kalbame apie pastatus, kaip pastatai mums rodosi, kaip mes juos kuriame, statinių teorija. Pastatas – pats pilniausias būdas, kuriuo architektūra reiškiasi, bet dažnai pastatuose sunku rasti architektūros.
Dauguma pastatų nėra architektūra, dauguma pastatų yra tiesiog pastatai. Jie nuobodūs, prėski ir nedaro nieko daugiau kaip tik suteikia stogą kokiai nors funkcijai. Jie yra apriboti įvairių taisyklių ir nuostatų bei didžia dalimi atspindi žmones, kurie turi išteklių jiems finansuoti. Sakyčiau, kad tam, jog pastatas virstų architektūra, jis turi sukurti kritinį atstumą nuo to, ką jis daro. Sukurti tai, ką galima būtų pavadinti statymo menu“.
– Ar yra realizuotų tokios architektūros pavyzdžių?
– Taip, tai įmanoma. Net jei paieškotume čia pat, Vilniuje, naujasis Nacionalinės dailės galerijos priestatas yra toks statinys, kuris siekia dalyvauti atviroje aplinkoje ir parodyti vidinį meno muziejaus funkcionavimą tokiu būdu, kuris nėra visiškai pavaldus logikai ar funkcijai.
Tai galėjo būti visiškai kitoks pastatas. Tiesa, architektai neturėjo labai daug erdvės manevravimui, bet jie puikiai pasinaudojo šiuo apribojimu, kad sukurtų labai išraiškingą struktūrą. Man tai labai įdomus pavyzdys.
– Nacionalinė dailės galerija – vienas iš nedaugelio sėkmingų sovietinės architektūros atnaujinimo pavyzdžių. Dažnai šie pastatai kelia neigiamas asociacijas ir skaudžius prisiminimus, o žmonės nesutaria, ką daryti su tokia architektūra.
– Na, aš dar neturėjau progos gerai apžiūrėti Vilnių, bet galiu pasakyti, kad mus, užaugusius ne buvusiame sovietiniame bloke, dažnai žavi kaip tik tie pastatai, kurie čia kelia daug neigiamų prisiminimų. Taigi esama šiokio tokio pavojaus – manau, kad jūs, gyvenę toje eroje, turite teisę apie tuos pastatus galvoti, ką norite. Mes, žvelgdami iš atstumo, tegalime pasakyti, kad kai kurie iš jų yra nepaprastai išraiškingi ir įdomūs.
Žinai, kaip tik vakar važiavau pro vieno suplanuoto, bet taip ir nepabaigto viešbučio Kaune griuvėsius ir prisiminiau vieną projektą, kurį visada norėjau įvykdyti. Palyginti „Inturisto“ viešbučius, kurių buvo pristatyta visoje Sovietų imperijoje, su „Hilton“ viešbučiais, išbarstytais Amerikos imperijoje. Ir tie, ir tie neretai būdavo didžiausi, moderniausi pastatai mažuose viso pasaulio miestuose. Tai buvo spindesio vietos, kuriose susitikdavo elitas, kurios įvesdavo į tarptautinę kultūrą ir savo architektūra įkūnijo tikėjimą naujos technokratinės visuomenės projektu.
– Ar tam užtenka vien architektūros? Esate sakęs, kad architektūra turi siekti suvesti žmones draugėn. Ar ji gali sukurti naujas gyvenimo formas, ar yra tik egzistuojančių formų talpykla?
– Taip, gali. Mane labiausiai žavi eksperimentai, kurie tiesiogiai sprendžia miesto išdrikimo (angl. sprawl) problemas, su kuriomis mes visi susiduriame. Tai visiškas centralizuoto miesto subyrėjimas ir miesto išsiplėtimas į kaimo vietoves. Buvo labai įdomių projektų, bandžiusių tokioje aplinkoje sukurti bendruomenes. Vienas mano mėgstamiausių projektų vadinasi „Hagen Island“, stovintis prie Hagos Nyderlanduose. Architektų grupė, pasivadinusi MVRDV, išmontavo standartinius pigius namus ir perstatė juos taip, kad vienos šeimos priekinis kiemas atsidūrė greta kitos galinio kiemo. Tai vis dar tie patys masinės gamybos vienetai, bet kiekvienas padengtas skirtinga medžiaga. Pavyzdžiui, vienas pastatas visas padengtas mėlynu metalu, kitas – plytomis, dar kitas – visas padengtas plytelėmis.
Vėlgi, viskas labai pigu, bet atrodo labai išskirtinai. Ir dėl tų perkėlimų atsiranda tikras bendruomeniškumo jausmas tame šiaip jau labai dideliame gyvenamajame rajone. O dėl padengimo atskiri namai lengvai atpažįstami, taigi mažas vaikas gali sakyti – aš gyvenu mėlyname name. O jo draugas gali sakyti – aš gyvenu raudoname name.
Taigi tokie paprasti judesiai gali padėti suprasti, kaip kuriasi bendruomenės išsidriekusiame mieste. Savo paskaitoje minėjau, kad, mano manymu, didžiausias Amerikos indėlis į architektūrą – nors žmonės paprastai prisimena dangoraižius, kurie yra puikus dalykas – yra amerikietiškasis studentų miestelis (angl. campus). Jo šaknys yra Anglijoje, bet išties jis buvo išplėtotas Jungtinėse Valstijose ir tapo pavyzdžiu, kaip galima sukurti idealizuotą bendruomenę. Žinoma, ši bendruomenė labai homogeniška – vien studentai – tačiau vis vien studentų miestelis labai efektyviai sukuria geras gyvenamąsias erdves, kurios stiprina bendruomeniškumą.
– Paskaitoje taip pat minėjote siekį, kad namai turėtų tapti energijos gamintojais, o ne vartotojais. Ar tai įmanoma?
– Na, taip. Tam reikalinga technologija jau sukurta. Tą įmanoma padaryti naudojant perdirbtas medžiagas ir įrengiant viską nuo geoterminio šildymo ir vėsinimo sistemų iki saulės kolektorių. Tiesa, dar reikia palaukti, jei kalbame apie investicijų atsipirkimą. Net mūsų name Cincinatyje, kur norėjome iškasti geoterminį šulinį, paskaičiavome, kad investicija atsipirktų per 20-25 metus. O tikimybė, kad kas nors Jungtinėse Valstijose taip ilgai gyvens tame pačiame name, yra gana maža.
Tikimės, kad tai pavyks įgyvendinti meno muziejuje, kurį šiuo metu renovuojame. Bet geoterminis šildymas yra viena iš labiau išplėtotų technologijų – dauguma kitų yra gerokai brangesnės. Taigi manau, kad dar praeis nemažai laiko, kol tai bus praktiška. Bet tai būtina, nes statybos yra didelis taršos šaltinis ir išteklių švaistymas. Tad šia kryptimi verta galvoti, kad sumažintume gamtos išteklių švaistymą.
– Bet ar pačios energijos taupymo technologijos gamyba nesuryja nemažai energijos?
– Taip, taikli pastaba. Vienas iš argumentų, kuriuos pateikia tokių siūlomų technologijų kritikai, yra toks, kad jei atliksi pilną gyvenimo ciklo analizę, tai išties, tu teisus, galai nesueina. Taigi, kaip sakiau, dar reikia padirbėti, bet, manau, mes artėjame prie tikslo. Pastaruoju metu šioje srityje buvo įdomios pažangos. Kelios firmos rimtai pabandė statyti pastatus iš visiškai perdirbtų medžiagų.
Be to, kiekvieną kartą, kai svarstome naują architektūros projektą, turime užduoti sau klausimą – ar tai statybų projektas? Ar išties reikia naujo pastato – galbūt galima panaudoti tai, kas jau pastatyta, arba rasti kitų sprendimų, kuriems nereikėtų statyti naujų pastatų.
– Kaip kiti architektai žiūri į tokius pasiūlymus – nustoti statyti pastatus?
– Na, visi lyg ir palinksi galvomis, bet man lengva kalbėti, nes aš nedirbu architektu. Anksčiau dirbau – keletą metų su architektu Franku Gehry, o vėliau su „Hodgetts & Fung“ ir net kelis mėnesius ar metus turėjau savo nuosavą biurą. O tada pradėjau rašyti ir dėstyti. Taigi dabar duonai užsidirbu – be to, kad vadovauju meno muziejui – šnekėdamas ir mokydamas. Taigi bepigu man liepti architektams nebestatyti pastatų.
– Negi kiekvienas žmogus, nusprendęs tapti architektu, nesvajoja pastatyti katedrą arba, šiais laikais, dangoraižį?
– Taip, tiesa. Kai aš mokiausi – bet manau, kad tai galioja ir dabar – vyravo požiūris, kad nesi tikras vyras, kol nepastatei didelės erekcijos. Ji turi būti kiek įmanoma didesnė, kuo labiau atkreipti dėmesį ir būti kiek įmanoma svarbesnė. Manau, kad turėjau psichologinį kompleksą, nes nesijaučiau visavertis taip niekada ir nepastatęs savo pastato.
Bet manau, kad tai susiję su indoktrinacija. Dabar, kai daugumoje architektūros mokyklų mokosi daugiau moterų nei vyrų ir kai imame abejoti tokiomis mačistinėmis nuostatomis, galbūt mąstymo modelis ims keistis.
Jis taip pat susijęs su įsitikinimu, kad architektūra turi būti tvari. Architektūroje kaip disciplinoje yra įsitvirtinusi monumentalumo idėja. Idėja, kad jei jau tiek daug investuoji į pastatą, jis turi tapti paminklu žmogui, kas jį pastatė arba sukūrė. Ironija tame, žinoma, kad neretai vos pastačius pastatą jo funkcijos pasikeičia – kartais dar net nesibaigus statyboms. Tad galų gale visada tenka kovoti su pastatais, kurie yra per sunkūs tam, kam būna skirti.
Aš manau, kad geriau pastatyti ką nors lengvo ir lengvai keičiamo – ir čia vėlgi pirmauja olandai. Jie jau seniai linksta statyti kuo pigiau, užuot daug investavę. Jei reikia nuolat investuoti, kad tobulintum ir keistum pastatą, tai geriau taip ir daryti jau naudojantis pastatu, o ne sukti galvą, kaip vienu ypu pastatyti ką nors visiškai tobulo.
– Bet žmonėms ir taip kelia nerimą tai, kad viskas pernelyg greitai keičiasi. O architektūra lyg ir turėtų būti tvaresnis dalykas, parūpinantis tam tikrą stabilų atramos tašką.
– Na, manau, kad ji suteikia stabilų atramos tašką tik tol, kol šis išties yra stabilus. Negalime apsimetinėti, kad net tos reikšmės, kurias vadiname institucijomis, laikui bėgant nesikeis. Negalime apsimetinėti, kad aplinka, kurioje gyvename, ir mus supančios technologijos liks tokios pačios ilgiau nei keletą metų. Taigi visa gudrybė yra sugalvoti, kaip kurti pakankamai tvirtą architektūrą, kuri sutvirtintų mūsų peizažą, bet kartu būtų pakankamai lengvai keičiama, kad galėtų judėti su tuo peizažu ir, jei tampa nebereikalinga, išnykti.
– Kita vertus, valstybės stengiasi saugoti savo senamiesčius ir neretai pastatus, kurie nebuvo statomi tam, kad ilgai išliktų.
– Tikra tiesa, šie dalykai neretai būna persmelkti vidinių prieštaravimų. Daugelis senų pastatų suręsti labai tvirtai ir juos griauti būtų išteklių švaistymas. Vien dėl statymo technologijų kaitos nemažai to, kas pastatyta šiandien, nebus taip tvirta kaip praeities architektūra. Bet išties – senų dalykų saugojimas virto tikru fetišizmu, kuris, manau, dažnai pranoksta tų pastatų fizinę ar kultūrinę vertę. Nėra vienos paprastos taisyklės, bet tikrai nereikia fetišizuoti visko, kas sena.
– Kita šios problemos pusė ta, kad, pavyzdžiui, Vilniuje daug žmonių kritikuoja naujus dešiniojo Neries kranto dangoraižius, nes mano, kad jie darko senąjį miesto peizažą.
– Man atrodo, kad jie visai neblogi. Na, tai nėra ypatingai puikūs dangoraižiai, bet jie visai neblogi. Man labai patinka Zagrebo pavyzdys. Kažkada aštuntajame dešimtmetyje zagrebiečiai pasirinko labai įdomią strategiją – jie leido senamiestyje statyti naujus pastatus, aukštesnius už XIX amžiuje Habsburgų nustatytą peizažo liniją. Ne visi jie yra fantastiški pastatai, bet bendrame miesto audinyje sukuria nuostabius intarpus, kurie netgi priverčia dar labiau vertinti šio audinio vientisumą, nes yra tokios puikios išimtys.
