VANDUO IR ARCHITEKTŪRA: JUODKRANTĖS GINTARO MUZIEJUS
Vilniaus Gedimino technikos universitetas
Architektūros fakultetas
Magistro baigiamasis darbas
Studentė: Neda Šiaulianskaitė
Projekto vadovas: Lek. Šarūnas Petrauskas
PROJEKTUI AKTUALI TEORINĖ MEDŽIAGA
Vanduo nuo senų laikų išlieka esminis architektūros elementas, nuolat darantis įtaką pastatams. Jo poveikis ne tik estetinis, bet ir esminis – tiek stovintis, tiek tekantis vandens srautas praturtina pastatus, leisdamas pastatams išsiskirti vizualiai, ir suteikia jiems gyvybingumo jausmą. Nepaisant to, pastebima, kad vandens vengiama ir jis ribotai naudojamas, ypač pastatuose ir urbanistinėje terpėje. Vanduo kartais yra suvokiamas kaip potenciali grėsmė, sukelianti potencialius neigiamus efektus pastatuose ir aplinkoje, kitaip tariant, aplinkoje esami pastatai dažnai turi destruktyvų santykį su vandeniu. Šis vandens trūkumo požiūris, nepaisant jo esminės reikšmės, riboja kūrybiškumo ir funkcionalumo galimybes architektūroje. Architektūra, ignoruodama vandens potencialą, praranda galimybę kurti erdves, kurios būtų ne tik gyvybingos ir patrauklios, bet ir pasižymėtų efektyvia, tvaria ir žmogui pritaikyta vandens naudojimo strategija. Vietos aplinkoje nėra ieškoma naujų būdų, kaip kurti harmoningą dermę tarp statinių ir vandens. Projektą įkvėpė kitų architektų projektai, kuriuose vanduo veikė kaip pagrindinis elementas architektūroje, vandens reikšmę skirtinguose epochos laikotarpiuose, rekreacinių vandens erdvių įvairove Lietuvos miestuose.
Architektūroje, vanduo ne tik suteikia gyvybę ir estetiką, bet ir skatina harmoniją su gamta. Tai išskirtinis elementas, kuris gali keisti erdves, jų funkcijas. Vanduo sukuria tą subtilų ryšį tarp pastato ir gamtos, suteikia atviresnę, gyvybingą ir sukuriamą erdvę, leidžiančią žmonėms jausti ryšį su aplinka. Tai yra kuriamasis veiksnys, simbolizuojantis gyvybę, judrumą ir nuolatinę kūrybingumo būseną. Tai taip pat skatina žmogaus bendravimą su gamta, didina gyvenimo kokybę ir leidžia sukurti įspūdingas bei inovatyvias erdves, paverčiančias pastatus gyvuojančiais ir dalyvaujančiais. Projekte atsižvelgta į nagrinėtas vandens formas, judėjimą, spalvas, atliktus eksperimentus su vandens kietąja formą – ledu. Eksperimento metu atrastos įdomūs formų lūžiai, kontūrai arba netikėtas struktūros trapumas tapo įkvėpimo šaltiniu projektuojant nestandartinius pastatus ir pritraukiant dėmesį dėl jų unikalumo ir originalumo, pastatus priartinti labiau prie gamtos, prie vandens.
PROJEKTINIAI SPRENDINIAI
Analizuodama šiuolaikinias vandens ir architektūros dermes, neabejotinai ieškojau teritorijos, kurioje galėtų dominuoti vandens telkiniai ar jos krantus skalauti jūrą. Teritoriją pasirinkau istorinėje ir unikalioje vietovėje – Kuršių Nerijoje, Juodkrantėje, šalia Gintaro įlankos. Ši aplinka patiria unikalų vandens reiškinį, kuris yra pastovus visose metų sezonuose- sezoninis lietus, sniegas bei yra nuolat apsuptas Kuršių marių. Toks gausus ir pastovus vandens elementas teritorijoje, kuria palankią terpę, skatinančią ne kovoti prieš vandenį, o kurti ir panaudoti jo teikiamas galimybes. Kuriant aplinką, apsuptą vandens, kuriame vanduo yra pagrindinė tema, galima sukurti architektūros koncepcijas, atspindinčias harmoniją tarp vandens ir pastatų. Tai suteikia galimybę eksperimentuoti su architektūros formomis ir medžiagomis, susiejant pastatus su vandens elementu, siekiant sukurti unikalias erdves, kuriose vanduo tampa ne tik natūraliu aplinkos elementu, bet ir kūrybinės ir estetinės inspiracijos šaltiniu architektūrai.
Mano siūlomas projektas – Gintaro muziejus, kuris iš naujo iškeltų vietovę, kuri gyvavo gintaro aukso amžiuje, pabrėžtų vietovės istorinę dalį bei sukurtų kultūrinę/rekreacinę vietą lankytojams iš visos Lietuvos. Vietovę sudarytų kuriamos ekspozicinės, rekreacinės, pažinimo ir apžvalgos erdvės, šalia planuojama mažųjų laivelių prieplauka. Inspiracija architektūriniai išraiškai tapo gintaras, kurį šimtmečius skalavo įlankos vanduo. Gintariniai tūriai lyg iš naujo iškyla iš gelmių, pasakodami šios vietovės istoriją ir reprezentuodami gintaro muziejų. Gintariniai tūriai vaizduojami neglūdinti, nepaliesti žmogaus, tik gamtos paveikti ir sukurti mineralai. Šie mineralai apgaubiami kuršių nerijos architektūra, siekiant išlaikyti vyraujančią architektūrinę išraišką. Pagal gintaro formos lūžius pritaikomi stogų nuolydžiai, sukuriama unikali architektūrinė išraiška, inspiruota gintaro, kuris lieka slypėti tūrių viduje. Žmogus gali ne tik pažinti ir pamatyti gintarų spalvų diapazoną ir juose slypinčius inkliuzus ekspozicinėse erdvėse, bet ir esant atviroje gamtoje, sukurtoje muziejaus aplinkoje. Komplekso vieta parinkta nagrinėjant istorinius brėžinius, kuriuose buvo matomi buvusieji gintaro kolonijos statinių vietos, bei atsižvelgiant į dabartinį vyraujantį užstatymą su gyvenamąją-kurortinę paskirtimi. Gintarinių tūrių dydžiai parinkti siekiant susilieti su esamu gyvenvietės dominuojančiu užstatymu, o kiekvienas tūrio aukštis parinktas pagal būsimą paskirtį. Aukščiausias tūris parinktas rytinėje sklypo dalyje, kuris galėtų veikti ne tik kaip muziejinė paskirtis bet ir kaip švyturys prieplaukos dalyje.
Gintariniai tūriai glausdamiesi vienas prie kito, sudaro neatitraukiamą žiedą, kurį pratęsia pontoninis apskritimo formos tiltas. Siekiant tiesiogiai sujungti gintaro įlankos gatvę su prieplauka, projektuojamas kitas tiltas virš vandens, taip siekiant atskirti judėjimo srautus ir suteikti lankytojui skirtingą vandens emociją. Pavyzdžiui, apskritimo formos tiltas leidžia lengvai prieiti prie vandens telkinio, yra lengvos struktūros, judant tiltu galima jaustis lyg vaikštant ant vandens paviršiaus, patirti besikeičiantį kraštovaizdį kaip begalinę panoraminę kompoziciją ir tuo pačiu metu patekti į socialinio bendravimo erdvę su kitais žmonėmis. Einat centre esančiu tiltu, galima patirti skirtingą emociją per kylančias ir leidžiančias rampas. Pačiame vidiniame žiedo baseine, numatomi kraštovaizdžio elementai – plaukiojantys rekreaciniai plaustai su dirbtine žolės danga ir gintarų ekspozicijomis. Prieplaukoje projektuojama sutvirtinta pakrantė, pirsai, plaustai, nedidelio aukščio poilsinės terasos su vaizdu į Gintaro įlanką. Projektą apima : muziejus, restoranas, registratūra, administracinės patalpos, suvenyrų parduotuvė, baidarių saugykla su rekreacinės įrangos nuomos punktu, prieplaukos statinys su lauko kavine, kuriamos viešos erdvės. Prieplauka galėtų talpinti iki 24 mažųjų laivelių, žvejų laivų ar jachtų. Projektas apima apie 2000 kv m.
KONSTRUKCINIAI SPRENDINIAI
Statiniai planuojami ant statyti ant plokštuminių kitaip dar vadinamų „plūduriuojančių” pamatų, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas priėjimas prie vandens nepaisant svyruojančio vandens lygio, kuris, priklausomai nuo gruntinio vandens lygio ir kritulių, gali skirtis iki 2 metrų. Ant žeminės dalies pastatas (prieplaukos statinys) statomas ant polinių pamatų. Visų statinių konstrukcija sudaryta klijuotų medinių sijų ir dalis iš betono. Klijuotos medinės sijos leidžia peržengti daug didesnius atstumus nei tradicinės medienos sijos, todėl yra tinkamos didelėms atviroms erdvėms be papildomų atramų. Taip pat tinkamos gaminant sudėtingos geometrijos sijas, kurios pritaikomos unikaliems dizaino sprendimams, estetiškiau atrodo interjero sprendimuose. Betonas naudojamas neuždūminamose laiptinėse.
Apvaliam tiltui ant vandens naudojamas – pontoninis tiltas. Pontoninis tilto kontsrukcija – plūduriuojantys pontonai arba plūduriuojančios platformos. Šio tilto privalumas, kad kylant vandens lygiui, kyla ir tilto struktūra, o žiemos sezonu, ledo struktūra nesunaikina ir nepažeidžia formos.
APIBENDRINIMAS
Projektuojant Kuršių nerijoje, Juodkrantėje, svarbu tinkamai atrasti šiai vietovei reikalingą funkciją, kuri neužgožtų vietovės unikalumo, o suteiktų jai gyvybės. Reikia atsižvelgti į vietovės istoriją, unikalumą, kraštovaizdį, saugomus kultūros paveldo objektus ir vietovės užstatymą.
Gintaro muziejus pasirodė tinkamiausias projektas Juodkrantėje, nes jis išryškina vietos istoriją ir susieja vietovės „auksą” – gintarą – su Kuršių nerijos kraštovaizdžiu bei meninio tyrimo įkvėptomis formomis. Visi šie aspektai, kartu su gintaro akmens unikalumu, paskatino kurti šiuolaikišką muziejaus architektūrinę išraišką, kuri galėtų tapti nauju Juodkrantės traukos centru.
.jpg)
Miesto reiškinys toliau keičia pavidalą augant žmonių mobilumo ir nuotolinių mainų galimybėms. Priemiesčių drieka, jų aglomeracijos užima vis didesnę dalį kraštovaizdžio, kur istoriniai ar geografiniai miestų branduoliai gali ir nebebūti tankiausiai užstatytos, ar intensyviausiai lankomos vietos. Tačiau urbanizuotų vietovių skirstymas į miestus tebėra patogus ir reikalingas. Norima, kad miestai būtų atpažįstami ir saviti, tam dedamos didelės pastangos ir investicijos puoselėjant savitą architektūrą ir paveldą, todėl tai verta aptarti.
ARCHITEKTŪRA
Sprendžiant iš dažniausiai sutinkamų Klaipėdos atvaizdų, mieste stipriausiai paveikus stebėtojui yra persipinantys uosto ir miesto vaizdai. Tik uostamiestyje architektūrą papildo ir nuolat keičia laivų siluetai ir techniniai įrengimai. Tokie miestovaizdžiai yra nepabostantys, jie ypatingai geidžiami, tapomi ir fotografuojami. Net miesto bendrojo plano koncepcijoje skelbiama, kad „pagrindinė miesto idėja yra uosto ir miesto sąveika ir jos teritorinė išraiška“. Galima būtų teigti, kad uosto ir miesto sąveikos nulemti miestovaizdžiai ir yra toji architektūrinė Klaipėdos miesto vizija (tiek praeities, tiek ateities). Trokštame matyti taip urbanizuotą aplinką, kad joje vis pasikartotų uosto įrenginių, laivų, ar atviro vandens motyvas. Pokario metais uostą atribojus nuo miesto tvoromis, miestiečių nepasitenkinimo ir miesto – uosto konflikto nuotaikos užsitęsė dešimtmečius. Tai slegiantis ir auginamą gerovę nuodijantis fonas, kurį verta neatidėliojant keisti. Kitų Baltijos jūros uostamiesčių situacija patrauklesnė, kaip rodo net Liepojos, ar Talino miestų pavyzdžiai, jų platinami vaizdai, todėl augantis skirtumas ir atsilikimas slėgs vis labiau.
|
|
|
|
Krantinė Talino Noblessner kvartale (https://noblessner.ee/) |
Krantinė Klaipėdoje (https://wikimapia.org/) |
Viešos erdvės (vietos) pirmiausia informuoja stebėtoją apie vietovėje priimtus kokybės standartus Šių vietų tvarkymas ir naudojimas atspindi visuomenės santykį su vietos kultūros paveldu, su skirtingais žmonių poreikiais, su gamta ir pan., t. y. miestiečių santykius su aplinka ir savimi. Erdvių kokybė pasakoja ir praneša stebėtojui daugybę informacijos, todėl svarbu investuoti ne tik į jų techninės būklės gerinimą, bet ir architektūrinę kokybę, pildant prasmėmis ir monumentalaus meno kūriniais. Besibaigiant prievartinės ideologijos epochai Klaipėdoje buvo sukurta erdvių, kuriose meniniai akcentai, nors ir būdami stiprios išraiškos, surasdavo subtilų santykį su erdve, užleisdami joje svarbiausią vietą lankytojams. Taip vykusiai sumeistrauti Teatro, Donelaičio, M. Mažvydo (lietuvininkų), H. Manto, Vaidilos ir Bilduko skverai ir aikštės. Nuvilia, kuomet naujai tvarkomose vietose meninio akcento „per daug“ (erdvė jam per maža), kaip paminko Arka, ar Vydūno skvero atveju, arba meninio kūrinio nėra visai, tik dekoratyvus dizainas, kaip Danės skvero, ar būsimos Atgimimo aikštės atveju.
