Uostamiesčio architektai ir teritorijų planavimo specialistai – sunerimę, mat Kultūros paveldo departamentas užsimojo apriboti galimybes vykdyti statybas 270,3 ha teritorijoje aplink Klaipėdos senamiestį ir istorinę jo dalį.
Tokia didelė teritorija nurodyta parengtame senamiesčio Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane ir grindžiama tuo, kad žmonėms pastatai neturėtų užgožti senamiesčio vaizdų.
Idėja graži, bet specialistai pasigenda ne tik viešumo, bet ir aiškumo, kokie tai būtų pastatai, jiems nesuprantama, kodėl pasirinkta teritorija, kai kuriose vietose nuo senamiesčio nutolusi net pusę kilometro. Pagaliau, baiminamasi, kad toks planas esą atvertų landas paveldosaugininkų korupcijai.
Kad neužstotų
Minėtas specialusis planas parengtas vilniečių, Valstybės įmonės „Lietuvos paminklai” specialistų, jis apima senamiesčio zoną ir vadinamąją istorinę miesto dalį bei aplinkines teritorijas.
Architektų manymu, pirmiausiai reikėtų sumažinti paties senamiesčio plotą nuo 93,6 ha iki 84,4 ha. Iš jo siūloma išbraukti „Baltijos” laivų statyklos teritoriją, kadangi gamykla atsirado žymiai vėliau nei formavosi senamiesčio struktūra. Be to, pastatai minėtoje teritorijoje yra senamiesčiui nebūdingų tūrių, vieta yra uždara ir negali būti naudojama viešajam pažinimui.
Taip pat norima „išgryninti senamiesčio vizualinį suvokimą” iš jo teritorijos išbraukiant sklypą Taikos pr. 4A: jame stovi modernus daugiaaukštis pastatas.
Plane siūloma patvirtinti Klaipėdos senamiesčio teritorijos apsaugos zonos vizualinės apsaugos pozonio ribas: rytuose – nuo Danės palei Mokyklos gatvę, kuri toliau pereina į Šilutės plentą iki sankryžos su Paryžiaus Komunos g.; pietinė riba – Paryžiaus Komunos g., toliau Rūtų g. iki sankryžos su Minijos g.; vakarinė riba – Minijos g., toliau pereinanti į Pilies g., krantine ir prieplaukos vakarinėmis ribomis iki Danės upės.
Į Šiaurę nuo Danės, aplink vadinamąją istorinę miesto dalį, siūloma patvirtinti tokias vizualinio pozonio ribas”: rytuose – Danės šiaurine krantine iki Mokyklos gatvės atkarpos; šiaurėje – Mokyklos g., pereinant į Priestočio g. iki geležinkelio stoties; nuo šiaurinės teritorijos ribos vietos ties vakarine namo Geležinkelio g. 2A puse į šiaurę viduriu kvartalo tarp Liudo Giros ir Kretingos gatvių iki susikirtimo su Įgulos g., toliau – Universiteto sklypo rytine, šiaurine ir vakarine ribomis iki Universiteto al.; vakarinė riba – Pušyno g. vakarų kryptimi iki Švyturio g. statmenai Kuršių mariom.
Dabar istorinės miesto dalies plotas yra 199,8 ha, siūloma jį praplėsti iki 203,8 ha, o vizualinės apsaugos zonai skirti papildomus 96 ha.
Projekto autorių manymu, bendros tiek senamiesčio, tiek naujamiesčio apsaugos zonos vizualinės apsaugos pozonio teritorijų tolesnė architektūriniu požiūriu nereglamentuota plėtra gali daryti neigiamą įtaką istoriškai susiklosčiusio kraštovaizdžio charakteriui, o kartu – menkinti minėtas vertybėmis pripažintas teritorijas.
Kitaip tariant, pavyzdžiui, nuo Mokyklos gatvės ar kitų plane įvardijamų į vizualinės apsaugos pozonius patenkančių teritorijų senamiestis bei istorinė mieto dalis turi būti matomi ir jų negali užgožti kokie nors pastatai.
Aišku, kad neaišku
Įdomu yra tai, kad minėtą specialųjį planą turės tvirtinti ne miesto Taryba, ne savivaldybės administracijos direktorius, o kultūros ministras savo įsakymu.
Tuo ypač piktinosi ne kartą dėl plano posėdžiavę uostamiesčio Tarybos Teritorijų planavimo komiteto nariai. Esą, kai reikia tvirtinti detalųjį planą dėl kokio naujo keliuko ar sklypo ribų praplėtimo, išnarstoma po kaulelį, teikiama medžiaga Tarybai, o rengiant grandiozinį specialųjį planą, kuris bus aktualus kelioms dešimtims tūkstančių nustatytoje apsaugos zonoje gyvenančių klaipėdiečių, viso to nereikia.
„Čia kaip Maskvą statė – nuleido iš viršaus, ir vykdykite, o miestiečių interesų nepaisoma”, – sakė vienas iš komiteto narių.
Pasak uostamiesčio savivaldybės vyriausiojo architekto Almanto Mureikos, vilniečiai tą planą dabar išsivežė taisyti, nes gavo labai daug pastabų.
„Architektų bendruomenė bijo tos apsaugos zonos, kuri kai kur nutolusi nuo senamiesčio net 500 metrų. Kodėl ji tokia didelė? Ir niekas nėra reglamentuota, neaišku, kas bus draudžiama”, – dėstė jis.
Komiteto pirmininkas Valentinas Greičiūnas stebėjosi, kad nėra derinta su į tą zoną patenkančių žmonių nuomone. Be to, viešasis svarstymas su visuomene dėl to plano kažkodėl vyko supaprastinta tvarka, t.y., buvo paskelbta informacija tik spaudoje ir internete.
„Man tai čia apskritai nesąmonė: atsistoji už namo ir pamatai arba ne senamiestį. Nusikalba jie. Ką, apžvalgos bokštus statys? Kokia čia tarša vizualinė, kai ir taip pilna „chruščiovkių”. Be to, kur paaiškinimai, kokius pastatus bus draudžiama statyti, o kokių – ne? Čia jau interpretacijoms vieta, galima bus laisvai traktuoti”, – samprotavo komiteto narys Egidijus Sabataitis.
Keista buvo ir tai, kad 500 metrų riba nustatyta be jokio pagrindimo, nors teisės aktai to reikalauja.
„Atsiranda labai didelis neapibrėžtumas, apribojimai žmonėms naudotis nekilnojamuoju turtu. Neva pirmiau planą patvirtins, po to lauks tų reglamentavimų, kurie gali būti sukurti ir po 10-15 metų. O kai patvirtins ribas, visas į zoną patenkantis nekilnojamasis turtas Registrų centre jau bus kitokio statuso: patenkantis į pozonį”, – aiškino savivaldybės administracijos Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjas Gediminas Pocius.
V. Greičiūnas ir kiti komiteto nariai pritarė, kad negali vilniečiai atvažiuoti į Klaipėdą, uždirbti pinigus už teritorijų planavimo dokumento rengimą, jį „nutėkšti” klaipėdiečiams ir išvykti.
„Ir jiems vienodai, po to miestiečiai mus pirštais užbadys. Na, jau ne, rašysime protokolą, kad negalima taip daryti ir tas planas turi būti svarstomas Taryboje”, – sakė V. Greičiūnas.
Dar vieno komiteto nario Rolando Bražinsko manymu, planas gali stabdyti miesto vystymąsi, be to, dar didesnę galią turėtų Klaipėdos paveldosaugininkai, kur savo nuožiūra galėtų derinti statybų planus, arba ne.
Klaipėdiečiai šokiravo
VĮ „Lietuvos paminklai” Projektavimo tarnybos vyriausioji architektė ir specialiojo plano vadovė Irena Staniūnienė „Vakarų ekspresui” teigė, jog nieko jau nebenori komentuoti.
„Dvi savaites važinėjau į Klaipėdą, aiškinau, labai išgyvenu dėl reakcijos. Tas planas „kabojo” internete dar nuo pernai gruodžio. O kaltina, kad nepristatėm visuomenei… Patyriau didžiulį pasipriešinimą. Esu šokiruota, nors nei pakenkti norėjau, nei ką”, – emocijas liejo ji.
Pasiteiravus, kaip buvo nustatytos tos ribos, iš kur esą privalo būti matomas senamiestis, architektė nurodė „pėsčiojo regos metodą”.
Kultūros paveldo departamento uostamiesčio teritorinio padalinio vadovas Naglis Puteikis teigė, esą tokios zonos numatytos dėl galimų planų statyti dangoraižius, pavyzdžiui, Trinyčių kvartale.