– Jūs vadovavote 2008-ųjų Architektūros bienalei Venecijoje. Kaip tampama Venecijos bienalės direktoriumi?
– Reikia būti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Įdomu, nes prieš tai aš vadovavau nacionaliniam Nyderlandų architektūros institutui ir buvau atsakingas už olandų paviljoną, todėl negalėjau vadovauti visai bienalei. Bet aš praleidau daug laiko bienalėse, galvodamas apie bienales, dalyvaudamas bienalėse ir rengdamas daugybę daugybę parodų, todėl kai Venecijos bienalės prezidentas į mane kreipėsi, aš turėjau šiokios tokios patirties.
Be to, taip jau atsitiko, kad mano pirmtakas pateikė labai abstrakčią, teorišką, sociologišką bienalę, tad organizatoriai dabar norėjo kažko kito. O mano įpėdinė – kuri vadovavo pastarajai bienalei – buvo pasirinkta todėl, kad, jų manymu, ji turėjo parodyti tikrus pastatus. Kažin, ar viskas išdegė, kaip tikėtasi, bet jie visada stengiasi rasti ką nors kitokio nei prieš tai.
Bet kokiu atveju man tai buvo fantastiška patirtis. Ir sunki, nes tuo pat metu turėjau dirbti ir kitą darbą, vadovauti meno muziejui su 180-190 žmonių. Taigi teko daug keliauti į ir iš Venecijos bei naudotis telefonais ir kompiuteriais. Bet viena bienalės stiprybių yra ta, kad joje dirba puikus personalas.
Mano bienalės strategija buvo parodyti, kad architektūra nėra tik atskiri pastatai. Tai puikiai pavyko, nes, kaip esu sakęs, neįmanoma pastatyti pastato kito pastato viduje. Antras dalykas, kurį norėjau pabrėžti, buvo tas, kad bienalė yra šis tas daugiau nei muziejinė paroda – tai reginys. Norėjau surengti įspūdingą šou.
Taigi sumaniau bienalę „Architektūra be pastatų“ („Architecture Beyond Building“) ir paprašiau architektų sukurti eksperimentus toje labai didelėje viduramžių salėje. Tai buvo eksperimentinės architektūros iš viso pasaulio apžvalga. Man buvo labai smagu.
– Ar viskas pavyko, kaip planavote?
– Aišku, kad ne! Apskritai buvau patenkintas rezultatais, nors vienas-kitas sumanymas ir nepavyko. Italų spaudai ji labai patiko, lankytojams ji labai patiko, o tarptautinė spauda ją sudirbo. Bet manau, kad bienalės tikslas toks ir yra – priversti žmones pamatyti ne tik dalykus, kurie jiems patinka, bet ir pradėti diskusijas. Kritika yra gerai, nes ji reiškia, kad žmonės žiūri. Kai kuriais atvejais man atrodė, kad kritika buvo tiesiog kvaila, nes jie net nebandė pažvelgti, bet dažniausiai ji buvo labai gera – kai žmonės žiūrėjo į parodą ir sakė, ne, mes nesutinkame, mes manome taip ir taip.
– Kokie buvo pagrindiniai kritikos punktai?
– Kad mūsų pasaulį kamuoja tam tikros socialinės ir ekonominės problemos, į kurias neatkreipti dėmesio bienalėje yra tiesiog absurdiška. Kad tai savimi patenkintų žvaigždžių architektų masturbacinis žaidimas formomis. Įprasti dalykai.
– Esate parašęs nemažai knygų – pavyzdžiui, apie architektūrą ir seksualumą. Kaip šitie du dalykai siejasi?
– Kaip jie siejasi? Jei ir yra bendras ryšys, tai todėl, kad, mano manymu, architektūra yra galios reprezentacija. Ji visada yra pastatytas socialinio, politinio ir ekonominio status quo patvirtinimas. Taip pat ir seksualinio status quo.
Konkrečiai man ši mintis kilo, kai tik pradėjau dėstyti. Buvau 24 metų, jauniausias žmogus fakultete, todėl man teko dėstyti interjero dizainą, kuris tarp architektų nėra labai gerbiamas. Atėjau į savo pirmąją paskaitą, o ten sėdėjo 28 moterys ir vienas vyras, kuris, žinoma, vėliau paaiškėjo esantis gėjus. Kaip stereotipiška. Daugelis iš tų moterų prieš tai lankėsi pas savo mokyklų karjeros konsultantus – kurie padeda moksleiviams pasirinkti karjerą – ir sakė: „Noriu būti architektė“. O konsultantas joms atsakė: „A, tu turbūt nori pasakyti interjero dizainerė. Nes tu moteris“. Ir tai buvo visai neseniai – devintajame dešimtmetyje. Keista, pamaniau. Taigi pradėjau apie tai skaityti, galvoti ir kurti teoriją.
O vėliau parašiau knygą – kad šis žmonių pastatytas pasaulis („man-made world“, kaip sakoma angliškai) išties buvo pastatytas vyrų, o moterys jame turėjo sau susikurti atskiras erdves. Todėl mes pastatus, svarbius statinius, eksterjerus ir miestus siejame su dalykais, kuriuos laikome vyriškais, racionaliais ir monumentaliais – didelėmis erekcijomis ir panašiai. O interjerus siejame su dalykais, kuriuos laikome moteriškais. Su juslingumu ir jausmais, patogumu ir susitelkimu į vidų. Ar šie dalykai turi kokį nors biologinį pagrindą – abejoju, bet palieku spręsti kitų sričių ekspertams. Aš tiesiog užfiksavau tokį faktą ir aprašiau jo istoriją ir vystymąsi.
O knygos gale iškėliau klausimą – na, tai gana absurdiška dichotomija, tad kaip galima būtų iš jos ištrūkti? Vienas iš kelių, kuriuos tyrinėjau, buvo tas, kurį rado kai kurie homoseksualūs vyrai ir moterys – kuriuos anksčiau vadino trečiąja lytimi arba tarpine lytimi. Jie sugebėjo iš dalies išvengti šios dichotomijos ir dalį interjero savybių perkėlė į eksterjerą, o eksterjero – į interjerą. Be to, kadangi jiems taip pat teko sau susikurti dirbtinį pasaulį, jie dažnai buvo miestų perstatymo ir renovacijos inovatoriai.
– Nors dar neapžiūrėjote Vilniaus, kokį įspūdį kelia tai, ką pavyko pamatyti?
– Kiek teko pamatyti, jis atrodo žavingas. Ypač nekantrauju pamatyti modernistinių statinių iš tarpukario sandūrą su senesniais namais iš rusų ar lenkų laikų. Aš užaugau Europoje, bet niekada nebuvau apsilankęs tuometiniame rytų bloke. Tad kai sugrįžau (į Europą) 2001-aisiais, stengiausi pamatyti kuo daugiau miestų rytinėje Europos dalyje. Mane tiesiog sužavėjo įvairūs santykiai juose. Dažniausiai jie išaugo iš mažų kompaktiškų miestelių prie upių su virš jų iškilusia pilimi. O persikėlus per upę tęsiasi naujamiesčiai, pastatyti ekspansijos Habsburgų, prūsų ar rusų valdymo metu, su pagrindinėmis valdžios institucijomis, universitetu, operos teatru ir panašiais pastatais. O tada miestą kerta Sovietų Sąjungos laikotarpio platūs prospektai, vedantys į pramogų vietas – didelius stadionus ir panašiai. Nuostabu rasti tokį planą vis atsikartojant, o tada žiūrėti, kaip jis varijuoja ir kaip kiekviename mieste jis skiriasi.
Iš to, ką iki šiol mačiau, Vilnius panašus į kitus miestus – turėčiau atsargiai rinkti žodžius – šiaurės Lenkijoje ir kitose Baltijos valstybėse. Čia vokiškos, lenkiškos ir rusiškos formos maišosi į labai savitą hibridą. Ypač bažnyčiose ir kai kuriuose senesniuose pastatuose. Taigi nekantrauju viską apžiūrėti.
Be to, atrodo, kad čia nemažai naktinio gyvenimo. Tam tikros rūšies. Labai riboto. Krenta į akis daugybė vyrų, lakstančių gatvėse ir ieškančių barų. Neatrodo, kad vakarą mieste leistų daug merginų. Paklausiau, ar yra kokia nors gėjų erdvė – man atsakė, kad yra tik vienas baras. Bet nekantrauju jį pamatyti.
***
Aaronas Betsky Lietuvoje lankėsi „Architektūros fondo“ kvietimu kaip pokalbių ciklo „SHOW OFF: Reginio Architektūra“ pranešėjas. Šis pokalbių ciklas – jau trečioji tęstinio projekto „ARCHITEKTŪROS [pokalbių] FONDAS“ dalis.
Justinas Šuliokas
Šaltinis: www.lrytas.lt
Rugsėjo 10 d. Nidoje, įvyko jungtinis Lietuvos architektų sąjungos Tarybos, LAS skyrių architektūros-urbanistikos ekspertų tarybų bei A.Zavišos fondo posėdis „Ar justicija visada naudinga Neringai?“
Posėdžio tikslas – aptarti ir apibrėžti LAS poziciją architektūrinio ir viešojo intereso požiūriu į situaciją Neringoje.
LAS Kauno skyriaus atstovai pristatė savo poziciją ,suformuluotą prof. Jurgio Bučo. Jūsų dėmesiui pateikiame redaguotą tekstą, prof. Jurgio Bučo prašymu.
Mieli kolegos, apgailestauju, kad Kuršių nerijos diskusinių klausimų negalėjau aptarti vietose. Nesigilindamas į detaliųjų planų ir statinių architektūros problemas, pabandžiau užrašyti keletą ilgainiui susikaupusių bendresnių minčių. Šias mintis, jei tam kolegos architektai pritartų, sutikčiau paviešinti tokia antrašte – „Atsakymas demagogijai“.
1) Manau, kad išsakant architektų nuomonę dėl statybos problemų Kuršių nerijoje, nereikia pamiršti, kad Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį, o tuo pačiu ir kultūros paveldą, kurį šiandieną matome ir kuris įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, kūrė ne gamta, kaip vis dar kai kas mano, o žmogus, panaudodamas želdinius , vėją ir savo išmintį. Čia gamta ir laikas naikino ir naikina tai, kas žmogaus sukurta. Žmogaus nuolatinė kova su gamtos erozija kompensavo gamtos ir laiko atnešamas kultūros paveldo netektis. Paradoksalu, kad kaltinimus tenka priimti ne paveldo naikintojui, bet jo kūrėjui.
2) Kuršių nerija – istorinio medinio statybinio paveldo prioritetinė vietovė. Šiam paveldui gamtos ir laiko nešama erozija buvo ir yra tiesiog pražūtinga. Jei šis paveldas nebus rūpestingai žmogaus atnaujinamas , jo sunykimas, laikui bėgant, neišvengiamas. Tik statybininko ir architekto dėka senasis medinis paveldas galės tarnauti šiandieniniam ir ateities panaudojimui.
3) Manau, kad vertinti pokyčius Kuršių nerijoje pagal tai, kas tinkama ar netinkama tame ar kitame gamtiniame ar urbanistiniame kontekste, gražus ar negražus tas ar kitas statinys – yra primityvu ir labai rizikinga, nes sparčiai kintančiame gyvenime būsimos kartos gali norėti visai ko kito. Be to, tai priklauso nuo daugelio subjektyvių aspektų ir dėl iš esmės pakitusio požiūrio į seno ir naujo dermę, o taip pat į natūralaus ir kultūrinio kraštovaizdžio sampratą. Manau, kad neturint strateginio požiūrio ne tik į Kuršių nerijos, bet ir į Europos kraštovaizdžio pokyčius, architektui svarbu – kurti naują saugant seno vertę.
4) Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio, t.y. ekologiško, ergonomiško, gražaus ir semantiškai įprasminto, kūrimas smėlio dykroje suformuojant apsauginį pajūrio pylimą, apželdinant pamario palvę, apsodinant kalnine pušele didįjį kopagūbrį, užstatant pamario gyvenvietes, yra dvejų šimtmečių kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo patirties, tradicijų perdavimo ir sukauptos veiklos paveldas. Tačiau apie veiklos paveldo išsaugojimą ir pritaikymą Lietuvos paveldosauga dar nesusimąsto. Kaip, panaudojant istorines kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo ir priežiūros tradicijas, toliau gelbėti jūros, vėjo ir poilsiautojų ardomą apsauginį pajūrio pylimą, pritaikyti poilsiui užkrūmėjančią ir užpelkėjančią pajūrio palvę, tvarkyti didžiojo kopagūbrio kalninių pušų persenusį apdarą ir pamario gyvenviečių atgyvenusią infrastruktūrą bei dūlėjantį senąjį užstatymą – ne mažesnė problema negu detaliųjų planų ar statinių architektūros vertinimas.