Svarbiausi miestą reprezentuojantys objektai – viešieji statiniai (valdymo, kultūros, sporto ir pan.), taip pat yra orientyrais. Tai geografiniai kelrodžiai teritorijose, taip pat – vertybiniai ir kokybės orientyrai. Svarbiausių objektų architektūra įsimena plačiai ir ilgam. Utilitarūs, be savitumo bruožų viešieji statiniai praneš apie menką pagarbą šių pastatų ir vietų naudotojams, svečiams ir aplinkai. Svarbiausius objektus naudinga pabrėžti skiriant svarbias vietas miesto audinyje, tuomet abi aplinkybės gali pastiprinti vienas kitą ir įspūdį stebėtojui. Tokių objektų ir jiems tinkamų vietų skaičius visada yra ribotas, o pasirinkimų pasekmės ilgalaikės. Optimizuojant, paprastinant tokius objektus, jų veiklos vietas (pvz. centrinio pašto, teismo ir pan.), paprastinamas iki prastinimo pats miesto įvaizdis. Tokia pačią skriaudą gali daryti „tipinių“ objektų iš kitų miestų kartojimas, net jei siūlomas dovanai. Renkantis sprendimą svarbiausiems pastatams, naudinga, todėl svarbu rinktis matant ir gebant įvertinti alternatyvas, o toks ir yra architektūrinio konkurso kelias. Teisė pasirinkti taip pat nurodo, kam priklauso galia ir valdžia. Atviri, demokratiški konkursai parodo visuomenės nuomonės svarbą. Ydinga praktika, kuomet sprendimų priėmėjai nežinomi, kuomet svarbių pastatų, aikščių ir pan. architektūrą renka beasmenė administracija ar tik viešųjų pirkimų specialistai. Geram rezultatui reikalingas statytojas, jo asmeninė atsakomybė kontrolė, taip pat meninės idėjos konkursai, kuriuose būtų kvalifikuotai vertinama siūlomų sprendinių kokybė.
|
|
|
Klaipėdos miesto istoriniai raudonų plytų viešieji pastatai (https://www.google.com/) |
Kiekvienam laikmečiui ir kartai turėtų būti galimybė perduoti savo kūrybos patirties pėdsaką ateičiai, taip auginama pilnavertė kultūra. Klaipėdoje galima įžvelgti egzistavus tradicijai skirti ypatingą dėmesį viešiesiems pastatams (pvz. įspūdingi pašto, teismo, kareivinių pastatai). Tokią tradicija verta būtų tęsti. Nuo XX a antros pusės architektams buvo pavykę Klaipėdos miestui suteikti „raudonų plytų miesto“ viziją. Idėją kompromitavo neatsparios klimatui, prastos kokybės medžiagos, vėliau jau dirbtinai brukama tiesiog raudona spalva bet kokiai apdailai. Naudinga, todėl svarbu, kad medžiagos būtų pasirinktos racionaliai, ilgai tarnaujančios. Kokybiškų raudonų plytų architektūra nepraranda žavesio ir gali likti architektūrinės vizijos dalimi.
Kokybiškai architektūrai svarbus aspektas, kad net meniniai sprendimai būtų racionalūs. Jie turėtų būti grindžiami realiais poreikiais. Klaipėdos miestui nėra tekę ypatingai klestėti, todėl nėra iššaukiančios architektūros pavyzdžių, nėra tokių statinių statybos ir priežiūros tradicijos. Ateities augimo perspektyvos miestui taip pat santūrios. Tam tikras architektūrinių sprendimų ir dizaino santūrumas, „praktiški“, patogūs eksploatuoti, tačiau techniškai ir estetiškai išbaigti sprendimai galėtų būti tęsiamu ir siekiamu Klaipėdos architektūrą reprezentuojančiu bruožu.
Klaipėdos architektų bendruomenė nuolat primena, kad meninės idėjos, architektūriniai konkursai yra patikrinta priemonė anksčiau pamatyti sprendimų alternatyvas, kol pakeitimai dar įmanomi ir pasirinkti geriausią iš alternatyvų. Tokie konkursai yra svarbi krašto kultūros dalis, kuomet ieškoma ir kuriamas ryšys tarp egzistuojančios, paveldėtos tikrovės ir ateities galimybių. Urbanistinių kompetencijų centras galėtų būti geriausia institucija, kaupianti tokių konkursų organizavimo ir rezultatų vertinimo patirtį. Tokio centro vykdoma švietėjiška veikla tarnautų statytojams, architektams, kitiems miesto kūryboje dalyvaujantiems, kad jie geriau suprastų bendrus, šiam miestui svarbius ir būdingus lūkesčius, tokiu būdu formuojant miesto architektūros savitumo bruožus.
PAVELDAS
2024 m. pradžioje Klaipėdoje vešėję Elbingo miesto savivaldybininkai, architektai pristatė Elbingo senamiesčio architektūrinę viziją, architektūrinės kūrybos metodą, pavadinimu „Retroversija“. Ten sprendžiama karo sugriautų pastatų atstatymo problema, aktuali ir Klaipėdai.
Elbingas buvęs pirkliais turtingas miestas, karo metu tapo beveik visiškai sugriautas. Lenkijoje netrūko miestų, kuriuos reikėjo atstatyti skubiau, todėl Elbingo senamiesčio vietoje atsiradusi dykra išbuvo iki praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio, kuomet vietos Paminklų inspektorės pastangomis buvo suformuluota koncepcija, pagrindžianti naujos statybos senamiestyje galimybes. Valstybės lėšomis atlikus išsamius tyrimus, buvo pakviesti privatūs investuotojai, iškeliant sąlygas, kad naujų statinių vietos ir dydžiai tiksliai atkartos buvusio užstatymo kontūrus. Tuo tarpu architektūrai buvo duota laisvė interpretacijoms senoviškumo tema. Metodiškai tai atrodė visiškai teisinga. Tačiau dabar rezultatai vertinami nevienareikšmiai.
Dalies meno kritikų nuomone, rezultatai paneigė teorines prielaidas. Istoriškai atrodančios detalės imtos tiražuoti mechaniškai, maišant stilius, padarant architektūrą tokia pat pasikartojančia ir nuobodžia, kaip prieš tai paveldo saugotojų supeiktoji modernistinė architektūra. Pagrindine visos koncepcijos nesėkme tapo sąmoningas atsisakymas fasadų piešinyje (dizaine) atkurti autentiškai buvusių detalių kopijas ar jų išdėstymą, net egzistuojant gausiai ankstesnių fasadų ikonografinei medžiagai. Motyvuojama buvo tuo, kad stebėtojas negali būti klaidinamas dėl detalių autentiškumo, jis turi suprasti, kad mato istorinių formų įkvėptos, bet naujos kūrybos rezultatą. Tačiau taip pastatai tapo neapibrėžiamo, arba „jokio“ stiliaus. Gyventojams tokia architektūra netapo sava, ir toliau nepadeda tapatintis su miesto istorija, su vieta. Jų aplinka tapo nenatūralia, lyg fantastinio kūrinio dekoracija.
|
|
|
|
Elbingo senamiestyje pastatytų namų pavyzdžiai (https://ochronazabytkow.nid.pl) |
|
Kritiškai vertinant „retroversijos“ metodo rezultatus, kaip toliau prastėjančius, daroma išvada, jog senamiesčio istorinės ir kultūrinės reikšmės išsaugojimas įmanomas tik pristatant visą laikmečių ir stilių įvairovę, t. y. gretinant pastangas tiksliai restauruoti svarbiausius (įvaizdį formuojančius) pastatus, vietomis atkuriant prarastus tik esminius buvusio architektūrinio landšafto elementus (net jei tenka apsiriboti fragmentais, detalėmis), su pastangomis kurti naują, kokybišką, istorijos inspiruotą dizainą ir modernią architektūrą.
Klaipėdos miestui praeityje nesusiklostė užaugti tiek, kad pastatai jo istorinėje dalyje atitiktų dabartinio miesto dydžiui ir reikšmei keliamus lūkesčius. Saugomi išlikę foninio užstatymo, utilitarios architektūros nameliai, tuo tarpu miesto dabartinis didmiesčio statusas ir galimybės jau diktuoja greta statyti didelius, išraiškingus pastatus. Klaipėdos istorinėje dalyje susiklostė įvairiausių pastatų dydžių ir reikšmių mišinys, iš kurio pašalinti čia buvę sunkiasvoriai miesto identitetą istoriškai formavę elementai (pvz. bažnyčių bokštai). Stebėtojui sudėtinga „kontekstiškumu“ įvertinti čia naujai atsirandančios architektūros integralumą, nes kontekstas yra įvairus, t. y. neaišku, koks jis. Nauji pastatai tuomet nedera nei harmonijos, nei kontrasto principu. Įdomu, kad visa ši centrinės miesto dalies įvairovė toliau kartu renka savo amžių, kuomet sulaukę „paveldo“ statuso, bus saugomi savo unikalioje, labai skirtingoje formoje, kurdami tolesnes kliūtis užstatymui keistis ir tankėti.
Bandymai įterpti abstrakčiai „istoriškai“ dekoruotus pastatus toliau didins formų ir informacinį triukšmą miesto vaizde. Bendrai palankiau yra vertinami tie pastatai ir vietos, kurie išsaugo „tikras“, toje vietoje buvusias architektūros detales (pvz. viešbutis buv. ryžių malūno pastate, apskrities bibliotekos priestatai ir pan.). Išsaugota viena kita originali detalė suteikia originalumo visam pastatui. Net jei tokiu būdu pastatai netampa labiau išraiškingais, jie geriau įsipina aplinkoje. Fragmento gali pakakti, kad užduotų naujam pastatui derantį mastelį, ritmą, medžiagas. Visu nauju statiniu bandant stilizuoti, ar įmituoti kiekvieno savaip suprastą kontekstą, rizikuojama nepataikyti. Naudingiau būtų tikras detales, išlikusias, ar atkurtas, įkomponuoti jų tikrose vietose. Autentiška smulkmena gali būti vertingesnė už didžiules brangias butaforijas. Išsaugotas, ar atkurtas fasado fragmentas, įėjimo ar įvažiavimo vieta, pakartotas langų ritmas ar siluetas gali rasti savo formų tęsinį gretimo pastato detalėse. Taip mikro lygmeniu (kuriame ir suvokiamos erdvės senamiesčiuose) galima kurti vienovės ir harmonijos oazes, išliekant sąžiningu ir savo laikmečiui, kuriant šiuolaikišką architektūrą.
|
|
|
|
Buv. ryžių malūno pastatas (www. http://uostamiescioprojektas.lt/) |
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka (https://lietuvai.lt/) |
Toks kūrybos metodas nėra naujas, jis yra senamiesčiams būdingas. Daugelis senųjų pastatų yra statyti vis perstatant jų vietoje prieš tai buvusius, perimant, integruojant dalį ankstesnio statinio. Tai lyg natūralus augimas, tokia architektūra galėtų būti vadinama „augmentine“ (nuo lot. „augmentum“- augimas), t.y. auganti. Tokia architektūra reikštų jos „išauginimą“ iš prieš tai čia egzistavusios architektūros, jos netiražuojant, neišpučiant, bet „užauginant“ panaudojus menines priemones. Miesto masteliu tai būtų vietovėje egzistavusių architektūros bruožų panaudojimas naujos architektūros kūryboje. Galima įžvelgti, kad toks kūrybos metodas buvo taikomas prieškario Klaipėdoje, kuomet architektai įterpdavo raudonų plytų mūro fragmentus ir elementus į savo kuriamus modernius pastatus. Vėlesnė raudonų plytų miesto koncepcija tai pratęsė, taigi, Klaipėdai tai būdinga. Geresnis šio seno metodo supratimas apsaugotų Klaipėdą nuo nebūdingų, klaidinančių imitacijų, palengvintų architektūrinės savasties ir patirties išsaugojimą ir tęstinumą. Auginamos architektūros metodas galėtų padėti visiems rasti subtilesnį ryšį su miestu ir vieta, kuriame kuriama, investuojama, padėtų sutaikyti paveldo apsaugos ir darnaus vystymo prioritetus, leistų miestui tankėti ir vystytis, nešvaistant jo riboto ekonominio ir demografinio potencialo naujų teritorijų urbanizavimui.
Pravartu išmanyti, kokia architektūra, jos detalės yra būdingos vietai ar objektui, kad naujiems kūrėjams ši informacija būtų pasiekiama ir suprantama. Klaipėdos senamiesčio detales rinko ir tyrė vietinės restauratorių dirbtuvės, dabar ši medžiaga pabirusi archyvuose, sunkiau randama. Laiko ir dėmesio stygius, skurdina naujus projektus. Visuomenei pripažįstant, kad senamiesčiuose yra jai svarbios vertybės, reikalinga, kad būtų vėl skiriamos lėšos tyrimais, informacijos atnaujinimui. Be paveldosaugos biurokratų, reikalinga praktinė restauratorių veikla, dirbtuvės, galinčios operatyviai suremontuoti, išsaugoti svarbias detales nuo išnykimo.
Klaipėdos architektų bendruomenė ėmėsi iniciatyvos surinkti ir išleisti Klaipėdos senamiesčio detalių katalogą. Tai ne tik pastanga išsaugoti Klaipėdos miesto architektūros sąvastį, bet ir galimybė įnešti savo kartos indėlį į bendrą kultūros lobyną. Numatytasis urbanistinių kompetencijų centras taip pat reikšmingai prisidėtų prie tyrimų ir kūrybinės išminties sklaidos.
Išvados:
– Miesto savitas, atpažįstamas vaizdas yra pageidaujama savybė, kurį verta puoselėti profesionaliai, stiprinant teigiamas puses. Savitu bruožu gali būti ne vien triukšminga architektūra, bet ir jos savitas santykis su egzistuojančia aplinka, sąlygotas objektyvių, mieste pasikartojančių aplinkybių, egzistuojančių apribojimų.
– Klaipėdos miestas patiria demografinių ir ekonominių iššūkių, kad atlieptų keliamus lūkesčius išlikti patraukliu kitų panašių miestų kontekste, todėl svarbu, kad čia būtų stiprinamos žinios apie miestą t. y. būtų investuojama į urbanistines kompetencijas. Architektūros sėkmei svarbu ne tik architektams, bet ir objektų statytojams suprasti ir prisiimti atsakomybę už rezultatus.
– Meninių idėjų, architektūriniai konkursai išlieka geriausias būdas alternatyvoms įvertinti ir išrinkti, kol dar pakeitimai įmanomi, geriausias būdas miesto savitumui puoselėti. Tokių konkursų organizavimo gebėjimus verta ugdyti urbanistinių kompetencijų centre.
– Verta visuomenės lėšomis puoselėti ir skatinti pažinti vietos architektūros ypatybes, kad nauja architektūra istorinėje aplinkoje galėtų kokybiškai išaugti iš paveldėtosios, kuriant savitą kultūrą, naujas jos turinio išraiškas.