„Tada senamiestis bus apsuptas ir taps lyg šulinys. O su paveldosaugininkais reikės derinti tik aukštingumą – dėl fasadų, langų, durų, stogų ir kitokių dalykų nebus kišamasi. Ta zona iki 500 metrų ir dabar galioja, galėtume įsikišti ir neleisti statyti dangoraižių, bet specialus planas įves aiškumo, nes ne visur tų 500 metrų reikia. Būtinas žemėlapis”, – dėstė jis.
N. Puteikio vertinimu, dabar tik vyksta diskusija, esą niekas per galvą nelipa ir neketina to daryti, diskusija atvira ir visi pasiūlymai bus svarstomi.
Tiesa, kultūros ministras gali ir neatsižvelgti į klaipėdiečių pasiūlymus ar reikalavimus, nes teisės aktai numato tik derybas.
DENISAS NIKITENKA
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio specialistai parengė Klaipėdos senamiesčio teritorijos ir apsaugos zonos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą. Jei šis būtų patvirtintas, senamiesčio ribos išsiplėstų – taip esą greta miesto širdies esančios teritorijos būtų apsaugotos nuo jas darkančių pastatų. Tačiau už kilnias idėjas giriami šio plano iniciatoriai sukėlė ir diskusijų.
Ramunė Staševičiūtė, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkė:
– Iš principo viskas teisinga, juolab kad ir senamiesčio ribos išplečiamos nedaug. Tačiau matome ir nepagrįstų sprendinių. Kaip tik dabar rengiame posėdžio protokolą, kur išdėstysime savo nuomonę, kas mums užkliūva. Šiaurinėje miesto dalyje į vadinamąją vizualinės apsaugos zoną įeina nemaža parko dalis, kurioje statybų ir taip nenumatoma.Keisčiausiai atrodo pietinė dalis, kur vizualinės apsaugos zona siekia faktiškai Rumpiškės gatvę. Šiam dalykui nematome jokio pagrindimo – nereikėtų riboti veiklos ten, kur tai nėra būtina. Kitas ne mažiau keistas, sakyčiau, ydingas dalykas, kad pirmiausia nustatomos ribos, o po to – ką toje vizualinės apsaugos zonoje galima veikti. Įprastai pirma būna arklys, o tik po to vežimas, ne atvirkščiai. Mums šio plano rengėjai aiškino, jog toks yra įstatymas. Jei taip – tokį įstatymą reikia skubiai keisti. Antraip derinant projektą derintojas gali labai laisvai manipuliuoti tiek projektuotojais, tiek užsakovais, tiek projektų plėtotojais.
Dr. Vacys Vaivada, istorikas, Klaipėdos universiteto dėstytojas:
– Šiame plane kalbama apie vizualinės apsaugos zonų išplėtimą, o tai padėtų išryškinti senamiesčio ir istorinės miesto dalies vertingąsias paminklų savybes. Juk senamiestis vaidina labai svarbų vaidmenį ne tik mūsų istorinės ir kultūrinės atminties formavimuisi. Turėdami galimybę išlikusį unikalų paveldą optimaliau pristatyti atvykstantiems turistams, galime išryškinti tas vertybes, kurios kalba apie mūsų miesto raidos savitumą. Tad šiuo atveju aš tik sveikinčiau panašias iniciatyvas. Tokia kryptimi paveldo apsauga vyksta Vakaruose, nereikia ir labai toli žvalgytis, artimiausias pavyzdys – Latvija. Jei šis planas būtų buvęs patvirtintas anksčiau, veikiausiai jau šiandien turėtume mažiau susipriešinimo. Dabar neretai beprasmiškai vyksta diskusijos, nors ir visiems, net architektams, vykdantiems užsakymus šalia istorinės miesto dalies, senamiesčio zonoje esančiose teritorijose, akivaizdu, kad tam tikrais atvejais pažeidžiamas senamiesčio arba istorinių miesto dalių paminkliškumas.
Šaltinis: "Klaipėda"
Jau ateinančios vasaros pradžioje Debreceno gatvėje planuojama pradėti statyti Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios ir vienuolyno kompleksą – žadama, kad tai bus ne tiesiog dar viena bažnyčia, o tikras bendruomenės centras, kur vyks įvairūs renginiai bei susirinkimai.
Jau patvirtintas detalusis planas ir pradedamas rengti komplekso techninis projektas, kurį numatoma baigti iki ateinančių metų gegužės. Vėliau ir prasidėtų statybos.
Bažnyčia bei vienuolynas iškils pagal praėjusių metų birželį vykusio konkurso nugalėtojų bendrovės „Andrijauskas ir partneriai” architektų Mantės Černiūtės-Amšiejienės ir Ramūno Amšiejaus darbą, pripažintą geriausiu iš 22 pretendentų.
Kompleksą architektai suplanavo vientisą, kuo darniau įsiliejantį į Debreceno gatvėje esančio parko erdvę. Visos patalpos dėstomos aplink centrinėje dalyje planuojamą kiemelį, kuris atstos bažnyčios šventorių ir vienuolyno vidinį kiemą. Koplyčia turės atskirą iškilmingą įėjimą. Bažnyčia, būsianti aukščiausioje teritorijos dalyje, planuojama taip, kad ją galima būtų apeiti procesijų taku, kuriame dėstomos stacijos. Apeiti bus galima ir apie visą kompleksą.
Bažnyčios pastato arhitektūrinė išraiška bus būdinga Klaipėdos kraštui – fasadams ketinama naudoti pakabinamas molio plokštes, vienuolyno kompleksą mūryti iš raudonų plytų, o pagrindinį bažnyčios fasadą dengti apdailinėmis medžio lentomis.
Sklype planuojami nauji želdiniai ir medžių masyvai. Šalia komplekso esanti komercinė automobilių stovėjimo aikštelė ateityje turėtų būti pritaikyta vaikų žaidimui, joje ketinama įrengti riedlentininkų parką.
Vienuolyno komplekse turėtų gyventi ir dirbti penki vienuoliai. Čia veiks ir anoniminių alkoholikų centras, kino salė, užimtumo grupės vaikams – tokių dalykų šioje miesto dalyje trūksta.
Kompleksas bus įgyvendinamas etapais – pirmoji pradės kilti koplyčia su varpine ir techninėmis patalpomis, antruoju etapu – vienuolynas su pagalbinėmis patalpomis, paskui bažnyčia, o vėliausiai numatyta įrengti bendruomenės centrą.
Bendras komplekso plotas sieks apie 2 300 kv. metrų.
Šv. Brunono Kverfurtiečio parapija Klaipėdoje įkurta 2007-ųjų sausį. Ją aptarnauti patikėta pranciškonams konventualams.
GIEDRĖ NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Architektai protestuoja prieš pastaruoju metu įsigaliojančią tradiciją, kai skelbiami bendri konkursai statybininkams ir projektuotojams.
Pasak architektų, investuotojai ieškodami pigiausių statybininkų nekreipia dėmesio į kartu siūlomą projektą, todėl esą netruksime Lietuvoje sulaukti nekokybiškos architektūros pastatų, praneša LTV „Panorama“.
Specialistai piktinasi, kad pastaruoju metu skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose renkamas ne geriausias projektas, o pigiausias statybininkas.
„Dabar atsirado nauja tendencija tam, kad dar labiau sutrumpintų ir supaprastintų dalykus – pradėjo skelbti bendrus konkursus su statybininkais, tai reiškia, konkursus projektavimui ir statybai vienu metu“, – sako Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas.
„Kova už idėją turėtų tapti prioritetine. Mūsų valstybė, jei nori investuoti į teisingus pasirinkimus, pirmiausia turi išsirinkti gerą projektą, o po to jau ieškoti kaip pigiau, kaip racionaliau jį realizuoti.
O šiuo metu procesą bandoma pastatyti aukštyn kojomis: pradedama nuo to, kaip galima padaryti pigiausiai, o po to jau ieškoma, kas gali ką nors pigiau pasiūlyti, sugalvoti, o laiko nėra, projektas paliekamas išvis be laiko“, – tvirtina architektas prof. Gintaras Čaikauskas.
Architektų teigimu, pavyzdžiui, Ukmergės piliakalnio idėjoms sukurti savivaldybė skyrė tik dvi savaites, o štai nugalėtojui išrinkti pagal visas procedūras prireikė net trijų savaičių.
Vienu iš naujausių tokių ydingų konkursų pavyzdžių nurodomas Nacionalinių fizikinių ir technologijų mokslo centro sukūrimas. Architektas Algirdas Kaušpėdas sako, jog buvo apstulbęs, kai sužinojo konkurso sąlygas. Pasak jo, panašu, kad viešųjų pirkimų specialistai taip ilgai kūrė tomus dokumentų, jog nebeliko laiko kūrybiniam architektų darbui. Arba terminai sutrumpinti apgalvotai.