5) Per XVIII a. Kuršių nerijos pusiasalyje smėliu buvo užpustyta 14 gyvenviečių. Sumažėjus išplaunamo jūros smėlio, kilo grėsmė paties pusiasalio nupustymui į Kuršių marias. Pasitinkant XIX a., imtasi radikalių priemonių sustabdyti vėjo nešamą smėlį ir gelbėti pusiasalį. Panaudodamas pačios gamtos jėgą (vėją) ir medžiagą (augalus), per XIX a. vėjo pustomo smėlio dykynėje Žmogus sukūrė neregėto masto kūrinį, kuris 2000 metais UNESCO Generalinės konferencijos buvo įvertintas kaip Pasaulio reikšmės kultūros vertybė ir įrašytas įPasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinės visuotinės reikšmės kultūrinis kraštovaizdis, iliustruojantis Gamtos ir Žmogaus dramatiško sambūvio istoriją.
6) 2000 m. lapkričio mėn. UNESCO Generalinė konferencija patvirtino tokia Kuršių nerijos dosjė: „Kuršių nerija (Rusijos federacija/Lietuva). Ištįsusiame, 98 km ilgio ir 0,4-4,0 km pločio smėlio kopų pusiasalyje žmonės apsigyveno jau priešistoriniais laikais. Visą istorinį laikotarpį jam grėsmę kėlė gamtos jėgos. Iki mūsų dienų jis išliko žmogaus pastangų sustabdyti nerijos eroziją dėka. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepaliaujamos žmogaus kovos su vėjo ir vandens stichijomis. Tai rodo nuolatiniai smėlio stabilizacijos, kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai“.
7) 2000 m. lapkričio 27 d.- gruodžio 2 d. Pasaulio paveldo komiteto XXIV sesijoje, Kairėse (Cairns, Australijoje), nuspręsta Kuršių neriją įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašo kultūros vertybių dalį kaip unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio vietovę, parodančią Žmogaus ir Gamtos dramatiško sambūvio istoriją.
8) Kuršių nerija Pasaulio paveldo objektų apraše pažymėta raide C (Cultural, t.y kultūros), bet ne raide N (Natural – gamtos), o kontinentiniame Pasaulio paveldo sklaidos žemėlapyje pažymėta rombo ženkleliu, kas nurodo, kad tai ne gamtos (Site natural) ir ne mišriųjų (Site mixed), o kultūros (Site cultural)paveldo vietovė, tačiau rengiant Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Neringos savivaldybės teritorijos tvarkymo ir apsaugos planus (2007–2010), išplėtotos gamtos rezervatų ir kraštovaizdžio gamtinių draustinių režimo teritorijomis iš esmės ignoruoja ne tik šimtametes Kuršių nerijos išilginių juostų kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo, priežiūros ir tvarkymo tradicijas, bet ir UNESCO priimtus tarptautinės galios dokumentus.
9) Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2010 metais buvo pateiktas tvirtinti „Kuršių nerijos išskirtinės visuotinės vertės aprašas“, kuriuo siekiama Kuršių nerijoje dar sustiprinti gamtosauginį prioritetą ir įteisinti gamtinių rezervatų ir draustinių plėtrą Neringos savivaldybės bendrajame plane, ignoruojant net tai, kad Kuršių nerija yra geriausių pasaulio paplūdimių dešimtuke, kad Kuršių nerijai 2010 metais suteiktas geriausio Europos kurorto statusas.
10) Kuršių nerijoje šiandieninės aplinkosaugos dogmos orientuotos į praeities saugojimą, bet ne į ateities kūrimą. Statyti taip, kad “naujas nesiskirtų nuo seno”, arba atkurti “kaip buvo”, reiškia ne ką kitą, o tai, kad autentas suprantamas kaip nekintamas ir neliečiamas, o kultūros paveldo vertybės saugomos iki sunykimo. Tai naikinimo, o ne kūrybos veikla.
11) Įsisenėjusių nuostatų ar pažiūrų, kaip ir bet kurio seno daikto, su kuriuo ilgainiui susigyventa, be abejo, nelengva atsisakyti. Tačiau negali būti saugoma visa kas seną, kas neša sąstingį, kas yra kliūtimi pažangai ir tampa tuo, ką pats prof. P. Kavaliauskas, Lietuvos saugomų teritorijų kūrėjas, pavadino „žaliuoju terorizmu“. Dabartinėje visuomenėje, orientuotoje į praeitį ir gamtosaugą, be abejo, parankiau ginti kas įprasta ir nesukti galvos dėl ateities. Tačiau tai – kultūrinio kraštovaizdžio, kaip unikalios XIX–XX amžiaus Kuršių nerijos kultūros paveldo vertybės, sunaikinimo veikla ir gamtos renatūralizacijos siekis. Ar toks mūsų tikslas ???
Pagarbiai,
Prof. Jurgis Bučas
Šaltinis: Iš laskaunas.lt
Diskusijos dėl gražesnės bei gyvesnės Klaipėdos, kurioje visiems būtų gera ir jauku gyventi, vyksta jau daugybę metų, bet, nepaisant visų strategijų, pasigirti nuosekliai puoselėjamu miesto įvaizdžiu negalime, o senamiestis merdėja vis labiau. Norint gyventi bent šiek tiek gražiau reikėtų visai nedaug – kiekvienam imtis įgyvendinti geras idėjas, kurios dažnai net nereikalauja didelių lėšų. O toli pažengti į priekį, kaip tai padarė, pavyzdžiui, Ventspilis ar Druskininkai, padėtų aiškiai suformuluotas miesto įvaizdis ir valdžios, verslo bei miestiečių bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo. Tokias mintis išsakė „Vakarų ekspreso” redakcijoje padiskutuoti prie apskritojo stalo susirinkę žinomi uostamiesčio architektai bei verslininkai.
Senamiesčiui – nestandartinės smulkmenos
Ypač apmaudu, anot architekto Edmundo Andrijausko, kai idėjos atsiremia į valdiškų institucijų sieną – iniciatyvų palaikymo stoka lemia tai, jog bendruomenę vis labiau užvaldo abejingumas. Dažnai geros idėjos tampa projektais, detaliaisiais planais, bet taip ir atsigula amžiams į stalčius nerealizuotos, nors kartais tam reikia visai nedaug.
Vienas elementarių pavyzdžių, anot E. Andrijausko, yra prieš keletą metų Klaipėdos dizaino centro sukurtos gatvių pavadinimų bei pastatų numeracijos lentelės, skirtos senamiesčiui. Dailios lentelės su miesto herbu tikrai papuoštų – atrodytų, smulkmena, bet senamiestis jau būtų visai kitoks.
Projektą įgyvendinti atsieitų visiškai nedaug – galbūt tik apie pusantro šimto tūkstančių litų. Deja, jis taip ir tebėra neįgyvendintas. Tik vienas kitas verslininkas, žinantis apie šią idėją, stilingas lenteles ant savo pastatų senamiestyje pasikabino savo iniciatyva.
Vienas iš jų – Friedricho pasažo savininkas Aidas Kaveckis. Verslininkas atkreipia dėmesį, jog dažniausiai įprasta laukti, kol ką nors duos arba padarys valdžia. Tačiau kartais reikia tik imtis darbo patiems.
„Kad kiekvienas savo objektą papuoštų, lauktų žmonių. Dabar senamiestyje nėra kur nueiti – tik viena kita kavinė. Parduotuvės pradeda darbą anksti, baigia vakare penktą, nedirba sekmadieniais. Norėdamas nusipirkti kad ir kokių suvenyrų esi priverstas važiuoti į „Akropolį”. Argi nebūtų galima pradėti dirbti vėliau, bet neužsidaryti vakarais, laukti žmonių savaitgaliais?” – stebėjosi A. Kaveckis.
Tai, jog savaitgaliais uždaryta Tiltų gatve praeina tikrai nemažai žmonių, tačiau jie neturi kur užeiti, pastebi ir architektė Ramunė Staševičiūtė.
Ji taip pat turi idėjų, kaip mūsų senamiestį būtų galima padaryti patrauklesnį – kad ir prieš statant kiekvienoje gatvelėje kelio ženklus, iš anksto pasitarti su architektais, dizaino specialistais.
Būtų buvę galima rasti išeičių, kad standartiniai nykūs kelio ženklų stulpai ir ženklinimas senamiesčio taip nebjaurotų – pavyzdžiui, kabinti juos ant namų fasadų ar kreiptis į standartus nustačiusias institucijas, kad leistų statyti nestandartinius ženklus, derančius prie senamiesčio mastelio.
Senoji miesto dalis visiškai kitaip nušvistų ir pagaliau nugriovus vaizdą darkančius malkų sandėliukus – nors tiek planuota juos naikinti, apgriuvę sandėliukai įvairiose vietose tebestovi iki šiol. Vis pritrūksta politinės valios apsispręsti.
Geros iniciatyvos – privačios
Kitą gyvenimo kokybę miestiečiams atneštų, anot R. Staševičiūtės, dar vienas tiltas per Danę – ties TEO pastatu. Jau prieš daugelį metų planuoto tilto idėja yra nugulusi savivaldybės stalčiuose, motyvuojant lėšų stoka. Tačiau dažnai lėšų atsiranda ne taip labai reikalingiems objektams, nors itin brangiems, pavyzdžiui, pėsčiųjų tiltui.
Architektę Laimą Šliogerienę glumina tai, jog mūsų verslininkams, įsikūrusiems dalyje pastato, yra įprasta sutvarkyti ir naujai nudažyti tik savo dalį. Taip chaotiškai ir mirguliuoja pastatai įvairiausiomis spalvomis, nors nudažyti visą namą viena spalva kainuotų tikrai nedaug, o vaizdas būtų visiškai kitoks.
Deja, anot architektų, dabar ryškesnė yra pilietiškumo, domėjimosi, kas vyksta ne tik savame kieme, stoka. Architektūriniai konkursai nesulaukia klaipėdiečių susidomėjimo, nors aktyviau dalyvaujant mieste vykstančiuose procesuose, formuojant miesto veidą, rezultatas, ko gero, būtų kur kas geresnis
Pasak L. Šliogerienės, uostamiesčio istorijoje yra buvę pavyzdžių, kaip geros idėjos ir jų palaikymas duoda puikių rezultatų. Tai – šviesaus atminimo buvęs miesto vadovas Alfonsas Žalys, generavęs daugybę nuostabių idėjų ir sulaukęs savo komandos bei miestiečių palaikymo.
„Žmonės neatlygintinai pylė pylimus Jūrų muziejui, nes norėjo prisidėti prie gerų idėjų realizavimo”, – pateikia pavyzdį L. Šliogerienė.
Pasak R. Staševičiūtės, vienas iš dabartinių panašių puikaus idėjų generavimo ir visų bendradarbiavimo už gražesnę aplinką pavyzdžių – klaipėdietės Jolantos Norkienės suburta iniciatyvinė grupė „Klaipėdieti, atgaivink savo miesto parką!”
Dar viena, anot architektų, puiki, tačiau taip pat ne miesto valdžios iniciatyva – bendrovės „Smiltynės perkėla” planai vasarą paleisti kursuoti keltą tarp Klaipėdos ir Nidos. Pavasarį suorganizuotas laivų paradas, tapsiantis tradiciniu renginiu, „blusų” turgus – taip pat privačios iniciatyvos, iliustruojančios, kiek daug gali reikšti idėja, jeigu jos įgyvendinti netrukdo biurokratija.
Deja, anot diskusijos dalyvių, mūsų savivaldybės valdininkai pernelyg dažnai įstatymuose ieško to, kas trukdo įgyvendinti idėją, o ne to, kas padėtų tai padaryti.
Biurokratija kiša koją A. Kaveckiui, panūdusiam prie Friedricho bistro pastatyti 150 kvadratinių metrų paviljoną, kokie puošia Romą, Paryžių – pas mus tokių nėra.
„Pats investuoju, nieko neprašau. Vyriausiasis architektas pritarė – gražu, bet, sako, reikia susitvarkyti vieną reikalą su žemėtvarkininkais. O ten sako: „Nežinom.” Siunčia klausimą į ministeriją, o iš ten kol ateis atsakymas… Šiemet pavasariui nebespėsiu, o jau buvau suplanavęs. Štai kokie yra trukdymai, kai sėdi armija nemąstančių ir nežino”, – apmaudą išreiškė A. Kaveckis.
„Pas mus truputį susimaišę kai kurie dalykai – valdžia mąsto apie detales, o verslininkams dažnai užkraunami pernelyg globalūs dalykai, kai turėtų būti atvirkščiai, – reziumuoja architektas Vaidotas Dapkevičius. – Kartais reikėtų tiesiog atsiriboti nuo to „negalima”, pasitelkti fantaziją ir tada spręsti, kaip padaryti. Kai nesuvoki visumos, tada kiekviena detalė tampa akmeniu po kaklu.”