LASKAO Valdybos pirmininkas
Architektas Mantas Daukšys
Panaudota literatūra:
– Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis. Eglė Navickienė, Vilnius, Technika, 2006
– Retroversion in Elbląg – an attempt at a critical assessment of the tendencies in the reconstruction of historic towns. Maurycy Hadrian Domino, 2019 m. https://ochronazabytkow.nid.pl/wp-content/uploads/2019/08/OZ_1-2017_04_Domino.pdf
Miestas yra sudėtingas ir brangus žmonių išradimas, kuris kinta, pokyčius galima įtakoti. Miestą verta tirti, apie jį verta diskutuoti, apmąstyti. Šiuo darbu to ir siekiama.
URBANIZACIJA
Miestų susiformavimą skatina urbanizacija – žmonių kėlimasis iš maisto gamybos vietų, kur dauguma savo poreikių patenkina patys (kaimų ir viensėdžių), į mainų vietas, kur mainomasi viskuo – gebėjimais, žiniomis, ištekliais, galimybėmis ir kt.. Natūralu, kuomet tikimasi atiduoti mažiau, mainais gaunant naudos daugiau. Didesnis miestas žada daugiau galimybių naudingiems mainams, didesnę mainomų vertybių įvairovę, t.y. traukia labiau, nei mažesnieji. Motyvai, kurie patrauktų judėjimą atgaline kryptimi yra silpnesni, todėl tokiam veiksmui reikalinga išorinė paskata.
Lietuvoje pirmoji masinės emigracijos iš kaimų banga vyko 1960-1990 m., Valstybei taikant reguliavimo priemones, buvo suformuota 10 regioninių miestų, iš kurių 5 buvo vadinami didžiaisiais. Pakeitus politinį režimą, naujų galimybių laikotarpiu Lietuvos miestai atsidūrė natūralioje konkurencijoje su pasaulio miestais. Pralaimint, netekant gyventojų, miestų patrauklumas mažėja. Vilnius, Kaunas, Klaipėda išliko gyventojų traukos, koncentracijos branduoliais dėka migracijos šalies viduje, kiti susitraukė reikšmingai (pvz. Šiauliai – trečdaliu). Nuo 2019 m. į šalį jau atvyksta gyventi daugiau nei iš jos išvyksta, tačiau tik Vilniaus miestas auga, tuo tarpu Kaunas, Klaipėda išlieka mažėjančiais, gyventojų daugėja tik juos supančiuose regionuose. Žemesnio rango miestai yra tapę tarpinėmis migracijos stotelėmis. Susirinkdami išvykėlius iš mažesnių gyvenviečių, atiduoda aktyvesnę dalį didesniems centrams. Procesas būdingas daugeliui išsivysčiusių šalių, buvusioje rytų Europoje labai ryškus. Agresijos iš rytų išvarytieji atvykėliai, teigiama, nepakeis bendros tendencijos, aktyvesnė jų dalis migruos toliau, arba atgal.
 2002 m. LR Bendrasis planas. Urbanistinis karkasas
|
 2021 m. LR Bendrasis planas. Urbanistinė struktūra
|
Klaipėdos ekonomikos varikliu vadinamas jūrų uostas patiria iššūkių dėl konfrontacijos su rytų valstybėmis, kuri dar gręsia tęstis ilgai. Demografinės prognozės rodo, kad gyventojų šalyje toliau mažės (nuo 2810 tūkst. 2022 m., iki 2200 tūkst. 2050 m.). Intensyviai vystomi ryšiai su likusia Europa (kelių, geležinkelių, oro uostų infrastruktūra), atrodo, aplenkia šalies vakarus, taip dar mažėjant šios dalies patrauklumui pagrindinių centrų atžvilgiu. Įvertinus neigiamas tendencijas, galima prognozuoti, kad Klaipėdai išlaikyti metropolinio miesto statusą gali ir nepavykti. Kaimynėse Latvijoje, Estijoje išsiverčiama ir su vienu, sostinės, metropoliu. Neįgyvendintų ankstesnių šalies planų patirtis nurodo tokią tikimybę būsiant labiau tikėtina, nei kitos. Reikalingos valingos pastangos, ambicijos ir veiksmai, kad įvyktų kitaip.
Viena identifikuotų problemų šalyje – kad miestai vis dar suvokiami politiškai, savivaldybės ribose, nors tikrovėje miestų sistemos peržengia vienos savivaldybės ribas. Yra buvę nuomonių, kad pasikeitus visuomenės santvarkai, rinka pati viską sureguliuos, tačiau tokie lūkesčiai nepasiteisino. Nekontroliuojama urbanizacija išaugina nelygybės, atskirties ir pan. problemas, kurias vis tiek tenka spręsti viešais ištekliais, tik vėliau ir brangiau. Todėl reikalingas plėtros reguliavimas, paremtas nuolatine duomenų analize ir pasekmių vertinimu. Savivaldybės architektui, jo skyriui tokia užduotis per sunki didelio miesto atveju. Priklausomybė nuo savivaldybės vadovų įtakoja sprendimus. Reikalinga gebėti veikti nešališkai, turėti specifinių žinių ir gebėjimų, kurie sukaupiami per laiką, kurių perdavimui reikalinga institucinė atmintis.
Rengiant Klaipėdos miesto savivaldybės 2021-2030 m. strateginį plėtros planą nustatyta grėsmė planams įgyvendinti – „Kompetencijos ir žmogiškųjų išteklių stoka teritorijų planavimo srityje tiek vietiniu, tiek nacionaliniu mastu“. Numatyta priemonė problemai spręsti: „Suformuotas teritorijų planavimo ir savivaldybės infrastruktūros plėtros kompetencijų centras“ iki 2025 m. Tokius centrus turi kiti du Lietuvos didmiesčiai, tai buv. „Vilniaus planas“ ir „Kauno planas“. Tai aukštos kvalifikacijos darbo vietos, čia kuriama nauda keleriopai grąžinama toms pačioms savivaldybėms, miestams ir miestiečiams. Net savivaldybei traukiantis, gyventojams senėjant, kylant gyventojų ir šalies saugumo klausimams, iššūkiai išlieka, kaip tokiam miestui išlikti patraukliu ir gyvybingu, kaip pasikeitusioms sąlygoms pritaikyti infrastruktūrą, t.y. daugėja miestų racionalaus planavimo uždavinių, reikalaujančių strateginio mąstymo ir iniciatyvus įsitraukimo. Darbo vietos pačioje savivaldybėje yra ir išliks orientuotos labiau procedūrinių klausimų sprendimui. Biurokratiška jų prigimtis trukdo ilgalaikiam kūrybingam veikimui. Tačiau tokį veikimą užtikrina atvira, todėl skaidri žmonių ir idėjų konkurencija už savivaldybės sienų, tačiau galinti vykti jos įstaigoje ir efektyviai spręsti miesto savivaldai, politikams ir administracijai kylančius klausimus, įtraukti visuomenę, siūlyti ir vertinti paprastesnių sprendimų alternatyvas pati, formuoti kokybiškas užduotis sudėtingesnių sprendimų pirkimui rinkoje konkursų keliu.
Tokio kompetencijų centro veikla, atrodo, gali grasinti savivaldybės vadovų ambicijoms spręsti plėtros klausimus mažesniame rate (nes taip atrodo efektyviau). Natūralu siekti efektyvumo, tačiau svarbu matyti ir vertinti alternatyvas ir sprendimų pasekmes. Paskutiniais dešimtmečiais buvo daug padaryta sprendimų, planavimo ir statybos projektų miesto būklei pagerinti, tačiau didesnė dalis jų sukritikuota, atsisakyta, taip ir nepradėjus vykdyti. Tokį laiko ir lėšų eikvojimą galima mažinti, sprendimų alternatyvas specialistams įvertinant ankstyvesnėje stadijoje, formuluojant ilgalaikiais miesto iššūkiais pagrįstas urbanistinės plėtros strategijas. Savivaldybės lyderiams vengiant ir delsiant burti gabiausius urbanistus ambicingiems tikslams, šie išstumiami į kitus, konkuruojančius miestus. Atotrūkis tarp šalies bendrojo plano tikslų (išlaikyti Klaipėdai metropolinio centro statusą) ir realybės auga. Todėl galima būtų siekti, kad silpno, bet valstybės užsibrėžto išlaikyti metropolinio centro (Klaipėdos) urbanistinių kompetencijų centro steigimu ir veikla rūpintusi ir valstybės institucija (pvz. Aplinkos ministerija), pasiūlant įtraukti ir architektų bendruomenės atstovus (kad ir stebėtojų teisėmis).
2024 m. kovo 28 d. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija narių susirinkime priėmė rezoliuciją, kurioje kviečiama Klaipėdos miesto valdymo, mokslo ir kitoms institucijoms susirūpinti Klaipėdos miesto urbanistine plėtra, bendradarbiauti, skiriant deramą finansavimą urbanistinės plėtros klausimų sprendimui, kurti ir steigti Klaipėdos miesto urbanistinių kompetencijų centrą, įgyvendinant šį Klaipėdos miesto savivaldybės strateginio plėtros plano sprendinį.
KRAŠTOVAIZDIS
Miestas yra žmonių suvokiama vietovė, kurios pobūdį nulėmė gamtiniai ir antropogeniniai veiksniai, jų sąveika. Žmonių vaizdinys apie įvairiausiais ryšiais susijusių komponentų teritorinį junginį apibūdinamas kraštovaizdžiu, o vaizdinys priklauso nuo žinių, kurias turime apie stebimus komponentus. Egzistuoja skirtingi požiūriai, didelė dalis miesto naudotojų aplinkos kokybę labiau vertina želdinių prisotinimo kriterijais, nei pastatytų objektų kokybės kriterijais, kurie nėra tokie aiškūs ir suprantami. Tačiau miesto fizinę formą nulemia būtent pastatytoji aplinka, ji formuoja žmonėms tinkamas erdves mieste, miestiškąjį kraštovaizdį (miestovaizdžius).
Urbanistikos mokslas yra nustatęs dėsningumus ir metodus, kaip erdvės žmogui mieste turėtų būti formuojamos palankiausiu būdu, atsižvelgiant į kintančius aplinkos apsaugos reikalavimus, ekonomiką, technologijas ir visa kita, kas veikia žmonių ir miesto raidą. Egzistuojanti, nors tobulinama, teritorijų planavimo praktika neskiria pakankamai dėmesio ir nepanaudoja urbanistikos mokslo pasiekimų. Jos nepakanka, kad įtakoti pastatytos aplinkos pokyčius teigiama linkme. Dažna statyba prasideda nuo pasipiktinimo, kokia ji netikėta. Reikalinga būtų aiškiau formuluoti konkretaus planavimo projekto tikslus, jų realizavimui numatomus veiksmus, resursus ir laiką. Darnaus vystymo terminija yra patogi, kad sukurti pažangaus planavimo iliuziją visuomenei. Tačiau realų būsimų statybų rezultatą mieste numatyti, pamatyti ir įvertinti geriau padeda urbanistinio projektavimo metodai. Tokiam projektavimui reikalingi didesni ištekliai, nei architektūriniam projektui – trumpiausiam keliui iki statybų pradžios. Todėl čia reikalinga papildoma miesto ambicija ir įsitraukimas, kaip ir didesnis miesto bendrapiliečių įtraukimas.
Klaipėdos miesto kraštovaizdžio tvarkymui 2015 m. buvo parengtas specialusis planas, kuriame suformuluota vizija: mieste sukurta savita miestovaizdžių mozaika, sudaryta iš teritoriniuose vienetuose kompoziciškai išbaigtų ir vizualiai vientisų struktūrų (užstatymo, susisiekimo, želdinimo) kurias toliau puoselėja ir tobulina ten gyvenančios bendruomenės, naudodamos menines tvarkymo priemones. Numatyta sprendinius detalizuoti rekomendacijomis, gairėmis. Vėliau parengta centrinės dalies apšvietimo schema, meninių akcentų dėstymo schema. Pažangiai tvarkomuose miestuose gairėmis siekiama įtakoti privačių investuotojų sprendimus ankstyviausioje stadijoje, kol alternatyvos įmanomos.
Klaipėdoje stipriausiai paveikus stebėtojui yra persipinantys uosto ir miesto vaizdai. Tik uostamiestyje architektūrą papildo ir nuolat keičia laivų siluetai ir techniniai įrengimai. Tokie miestovaizdžiai yra nepabostantys, jie ypatingai geidžiami, tapomi ir fotografuojami. Miesto bendrojo plano koncepcijoje skelbiama „pagrindinė miesto idėja yra uosto ir miesto sąveika ir jos teritorinė išraiška“. Iš čia galima būtų pasidaryti išvadą, kad uosto ir miesto sąveikos nulemti miestovaizdžiai ir yra toji architektūrinė Klaipėdos miesto vizija. Trokštame matyti taip urbanizuotą aplinką, kad joje vis pasikartotų uosto įrenginių, laivų, ar atviro vandens motyvas. Prie vandens esančias dykras pirmiausia ir verta pertvarkyti, o gamtines vertybes – apsaugoti.
Gamtos duotas kontekstas Klaipėdos miestui – būti prispaustam prie kranto. Dėl mažai išraiškingo reljefo, vertingiausi ir geidžiamiausi gamtovaizdžiai matomi pajūryje. Čia taip pat didžiausi uosto verslo interesai. Čia susikerta aukščiausios vertės gamtinio karkaso, ir įvairiausio kultūros paveldo teritorijos. Tokių teritorijų naudojimą reguliuoti apsunkina du atskiri miesto ir uosto bendrieji planai. Čia egzistuoja didžiulis poreikis toms urbanistinėms kompetencijoms, kurių net nėra kituose miestuose, jos turėtų būti ugdomos čia, Klaipėdoje. Danės upės slėnis, kiti lokalūs vandens ir reljefo dariniai urbanistinio planavimo ir projektavimo priemonėmis gali būti paversti patraukliomis alternatyvomis pajūriui, juos eksponuojant, pritaikant lankymui. Kitaip jie bus užstatomi (pavyzdys – naujausios mokyklos statyba stačiame Danės šlaite, vietoje čia egzistavusio brandaus želdyno), prarandant tokių vietų potencialą ir toliau didinant lankytojų spaudimą pajūriui. Verslui ir politikams reikalinga lengviau, greičiau pasiekti atsakingų ir kūrybingų urbanistų paslaugas, kad matyti ir priimti geriausius mokslui pasiekiamus sprendimus.