„Pasirodo, kad konkursas turėjo būti padarytas nuo pradžios iki galo per maždaug pusantro mėnesio. Susipažinus su medžiaga, kur vien pirkimo atviro konkurso sąlygų – 100 puslapių, dar 500 puslapių – visokios technologinės sąlygos, kurias reikia išpildyti, plius du maketai ir visa grafinė medžiaga, susidaro įspūdis, kad šitas konkursas, ko gero, jau turi architektus ir statybininkus. Ir dabar mes čia esame tik tam tikro formalaus renginio liudininkai“, – teigia A. Kaušpėdas.
„Achitektų sąjungos pagalbos šauksmas yra visiškai šviežias dalykas, nes ką tik pas mane lankėsi Algirdas Kaušpėdas, atsinešė peticiją ir mūsų pozicijos visiškai sutampa. Ir savivaldybėj mes šituos dalykus spręsim“, – tikina Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys.
Valdininkas pripažįsta, kad besiformuojanti ydinga tradicija neieškoti geriausių idėjų statant svarbius viešuosius pastatus atsigręš prieš mus pačius, bus sužalotas miesto veidas. Tačiau nematąs kitos išeities, nes biurokratinių procedūrų sutrumpinti neįmanoma.
Architektų sąjunga išplatino nepritarimą ir tokiu netinkamu būdu planuojamam naujam vaikų darželiui Vilniuje, Palangoje ketinamai statyti sporto salei.
Monika Petrulienė
LTV „Panorama“
Šaltinis: www.lrt.lt
Kičas – šiomis dienomis itin ginčytina sąvoka, vieniems sukelianti šypsenas, kitiems – karštą norą ginti savas estetines pozicijas. Nors šiandien kiču vis dar laikomas „nemeniškas, pretenzingas, neskoningas, pigus, imituojantis prabangą“ kūrinys, tačiau postmodernistinėje visuomenėje apstu ir aiškinimų, kad kičo nėra, kad viskas, kas kuriama, gali būti laikoma Menu. Tikriausiai populiariausias posakis vis dar lieka „dėl skonio nesiginčijama“. O ginčytis norisi…
Gero humoro jausmo apraiška laikomas dvidešimt penktojo gimtadienio prisiminimas – „draugelių“ įteikta krištolinė vaza su dedikacija vestuvių proga arba Drezdeno porceliano imitacija, kiekvienąkart į ją pažvelgus sukelianti šypseną. Tai liečia tokius daiktus, kurie turi sentimentalią vertę ir nekelia pretenzijų tapti meno kūriniais. Šie daiktai netampa miestui ar visuomenei primetama „pavyzdinės gyvensenos“ dalimi, turto ar socialinės padėties išraiška.
Nors šiandiena sąvoka kičas vartojama dažnai ir šia tema diskutuojama gana plačiai, televizijos laidos ar straipsniai spaudoje įvairiai interpretuoja šį terminą, tačiau dažniausiai jis vartojamas vaizduojamosios ar taikomosios dailės „neskoningumui“ apibrėžti. Rečiau kalbama apie kičą architektūroje. Nors tokie statiniai itin pastebimi, tačiau dažniausiai lieka privačių pokalbių objektu, pašiepiami miesto gyventojų ar svečių. Be abejo, pakanka ir tokių stebėtojų, kuriems didelių tūrių namai, puošti arkomis, kolonomis ar bokštais, kelia ir susižavėjimą ar pavydą „turtingųjų“ sluoksnio finansiniams ištekliams bei užmojams.
Reikia pastebėti, kad kiekviena individuali skonio (ar jo nebuvimo) apraiška architektūroje daro stiprią įtaką visos miesto urbanistinės aplinkos formavimuisi, daugelio žmonių gyvenamajai aplinkai. Be abejo, aptariant architektūrinio kičo pavyzdžius, negalima teigti, kad jie buvo ar yra visuotinis tautos reiškinys. Kažkada siautęs susižavėjimas įsivaizduojama pilių ar vilų architektūra buvo trumpalaikis ir netapo ilgalaikiu pavyzdžiu, nepateisino net įsivaizduojamų funkcinių reikmių, jau nekalbant apie tai, kad nebuvo galvojama apie erdvės ar energijos taupymą.
Pirmiausiai norėtųsi svarstyti, kada gimsta architektūrinis kičas, kokios priežastys skatina jo atsiradimą? Norėtųsi tikėti, kad tai nėra sąmoningas pasirinkimas šokiruoti ar noras paneigti vyraujančias estetines nuostatas architektūroje. Galima įtarti, kad architektūrinis kičas Lietuvoje atsiranda iš pernelyg ilgai svajotos prabangos ir, turint galimybes, noro priartinti savąjį gyvenimą prie įsivaizduojamo idealo, kai gyvenamąjį namą bandoma paversti svajonių pilimi. Dažniausiai pasitaikanti kičo išraiška architektūroje – ambicijos savo gyvenime turėti nors keletą įsivaizduojamai reprezentatyvių pseudoistorinių elementų savoje gyvenamoje aplinkoje. Su įsivaizduojamai antikinėmis kolonomis, smailiomis ar apvaliomis arkomis, bokštais, kurie primena tai smailius gotikos, tai monumentalius romanikos statinius. Paprastai pseudoistorinio stiliaus kūrimas ir pasibaigia ties tūriu, forma, kartais – dekoru. Medžiagos pasirenkamos šiuolaikinės: arkinius plastikinius langus dengia metalinės žaliuzės, stogus – naujos kartos dangos. Atrodytų, besistatant tokius namus užtenka tik įsivaizduojamų rūmų imitacijos, kaip tam tikro socialinio sluoksnio simbolio.
Griūnant Sovietų Sąjungai, kooperatyvų ir Gorbačiovo perestroikos laikais ir Lietuvai 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, pakitęs socialinis bei kultūrinis gyvenimas, saldus Laisvės pojūtis, staiga pasikeitusi ekonominė situacija, verslo bei privačios nuosavybės teikiamos galimybės ženkliai pakeitė Lietuvos miestų bei priemiesčių formavimąsi. Staiga atsiradus teisinėms bei finansinėms galimybėms miestuose iškilo nauji privačių gyvenamųjų namų kvartalai, priemiesčiai tapo naujais miestų rajonais, naujoji architektūra brovėsi į sovietmečio palikimą – kolektyvinių sodų teritorijas. Senieji mediniai, mūriniai gyvenamieji namai, blokiniai „alytnamiai“ ar net autentiški senos statybos pavyzdžiai pranyko užgožti masyvių, aukštų naujosios architektūros statinių.
Besikuriančius Lietuvos miestus kažkada formavo išsilavinęs ir finansiškai pajėgus elitas, asmenys, kurie turėjo ne tik galimybes, bet ir pakankamai žinių apie meną, istorinius stilius, estetikos principus. Tačiau šaliai neturint savos miestų architektūros tradicijos, statybos idėjų ieškota senojoje valstiečių gyvenimo architektūroje ar jos dekoro detalėse.
Dar nuo 1918, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė, nors ir persisėmus visai suprantamu noru kurti savąjį etninį stilių, buvo bandoma atsiriboti nuo svetimšalių įtakos. Tačiau tuometiniai lietuviškumo skatintojai nežinojo, kas konkrečiai yra lietuviška architektūra ir kaip etninius medinio dekoro motyvus bei tradicinę kaimo trobą pritaikyti miestų formavime.
Situacija kartojosi Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę 1990 metais. Jau keletą metų iki šio laiko buvo atsiradusi galimybė mieste įsigyti žemės sklypą bei statyti jame nuosavą gyvenamąjį namą. Tačiau tuo metu nacionalinis aspektas statant naują gyvenamąjį namą, kuriant naujus kvartalus ar rajonus nebevaidino beveik jokio vaidmens. Išsivadavus iš sovietinių socialinės lygybės, vienodumo principų, buvo siekiama savąjį gyvenamąjį būstą priartinti prie iki tol nematyto ir gerai nepažinto Vakarų pasaulio modelio. Niekam nebesinorėjo ieškoti lietuviškų tautinių motyvų ar atidžiau studijuoti Vakarų gyvenamosios aplinkos formavimo patirtį. Menkas išmanymas bei perdėtas noras tapti matomu ir išskirtiniu, paskatino architektūrinio kičo paplitimą Lietuvos urbanistinėse erdvėse. Naujoji privati nuosavybė, namai, neretai siekiantys penkis ar net daugiau aukštų, buvo įsprausti į miestuose suformuotus sklypus, kurių dydis dažnai nesiekė dešimties arų. Dažnai visą sklypo plotą užėmė vien didžiulis gyvenamasis namas, garažas taip pat dideliems automobiliams. Neretai vietoj tokį pastatą galinčio supti žaliuojančio sodo, kaip agrarinės tautos palikimo simbolį randame nemenko tūrio stiklinį šiltnamį, daržovių lysves ar net po kiemą besikapstančių vištų.