„Gera idėja sulaukia palaikymo”
Romandas ŽIUBRYS, VšĮ „Klaipėdos publika” direktorius
Palaikymo reikia visada, nė vienos idėjos be jo neįgyvendinsi. Tačiau jei ateini iš gatvės ir pasiūlai idėją, ji paprastai priimama skeptiškai – visur taip yra, ne tik savivaldybėje. O jeigu yra bendraminčių palaikymas, į tave jau žiūri visai kitaip. Kitokio požiūrio nei pavienių nežinomų asmenų idėjos susilaukia asocijuotų struktūrų siūlymai. O kai idėja yra gera, bendraminčių visada atsiranda. Vienas iš tokių pavyzdžių – pernai vykęs laivų paradas. Buvo pasidalinta mintimi su draugais, ir visi talkino – bendraminčiai, savivaldybė. Nors, žinoma, bet ką padaryti yra sunku, ypač jei nėra pinigų. Tačiau mūsų darbas yra paprastesnis nei, pavyzdžiui, architektų, lyginti negalima.
„Nesmerkime valdininkų”
Rimantas TARAŠKEVIČIUS, Klaipėdos miesto meras
Jeigu idėja gera, visi valdininkai – bet kokio lygmens – turėtų ją palaikyti ir padėti įgyvendinti. Manau, kad taip ir yra, o tai, kad kažkas kažką pasakė, kažkas kažko nepadarė yra tik bendros frazės. Kritikuoti yra lengviausia. Turiu tokį pavyzdį – vienas verslininkas iškėlė idėją ant plausto Danės upėje pastatyti kavinę. Susėdom su architektais, paminklosaugininkais ir vieningai pritarėme idėjai, tik reikės dar išrinkti vietą ir suderinti su paveldosaugininkais projektą, kad derėtų. Ieškosime, kaip tai realizuoti. Tam tikrų procedūrų atlikimas būna sudėtingas, bet tai vis tiek reikia padaryti. Įgyvendinant idėjas reikia projektus suderinti ir su kaimynais, kad šalia esantieji neprieštarautų, o mūsų visuomenė labai aktyviai reiškia savo nuomonę.
Jeigu kas nors jaučiasi neišklausytas ir turi gerų idėjų, tegul ateina pas mane – mano durys tokioms diskusijoms visada atviros. Netikiu, kad savivaldybėje kas nors būtų prieš gerus projektus. O valdininkai yra įstatymų žinovai, stengiasi viską atlikti pagal teisės aktus, ieško, kaip būtų galima įgyvendinti. Paprastas pavyzdys – Preilos boteliai. Kažkas sutvarkė tą sąšlavyną, pastatė botelius, o, pasirodo, juos reikia nugriauti, nes neišlaikytos procedūros. O kas atsakys? Taip kad nesmerkime valdininkų, kad stengiasi viską padaryti pagal procedūras.
„Bėda – verslininkų ir bendruomenės susipriešinimas”
Liutauras KRANIAUSKAS, sociologas
Pagrindinėse Klaipėdos gatvėse daug kam į akis krenta „skurdo estetikos” šedevrai, kai pirmuose aukštuose atsirandančios parduotuvės papuošia tik 2 metrus fasado aplink savo duris bei langus, o šį spalvotą inkliuzą gaubia pilkos ir aptrupėjusios sienos. Galima sakyti, kad namų sienos ir jų aplinka tampa savotiška kovos dėl savo statuso ir prestižo erdve, kur naujai įsikuriantis verslininkas pirmiausiai bando pademonstruoti savo pranašumą kitų namo sugyventinių atžvilgiu vizualiai luošinant viešąsias erdves.
Tačiau čia galima įžvelgti ir žymiai gilesnę reiškinio kilmę. Manyčiau, kad šis vizualiai suluošinto posovietinio miesto fenomenas yra nulemtas prieštaringų socialinių pokyčių – smulkių bei vidutinių verslininkų finansinio ir dvasinio skurdo, jų estetinio neišprusimo, miesto bendruomenių irimo ir biurokratijos aparato augimo. Jei smulkus ir vidutinis verslas grindžiamas individualistine etika, orientuota į atskiro individo pasiekimus konkurencinėje terpėje, tai gyvenimas mieste dažnai reikalauja bendruomeninių sprendimų. Verslo atstovai kartais jaučiasi visa galva pranašesni už kitus (suprask, jie gi – lietuviško kapitalizmo avangardas, mokesčių mokėtojai!) ir tai bando akivaizdžiai parodyti kitiems, kas mažesnes pajamas turintiems gyventojams (suprask, jie – sovietinės sistemos reliktas, išlaikytiniai!) atrodo kaip pasipūtimas ir nekelia pasitikėjimo.
Būtent toks verslininkų ir bendruomenės susipriešinimas, gal kartais ir dirbtinis, užkerta kelią konstruktyviam dialogui bei bendriems veiksmams. Verslas nemoka bendrauti ir mobilizuoti silpnų bendruomenių, o bendruomenės įtariai žvelgia ir bijo būti apgautos. Čia lyg patenkame į uždarą ratą – individualus verslininko noras nuveikti kažką gero bendruomenei dažnai susidurs su bendruomenės pasipriešinimu, kuri jo užmojus supras pirmiausiai kaip bandymą pasipelnyti „mūsų (t.y. bendruomenės) sąskaita”.
Kita vertus, individualius ar bendruomeninius sprendimus blokuoja ir biurokratiniai mechanizmai, procedūriniai reikalavimai bei derinimų reglamentai. Kai gražios idėjos ilgus metus narstomos ir inspektuojamos biurokratiniuose valdžios koridoriuose ir net patys valdininkai nėra tikri dėl savo sprendimų priėmimo „procedūrų” teisėtumo, daugelis linkę numesti bendruomeninius užmojus ir pasilikti tik prie savo 2 m šviežiai išdažytos fasadinės vitrinos. Nors dažų bei noro dažyti užtektų ir 20 metrų.
Kas paskatintų žmones bendrai imtis puoselėti aplinką? Atsimenant pavasarines talkas „Darom!” ir šios žiemos daugiabučių gyventojų iniciatyvas valant sniegą, tikriausiai tai būtų greitas susitelkimas ir rezultatų akivaizdumas, kurių netrikdo nei noras lyderiauti ar pasirodyti prieš bendruomenę, nei ilgi biurokratiniai-procedūriniai veiksmų derinimai ar reglamentavimai.
Giedrė Norvilaitė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Uostamiesčio leidykla „Druka“ visuomenei pristato dar vieną klaipėdietišką projektą – knygą „Vizijų Klaipėda“ (sudarytojas Juozas Šikšnelis).
Leidinys unikalus tuo, jog jame miesto prie jūros ateities vizijas galėjo publikuoti kiekvienas klaipėdietis, ne tik projekto sumanytojų pakviesti autoriai – uostamiestyje žinomi kultūros, verslo, politikos bei pramogų pasaulio atstovai.
Tarp daugybės skirtingų asmenybių aprašytų Klaipėdos vizijų leidinyje publikuoti ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos nario, architekto Edmundo Andrijausko apmąstymai apie uostamiestį, jo tapatybės paieškas ir, žinoma, ateitį, kuri kuriama jau šiandien.
Publikuojame knygoje atspausdintą Edmundo Andrijausko tekstą.
Apie Miestą
Skęstančiam kasdienių problemų šurmulyje šiandieniniam žmogui darosi vis sunkiau pakelti galvą, išvalyti mintis ir pažvelgti virš nesibaigiančių aktualijų smogo. Ilgus dešimtmečius diegtas įsitikinimas, kad miesto kūrimu užsiima kažkas, kas turi viziją, jos realizacijos svertus ir išskirtines žinias, neugdė mumyse poreikio susieti savęs su miesto ateitimi. Įžvelgti ateities kontūrus kiekvienam iš mūsų trukdo ir profesinės veiklos angažuotumas, absoliutinantis savo srities problemas. Kita vertus, šios aplinkybės ir siūlo paprastus sprendimus: įsteikime, pastatykime, gaukime finansavimą, išrinkime gerą valdžią… To, matyt, pakaktų, jeigu miestą prilygintume gamyklai, gaminančiai, sakykime, alų pavadinimu „Švyturys“.
Bet miestas nėra įmonė. Miestas netgi nėra tik vieta, kurioje daugybėje namų miega, linksminasi ir dirba tūkstančiai žmonių. Miestas, jeigu tai MIESTAS, o ne gyvenvietė prie gamyklos, yra sudėtingiausias žmonijos kūrinys, pradėtas kurti prieš 10 tūkst. metų Jeriche ir kuriamas iki šiol. Žmonija nesukūrė nieko nuostabesnio ir bjauresnio, pakylėto ir žemo, tobulesnio ir chaotiškesnio, garbinamo ir nekenčiamo. Pagaliau Miestas prieš tūkstančius metų buvo ir yra vienintelė solidi žmonijos alternatyva Dievo duotai gamtai. Kartais ta alternatyva žavi, kartais atstumia, bet visada tai yra mūsų, mūsų tėvų ir protėvių gyvenimų rezultatas. Dažniausiai mes gauname jį kaip palikimą kartu su mamos dovanota knyga ir senelio pasodintu medžiu, kartu su prosenelių kapais ir jų pirmąją meilę menančiais suoliukais… Palaiminti tie miestai ir jų gyvenimai. Deja, neretai miestai atitenka mums kaip grobis, politinių vėjų atblokšti į mūsų rankas. Tai skausmingas kelias. Nei gaisrai, nei karai nepalieka tokių žaizdų, o jų gydymas gali tęstis ilgus dešimtmečius. Klaipėda ir mes Klaipėdoje jau beveik šimtmetį išgyvename tą sunkųjį virsmą. Ar jau girdime Miesto balsą? Ar suvokiame jo tapatybę? Kas yra Klaipėdos įvaizdis? Tai klausimai, kurie reiškia viena – mes ir Klaipėda dar nesame vienas kūnas, dar ieškome patvirtinimų, kad galime vadintis klaipėdiečiais, pagaliau, kad nesame tik trumpalaikio istorijos epizodo statistai šioje Baltijos pakrantėje. Į šiuos klausimus atsakys ateitis, bet, nors tai ir nėra komfortiška, pirmiausia turime pripažinti, kad po 1945 m. mes pradėjome naująją Klaipėdos bendruomenę. Ne naujiena ir tai, kad jau porą tūkstančių metų, kai „naujieji“, pristigę kantrybės išgirsti Miestą, imasi spręsti susigyvenimo su juo problemą dviem vienodai primityviais keliais. Vieni verčia arenas į būstus, bažnyčias – į arklides arba tiesiog griauna „modernių poreikių nebeatitinkantį“ Miestą. Antrieji, jau patyrę pirmųjų fiasko, puola atstatyti viską ir bet ką, kas buvo iki „naujųjų“ atėjimo. Žinoma, ta veikla pirmiausia nukreipta į fizinį miesto kevalą – jo pastatus, aikštes, gatves ir erdves. Vidinės miesto gyvasties, kuri iškeliauja su šimtmečiais miestą kūrusiais, neprisimena nei vieni, nei kiti. Tai, kad mes vis dar blaškomės tarp šių kraštutinumų, demonstruoja mūsų neįgalumą rasti ir suprasti sunkiai apčiuopiamą kompromisą, kuriame ir slypi ne tik galimybė išgirsti miestą, bet ir galimybė išgirsti vienas kitą.
Tačiau išgirsta tik besiklausantieji, supranta – norintieji suprasti. Mes, naujieji klaipėdiečiai, kol kas linkę tik išrėkti savo interesus, savo supratimą, savo nuoskaudas ir reikalavimus. Tuo tarpu miesto akmenys šnabžda tyliai ir jų nesigirdi nesibaigiančios kovos visų su visais šurmulyje. Net saujelė miesto autochtonų, kurių tėvų ir senelių kapai yra čia, nutyla. Kaip išgirsti ir suprasti? Kartais ima atrodyti, kad apskritai mums tai neduota. Ir iš tiesų, ar gali suvokti nuo XIII a. kuriamą Miestą tauta, kuri visus tuos šimtmečius išbuvo baudžiauninko kailyje, tauta, į miestus įkėlusi koją tik XX a., tauta, kurios raštingumas dar XIX a. pabaigoje tesiekė keletą procentų, pagaliau tauta, kurios kunigaikščiai, anot poeto Adomo Mickevičiaus, nepažįsta tėvynės. Kaip Vakaruose normanų vadai, jie jaučiasi namie visur, kur apsistoja; visur, kur įsmeigia ir iškelia vėliavą, jie pradeda naują dinastiją ir naują istoriją. Ne savo tautybę primeta, o mielai priima lenkų ar rusų tautybę. Bet visur, kur jie yra, viešpatauja jėgos ir užkariavimo idėja. Lengva pasinerti į saviplaką, juolab kad savęs menkinimas šiandien tampa tiesiog madingas. Tada puolame atstatinėti viską, ką pastatė JIE, tuo lyg tapdami truputį JAIS. Tą jau išgyvenome – lengviau buvo tapti lenku, rusu ar vokiečiu nei kurti savo kultūrą, raštą ar architektūrą. Imti ir naudotis, žinoma, paprasčiau nei kurti ir dalintis sukurtu. Bet tik kurianti ir duodanti Tauta ar Miestas išlieka. Išlieka nežiūrint visų negandų, okupacijų, gaisrų ir karų, kuriuos siunčia Likimas. Esame nei blogesni, nei geresni už kitas pasaulio tautas. Gebame išgirsti ir suprasti, gebame kurti ir dalintis, gebame mylėti ir atjausti, gebame susitelkti kūrybai.