Klaipėdos miesto kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas, 2015 m. |
|
Klaipėdos miesto bendrasis planas, 2021 m. |
Klaipėdos m. 2021 m. patvirtintu bendruoju planu siekta gamtinės aplinkos ir pastatytosios aplinkos sugyvenimo klausimus išspręsti kompleksiškai ir ilgam. Tačiau sukurti ir nauji iššūkiai. Sprendiniais yra numatyta naujų vertingiausių pamario ir pajūrio miškų urbanizacija, pažymint, kad reikalinga sudaryti galimybes jai vykti „subalansuotai“. Kita vertus, iš bendrojo plano panaikinta Žiemos uosto teritorijų naudojimo konversijos siekiamybė, nors daugelį metų klaipėdiečiai to siekė kaip sprendimo, galinčio kompensuoti uosto pramonės neigiamą poveikį tankiai gyvenamam miesto centrui. Darnios plėtros siekis išlieka deklaratyvus, lieka neaišku, kaip urbanizacijos poveikį „balansuoti“ ir kompensuoti praktiškai. Naivu tikėtis, kad tai pavyks tik savivaldybės biurokratams tramdant investuotojus. Plėtra suinteresuotos pusės samdomi ekspertai negarantuos objektyvaus vertinimo, reikalinga pritraukti, ugdyti nešališkų ekspertų kompetencijas.
Bendruoju planu aprašomas „policentrinio miesto struktūros formavimas“ atrodo problematiškas, vertinant miesto demografiniais išteklius, ekonomikos galimybes ir egzistuojančius teisinius įrankius. Mažėjant gyventojų, Klaipėda varganai tvarkosi ir su vienu centru (nesutvarkoma centrinė aikštė, neužstatytos II pas. karo dykros senamiestyje ir jo buv. pramoninėse prieigose), nerandama priemonių įtakoti, kad centrą įprasminantys visuomeniniai objektai atsirastų bent kiek centrinėse vietose (naujasis teismas iškils periferinėje Kauno g.). Iššūkiu atrodo „miesto centro zona“ vadinti tolimiausią, sunkiausiai pasiekiamą neurbanizuotą užkampį – Stariškių pievą prie marių. Čia netikėtai turės rastis „didelio užstatymo intensyvumo teritorijos, kuriose vyrauja gyvenamoji aplinka, administravimo, paslaugų, prekybos ir kitos taršos nesukeliančios ūkinės veiklos“, nors daugelį dešimtmečių čia klaipėdiečiams žadėta rekreacinio uostelio, naujos marinos vieta.
Urbanistikos mokslo ir meno pasiekimai nėra taikomi Klaipėdoje sistemiškai, greičiau epizodiškai, tik sėkmingai susiklosčius aplinkybėms. Architektūrinių konkursų vengiama, nors jie galėtų bent jau paskutinėje sprendimų stadijoje nagrinėti ir siūlyti „subalansuotas“ statybų alternatyvas. Sprendimus bandoma pagrįsti pavienėmis, atsitiktinai (mažiausia kaina) parinktų rengėjų galimybių studijomis. Tačiau politikų populiarumo siekių iššauktos, todėl atsitiktinės miesto sistemai, studijos negali pakeisti sistemingo darbo. Planavime, projektavime labai svarbu ne tik surinkti duomenis, išnagrinėti alternatyvas ir pasirinkti sprendimą, bet ir stebėti pasekmes, kad, prireikus, sprendimus pakoreguoti, iš klaidų mokytis. Vienkartinių studijų rengėjai taip neveikia. Negautos šios srities paslaugos metai po metų akumuliuojasi į praradimus gyvenimo kokybei ir verslui. Dėl to miesto patrauklumas mažėja tų miestų atžvilgiu, kurie urbanistikos klausimus sprendžia sistemiškai, t. y. kuria ilgalaikę naudą.
Klaipėdos architektų bendruomenė nuolat primena, kas jau buvo atrasta ir ko siekti verčia metropolinio miesto statusas. Aiškumo dėlei, akcentuojami svarbiausi miesto vaizdui dalykai:
– Miesto centro reikšmę reikia stiprinti urbanistinėmis priemonėmis (įrengiant pėsčiųjų gatvę senamiestyje, puoselėjant statinius ir teritorijų įrangą, įgyvendinant pakrančių naudojimo konversijos, naujo tilto statybos planus);
– Žiemos uosto teritorijos naudojimui reikalinga konversija, grąžinant ją į miesto struktūrą;
– Miesto plėtrą į pietus reikalinga vainikuoti numatytu rekreaciniu kompleksu – naująja Marina;
– Svarbiausių objektų architektūrą reikalinga puoselėti, į ją investuoti, prižiūrint turimus unikalius objektus ir rengiant architektūrinius konkursus svarbiausiems savojo laikmečio objektams.
LASKAO Valdybos pirmininkas
Architektas Mantas Daukšys
Panaudota literatūra:
– Lietuva 2030 – Bendrasis planas, https://www.bendrasisplanas.lt/;
– Klaipėdos miesto bendrasis planas, https://www.klaipeda.lt/lt/savivaldybe/administracija/miesto-bendrasis-planas/218/;
– Klaipėdos miesto mažosios architektūros, aplinkotvarkos įrangos išdėstymo bei aplinkos estetinio formavimo, miestiškojo kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas, 2015 m. https://architektams.lt/wp-content/uploads/2021/12/specialiojo-plano-leidinys.pdf
– Urbanizacija ir urbanistikos interpretacijos. Pranciškus Juškevičius, 2013 m., žr. https://leidykla.vda.lt/Files/file/Acta_71/Acta_71_01_P_Juskevicius_13_21p.pdf;
– Miesto urbanistinės formos samprata ir jos taikymo galimybės Lietuvoje Agnė Ivanauskaitė 2015 m., https://www.lituanistika.lt/content/67898
– Ar mažėjantis pramonės miestas gali tapti geresne vieta gyventi ir dirbti? Gintarė Pociūtė-Sereikienė, 2019 m. http://www.snaujienos.lt/miesto-gyvenimas/40733-ar-mazejantis-pramones-miestas-gali-tapti-geresne-vieta-gyventi-ir-dirbti.
Neuroarchitektūra: naminių gyūnų asistuojamos terapijos centras Klaipėdoje
Vilniaus Gedimino technikos universitetasArchitektūros fakultetasMagistro baigiamasis darbasStudentė: Marija Neringa FilipovaitėProjekto vadovas: prof. Gintaras Čaikauskas
PROJEKTUI AKTUALI TEORINĖ MEDŽIAGA
Pasak neuromokslininko Collin’o Ellard’o, žmogus formuoja aplinką, o aplinka – žmogų. Neuroarchitektūros sritis atskleidžia, kaip fizinė aplinka veikia kognityvinę būseną bei pateikia pagrįstai suformuluotus dizaino sprendinius, darančius įtaką individo savijautai.
Neuroarchitektūros koncepcija egzistuoja jau tūkstančius metų (viena panašių teorijų – Fengshui), tačiau tik neseniai įgijo konkrečios psichologinės teorijos terminą, kadangi ilgą laiką buvo pernelyg sudėtinga įrodyti ir apibrėžti neuroarchitektūros principus. Sparčiai tobulėjant technologijoms ir mokslininkams įgyjant daugiau galimybių atlikti tyrimus, tampa įmanoma pagrįsti konkrečias aplinkos ir savijautos sąsajas. Mokslininkai, žinodami, už ką atsakingos tam tikros smegenų sritys, gali realiu laiku stebėti jų aktyvumą įvairių aplinkybių metu, o tai atveria platesnes galimybes neuromokslinių atradimų pritaikymui architektūroje. Technologinis progresas paskatino profesionalus domėtis ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų savijauta, tad baigiamajame darbe aptariamos ir pastarųjų neuroreakcijos.
Turbūt galima numanyti, kaip savijautą veikia apšvietimas, langai, formos ar net lubų aukštis, o vis daugiau aspektų tampa moksliškai pagrįsti. Remiantis 2007 metais Joan’os Meyers-Levis’ės atliktais tyrimais, atstumas tarp individo ir patalpos aukščiausio taško daro įtaką minčių srautui – žemos lubos tokiose vietose kaip operacinės yra apgalvotas dizaino sprendimas, lemiantis didesnį dėmesio sutelkimą bei susikaupimą. Aukštai įrengtas apšvietimas kuria formalią atmosferą, o aukštos lubos skatina abstraktų minčių procesą. Mažos erdvės padeda susitapatinti, labiau įsijausti į perteikiamą informaciją, o žemai įrengtas apšvietimas kuria intymią atmosferą, palankią asmeniškiems pokalbiams.
Knygos Healing spaces – the science of place and well-being apie tai, kaip vieta ir erdvė gali pagerinti nuotaiką arba sukelti stresą autorė Esther‘a Sternberg‘ė pasakoja apie gamtos reikšmę savijautai. Pasak jos, smegenyse yra tam tikros sritys, atsakingos ne tik už veidų, daiktų ar gyvūnų, bet ir už pageidaujamų gražių vaizdų atpažinimą. Ši smegenų dalis yra praturtinta endorfinais, o pageidaujami vaizdai (angl. preferred scenes) dažniausiai būna būtent gamtos vaizdai. Mokslininkė teigia, kad daugelis žmonių įsivaizduoja rojų (angl. paradise) kaip gydančią erdvę, kupiną ramybės ir malonių emocijų, o įvedus rojų kaip raktinį žodį į internetinės svetainės paieškos laukelį, pateikiama virš 211 milijonų nuotraukų, kuriose dominuoja būtent gamtos vaizdai.
Pacientai, pro langą matantys gamtos vaizdus, sveiksta efektyviau. Be abejo, langai daro didelę įtaką savijautai dėl to, kad natūrali šviesa yra tiesiogiai susijusi su natūraliu miego režimu, tad pastarieji
padeda susiorientuoti, kada yra aktyvumo, o kada – poilsio metas. Visgi svarbu pabrėžti ir vaizdą pro langą, mat ne tik natūrali šviesa teikia naudą, bet ir gamtos vaizdai, kurie tampa vizualiniu poilsio centru akims. Vienas konkretus neuromokslininko Collin‘o Ellard‘o tyrimas, kuriame buvo analizuojamas žmonių atsakas į gamtos vaizdus, sulaukė itin didelio miestų planuotojų ir architektų dėmesio. Mokslininkai teigia, kad net ir palyginti kuklus gamtovaizdis, pavyzdžiui, sėdėjimas ant suoliuko nedideliame miesto parkelyje, gali turėti tokį pat teigiamą poveikį žmogaus savijautai, kaip ir buvimas miško glūdumoje. Dėl šios priežasties būtina projektuoti miestus taip, kad kuo daugiau žmonių galėtų lengvai pasiekti gamtinę aplinką.
Tam tikros formos yra instinktyviai labiau patrauklios – lenktomis formomis pasižymintys pastatai nuo mažens mus veikia pozityviau ir atrodo priimtiniau, nes smegenyse esama daugiau nervinių ląstelių, apdorojančių su lenktomis formomis susijusią informaciją. Formos yra universalus aspektas, kuris labai panašiai veikia skirtingas asmenines ir kultūrines patirtis turinčius žmones. Ko gero, daugelis žmonių, žvelgdami į banguojantį taką ar lenktus objektus, yra patyrę pasąmoningą simpatijos jausmą, kuris yra priešingas jausmui, aplankančiam žvelgiant į labai kampuotą objektą. Tai paaiškinama tuo, kad griežtos formos ir smailūs kampai asocijuojasi su pavojingais, aštriais objektais (dantimis, nagais, ragais), kurie gali kelti grėsmę ir pavojų.
Technologijų pagalba galima stebėti ne tik smegenų impulsų atsaką į aplinką, bet ir itin tiksliai sekti akių judesius. Mokslinio tyrimo metu fiksuojant žmogaus akių judesius buvo išsiaiškinta, kad kartotinis bespalvis dizainas, būdingas brutalizmo stiliui ar pramoninės paskirties statiniams, orientuotiems daugiau į funkcionalumą nei eksterjero išraiškingumą, neigiamai veikia žmonių nuotaiką. Kompleksiški ir šviesūs arba spalvingi dizaino sprendimai sukelia laimės pojūtį, tad ne veltui šiuolaikiniuose neuroarchitektūros pavyzdžiuose dažniausiai akcentuojamas formos išraiškingumas. Pastatų ir miestų projektavimo metu kovojant su banalumu (t.y. siekiant sukurti išskirtinį, įkvepiantį objektą ar formuojant harmoningą ryšį su gamtiniu karkasu) aplinkiniai jaučiasi labiau atsipalaidavę, laimingi ir įsitraukę į aplinką. Neuromokslininkas Andrew’us Huberman’as aiškina, kad individas retai sutelkia dėmesį į įprastus reiškinius (pvz. pėdų sąlytį su batais), o aplinkos poveikis savijautai vyksta pirmiausiai per suvokimą, tad galima daryti prielaidą, kad, norint išskirtinai paveikti pasąmoninius procesus, reikėtų atitinkamai kurti dėmesį atkreipiančius vaizdus, kurie skatintų suvokti aplinką.
Didejant mokslininkų susidomejimui gyvūnais, vis dažniau tiriami jų neuroimpulsai, paaiškinantys reakcijas į išorinius faktorius, todėl tampa įmanoma kurti ne tik žmogui, bet ir gyvūnui palankesnę architektūrą. Mokslininkai atliko daugybę tyrimų siekdami geriau suvokti ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų savijautą lemiančius veiksnius. Vienas tokių tyrimų susijęs su dirbtiniu apšvietimu. Kadaise žinduoliai suvokė tamsą kaip prieglobstį norint išvengti tokios grėsmės kaip dinozaurai. Mokslininkė Kaitlyn‘a Gaynor‘ė akcentavo žmonių panašumą į minėtuosius milžinus: „dinozaurai, visai kaip ir mes, buvo plačiai paplitę ir bauginančiai aktyvūs dienos metu. Jiems išnykus žinduoliai išdrįso leistis į dienos šviesos tyrinėjimą. Žmonės ne tik aktyvūs dienos metu, bet dar ir naudoja dirbtinį apšvietimą, kuris pakeičia laukinių gyvūnų laiko suvokimą.“ Taigi, žmonės, piktnaudžiaudami šiuolaikinių šviesos diodų (LED) lempomis, kelia dinozauro dydžio grėsmę laukinei gyvūnijai. Biologų komanda ištyrė skirtingų laukinių gyvūnų rūšių reakcijas į LED lempas. Buvo pastebėta, kad mėlyna ir balta spalva jiems daro didžiausią neigiamą įtaką, o gintarinė ir žalia įvardintos kaip kur kas mažiau žalingos. Šie atradimai yra skelbiami pirmajame viešai prieinamame tinklalapyje, kuris skatina dizainerius atsakingai rinktis šviesų atspalvius. Tokios viešai prieinamos medžiagos tikslas padėti suvokti žmogaus intervencijos į gamtą indėlį ir siūlyti kompromisą žmogaus ir gyvūno poreikių tenkinimui.