Architektūrinis kičas Lietuvoje siejasi ne tik su ekonominiais, socialiniais veiksniais, nenusistovėjusiomis estetinėmis nuostatomis, bet tikriausiai ir aklu architektų pataikavimu užsakovų skoniui bei „viską išmanančių“ statybininkų patarimais. Prisideda ir neaiški už miestų formavimą bei vaizdą atsakingų institucijų pozicija. Juk į nedidelius žemės sklypus sugrūsti gigantiškų gabaritų namai kartais sudaro ištisus miestų ar priemiesčių kvartalus.
Imant pavyzdžiu Klaipėdos krašto regioninę architektūrą, išsivysčiusią pagal vokiškas tradicijas ir Lietuvos mastu turinčią itin savitą veidą, vos tik pasikeitus socialinei ir ekonominei situacijai ženkliai pakito – nors ir galima aptikti vokiškojo fachverko pėdsakus, tačiau tokie elementai įjungti į visiškai nebūdingą architektūrą.
Didelio tūrio gyvenamasis namas, kurio centrinė fasado dalis stilizuoto barokinio lango pavidalo, neapsieina ir be užuominos į bokštą – jį primena erkeris, puoštas smaile. Pastato fasadas suskaidytas kvadratais bei trikampiais, sukuriant fachverkinio namo įspūdį. Vienas būdingiausiu architektūrinio kičo elementų – bokštai. Jie statomi įvairių formų, neretai puošiami keisčiausiais dekoro elementais.
Šie pavyzdžiai, fotografuoti vienoje uostamiesčio gatvių, sukuria pakankamai eklektišką miesto vaizdą ir kelia nemažai minčių apie socialinį aspektą. Bokštas – privaloma pilies dalis. Pilis – turto, valdžios, statuso simbolis. Pakeitus savo gyvenamąją aplinką iš komunalinio keleto kambarių buto ar „dviejų galų“ lietuviškos kaimo trobos į naujakurių kvartalą, kur kaimynas būtinai statė didesnį, prašmatnesnį, brangesnį namą nei kaimynas anapus tvoros, lengva nuklysti į kičo kraštutinumus. Ilgą laiką prabuvus baudžiauninku kiekvienam norėjosi tapti pilies valdovu. Galbūt tokį norą sukėlė ne tik ilgą laiką idealizuotas Vakarų pasaulio architektūrinis palikimas, bet ir miglotas įsivaizdavimas apie kadaise didingas Lietuvos valdovų pilis.
Noras pasipuikuoti savomis ekonominėmis galiomis nustelbė racionalius sprendimus, nesusimąstant net apie tai, kiek ateityje kainuos tokio namo eksploatacija. Daugeliui tuometinių naujakurių atrodė, kad staiga išaugusios pajamos bei pigus kuras namui apšildyti leis patogiai bei šiltai gyventi ilgus metus. Tačiau laikui bėgant stūksojo vis daugiau tokių nebaigtų, negyvenamų pastatų, kai kurie jų vėlesnių savininkų buvo perstatyti, tačiau yra likę ir tokių monstrų, kurie negyvenami tebestovi iki šiol.
Tokie pastatai aplinkos nepuošia, o ir norinčių įsigyti nenaudojamą gyvenamąjį namą neatsiranda. Šiandien besidairantis sklypo individualaus namo statybai vargiai ar norės imtis perstatinėti pastatą, kuris atgyvenęs tiek estetiniu, tiek ekonominiu požiūriu, apsuptas kitų panašių „pilaičių“. Šiandien ieškoma ekonomiškų, racionalių, funkcionalių architektūrinių sprendimų, žmonės domisi aplinka, kurioje ruošiasi gyventi – niekas nebenori per savo langą matyti tik kaimyno namo sieną.
Architektūrinis kičas aktyviausiai formavosi ekonominės bei socialinės krizės laikotarpiu, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai ištroškusi permainų visuomenė neturėjo susiformavusios estetikos principų. Vėliau, kintant pasaulėžiūrai ir formuojantis naujai kartai, kito ir požiūris į architektūrą, gyvenamąją aplinką. Visuomenė nustojo idealizuoti įsivaizduojamą vakarietišką kultūrinį palikimą, pseudoromantines apraiškas keičia racionalūs sprendimai. Kinta ne tik estetinis supratimas, bet auga ir statybinių medžiagų pasiūla ir įvairovė.
Prasidėjus XXI amžiui naujuose priemiesčiuose formuojasi tendencija statyti namus, kurie nebuvo būdingi nei sovietmečio architektūrai, nei postsovietiniam mentalitetui. Kadangi arčiau miesto centro esančios erdvės jau susiformavusios ir užstatytos gyvenamaisiais namais, miestas plečiasi į šalia esančias kaimo vietoves, kuriose pastebima tendencija atsigręžti į regionaliosios architektūros pavyzdžius, vietos etnografinę stilistiką.
Paprastų, lakoniškų formų architektūra, atitinkanti gyvenamąją aplinką – dažnas vaizdas šiandien naujai besiformuojančiose pajūrio gyvenvietėse. Tokie namai paprastai statomi nedidelėmis grupėmis, formuojant stilistiškai vientisus kvartalus. Namai statomi naudojant kokybiškas, šiuolaikines medžiagas, tačiau laikantis tradicinės architektūrinės tradicijos: stačiakampio plano namai su dvišlaičiais molio čerpėmis dengtais stogais, atkartotos tradicinis koloritas, bei statyboje derintos medžiagos: plytos ir mediena.
Kita atsvara architektūriniam kičui – profesionalios architektūrinės kokybės nauji gyvenamieji kvartalai, kuriami išlaikant komplekso vientisumą, pritaikyti skirtingiems naujakurių poreikiams, kvartalo teritorijoje derinant skirtingų tipų, dydžių ir kainų namus. Tokiame kvartale statomi atskiri ir sublokuoti gyvenamieji namai, kotedžai, mažesni butai. Visi šie statiniai išlaiko stilistinį vientisumą (gyvenamųjų namų kvartalas „Žaliasis slėnis“).
Sakoma, kad „kokia visuomenė, tokia ir architektūra“. Nesant susiformavusio estetinio požiūrio, stiliaus žmonės arba kuria kičą rimtai tikėdami, kad tai gražu ir išskirtina, arba suvokdami kičą kaip tam tikrą gyvenimo stilių, pagrįstą humoru bei provokacija. Ko gero, socialine prasme tiek architektūros, tiek aprangos ar gyvenimo būdo stilius ir toliau apibrėžia visų pirma patį žmogų bei jo elgseną. Stilius gali būti individualus, stilių gali įtakoti autoritetai, formuoti atskiros socialinės grupės ar primesti laikmečio mada. Juk tikriausiai pseudoistorinę pilį su bokštu pasistatęs žmogus net negalvojo, kad atsiras pakankamai tokių, kuriems jo svajonių namas sukels tik pašaipą. Be abejo, kičą visada galima suvokti kaip pokštą, tačiau jis juokingas tada, kai neprimetamas bendram miesto vaizdui, visiems jo gyventojams, o lieka iš tiesų privačioje erdvėje, kurioje „džiugina akį“ būtent tiems, kas jį sau susikūrė.
SIGITA RAMANAUSKIENĖ
Autorės nuotraukos
Šaltinis: Kulturpolis.lt
Pagaliau vėl pajudėjo Klaipėdos pietinio aplinkkelio statybos reikalai. Dar prieš keletą metų uostamiesčio savivaldybė ėmėsi šio projekto, kurio tikslas – pratęsti esamą transporto koridorių nauja jungtimi iki Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, sujungiant naują kelią su miesto magistralinėmis gatvėmis bei pramonės rajonu Šilutės plento tęsinyje.
Klaipėdos rajono savivaldybės Taryba po ilgų ginčų patvirtino detalųjį planą dėl šio kelio statybos rajono teritorijoje.
Kelio finansavimas strigo
Pagal projektą, aplinkkelis drieksis 6,7 km, kurio tik 1 km gatvės ruožas bus uostamiestyje, o likusi kelio dalis, kuri taps valstybinės reikšmės pirmosios kategorijos keliu – keturių juostų automagistrale, tęsis rajono pramonės teritorijoje.
Anot planavimo organizatotrių, pietinis išvažiavimas iš Klaipėdos uosto trasos pagerins susisiekimą tarp jūrų uosto ir aplinkinių teritorijų, sumažins miesto gatvių apkrovimą. Pietinės jungties tarp Klaipėdos jūrų uosto ir IX transporto koridoriaus statyba finansuojama iš ES Sanglaudos fondo – vien uostamiesčio naujo kelio ruožui įrengti teks apie 2 mln. litų paramos.