Apie viziją
Šios knygos sudarytojų tikslai iš ties ambicingi. Apibrėžti miesto viziją – nedėkingas užsiėmimas ir šimtmečius gyvenant SAVAME mieste, ką jau kalbėti apie mūsų dalią Klaipėdoje. Tad mažytis diskursas į praeitį – miestų kūrėjų patirtis galėtų padėti.
Idealius miestus, jų vizijas žmonija pradėjo kurti nuo pat miestų atsiradimo. Nuo pat civilizacijos aušros miestų statytojai turėjo tikslą sukurti geresnę aplinką nei iki tol buvusioji. Kaip ir visos utopijos, tokie bandymai būdavo pasmerkti žlugimui: idealios (kūrėjų nuomone) urbanistinės schemos arba būdavo nebaigiamos realizuoti, arba po realizacijos pasirodydavo esą visiškai ne idealios, o dar ir ydingos. Tai nenuostabu, nes miesto tobulumo kriterijai buvo skirtingi įvairiose civilizacijose, įvairiais laikotarpiais, pagaliau – buvo skirtingos konkrečių miestų misijos.
Visgi, plačiąja prasme, iki Švietimo laikotarpio, t. y. XVII a. pabaigos, idealus miestas nebuvo suprantamas kaip vieta patogiai ir saugiai gyventi, dirbti ir ilsėtis visiems jo piliečiams. Pagrindinė miesto funkcija, be gyvenimo, prekybos, religijos ir valdžios ypač aktyviai formavusios miesto plėtrą, jos urbanistinį veidą, buvo gynybinis aspektas. Apsaugos efektyvumas tūkstančius metų išliko svarbiu miesto kriterijumi.
Suklestėjus Švietimo amžiaus idėjoms ir, kas ne mažiau svarbu, artilerijos technologijoms, miesto gynybinę funkciją perėmė toli nuo miesto esantys fortai, mažai įtakojantys miesto plėtrą jo humanizavimo kryptimi. Atsikratę įtvirtinimų, miestai pradėjo ieškoti idėjų, galinčių formuoti pagrindą miestų vystimuisi naujomis sąlygomis.
Renesansiniai miestai, liberalūs ir postliberalūs miestai, utopiniai miestai-valstybės, miestai-sodai, socialistiniai miestai – tai vis pastangos rasti tą vienintelį idealaus miesto receptą. Nuo W. Reno Londone iki G. Hausmano Paryžiuje, nuo F. Raito Brazilijoje iki A. Ščiucevo Maskvoje – visi manė galį pateikti universalų sprendimą.
Klaipėda taip pat pergyveno keletą tokio pertvarkymo bangų, siekusių „nevykusį miestelį“ atvesti į idealų būvį. Dar 1750 m. plane-projekte autoriai buvo užsimoję suteikti miestui, kaip buvo populiaru tuo laiku, radialinio miesto struktūrą. Šiandien tik ilgieji senojo turgaus kvartalai primena šį bandymą. Racionalesnis Pertvarkymo planas buvo sukurtas po Didžiojo 1854 m. gaisro – tada pirmą kartą buvo nušluota senoji Vitė, o ant Danės kranto suplanuota „tvarkingų“ septynių sandėlių rikiuotė. Įsitvirtino Prūsijos architekto K. F. Šinkelio įtvirtinta ir jo mokinių Vokietijos Reiche išplėtota raudonų plytų neogotikinė stilistika.
Žinoma, minėti bandymai yra tik vaikų žaidimai, lyginant su pokario „naujųjų klaipėdiečių“ užmojais. Po baisiųjų 1944 m. bombardavimų skaudžiai nukentėjusią Klaipėdą nuspręsta paversti šviesiu, žydinčiu socialistiniu miestu ir nušluoti prūsiškojo militarizmo tvaiką nuo Kuršmarių krantų. Tiesą pasakius, jeigu socializmas urbanistikoje, kaip ir kitose srityse, pasirodė tik bergždžia ir pavojinga idėja, tai 500 metų egzistavusią miesto savastį naujiesiems šeimininkams išvyti beveik pavyko: iki XX a. aštuntojo dešimtmečio Klaipėda iš esmės prarado Prūsijos miesto charakterį ir virto (beje, penkis kartus padidėjus gyventojų skaičiui) palei marias nutįsusių gyvenamųjų kvartalų ir pramonės, uosto įmonių vėriniu.
Praėjo 20 metų, kai patys, be jokių nurodymų iš Berlyno ar Maskvos, galime kurti savo Klaipėdą. Pasirodė, kad uždavinys tik pradžioje atrodė paprastas: iškilo ir suklestėjo daugybė „netikėtų kliūčių“. Menka mūsų patirtis būti miesto bendruomene ir rūpintis ne tik savo buto reikalais. Nesutramdomas naujalietuvių noras išsunkti visą įmanomą (dažnai ir neįmanomą) pelną iš įsigyto sklypo, spjaunant į kukliausius miesto, jo bendruomenės ar paveldo išsaugojimo interesus, ligota įstatyminė bazė, apgailėtinas politikų – teisėtos miesto valdžios – supratimas apie miestą iš esmės. Neturime profesionalios urbanizmo ir architektūros kritikos, praradome net ir turėtą miesto planavimo patirtį. Miesto teritorijos pavirto paklode, kurią kiekvienas agresyvesnis ar įtakingesnis vystytojas taikosi nutempti sau. Viešajam interesui atstovaujančios institucijos nepajėgia ar nenori padaryti nieko, kad jį apgintų. Ši negatyvioji pusė sukelia bendruomenės apatiją, leidžia išsikeroti chaosui, teisiniam nihilizmui, paverčia miesto plėtrą mėgstamiausia žiniasklaidos tema, nuolat teikiančia „karštas“ temas. Tas beveik nepavežamas objektyvių ir subjektyvių problemų vežimas, į kurį visi daugiau ar mažiau esame įkinkyti, atima jėgas ir galiausiai net norą veikti.
Apie tapatybę
Miesto, kaip ir valstybės ar ištisų regionų, tapatybė – trapus, sudėtingas ir kompleksiškas darinys. Tai lyg mozaika, sudėliota iš gamtos, lokalizacijos, papročių, veiklų, miesto vaizdą ir, žinoma, jo misiją reflektuojančių sudedamųjų. Bendrąja prasme identitetas apibrėžiamas kaip kategorija, susidedanti iš dviejų prieštaringų reiškinių: absoliučios tapatybės sąvokos (tai lygu tam) ir atskirumo, išskirtinumo sampratos, apibūdinančios nuoseklumą, pastovumą, tęstinumą. Kai kurie tapatumo ženklai yra nekintantys. Pavyzdžiui, Klaipėda yra miestas ant marių ir jūros kranto, bet dauguma tapatybės ženklų kinta ir mūsų atveju kinta greitai, iš esmės keisdami visą paveikslą. Įvairiomis progomis bandome apibrėžti miesto identitetą, bet dažnai bandymai ir lieka proginiais. O šurmuliuojanti aplinka tapatybės paiešką keičia įvaizdžio paieškomis. Taip turinys pakeičiamas forma – lengvai suprantama, nereikalaujančia jokių intelekto pastangų, paveikslėlių galerija. Neapsunkinta atsakomybės žiniasklaida išpopuliarina kokius penkis ar dešimt to įvaizdžio ženklų ir miesto tapatybę, jo identitetą jau reprezentuoja banalaus pavadinimo mokomoji brigantina, suomių laivų statytojų pagaminta sovietams, matyt, už pastarųjų patirtus nuostolius, okupuojant Kareliją. Štai toks miesto įvaizdis. Jeigu situacija būtų tik komiška, galėtume pajuokauti. Blogiau, kad tokie peršami „tapatybės ženklai“ apverčia aukštyn kojomis problemos sprendimą. Žinoma, ši problema ne tik ir net ne tiek Klaipėdos. Visa šalis prieš 20 metų atgavusi laisvę blaškosi savo tapatumo, šalies kūrimo tikslų, ateities vizijų ir vietos pasaulyje paieškose. Apsvaigę nuo vartojimo, nesibaigiančių šou ir pinigų troškulio, vis dar klaidžiojame po dykumą. Bet Mozės nėra ir išeiti iš jos niekas nepadės.
Nesiimsiu apibrėžti šiandieninės Klaipėdos tapatybės. Galime tik pažvelgti atgal ir pabandyti suprasti, kas buvo mūsų miestas prieš tris, penkis ar šimtą metų.
Iki XV a. mūsų miestas – tiesiog karinio ordino, siekiančio ekspansijos į Rytus, tvirtovė. Fortas fronto linijoje. Tvirtovės įvaizdis geriausiai atspindi to meto miesto tapatybę. Jo misija vienareikšmė – pirmyn į Rytus.
Po 1525 m. Prūsijos sekuliarizacijos ir kunigaikštystės sukūrimo ir iki pat XVIII a. vidurio – jau miestas-tvirtovė. Kaip ir daugybėje to meto Europos miestų, jame dominuoja militarinė funkcija. Jai pajungta didžioji dalis klaipėdiečių pastangų, miestas apsuptas neperžengiamu nuolat modernizuojamu bastionų žiedu, o priemiesčiai, rodos, atsiranda tik tam, kad eilinio antpuolio metu pačių miesto gynėjų būtų sudeginti. Bet yra ir esminis skirtumas – visa kovinė galia skirta apginti miestą (ir, žinoma, valstybę) ir ten kuriančius, prekiaujančius, tikinčius žmones.
Po Septynmečio karo ir rusų okupacijos pagaliau Klaipėdoje, kaip ir visoje Europoje, sužiba Apšvietos amžius. Miestas nusimeta bastionų grandines, pilies mūrus imama pardavinėti statytojams. Tačiau miesto išskirtinumą, jo identitetą apibrėžiančiu veiksniu tektų laikyti ne tik tai. Prekyba, pirmiausiai medienos prekyba per Klaipėdą, jos apdirbimas vėjinėse pakrantės lentpjūvėse, padaro miestą svarbiausiu tos rūšies veiklos uostu visoje Baltijoje. Žinoma, tai tik išorinis, iš esmės ekonominis naujosios miesto tapatybės ženklas, kuris tik sudaro sąlygas didžiuliams pasikeitimams. Randasi turtingųjų pirklių bendruomenė, bandanti imituoti anglišką gyvenimo stilių: beveik visa mediena eksportuojama į Britų salas, varganus baroko elementus pastatuose keičia taip pamėgtas Jungtinėje Karalystėje klasicizmas, plinta anglų kalba, mados ir papročiai. Klaipėdiečiai, kurie užsienyje verslo reikalų turi beveik vien tik su britais, yra taip pamilę šios salos gyventojų papročius, kad juos pamėgdžioja kiekviena proga, kas, be abejo, neapsieina be perdėjimo ir sukelia juoką. Rimtuose prekybos namuose kalbama tik angliškai, valgoma, geriama, žaidžiama ir linksminamasi tik angliška maniera; ir yra tokie grubūs ir nedraugiški kaip anglai. (P. Rosenvalis. Ruso pastabos apie Prūsiją ir jos gyventojus, surinktos 1814 m. keliaujant per šią šalį. Maincas, 1817). (Zembrickis J. Klaipėda XIX amžiuje. T 2. Lybra Memelensis. Klaipėda, 2004. 208 p.)