Kalbant apie tipologijos ypatumus siekiant pritaikyti pastatą ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, svarbu paminėti tai, kad nauja, nepažinta erdvė gyvūnuose iššaukia atsargumą, todėl reikėtų stengtis užtikrinti kuo mažiau streso sukeliantį gyvūno perkėlimą iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, jei tiesaus koridoriaus galas bus aklinas, gyvūnas mieliau apsisuks eiti atgal į labiau pažįstamą erdvę dėl priešaky tykančios nežinomybės. Dėl šios priežasties banguojantis koridorius, ypatingai turintis vizualinius ryšius su lauko erdvėmis, būtų kur kas palankesnis dizaino sprendimas.
Baigiamajame darbe taip pat įvertinami skirtingi aplinkos elementai, skatinantys žmogaus ir augintinio sąveiką bei aptariami pastarosios privalumai. Tiek žmonės, tiek gyvūnai gali turėti teigiamos įtakos vienas kito gyvenime, o kokybiškam laiko leidimui su keturkoju itin svarbu kurti tokią aplinką, kurioje skirtingi individai galėtų puoselėti pasitikėjimą vienas kitu. Moksliškai įrodyta, kad naminiai gyvūnai, kurių gerovė priklauso nuo žmogaus dėmesio ir rūpesčio, ženkliai prisideda prie žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo. Tam, kad patirti minimą abipusę naudą nebūtina patiems turėti augintinį – pakanka kelių minučių teigiamos žmogaus ir gyvūno interakcijos, kad organizme įvyktų cheminės reakcijos. Oksitocino, endorfinų ir dopamino lygis ženkliai padidėja tiek gyvūno, tiek žmogaus organizme. Oksitocinas aktyvina parasimpatinę nervų sistemą, susijusią su augimu ir atkūrimu. Gyvūnams minėtosios cheminės medžiagos mažina jautrumą skausmui, nerimą, kraujospūdį bei išskiriamo kortizolio kiekį ir paspartina naujų žinių įsisavinimą. Žmonėms bendravimas su gyvūnais teikia socialinę naudą, lavina gebėjimus interpretuoti kito individo siunčiamus signalus, mažina nerimą, jautrumą skausmui ir sustiprina pasitikėjimo jausmą. Pavyzdžiui, vaikai, nuo mažens kontaktavę su gyvūnais, išmoksta rūpintis kitais, užmegzti su jais tvirtą ryšį bei atjausti anksčiau nei jų bendraamžiai, mažiau sąveikavę su augintiniais. Vaikų natūralus susidomėjimas gyvūnais lemia ir tai, kad vaikai terapijoje yra labiau linkę išsipasakoti gyvūnui nei žmogui-terapeutui. Be to, statistiškai, žmonės yra labiau linkę atvykti į terapijos seansą, jei žino, kad jame dalyvaus gyvūnas. Sąveika su gyvūnu itin naudinga terapijoje, mat gali padėti laikinai užmiršti fizinius ir emocinius skausmus bei paspartinti psichologinio atsigavimo procesą.
PROJEKTINIAI SPRENDINIAI
Naminių gyvūnų asistuojamos terapijos centras yra aktualus projektas šių laikų žmogui, siekiančiam teigiamų pokyčių kasdieniame gyvenime. Vis dažniau žmonės domisi terapija, o dabar jau yra žinoma, kad ji naudinga bet kokio amžiaus žmonėms. Ilgą laiką buvo manoma, kad žmogaus smegenys nustoja gaminti naujus neuronus sulaukus dvidešimties metų, kol 1998-aisiais metais, neuromokslininkai Fred‘as Gage‘as (Salk Institute for Biological Studies) ir Peter‘is Eriksson‘as (Sahlgrenska University Hospital) atrado ir paskelbė, kad suaugusio žmogaus smegenys taip pat kuria naujas nervines ląsteles. Taigi, dabar jau žinoma, kad vyresniame amžiuje smegenys taip pat geba keistis, tik tam, pasak neuromokslininko A. Huberman‘o gali prireikti daugiau sąmoningos koncentracijos. Mokslininkas šią mintį pagrindžia tuo, kad nuo gimimo iki maždaug 25-erių metų smegenys yra ypač plastiškos (pakanka vos pamatyti neįprastą dalyką tam, kad būtų sukuriamos naujos neuronų jungtys), o vėlesniame amžiuje smegenys siekia kuo daugiau kasdienių procesų automatizuoti tam, kad taupytų energijos resursus. Remiantis šiomis įžvalgomis galima daryti išvadą, kad terapija gali būti veiksminga skirtingo amžiaus žmonėms, jei tik sąmoningai siekiama pokyčių.
Išanalizavus informaciją, susijusią su gyvūnų ir žmonių neuroreakcijomis, buvo siekiama sukurti unikalios formos ir turinio naminių gyvūnų asistuojamos terapijos centrą, vadovaujantis aprašytais neuroarchitektūros principais. Objektas išsiskiria nauja tipologija, kadangi Lietuvoje yra vos kelios gyvūnų
terapiją teikiančios vietos, tačiau analogiško projektui komplekso nėra. Gyvūnų asistuojamos terapijos paskirties idėja pasufleravo tris atskiras sritis, kurios turėtų būti derinamos tarpusavyje: gyvūnų gyvenamoji erdvė, veterinarijos klinika ir gyvūnų asistuojamos terapijos erdvė.
Pagrindinė mintis apjungti gyvūnų ir žmonių pasaulį bei prieglaudos ir terapijos funkcijas lėmė tai, kad objekto tūris turėtų reprezentuoti susijungimo galimybę. T.y., formos turėtų būti ne atskiros ir savarankiškos, bet atspindinčios susijungimą ir asimiliaciją. Taigi, galutinės pastato formos pasirinktos neatsitiktinai ir ne vien remiantis tuo, kad žmonėms pasąmoningai patrauklesnės lenktos formos. Minėtų formų pasirinkimą pagrindė atliktas eksperimentas, kurio metu, ieškant fizinių susijungimo išraiškų, buvo pastebėta, kad atskiri aliejaus vandenyje lašai palaipsniui ėmė jungtis, sudarydami didesnes lenktas formas, o kartais jose ir apgaubdami atskiras sferas. Padaryta išvada, kad kampuotos formos labiau tinka simbolizuoti individualumą ir savarankiškumą dėl briaunų, kurios trukdo susijungti. Na, o organiškos formos labiausiai tinkamos norint atvaizduoti sąjungą ir vieningumą. Pagrindinei planinės struktūros išraiškai pasirinktas apskritimas, kuris, kaip rašė Graikų mokslininkas Proklas (500 m.), yra „<…> pirmoji, paprasčiausia ir tobuliausia forma“.
Projektas kuriamas šiaurinėje Klaipėdos miesto dalyje, greta strateginės miesto magistralės – Šiaurės prospekto, iš kurio planuojamos pagrindinės įeigos. Ateities vizijoje numatoma šią teritoriją papildyti tokiais projektais kaip Holistinis žmogaus tobulėjimo centras, prekybos centras, gyvenamasis daugiabutis ir vienbučių bei daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas su išvystyta gatvių infrastruktūra. Projektuojant terapijos centrą buvo atsižvelgiama į šiuos ir kitus numatomus sprendinius.
Projektu siekiama subalansuoti esamą pelkės ekosistemą ir integruoti pastarąją į viso miesto gamtinio karkaso tinklą. Kadangi sklypas, kuriame planuojamas naujasis objektas, vakarinėje dalyje turėtų ribotis su holistiniu centru, siūlomas darnus šių panašaus tikslo siejamų objektų apjungimas vandens telkiniais. Vanduo ir vizualinis ryšys su gamta – vienas kitą papildo. Vanduo pasižymi ramybe ir tyrumu, tad sklype esanti pelkė visų pirma padeda sukurti tam tikrą atmosferą, kuri skatina minčių aiškumą. Galimybė paprasčiausiai „būti“ ir sąveikauti su aplinka skatina žmonių fizinę ir psichologinę gerovę. Pastato struktūra įrėmina vaizdą, kuris subtiliai nukreiptas į vandens pusę.
Komplekso, nukreipiančio ateities linkme, architektūrinis sprendimas glaudžiai susijęs su neuroarchitektūros tema – objektas organiškai apjungia gamtos, gyvūno ir žmogaus poreikius. Tokiame centre miestiečiai galėtų atrasti harmoniją su aplinka bei puoselėti sąmoningumą. Sferos veikia tarsi skirtingų funkcinių klasterių „rėmai“, lyg kiekviena funkcija turėtų savo „burbulą“.
Siekiant kuo tikslingiau išpildyti objekto viziją būtina suprasti vidaus ir lauko erdvių poreikį konkrečiu atveju. Dėl šios priežasties kreiptąsi į tuos, kurie kasdienybėje daugiausia laiko praleidžia su gyvūnais. Gyvūnų globos organizacijų atstovai bei gyvūnų elgsenos specialistė pasidalino naudingomis patirtimis ir išsakė poreikius, į kuriuos atsižvelgta planuojant patalpų funkcijas. Naminių gyvūnų asistuojamos terapijos centre numatoma veterinarinių paslaugų zona, uždaros ir atviros gyvūnų treniruočių bei socializavimo aikštelės, erdvūs laukai pasivaikščiojimams, daugiafunkcės erdvės, skirtos terapijai gryname ore, vandens telkiniai bei sodai, skirti pažinti augmeniją – visa tai yra būtina norint užtikrinti gerą individo savijautą. Objektas suplanuotas taip, kad kiekvienas funkcinis klasteris turėtų bent po vieną autonominį patekimą iš lauko. Pagrindinis pastato akcentas numatomas ties pagrindiniu įėjimu, kadangi atvykstantieji čia susidaro pirmąjį įspūdį: formuojama erdvi įėjimo zona su vestibiulio-recepcijos erdve. Be recepcijos, daiktų saugyklos, darbuotojų persirengimo ir pagalbinių-inžinerinių patalpų, pirmajame aukšte numatoma kavinė bei renginių erdvė. Taip pat plane galima matyti suplanuotus
savianalizės, multisensorinius kambarius, poilsio bei žaidimų erdves, darbuotojų biurą, bendradarbystės erdvę lankytojams ir individualios terapijos kabinetus.
KONSTRUKCINIAI SPRENDINIAI
Pagrindinės projekto ypatybės reikalauja išskirtinių konstrukcinių sprendinių, kurie tampa neatsiejama pastato estetinės išraiškos dalis. “Burbulus” primenantys kupolai yra atremti ant kolonų tam, kad sukurti erdvų bei peršviečiamą interjerą. Kita svarbi pastato savybė yra aukšti lenkti vitrininiai langai, apjuosiantys objektą visu perimetru – jų tikslas ne tik „įrėminti“ vidaus funkcijų samplaiką, bet ir suteikti pastatui šviesos, permatomumo ir leisti pajusti kuriamą pagrindinio įėjimo ašį su vandens telkiniu per vidinį kiemą. Dar viena reikšminga pastato savybė yra eksploatuojamas stogas – dėl įgimto individo siekio tyrinėti pasaulį ir tuo pačiu noro likti nepastebėtam, toks sprendimas leidžia ne tik grožėtis panoraminiu vaizdu, bet ir pro stiklinius kupolus stebėti pastate vykstančius procesus.
Siekiant akcentuoti pastato formas, o ne medžiagiškumą, interjero ir eksterjero paprastumui atspindėti pasirinkta tadelakt technika. Tai – poliruotas tinkas, gaminamas iš originalaus marokietiško gipso, kuris arabiškai reiškia „trinti“ arba „minkyti“. Jis vis dažniau naudojamas kaip vandeniui atspari alternatyva plytelėms, tuo pačiu pasižymintis išskirtine glotnia išvaizda, skatinančia lytėti. Šis pojūtis pabrėžiamas neuroarchitektūroje, mat galimybė liesti ir pajusti mus supantį pasaulį spartina mokymąsi, socialumą, leidžia save apsaugoti ir geriau pažinti aplinką. Lytėjimo pojūtis suteikia žmonėms galimybę keliauti erdvėje liečiant viską, ką suvokia ir suvokti viską, ką paliečia. Lytėjimo jausmas yra vienas iš ypatingiausių būdų patirti architektūrą. Regėjimas sužadina smalsumą, o prisilietimai jį patenkina. Pavyzdžiui, matydami saulės šviesą ją patiriame tik tada, kai mūsų oda pajunta jos skleidžiamą šilumą. Liesdami šviesą mes tarsi įžengiame į tokį santykį su gamta, kuris priverčia susimąstyti apie egzistenciją. Betonas priklausomai nuo apšvietimo įgauna šiltą arba šaltą atspalvį, atitinkamai prisilietus galima pajusti jo transliuojamą temperatūrą, tokiu būdu paskatinant lytėjimo ir regėjimo procesus.
APIBENDRINIMAS
Baigiamajame magistro darbe nagrinėjant neuroarchitektūros temą atlikta šio termino atsiradimo istorijos bei aplinkos daromos įtakos žmonių ir gyvūnų savijautai analizė. Neuromokslininkų ir kitų sričių specialistų tyrimų išvados pritaikytos projektiniams sprendiniams siekiant sukurti išskirtinį naminių gyvūnų asistuojamos terapijos centrą, kuris įkvėptų dažniau atsižvelgti į mokslinę informaciją kuriant architektūrą tam, kad ji galėtų teigiamai veikti praeivius ir lankytojus. Projektuojant aplinką verta nuolat domėtis naujais moksliniais su aplinkos daroma įtaka pasąmonei susijusiais tyrimais tam, kad sulig nauja pateikiama informacija atitinkamai gerėtų ir formuojamų erdvių kokybė, o kartu ir kiekvieno toje aplinkoje leidžiančio laiką savijauta.
Šiemet rugsėjo 15-16 dienomis jau 25 kartą architektai rinkosi į architekto A. Zavišos fondo renginį „Zavišines“ Nidoje.
Renginio dalyvius pasveikino Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis. Fondo pirmininkė architektė Ramunė Staševičiūtė pasidžiaugė ilgamete prasminga tradicija, atiduodama pagarbią padėką architekto A. Zavišos fondo iniciatoriui, ilgamečiam pirmininkui architektui Leonardui Raimundui Vaičiui (1943-2022).