Tačiau, anot rajono Tarybos posėdyje dalyvavusio uostamiesčio savivaldybės administracijos direktoriaus Aloyzo Každailevičiaus, jau triskart ES atidėjo kelio statybos finansavimą.
“Projektas praėtas jau seniai, ilgiau delsti nebegalima, nes bus prarasti ES pinigai. Tačiau jei šiemet pasirengsime detaliuosius planus ir techninį projektą, kitąmet bus galima planuoti ir statybas. Naujasis kelias svarbus tiek rajonui, tiek miestui. Jis užtikrins saugų, greitą, žmonių bei prekių gabenimą iš Tarptautinės perkėlos. Rajone verslininkai, susipirkę žemes logistikos verslui vystyti, irgi laukia kelio, todėl ir verslas suaktyvės šioje zonoje”,- kalbėjo A. Každailevičius.
Į savo žemę – malūnsparniu
Anot kelio planavimo organizatorių, iš pradžių dėl žemės paėmimo sulaukta nemažai savininkų pretenzijų. Dar prieš dvejus metus pietinis išvažiavimo rajone ruožas būtų “užkliudęs” 45 savininkų privačius sklypus. Tačiau bėgant laikui iš jų pusę sklypų supirko viena verslo įmonė, kuri jau planuoja palei kelią statyti pramonės ir sandėliavimo objektus, vystyti logistikos verslą. Teigiama, kad parduoti savo žemę sutinka ir likusieji žemės, per kurią drieksis naujasis kelias, savininkai, isškyrus kelis asmenis ir įmones.
Klaipėdos mieste, pasak A. Každailevičiaus, dėl žemės paėmimo problemų nėra, nes keliui statyti iš anksto palikta laisvų sklypų.
Tuo tarpu per jų žemę planuojamu keliu nepatenkinti žemės savininkai tvirtina, kad pastačius automagistralę, jie bus atkirsti nuo likusios savo žemės, nes esą rengiant pietinio išvažiavimo detalųjį planą liko nesuplanuotas vietinių kelių tinklas.
“Aš į savo žemę turėsiu skristi malūnsparniu”, – karščiavosi vienas iš nepatenkintų kelio kaimynyste žemės savininkų Stasys Gvazdžiauskas. Apie 70 ha žemės valdantis savininkas teigė, kad jo 4-5 ha paimami kelio statybai, o nuo likusios žemės jis atkertamas.
“Likusios žemės parduoti nenoriu, ją įsigijau, kai dar apie tą kelią jokios kalbos nebuvo. Netikiu, kad iš automagistralės padarytų išvažiavimą į mano žemę, daryk ką nori”, – piktinosi žemės savininkas.
Prieštaravimus dėl kelio statybos rajono tarybos posėdyje išsakė ir “Ferteksos transporto” įmonės atstovas. Ši įmonė, valdanti žemės sklypą Laistų kaime, taip pat planavo vystyti logistikos verslą.
“Suprantame, kad aplinkkelis reikalingas, tačiau prieštaraujame tokiems planams, kuomet dalis mūsų žemės bus paimta visuomenės poreikiams, o kita dalis liks apribota servitutų ir kelio apsaugos zonų. Tai visiškai nuvertina dabar keliais milijonais litų įkainuotą mūsų žemę, kurios mes negalėsime nei parduoti, nei kokią nors veiklą vykdyti, nes ir nuvažiavimo keliai plane iš būsimos automagistralės į mūsų sklypus nėra numatyti. Tai grubus savininkų teisių pažeidimas ir visi nuostoliai turėtų būti atlyginti”, – teigė įmonės atstovas.
Nepatenkinti žemės savininkai teigė nekart dalyvavę plano svarstymuose, rašę skundus, tačiau visi prašymai buvę atmesti.
Tuo tarpu kelio projekto rengėjai tvirtino, kad žemės savininkai, kaip ir dabar, taip ir ateityje galės patekti į savo sklypus vadovaujantis galiojančiais žemėtvarkos projektais, kuriuose numatyti vietiniai keliai. Tokia susisiekimo perspektyva vietiniams gyventojams sukėlė daug aštrių diskusijų rajono Tarybos posėdyje. Pagrindinis priekaištas kelio statybos organizatoriams – kodėl kartu su aplinkkelio planu neparengtas ir susisiekimo vietinės reikšmės keliais planas.
Visgi pasiginčijus pietinio Klaipėdos išvažiavimo kelio detalusis planas daugumos buvo patvirtintas.
“Nuošalyje nuo savininkų problemų neliksime. Patvirtinus šį aplinkelio detalųjį planą bus pradėtas rengti projektas ir dėl vietinių kelių tinklo”, – teigė rajono meras Vaclovas Dačkauskas.
Jolanta Beniušytė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Nuo ore besiraitančių tviskančių vandens čiurkšlių iki pasivaikščiojimo debesyse, nuo betoninių sijų iki nematomų sienų – taip būtų galima glaustai perteikti šių metų Venecijos architektūros bienalėje patiriamą įspūdį. Už jį reikėtų dėkoti renginio nuotaikos įkvėpėjai kuratorei Kazuyo Sejima.
Bus tarsi atspindys
Rugpjūčio 29 dieną prasidėjusi ir lapkričio 21 dieną pasibaigsianti Venecijoje jau 12 kartą vyksta tarptautinė architektūros bienalė „Žmonės susitinka architektūroje“. Po eilės architektūros bienalės laidų, kurias kuravo iškilūs kritikai bei istorikai, šis sektorius pagaliau pateko į moteriškas rankas. Architektė K. Sejima tapo pirmąja moterimi, kuriai teko bienalės architektūros sektoriaus kuratorės pareigos. Neseniai K. Sejima drauge su kolega Ryue Nishizawa pelnė prestižinį 2010-ųjų Prickerio architektūros prizą.
Paroda „Žmonės susitinka architektūroje“ pristatyta bienalės parodų rūmuose ir arsenale, kurie susijungia į bendrą maršrutą, pristatantį 48 dalyvius: įmones, architektus, inžinierius, menininkus iš viso pasaulio. Kaip įprasta parodoje prisistato 53 šalių dalyviai – jų gretas pirmą kartą parodos istorijoje papildė Albanija, Bahreinas, Malaizija, Marokas, Ruanda.
Šių metų architektūros bienalė turėtų tapti architektūros atspindžiu. „Prasidėjus XXI amžiui tampame vis dažnesnių radikalių pokyčių liudininkais. Ar gali architektūra padėti išaiškinti naujas vertybes ir naują gyvenimo stilių šiame nuolatos ir greitai kintančiame kontekste? Tikėkimės, šis renginys suteiks galimybę patirti daugiasluoksnes architektūros galimybes ir paaiškinti jos požiūrių gausą, juk kiekviena jų perteikia kitokį gyvenimo būdą“, – sakė K. Sejima.
Anot jos, kiekvienas dalyvis turi nepriklausomą erdvę, kad galėtų geriausiai perteikti savitą temos interpretaciją ir asmeninį atsaką į ją. Kiekvienas individualiai perteikia savo požiūrį į naujos socialinės ir natūralios aplinkos sąveiką – vadinasi, kiekvienas pats sau yra kuratorius. Todėl ir pačios parodos atmosfera susideda iš daugelio požiūrių, o ne turi vieną orientyrą.
Šių metų parodos pavadinimu „Žmonės susitinka architektūroje“ K. Sejima siekia atkreipti dėmesį į fundamentalias šiuolaikinės architektūros praktikos išraiškas, tokias kaip vidus–išorė, asmeninis–viešas, fizinis–virtualus, šiuolaikinis–klasikinis, praeitis–ateitis, taip pat tokias, kurios nagrinėja mūsų santykį su pastatais vertinant žmonių, kaip kūrėjų, ir vartotojų akimis.
„Bienalė turi būti viskas ir bet kas, apimantis viską iš esmės. Čia turi vykti dialogas ir su bendraautoriais, ir su lankytojais. Ir pastatai, ir jų kuriama atmosfera, ir tai, kaip jie suvokiami, gali tapti bienalės atspirties tašku. Kalbant plačiau, šis procesas, pagal kurį mes projektuojame, gali daryti įtaką diskusijai apie dabarties ir ateities architektūrą“, – svarstė bienalės kuratorė.