Napoleono karai pradeda, o Vokietijos Reicho sukūrimas 1871 m. baigia Klaipėdos perėjimą į naują modernųjį laikotarpį. Centralizuota Vokietijos valstybė savo miestams nustato aiškias plėtros ir gyvensenos gaires. Valstybės jėgą reprezentuojantys pastatai – teismas, kareivinės, paštas – ima dominuoti miesto kraštovaizdyje. Net architektūros stiliai tampa valstybės politikos reikalu: neogotika, tėvynės stilius etc., kuriais taip žavimės šiandien, tėra iš Berlyno „nuleisti“ ir Klaipėdai „padovanoti“ pavyzdžiai. Vokietinimo politika nedarė išimčių architektūrai. Iš esmės XIX a. davė pradžią būsenai (jei norite, tapatybei), kuri galėtų būti apibrėžiama kaip stipriai centralizuotos (dažniausiai autoritarinės) valstybės pakraštys. Žinoma, prarasdamas savarankiškumą ir už tai apdovanojamas tos valstybės pasiekimais, miestas suklesti. Kultūra, švietimas, sveikatos apsauga, pramonė, moderni urbanistika ir statyba, nauji parkai ir pušynai, net dviračių takai – tokia Klaipėda pasitinka lemtinguosius 1939-uosius karo pradžios metus. Apribodami laikotarpį XX a. viduriu, turėtume prisiminti ir 16 metų laikotarpį, kai miestas priklausė Lietuvos valstybei. Ar pakeitė jo tapatybę ši trumpa laiko atkarpa? Taip, jeigu žiūrėtume siauru politiniu administraciniu aspektu. Ne, jeigu pažvelgtume plačiau: nepasikeitė miestiečių gyvenimo būdas, papročiai ir pomėgiai. Nors šiek tiek ir pakito jo tautinė sudėtis, atvykus daugiau didžlietuvių, pastarieji nedominavo nei visuomeniniame gyvenime, nei versle, nei kultūroje. Nepasikeitė ir sostinių įtakos stilius miestui: Berlyną pakeitęs Kaunas, naudodamasis savo valdininkija, tik dabar jau siekė miestą sulietuvinti.
Klaipėdos aneksija 1923 m. suteikė naujų ryškių tapatybės bruožų ne tiek mūsų miestui, kiek pačios Lietuvos identitetui. Pirmiausia, tai pirmas po Nepriklausomybės karų (deja, ir paskutinis) ryškus diplomatinis-karinis laimėjimas, ir antra – Lietuvos su Klaipėda įvaizdis tapo iš esmės skirtingas negu be jos: Lietuva įgavo prielaidas tapti Jūrine Valstybe.
Pats skaudžiausias miesto identiteto pakeitimas, kurio pasekmės persekioja Klaipėdą iki šiol, žinoma, įvyko 1945 m. Didžiuliai sugriovimai buvo tik išorinis ir, galima sakyti, menkas tapatybės praradimo ženklas. Per keletą savaičių miestą palieka jo bendruomenė su savo patirtimi ir meile Klaipėdai, su savo papročiais ir prisiminimais, su savo gebėjimais ir darbo įgūdžiais. Nieko panašaus Klaipėda nepatyrė per visus beveik 700 savo istorijos metus. Miesto tapatybė pasikeitė iš esmės. Liko tik kraštovaizdis, uostas ir tas pats totalitarinės valstybės diktatas.
Viena centralizmo pasekmių – Klaipėdai priskiriama vienintelė svarbiausia monofunkcija – būti uostamiesčiu. Sovietinėje imperijoje apskritai daugumai miestų buvo „nuleidžiama“ viena ar keletas jų buvimo prasmę atspindinčių paskirčių: miestas-metalurgas, miestas-tekstilininkas, miestas-automobilių statytojas ir pan. Tik megapoliams ar respublikų sostinėms buvo suteikta teisė išlikti pilnakrauju MIESTU. Ne šios temos tikslas analizuoti sovietinių ideologų tikslus, kuriant tokius surogatinius miestus. Galime tik numanyti, kad diduma pilkų miestų, užpildytų darbininkijos ir techninės inteligentijos, kėlė mažiau rūpesčių sistemai. O humanitariškąją visuomenės dalį koncentravus megapoliuose juos buvo lengviau kontroliuoti.
Uostamiesčiu tapęs Klaipėdos miestas iš esmės keitėsi ir išoriškai. Sulaužomas urbanistinis jo stuburas – vienodu atstumu nuo Danės žiočių visomis kryptimis plėtotas miesto puslankis. Ši idealiai mūsų miesto padėčiai tinkanti planinė struktūra, kuri pradžioje stichiškai, o vėliau jau profesionaliai planuojant buvo vystoma ir plėtojama miesto statytojų, aukojama milžiniško uosto ir su juo susijusios pramonės reikmėms. Miestas nesivysto (ar net degraduoja) šiaurės ir rytų kryptimis. Vieninteliu plėtros sektoriumi pasirenkama nuo vėjų neapsaugota pietų kryptis. Galiausiai Klaipėda pavirsta linijiniu 3 km pločio ir 13 km ilgio miestu su visomis iš to kylančiomis problemomis. Prie marių – uostai ir gamyklos, už gatvės lygiagrečiai krantui tolyn į pietus nusidriekusi naujoji Klaipėda. Tobula sovietinė vizija: viena gatvė, vienas vamzdis ir ant jų suverti miegamieji kvartalai bei įmonės. Miesto ir visų mūsų laimei, net ir pačios primityviausios idėjos, kaip ir tobuliausios ideologijos, turi vieną puikią savybę – ankščiau ar vėliau jos miršta. Dėl įvairiausių subjektyvių ir objektyvių kliūčių, dėka tokių žmonių kaip Alfonsas Žalys, palengva grąžinusių į miestą humanitarinę bazę, pagaliau dėka jo Didenybės Laiko, suplanuota uostamiesčio vizija žlugo. Kad ir sužalota, pasikeitusi Klaipėda tebėra MIESTAS prie Jūros, ant Marių kranto, su savo Senamiesčiu, pušynais ir Olando kepure.
Apie ateitį
Pavirkavus apie dabarties problemas ir praeitį, derėtų susikaupti ir pateisinti knygos sudarytojų viltis – pabandyti pažvelgti į ateitį. Profesija lyg ir reikalautų nubrėžti raiškią ateities viziją bent jau savo veiklos plotmėje. Kuriant fizinį ateities kūną, kaip bebūtų keista, labai sunku įsivaizduoti tolimą miesto perspektyvą. Ir ne todėl, kad nepajėgtume brėžti tuos ateities planus popieriuje, tiesiog mūsų profesijos žmonės per 20 laisvės metų suprato, kad vizijos griūva kaip kortų nameliai, o realybė iškyla visiškai kitokia nei ją įsivaizdavome.
Šis linksmas paveiksliukas – XX a. pradžios klaipėdiečių vizija, kad ir ironiškas, bet visgi miesto ateities įsivaizdavimas. O rimtuose jų planuose buvo ir tiltai į Smiltynę Liepų gatvės tęsinyje, ir uosto kanalai iki pat naujojo turgaus, ir gyvenamųjų namų kvartalai piliavietės teritorijoje…
Vizijos gimsta visų mūsų galvose – ten jos ir numarinamos. Tad ne nuo planuotojų dažniausiai priklauso, kokį miestą turėsime. Tą jau supratome.
Todėl nepiešiu dar vieno ateities paveikslėlio. Pasirėmęs aukščiau išdėstytų miesto istorijos, tapatybės pokyčių, jo įkūrimo aplinkybių vertinimu, drįsiu apibrėžti lietuviškos Klaipėdos idėją, jos misiją šalies ateities kontekste.
Yra tikimybė, kad daugumai miesto visuomenės priimtinos idėjos atsiradimas galėtų konsoliduoti ją bendram darbui, realizuojant vieną ar kitą viziją. Žinoma, ideologinio pamato paieškos šiandieniame deideologizuotame pasaulyje nėra populiarios, tačiau Klaipėdos atveju toks kelias galėtų būti pozityvus dėl išskirtinės miesto pozicijos valstybėje ir motyvacijos skatinimo.
Kaip matėme anksčiau, besikeičiančioje miesto tapatybės mozaikoje viena jo identiteto dedamoji yra nekintama. Ji jungia visą miesto istoriją ir gali tapti atrama perspektyvos sublimacijai.
Riba–paribys–krantas
Pats Memelburgo įkūrimas, kaip ir visa jo istorija, buvo neatsiejamas nuo paribio kategorijos. Jos turinys kito, bet ribos, skiriančios du pasaulius, esmė išliko:
• Krikščioniškasis pasaulis – pagonių žemės.
• Vokietijos Reichas – Rusija.
• Vokietija – Lietuva.
Tai politinis ideologinis lygmuo. Yra ir kitas lygmuo – dvasinis, kuriam apibrėžti labiau tiktų kranto sąvoka. Krantas – tai ne tik riba, už kurios prasideda kita valstybė ar religija. Krantas – tai ir riba, ties kuria galime žvelgti į ateitį, į amžinybę. Tai vieta, kur susijungia dangus, vanduo ir žemė. Šiuo požiūriu krantas – sakrali erdvė. Pasiremdami šiuo nekintamu identiteto bruožu, galime bandyti formuluoti Klaipėdos misiją, susidedančią iš dviejų vienas kitą papildančių uždavinių.
Pirmas uždavinys
Istorinės perspektyvos požiūriu, būdami paribyje, mes nesame kranto tauta. Esame žemės vaikai. Simboliškas Vytauto noras po Melno taikos pasiūlyti Palangos pajūrį mainais už malūną Palenkėje – tai akivaizdus to meto mūsų pažiūros į jūrinę valstybę atspindys. Jogaila, o 1923 m. A. Stulginskis buvo įžvalgesni. Pasekmė – turime 100 kilometrų kranto ir galimybę rinktis.
Jau 90 metų lyg ir norime keisti savo tautos žemyninę tapatybę, išsiveržti iš Nemuno žiočių į platųjį pasaulį. Rezultatus galime vertinti įvairiai, bet neabejotina yra viena – būtent Klaipėdoje šiandien nuosekliausiai brandinama naujoji jūrinės valstybės tapatybė. Tačiau tebedominuoja grynai vartotojiška pažiūra: žiūrint iš Vilniaus pusės Klaipėda tėra uostamiestis – višta, dedanti auksinius kiaušinius. Palenkės malūno sindromas ir po 500 metų gyvas Lietuvos valdžios ir žmonių galvose. Už riebesnį kąsnį esame pasirengę aukoti krantą trąšų, naftos ar dujų terminalams. Neišvengsime šių aukų, tačiau turime rasti ribą. O jeigu Baltarusija ar Kazachstanas už pasakiškus pinigus pasiūlys 100 metų išnuomoti, sakykime, 10 kilometrų kranto? Kol jūrinę valstybę suprantame tik kaip galimybę gauti papildomo pelno, tokie sprendimai įmanomi. Dilema: ar Klaipėdos misija – tik būti uostamiesčiu ir užtikrinti kuo didesnę Lietuvos BVP dalį, ar mūsų miesto idėja yra žymiai gilesnė – keisti tautos tapatybę į atvirą pasaulinę Kranto visuomenę? Trumpalaikės perspektyvos, kuriomis šiandien vadovaujasi mūsų valstybė, požiūriu tik pirmoji alternatyva yra priimtina ir suprantama visiems. Klaipėdai ji reiškia status quo, susiformavusį sovietmečiu ir tęsiamą Nepriklausomybės metais. Antroji galimybė, iš esmės neatmesdama pirmosios, suteikia platesnį ir labiau motyvuotą miesto bendruomenės gyvenimo algoritmą. Kita vertus, tik pastarasis perspektyvoje padėtų visai Lietuvai išplėsti Kranto šalies tapatybės sąvoką iki jos giluminių prasmių.
Antras uždavinys
Nežiūrint į grėsmes ir nuostolius mūsų valstybei, faktas lieka faktu – XIII a. įkurta Klaipėda tapo Vakarų krikščioniškosios civilizacijos sklaidos subjektu. Objektas, žinoma, buvo Rytai – pirmiausia, Lietuva. Aplinkybės susiklostė taip, kad Romos popiežiai ir imperatoriai nebepajėgė tęsti savo misijos kalaviju, o siena tarp Rytų ir Vakarų šimtmečiams nusileido ties Nimerzatės kaimu. Klaipėda gyveno ir kūrė Vakarų Europos kultūrinės, politinės, socialinės ir ekonominės raidos ritmu, kai tuo pat metu visa mūsų valstybės istorija persmelkta blaškymosi tarp Rytų ir Vakarų. Negana to, Vakarų civilizacijos įtakos ilgus šimtmečius mus pasiekdavo ne tiesiogiai, bet atkeliavusios per Krokuvą, įgavusios lenkiškos specifikos.
Šiandien dažnai prisimenama karališkosios poros tremtis Klaipėdoje yra neatsiejama naujosios Napoleono piliečių Europos kūrimo dalis – miestas ir čia yra aktyvus proceso dalyvis. O Lietuva, kaip ir Rusija, pajunta tik karinę ekspansiją, sugriovimus, plėšimus ir nieko daugiau.
Naujųjų laikų istorijoje mūsų miestas iki pat 1945 m. nebuvo atitrūkęs nuo natūralaus gyvenimo Vakarų Civilizacijos aplinkoje. Čia buvo natūralu, kad Nobelio premijos laureatas bakteriologas R. Kochas rūpinasi modernios raupsų ligoninės statyba 1897 m., kad vienas žymiausių to meto vokiečių kompozitorių R. Vagneris koncertuoja „Viktorijos“ viešbutyje, o vieno iš moderniosios architektūros kūrėjų Mies van der Rohe paskaitos aktyviai diskutuojamos Klaipėdos visuomenėje.