Forume „KURORTAS. NERINGA“ moderuojamame Lietuvos architektų sąjungos pirmininko architekto Gintaro Balčyčio, architektai ir skirtingų sričių atstovai pasisakė apie architektūros ir ją supančios rekreacinės aplinkos rolę kuriant savitą pabėgimo estetiką, nuspalvintą vietos spalviniu kodu bei skirtingais architektūros elementais, kurių fone mėgaujamasi sukurtais ar susikuriamais ritualais ir patirtimis. Pranešimų sesijoje, atsakant į klausimą „Kuom Kuršių nerija ir kitos ypatingos vietos tinkamos pabėgimui iš kasdienybės rutinos?“ buvo pasisakoma ir diskutuojama šia tematika:
„Refleksijos Neringos kurortologinės galimybių studijos tema. Dešimtmečiui praėjus“ / Dr. Aušrinė Armaitienė – porą dešimtmečių domėjosi turizmo ir turistinių vietovių aktualijomis ir vystymu, „Neringos kurortologinių išteklių įvertinimo ir panaudojimo sveikatinimo srityje galimybių studijos“ (2010 m.), atliktos tuometinės Neringos savivaldybės administracijos užsakymu, bendraautorė. Pranešime buvo reflektuojama apie šios studijos teiginius praėjus daugiau nei dešimtmečiui, tuometinių atradimų adekvatumą ir aktualumą dabartinei Neringai, atsižvelgiant į šiuolaikinius globalius kurortų ir kurortologijos atradimų štrichus.
„Rekreaciniai Neringos pusiasalio ypatumai: kartą ant pasaulio krašto“ / Achitektas dr. Tomas S. Butkus parengęs daugiau nei trijų šimtų meninių koncepcijų, studijų ir projektų autorius. Naujausi jo darbai skirti psichoemociniam aplinkos poveikiui, empatiškos architektūros studijoms. Pranešime autorius poetiniu tekstu kvietė keliauti Neringos kraštovaizdžiu ir interpretavo architektūrinius patyrimus. Viena svarbiausių patirčių jo manymu, yra ribos pajautimas. Krašto, kurį gali pasiekti laivu, ir kurio gale driekiasi svetimšalių civilizacija, fizinėje aplinkoje įspausti nebeegzistuojančių kultūrų ir gamtos jėgų pėdsakai. Kas šioje situacijoje yra architektas? Kūrėjas, statistas, pasakotojas? Koks vaidmuo tenka žmogaus įsisamonintoms ir sustatybintoms formoms?
„Aptvėrimai“ / Architektės Karolina Čiplytė, Julija Čiapaitė-Jurevičienė yra įkūrusios Case Studio for Architecture. Kaip vieną iš studijos krypčių išsigryninusios Kuršių nerijos gamtinio charakterio, resursų, judėjimo, istorinio konteksto ir šiuolaikinės poilsio architektūros temas. Forume pristatė pranešimą apie aptvėrimų specifiką Kuršių nerijos kurorto kultūroje. Gyvenimas palei gatvę labai svarbus kurorto žavesio veiksnys. Pateiktos įžvalgos apie istorines, simbolines, funkcines, ekologines aptvėrimo reikšmes.
„Gėlynai, kuriuose ištinka namai…“ / Kraštovaizdžio architektė, ekologė Vaiva Marozienė. „Dvi pagrindinės linijos apie ką norėčiau pasakyti, akcentavo pranešėja: Tai -1- kraštovaizdžio architektų kelias iki kol imi ir pasodini tą augalą. Ir-2- vieno projekto kelias. Abi linijos labai glaudžiai susijusios ir labai artimos visiems principams, kokiais turėtų būti kuriama kiekviename mieste atskirai, tame tarpe ir Neringoje, kad gėlynai būtų unikalūs ir atliepiantys vietovės identitetą, kas būtent ir lemia, jog tokiuose „gėlynuose ištinka namai“. Unikalūs namai, kurie pilnai atitinka botaninį bei ekologinį kontekstą, o ir pastarieji turi tiesiogines sąsajas su architektūra, urbanistika, interjeru bei vietinių žmonių ideologijomis. Visa tai iš esmės ir mano pačios gyvenimiška ideologija – stebėti aplinką ir semti viską ką ji duoda“.
„Sapno Anatomija. ARCHITEKTŪRA“. Architektas menininkas Mantas Maziliauskas, kurio BIO ir portfolio išskiriama: filosofija // archiskulptūrinės erdvės // architektūra // tapyba // skulptūra // kuratorinė veikla. VDA Architektūros meno doktorantūros studijų tematika – Architektūros vaidmuo viešosios erdvės politikoje Meninė dalis: ARCHITEKTŪRA (s a p n o a n a t o m i j a ), apie tai akcentuota ir pranešime, kuriame tarp skirtingų realizacijų ir Baltoji trispalvė (2018-2022); Smiltynės Šventykla (2020); Gintaro Šventyklėlė (2023); Vėjų Kalnui (2023, Svencelė) ir kiti.
„Kuršių nerijos namų tradicinių spalvų raktas. Nidos raudonos spalvos išbandymas“. Architektas Egidijus Vidrinskas nuo 2021 metų, pagal sutartį su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, baigia rengti „Tradicinės Kuršių nerijos sodybų architektūros ir mažosios architektūros statinių charakteringų spalvų praktinį vadovą“. Šis darbas apima visų Kuršių nerijos gyvenviečių, įrašytų į Kultūros paveldo registrą vietovių: Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės ir Smiltynės sodybų pastatų spalvų tyrimus ir charakteringų spalvų gyvenvietėms nustatymą.
„Geriausias 2022 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ konkursui atrinkta 13 nominantų, leidinys https://issuu.com/laskao/docs/2022_nominantai. Konkursui pateiktus ir atrinktus kūrinius, atitinkančius Konkurso sąlygas, pristatė ir vertino: Architektas Gintaras Balčytis (LAS deleguotas); Architektė Ramunė Staševičiūtė (A. Zavišos fondo deleguota); Architektas Kęstutis Mikšys (2004 m. konkurso laureatas); Architektė Gustė Kančaitė (2016 m. konkurso laureatė); Architektė Asta Kiaunienė (2011-2012 m. ir 2021 m. konkurso laureatė). Vadovaujantis Konkurso sąlygomis ir Konkurso komisijos darbo reglamentu, komisija turėjo atrinkti tris kandidatus į laureato apdovanojimus. Komisijos pirmininkas, architektas Gintaras Balčytis ir konkurso koordinatorė Jurgita Raišutienė renginio dalyvius supažindino su komisijos darbo procesu bei rezultatais.
Komisijos narius džiugino kūrinių gausa ir profesionalumas. Akcentuotini septyni projektai, sulaukę komisijos narių vertinimų: Uostas Svencelėje; Vingrių šaltinių skveras Vilniuje; Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras Klaipėdoje; Senvagės parkas Panevėžyje; Viešbutis Palangoje; Gatvių atnaujinimas Vilniuje; Stadionas Kaune.
Komisijos narių apibendrinti pasisakymai apie tris daugiausiai dėmesio bei vertinimo balų surinkusius kūrinius:
Uostas Svencelėje / DO ARCHITECTS: A. Baldišiūtė, A. Neniškis, S. Grincevičiūtė, I. Uogintas, G. T. Gylytė, K. Žiliukas, M. Grabauskaitė, E. Deksnytė, L. Gaudulytė, M. Steponavičiūtė, E. Martinkevič, G. Mintaučkytė, J. Paičius, E. Skiestenis, G. Aismontas. Karres en Brands: B. Brands, S. Karres, K. Brandt, U. Haerden, U. Krause. Kiti: L. Rekevičius, M. Jusaitė, M. Ramanauskienė. Vizija: D. Šatkus, M. Šatkus.
„Uostas Svencelėje – įvykis. Tai ne tik gera urbanistika ir kokybiška architektūra, tai galimybė kitokiam gyvenimo būdui. Smagu, kad svajonė virto puikia realizacija“.
„Svencelė – Architektų ir vystytojų vizionieriškas komandinis darbas – sukurta kokybiška rekreacinė vieta, įsisavintos lyg tol nenaudojamos teritorijos priešais nuostabias Neringos panoramas ir prie Kuršių marių pakrantės. Negyva „jokia“ vieta – tapo traukos centru įvairioms socialinėms grupėms – tiek jaunimui (stovyklos, gyvenimas „konteineriuose“, tiek vėjo fanams (vėjo aitvarų sportas), tiek ir kokybiškos, minimalistiškos architektūros vilos. Lietuvoje, kur turime nemažai vandens, bet nemokame jo urbanizuotai įsisavinti, tai toks gamtos „pasikinkymas“ naujo gyvenimo scenarijaus kūrimui – kai vietoj gatvių yra kanalai – ir galima grįžti namo laiveliu – yra romantiškas naujadaras ir įdomybė. Kūrinys atliepia visus konkurso vertinimo kriterijus – kontekstualus integravimas aplinkoje, dialogas su aplinka, naujos urbanistinės situacijos sukūrimas tuščiame gamtos „lape“. Forma minimalistiška, neutrali, nekonkuruojanti savo dominavimu su aplinkoje, kompoziciškai vientisas kvartalas – apjungiantis skirtingus scenarijus. Na, o funkcija – čia įdomiausia – gatveles pakeičiant kanalais, kuriais galima išplaukti į marias įkūrė lyg šiol nematytą Lietuvoje namų ir gyvenviečių tipologijĄ (Olandijoje matytas – Lietuvoje ne). Mes džiaugiamės Lietuviška“.
„Sukurtas naujas traukos taškas visiškai tuščioje vietoje savo užmanymu yra visiškai naujas reiškinys Lietuvos architektūros ir urbanistikos istorijoje. Netikėta idėja pievose iškasti kanalus ir sukurti naują teritoriją vandens pramogų mėgėjams su uosto infrastruktūra, gamtinės aplinkos ir kokybiškos architektūros santykis kelia didelį pasigėrėjimą investuotojų ir architektų komandos pastangomis sukurtu rezultatu“.
Vingrių šaltinių skveras Vilniuje. Lolita Vileikienė, Paulius Jonys.
„Įdomi, ne tradicinėmis priemonėmis sutvarkyta miesto viešoji erdvė, papildo ir sustiprina šios miesto dalies identitetą. Istorinė atmintis, susipindama su greta esančiomis meninėmis intencijomis, reflektuoja bendruomenines pastangas kūrybiškai interpretuoti lokalias miesto rekreacines vietas“.
„Kokybiška, kontekstualu, architektūrinės užuominos puikiai perskaitomos“.
Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras Klaipėdoje. Kristina Jurkutė, Stanislovas Lukšas.
„Aiški architektūrinė idėja, artimos aplinkos gamtinei situacijai formos, jautros architekūrinės raiškos priemonės ir tinkamas apdailos medžiagų panaudojimas leidžia šį projektą priskirti geriausiųjų grupei“.
„Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras Klaipėdoje – rekreacinė architektūra- rekreacinė aplinka ir rekreacinė funkcija. Įsiliejimas gamtoje, kontekstualios natūralios medžiagos. Visuomeninis pastatas, jautriai atliepia aplinką, landšaftą- „tarsi pasivaikščiojimas kopose“ tarp apželdintų stogų ir medinių šakų. Atsako į visus rekreacinės architektūros kriterijus – yra įsiliejantis aplinkoje, ramus, originalus savo forma. Pastato uždara funkcija- „gydykla“ palydima ir pažintinėms programomis visuomenei, prieigos, mažoji architektūra taip pat jautriai suprojektuoti. Kompleksas bioninių formų, ištirpsta gamtiniame reljefe“.
Diskusijų metu komisijos nariai nagrinėjo, vertino, palygino atrinktus 3 darbus ir priėmė sprendimą dėl „Geriausias 2022 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ laureato. Vienbalsiai nutarta apdovanojimą „Geriausias 2022 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ skirti Uostas Svencelėje / DO ARCHITECTS: A. Baldišiūtė, A. Neniškis, S. Grincevičiūtė, I. Uogintas, G. T. Gylytė, K. Žiliukas, M. Grabauskaitė, E. Deksnytė, L. Gaudulytė, M. Steponavičiūtė, E. Martinkevič, G. Mintaučkytė, J. Paičius, E. Skiestenis, G. Aismontas. Karres en Brands: B. Brands, S. Karres, K. Brandt, U. Haerden, U. Krause. Kiti: L. Rekevičius, M. Jusaitė, M. Ramanauskienė. Vizija: D. Šatkus, M. Šatkus.
Verta akcentuoti, kad konkurso istorijoje nuo 2003 metų antrą kartą tapti geriausiais rekreacinės architektūros kūrėjais pasisekė nedaugeliui. Norisi pažymėti, kad 2021 metais (vertintos 2020 metų realizacijos) laimėjo Vainių rūmų konversija Vilniuje / DO ARCHITECTS, UAB / Gilma Teodora Gylytė, Justina Jauniškytė, Dovilė Skrupskelienė, Sabina Daugėlienė, Andrė Baldišiūtė, Paulius Paskačimas, Milda Grabauskaitė, Domantas Baltrūnas, Emilija Staškutė, Dorotėja Žiugždatė, Vadim Babij, Ignas Uogintas, Karolina Čiplytė.
Skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo kūrinys įteiktas architektui Mindaugui Pakalniui „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“. Fondo pirmininkė architektė Ramunė Staševičiūtė pristatė architekto darbus, akcentuodama kaip įvairių objektų plėtros koncepcijų, detaliųjų planų, raidos programų (1998-2014) architektą ir projektų vadovą; Miestų ir miestelių planavimo normos (2009) rengėją; Naujo teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos ir įstatymo projekto vieną iš rengėjų (2009-2010); Klaipėdos miesto strategino plano Urbanistinės plėtros darbo grupės moderatorių; Šventosios uosto atkūrimo architektūrinės koncepcijos (2013), techninio projekto (2015) architektą; Žvejybos iškrovimo vietos jūros pakrantėje Nidoje ir Juodkrantėje (2015) projektinių pasiūlymų, techninio projekto architektą (realizuota 2016); Neringos savivaldybės specialiojo judumo plano (2015) projekto vadovą. Taip pat, kaip Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2030 metų – savivaldybės vyriausiąjį architektą (bendrojo plano metodikos ir struktūros, reglamentuojamų temų ir principų, tekstinių reglamentų bendraautorių) ir kt.