Auksinis „Liūtas“ už paprastumą
Rugpjūčio 28 dieną vykusioje inauguracinėje ir apdovanojimų teikimo ceremonijoje tarptautinė vertinimo komisija įsteigė vadinamuosius „Liūtus“. 12-oji bienalė atnešė sėkmę naujokams „Bahrain Urban Research Team“ iš Bahreino Karalystės. Jiems buvo įteiktas auksinis „Liūtas“ už geriausią šalies pristatymą. Turint omenyje sparčią urbanistinę Bahreino plėtrą, vertinimo komisija buvo nustebinta komandos pasirinkimu – skaidria ir įtaigia autoanalize apie šalies gyventojų santykį su jos sparčiai kintančia pakrante. Čia laikinos architektūros formos pateikiamos kaip priemonės, kuriomis jūra įsisavinama kaip viešoji erdvė – išskirtinis, kuklus, tačiau įtikinamas atsakas į K. Sejimos pateiktą temą „Žmonės susitinka architektūroje“.
Sugriuvo vos parodyta
Geriausiu parodos projektu pripažintas ir auksiniu „Liūtu“ apdovanotas architekto iš Japonijos Junyos Ishigami biuro darbas „Architektūra kaip oras: château la coste eskizas“ (Architecture as air: Study for château la coste). J. Ishigami eskizas tyrinėja naują skaidrumo formą, išeinančią už struktūrinių statinio komponentų tankumo ir nepermatomumo suvokimo ribų. Suliejant ribas tarp erdvės ir struktūros, projektu siekiama pristatyti architektūrą kaip orą, tokią architektūros formą, kuri peržengia lengvumo ir svorio sąvokų ribas.
Ši 14 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 4 metrų aukščio instaliacija – tai fizinis realaus kažkur Europoje planuojamo statinio modelis. Realus mastelis leidžia žiūrovams suprasti kitaip nepamatomą tuštumą, tą elementą, kuris yra beveik kaip oras, mažesnis už visus įprastus kasdienius dalykus.
Sukonstruota iš ištįsusių anglies pluošto piliorių, instaliacija pirmą kartą sugriuvo atidarius parodą rugpjūčio 26-ąją, praėjus kelioms valandoms po pristatymo spaudai. Po daugybės mėginimų ir klaidų J. Ishigami komanda atstatė statinį ištobulindama pirminę mintį – paliko pristatymui tik piliorius. Tarptautinė vertinimo komisija vienareikšmiškai pripažino, kad unikali ir bekompromisė šio projekto autoriaus vizija geriausiai perteikė parodos temą. J. Ishigami peržengė visas materialumo, regimumo, tektonikos, laibumo, galiausiai ir pačios architektūros ribas.
Pasivaikščiojant debesyse
Trečią apdovanojimą, skirtą daugiausia žadančiam jaunajam dalyviui, komisija skyrė architektų grupės „OFFICE Kersten Geers David Van Severen“ ir fotografo Baso Princeno komandai, pripažindama nepaprastą šios praktikos ir tęstinio bendradarbiavimo potencialą. Vertinimo komisiją pribloškė dalyvių sugebėjimas suderinti fotografinę analizę ir dizaino įsikišimą į suprantamą viziją, ypač atsižvelgiant į projekto sąskambį su parodos direktorės pasiūlyta tema.
Be oficialiai apdovanotų projektų, tarptautinė komisija atskirai paminėjo dar tris darbus: studijos iš Kinijos „Amateur Architecture Studio“ projektą „Kupolo irimas“ (Decay of a Dome), „Studio Mumbai“ autorių iš Bombėjaus (Indija) darbo vietos instaliaciją „Work Place“, taip pat olandų architekto Pieto Oudolfo impresionistinį sodą „Il Giardino delle Vergini“.
Net ir ypatingų komisijos liaupsių neišgirdę, žiūrovų ir spaudos dėmesio susilaukė kiti projektai. Jie perteikė dar kitokį požiūrį į architektūrą, konstrukciją, formą, paskirtį. Menininkas iš Danijos Olafuras Eliassonas (projektas „Your split second house“) sukūrė į urvą panašią, tamsią erdvę, kurioje žiūrovams prieš akis vandens čiurkšlės tarsi bizūnu raižo erdvę, piešdamos jaudinamas struktūras, kurių niekada nebuvo ir nebus, kurios jau būna dingusios, akiai dar nespėjus pagauti formų.
Vieniems lankytojams vis mėginant pamatyti vandeninių piešinių kontūrus, kiti išgyvena tikrai ne šio pasaulio patyrimą lipdami trapia metaline rampa į dirbtinai sukurtus debesis. Tai vokiečių kūrėjų „Tetsuo Kondo Architects“ ir „Transsolar Klima Engineering“ darbas „Debesų laiptai“ (Cloudscapes).
Užsukus į nacionalinį Japonijos paviljoną žiūrovus pasitinka architekto R. Nishizawos popierinius karpinius primenantys modeliai, kuriais jis tyrinėja Tokijo metabolizavimą ir šio miesto charakterį. Prieš 50 metų atsiradusi metabolizavimo sąvoka tapo pirmuoju reikšmingu miesto manifestu – jį Japonija ir perteikė pasauliui.
Architektų, inžinierių ir muzikantų grupė iš Ispanijos „Anton García-Abril and Ensamble Studio“ savo instaliacijoje per visą salės plotį vieną ant kitos uždėjo dvi milžiniškas betono sijas ir parėmė jas ant siūbuojančios spiralės, taip norėdama parodyti, kad ta plonytė linija, kuria vaikšto žmonės tarp susinaikinimo ir pozityvios ateities, yra ir labai subtili, ir dramatiška.
Iš Baltijos šalių bienalėje dalyvausi Estija pristatė savo ekspoziciją „100 namų“ (100 majas). Ekspozicijos idėja – pristatyti šalies architektūrą per siaurą prizmę, per privačią gyvenamąją architektūrą. Parodoje eksponuojami istorine, estetine verte išsiskiriantys gyvenamieji namai, sukurti nuo prieškario, apimant ir sovietmetį.
Pagrindinę parodos dalį sudaro XXI amžiaus architektūra. Estijos ekspoziciją Venecijos bienalėje organizuoja Estijos architektūros centras kartu su Estijos architektų sąjunga.
Žurnalas „Statyba ir architektūra”
Šaltinis: DELFI
33,5 mln. litų parama šešiems su turizmu susijusiems pajūrio projektams. Tokį neregėtą dosnumą pademonstravo Ūkio ministerija.
Verslininkams pasinaudojus šia europine parama Klaipėdoje atsiras trys nauji viešbučiai, Palangoje bus rekonstruotas keletą metų jau neveikiantis viešbutis, o bene įspūdingiausi projektai bus įgyvendinti Kretingos rajone. Čia turėtų iškilti turizmo ir sveikatinimo centras, kuriame ištisus metus bus galima mėgautis mineralinio geoterminio vandens ir purvo ištekliais. Tie patys verslininkai numato šio rajono Žibininkų kaime įrengti Mėguvos kaimą – svečių namų, amatininkų dirbtuvių, restoranų ir konferencijų kompleksą.
55 mln. litų parama iš viso buvo skirta 12 SPA, sveikatinimo, reabilitacijos ir turizmo centrų, viešbučių ir kitų objektų įkūrimui bei rekonstrukcijai visoje Lietuvoje. Tad pajūrio krašto objektams atiteko net 60 proc. visos paskirstytos paramos.
Atgaivins „Viktoriją”
Europos Sąjungos (ES) paramos dėka pagaliau turėtų atgimti jau seniai Klaipėdos centro nepuošiantis seniausias miesto viešbutis „Viktorija”.
Ūkio ministerija šiam projektui nusprendė skirti 65 proc. jo vertės siekiančią paramą – 6,28 mln. Lt.
Pasak viešbutį valdančią bendrovę „Klaipėdos Viktorija” kontroliuojančios airiško kapitalo įmonės „EDP Group” vykdančiojo direktoriaus Manto Milinio, įgyvendinant projektą bus renovuoti 98 numeriai ir sukurta keturių žvaigždučių kategoriją atitinkanti viešbučio paslaugų infrastruktūra – bus įrengtas restoranas-kabaretas, SPA centras, konferencijų centras.
Paraiškoje gauti paramą rašoma, kad viešbutyje veiks lankytojams atviros kultūros paveldo ekspozicijos ir parodos, bus organizuojami teminiai muzikos vakarai, o atkurtame, 1783 m. įsteigtame restorane bus siūlomi tautinio paveldo tradiciniai patiekalai, vyks tradicinio tautinio folkloro koncertai, tradiciniai renginiai ir mugės.
„Pirmiausia reikės atnaujinti rekonstrukcijos projektą, realius darbus ketiname pradėti kuo greičiau”, – teigė M. Milinis.