Be abejo, šiandieninė Klaipėdos miesto bendruomenė nė kiek ne europietiškesnė už Vilniaus ar Kauno. Tačiau tiesa ir tai, kad šiuose miestuose aukščiausia šalies valdžia įkurdinama Rusijos gubernijos generalgubernatoriui pastatytuose rūmuose, o pagrindinė miesto gatvė užsibaigia didžiuliu cerkvės kupolu. Tai, žinoma, tik įvaizdžio ženklai. Bet švediški grindinio akmenys ir europinė mūsų miesto istorijos tapatybė galėtų mums ir Lietuvai padėti giliau suvokti Vakarų krikščioniškosios civilizacijos vertybes. Šiandieninė paviršutiniška „vakarėjimo“ tendencija dažniausiai apribota vartojimu ir labiau artima amerikietiškajai jos versijai. Įvertinus rusiškos subkultūros skvarbą, banalaus ėjimo į Europą lozungas nereiškia nieko daugiau kaip institucines sąsajas. Tad antruoju miesto misiją formuojančiu uždaviniu taptų giluminis europinių vertybių puoselėjimas ir sklaida. Žinoma, tai nereiškia, kad Klaipėda savo baroko ar klasicizmo pavyzdžiais prilygs Vilniui. Tai labiau reikštų reformatoriškos tradicijos, pagarbos darbui ir racionaliam sutelktam veikimui grąžinimą. To reikia tiek Klaipėdai, tiek visai Lietuvai.
Tai ambicingi, gal net neįveikiami Klaipėdos bendruomenei uždaviniai. Bet tik didelių tikslų iškėlimas motyvuoja didžius darbus. Juos atlikti reikės tam sukurti prielaidas.
Piliečiai
Privalėsime apsispręsti, kas esame: laisvi ne tik išoriškai, bet ir savo dvasia žmonės ar išlaikytiniai, pajėgiantys tik reikalauti riebesnio kąsnio pavargėliai. Bet kokia kaina savo būstą siekiantys pastatyti ant Baltijos kopų naujalietuviai ar atsisakantys papildomo pelno vardan kelių pušelių Giruliuose Klaipėdos piliečiai. Duodantys ar imantys, mylintys ar nekenčiantys, bėgantys ar liekantys.
Privalėsime turėti gyvenimo tikslus, skirtus miestui, vėl sutelkti išblaškytus ir nutilusius humanitarus, universitetą paversti santalkos branduoliu. Turėsime įsileisti į savo širdis senųjų klaipėdiečių palikimą, neleisti šia tema spekuliuoti ciniškiems politikams.
Šviesuomenė
Privalėsime sutelkti išblaškytą šviesuomenę ir ugdyti jaunąją miesto kartą, suvokiančią miesto vertę ne tik merkantiliškai. Universiteto svarbą čia sunku pervertinti. Manau, kad būtent jame turėtų būti formuluojamos idėjos, svarstomi baziniai miesto identiteto, jo ateities klausimai, diskutuojami ir teikiami pasiūlymai miesto visuomenei ir atstovaujamajai valdžiai. Žinoma, to pasiekti nepavyks, kol garbus verslininkas mūsų Alma Mater iškelia vienintelį tikslą – ruošti tinkamus kadrus gamybai ir verslui.
Profesionalumo reabilitacija
Privalėsime persirgti jaunos demokratijos liga – profesionaliai pagrįsto ir atsakingo už ateities pasekmes darbo nuvertinimą, kai jis pasmerkiamas grupelės garsiai rėkiančių „piliečių“ teismu.
Kad ir šis negalavimas praeis, viltį teikia prieš 130 metų apie tada dar žalią Prancūzijos demokratiją parašyti žodžiai: Apskritai visų specialiųjų sričių atstovams darosi vis būdingesnė viena yda – jie pradeda manyti, kad apsukrumas ir landumas yra kur kas svarbesni už kvalifikaciją, kad praktinio guvumo visiškai pakanka, o intelektualinis bagažas nėra būtinas. Ir tokį vyraujantį profesionalų mąstymą visuomenė jau laiko savaime suprantamu dalyku. Šitaip įgyvendinama lygybė, kurios instinktyviai siekia demokratinis režimas. Visuomenė negerbia profesinės kompetencijos, ji tik ir laukia, kada ateis laikas, kai apskritai nieko nebereikės gerbti… (Faguet. E. Nekompetencijos kultas. Kultūros barai. 2010, Nr. 5–6)
Valdžia
Pagaliau rinksime savo valdžią ne pagal gražius pažadus ar rodymosi ekrane dažnumą, o pagal jų nuveiktus darbus ir pažiūras į miesto ateitį. Politikus, kuriems žodžiai dirbsiu Klaipėdai reiškia dirbti jiems lojalaus verslo interesų tenkinimui, teks atskirti nuo atiduodančių bent 4 savo gyvenimo metus miesto visiems kūrimui. Tai nebus lengva, ypač jeigu nesuprasime, kad būti rinkėju yra sunkus darbas, reikalaujantis nemenkų intelekto pastangų ir laiko.
Teisė
Motyvuotai išrinkę miesto, beje kaip ir valstybės, valdžią, turėsime paklusti įstatymams ne iš baimės būti nubaustiems, bet iš supratimo, kad tai mūsų sutartis su valdžia, siekiant bendro visiems tikslo. Negalime sukurti savo miesto, vadovaudamiesi šūkiu: Kaip man valdžia, taip ir aš jai. Teisinis nihilizmas ir noras kaip nors apeiti valdžios sprendimus atves tik į dar didesnį chaosą ir apatiją.
Savivalda
Norisi pažymėti šią sąlygą ne todėl, kad įstatyminiu lygiu šis demokratijos kertinis akmuo nėra įtvirtintas, bet dėl jos faktinės realizacijos iškreiptumo. Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, savivalda tebereiškia grupės draugų ar lojalių verslininkų valdymą. Esame pajėgūs tokią rytietišką praktiką pakeisti. Didesnė problema – tolimesnis visų valdžios ir įtakos svertų telkimas Vilniuje laisvai interpretuojant savivaldos įstatymą. Bet ir čia Klaipėdos miestas gali tapti lyderiu apgindamas savivaldybių teises. Istorinė miesto patirtis kupina tokių pavyzdžių.
Žinoma, tai tik keletas gal ir kiek deklaratyvių prielaidų. Daugybė kitų turi užtikrinti švietimo, teisingumo, sveikatos apsaugos ar valstybės tarnybos brandą.
Tačiau atsirėmę į šias prielaidas, suformulavę ir priėmę Klaipėdos misiją Lietuvai galėsime darbuotis, kurdami ateities vizijas, atpažinti jos tapatybę ir pagaliau įgyvendinti įvaizdžio ženklus, kurie bus neatsiejami nuo miesto tapatybės.
Plėtra
Nors dar nesant prielaidų realizacijai derėtų pateikti keletą seniai diskutuojamų miesto plėtros pozicijų, kad ir gimusių tik siauros bendruomenės rate.
Taigi štrichai „kortų nameliui“ – išorinio miesto kevalo: jo architektūros, urbanistikos ir pagaliau įvaizdžio, vizijoms, kaip jas matau aš ir bent dalis miesto architektų.
• Sena, bet aktuali idėja ir tvaraus miesto sąlyga – realizuoti miesto gyvenimo išplėtimą ne tik į Pilies teritoriją, bet ir į šiaurę nuo Danės, įtraukiant Žiemos uostą ir Vitę bent iki Dariaus ir Girėno gatvės. Senų, bet per 6 dešimtmečius užmirštų erdvių atsivėrimas miestui neatpažįstamai pakeistų miesto įvaizdį, sukurtų galimybę gyventi, dirbti ir ilsėtis ant marių kranto. Vien ką reikštų jachtų atsiradimas Žiemos uoste ir aikštės Naujojo Sodo gatvės tęsinyje sukūrimas… Kita vertus, atsikračius krovos pakrantėje, ji neturi būti besąlygiškai atiduota bet kokia kaina antpelnio siekiantiems statytojams. Šiandien opus Pilies atstatymo klausimas neturi būti paliktas vien „grynajam“ profesionalumui atstovaujantiems architektams ir paveldosaugininkams. Ar Klaipėdos savasties suvokimui, meilės savo miestui skatinimui, pagaliau jos pradžių pradžios apibrėžimui bus naudingas Pilies atstatymas? Atsakę į šiuos klausimus, miestiečiai priims sprendimą. Manau, kad jis bus teigiamas.
• Danės upė – geografinė ir semantinė miesto ašis. Jos įvaizdis iki Biržos tilto jau vėl pradeda atitikti esmę. Tikėtina, kad nesustosime ir išvalydami upės pakrantes sukursime parkais, dviračių ir pasivaikščiojimo takais, unikaliais statiniais užpildytą erdvę, nusitęsusią iki pat Tauralaukio. Ir plaukios mažas garlaiviukas, plukdydamas pavargusius klaipėdiečius į užmiestį.
• Kiekvienas senamiesčio namo ar kiemo savininkas, supratęs, kad nuo jo priklauso šios neįkainojamos vertybės gyvastis, išpuoselės savo turtą, pamilęs kiekvieną kiemo akmenį ar sienos plytą. O miesto valdžia, atsisakiusi kepti popierinius „Senamiesčio gaivinimo planus“, pagaliau paruoš pagrįstą, visiems suprantamą ir daugumai priimtiną regeneracijos projektą. Tuo bus baigti absurdo teatru virtę tąsymaisi su atskirų institucijų „savininkais“, pavertusiais senąjį mūsų visų miestą savo politinių žaidimų lauku. Žinoma, išliks diskusijos atstatyti ar statyti naujai, griauti ar saugoti, rekonstruoti ar restauruoti. Bet tų svarstymų motyvai bus pagrįsti analize, o ne atskirų valdžios ar įtakos svertus turinčių veikėjų „neklystamumu“.
• Nuo Žaliojo miesto rūbo, kurį miesto statytojai pradėjo kurti prieš 250 metų, vartojimo ir naikinimo grįšime prie puoselėjimo ir tolimesnio kūrimo. Nuostabius pušynus šiaurėje gavome dovanai. Mūsų pareiga tęsti šį sunkų darbą, kuriuo galės džiaugtis tik anūkai.
Norėtųsi baigti Klaipėdos magistrato advokato J. H. Forsterio žodžiais, pasakytais prieš 200 metų, pradedant pušynų sodinimo darbus: Nereikia neigti, kad šis darbas bus nuobodus ir varginantis, tačiau ištvermė ir atkaklumas bei nuoširdus noras atnešti naudą visuomenei, nors dažnai neišsipildę lūkesčiai ir trukdo siekti tikslo, užtikrins palikuonių padėką tiems, kurie šį didelį darbą vykdys ir jam vadovaus. Tuos pranašiškus žodžius šiandien galėtume pritaikyti visai mūsų veiklai kuriant miesto ateitį.
Edmundas Andrijauskas
„Vizijų Klaipėda”, 2011
Daugiau apie projektą: www.druka.lt
Prašmatnūs restoranai, prabangios krautuvėlės ir ištaigingi apartamentai, SPA centrai, požeminis garažas šimtams automobilių, stiklu dengta pėsčiųjų alėja.
Dar neseniai apie tokius planus uostamiesčio centre noriai ir optimistiškai kalbėjo šveicarų investuotojai.
Iki jubiliejaus nespėjo
Vietoje buvusių buities rūmų tarp Herkaus Manto ir Šaulių gatvių jau šiandien turėjo stovėti analogų visoje šalyje neturintis daugiafunkcinis pastatų kompleksas – Vilhelmo pasažas. Tačiau šią viziją veikiausiai nedaug kas beprisimena.
Viešoje erdvėje nesunkiai prieinama informacija, jog prekybininkams bei įvairių paslaugų teikėjams nuomojamų buvusių buities rūmų patalpų savininkai pastaruoju metu nesikeitė – nekilnojamasis turtas priklauso bendrovėms „ABL invest SA” ir „Swikapital AG”.
Vos prieš keletą metų investuotojai vylėsi, jog naujas modernių pastatų kompleksas apie 1,5 ha teritorijoje tarp Šaulių, Herkaus Manto ir S.Daukanto gatvių spės išdygti iki 2009-ųjų pabaigos.
Esą taip norėta įprasminti 200 metų, kai buvo įkurtas vienas Klaipėdos rajonų – vadinamasis Vilhelmo miestas, jubiliejų.
Planavo investuoti milijonus
Pirminiais sumanymais, buities rūmų vietoje turėjo rastis iki 18 tūkst. kv. m ploto pasažas su triaukščiais mansardinio tipo statiniais, biurams skirtu devynaukščiu bei dviejų aukštų požeminiu garažu 350-čiai automobilių.
Investuotojai čia buvo užsimoję įsteigti ne tik gyvenamąsias patalpas, bet ir vadinamąsias „boutique” tipo parduotuves, SPA centrus, biurus, maitinimo įstaigas bei į uostamiestį privilioti būrį naujų pasaugų teikėjų iš užsienio.
Šaulių ir Herkaus Manto gatves planuota sujungti pasažo centre įrengta pėsčiųjų alėja, kuri turėjo būti uždengta stiklu, saugančiu nuo permainingų uostamiesčio orų.
Į šį projektą anuomet ketinta investuoti apie 15 mln. eurų (beveik 52 mln. litų).
Valanda dar neišmušė
Tačiau, kaip ir daugelis ambicingų užmojų, šie sumanymai neišlaikė sunkmečio egzamino. „Akcininkai patvirtino, kad vykdyti projekto neatsisakoma, bet dėl krizės ir jos padarinių šis momentas atidėtas neribotam laikui”, – tik tiek teigė galinti pakomentuoti investuotojų atstovė Indra Mockevičienė. Anot pašnekovės, šiandien taip pat sudėtinga prognozuoti, kiek ir ar apskritai bus koreguojamas pirminis projekto variantas.
„Kadangi detalusis planas nebuvo iki galo suderintas, šiandien jau reikėtų viską derinti iš naujo, galbūt atsirastų ir tam tikrų keitimų”, – šykščiai apie investuotojų planus kalbėjo I.Mockevičienė.
Bent jau prieš keletą metų pristatytas Vilhelmo pasažo projektas sulaukė prieštaringų specialistų vertinimų.
Romualdas Gailius, Klaipėdos architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys:
– Projektas buvo svarstomas pačiais bendriausiais bruožais. Matėme, galima sakyti, grubią jo versiją. Tačiau iškilo daug diskusijų, nes situacija – gana komplikuota ir atsakinga. Pirmiausia – koks turėtų būtų buvusio bravoro Šaulių gatvėje likimas? Kalbėta apie tai, kad svarbiausias šio kvartalo elementas neatsiejamas nuo visos teritorijos, jo likimą reikia spręsti vienu kartu. Taip pat iškilo klausimas, kas darysis teritorijoje tarp Šaulių, S.Daukanto, Herkaus Manto gatvių ir Lietuvininkų aikštės, kalbant apie transporto, pėsčiųjų srautus. Šie dalykai tada nebuvo sprendžiami. Taip pat, kiek pamenu, užkliuvo itin persipynę nuosavybės reikalai. Galima paminėti kad ir įvairius kioskelius S.Daukanto gatvėje priešais teismo pastatą. O šiuo atveju visą šį kampą reikėtų tvarkyti kompleksiškai. Buvo kalbama net apie tai, kad reikėtų įrengti stiklu dengtą pasažą. Gal ir nieko sumanymas, sunku pasakyti, kas iš to būtų išėję. Tačiau apskritai projektą vertinu gana skeptiškai, tokio monstro, mano supratimu, kažin ar reikėtų. Mūsų sąlygomis nelabai realu, kad jis išgyventų ir komerciškai atsipirktų. O labiausiai gaila nykstančių visuomeninių erdvių – prieš buvusį „Kapitolijaus” kino teatrą vienas skverelis jau buvo sunaikintas.
Lina Bieliauskaitė
Šaltinis: "Klaipėda"
Vis ryškesnius kontūrus įgaunanti Klaipėdos arena gerą toną užduoda ir aplinkinių statinių šeimininkams.
Jau šiemet nemažų permainų turėtų sulaukti šiandien tik vyresnės kartos klaipėdiečių atmintyje išlikęs buvęs kino teatras „Aurora”.
Kaip planuojama, pavasarį turėtų startuoti gamtos ir žmonių nuniokoto pastato Nemuno gatvėje rekonstrukcija, o ilgainiui šalia jo iškils aštuonių aukštų viešbutis.
„Dveji metai, kai tam ruošiamės ir vis kas nors sutrukdo – tai vieno popieriuko pritrūksta, tai kito. Vis dar dedami paskutiniai parašai dėl paramos, finansavimo, bet jau viskas eina į pabaigą”, – teigė projektą plėtojančios bendrovės direktorė Jolanta Tumienė.
1953 m. iškilęs „Auroros” pastatas, pašnekovės teigimu, bus restauruotas ir rekonstruotas, išsaugant vizitinę jo fasado kortelę – kolonas bei kitas autentiškas detales.
„Mėginsime atkurti visa tai, kas buvo”, – tikino J.Tumienė.
Buvusiame kino teatre planuojama įrengti 973 kv. m ploto konferencijų ir kultūros renginių centrą, pašnekovė neatmetė, jog čia prireikus bus galima demonstruoti ir filmus.
Senasis pastatas bus sujungtas su šalia naujai pastatytuoju – turistinės klasės 144 kambarių viešbučiu.
Projektą, kurio bendra vertė apie 17 mln. litų, dosniai finansuoja ES fondai – iš jų bus skirta beveik 9,3 mln. litų paramos. Jei darbus pavyks pradėti, kaip suplanuota, šių metų kovą, projektą ketinama įgyvendinti iki ateinančių metų rugsėjo.
Lina Bieliauskaitė
„Klaipėda”
Šaltinis: http://klaipeda.diena.lt/naujienos/miestas/verslas-politika/buvusiam-kino-teatrui-aurora-ausra-nusvis-pavasari-327483
„Labai gerbiu lietuvį už jo darbštumą ir drąsą, bet kartais atrodo, kad užsidarymas jį slegia ir verčia galvoti ne apie kokybišką šiuolaikišką darbą, o apie emigraciją. Užuot atsivėrę ir bendravę su pasauliu puolame į kraštutinumus – arba dirbame čia užsisklendę, arba emigruojame”, – sako uostamiesčio architektas Vaidotas Dapkevičius, visai neseniai grįžęs iš kelių mėnesių stažuotės Venecijoje.
Galimybę pasidalyti patirtimi su italais klaipėdiečiui atvėrė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos projektas, laimėjęs finansavimą pagal Leonardo da Vinci mobilumo programą. Iš viso į Italiją, Norvegiją, Daniją trumpalaikėms bei ilgalaikėms stažuotėms turėtų išvažiuoti 16 architektų, kurių dauguma – klaipėdiečiai.
V. Dapkevičius – vienas iš pirmųjų. Jam nusišypsojo laimė išvykti ilgalaikėn stažuotėn į Veneciją. Šį miestą jis aplankė jau ketvirtą kartą, bet pirmąsyk apsistojo ilgesniam laikui – anksčiau yra tekę važiuoti į bienales.
Dar praėjusią vasarą architektas, dalyvaudamas Vilniuje vykusiame seminare, susipažino su Venecijos universiteto architektūros profesoriumi. Užsimezgęs bendravimas labai padėjo ieškant kontaktų stažuotei – profesorius supažindino su savo kolega, vadovaujančiu vienai architektūros įmonei Venecijoje. Per vasarą buvo sudėliota vizito programa, ir rugsėjį V. Dapkevičius išvyko į Italiją.
Vietoj amerikietiškos – europietiška
Įmonė, kurioje klaipėdietis sėmėsi patirties, yra nedidelė, tačiau aktyviai dalyvauja įvairiausiuose architektūriniuose konkursuose ne tik pačioje Italijoje, bet ir užsienyje. Pasak V. Dapkevičiaus, jos vadovas – universiteto profesorius, kurį ypač domina eksperimentų bei tyrimų sritis. Praktinė architektūra sudaro tik dalį įmonės veiklos.
Tris mėnesius, kuriuos V. Dapkevičius praleido Venecijoje, italai dirbo su trimis architektūriniais darbais. Du iš jų – konkursai Etiopijoje (Afrika) ir Serbijos sostinėje Belgrade. Trečiasis, prie kurio plušo ir pats V. Dapkevičius – Abu Dabio miesto (Jungtiniai Arabų Emyratai) bendrojo plano ateities vizija.
Oficialiai patvirtinta urbanistinės plėtros vizija, kuria šiuo metu naudojasi Abu Dabis, buvo parengta amerikiečių ir, anot V. Dapkevičiaus, yra gana amerikietiška.
„Tačiau ten miesto vadovai į šiuos dalykus žiūri gana lanksčiai ir priima įvairius pasiūlymus. Mūsų įmonės vadovas sugalvojo padaryti tokią viziją ir pateikti Abu Dabiui – ne konkursui, ir apskritai ne dėl pinigų. Tiesiog pasiūlyti variantą, kuris akcentuotų darnaus, kompaktiško miesto prie vandens pranašumus”, – sakė jis.
Dirbdami architektai išanalizavo ne tik paties Abu Dabio, bet ir kai kurių kitų pasaulio miestų, turinčių apie 3 mln. gyventojų, urbanistinę struktūrą (planuojama, jog tiek žmonių gyvens Abu Dabyje 2030 metais), kuriems ir ruošiamos plėtros vizijos. Ant architektų stalo pateko Romos, Kuritibos (Brazilija), Džaipuro (Indija), Adis Abebos (Etiopija) bei kitų miestų planai.
„Amerikos miestai – labai nekompaktiški. Pavyzdžiui, Sietlas – labai ištęstas, ta pati žmonių masė užima kur kas didesnę teritoriją nei senuosiuose Europos miestuose, kurie formavosi iš nemotorizuoto žmogaus požiūrio taško. Abu Dabis su savo amerikiečių paruošta vizija pretenduotų būtent į amerikietiško miesto modelį”, – sakė V. Dapkevičius.
Buvo išanalizuoti ir skirtingų miestų centrai – Niujorko Manhetenas, San Francisko centrinė dalis ir kt. Prieita prie išvados, kad miestų centrai tankūs net Amerikoje, taigi ir Abu Dabį siūloma tankinti – tam, kad žmonės, gyvenantys šiame mieste jaustųsi bendruomeniškesni. Be to, anot V. Dapkevičiaus, tankesnis miestas, ypač atšiauriomis dykumų sąlygomis, yra efektyvesnis ir energetiniu požiūriu.
Klaipėdietis ir kolegos italai savo darbe akcentavo sąsają tarp miesto, dykumos ir vandens, gyvenimą viešosiose erdvėse, judėjimą daugiau naudojantis visuomeniniu transportu. Abu Dabiui ir bus teikiama tokia Europos miestų dvasia alsuojanti vizija, prieš tai dar įvertinta ir vokiečių energetikų.
Pasak V. Dapkevičiaus, manoma, jog šie metai teikti pasiūlymams yra ypač palankūs todėl, kad Abu Dabis laukia daugybės investicijų. Be to, per pasaulį persiritęs nekilnojamojo turto bumas šiuo metu verčia peržiūrėti ateities planus ir atsargiai vertinti pernelyg intensyvią plėtrą.
Klaipėdai trūksta tankumo
Tris mėnesius Venecijoje praleidęs V. Dapkevičius prisipažįsta, jog pavyko sau paneigti mitus, kad esame atsilikę.
„Kai kurių dalykų teko ir man juos pamokyti”, – šypsosi jis.
Ypač klaipėdietį žavėjo tai, kad teko daug dirbti su idėjomis bei koncepcijomis, diskutuoti bei analizuoti šiuolaikinius pastatus, urbanistines vizijas. Kai kuriuos dalykus būtų galima pritaikyti ir Klaipėdai.
„Pavyzdžiui, Venecija dėl savo kultūrinės reikšmės yra gana konservatyvus miestas. Kartais iš pačių italų išgirsdavau, kad jie norėtų, jog kai kuriose miesto vietose būtų galimybė atsirasti naujai architektūrai. O dabar elgiamasi konservatyviai – tik restauruojama ir rekonstruojama, o naujų formų nėra”, – pasakojo V. Dapkevičius.
Tačiau įdomu tai, kad visiškai šalia, Venecijos įlankoje, gausu salų, kurios atrodo visiškai kitaip. Lido saloje – kur kas naujesni viešbučiai, apstu pramogų, joje vyksta Venecijos kino festivaliai.
„Ten – visiškai kitoks gyvenimas, kitokia atmosfera. Čia – istorija, o šalia – šiuolaikiniai, modernūs dalykai. Klaipėdoje galėtų būti taip pat – nereikia visko vienodinti”, – svarsto V. Dapkevičius.
Anot architekto, Klaipėdai trūksta kokybiškesnės, tankesnės urbanizacijos, yra dar daug neišplėtotų, nepanaudotų erdvių, bet plėtra jau keliasi į pakraščius.
Projektinė veikla vykdoma gavus Europos sąjungos paramą pagal Mokymosi visą gyvenimą programą, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Šaltinis: Vakarų ekspresas (2011-01-17), Giedrė Norvilaitė