“Esu nuoširdžiai dėkingas kolegoms, pastebėjusiems kuklias urbanisto pastangas diegti gyvenimo ir poilsio kokybę kuriančius naujojo urbanizmo principus. Siekiau kad miestų viešos erdvės – gatvės, aikštės, skverai ir parkai būtų pilni gyvybės, o bendruomenių naudojami kiemai – ramūs ir saugūs. Siekiau, kad tie miestai prie kurių plėtros koncepcijų teko prisidėti būtų patrauklūs gyventi ir ilsėtis pačiame mieste. Dar kartą ačiū kolegoms, įvertinusiems tuos siekius”- akcentavo padėkos žodį tardamas Mindaugas Pakalnis.
Renginio antros dienos rytą (rugsėjo 16 d.) svečiai po tradicinės žuvienės pakviesti pasivaikščioti su KNNP direkcijos vyr. specialiste Gražina Žemaitiene ir architektu Adomu Šablevičiumi kryptimi link „Marių vėtrungės“ (Vėtrungių g.7) aplankant Nidos etnografines kapines; Nidos dailininkų kolonijos išlikusius dailininkų vasarnamius; KNNP Gamtos mokyklą ir kitus objektus.
Renginio organizatoriai ir partneriai / Architekto A. Zavišos fondas; Lietuvos architektų sąjunga; Neringos savivaldybės administracija; LAS Klaipėdos apskrities organizacija; Kuršių nerijos nacionalinio parko administracija; Bo House; PAROC. Renginį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Parengė renginio organizacinės grupės vadovė Jurgita Raišutienė, +370 620 76857.
www.facebook.com/zavisosfondas
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos politikai 2022 09 15 d. sprendė dėl 2018 m. „sprendimo dėl architektūrinių konkursų organizavimo“ pakeitimo ir leido pasisakyti architektų bendruomenės atstovui.
Kodėl svarbu architektūra?
Kiekvienas statinys vienu ar kitu būdu veikia žmones. Statybos įstatymu susitarta, kad visiems objektams, kurie skirti žmonėms, turi būti kuriama architektūra, dalyvaujant statinio architektui, t.y. statybos projekte turi būti meninė idėja, sprendimus (t. y. išlaidas) pagrindžianti koncepcija. Architektūros įstatymu susitarta, kad ypatingai reikšmingiems objektams, architektūrinis konkursas yra geriausias ir privalomas būdas geriausiai būsimo statinio idėjai ir koncepcijai išsirinkti. Dėl daugelio priežasčių privalome tikėti, kad įstatymai (taip pat ir Architektūros įstatymas) užtikrina mūsų bendro sugyvenimo sąlygas ir geriausiu šiuo metu įmanomu būdu kuria sąlygas mūsų klestėjimui. Architektūros (kuri neišvengiamai statinyje egzistuos) pirkimas be alternatyvų atrankos kvalifikuotu būdu, (t.y. be architektūrinio konkurso) yra nebrandus rizikavimas visuomenės pinigais, lyg žaidimas rulete. Mažos tautos ar bendruomenės priverstos idėjas rinktis dar atsakingiau, nes turimi ekonominiai ir demografiniai apribojimai neleis greitai pakeisti nepavykusio statybos rezultato, blogos architektūros. Iš Klaipėdos miesto natūraliai tikimasi daugiau, dėl aukštų lūkesčių pajūrio ir pamario rekreacinei kokybei, dėl UNESCO pripažintos pasaulinio masto vertybės gretimybėje, Kuršių nerijoje, dėl egzistuojančių vizualinių ryšiu su šia vertybe.
Kodėl svarbu rinktis geriausią, o ne pigiausią?
Perkant jau egzistuojančius daiktus (pieštukus ar automobilius), galime aprašyti jo savybes pakankamai tiksliai, kad investicija į perkamą daiktą būtų verta nors tokio rezultato kad net ir pigiausias pirkinys patenkintų poreikius, t. y. „veiktų“, pinigai nebūtų išleisti veltui.Ar galime tikėtis „veikiančio“ rezultato, taip „pigiausiai“ perkant nematerialius dalykus, idėjas, koncepcijas? Dar daugiau – ar visada nusipirkta architektūra prideda investicijoms vertės? Deja, bloga architektūra gali lemti nuostolius tiek statant, tiek vėliau statinį naudojant, lemti neigiamą rezultatų vertinimą ir visuomenės atmetimą, tuo padarytų investicijų naudą ne pastiprindama, o sumažindama, net iki išlaidų statinio perstatymui ar nugriovimui (Pvz. senamiestį ilgai bjaurojusi o dabar griaunama sporto salė Pilies g.). Todėl svarbu renkantis architektūrą ne tik turėti ir suprasti alternatyvas, svarbu, kad tie kurie renka, būtų kvalifikuoti, t. y. turintys žinių, gebėjimų numatyti, koks bus pasirinktos nematerialios architektūrinės idėjos ar koncepcijos galutinis rezultatas.
Kodėl netiko ankstesnis tarybos sprendimas?
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija 2021 m. kreipėsi į savivaldybę dėl architektūrinio konkurso būtinybės planuojamam dengtam stadionui prie Baltijos prospekto Klaipėdoje. Šis futbolo aikštės dydžio ir aukščio sulig septynaukščiais, objektas yra svarbus, reikšmingas, jo išraiška, paprasčiau – vaizdas ir naudojimo patogumas (arba nepatogumas) lems daugybę vertinimų ir tikrų, materialiai, finansiškai suskaičiuojamų pasekmių. Todėl jam reikalingas geriausias įmanomas sprendimas, kvalifikuotai komisijai skaidriai renkantis iš pagrįstų ir apgalvotų alternatyvų. Tam reikalingas architektūrinis konkursas. Tąkart savivaldybės administracija dengėsi 2018 m. tarybos sprendime buvusia nuostata, kad Klaipėdos miestui svarbiems objektams savivaldybės taryba gali padaryti išimtį ir jų projektavimo atveju architektūrinio konkurso nerengti. Prireikė Aplinkos ministerijos ir Vyriausybės atstovo apskrityje išaiškinimo, kad tokia išimtis nelogiška ir prieštaraujanti Architektūros įstatymo turiniui.
Kuo naujasis tarybos sprendimas geresnis?
Naujausia tarybos sprendimo dėl konkursų privalomumo redakcija gera tuo, kad jame neliko galimybės klaidinti savivaldybės tarybos teiginiais, kad kažkokiems tikrai svarbiems projektams geriau architektūros konkursų nedaryti. Objektų, kuriems konkursai privalomi, sąrašas liko beveik nepakitęs. Tai valstybės (ir savivaldybės) iniciatyva rengiami ir biudžeto lėšomis finansuojami: miesto plėtrai ir savitumo išsaugojimui reikšmingų teritorijų nauji teritorijų planavimo dokumentai, taip pat didesni kaip 6000 kv.m. bendrojo ploto nustatytos paskirties administracinės, kultūros, mokslo, gydymo, sporto ir specialiosios paskirties objektai; Visais būdais finansuojami: miesto viešos erdvės – miesto aikštės, parkai, taip pat aukštybiniai pastatai, statiniai teritorijų planavimo dokumentuose numatytais atvejais.
Ką galima padaryti geriau?
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija 2022 m. kreipėsi į savivaldybę su pasiūlymu padėti suredaguoti naujo tarybos sprendimo redakciją, tačiau atsakymo nesulaukta. Nėra suprantama viena 6000 kv. m. objektų dydžio riba, nes miesto teritorijos skiriasi savo verte (pvz. palyginimui LEZ ir senamiesčio teritorijos), taip pat skiriasi ir viešos erdvės. Kriterijus architektūrinio konkurso privalomumui būtina nustatyti kruopščiau. Palyginimui, Vilniaus miesto taryba jau keletą kartų tobulino sąrašą objektų, kuriems konkursas privalomas. Privačiai statomiems gyvenamiesiems, viešo naudojimo ir specialios paskirties pastatams miesto centre riba, nuo kurios konkursas privalomas – 5000 kv. m., už miesto centro – 10 000 kv. m., valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšomis statomiems objektams tokia riba – 2000 kv. m., Be to, nustatyti atvejai (pvz. viešų erdvių projektavimo atveju) kuomet vyriausiasis miesto architektas sprendžia, ar reikalinga rengti architektūrinį konkursą, numatyta, kuomet projektus užtektų įvertinti nepriklausomu ekspertiniu vertinimu.
Sprendimai, kurie nėra logiški, tiesiog nėra vykdomi. Klaipėdos mieste ypač retai prireikia objektų, kurių plotas siektų 6000 kv. m., o skverų, aikščių ir viešų erdvių sąvokos yra plačios tiek, kad lyg ir nebeaišku kuris tako ar šaligatvio remontas yra vertas architektūrinio konkurso. Tokios nepraktiškos sprendimo formuluotės, lyg išspaustos per nesuprantamą nenorą siekti to, kas deklaruojama, gesina viltį, kad šis miestas, jo gyventojai pajėgūs suprasti ir siekti net tų tikslų, dėl kurių jau susitarta nacionaliniu lygmeniu, architektūros įstatyme: „kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką“. Priimto sprendimo kontekste lieka tik pasvajoti apie tai, kad ambicingų žmonių miestas galėtų valingai siekti daugiau, nei minimalių bendrybių, skirtų visiems šalies kaimams ir miesteliams. Gyvenimas tokiame mieste ima slėgti svetima gėda, dėl seniai vėluojančio jo viešų aikščių ir pastatų atsinaujinimo, dėl dešimtmečiais taip ir nesirealizuojančio potencialo. Sprendimas dėl konkursų turi būti tobulinamas, siekiant šiuolaikiškai darnios ir sėkmingos miesto raidos.
Atviri architektūriniai konkursai praneša apie jų organizatorių demokratinį mąstymo būdą ir aukštas kultūrines ambicijas. Susitarti dėl siekiamo tikslo nelengva, bet verta, taip, kaip rengiant teisės aktą, taip ir planuojant reikšmingą statybą. Nelengva, bet verta vėliau susitarimų laikytis, taip pat ir architektūrinio konkurso rezultato įgyvendinimo atveju. Bendrų pastangų suma nulems ar čia bus ta vieta kurioje verta likti, neemigruoti, kurią verta ginti, į kurią verta investuoti daugiau.
Todėl visų institucijų sprendimų priėmėjams siūlome naudotis architektų bendruomenės organizacijoje kaupiama jos narių patirtimi, naudotis organizacijos paslaugomis, anksti tartis su profesionalais, kad mieste geriausias mūsų ambicijas ir troškimus atspindinti architektūra ir pastatai atsirastų ne atsitiktinai, ar per stebuklą, bet planuotai, kaip protingų ir išsilavinusių žmonių (kokiais, tikiuosi, mes visi norime būti) bendrų pastangų rezultatas.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas Mantas Daukšys
Pramonės teritorijų konversija: AB „Klaipėdos energijos“ atvejo studija. Energetikos edukacijos ir inovacijų centras
Miestų plėtros procese pramonė buvo viena pagrindinių varomųjų jėgų dariusių didelę įtaką tiek ekonominės, tiek socialinės, tiek erdvinės aplinkos vystymuisi. pramonės pastatai ir technikos objektai gyvi istoriniuose šaltiniuose, bylojantys apie tuometinės visuomenės pažangą technologijų srityje ar ekonominę ir socialinę sėkmę.
Baigiamojo magistro darbo tiriamojoje dalyje atliekama pramonės teritorijų konversijos metodinė analizė, siekiant atrasti jos potencialų panaudojimą Klaipėdos AB „Klaipėdos energija“ teritorijos plėtroje. Detalizuojama kūrybinio darbo teritorija – danės upės krantinė nuo danės skvero pabaigos iki mokyklos gatvės tilto. Remiantis atlikta analize bei užsienio šalių pavyzdžių tyrimu centrinėje Klaipėdos miesto dalyje, greta danės upės esančioje AB „Klaipėdos energija“ teritorijoje, siūloma vystymo koncepcija. Suformuluojamos projekto išvados: 1) esami pramoninio paveldo pastatai įveiklinami ir pritaikomi kultūriniam turizmui, norint išsaugoti industrinį charakterį; 2) lankytojams sukuriamas energetikos istorinis vektorius, siekiant edukuoti ir supažindinti su technikos paveldo objektų istorija ir naujomis atsinaujinančiomis energetikos šaltinių prototipais; 3) suformuojama atsinaujinančių energetikos išteklių plėtra ir pritaikomumo galimybės nagrinėjamos teritorijos poreikiams; 4) teritorija atveriama miestiečiams, sukuriamas viešųjų erdvių tinklas ir įveiklinama danės upės krantinė; 5) užtikrinamas supančios gamtinės aplinkos potencialo išnaudojimas; 6) sklandžiam susisiekimui užtikrinti, numatomas pėsčiųjų ir dviračių takas su kita danės upės puse.
Danės skvero esami takai pratęsiami per projektuojamą teritoriją, taip suformuojama alėja ir greta jos sukuriamos hierarchinės viešųjų erdvių sistemos. Antroji ašis jungia šiaurinę Klaipėdos miesto dalį su skulptūrų parku, pėsčiųjų ir dviračių takais. Paskutinioji jungia su kita danės upės krantinės dalimi, sukuriant pėsčiųjų ir dviračių tiltus.
Teritorijoje numatomos trys pagrindinės funkcinės zonos: technikos muziejaus kompleksas su bendro gyvenimo būstu (angl. co-living) ir apžvalgos bokštu, laboratorijų kompleksas su ekspozicijų erdvėmis ir šiltnamiu bei gyvenamosios paskirties zona.
Greta danės gatvės yra numatomas perimetrinis užstatymas, o laboratorijų komplekso pastatai iš danės upės pusės yra išskaidyti, taip sukuriama maksimali galimybė laisvai judėti teritorijoje nuo pagrindinio krantinės tako ir danės skvero.
Šalia upės krantinės projektuojama dviejų lygių schema. Pirmojoje danės krantinės terasoje pratęsiamas pėsčiųjų takas nuo danės skvero ir šalia tako kuriamos poilsio zonos su prieiga prie upės. Antrajame lygyje sukuriamas dviračių takas buvusioje geležinkelio bėgių trasoje.
Laboratorijose sukurta ir pagaminta energija taikoma šiltnamių veiklai. Šalia šiltnamio fasado būtų įrengiamas lietaus vandens rezervuaras ir vanduo būtų naudojamas augalų laistymui. Šioje zonoje auginami skirtingų rūšių augalai, kurie būtų vietoje vartojami.