Beje, ketvirtadienį Klaipėdos miesto savivaldybė su UAB Bangų gatvės viešbutis pasirašė sutartį dėl 24,82 proc. „Klaipėdos Viktorijos” akcijų pardavimo už 801 tūkst. litų. Pinigai savivaldybę turėtų pasiekti per 5 darbo dienas.
Vietoje poliklinikos – viešbutis
Dalį „Klaipėdos Viktorijos” akcijų iš savivaldybės perkanti bendrovė Bangų gatvės viešbutis vykdo ir dar vieną projektą, kuriam Ūkio ministeriją skyrė ES paramą – buvusios vaikų poliklinikos pastate Bangų g. 4 numato įrengti ekonominės klasės, 2-iejų žvaigždučių viešbutį.
Paraiškos projekte rašoma, kad uostamiestyje dabar trūksta pigesnio apgyvendinimo paslaugų, o tai trumpina mažesnes pajamas gaunančių turistų viešnagės laiką, žmonės renkasi kitas Lietuvos vietovės, kuriose siūlomos pigesnės apgyvendinimo paslaugos. Manoma, kad čia ateityje apsistos greta iškilsiančio Kultūros fabriko renginių dalyviai.
Ūkio ministerija, patikėjusi projekto rengėjų argumentais, viešbučio įrengimui skyrė 64,44 proc. paramą – 1,957 mln. litų.
Pasak UAB Bangų gatvės viešbučio atstovų, projektą numatoma įgyvendinti per 21 mėnesį. Jo metu viešbutyje bus įrengta 50 kambarių, kuriuose bus 90 vietų.
Pagaliau atgims sandėlis
Sulaukus ES paramos naujam gyvenimui prisikels ir vienas iš senųjų sandėlių (Žvejų g. 18B), stovinčių netoli buvusios Senosios perkėlos vietos.
UAB „Sphaera” šiame sandėlyje, kuris paraiškoje vadinamas „autentišku XVIII-XIX a. Lietuvos jūrinio paveldo palikimu” numato įrengti 3 žvaigždučių klasės 16 kambarių viešbutį su konferencijų sale ir restoranu. Šiam tikslui Ūkio ministerija skyrė 2,29 mln. litų paramą (65 proc. projekto vertės).
Paraiškoje teigiama, kad viešbutis orientuosis į verslo aplinkos žmonės su šeimomis. Planuojama, kad per 3 metus po projekto įgyvendinimo įmonė į viešbutį pritrauks apie 27,5 tūkst. lankytojų, dėl kurių generuojamų pajamų projektas atsipirks per 11-12 metų.
Pasak už šio projekto įgyvendinimą atsakingos UAB Verslo valdymo biuras direktoriaus pavaduotojos Indros Mockevičienės, darbus ketinama pradėti kitų metų vasarį, o baigti per 26 mėnesius.
Palangai – dar vienas viešbutis
Panevėžyje įsikūrusi UAB Palangos konferencijų centras gavo 5,058 mln. litų (50 proc. projekto vertės), kurią galės panaudoti jau keletą metų neveikiančio viešbučio „Mėguva” (M. Valančiaus g. 1) rekonstrukcijai.
Paraiškoje teigiama, kad bendrovė sukurs „ekonomiškai stiprų ir konkurencingą visus metus veikiantį turizmo objektą, teikiantį kompleksines apgyvendinimo, maitinimo ir kitas paslaugas bei kuriantį aukštą pridedamąją vertę”. Numatoma, kad pradėjus funkcionuoti objektui ir pasiekus projektinį pajėgumą, įmonės apyvarta sudarys apie 4 mln. Lt., o bendras komplekso lankytojų skaičius pasieks iki 14,6 tūkst.
UAB Palangos konferencijų centras atstovai vakar tvirtino, jog asmuo, kuris galėtų plačiau papasakoti apie šį projektą nebus pasiekiamas visą dieną. Tačiau viename iš nekilnojamojo turto portalų skelbiama, kad po rekonstrukcijos dabartinis 3 aukštų su mansarda pastatas bus paaukštintas iki 4 aukštų, bendras jo patalpų plotas padidės nuo 2 770 iki 4 976 kv. m. Pirmame aukšte numatoma įrengti kavinę, parduotuves-salonus. Žadama įrengti požeminę automobilių saugyklą, sutvarkyti takelį palei Rąžės upelį.
Kretingoje – unikalūs projektai
Bene įspūdingiausius ir didžiausios apimties projektus, kuriems skirta ir didžiausia ES parama, numatoma įgyvendinti Kretingos rajone.
Ūkio ministerija juos įgyvendinančioms susijusioms bendrovėms – Plungėje registruotoms UAB „Saukupa” ir UAB „Atostogų parkas” – skyrė po 8,359 mln. ir 9,59 mln. litų paramos (50 proc. projektų vertės).
UAB „Saukupa” Žibininkų kaime įgyvendins projektą „Mėguvos kaimas” – čia bus įkurti svečių namai, amatininkų dirbtuvės, restoranai, konferencijų salės. UAB „Atostogų parkas” šalia Darbėnų kelio prie Užpelkių kaimo, prie miško, įrengs turizmo ir sveikatinimo centrą, kuriame visus metus bus galima mėgautis mineraliniu geoterminiu vandeniu ir purvu.
Pasak šių bendrovių rinkodaros vadovo Raimundo Vaitiekūno, įgyvendinant sveikatinimo centro projektą numatoma įrengti įvairius baseinus, sūkurines, purvo ir kitokias vonias, pirtis, masažų kabinetus. Taip pat numatoma pastatyti 23 kambarių viešbutį, maitinimo bei konferencijų blokus. Lauko zonoje planuojamas įrengti pirčių muziejus, kuriame bus galima išbandyti įvairias procedūras.
Planuojama, jog čia per metus turėtų apsilankyti apie 80 tūkst. turistų. Projekto paraiškoje rašoma, jog šis projektas sumažintų kitų Vakarų Lietuvoje turizmo sektoriuje veikiančių įstaigų sezoniškumo problemą, padėtų pailginti turistų viešnagės trukmę.
„Leidimas statyboms jau yra išduotas, tad tikimės darbus pradėti kitų metų vasarį”, – sakė R. Vaitiekūnas.
Anot jo, UAB „Saukupa” Žibininkų kaime, šalia jau gerai žinomo „HBH Juozo alaus” komplekso, planuoja įrengti naują turistų traukos objektą – etnografinį Mėguvos kaimą. Čia numatoma teikti „naujus originalius turizmo produktus, pristatysiančius Lietuvos kultūrinį paveldą”.
Šioje vietoje numatoma pastatyti apgyvendinimo namelius, maitinimo pastatą, etnografinį kaimelį, etnografinės amatininkų dirbtuves. Į šį kompleksą, kurį numatoma pastatyti per 18 mėnesių nuo darbų pradžios, per metus planuoja pritraukti 27 tūkst. turistų.
Pasak vieno iš HBH savininkų – Juozo Matulevičiaus – jis dėl padidėsiančios konkurencijos visiškai nesibaimina, nes pats pradėjo realizuoti šį projektą ir paskui pardavė UAB „Saukupa”.
„Mes patys supirkinėjome žemės, rengėme detaliuosius planus, tam net buvome gavę Europos Sąjungos paramą. Paskui šį projektą pardavėme, nes konkurencija visada išeina į naudą. Be to, norėjome pritraukti ir investicijų iš šalies. Tikiu, kad naujasis kompleksas kartu su HBH bus puikus įrodymas, jog ir Lietuvos kaime galima įgyvendinti patrauklius projektus”, – sakė J. Matulevičius.
MARTYNAS VAINORIUS
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Kaip galėtų atrodyti uostamiestis po kelerių ar keliolikos metų? Į šį klausimą geriausiai atsakytų detaliuosiuose planuose bei architektų vizijose užfiksuota Klaipėdos plėtra. „Vakarų ekspresas” tęsia rašinių ciklą, supažindinantį su miesto ateitimi.
Viena iš ateities vizijų – miesto plėtra į pietus. Beveik prieš trejetą metų jau buvo planuojama pradėti statyti vadinamąjį Laistų kvartalą tarp Jūrininkų prospekto, Kretainio upelio bei Mogiliovo gatvės ir Šilutės plento tęsinių.
Šis didžiulis gyvenamosios, komercinės bei visuomeninės paskirties kvartalas turėjo tapti atsvara sparčiai į šiaurės pusę besiplečiančiai Klaipėdai.
Pasak architekto Edmundo Andrijausko, čia buvo planuojama statyti ir darželius bei mokyklas, ir parduotuves, ne tik daugiabučius – kad vienoje vietoje būtų viskas, ko reikia gyventi ir dirbti.
Palei Jūrininkų prospektą ir Šilutės plento tęsinį turėjo nusidriekti komercinė juosta – parduotuvės, administracinės paskirties pastatai, viešbutis, sporto centras.
Buvo numatyta, kad gyvenamieji daugiabučiai kils nuo dviejų iki septynių aukštų – arčiau upelio stovės žemesnieji. Prie upelio turėjo driektis ir žaliosios zonos, krepšinio aikštelės. Aukščiausias kvartalo daugiabutis būtų 16 aukštų. Čia būtų galėję įsikurti keli tūkstančiai gyventojų.
Pačiame kvartale buvo numatomos naujos plačios gatvės, apsodintos medžiais – bulvaro tipo, panašios į uostamiesčio Liepų gatvę. Bulvarai „žiūrėtų” į Žardės piliakalnį.
Toks kvartalas turėjo atkurti pietinės Klaipėdos patrauklumą ir prestižą, prarandamą prakutusiems gyventojams stengiantis išsikelti į miesto centrą ar jo šiaurinę dalį.
Jei statybos prieš dvejus trejus metus ir būtų pradėtos, kvartalas dar nebūtų buvęs baigtas – skaičiuota, jog darbai turėtų užtrukti 5-7 metus.
Tiesa, šis į įprastus miegamuosius rajonus nepanašus kvartalas su visa socialine bei poilsio infrastruktūra nėra nei sustabdytas, nei atidėtas.
Jį planuojančios bendrovės „YIT Kausta būstas” atstovė ryšiams su visuomene Virginija Chochlovienė informavo, jog tęsiami projektavimo darbai – kvartalas didelis, todėl darbas užtruko, be to, dėl rinkoje susiklosčiusios nepalankios situacijos pernelyg ir neskubėta.
Paskutinįjį šių metų ketvirtį ketinama apsispręsti, kada prasidės kvartalo statyba – ateinančiais ar 2012 metais.
GIEDRĖ NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Kaip suderinti buto miesto centre ir nuosavo namo užmiestyje privalumus? Kaunietis architektas Algimantas Kančas tik neseniai rado atsakymą – jis reabilitavo sublokuotą namą.
Jeigu nori gyventi mieste – greičiausiai teks pasiieškoti būsto daugiabutyje ir reikės dalintis bendra erdve su kaimynais. Žemė čia brangi ir statyti individualų namą su erdviu kiemu – didelė prabanga.
Tačiau iki miesto teikiamų patogumų bus tiktai ranką ištiesti – parduotuvės, vaikų darželiai, mokyklos, darbovietės – viskas šalia.
Nuosavame užmiesčio name viskas atvirkščiai – čia galima mėgautis asmenine erdve, nuosava veja už lango, tačiau iki miesto ir atgal kasdien teks važinėti.
Žinomas kaunietis architektas A.Kančas įgyvendino Lietuvoje dar nematytas idėjas, padėjusias originaliai išspręsti erdvės ir privatumo problemas.
Didelis sklypas – prabanga
Fredos miestelyje Kaune iškilę namai – sublokuoti ir įsprausti į gana nedidelį sklypą šalia tvenkinio. Suteikti kiekvienam namui po 6 ar 10 arų būtų prabanga.
Tačiau jų gyventojai dėl to neišgyvena. 130 kvadratinių metrų ploto būste jautiesi tarsi nuosavame name.
Kartu su kaimynais galima mėgautis bendro ir kartu nuosavo tvenkinio pakrante, o sklypą vizualiai išplečia tai, kad tarp gretimų namų nėra tvorų. Ribos – tik menamos.
Tikras iššūkis architektui buvo erdves suplanuoti taip, kad jos būtų šviesios. Įsivaizduokite namą, kuris turi tris aklinas sienas. Kaip suteikti natūralios šviesos visiems trims kambariams?
Dvi namo sienos ribojasi su kaimynų namų sienomis.
Be to, norėdamas suteikti daugiau privatumo, A.Kančas iš gatvės pusės suplanavo garažą ir lauko duris su nedideliu stiklo intarpu, tačiau šviesa per čia beveik nepatenka.
Grožėtis tvenkiniu namo gyventojai gali iš miegamojo ir vonios. O kaip šviesa patenka į antrą miegamąjį ir svetainę? Paliksime spėlioti skaitytojams.
Vietoj kambario – terasa
Ar galima vadinti kambariu Lietuvoje visiškai originalų ir dar nematytą vidinį kiemelį, kurį supa keturios namo sienos?
Tiesiog vidury būsto atsiradęs kiemelis atsiriekia 10 kvadratinių metrų būsto erdvės, tačiau duoda kur kas daugiau.
Pirmiausia – šviesą. Tik viena kiemelio siena aklina, kitoje yra didelis langas į miegamąjį, o nuo svetainės jį skiria panoraminis stiklas.
Taip kiemelis susilieja su svetaine ir vizualiai ją išplečia. Be to, tampa tarsi nuolat besikeičiančiu paveikslu.
Keičiasi siena lipančio vijoklio lapų spalva, lėtai krinta snaigės, žaliuoja žolė ar tiesiog lauko stalą su kėdėmis nutvieskia saulė.
Kai šilta, čia gera rytais gerti kavą – nors esi lauke, niekas netrikdo privatumo.
Šis uždaras kiemelis gali tapti ir miniatiūriniu japonišku sodu, kuriuo galima grožėtis ištisus metus.
Architektės būstas – sau
Namo šeimininkę architektę Rūtą Dambrauskaitę įkvėpė ši netradicinė būsto idėja.
„Gyvenome tokiame name, kurį anksčiau ar vėliau būtų reikėję iš esmės remontuoti.
Tad priėmėme sprendimą verčiau nusipirkti naują būstą. Mane sužavėjo ši netradicinė erdvė su vidiniu kiemeliu, vaizdas pro miegamojo langą į tvenkinį, kurio krantinėje šnara nendrės ir kuičiasi antys”, – pasakojo architektė.
Kad būstas priklauso architektei, gali atpažinti iš kelių tipinių bruožų.
Tokiuose namuose retai išvysi įmantrių detalių ir prabangos. Ir ne todėl, kad, kaip sakoma, batsiuvys be batų.
„Man nepatinka, kai žmonės paverčia namus parodų rūmais. Būstas turi būti gyvenamas ir atrodyti gyvenamas – jis skirtas ne svečiams parodyti o sau”, – pabrėžė R.Dambrauskaitė.
Grožį kuria detalės
Visuose būsto kambariuose vyrauja neutralūs pilki, rusvi ir balti tonai, kuriuose švyti ryškios detalės.
Viename kambaryje – du ryškiai mėlynos spalvos „Ligne Roset” foteliai, kambarinis bananas dideliais ryškiai žaliais lapais, žalių, mėlynų tonų paveikslas ant sienos.
Koridorių, vedantį iš svetainės miegamųjų ir vonios kambario link, įrėmina paveldėtas stilingas žalias fotelis ir geltonas paveikslas.
Svetainės erdvę vizualiai dar išplečia ir pagyvina didelis veidrodis, kuris tarsi kompensuoja langų trūkumą.
Šviesos čia netrūksta. Virš valgomojo stalo įrengti trys stoglangiai užlieja šviesa ir virtuvės kampą.
„Galbūt toks namas per mažas didesnėms šeimoms, tačiau tiems, kurie savo vaikus jau išleido arba dar tik planuoja susilaukti, – pats tas”, – savo namais džiaugiasi architektė R.Dambrauskaitė.
Ne gėda dėl projekto
Algimantas Kančas, Architektas
„Turėjau tikslą sukurti miesto namą, kuris būtų prieinamas visiems. Tokioje vietoje turėti bent 6 arų sklypą būtų prabanga, bet kartu nesinorėjo paaukoti privatumo ir galimybės mėgautis atvira lauko erdve.
Name įrengiau vidinį kiemelį, kurį iš visų pusių supa gyvenamoji erdvė. Daugiau nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse tokio projekto neteko matyti.
Kiemelis ir padeda įleisti šviesos į patalpą, taip pat suteikia galimybę turėti terasą, paslėptą nuo pašalinių akių.
Ryte gali gerti kavą nors ir nuogas – niekas nematys. Ar kitur mieste žmonės turėtų tokią galimybę?
Tiesa, ne vienas naujakurys norėjo kiemelį uždengti stikliniu stogu ir įsirengti žiemos sodą ar ką nors panašaus, tačiau pavyko juos atkalbėti ir jie gerbė architekto idėją.
Manau, kad Fredos miestelyje apskritai reabilitavome sublokuoto namo idėją. Įrodėme, kad ir tokiame būste gali būti labai patogu gyventi – tai tarsi vidurys tarp buto ir namo užmiestyje – miesto namas. Man ne gėda vaikščioti šio kvartalo gatvėmis.”
SAULIUS JARMALIS
Šaltinis: "Lietuvos rytas"