Laboratorijų komplekso funkcinis scenarijus: Lankytojas, susipažinęs su technikos muziejaus programa, keliauja galerijomis į naujas laboratorijų komplekso erdves. laboratorijų komplekse yra numatytos ekspozicijų erdvės, leidžiančios eksponuoti naujus energetikos prototipus. suinteresuoti asmenys turi galimybę dalyvauti dirbtuvėse su mokslo daktarais ir atlikti energetikos eksperimentus. Siekiama muziejaus lankytojus supažindinti su ekspozicijomis ir energetikos raida, istorija ir ateities galimybėmis.
Mažosios Lietuvos statybinio paveldo išsaugojimo galimybių studija
Mažosios Lietuvos profesionalus statybinis paveldas yra buvusios Prūsijos architektūrinio paveldo dalis, kuris darė didelę įtaką Lietuvos istorijoje. Lietuva šį architektūrinį paveldą dalinasi su Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos (Kaliningrado sritis) teritorijomis. Šis paveldas yra gausiai išlikęs Mažosios Lietuvos kaimsiškose ir miestiškose gyvenvietėse, o statiniai, nors ir dažnais atvejais apleisti, tačiau išlaikę savo architektūrines vertes
Šio darbo esmė yra išsiaiškinti palankias sąlygas istorinių statinių naudojimui bei populiarinimui – sukurti strategiją kaip Mažosios Lietuvos statybinis paveldas galėtų organiškai būti vėl naudojamas, pasitelkiant išlikusią istorinę geležinkelio infrastruktūrą bei turizmo gerinimą Mažojoje Lietuvoje.
Mažosios Lietuvos profesionalaus statybinio paveldo išsaugojimo strategijoje vientisumui užtikrinti siūlomi trijų lygių (mastelių) sprendiniai – regiono, apylinkių ir vietos: Mažosios Lietuvos turistinės infrastruktūros orientuotos į statybinio paveldo pažinimą strategijos, turistinio maršruto modelio ir traukinių stoties gyvenvietės urbanistinės struktūros gerinimo koncepcijos.
Mažojoje Lietuvoje tyrimo metu identifikuota daugiau kaip 300 skirtingų statybinio paveldo objektų, kurie buvo kategorizuoti į šias grupes: inžineriniai statiniai, bažnyčios, pramonės statiniai, senosios mokyklos, traukinių stočių kompleksų pastatai, viešbučiai ir kt. Tiesa, Mažojoje Lietuvoje yra ir daugiau architektūrinę vertė turinčių pastatų.
Mažosios Lietuvos turistinės infrastruktūros gerinimo koncepcija
-
Apibrėžtose teritorijose gali būti kuriamos įvairios maršrutų variacijos, kurių centrai yra Mažosios Lietuvos istorinės traukinių stotys.
-
Teritorijos nustatytos tik pėstiesiems ir dviratininkams, nors yra galimybė turistinius maršrutus plėtoti ir kitomis transporto priemonėmis.
-
Keliautojas turi galimybę kiekvieną maršrutą pradėti traukinių stotyje su galimybe kelionę nutraukti bet kurioje maršruto vietoje. Keliautojams suteikiamas būtinasis komfortas – apsigyvenimas ir maitinimas traukinių stotyje ar netoliese, daiktų pergabenimas į jam patogiausią vietą.
-
Gerinama geležinkelio infrastruktūra, atnaujinami maršrutai ir atkuriami siaurojo geležinkelio bėgiai.
Turistinio maršruto modelis
Maršruto modelis kuriamas nuo Pagėgių iki Lauksargių traukinių stočių dėl palankaus mastelio. Maršruto linija vedama pagal traukinio bėgius atsižvelgiant į egzistuojančią kelių ir takų infrastruktūrą. Maršrutas Pagėgiai – Lauksargiai yra orientuotas į vienos dienos kelionę, šio maršruto ilgis yra 53 km. Tokio maršruto trukmė pėsčiomis yra apie 10-12 valandų, o dviračiu apie 4-6. Šioje teritorijoje šiuo metu yra 2 mažesnės traukinių stotys. Projektuojama trasa žiedinė su alternatyviais keliais, kurie leistų keliautojui sutrumpinti arba pailginti kelionę.
Turistiniame maršrute įtraukti objektai, kurie atitinka šiuos kriterijus:
- pastatai statyti XIX a. pab. — XX a. pr.;
- pastatams būdingi Mažosios Lietuvos profesionalios architektūros bruožai;
- pastato lokacija yra teritorijoje, kuri yra nustatyta pasiekiamumo skaičiavimais;
- pastatai, turintys kultūrinę, istorinę reikšmę vietos gyventojams bendruomenės, regiono ar nacionaliniu lygmeniu.
Mažosios Lietuvos turistinės infrastruktūros gerinimo koncepcija
Turistinio maršruto modelis
Traukinių stoties urbanistinės struktūros gerinimo koncepcija
Išanalizavus ir įvertinus Mažosios Lietuvos traukinių stočių gyvenvietes buvo pasirinktas Pagėgių miestas. Tai nedidelio mastelio, 1500 gyventojų tranzitinis miestas esantis centinėje Mažosios Lietuvos dalyje.
Atlikus Pagėgių miesto centrinės dalies urbanistinės struktūros analizę, suformuluota struktūros gerinimo koncepcija, kuri susideda iš keturių dalių
- išlaikomas Birutės gatvės charakteris, kaip unikalus Pagėgių miesteliui būdingas užstatymo bruožas;
- analizės metu pastebėta, kad Pagėgiai nepalaiko linijiniam miestui būdingos struktūros, todėl siūloma centrinę miesto dalį sodrinti;
- kuriamos viešųjų erdvių jungtys, padėsiančios suaktyvinti Birutės gatvės naudojimą;
- eismo gerinimas – srautų perorganizavimas į Geležinkelio gatvę, esančią lygiagrečiai traukinio bėgiams.
Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2021-11-25 d. sprendimu Nr. T2-269 „DĖL DENGTO FUTBOLO MANIEŽO KLAIPĖDOS PEMPININKŲ MIKRORAJONE PLANAVIMO IR PROJEKTAVIMO“ nustatė “Netaikyti Architektūrinių konkursų organizavimo nuostatų planuojant ir projektuojant dengtą futbolo maniežą, kaip Klaipėdos miestui svarbų socialinį objektą, Klaipėdos Pempininkų mikrorajone”.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO) 2021-12-14 d. raštu tokiam sprendimui paprieštaravo ir paprašė jį pakeisti. Prie Baltijos prospekto, svarbios miestą ir šalį reprezentuojančios arterijos planuojamas 1500 vietų, reikšmingų gabaritų (stadiono dydžio), iki 25 m. aukščio pritaikytas tarptautiniams renginiams, uždaras futbolo maniežas įvertintas kaip itin reikšmingas objektas architektūriniu, urbanistiniu, valstybiniu ir viešojo intereso požiūriu, todėl čia turi būti taikoma LR Architektūros įstatymo nuostata, įpareigojanti jiems rengti architektūrinius konkursus.
Klaipėdos miesto savivaldybė su tuo nesutiko, motyvuodama 2018-07-26 d. savo sprendimu Nr. T2-168, numatančiu, kad “Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos atskiru sprendimu architektūriniai ar projektų konkursai gali būti nerengiami planuojant ar projektuojant Klaipėdos miestui ekonominiu, socialiniu ir (ar) kultūriniu aspektu svarbius objektus“. LASKAO 2022-0503 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, Lietuvos architektų rūmus ir Vyriausybės atstovų įstaigą išaiškinimo, ar tokia Klaipėdos miesto savivaldybės pozicija neprieštarauja galiojantiems įstatymas.
Lietuvos respublikos aplinkos ministerija 2022-06-10 d. įvertino Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimą, pažymėdama (išaiškinimas čia), kad „savivaldybių tarybų funkcijos apima architektūros plėtrą ir architektūrinių konkursų organizavimas yra viena iš pagrindinių priemonių architektūros plėtros krypčių įgyvendinimui“, taip pat LR Architektūros įstatyme „nenumatyta atvejo, kuomet šio Įstatymo 13 str. 1 d. nurodytiems objektams, atitinkantiems Įstatymo 13 str. 2 d. nurodytus požymius … galėtų būti taikomos išimtys ir architektūriniai konkursai nerengiami“. Remdamasi šiuo įvertinimu, Vyriausybės atstovų įstaiga 2022-06-22 d. parengė teikimą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai, siūlydama svarstyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2018-07-26 sprendimo Nr.T2–168 „Dėl architektūrinių konkursų organizavimo“ pakeitimo klausimą.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija 2022-07-18 d. raštu dar kartą kreipėsi į Klaipėdos miesto merą ir savivaldybės tarybą, prašydama kartu su 2018 m. sprendimo keitimu, keisti ir savivaldybės 2021 m. sprendimą nerengti architektūrinio konkurso minėtam futbolo maniežui. Priminta, kad Viešųjų pirkimų įstatymas numato projekto konkurso procedūrą plano ar projekto įsigijimui (teritorijų planavimo, architektūros, inžinerijos), o savivaldybės tarybos sprendimai neturi tam kliudyti. Pakviesta pasinaudoti Lietuvos architektų sąjungos ir Lietuvos architektų rūmų pagalba ir konsultacijomis dėl procedūrų, sąlygų ir užduočių formavimo, siekiant Lietuvos valstybės įstatymus ir ambicijas tenkinančių rezultatų.
Vietos dvasia (lot. genius loci) — sąvoka, žinoma dar nuo antikos laikų, yra glaudžiai susijusi su architektūra. Pastatas egzistuoja tam tikroje vietoje, kuri turi individualias charakteristikas, savo istoriją, tapatybę bei dvasią, kurią galima tik pajausti. Architektūra visada daro įtaką aplinkai: ji gali lėtai transformuoti vietą, išryškindama jos bruožus, bet gali ir nuasmeninti, „uždusindama“ genius loci. Todėl yra svarbu projektuoti aplinkai jautrią architektūrą, atsižvelgiant į konkrečios vietos bruožus, kraštovaizdį, istorinį ir urbanistinį kontekstą bei dvasią.
Tiriamajame darbe analizuojamos vietos dvasios apraiškos pramoninėje teritorijoje prie Danės upės istoriniame-urbanistiniame kontekste bei architektūriniu aspektu. Tyrimo metu paaiškėjo, kad analizuojamos teritorijos charakteris neigiamai veikia žmogaus ir aplinkos santykį. Esančios ribos — Mokyklos g. tiltas, geležinkelio pylimas ir Danės upė — atriboja tiriamąją zoną nuo likusios miesto dalies ir suteikia teritorijai uždarą charakterį. Zonos viduje vietos dvasiai įtaką daro industrinė tematika ir funkcionalistinė estetika: stambūs pastatai yra intravertiškos išraiškos, dominuoja horizontalės, neapibrėžti judėjimo maršrutai bei romantinės gamtos fenomenas — visa tai sukuria prastą orientacijos sistemą ir atitolsta nuo žmogaus.
Istoriniame kontekste, pradedant nuo Mažųjų Lankų, ši zona buvo abstrakti vieta su kosminiu kraštovaizdžiu, o monotonija buvo pagrindinis minėtos teritorijos bruožas. Urbanizavus teritoriją, jos charakteris tapo atviresnis: upė virto keliu, o vertikalės ir horizontalės buvo subalansuotos. Tačiau šiandien vertingos savybės sunyko, buvusią kosminę monotoniją primena tik vienodas urbanistinis audinys, upė tapo riba, kurią papildė naujai suformuoti barjerai, o į dangų teritoriją „traukia“ tik atskirų pastatų detalės.
 |
Teritorijai būdingi bruožai Raidos etapai
Atsižvelgiant į analizių išvadas, kuriama pramoninės teritorijos prie Danės upės konversijos koncepcija, paremta šios vietos dvasios respektavimu, urbanistinės struktūros pertvarkymu, nagrinėjamos zonos sujungimu su gretimais kvartalais ir miesto rajonais bei traukos taškų sukūrimu, įvertinus potencialią miesto plėtrą.
Naujos jungtys sumažina teritorijos uždarumo laipsnį, paverčia esamas ribas elementais išskiriančiais analizuojamą vietą. Projektuojami kvartalai priderinami prie esamų pastatų, sukuriant vieningas ir nedisonuojančias gatvių išklotines, respektuojant esamą uždarą ir horizontalų zonos charakterį. Naujos miesto viešosios erdvės sukuria laisvai pereinamas zonas, išsaugo šiai teritorijai būdingus chaotiškus judėjimo kelius, įkūnija būdingą šiai zonai monotoniją, papildant ją staigmenomis, kurios primena apie buvusią tarpusavyje nesusijusią urbanistinę struktūrą.
 |
Schemos Teritorijos planas
Pasirinktas detalizuojamas pastatas yra itin svarbus analizuojamai teritorijai genius loci aspektu. Buvę „Union“ fabriko sandėliai — seniausi pastatai šioje zonoje. Jie liudija apie buvusią istoriją prie svarbiausio šios teritorijos „centro“ — Danės upės bei išsidėstydami geriausiai apžvelgiamame taške, stipriai veikia vietos dvasią.
Pagrindinė konversijos idėja — atkurti buvusius sandėlius, orientuotis į naujai sukurtą viešąją aplinką šiaurėje, reaguoti į suprojektuotą pėsčiųjų tiltą, formuojant naują teritorijos centrą bei išsaugoti visus informacinius sluoksnis ir kaitą, įprasminant komplekso senų ir naujų dalių santykį.
Projektuojamo pastato vaizdas nuo tilto, išilginis pjūvis ir interjero detalizacijos Funkcinio išplanavimo ir konstrukcijų aksonometrijos
Įvykdžius šiuos pokyčius, teritorijos genius loci nedingtų, o „evoliucionuotų“ kartu su pasikeitusiu aplinkos ir laiko kontekstu: užkonservavus vietos dvasią, ji sunyktų kartu su sustingusia laike aplinka, kuri jau seniai prarado savo reikšmę miesto atžvilgiu. Išsaugant karkasą, vietos dvasia neprarastų savo abstrakcijos ir neapibrėžtumo bruožų, o sukonkretinus urbanistinį audinį bei suteikus naujų reikšmių, genius loci įgautų „stuburą“ ir teritorijoje būtų užtikrinta stabilitas loci, kuri stiprina žmogaus identifikavimosi su vieta jausmą.
Projektas yra LASKAO – Ergolian 2021 metų stipendijos konkurso nugalėtojas.
Stipendijos konkurso partneris kompanija ERGOLAIN projektai
Konkursas yra Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos rengiamo teminio renginių ciklo „Klaipėdos architektūra“ dalis.
Renginių ciklo partneriai, draugai bei rėmėjai:
