Kaip galėtų atrodyti uostamiestis po kelerių ar keliolikos metų? Į šį klausimą geriausiai atsakytų detaliuosiuose planuose bei architektų vizijose užfiksuota Klaipėdos plėtra. „Vakarų ekspresas” tęsia rašinių ciklą, supažindinantį su miesto ateitimi.
Ne vienas popieriuje „nusėdęs” projektas dar laukia savo sėkmės valandos – pakankamai atsigavus nekilnojamojo turto rinkai ir atsiradus lėšų, statytojai viliasi vėl kibti į darbą ir atgaivinti savo senus planus.
Bet yra ir tokių, kurių likimas neaiškus. Vienas iš jų – maždaug 5 hektarų ploto teritorijoje, kurioje kadaise stovėjo audimo fabrikas „Trinyčiai”, planuotas gyvenamosios ir komercinės paskirties kvartalas. Tik per plauką jis nebuvo pradėtas statyti – yra išduotas netgi statybos leidimas, o teritorijoje stovėję seni pastatai jau seniai nugriauti.
Užklupusi krizė šią teritoriją paliko su daugybe nežinomųjų – šiuo metu vykdoma žemę nuomojusios ir kvartalą planavusios bendrovės „VIPC Klaipėda” bankroto procedūra.
„Teritorija, kol bus parduodamas „VIPC Klaipėda” turtas, disponuojame mes. Neseniai ją aptvėrėme dėl saugumo ir estetikos sumetimais.
Leidimas statyti išduodamas dešimčiai metų, taigi pirkėjas galės toliau tęsti projekte numatytus darbus arba keisti ką nors – apie tai ką nors pasakyti kol kas sudėtinga”, – sakė bankroto administratorės – UAB „Valeksa” – įgaliotas asmuo Darius Daubaras.
Buvusio „Trinyčių” fabriko pastatai ruošiantis statyboms buvo pradėti griauti dar 2007-ųjų pabaigoje, tikėtasi, jog maždaug per metus pradės kilti naujas kvartalas, tačiau darbai taip ir neprasidėjo.
Per maždaug penkerius metus gamybinė teritorija turėjo pasikeisti neatpažįstamai. Čia planuoti daugiabučiai, kuriuose turėjo būti įrengta apie 1000 butų – iš viso apie 75 tūkst. kvadratinių metrų parduodamo ploto.
Didesnioji dalis gyvenamųjų namų turėjo būti 8 aukštų, kai kurie – ir žemesni. Kvartalo akcentu būtų tapęs iki 84 metrų aukščio iškilęs pastatas.
Kai kur pirmuosiuose pastatų aukštuose buvo numatyta ir šiek tiek komercinio ploto. Prieš trejus metus planuotų investicijų dydis siekė apie 300 mln. litų.
Skaičiai ir faktai
Medvilnės audimo fabrikas buvo įkurtas 1923 metais. Jo įkūrėjai – broliai A. ir R. Fainbergai.
1938 metais „Trinyčiai” buvo didžiausias tekstilės fabrikas Lietuvoje (jame dirbo 1600 žmonių), taip pat vienas moderniausių tokios rūšies fabrikų Europoje.
Po karo nuniokota gamykla buvo atstatyta 1945 metais, o vėliau – dar ne kartą rekonstruota.
1993 metais „Trinyčiai” tapo privataus kapitalo įmone, vėliau bankrutavo.
GIEDRĖ NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
AB „Lietuvos geležinkeliai” siekis Klaipėdoje pradėti grandiozinius šiaurinės miesto dalies geležinkelio stočių pertvarkymus greičiausiai bus palaimintas miesto politikų. Tam, kad uostas ir transportininkai galėtų pelningiau plėtoti savo verslus, turėtų būti paaukota 14 hektarų Girulių miško. Simboliška, bet toks sprendimas brandinamas tuo metu, kai turėtume minėti šiaurinės Klaipėdos dalies pušynų sodinimo darbų pradžios 200 metų jubiliejų.
Ar 14 hektarų iškirsto miško – didelis praradimas miesto bendruomenei?
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos narių nuomone, – labai didelis. Miestą juosiantys miškai, bendruomenės rūpesčiu pradėti sodinti prieš porą šimtų metų, patikimai saugo miestą nuo vėjų, taršos ir triukšmo. Ir jeigu į juos kėsinasi pramonininkų kirvis, miestui turėtų būti kompensuota – medžiais apsodinant lygiai tokius pat ar net didesnius žemės plotus.
„Turime galvoti ne tik apie šiandienos miestiečių ir valstybės poreikį gyventi komfortiškai ir turtingai. Turime mąstyti apie ateinančias kartas, kokioje Klaipėdoje gyvens palikuonys. Lygiai taip pat, kaip miesto ateitimi rūpinosi senieji Memelio gyventojai, prieš 200 metų pajūryje vėl pradėję sodinti mišką, rusų okupacinės administracijos iškirstą per Septynmetį karą”, – sako architektas Edmundas Andrijauskas.
Geležinkelių plėtrai trukdo miškas
Praėjusią savaitę Klaipėdos savivaldybės tarybos Strateginės plėtros ir Miesto ūkio komitetų posėdyje pristatyti „Lietuvos geležinkelių” infrastruktūros plėtros projektai uostamiestyje, įkainoti net 360 mln. Lt, nesulaukė didesnio politikų pasipriešinimo. Juolab kad deklaruojami tikslai – kilnūs: 30-50 proc. sumažinti krovinių srautą ir sąstatų manevravimą centrinėje miesto stotyje, nutiesti geležinkelio aplinkkelį ties Giruliais, pastatyti viaduką iš Labrenciškių. Kad visa tai būtų įgyvendinta, geležinkelininkams reikės iškirsti apie 14 ha Girulių miško (anksčiau planuota – 30 ha): pirmame darbų etape „kristų” 5 hektarai miško, vėliau, įrengiant žadamą geležinkelio aplinkkelį aplink Girulius, – dar 9 ha.
„Lietuvos geležinkelių” Plėtros departamento direktorius Virgilijus Jastremskas tvirtai žadėjo, jog jeigu tik bus pritarta pramonininkų užmojams, visas iškirstas plotas bus atsodintas bet kurioje miesto nurodytoje vietoje. Maža to, užsiminė apie galimybę kada nors ateityje parku („žaliaisiais plaučiais”) paversti dalį centrinės stoties teritorijos (apie 20 ha). Tiesa, spėjusieji apsidžiaugti tokiu geranorišku sumanymu buvo atvėsinti – kol kas tai esanti tik graži idėja, nepatvirtinta jokiais oficialiais sprendimais ar planais.
Kompensacija: hektaras už hektarą
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija šiemet minėdama savo profesinę šventę ypač akcentavo darnios plėtros idėją. „Darni aplinka – darnus žmogus”, – šis šūkis tampa dominuojančia filosofija kuriant naujus pažangių Europos miestų plėtros projektus. Miestai, kuriuose suvokta, jog komfortiškai žmonių aplinkai nepakanka vien tik patogių pastatų, rūpinasi, kad gyvenamoji aplinka turėtų ne tik būtinąją socialinę infrastruktūrą, bet ir rekreacines erdves.
Architektų bendruomenės įsitikinimu, Klaipėdoje taip pat laikas įtvirtinti praktiką, jog bet koks būtinai miesto infrastruktūros plėtrai paaukotas žaliasis plotas (medžiai, žolynai) turi būti kompensuotas. Ir kompensuotas ne taip, jog vienur ar kitur vietoje nudžiūvusio ar sunykusio augalo atsodinamas medis ar krūmas. Čia turėtų galioti principas: aras už arą, hektaras už hektarą. Tik tokiu atveju nepasmerksime bendruomenės ateity dusti miesto dulkėse.
„14 iškirstų Girulių miško hektarų turėtų virsti nauju, dideliu miesto parku. Miesto valdžiai tik reikia parodyti deramą ryžtą ir principingumą, nustatant naujas erdves parkams ar tiesiog miškų plotams. Ir neatidėlioti šio reikalo. Jeigu rytoj numatomas kirsti miškas, šiandien turėtų būti kuriamas naujas želdynas, nenukeliant šių darbų neapibrėžtai ateičiai”, – įsitikinę uostamiesčio architektų bendruomenės atstovai.
Sektinas pavyzdys
Klaipėdos universiteto Botanikos sodo mokslininkai atliktoje uostamiesčio želdynų studijoje akcentuoja, jog žaliųjų plotų ypač stokojama senamiestyje ir pietinėje miesto dalyje. Galbūt pats laikas čia skelbti apželdinimo vajų, koks prieš 200 metų vyko senojoje Klaipėdoje?
Istorikas Johanas Zembrickis „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorijoje” vaizdžiai aprašo, kaip tuometinis miesto magistratas rūpinosi pajūrio juostos apželdinimu. Tam, kad miestas sustabdytų smėlio pustymus, apsisaugotų nuo pajūrio vėjų, vienas po kito skriejo laiškai Prūsijos karaliui su prašymu paskirti žemės plotus miškams sodinti. 1809 metais tam buvo skirtas „… smėlio plotas prie švyturio, nuo Bomelsvitės pradedant, netoli jūros, kurio plotas nurodytas 10 ūbų 7 margai 285 kvadratinės kulminės rykštės, vien miesto nuosavybei ir apželdinimui, kas šiuo ir vyksta…”
Tai buvo sunkaus, bet nuoseklaus darbo pradžia. Būtent tuo laiku buvo pradedamas ir Smiltynės apželdinimas.
„Nereikia neigti, kad šis darbas bus nuobodus ir varginantis, tačiau ištvermė ir atkaklumas bei nuoširdus noras atnešti naudą visuomenei, nors dažnai neišsipildę lūkesčiai ir trukdo siekti tikslo, užtikrins palikuonių padėką tiems, kurie šį didelį darbą vykdys ir jam vadovaus. Iš to kyla labai didelė ir visapusiška nauda plaukiantiems į jūrą ir čionykščiams gyventojams”, – tokius Klaipėdos magistrate advokato J. H. Forsterio žodžius cituoja J. Zembrickis.
Prieš 200 metų klaipėdiečiai labai aiškiai suvokė savo atsakomybę ateinančioms kartoms ir sunkiai dirbo, kad šiandienos klaipėdiečiai džiaugtųsi brandžiais pajūrio miškais, kvėpuotų švariu oru.
„Finansinė miškų atsodinimo našta gulė ant to meto verslininkų pečių. Ir jie jos nesikratė. Istorinė patirtis turėtų būti sektinas pavyzdys ir šiandienos miesto valdžiai, ir verslo žmonėms, ir bendruomenei. Spręsdami šios dienos problemas, turime pirmiausia įvertinti ateities perspektyvą. Tik taip galėsime Klaipėdoje sukurti aplinką, kurioje jauku ir gera gyventi”, – įsitikinęs architektas E. Andrijauskas.
Rimantas TARAŠKEVIČIUS, Klaipėdos miesto meras:
Apie galimybę traukiniams „apeiti” Girulių gyvenvietę kalbama jau seniai, tai numatyta ir miesto Bendrajame plane. Kad gyventojams nedundėtų tie sąstatai. Žinoma, siekiant tokio tikslo būtinos ir aukos: šiuo atveju – iškirstas miško plotas. Supraskime, kad norint padėti gyventojams išvengti triukšmo ir taršos, kirsti mišką būtina, nes medžių viršūnėmis juk nevažinės traukiniai… Ta invazija į mišką nebūtų labai didelė.
Visgi geležinkelininkų projektas, jo koncepcija yra dar labai „žali”. Tikslas – sumažinti krovininių sąstatų judėjimą miesto centrinėje dalyje, triukšmą, taršą. Būtų įrengtos garso slopinimo sienelės. Tačiau nėra aišku, kada būtų realizuojami įvairūs darbai. Ar pirmame, ar antrame, ar trečiame etapuose. AB „Lietuvos geležinkeliai” atstovai teigė, kad iškirstą mišką atsodintų ten, kur nurodytų miesto Taryba. Aišku, jog Giruliuose būtų atsodinta toje vietoje, kur būtų išardyti bėgiai. Tai – nedidelė dalis, o kur kitur atsodinti, – dar neaišku. Nebuvo rimtų diskusijų dėl šio klausimo. Preliminariai galima svarstyti, kad daugiau medžių reikia pietinėje miesto dalyje.
Virgilijus JASTREMSKAS, „Lietuvos geležinkelių” Plėtros departamento direktorius:
Esminis krovininių traukinių judėjimo reorganizavimo tikslas – sumažinti krovinių srautus miesto centrinėje dalyje. Tam ketinama nutiesti papildomas bėgių linijas Pauosčio kelyje bei pailginti jas iki 1 500 metrų (dabar yra 850 metrų).
„Vykdant šį projektą reikės iškirsti 5,5 hektaro miško, tačiau medžius mes įsipareigojame atsodinti ten, kur nurodys miesto Taryba”, – žadėjo V. Jastremskas.
Dabar kroviniai, daugiausiai – naftos, iš uosto teritorijos juda į centrinę geležinkelio stotį, o iš jos – į Pauosčio stotį. Tad šią praplėtus bei rekonstravus, papildomų manevrų pavyktų išvengti. Esą dėl to mažiau įvairių kvapų sklistų miesto centre, mažėtų pavojaus galimybė, triukšmo lygis. Centrinėje stotyje apkrova sumažėtų nuo 30 iki 50 proc.
Dar vienas tikslas – pastatyti geležinkelio aplinkkelį Giruliuose, kad traukiniai nevažiuotų per pačią gyvenvietę.
Projektas būtų vykdomas dviem etapais, o bendra jo vertė – apie 360 mln. litų.
Klaipėdos miesto taryba kol kas nėra pritarusi šio projekto poveikio aplinkai ataskaitai.
„Lietuvos geležinkelių” atstovai tikino, kad uostamiesčio politikams nepritarus jų planams, daugiausiai Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirti pinigai būtų panaudoti kitiems projektams.
DALIA GRIKŠAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Atsakymui į klausimą, kaip galėtų atrodyti Klaipėda po kelerių ar keliolikos metų, pasitelkti fantazijos nebūtina – visa tai jau yra užfiksuota detaliuosiuose planuose bei architektų vizijose.
„Vakarų ekspresas” pradeda rašinių ciklą, kuriame pristatys investuotojų vizijas, taip ir netapusias realybe.
Pasak uostamiesčio architekto Edmundo Andrijausko, skaudžiausia yra dėl tokių objektų, kurie jau buvo pradėję kilti, tačiau iš viso suplanuoto komplekso ar net ištiso kvartalo atsirado tik vienas kitas pastatas.
„Bet koks nepabaigtas projektas dažnai tampa darbo kompromitacija. Visas sumanymo efektas atsiskleidžia tik projektą įgyvendinus iki pat galo”, – sako jis.
Dar viena projektų grupė – net nepradėti, „užsnūdę” detaliuosiuose planuose arba taip ir likę techninių projektų rengimo stadijose. Kita vertus, atslūgus „kvadratinių metrų” medžioklei, šie projektai ateityje galės būti perdaryti juos humanizavus ir sumažinus užstatymo intensyvumą.
Be šių gana apčiuopiamų Klaipėdos ateities vaizdų egzistuoja ir dar viena projektų kategorija, viešai pristatoma kur kas mažiau – įvairios, kartais netgi pačių architektų iniciatyva parengtos menkai išvystytų uostamiesčio vietų – pamario, Danės krantinių, buvusių pramoninių teritorijų – vizijos bei koncepcijos. Deja, tada visuotinio skubėjimo statyti metu į šias koncepcijas reikiamo dėmesio sulaukta nebuvo…
Projekto nelaidoja
Viena iš Klaipėdos ateities vizijų, su kuriomis kol kas galima susipažinti tik iš detaliųjų planų – Danės vingio kvartalas, neoficialiai dar vadinamas „Holivudu”, planuojamas Kretingos g. 100, vietoj buvusios Lietuvos kino studijos.
„Tai – vienas iš praėjusio penkmečio projektų, orientuotų į patrauklių miesto teritorijų urbanizavimą”, – taip šį kvartalą pristato detaliojo plano rengimui vadovavęs architektas E. Andrijauskas.
Čia, 2,1 hektaro ploto sklype, kuriame anksčiau buvo sukami nedideli kariniai mokomieji filmukai, prieš kelerius metus buvo sumanyta statyti gyvenamuosius namus ir komercinės bei socialinės paskirties objektus.
Nuo trijų iki devynių aukštų kilsiančiuose pastatuose jau būtų galėjusios apsigyventi apie pusketvirto šimto šeimų – tiek čia buvo suplanuota butų. Aikštelės automobiliams numatytos po aukštesniaisiais pastatais.
Tarsi švyturys kelią į „Holivudą” atvažiuojantiesiems iš Tauralaukio pusės turėjo rodyti kvartalo akcentu galėjęs tapti devynaukštis su mansarda, „uždarydamas” Kretingos gatvę.
Vienu iš didelių kvartalo pranašumų būsimiesiems gyventojams buvo laikoma upės kaimynystė – poilsio zonos turėjo nusidriekti iki pat vandens, paupius planuota sutvarkyti.
Pradėjus rengti detalųjį planą tikėtasi, jog pirmieji pastatai Danės vingyje pradės kilti 2005-ųjų rudenį, o visą kvartalą viltasi baigti per trejus metus. Statyba neprasidėjo iki šiol, dar nėra parengta ir visa techninė dokumentacija.
Tiesa, sklypo šeimininkė bendrovė „Metva” savo projekto nelaidoja, bet ir joks judesys čia kol kas neplanuojamas – detalusis planas patvirtintas, tačiau techniniai projektai kol kas nerengiami.
„Svajonių stadija”, – taip dabartinę „Holivudo” būklę įvardija „Metva”.
Įgyvendinti statytojų planus sutrukdė prasidėjęs ekonomikos sąstingis ir, kol nebus realaus atsigavimo, kvartalas kilti nepradės.
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininkė:
Daugelis projektų sustojo dėl krizės ir galbūt dar bus įgyvendinti, kai pinigėlių atsiras. Be abejo, Klaipėdos plėtra nesustos, gal tik bus lėtesnė. Projektai galbūt bus mažesni, miestas bus jaukesnis ir dinamiškesnis. Nieko nelaidoju, bet galbūt viskas pajudės ne taip greitai. Ekonominio pakilimo metu svarbesnė buvo kvadratinių metrų daugybė neatsižvelgiant nei į aplinką, nei į gyvenimo kokybę – aikšteles, mokyklas ir visus kitus patogius dalykus, kurie ir suformuoja tą kvadratinio metro kainą.
(Bus daugiau)
GIEDRĖ NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Revoliucijos muziejus sėkmingai pavirto į Nacionalinę dailės galeriją, o Sporto rūmai teberiogso nušiurę ir apleisti. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvos architektūra išgyveno įvairius virsmus, kuriuos matome kasdien vaikščiodami miestų gatvėmis.“Architektūros fondas” ketvirtadienio vakarais Nacionalinėje dailės galerijoe (NDG) rengia jau antrą viešų paskaitų ciklą, kurių metu architektai, architektūros ir meno istorikai supažindins su savo įžvalgomis, kodėl taip nutiko.
2004 m. susibūrusi tuo metu vedančių architektų savanoriška, savarankiška ne pelno organizacija, veikianti architektūros, švietimo, kultūros, ar kitose panašiose srityse šiuo metu su būriu jaunų savanorių iniciajavo diskusijas architektūros temomis. Iniciatyva pavadinta “Architektūros (pokalbių) fondas”. Birželio mėnesį buvo surengtas pirmasis paskaitų ciklas “2010 = 1990 + 20 metų laisvos architektūros”, kuriame apžvelgtas nueitas nepriklausomas dvidešimtmetis.
Rugsėjo mėnesį fondas rengia naują paskaitų ciklą, kuris peršoks į dvidešimtmečio priešistorę – sovietinės okupacijos laikotarpį ir modernizmą. Paskaitą apie vėlyvųjų ultramodernių pastatų, statytų pagal komunizmo taisykles Rytų Europoje, likimą skaitys vienas garsiausių savo srities specialistų Davidas Crowley. Jis Lietuvoje žinomas kaip pernai NDG rodytos parodos “Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1945 – 1970” vienas iš kuratorių.
Pirmąją paskaitą rugsėjo 2-ąją, 20 val., NDG skaitys meno istorijos kritikas estas Martas Kalmas (“Modernizmas Estijoje: nuo industrialisto vilos iki kolchozo centro”).
Lrytas.lt skaitytojams – pokalbis su “Architektūros [pokalbių] fondo” paskaitų kuratoriais architektais Andre Baldišiūte, Julija Reklaite ir Tomu Grunskiu apie sovietinės architektūros palikimą ir nepriklausomybės dvidešimtmetį.
* * *
– Ar per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį architektūroje išryškėjo tokių bruožų, kuriuos galėtume vadinti savitais?
A.Baldišiūtė: Šiandien jau akivaizdu, kad pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje Lietuvoje dėl žemės grąžinimo savininkams suklestėjo architektūrinis chaosas. Vakaruose matėme puošnius pastatus ir tokių mums labai reikėjo čia. Tačiau trūko patirties ir žinojimo, kaip ir kodėl būtent tokie pastatai atsirado. Viliojo nematyta medžiagų ir spalvų įvairovė, sudievinome pas kaimynus matytą išorinį pastato vaizdą, dažnai pamiršę, kad jis – gyvas organizmas, kuris turi veikti pagal visuomenės gyvavimo dėsnius.
Dėl prieš tai vyravusios ydingos ideologijos turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol išsigryninome vertybes, kol patys sužinojome, kokie įpročiai ateityje užvaldys mūsų kasdienybę. Dauguma pastatų buvo statomi ir tvarkomi nuo slenksčio į vidų. Dėl sovietinio mąstymo palikimo neidentifikavome viešųjų erdvių kaip savų. Miesto vaizdas kito, nes grąžintos ar naujai padalintos nuosavybės ribos nebuvo brėžiamos pagal urbanistinę logiką. Žūtbūt ir greitai reikėjo atsikratyti sovietinio pastato ir miesto įvaizdžio. Dėl idealizmo, skubos, įvairiai išdalintos nuosavybės, riboto biudžeto ir patirties stokos susiformavo posovietinėms šalims būdinga architektūra. Ji visom savo prasmėm atspindi pereinamąjį laikotarpį, kurio išorinis vaizdas, apšiurus fasadams ir nublukus spalvoms, tapo nebepatrauklus.
Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje paplinta internetas. Informacija tampa pasiekiama greitai ir iš bet kurio pasaulio taško. Esame išgelbėti nuo nežinojimo, įgauname patirties, jau sugebame atsijoti sovietinę ideologiją nuo iki nepriklausomybės išmoktų vertingųjų pamokų apie erdvę, tūrį, proporciją, aplinkos ir žmogaus santykį. Nuo posovietinei šaliai būdingų bruožų pamažu pereiname prie brandesnių, europietiškųjų. Per dvidešimt nepriklausomybės metų kito mūsų mąstymas ir mentalitetas. Natūralu, kad kito ir vis dar keičiasi architektūra. Manau, kad kuo toliau, tuo mažiau galėsime atrasti tautinio savitumo dėl globalizacijos. Spėju, kad kaip ir ankstesniais laikais, labiau išryškės laikmečio savitumas.
– O kada to tautinio savitumo būta daugiau?
A.B.: Kuo uždaresnė buvo šalis, tuo daugiau savitumo.
J.Reklaitė: Sovietmečiu buvo skelbiama “nacionalinis – turiniu, socialistinis – forma”. Buvo bandoma atskirti nacionalinius savitumus, buvo netgi leidžiamos serijos skirtingų tautų lėlių tautiniais drabužiais tam, kad paryškintų tuos savitumus ir parodytų, kad tai yra skirtingų šalių sandrauga. Lietuviai kažkuriuo momentu labai stipriai ieškojo savitumo ar bent jau bandė įsivaizduoti, dažniausiai žiūrėdami į Vakarus.
Kai atsidarė visos sienos, Vakarai imti labai kopijuoti. Atsirado olandiška, daniška ar dar kokia architektūra. Kitaip sakant, tai, ką turiu, aš neigiu, o bandau kopijuoti kitus.
A.B.: Iš dalies tokia architektūra yra savita, nes pasiglemžia labai daug skirtingų įtakų ir savaip jas įprasmina. Bet jei žiūrėtume, ar ji yra savita gerąja prasme – pionieriška, t.y. užduoda toną architektūros ir meno srovėms, tai nebūtinai.
– Kur tą savitumą žmogus gali pamatyti savo akimis?
A.B.: Architektūroje savitumą formuoja ne tik meninė išraiška, bet ir daug buitinių, praktinių aspektų. O tie buitiniai, praktiniai aspektai – mūsų gyvenimo būdas, kasdienybė, ką mes valgome, ką žiūrime, ką skaitome – viskas yra labai globalizuota. Ir kuo labiau tai globalizuota, tuo labiau atsispindi kūryboje. Mes labai sunkiai galime atsiriboti nuo to, kas mums daro įtaką ir kas daro įtaką Naujajai Zelandijai. Todėl kūryba susiniveliuoja.
J.R.: Lietuvos architektai dažniausiai pabrėžia, kad nacionalinis savitumas atsispindi architektūros dermėje su aplinka – jeigu atsižvelgiama į gamtinį ir kitokį kontekstą. Dėl to iš sovietmečio palikimo labiausiai vertinami “Žilvino” poilsio namai Palangoje, Šiuolaikinio meno centras Vilniuje (ŠMC). ŠMC minkštai ir švelniai įpaišytas Senamiestyje, “Žilvino” namai pakelti virš žemės, kad jaustųsi, kaip pastatą supa gamta.
A.B.: Jeigu pradėtume nagrinėti plačiau, kiek pagarba kotekstui yra Lietuviškas nacionalinis savitumas, tai suprasime, kad šis bruožas lygiai tiek pat pasireikš ir kur nors Danijoje, Ispanijoje, Kanadoje ir t.t.
Kontekstas nebūna vien fizinis. Gali suprojektuoti pastatą, prisitaikydamas prie konteksto, bet lygiai taip pat gali suprojektuoti pastatą, juo kurdamas naują kontekstą. Derintis prie gamtiško konteksto nebūtinai yra svaiminė vertybė. Išanalizuoji ir įvertini, kuris kontekstas tau yra svarbus.
Įsivaizduokime: visas dešinysis Neries krantas būtų pradėjęs derintis prie Šnipiškių konteksto. Juk tada visai ne taip atrodytų ta miesto dalis. Tačiau ten kontekstas buvo sukurtas naujas ir dabar aplink pradeda formuotis kitokia, nei būdinga Šnipiškėms, architektūra. Dabar iš naujo sukurti aukštesnį ar didesnį pastatą jau yra sunku, nes visas “Europos” biurų kompleksas buvo lyg įsmeigta vėliava, naujojo konteksto pradžia, prie kurio šiandien visi derinasi.
J.R.: Estijos ambasadą Lietuvoje, kuri mums atrodė labai estiška, projektavę estai pirmojo pokalbių ciklo metu buvo paklausti apie nacionalinę architektūrą. Jie labai paprastai atsakė, kad nėra estiškos ar kokios kitos tautybės architektūros. Jeigu aš, estas, projektuoju, tai aš neišvengiamai suprojektuosiu kažką estiško.
T.Grunskis: Mums, žiūrint į jų pastatą, jis atrodė labiau estiškas nei patiems estams. Atsitiko netgi taip, kad patiems užsakovams jis mažiau atrodė estiškas negu mums. Ten tuo metu buvo susidariusios palankios sąlygos įdomiam eksperimentui ir jis pavyko.
Man atrodo, kad per dvidešimt metų vyko savitumo paieška. Negalėtume sakyti, kad kokia architektūros rūšis, pavyzdžiui, gyvenamieji namai, galutinai prarado savitumą. Ne, iki šiol yra statomi tradiciniai nameliai ir jie yra labai populiarūs. Ta tradicija, kaip savitumas, yra plėtojama ir įvairiais būdais puoselėjama. Bet kai kalbi apie šiuolaikinę architektūrą ar jos naujoviškas apraiškas, tas savitumas vos ne savaime išnyksta, nes vyrauja visiškai kitos srovės ir kitos idėjos, nebūtinai besisiejančios su tradicijomis.
– Jei jau kalbame apie dermę su aplinka, ar galėtumėte įvardinti, jūsų nuomone, teigiamų tokių projektų pavyzdžių?
T.G.: Klaipėdoje yra vadinamosios “K” ir “D” – du objektai. Gal kažkas ten ir įžiūri negatyvių aspektų, bet tie du objektai architektūriškai yra geri, jie suteikia naują įvaizdį miesto centrui ir yra kontekstualiai susieti su aplinka – metaforiškai ir medžiagiškai. Iki tol toje vietoje įvaizdį kūrė “Klaipėdos” viešbutis su Lenino aikšte. Projektas vykęs ir nepasakysi, kad jis ne savitas.
– Bet sugalvoti pavyzdį jums reikėjo nemažai laiko. Ar tai reiškia, kad situacija prasta?
T.G.: Pavyzdžių negalime pasakyti greit, nes per pastaruosius dešimt metų įvyko labai daug, galbūt netgi daugiau nei per visą sovietmetį, mat ekonominė situacija leido tai daryti.
Pavyzdžiui, man nepriimtina Vilniaus dešiniojo Neries kranto koncepcija. Aš manau, kad dešinysis krantas buvo realizuojamas pagal anksčiau sovietmečiu sugalvotą koncepciją. Tuo būdu buvo užkoduota galimybė eiti „amerikietiško“ didmiesčio įvaizdžio keliu, bet mes ir kultūriškai ir geografiškai esame ne tame kontekste. Reikia suvokti, kurioje Europos dalyje esi. Europos pasaulis baigiasi praktiškai su mumis, gal dar kiek labiau į Rytus.
Tie deklaratyvūs urbanistiniai pranešimai, neva mes esame šalia Europos bambos, gali vėliau pasirodyti juokingi. Greičiausiai tai parodo, kad visuomenė nesuvokia tos vertės, kurią ji turi, ir norėtų kitų vertybių, kurių buvo išalkusi. Todėl nueita „amerikietišku“ modelio keliu, kai staiga šalia centro pabrangsta plotas (nors, man atrodo, dirbtinai) ir išauga tie pastatai.
Mums galėjome eiti kitu keliu. Kai buvo užbraukta daugelis ideologinių nusistatymų, reikėjo su tais nusistatymais permąstyti ir strategijas, kuriais plėsis miestai.
A.B.: Jeigu žiūrėtume plačiau, tai nebuvo lietuviškas savitumas. Čia buvo visų pokomunistinių šalių siekis į kažką lygiuotis. Lygiai tas pats nutiko Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Beje, netgi Danija, Olandija, Austrija, Vokietija yra perėjusios šitą laikotarpį – aukščiau, daugiau, pigiau.
J.R.: Istorijos raida uždavė toną. Virsmas iš vienokios visuomenės į kitokią yra labai ryškus, manau, kad socioekonominis pokytis dažnai atsispindi architektūroje.
T.G.: Kiekvienas laikotarpis stato savo miestą. Šito laikotarpio miestas buvo statomas ekonominę galią turinčių žmonių. Apie didelio miesto plėtrą sprendė ekonominės grupuotės, o ne visuomenė. Jeigu palyginsime jų vertybes, tai vieni lyg ir turėtų žiūrėti daugelio interesų, o kiti – labai siauros grupės interesų. Šiuo atveju nulėmė labai siauros grupės interesai. Dabar turime rezultatą. Jeigu tam tikru metu būtų kažkas žinojęs, kokios yra naujųjų tradicionalistų idėjos, pavyzdžiui, Leono Krier, ir būtų nuolat skelbęs, kad egzistuoja ir Europoje yra įgyvendinami visai kitokie sumanymai, galvojama apie tradicinę miesto struktūrą, o ne apie modernistinę, kuri seniai patyrė fiasko, tai greičiausiai būtų buvęs visai kitas rezultatas. Buvo pasiremta pasenusiomis idėjomis, o kitos idėjos (kurios, beje, irgi buvo besenstančios) buvo nurašytos.
J.R.: Bet juk tu nežinai, kaip visas rezultatas bus vertinamas po šimto metų, visi istoriniai laikotarpiai stato savo miestą, neigdami praėjusį laikotarpį.
A.B.: XVII a. visuomenė to meto Vilniaus baroką vertino kaip didžiausią siaubą, kuris sunaikino visą medinę Vilniaus architektūrą. Šiandien mes teigiame, kad Vilnius yra baroko miestas. Tai garsiai deklaruojame, džiaugiamės ir visi vertiname labai teigiamai. Todėl šiandien galime diskutuoti apie dvidešimtmetį, bet galutinai jį įvertinti sudėtinga.
– O kaip pavyko susidoroti su sovietiniu palikimu. Panašu, kad čia išsiskiria tik Nacionalinė dailės galerija – vienas iš nedaugelio objektų, kurio rūbas buvo sėkmingai pervilktas, o kiti objektai arba tiesiog nugriaunami, arba stūkso kaip priekaištas.
J.R.: Labai greitai po nepriklausomybės atgavimo sovietinei architektūrai buvo prilipdyta negatyvi, pilko betono etiketė. Tai buvo paranku tam tikriems investuotojams ir sąmonėje buvo suformuotas mąstymo šablonas, kad tai yra pilka ir negražu. Pavyzdžiui, teigta, esą Sporto rūmai yra klaikus pastatas. Bet kai investuotojams tapo naudinga, tie patys Sporto rūmai pavirto į Vilniaus-Europos kultūros sostinės simbolį – atidarymo renginiai vyko prie Sporto rūmų, uždarymas – taip pat. Tai yra manipuliaciniai žaidimai.
T.G.: Tai siauras požiūris. Viskas paprasta: iš išorės graži mašina, bet viduje ji nevažiuoja, niekas neveikia. Jeigu investuotojas galvoja iš „vidaus“, nori griauti ir jokios vertybės jam nerūpi.
J.R.: Bet buvo nedaug architektų ir šiaip žmonių, kurie sugebėjo įvertinti tą architektūrą. Nacionalinės dailės galerijos likimą nulėmė gal net atsitiktinumas. Jį saugojęs Dailės muziejus ir dabartinės Nacionalinės Galerijos vadovė Lolita Jablonskienė sugebėjo įvertinti, kad tai yra kokybiška architektūra, nepaisant to, kad jis buvo itin nekokybiškai pastatytas. Kai sugebėjo įvertinti, sugebėjo ir transformuoti.
T.G.: Man atrodo, kad tos ir jaunesnės kartos architektai labai pagarbiai žiūrėjo ir tebežiūri į Gediminą Baravyką, kaip vieną iš geriausių architektų, todėl pagarbiai galvojo ir apie tą pastatą.
J.R.: Bet buvo toks laikotarpis, kai apie Sporto rūmus buvo rašoma, kad tai avarinės būklės pastatas, jį reikia kuo greičiau griauti ir buvo prieita vos ne prie griovimo leidimo. O šiandien jau vertinama visai kitaip: galbūt jis nėra jau tokios avarinės būklės, šiek tiek jį pakeitus galima būtų jį vystyti ir šiaip jis yra puikus pastatas. Tai skirtingi požiūriai ir būtent tas vertybių perkainojimas yra labai svarbus.
Štai deklaratyviai yra teigiama, kad Palangos kavinė “Vasara” buvo pakeista išlaikant jos autentišką tūrį, bet iš principo ji yra visiškai pakeista, nes kai juodas stiklas uždengė konstrukciją ir pavertė ją aklinu būgnu, nebe tokiu lengvu, skaidriu pastatu. Deklaruojama, kad rekosntruojant buvo vertinamas sovietinis palikimas, kad tai yra autentiškas pastatas, unikali konstrukcija, bet realiai estetinių savybių nesugebėta išlaikyti ir jos buvo pakeistos.
Arba E.N.Bučiūtės baldų parduotuvės paviljono pastatas (dabartinė “Maxima” Mindaugo gatvėje – red. past.). Pati autorė jį rekonstravo ir radikaliai pakeitė architektūrą. Tad kyla klausimas – kodėl? Ar ji nesugebėjo to įvertinti ar tai buvo labai didelis spaudimas iš užsakovų? Labai daug veiksnių veikia rezultatą.
– Norėčiau ginti tuos, kurie “neįvertina” sovietinės architektūros. Argi lengva įvertinti tokią architektūrą, kuri neišvengiamai atliko ir propagandinę funkciją, net jei tai buvo pastatas? Gal kai atmeti ano meto vertybes, turi atmesti ir fizinį kūną?
J.R.: Taip, lygiai tas pats, kad atsitiko su visais Leninais. Jie buvo išrauti ir nuvežti į Grūto parką. Bet architektūra talpina ir ideologiją, ir funkciją. Jeigu paminklas turi tik skleisti ideologinę žinutę, tai pastatas atlieka ir kitą funkciją – yra kultūrinė erdvė, viešoji erdvė, vieta, kur žmonės įpratę gerti kavą, ir t.t. Jis turi žymiai daugiau istorijos, kuri nėra tik ideologinė. Viskas priklauso nuo to, kaip tu sugebi apžaisti ir kaip sugebi transformuoti. Šiaip jau pakankamai radikalu, pavyzdžiui, Revoliucijos muziejų paversti Nacionaline dailės galerija. Ideologine prasme tai yra radikalus virsmas, bet tas pastatas puikiai funkcionuoja. Jeigu būtų reikėje pastatyti Nacionalinę dailės galeriją, ko gero, dar dvidešimt metų nebūtų atsiradę lėšų naujam pastatui. Tai, kad įvyko transformacija ir kad pastatas netapo parduotuve, o išlaikė kultūrinės erdvės funkciją, yra labai didelė vertybė. Tai neįvyko su daugeliu kino teatrų, kur buvo įprasta kultūrinė erdvė, o tapo privačia, dangstantis būtent tuo, kad čia pilkas betonas, sovietmetis ir panašiai.
Kita vertus, jeigu vertinsime daugiabučius rajonus, kai turime Lazdynus ir dabartinį Perkūnkiemį, negali teigti, kad tada viskas buvo labai blogai, o dabar – viskas labai gerai.
– Bet į Lazdynus buvo įdėta daug pastangų, nes rajonas kurtas kaip parodomasis. Dabar tokio reikalo nebėra.
A.B.: Kodėl? Visuomet buvo svarbus įvaizdis. Dvidešimtmečio pradžioje buvo svarbu ištrūkti iš sovietinio stygiaus ir monotonijos, todėl vertinga tapo bet, kas tik buvo nauja. Šiandien daugelis jau gali įvertinti ne tik naujumą, bet ir aplinkos kokybę. Visi deklaruoja, kad labai svarbu ne tik naujas namas, kaip pats savaime, bet ir kokiame rajone tu gyvensi ir t.t.
T.G.: Stipri marketingo žinutė visais atvejais yra.
– Taip, bet marketingas – jau ne politinis.
T.G.: Įdomus dalykas. Aš posūkį padaryčiau prie klausimo, kas vyko kituose miestuose. Ten taip pat atsitiko įvairiausių dalykų, kuriuos diktavo kapitalas, kvadratiniai metrai ar eurai akyse. Per ateinantį raidos dešimtmetį, matyt, bus tvarkomasi su tomis problemomis, kurios buvo sukurtos tų ypatingai didelių objektų, kaip “Akropolis” Kaune. Šis prekybos centras sudubliavo pagrindinę viešą miesto erdvę.
Tų pastatų rekonstrukcijos, kaip E.N.Bučiūtės Baldų parduotuvė Vilniuje, atsirado per pirmąjį dešimtmetį, kai buvo galvoje tik kvadratiniai metrai. Idėjinis ir finansinis skurdas lėmė, kad kiekvienas plotas po stogu buvo išnaudojamas ir tai buvo vienintelė vertybė, kuri kirtosi su ankstesne vertybe – pagarba kūriniui. Kvadratiniai metrai nusvėrė tą pagarbą ir tada atsirado tos stambios ir baisios palikimo rekonstrukcijos.
J.R.: Mums labai svarbu pabrėžti ir tai, kad mes neteigiame, jog sovietmetis yra gerai, o dabar yra blogai, nieko panašaus. Pagrindinė mintis yra ta, kad viską reikia apmąstyti ir iš naujo įvertinti. Visuomenėje yra būtina diskusija prieš bet kokio pastato transformaciją, prieš bet kokį virsmą. Kol visuomenė neišmoks diskutuoti tarpusavyje ir kol architektai neišmoks diskutuoti tarpusavyje ir su visuomene, tol mes turėsime tokius virsmus, kurie vienu atveju labai gerai pavyksta (Nacionalinė dailės galerija), kitu atveju pasibaigia nesėkme (“Maximos” parduotuvė). Mes turime tuos du pavyzdžius. Abu pastatai stovėjo virsmo metu, tik vienas buvo labai greitai pakeistas, o kitas – po kažkurio laiko. Ta laiko distancija ir sugebėjimas sau įvardinti nulemia architektūros palikimo kokybę. Tikslas ir yra išprovokuoti diskusiją ir pabandyti sau atsakyti į kai kuriuos klausimus.
A.B.: Architektūros [pokalbių] fondo tikslas yra apsaugoti žmones nuo nežinojimo. Todėl ir kviečiame įvairius žmones, architektūros, meno istorikus, teoretikus, visuomenės atstovus su skirtinga patirtimi ir iš įvairių šalių. Labai tikimės, kad jie dalindamiesi savo patirtimi ir matymu paskatins ir įkvėps architektų bendruomenę brandžiai kūrybai.
Tomas Vaisieta
Šaltinis: lrytas.lt
Uostamiesčio gimimo vietoje įsikūrusios bendrovės „Klaipėdos laivų remontas” gamybinė veikla nebus nutraukta mažiausiai iki 2012-ųjų, nors apie tai, jog ši teritorija turi atitekti miestiečių reikmėms, kalbama dar nuo praėjusio šimtmečio.
Pagal 1994-aisiais priimtą Vyriausybės nutarimą, laivai piliavietės teritorijoje nebeturėjo būti taisomi nuo pernai. Tačiau, anot „Klaipėdos laivų remonto” direktoriaus Alvydo Butkaus, žemės nuomos sutartis buvo pratęsta dar trejiems metams, kol bus baigtas teritorijos detalusis planas.
Teritorija planuojama Klaipėdos savivaldybės administracijos užsakymu, nes dabartinė jos būklė netenkina nei valdžios, nei klaipėdiečių, o plėtrai reikalingi planavimo dokumentai. Detaliuoju planu būtų numatytos plėtros galimybės, gyventojų bei turistų traukos taškai.
„Detalusis planas jau buvo rengiamas anksčiau, bet baigėsi tam numatyti terminai. Priežastis, dėl kurios viskas užsitęsė – klausimas, ką daryti su piliaviete. Šiuo metu rengiamas naujas detalusis”, – sakė A. Butkus.
Jo teigimu, rengiant planavimo dokumentus „Klaipėdos laivų remonto” gamybinė veikla teritorijoje nuosekliai mažės, vis didesnę dalį sudarys jachtų, pramoginių ir kruizinių laivų aptarnavimas, nuosavo turto nuoma ir pan. Šiuo metu laivų remontas sudaro 50-55 proc. įmonės veiklos, prieš porą metų jis davė apie 70 proc. pajamų.
Kaip reikalai klostysis po 2012-ųjų ir ar tikrai iki tol laivų remonto veiklos nebeliks, anot A. Butkaus, bus matyti vėliau.
Rugsėjį kvies diskutuoti
27 ha teritorijos tarp Pilies gatvės, AB „Baltijos” laivų statyklos, uosto akvatorijos ir Danės upės detalųjį planą rengianti architektė Snieguolė Stripinienė tikisi, jog iki numatyto termino šį dokumentą jau pavyks patvirtinti.
„Viskas yra išdiskutuota labai plačiai, darbas vyksta, jau būtų galima pradėti ir pritarti”, – sakė ji.
Vis dėlto to daryti dar nesiryžtama. Prieš porą mėnesių koncepcija buvo pristatyta Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijai, uostamiesčio Patariamajai visuomeninei kultūros paveldo komisijai prie Kultūros paveldo departamento, Klaipėdos savivaldybės Teritorijų planavimo komitetui.
Tuomet, anot S. Stripinienės, visi nusprendę, jog objektas labai svarbus ir sudėtingas, jį reikia labai gerai išdiskutuoti. Taigi pasibaigus atostogų metui rugsėjį ketinama kviesti viešai susipažinti su šios teritorijos plėtros koncepcija.
Detaliojo plano rengimas užtruko, nes dėl teritorijos svarbos teko rengti specialųjį planą, nustatantį piliavietės teritorijos bei apsaugos zonos ribas ir jų plotus, numatantį, kur ir kokio aukščio bus statomi pastatai ir pan. Specialiajam planui parengti prireikė gerų dvejų metų.
„Buvo prašyta palaukti su detaliuoju, nes norėta tiksliau nustatyti piliavietės ribas. Archeologai dirba labai intensyviai, tos ribos jau yra nustatytos”, – sakė S. Stripinienė.
Numato pilies atstatymą
„Įgyvendinus detaliojo plano sprendinius laivų remonto įmonė čia nebeveiktų. Tačiau gali būti, kad liktų koks nors smulkus jachtų remontas. Yra išlikę didžiuliai P. Lindenau gamyklos pastatai, elingas. Galbūt dėl kai kurių vietų reikėtų skelbti atskirus konkursus, nes detalusis planas – ne techninis projektas, o tik strategijos nustatymas”, – sakė S. Stripinienė.
Pagal naują detalųjį planą, visa minėta teritorija būtų skiriama daugiausia komercinei veiklai. Jeigu gyvenamųjų patalpų ir bus, jos užims labai nedidelę dalį. Intensyvesnis užstatymas numatomas prie Danės upės, greta jau esamų Jachtų centro ir Ryžių malūno pastatų.
Dokumentas numato visos teritorijos, taip pat ir P. Lindenau laivų statyklos, Danės krantinių tvarkymą, Pilies gatvės platinimą iki šešių eismo juostų. Tiesa, anot S. Stripinienės, šis daug karštų diskusijų sukėlęs sprendinys yra numatytas miesto bendrajame plane.
Ypač daug dėmesio skiriama piliavietei – plane numatomas maksimalus jos atstatymas. Darbai vyktų trimis etapais, iš kurių paskutinis – pats pilies atstatymas. Pirmaisiais dviem etapais būtų atkuriamos kurtinos, bastionai ir fosos.
Pristatydami koncepciją uostamiesčio architektams, detaliojo plano rengėjai siūlė ir atverti kuo platesnį vaizdą į piliavietės teritoriją. Tam tektų griauti „Astros” viešbutį, statyti žemesnę nei numatyta Pilies gatvėje planuojamą daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę.
Taip pat diskusijai buvo pateikta įdomi mintis, jog ateityje būtų galima pagalvoti apie esamos uosto akvatorijos linijos keitimą, t. y. grąžinti istoriniuose dokumentuose aptiktą kranto liniją užpilant gruntu dalį esamo uosto kanalo.
Giedrė Norvilaitė
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
„Architekto profesija yra žavi, nes aprėpia viską, kuria žmogaus gyvenamąją aplinką. Ir nieko nėra neįmanomo, tik reikia norėti, tikėti ir siekti. Žinoma, atominės elektrinės neprojektuočiau”, – sakė klaipėdietis architektas Adomas Skiezgelas.
Pretekstas susitikti ant Karoso gatvės 13 namo atsiradusi A. Skiezgelo ir skulptoriaus Rimanto Eidėjaus sukurta memorialinė lenta Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, publicistui, Tilžės akto signatarui, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajam sekretoriui Jonui Vanagaičiui. Bet architektas turi ir kitų prasmingų sumanymų.
„Aš norėjau būti skulptorius. Netapau. Stojau net du kartus, nes gerai lipdydavau. Neįstojau dėl to, kad seneliai buvo išvežti į Sibirą, tėvas buvo ką tik sukūręs šeimą ir iš jo nebuvo ko atimti. O man po diplomo saugumas prikirpo neva išbarstytas proklamacijas prieš tarybų valdžią. Buvau pasišiaušęs”, – kūrybinio kelią pradžią prisimena A. Skiezgelas.
Trauką skulptūrai pajutote stebėdamas, kaip dabar jau miręs jūsų tėvas Alfonsas Skiezgelas drožė unikalias primityviąsias skulptūras?
Vaikystėje jis man tik medinį arkliuką iš kaladės išdrožė. Tėvas buvo visų amatų meistras, geriausias kaimo stalius. Angelus ir šventuosius pradėjo kurti tik sulaukęs penkiasdešimties. Mama gražiai kilimus audė.
Gyvenome Skuodo rajono Plaušinių kaime netoli S. Daukanto tėviškės. Daug dirbom, kad išlaikytume ūkį. Toji tradicinė trobesių architektūra dar dabar akyse stovi, tobulai išplanuota – daržinė, klojimai, tvartai, ganyklos, išėjimai, atstumai… Kieme – kvapnios liepos ir topoliai, gandralizdžiai. Architektūra ypatinga tuo, kad turėjo savo identitetą. Stebiuosi, kaip dabar tokios ūkininkai nekuria?
Jūs parengėte visą antrosios Melnragės „išklotinę”, suprojektavote visos tenykštės gatvės namukus. Harmonija su gamta.
Aš galiu kurti ir modernius namus, bet tas pajūrio miestelis, projektuoti pradėtas prieš 30 metų, turi pajūrio kvapą, kuris neiškart man buvo artimas. Po studijų nenorėjau važiuot į Klaipėdą. Prieš mokslų pabaigą „pirkliai” ir komisija pasakė, kad man pritiktų dėstytojo profesija. Aš norėjau Kaune su skulptoriumi Žirguliu ir kitais draugais užsiimti skulptūra. Ėjau į ministeriją, kad atleistų, melavau, kad „ženijuos”; pagaliau susikroviau didelį „čemodaną” su mediniais apkaustais ir parvažiavau pas tėvus į Kretingą. Prisistačiau Algiui Kliševičiui į tuometės konservatorijos dailės sekciją. Paskui ji išaugo į vaizdinės agitacijos sekciją, prisijungė prie Vilniaus dailės instituto kaip Klaipėdos vizualinio dizaino katedra. Jau 35-eri metai esu pedagogas. Žmoną Birutę susiradau, kai jai, pirmakursei, dėsčiau, o dabar ji man dėsto. Tik jai nepozuoju (Birutė Andriekutė – žinoma dailininkė ir pedagogė. – Aut. past.).
Trylika metų dirbote vyriausiuoju Klaipėdos miesto dailininku. Ką nuveikėte?
Vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Žalys buvo negailestingas ir reiklus, ir tada mieste buvo vertybių. Sukūrėme Skulptūrų parką, parūpindavau skulptoriams technikos, įrankių. Visiems fasadams mano buvo parinkti dažai, senamiestis išdažytas mano nurodymu. Nuo miesto nukrapštėm daug „voratinklių” – bjaurių tūrinių reklamų, jas pakeitėme meniškomis išsikišusiomis skulptūromis, kaip ant turgaus kulinarijos, meni, avinukas buvo. Griežtai pasakiau: jokių neonų.. Laimei, aš jau neradau fontanų su gulbėmis ir ruoniais.
Tai buvo trylika judraus gyvenimo metų lakstant tarp partijos ir Vykdomojo komiteto. Kūrėme vaizdinę agitaciją, turėjau žinoti, kaip išsidėstys žygiuotojų kolona per Spalio revoliucijos paradą, kiek gėlių, kokie plakatai fasadus papuoš.
Kaip prasidėjo architekto kelias?
Pirmąjį namą nusipelniusiam statybininkui suprojektavau be kamino. Pats stebėjausi, kad Varnių gatvėje galima atsekti, jog iš plytų jį tikras meistras statė. O paskui prasidėjo individualių namelių projektai, kad prie algos prisidurčiau. Dalyvaudavau konkursuose, pelniau I vietą suprojektavęs šviečiantį Tautų draugystės monumentą. Su Regimantu Midvikiu pastatėme paminklą kapitonui Liudvikui Stulpinui, už Šv. Kazimiero bažnyčios projektą pirmą premiją nusigvelbėm su Ričardu Krištopavičiumi. Gaila, kad jai bokštų ažūrinių nepadarė…
Pernai Kretingoje atidarytas paminklas miesto įkūrėjui, Vilniaus vaivadai, LDK kariuomenės vadui, Livonijos gubernatoriui Jonui Karoliui Chodkevičiui. Aušros vartų Dievo motinos kopyčios Lėbartų kapinėse statybą inicijavo Palangos stačiatkių Dievo Motinos Marijos Iverijos ikonos garbės parapijiečiai.
O dabar turite viltį dar vieną didžiulį darbą nuveikti.
Paskutinis konkursas buvo skirtas suprojektuoti erdvei Birutės ir Kęstučio skulptūrai Palangoje. Vienas geriausių XX a. pirmosios pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjas, 1941-aisiais hitlerininkų nušautas Vincas Grybas buvo sukūręs 9 metrų aukščio skulptūros modelį. Menotyrininkai vertina šią ekspresyvią kompoziciją. Joje piestu stojantis arklys gal nuo Birutės grožio baidosi. Ji bus nulieta iš bronzos.
Kaip vertinate Arūno Sakalausko „Arką” ir Regimanto Midvikio karžygį Lietuvos tūkstantmečio garbei?
Tokių klausimų neužduok, – juokiasi. – Sakoma, padarei pirmą klaidą, ir profesorius nebetaiso diktanto. Mano supratimu, tam ir yra architektas, kad parinktų vietą taip, kad skulptūra su architektūra nesipyktų.
Kokie jūsų architektūros principai?
„Mandrą” Šv. Brunono bažnyčią Debreceno gatvėje projektavau su vienuolynu: įdomus, kad iš vieno elemento – rombo, pasidarė ir stogas, ir viskas erdvės kompleksas. Viduje altorius, vargonus įkomponavau. Kurti studijoje pasilikdavau, kol saulė pradėdavo: jauties, tarsi angelas šalia sėdėtų.
Man svarbu organiška architektūra, kai visos formos suauga su žeme be jokių mandrybių, darnoje su aplinka.
Ką pasiūlyčiau Klaipėdai, kad išsaugotume miesto identitetą? Yra daug daroma, bet projektai smulkmenose paskęsta, dokumentų rengime. Turėtume išryškinti lietuviškam charakteriui būdingus dalykus: švarą, tvarką, griežtumą.
Aš žaviuosi kolegos Ramūno Kraniausko Santuokų rūmais, „Žemaitija”, kurią iš kiemo pusės pradėjo niokoti – tai gražu ir santūru, neobrutalizmo stilius. Ta kryptis buvo jėga.
Ne visur dera stiklo pastatai. Bet sankryžoje priešais Vytauto Didžiojo gimnaziją esantis mūsų su R. Midvikiu pastatas iš juodo struktūrinio stiklo taip susilieja su aplinka, kad automobilis buvo įsirėžęs. Jau antrą namą suprojektavome su sūnumi Andriumi; jis kietesnis architektas už mane. Amsterdame, Strasbūre mokėsi, ir jo mąstymas konceptualus. Sako: „Aš kitaip mąstau, tėvai”, o aš: „Tu turi teisę.” Konkursuose dalyvaujam kartu. Mudu varinį namą prie Jūrininkų mokyklos suprojektavome: stogas, sienos dengtos variu. Pripažinau sūnaus idėją, aš brėžinius, detales dirbau iki varžto įsukimo. Neseniai mane susirado moteris iš mano kaimo, jai sukursiu namą, kuris bus kaip tylus kiro skrydis…
Tebesergate skulptūromanija?
Praėjusios Architektų dienos proga pareiškiu, kad nebenorėčiau projektuoti – kaip mano tėvas, norėčiau pereiti nuo arklo prie skulptūros. Per visą gyvenimą visko pabandžiau, sukūriau 50 namų. Ateina momentai, kai atrandi dar įdomesnių dalykų. Mėgstu Rodeną, Burdelį, kuris sako: jeigu nori būti skulptorius, pirma turi būti architektas, o po to – tapytojas. Kai lipdžiau Vanagaičio portretą, jaučiausi kaip tapydamas;plokštumą pirštu paspaudei, ji turi lūžti. Aš gerai piešiu. Vienu atsisėdimu nupaišiau statinę, nes gali gyvent ir kaip Diogenas, gali – po laikraščiu, – pasakoja rodydamas piešinius su benamio būstu, namu prostitutei: laisvai atsiveriančios ir užsiveriančios kriauklės pavidalo.
– Rodenas mokėjo pavaizduoti žmogaus kūną taip, kad, regis, jo gyslose kraujas teka, jauti pulsuojančią gyvybę, gyvenimą. Aš dar norėčiau sukurti Kretingos parkui senųjų baltų deives. Jos archeologiniuose radiniuose vaizduojamos išryškintomis genitalijomis, akcentuojant vaisingumą. Garbintos Medeinė, Žvorūna, net rupūžės. Buvau nulipdęs Mildą, bet jos stačios krūtys puritonams pasirodė per daug apetitiškos; kaip tokia priešais mokyklą stovės? Ims dar kas, susinervins.
Šaltinis: Ivona ŽIEMYTĖ, Vakarų ekspresas 2010-07-16
Pokštas, fantazijos žaismas ar kompiuterio išmonės vaisius?! Klaipėdietis architektas Vladas Balsys suprojektavo neregėtą nematytą namą. Pastatą autorius nugramzdino… po žeme.
Projekto „Nematomas namas” idėją per individualių namų architektūros parodą vertinimo komisija pripažino geriausia, laiko padiktuota. „Garsus fizikas Albertas Einsteinas yra pasakęs: „Jeigu idėja iš pradžių neatrodo absurdiška, ji yra beviltiška”. Nebūtina kurti nematomos materijos, kad pastatytume nematomą namą”, – šypteli V.Balsys.
Nebūtis – išimtis be atsakymų.
– Nematomas namas asocijuojasi su požemine slėptuve – tai lyg užuovėja po stichinės nelaimės ar atominės bombos sprogimo.
Kodėl jums aktuali nematomo namo idėja?
– Nematomas namas man asocijuojasi su kraštutiniu absurdu, na, geriausiu atveju – su kažkokiu keistu pokštu. Tad kalbant apie nematomumą mums reikėtų iš pradžių aiškiai atskirti matomų ir nematomų dalykų galimybes.
Taigi šiandien mus supančioje tradicinėje architektūroje akivaizdžiai per daug klaidų ir klausimų. Vizualioji architektūra yra labai problemiška, o tai paneigti būtų sunku. Tuo metu nematomos architektūros galimybės ypatingos – užmerkite akis ir iš karto suprasite, kad nematomumas yra laisvė. Kitas dalykas, ar mes norime būti laisvi? Nebūtis – tai išimtis, kur nėra nei klausimų, nei atsakymų.
Nesižaviu architektūra, kuri siekia valdyti, dominuoti ir demonstruoja vizualųjį materializmo manierizmą. Visa, kas yra matoma, Lietuvoje dažniausiai būna juokingai klaidinga. Pamaniau, kad galima būtų net rengti specialias ekskursijas turistams ir rodyti juokingiausius mūsų krašto architektūros pavyzdžius. Tai būtų ilga ir labai linksma ekskursija. Vis dėlto gyventi klaidingoje architektūrinėje aplinkoje yra mažų mažiausiai nesveika.
Karui ir stichinėms nelaimėms nesiruošiu, tai visai kas kita… Jei sumanytume pradėti projektuoti statinius, kurie būtų labiau skirti apsisaugoti nuo karo ar stichinių nelaimių, manau, tokio tipo pastatai būtų iš anksto užprogramuoti (ne)sunaikinimo idėja ir vis tiek anksčiau ar vėliau būtų sunaikinti. Tokio tipo pastatai lyg magnetas traukia bombas.
– Kaip tokiame name jaustųsi žmogus?
– Žmonės yra labai įvairūs… Na, o kaip jaučiasi žmogus gyvendamas tradiciniame name, kurio langai uždengti net dvigubomis užuolaidomis? Nuo ko jis taip uoliai slepiasi savo jaukiuose namuose? Nuo pavydaus kaimyno ar nuo asmeninių problemų?
Manau, kad žmogus linkęs nuolat formuoti aplink save saugią aplinką. Dauguma nori būti saugūs – tai normalus jausmas. Todėl esu linkęs manyti, kad nematomame name žmogus tikrai jaustųsi saugesnis, gyvendamas be užuolaidų ir tvorų.
– Kokia būtina sąlyga, kad toks namas taptų realybe?
– Turbūt pagrindinė sąlyga – noras būti nematomam. Nebūtina kurti nematomos materijos, kad sukurtume nematomą namą. Nematomumas – nebūtinai nematomo objekto savybė. Tai gali būti tiesiog vizualinio kontakto nebuvimas tarp stebėtojo ir stebimojo.
Projekto „Nematomas namas” pastatas integruojamas po žeme. Taip „nuskandintas” namas tampa lyg ir nematomas – išnyksta pastato fasadas, tūris tampa nesuvokiamas, aukštis vizualiai atrodo nulinis, forma nesuprantama. Tačiau planinė nematomo pastato schema išlieka įprasta ir racionali: formuojamas itin lakoniškas ir paprastas kvadrato formos vidinis kiemas, aplink kurį ratu išdėstomos gyvenamojo namo patalpos.
Dėl gana erdvaus vidinio kiemo į gyvenamąsias patalpas patenka reikiamas kiekis šviesos, o iš pastato patalpų atsiveria minimalistinis vaizdas, žymintis asketišką ribą tarp dangaus ir žemės. Vidinis kiemas sukurtas taip, lyg jo oro masės kiekis būtų skirtas įkvėpti ir pajusti nematomos architektūros ramybę, gylį ir tylą.
Vonia – ne karstas
– Ar jūs norėtumėte gyventi nematomame name?
– Manau, galėčiau gyventi tokiame name. Šis namas skirtas žmogui, mėgstančiam tylą ir ramybę. Tai vieta, kur galima pabūti su savimi. Dauguma žmonių jau pamiršo, kas yra tyla, jie gyvena svetimus TV filmų herojų gyvenimus, įtikėję fasadinės kultūros programa.
– Kai kas gali pašmaikštauti, kad keliaudamas į amžinybę kiekvienas tokius namus užsitarnaujame. Ar toks namas nepanašus į kapo duobę?
– Turbūt tų žmonių labai laki fantazija. Na, jei nematomo namo vidinio kiemo erdvė asocijuojasi su kapo duobe, gal jie ten planuoja laidoti dramblį? Vėlgi dauguma linkę bijoti to, kas iš pirmo žvilgsnio nesuprantama ir nematoma. Negaliu paliesti, vadinasi, nėra, vadinasi, netikiu? Na, nežinau, bet kai atsigulu į tuščią vonią, ji man nesiasocijuoja su karstu.
Stumia į klaidžius labirintus
– Nematomas miestas – gatvės po žeme su metro stotelėmis, parduotuvės, kavinės ir net muziejai. Tokie miestai egzistuoja. Tarkim, tose šalyse, kur nedaug žemės ir tankiai apgyventa vietovė. Tada gyvenimas persikelia po žeme. Ar tai ne pats geriausias pasirinkimas – nebereikės karų ir visiems pakaks vietos?
– Mūsų šiuolaikinėje kultūroje įsivyravo apsimetinėjimas ir tuo vis labiau pasitikime. Nuolat siekiame teisingiausio pasirinkimo, geriausio rezultato, racionaliausios sistemos, gražiausios idėjos…
Tai akivaizdžios hegemoninės kultūros manipuliacijos – nėra geriausio pasirinkimo, tai melas. Taip pat nematau ko nors stebuklingo nematomame name. Dauguma tradicinių namų turi cokolinį aukštą, kuris iš dalies „nuskendęs” po žeme ir todėl yra nematomas.
Lietuvoje didžiausia problema – ne vietos trūkumas, o inercinis polinkis projektuoti kuo labiau matomą ir išraiškingesnę architektūrą. Nematomas miestas, gatvė ir metro, parduotuvės, muziejai – visai kas kita. Neteigiu, kad nematoma architektūra būtų geresnė už matomą.
Tiesiog manau, kad vizualumo perkrautas miestas mus įstūmė į klaidžius pasirinkimo labirintus. Galbūt daugeliui patinka tokios kelionės, kai viskas sumanyta iš anksto. Tai kelionės po svetimų vaizdinių idėjų sistemas.
– Nematomo namo idėja padarė jus labiau matomą kaip architektą. Jūsų projektas buvo įvertintas individualių namų architektūros parodoje. Kaip sutikote šią žinią?
– Nesiekiau tapti labiau matomu architektu. Tuo metu, kai buvo skelbiami konkurso nugalėtojai, buvau net pamiršęs, kad veikia tokia paroda. Žinia, kad projektas „Nematomas namas” buvo pripažintas geriausia individualaus namo idėja, mane užklupo netikėtai – paskambino kolega ir pasveikino su laimėjimu. Šis pripažinimas individualių namų parodoje mano gyvenimo kaip nors ypatingai nepakeitė. Paroda man buvo labiau socialinė galimybė pasidalyti nematomo namo idėja su kitais, bet ne mano paties reklama.
– Kada bus įgyvendintas nematomo namo projektas ir kurioje vietoje?
– Jeigu niekas dar nematė pastatyto nematomo namo, vadinasi, jis yra sėkmingai įgyvendintas (juokiasi).
Vizijos – iššūkis standartui
– Kokia architektūra jus jaudina kaip kūrėją?
– Man artima architektūra, kuri siekia pusiausvyros ir paprastumo. Garsus Ispanijos architektas Alberto Campa de Baeza teigia, kad idėja gimdo architektūrą – be idėjos ji tampa beprasmė, tai tik tuščia forma. Taigi architektūros esmė yra kažkas daugiau nei tik formos paieška, šis tas daugiau nei idėjos įgyvendinimas.
Kitaip tariant, architektūra yra erdvės kontūras, kuriame mes gyvename. Ši mintis man artima, todėl domiuosi minimalistinės architektūros teikiamomis galimybėmis ir sprendžiamais uždaviniais. Norint suprasti minimalistinę architektūrą, reikalingas susikaupimas ir dėmesys. Analizuoti architektūrinės materijos virsmą minimumu yra labai įdomus procesas.
– Kam teikiate pirmenybę projektuodamas naują erdvę?
– Filosofas Martinas Heideggeris yra labai taikliai pasakęs: „Niekas – kūrybos pradžia.” Projektuodamas siekiu sukurti kuo daugiau tuščios erdvės. Manau, bet koks naujas kūrinys yra mažiau ar daugiau intervencija, todėl projektuodamas siekiu minimalizmo. Mažiau intervencijos – daugiau erdvės!
– Kas jums padeda atrasti tai, ko kiti nepastebi?
– Apie tai niekada nebuvau susimąstęs… Galbūt atradimo esmė yra nežinojimas. Kita atradimo sąlyga – abejonė atradimo galimybe. Taigi ieškojimas yra įdomus procesas – nebūtinai ilgas ir turintis laimingą pabaigą.
Gyvenime atlieku lygiai tuos pačius veiksmus, kaip ir visi žmonės – valgau, miegu, mąstau… Galbūt tik bendraudamas su kontramenininkais vėliau ėmiau pastebėti ir suprasti tai, ko „kiti” turbūt negali ar nenori pastebėti. Architektūra yra labai reglamentuotas projektavimo menas… Keista, kad architektūra vis dar oficialiai laikoma menu… Tiesa?
Raktų ieškojimas kiaurose kišenėse
– Ar jaučiatės tarsi būtumėte vienas karys lauke, kurdamas kitokį architektūros pasaulį?
– Ne, nesijaučiu esąs karys, nes nesiekiu su kuo nors kariauti. Visų skirtingas požiūris į architektūrą. Įvairovė leidžia mums išlaikyti pusiausvyrą. Permainos architektūroje – tik kaip elementari būtinybė siekiant išvengti monotonijos. Jei per tiek tūkstančių metų žmogus nesugebėjo atverti geresnės architektūros durų, vadinasi, jis seniai pametė raktus. Taigi stovime vietoje – nors dauguma mano, kad raktų ieškojimas kiaurose kišenėse yra kas nors naujo architektūros mene.
– Kas jūsų architektūros kūrybai turėjo įtakos?
– Minimalizmas. Tie, kurie apie minimalizmo architektūrą žino nedaug, patarčiau susipažinti su architektų Johno Pawsono, A.Campo de Baezos, Sou Fujimoto, Kazuyasu Kochi, Akiros Sakamoto kūryba. Beje, minimalizmas yra ne tik estetinis architektūrinis stilius, tai labiau reiškinys, turintis ilgą istorinę raidą įvairiose meno srityse.
– Kodėl tapote architektu, nors turite polinkį ir kitiems vizualiems menams?
– Bet kuri profesija – paprasčiausias vaidmuo visuomenės gyvenimo spektaklyje. Mums tik atrodo, kad renkamės vieną ar kitą įdomią profesiją. Žmonės kaip bitės – visi atliekame tam tikrą vieną bendrą vaidmenį šiuolaikinės civilizacijos avilyje, pasirinkimas yra santykinai nulemtas. Nežinau, kodėl taip atsitiko, kad esu architektas… gal čia kalti mediniai lego žaislai, su kuriais mėgau žaisti vaikystėje, iš kaladėlių dėliodamas įvairias vaikiškas pastatų konstrukcijas. Na, o kai atėjo laikas kuo nors tapti, pasirinkau juvelyro profesiją, bet kiek vėliau persigalvojau ir padidinau veiklos mastelį – tapau architektu.
Rodyklė – pagal vėjo kryptį
– Nuolat dalyvaujate įvairiuose kūrybiniuose projektuose. Beveik visur mėginate atrasti ekstremalių dalykų – baimės ir laikinumo pojūtį pajutote eidamas medienos properšos taku. Kodėl jums to reikia?
-Kartais atsiduriu ir vėl pradingstu tai viename, tai kitame šiuolaikinio meno projekte – kūrinyje. Menininkams esu architektas, o architektams – menininkas. Tai linksma situacija, kai gali būti neidentifikuojamas. Vienas mano pažįstamas kontramenininkas teigia, kad reikia išsaugoti savo erdvę laisvam manevrui stabilioje ir inertiškoje socialinės sistemos erdvėje.
– Galėjote tapti juvelyru. Ką dar, be architektūros, pasirinktumėte?
– Rinkčiausi analogišką veiklą, kurioje būtų įmanomi kūrybinės redukcijos procesai – muzika, matematika, literatūra. Šias sritis iš dalies galima vadinti tuo pačiu žodžiu – architektūra. Manau, kad erdvės kūrimas pasitelkus garsus, skaičius ar tekstą analogiškas architektūros erdvės kūrimo sistemai.
– Gyvenate prie jūros Klaipėdoje. Unikali gamta keičia ir žmogų, kuris kasdien regi gražią aplinką. Ar taip atsitiko ir jums?
– Manau, kad gamtoje žmogus elgiasi kur kas natūraliau, jo nevaržo ir nekontroliuoja esama kultūros sistema. Vaikščiodamas mišku ar pajūriu žmogus jaučiasi laimingesnis, nei klaidžiodamas urbanistinės erdvės labirintuose. Kai iš Vilniaus atvykau į Klaipėdą, teko išmokti gyventi lėčiau. Pastebėjau, kad šiame unikaliame mieste laikrodžio rodyklės judėjimas priklauso nuo vėjo krypties (šypsosi).
Klaipėda yra sąlyginai gražus miestas. Uosto spygliuota tvora vis dar saugo priėjimą prie jūros. Mieste tebėra tik trys nedidelės vietos, kur miestelėnui leidžiama prieiti arčiau prie vandens. Tai urbanistiškai vangiai besiplėtojantis, delsiantis ir darantis gana daug didelių klaidų miestas. Vis dėlto tai yra gyvas miestas. Čia nuolat keičiasi žmonės. Netikėtai atsiranda ir išnyksta turistai – tarsi vaiduokliai, atplaukę kruiziniu laivu. Taip pat čia galima kurti ir nekurti, tiesiog paprasčiausiai džiaugtis gyvenimu.
Architekto V.Balsio dosjė
Įgyvendintas konkursinis architektūros projektas „Klaipėdos jachtklubas”. Bendras kūrybinis darbas su architektu Algimantu Neniškiu.
Pateiktas konkursinis projektas „Keturios kryžiaus erdvės”.
„Su kolega azartiškai dirbome, kūrėme projektą „Klaipėdos jachtklubas”. Šis darbas skyrėsi nuo kitų vien tuo, kad dirbome ne savo biure, o išsinuomojome jachtklubo elingą ir projektavome būdami objekto vietoje. Kiekvieną dieną nusipirkdavome kelto bilietą ir plaukdavome iš Klaipėdos į kitą krantą.
Jachtklubo aplinka buvo kiek neįprasta: dešimties metrų aukščio patalpoje stovėjo didelis baltas kateris. Čia ne tik projektavome, bet ir tiesiog gyvenome mus supančioje erdvėje. Kiekvieną dieną stebėjome, kas darosi jachtklube. Taip vykstant kūrybiniam procesui atradome kitą jachtklubo komplekso scenarijų – tai tarsi stiprios bangos į krantą išmestas jūros objektas. Laikui bėgant pastatą veiks vanduo, gludins vėjas, saulė ir šaltis. Ant kranto atsiras kriauklė, medžio šaka, jūros laivo dėžė…
Projektas „Keturios kryžiaus erdvės” man buvo keistas išbandymas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso idėjos paieškas pradėjau kartu su septynių architektų grupe. Po ilgų diskusijų su kolegomis supratau, kad negaliu projektuoti architektūros, kurioje ypač daug dėmesio skiriama pastato vizualinei išraiškai formuoti. Dauguma istorinių religinių pastatų yra būtent taip ir sukurti – tai perdėtas puošnumas, dominuojantis grožis, estetika. Tačiau esu linkęs manyti, kad sakralinė architektūra yra lyg muzika, kurios pamatyti akimis neįmanoma, bet galima išgirsti ir pajausti. Taigi, atsiskyręs nuo architektų grupės, sukūriau kitokią sakralinio komplekso koncepciją. Tai buvo minimalistinė kompozicija, sudaryta iš apskritimo, kvadrato ir kryžiaus. Sakralinį kompleksą sudaro keturios kryžiaus erdvės, kuriuose žmogus gali išgirsti (1 erdvė – varpinė su baseinu), ateiti (2 erdvė – aikštė), tikėti (3 erdvė – bažnyčia) ir gyventi (4 erdvė -vienuolynas su vidiniu kiemu, zakristija, koplyčia, edukaciniai centrai).”
Šaltinis: Nijolė STORYK, Lietuvos žinios (Nr. 129 (12658), 2010 birželio 08 d.
Architektai iš Lietuvos seka ekonominių emigrantų pėdomis dalyvaudami konkursuose užsienyje ir ieškodami šalies, kur galėtų visa jėga atskleisti savo kūrybines galias.
Bankų architektūros projektų specialistu galima drąsiai vadinti architektą Audrių Ambrasą, kuris vienu metu dirbo su dviejų bankų administracinių pastatų projektais – „Swedbanko“ Vilniuje ir „DnB Nord“ Rygoje. Vilniuje bankas jau dirba, o Latvijos sostinėje projektas šiuo metu yra baigiamas.
Pasak A. Ambraso, vienas pagrindinių skirtumų, kuriuos pajunta architektas, dirbantis Latvijoje – tai pagarbus užsakovų bei kitų projekto dalyvių požiūris, kurio labai trūksta Lietuvoje. Galbūt tokį požiūrį lemia tai, kad kaimyninėje šalyje architektų, palyginti su mūsų šalimi – nedaug. Architektų stygius buvo juntamas statybų pakilimo metu, kai vietos kūrėjus Latvijoje graibstyte graibstė. Tuo metu banko užsakovai Rygoje ir paskelbė tarptautinį konkursą.
Dar viena pabrėžtina Latvijos projektų plėtotojų ypatybė yra tai, kad patį statybų procesą jie organizuoja kruopščiau ir sistemingiau, negu įprasta Lietuvoje. Ten mažiau skubama, nesiverčiama per galvą.
Pasak A. Ambraso, statybos kultūra kaimyninėje šalyje aukštesnė, be to, daugiau dėmesio skiriama naujiems technologiniams sprendimams, naujoms medžiagoms.
Lietuvoje užsakovai technologines naujoves priima atsargiai, ilgai jas tyrinėja. Latvijoje užsakovai sprendimus priima greičiau, tačiau projektavimo ir statybų terminai numatomi realūs, neverčiantys skubėti nei projektuotojų, nei architektų.
„Lietuvoje užsakovai svarsto per ilgai, todėl vėliau lieka daug mažiau laiko realiems darbams“, – aiškino A. Ambrasas.
Banko „DnB Nord“ administracinio pastato projekte viskas įgyvendinta taip, kaip suprojektuota. Paminėtina, kad projekte Latvijoje darbavosi nemažai tiekėjų iš Lietuvos.
Sprendimų nekaitalioja
Latvijoje derinant architektūrinės projekto dalies dokumentaciją reikalaujama, kad viskas būtų labai išsamiai nurodyta: medžiagos, technologijos. Vėliau, jau derinant techninį projektą, architektūrinės projekto dalies nebegalima keisti.
„Lietuvoje yra priešingai: pastato architektūra gali būti keičiama net ir patvirtinus projektą“, – sakė A. Ambrasas.
Buvo akivaizdžiai matyti, kad patys užsakovai atliko savo namų darbus, išanalizavo, kokio pobūdžio pastato jie nori, kokios turėtų būti jo funkcijos, ko neturėtų būti. Dėl to konkurso užduotis buvo surašyta itin aiškiai, tai palengvino darbą. Konkurso laimėtojui yra surašomos pastabos, nurodoma, kuriuos sprendimus komisija pageidauja pakoreguoti.
Vėliau derinamas eskizinis projektas. Parengiama visa byla – generalinis planas, tiksliai surašoma, kokios bus naudojamos fasado medžiagos, pateikiami aplinkotvarkos ir apželdinimo projektai. Visa tai yra fiksuojama ir tvirtinama. Vėliau, kai derinamas techninis projektas, architektūrinė dalis jau būna patvirtinta, niekas dėl jos nebesiginčija.
Užsakovai pageidavo racionalaus, dalykiško banko pastato, tačiau turinčio kokią nors architektūrinės išraiškos ypatybę, išskiriančią jį iš administracinių pastatų būrio. Tokiu akcentu tapo pastato viršutinių aukštų konsolė, dengianti įėjimą ir sukurianti tarpinę erdvę.
Pastato kabinetų planavimas labai lakoniškas – darbinis. Jį nulėmė ergonomiškas darbo vietų išdėstymas.
Banko „DnB Nord“ administracinis pastatas Rygoje bus visiškai įrengtas ir turėtų atverti duris šį mėnesį.
Vietos daržovės – geriau
A. Ambrasas pasakojo su kolegomis nuolat dalyvaujantis įvairiuose konkursuose užsienyje. „Tai tarsi kūrybinių raumenų mankšta“, – šmaikštavo jis.
Kalbėdamas apie architektūrą kaip kultūros reiškinį, A. Ambrasas ją palygino su daržovėmis, kurias, kaip ir architektūrą, geriau vartoti vietines negu importuotas. Importuota architektūra, kaip ir daržovės, nėra panacėja, nes rinkoje dirbantys užsienio architektai nerodo daug meilės vietos projektams – jie dirba svetimoje aplinkoje.
Užsieniečiai architektai žvelgia į užduotį paprasčiau, be sentimentų – drąsiai atsinešdami savo ar kosmopolitinės kultūros elementų.
Trūksta savireklamos
Bendrovės Vilniaus architektūros studijos architektas Artūras Asauskas tikino, kad mūsiškiams architektams nelengva įkelti koją į užsienio rinką, nes susipažinimo ir adaptacijos laikotarpis trunka ne mažiau kaip metus. Per tą laiką, kol užsakovas pakviečia projektuoti, reikia megzti kontaktus, daryti įdirbį, dalyvauti parodose, rodyti savo darbus.
Lietuvių problema ta, kad jie yra per daug kuklūs – nemoka ar nedrįsta savęs reklamuoti, girti savo pasiekimų.
„Turėtume nebijoti rėkti ir šaukti apie save, kaip tai daro visas pasaulis“ – protino A. Asauskas. Vienas svarbių savireklamos aspektų – reprezentatyvus interneto tinklalapis rusų ir anglų kalbomis. Čia reikia rodyti ne tik realizuotus darbus, bet ir konkurso projektus, būtina aktyviai užsiimti viešaisiais ryšiais. Šioje srityje vertėtų pasimokyti iš italų architektų, kurie koją yra įkėlę į daugelio pasaulio šalių rinkas.
Internetu galima aiškinti užsakovams, kaip derėtų suprasti ir vertinti architektūrą. Reikia nebijoti dalyvauti konkursuose užsienio valstybėse, taip keliant į viešumą savo vardą. Architekto veikla užsienyje – panašesnė į vadybininko darbą: reikia pristatyti save ir savo darbus, gerai juos parduoti. Tam reikia specialių sugebėjimų, kuriuos ne kiekvienas kūrėjas turi.
Teismas kartais neišvengiamas
Pastaraisiais metais A. Asauskui teko darbo reikalais lankytis keliose užsienio valstybėse: Libijoje, kur siūlytas prekybos centro projektas, Ukrainoje – banko pastato projektas, ir Baltarusijoje, Minske, kur suprojektuotas daugiafunkcis sporto kompleksas bei stadionas.
Šį projektą plėtojo Ūkio banko investicinė grupė, dabar jis įšaldytas dėl lėšų stokos. Tai jaučia ir architektai, negaudami uždirbtų pinigų už atliktą darbą. Todėl projektuojant užsienio šalyse reikia būti pasirengusiems, jei prireiks, dalyvauti teismų procesuose, numatyti tam lėšų, suprasti, kad nemokūs užsakovai – reali grėsmė.
Pasak A. Asausko, gerai, kad Vilniaus architektūros studija yra didelė įmonė ir turi finansinių rezervų negautoms pajamoms kompensuoti. Tačiau maža architektų įmonė gali taip ir likti be uždirbtų pinigų.
Didieji užsakovai neretai naudojasi architektų patiklumu ir tiesiog pasiima projektą už jį nesumokėję. Dirbant užsienyje būtina apsidrausti parengiant tarptautinio lygio sutartis, kurios atimtų norą užsakovui sukčiauti. Suradus konkretų užsakovą, svarbu tiksliai apskaičiuoti, per kiek laiko galima parengti projektą. Dažniausiai užsakovams terminai yra labai svarbūs.
Antai remiantis projektu Minske, esamo stadiono „Traktor“ vietoje numatyta įrengti tris naujus stadionus, kurių vienas – dengtas, ir 60 tūkst. kvadratinių metrų ploto prekybos centrą. Po juo ir šalia numatytos automobilių aikštelės, du viešbučiai.
Komplekso koncepcija panaši į lietuviškąjį „Akropolį“, tik čia vietoj ledo ritulio aikštės numatyta futbolo arena, kur lankytojai galės stebėti futbolo treniruotes.
Tokiam grandioziniam projektui parengti buvo samdyti papildomi specialistai, inžinieriai. Tačiau užsakovas ėmė vėluoti atsiskaityti už darbus ir daugelis jų liko be uždarbio. Galiausiai patį užsakovą teko paduoti į teismą.
Kitaip yra Libijoje, kur labai vertinamas duotas žodis. „Šioje šalyje jei jau pažadi, privalai tesėti, kitaip prarasi bet kokią pagarbą ir pasitikėjimą, bet ši rinka – irgi sunkiai pasiekiama, reikalingi stiprūs Lietuvos projektų plėtotojai“, – tikino A. Asauskas.
Ukrainoje – atvirkščiai, visi procesai labai biurokratiški, iki pasirašant sutartį ilgai derinamos procedūros, o pasirašius sutartį projektus visi nori pamatyti labai greitai. Beje, į Ukrainos rinką Vilniaus architektūros studija pateko dalyvaudama parodoje, skirtoje individualiesiems namams.
„Užsakymą padirbėti kuriant vieno banko pastato interjerą gavome visai atsitiktinai, gatvėje sutikę grupelę lietuvių, dirbančių Ukrainoje“, – dalijosi įspūdžiais A. Asauskas.
Aukoja savo standartus
Vilniaus architektūros studija šiuo metu Baltarusijoje rengia dar keletą projektų. Vienas jų – atnaujinti ir išplėtoti vienos gamyklos gamybinį–technologinį pastatą, kartu prijungiant naujus administracinius korpusus.
„Baltarusijoje apskritai niekas neskuba. Su baltarusiais reikia nuolat bendrauti, šnekėtis norint neprarasti kontakto“, – dėstė A. Asauskas.
Baltarusiškuose projektuose lauko inžinerinius tinklus dažniausiai įrengia baltarusių specialistai. Jie puikiai išmano vietos reikalavimus – šie skiriasi nuo europinių, be to, derinimo procedūros jiems netrunka taip ilgai kaip užsieniečiams. Pozityvu, kad daug Baltarusijos užsakovų nori matyti europinę architektūrą, europines medžiagas.
Kartais net aukojami griežti GOST standartai tam, kad išliktų kuo daugiau europietiškos architektūros ar medžiagų.
Tiesa, projekto ekspertizių Baltarusijoje yra daugiau ir jos trunka ilgiau negu Lietuvoje. Dėl to sugaištama daugiau laiko statybos leidimui gauti. Nepaisant biurokratinių sunkumų, Baltarusijoje patogu dirbti todėl, kad ši šalis yra kaimynė ir nuvažiuoti ten nesudėtinga. Dirbant tolimesnėse valstybėse susisiekimas tampa problema.
Pasak A. Asausko, padirbėti svečioje šalyje architektams yra naudinga, nes taip jie randa galimybę susipažinti su visiškai kitokia darbo aplinka, kitokiais užsakovais.
Baltarusijoje ir Ukrainoje su vietos architektais lietuviams konkuruoti netenka, nes užsakovai paprastai būna susipažinę su kviečiamų architektų darbais, tad kūrėjus renkasi būtent dėl darbų kokybės, rusų kalbos mokėjimo ir mažesnės projektavimo kainos. Vietos užsakovai iš lietuvių gauna visai kitokius architektūrinius sprendimus negu iš savo architektų.
„Per dvidešimt metų Lietuvos architektai įgijo daugiau europinės patirties, pažino daugiau naujų technologijų negu kaimynai“, – patikino A. Asauskas.
Peterburge projektuos namus
Architektas Algimantas Kančas jau prieš daugelį metų yra užmezgęs ryšius Kaliningrado srityje, ten yra suprojektuoti keli gyvenamieji namai.
Rusijoje bendras užsakovų architektūros suvokimo lygis nėra toks aukštas kaip Lietuvoje, bet neretai pasitaiko užsakovų, plačiau pasidairiusių po pasaulį ir norinčių išskirtinių projektų.
Neseniai A. Kančas grįžo iš Sankt Peterburge vykusios statybos parodos. Čia architektas patvirtino ketinimą bendradarbiauti su vietos statybų bendrove projektuojant naujus gyvenamųjų namų kvartalus. Iš pradžių sutarta dėl individualiųjų gyvenamųjų namų gyvenviečių projektavimo, vėliau laukia kiti bendri darbai. Tiesa, didžiuliai daugiabučių namų kompleksai, kurių kinai Sankt Peterburge pristatė tūkstančius, sėkmingai merdi toliau.
Nepaisant to, bendravimas su statybininkais sufleruoja, kad Rusijoje krizė traukiasi. Užsakovai pageidauja europinės architektūros namų, europinio požiūrio į aplinką. Tai, ką A. Kančui Rusijoje teko apžiūrėti iki šiol, yra tragiškos architektūrinės būklės – dominuoja pseudopilys.
Domisi Turkmėnija
Turkmėnijos sostinėje Ašchabade šiuo metu vyksta miesto plėtros vizijos iki 2050 metų konkursų vertinimo komisijų baigiamieji posėdžiai. Tarp konkurso dalyvių yra ir A. Kančo studijos projektiniai siūlymai.
Konkurse pateiktos kelios temos: jaunimo centro, parodų rūmų, ežero pakrančių tvarkymo, daugiabučių namų kvartalų ir kitos. Pusę metų A. Kančo studijos kolektyvas dirbo ruošdamasis šiam konkursui. Jame, be lietuvių, dalyvavo Japonijos, Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos bei kitų šalių architektai.
Dalykiniai kontaktai taip pat yra užmegzti Dubajuje, Bankoke, Singapūre. Iš šių miestų A. Kančas nuolatos gauna informaciją apie ten vykstančius architektūros konkursus – laiko ranką ant architektūros pulso.
Pasak architekto, labai svarbu padaryti įdirbį, užmegzti kontaktus, ir laukiami teigiami rezultatai ilgainiui ateina. Tas įdirbis kainuoja ir laiko, ir pinigų, nes būtina važiuoti, susitikti su žmonėmis, tiesiogiai bendrauti. Pavyzdžiui, dirbdami Ašchabade visi studijos darbuotojai čia praleido apie pusmetį ir pateikė apie 20 projektinių siūlymų įvairiomis temomis.
Rytų šalyse visi sprendimai priimami labai ilgai, nes yra stipri hierarchinė sistema. Žemesnio rango valdininkai negali priimti sprendimo, šio nesuderinę su aukštesnio rango valdininkais. Šie viską lemia – net ne politikai.
Turkmėnijoje viskas priklauso valstybei, todėl labai daug veiksmų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, žeme, yra griežtai reglamentuota.
Norėdami investuoti į statybas, žmonės negali įsigyti žemės, nes ji visa valstybinė ir neprivatizuojama. Todėl žemė yra skiriama, o kam – svarsto aukščiausi valstybės pareigūnai. Valstybė čia – kaip plėtotojas. Jei žemė būtų privatizuojama, išlaisvėjus rinkai projektavimo darbai gerokai pajudėtų.
„Dirbdamas Rytuose gali būti pranašu, o Vakaruose būsi vienas iš tūkstančių“, – A. Kančas dėstė darbo Rytų valstybėse privalumus.
Pagal darbo apimtis ir skiriamą laiką kol kas didesnė dalis darbų vis dar atliekama Lietuvoje, tačiau norint pjauti užsakymų derlių užsienyje prieš tai būtina išpurenti dirvą ir pasėti.
Dalyvavo konkurse internetu
Pasitelkus internetą bendravimas tapo stulbinamai paprastas. Pakanka paieškos laukelyje įrašyti norimą žodį, ir atsiveria informacijos klodai. Taip pat paprasta yra ir dalyvauti konkursuose net nekeliant kojos iš namų.
Biurų pastato konkurse Peru internetu dalyvavo architektų pora – Agnė Gabrėnienė ir Arnoldas Gabrėnas.
Architektas pasakojo, kad visa reikalinga konkursinė informacija buvo gaunama internetu, registracija irgi vyko internetu. Susimokėjus maždaug šimto JAV dolerių mokestį, dalyviui buvo skiriamas registracijos numeris, jį vėliau reikėjo pridėti prie savo siunčiamų konkursinių darbų. A. Gabrėnas tikino, kad konkursai rengiami nuolat, tai nėra koks nors vienkartinis projektas.
Todėl nekyla minčių, kad tai galėtų būti triukas susirinkti mokesčius ir projektų idėjas. M. Gabrėno nuomone, įtarūs lietuviai taip mano todėl, kad patys neretai šitaip elgiasi.
Konkurso dalyviai iš Lietuvos šį kartą laimėjo garbės dalyvio vardą – tai buvo paminėta interneto svetainėje.
Pasak A. Gabrėno, internetu labai patogu dalyvauti konkurse, nes nereikia pristatyti jokių popierinių versijų, siųsti paštu dokumentų. Reikalavimai dalyviams tokie, kaip ir visur. Tiesiogiai su konkurso rengėjais A. Gabrėnas nebendravo nei telefonu, nei laiškais.
Taigi belieka spėlioti, kur nukeliauja konkurso nelaimėję siūlymai.
Tomas Srėbalius
Šaltinis: Žurnalas "Statyba ir architektūra"
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, užuot planavęs naujo pastato atsiradimą Danės skverelyje, turi surengti konkursą, kuriame ši vieta bus svarstoma lygia greta su kitomis trimis preliminariai numatytomis.
Tokią perspektyvą naujojo teatro kontūrams apibrėžti regi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos specialistai bei Architektų sąjungos atstovai, vakar mero Rimanto Taraškevičiaus kvietimu susirinkę į pasitarimą.
„Oficialiai pareiškiu – noriu sklypo. Ką ir kaip greitai turime padaryti, kad jis būtų suformuotas?” – susirinkusiųjų teiravosi Klaipėdos galva, kurio adresu pastaruoju metu nesyk skriejo priekaištai, neva jis nenorįs naujo Muzikinio teatro pastato.
Birželio pradžioje LR Vyriausybei pritarus nuostatai, kad šis projektas yra reikšmingas ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visai valstybės kultūrai, teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė išreiškė nuomonę, kad nagrinėjant naujojo teatro statybų temą nėra reikalo grįžti prie vietos klausimo.
Jį esą jau išsprendusi prieš porą metų atlikta galimybių studija ir investicinis projektas, kuriuose kalbama apie sklypo formavimą Danės skvere, prie bendrovės TEO LT pastato. Vadovė Klaipėdos savivaldybei siūlė skubos tvarka suformuoti šį sklypą.
„Jūs išmanote visas procedūras – prašau padėti mums jas atlikti”, – pasitarime į savivaldybės specialistus kreipėsi teatrui atstovavusi vadovės pavaduotoja Inga Gelžinytė.
Anot jų, skubėti vargu ar būtų įmanoma. Mat esminis dokumentas būsimojo teatro atsiradimo istorijoje esąs ne minėtasis Vyriausybės pasitarimo protokolas, o miesto Bendrasis planas, kuriame numatyta, kad vieta naujajam teatrui tegali būti parinkta konkurso būdu.
Šiam juridiniam reikalavimui pritaria Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Klaipėdos skyriaus pirmininkė Ramunė Staševičiūtė. Jos teigimu, nepaisant nesyk viešai nuskambėjusios nuomonės, kad naujajam teatrui tinkama vieta – Danės skveras, architektai nėra tikri, kad ji iš tikrųjų tinkamiausia.
Konkurse būtų nagrinėjamos keturios vietos naujajam teatrui atsirasti – minėtasis skveras, Atgimimo aikštė (išplėtus ir rekonstravus senąjį pastatą), Šiaurės ragas bei Vasaros estrada. Tokioms alternatyvoms yra pritarusi ir Lietuvos architektų sąjungos taryba.
Pasak R. Staševičiūtės, tokios konkurso sąlygos su tuomet Muzikiniam teatrui vadovavusiu Ramūnu Kaubriu buvo suderintos 2007-aisiais, buvo numatytos ir lėšos jam rengti. Po teismo į vadovo postą sugrįžus A. Žigaitytei-Nekrošienei, pinigai buvo skirti galimybių studijos rengimui. Šiemet jos buvo atnaujintos, tačiau konkursas iki šiol nepaskelbtas.
„Galima jas vėl pakoreguoti ir jį skelbti. Svarbu, kad būtų garantuotas prizinis fondas, kuriam reikėtų 20-30 tūkst. litų – iš patirties žinome, kad solidžios premijos visuomet garantuoja gerą konkurso lygį”, – sakė R. Staševičiūtė.
Sąmatos parengimu ir konkurso organizavimu pasirūpintų LAS Klaipėdos skyrius, Muzikinis teatras turėtų užtikrinti konkurso finansavimą.
Anot specialistų, šiemet surengus architektūrinį konkursą, sklypo detalusis planas būtų rengiamas kitąmet – lėšos šiai procedūrai numatytos 2011-ųjų Klaipėdos biudžete.
Savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė priminė buvusio kultūros ministro Jono Jučo žodžius, kad iki 2013-2014 metų negali būti nė kalbos apie naujojo teatro statybas – pirma esą reikia pabaigti Dramos teatro rekonstrukciją.
„Apie Muzikinio teatro reikalus kalbėsiuos jau su penktuoju kultūros ministru”, – pastebėjo rotaciją ministerijoje, kuriai šią savaitę pradėjo vadovauti Arūnas Gelūnas, nebe pirmus metus stebintis miesto meras.
Politiko teigimu, svarbu pasiekti, kad naujasis teatras Kultūros ministerijos būtų oficialiai pripažintas strateginio finansavimo objektu, paskyrus konkrečius metus sumanymams paversti kūnu – klaipėdiečiai iš ministerijos iki šiol pasigenda ryžtingų veiksmu plėtojant naujojo teatro projektą.
Valerija Lebedeva
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Viena Lietuvos ūkio gaivinimo plano dalių – eksporto didinimas. Valstybės mastu tai galėtų būti įgyvendinama skatinant tas ūkio šakas, kurių produkcija turi paklausą užsienyje.Tačiau architektūra – meno sritis, kurios valstybė nei palaiko, nei prižiūri, nei juo labiau skatina. Todėl nusprendėme plačiau pasidomėti, kaip Lietuvos architektams sekasi dirbti užsienyje.
Rytai ištroškę europų
Įvairiais duomenimis, mūsų šalyje yra apie 3 tūkst. diplomuotų architektų. Kasmet jų gretos pagausėja 200 įvairių mokyklų architektūros specialybės absolventų. Architektų, tenkančių vienam gyventojui, skaičiumi lenkiame išsivysčiusias pasaulio valstybes – po vieną architektą tenka daugiau kaip tūkstančiui Lietuvos gyventojų. Kitose valstybėse šis rodiklis – dešimt kartų mažesnis.
Ar tai reiškia, kad mūsų šalis – architektūros Meka ir jos kalvė? Taip teigti turbūt būtų per drąsu. Tačiau faktas, kad Lietuvos architektai dalyvauja konkursuose užsienyje, juos laimi ir dirba užsienio valstybėse – džiugina. Reikia pastebėti, kad architektai iš Lietuvos konkursų ir užsakovų randa Pietų, Rytų ar Šiaurės šalyse, tačiau ne Vakaruose.
Architektė Audra Kaušpėdienė, su architektų komanda suprojektavusi dabar jau statomą tinklo „Europa Royale“ keturių žvaigždučių klasės viešbutį Rumunijos sostinėje Bukarešte, teigė, kad valstybės į rytus nuo Lietuvos yra ištroškusios europinės kultūros, architektūroje – irgi. O lietuviai šioje srityje gali būti ir yra europinės architektūros nešėjai, į kurių nuomonę įsiklausoma ir jos paisoma.
Viešbutis „Europa Royale“ – tai antras bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ (JPP) architektų darbas šiam viešbučių tinklui. Dėl ilgai trunkančių projekto derinimo darbų Bukarešto merijoje statybos darbai ilgai neprasidėjo. Per tą laiką JPP suprojektavo ir spėjo įgyvendinti trečią „Europa Royale“ viešbučio projektą – buvusioje „Spindulio“ spaustuvėje Kaune.
Atsitvėrė nuo paveldo
Viešbučiui įrengti investuotojai iš Lietuvos įsigijo XIX amžiaus pabaigos gyvenamąjį namą pačiame Bukarešto senamiesčio centre – šalia Uniri aikštės, kurią kerta gatvė, vedanti tiesiai į buvusio šalies diktatoriaus Nicolae Ceauşescu rūmus. Šalia būsimo viešbučio stovi seniausias Bukarešte mūrinis pastatas.
Viešbučiui parinkta vieta atrodo auksinė, tarytum Laisvės alėjoje Kaune arba Rotušės aikštėje Vilniuje. Tačiau būtina žinoti, kad Rumunijoje sovietinio valdymo metais istorinis kultūros palikimas buvo laikomas buržuazine atgyvena. Todėl Bukarešto senamiestį buvo siekiama atskirti nuo naujosios miesto dalies, miesto širdį atitveriant gelžbetonių daugiaaukščių gyvenamųjų namų siena.
Apleistuose senamiesčio pastatuose netruko įsikurti vietos romai – jie išliekamąją vertę turinčius tvariosios architektūros kūrinius pavertė komunalinėmis landynėmis blogiausia prasme. Senamiesčio kiemuose degė laužai, kuriuose buvo kūrenamos medinės pastatų vidaus apdailos detalės.
Darbymečiu užklupo krizė
Štai tokiame romų apgyventame Bukarešto senamiesčio name buvo nuspręsta įkurti viešbutį. Nepaisant čigoniško konteksto, A. Kaušpėdienei pastato struktūra pasirodė puikiai tinkanti viešbučio funkcijai. Tai buvęs U formos gyvenamasis namas, turintis tris fasadus ir vidaus kiemą, kuris projekte virto atriumu – stikliniu stogu dengtu kiemu su galerijomis kiekviename aukšte bei permestais tiltais iš liftų į koridorius. Viešbučio orientacija labai paprasta, viešbučio erdvė – neklaidi, kartu jauki ir itin prabangi.
Viešbučio savininkai susidūrė su labai ilgu projekto derinimo procesu, užtrukusiu kelerius metus. Per tą laiką jie ėmėsi kitų projektų šiame mieste. Čia, kaip ir kitose šalyse, pūtėsi nekilnojamojo turto burbulas, bankai atleido paskolų dalijimo vadžias, o žmonės skubėjo gyventi ateitimi, nekvaršindami galvos dėl galimų padarinių.
Seisminėje zonoje projektuoja kitaip
A. Kaušpėdienės tikinimu, svarbus faktas, kad naujųjų Europos Sąjungos narių – Rumunijos ir Bulgarijos – korupcijos lygis yra nesuvokiamai didelis. Šiuo požiūriu vietiniai žino: kas, kur ir kaip. Naujai atėjusieji į rumunišką statybų verslą turi susirasti vietos „konsultantus“, kurie vestų klaidžiais biurokratijos koridoriais ir parodytų tas duris bei tą kišenę, į kurią reikia įdėti, kad projektą lydėtų sėkmė.
JPP architektams labai padėjo vietos rumunų projektuotojai, įgyvendinę inžinerinę ir konstrukcinę viešbučio projekto dalį. Lietuvių konstruktoriai nebūtų galėję įgyvendinti konstrukcinės projekto dalies dėl seisminės zonos ir su tuo susijusių specifinių statybos reikalavimų. Atidžiau pažvelgus į rumuniškų pastatų struktūrą, į akis krinta tankus masyvių kolonų ir sijų tinklas, skirtas atlaikyti pasitaikančius žemės drebėjimus.
Pastatams Rumunijoje keliami visiškai kitokie reikalavimai negu Lietuvoje. Dar projektavimo pradžioje architektai buvo įspėti, kad būtina įvertinti būsimą komplikuotą pastato struktūrą. Pastatuose įrengti visai kitokie tarpatramiai, visiškai kitokia vidinė pastato geometrija, negu įprasta Lietuvoje.
„Nepaisant vietos specifikos, architektų iš Lietuvos žodis visada buvo lemiamas. Matyt, Rumunijoje, kaip ir Lietuvoje, pamačius svečius iš Europos pasireiškia vietos provincialumo kompleksas“, – džiaugėsi A. Kaušpėdienė.
Nustebino komunikacijų raizgalynė
Nemalonus siurprizas laukė viešbučio architektų ir užsakovų sumanius perkelti po pastatu einančius miesto elektros kabelius už pastato ribų. Dėl to neturėjo kilti jokių keblumų. Tačiau atkasus žemes paaiškėjo, kad kabelių ten – ne keli, kaip pažymėta topografinėse nuotraukose, o neįsivaizduojamas skaičius ir nežinomų. Nemažai kabelių buvo neveikiančių, tačiau tuo reikėjo įsitikinti visus juos patikrinant.
„Projektas stabtelėjo pusantrų metų, kol buvo sutvarkytos visos elektros komunikacijos. Beje, tokia pat nenusakomai chaotiška įvairių laidų raizgalynė, primenanti varnų lizdus, driekiasi ir ant stulpų gatvėse bei namų sienų“, – pasakojo A. Kaušpėdienė.
Vėliau įšokęs į skubantį Europos traukinį, rumuniškasis kapitalizmas turi savų privalumų, ypač kalbant apie architektūrą senamiestyje, kur nespėta pristatyti stiklinių niekalų kaip Lietuvoje. Bukarešte, kitaip negu Lietuvoje, yra daug išlikusių ne tik architektūriškai vertingų pastatų, bet ir senųjų autentiškų viešųjų pastatų interjerų. Mūsų didmiesčiai gali pasigirti nebent išlikusiais senaisiais sakraliniais interjerais, tačiau kitokių išlikusių turime labai nedaug.
Ekonominis sunkmetis, žinoma, koreguoja vieną kitą projekto sprendinį, perprojektuojant taip, kad kai kurias interjero detales ne reikėtų pirkti, bet būtų galima pasigaminti vietoje. A. Kaušpėdienė pridūrė, kad keturių žvaigždučių klasės viešbučio interjeras reikalauja atitinkamo lygio medžiagų, todėl keisti projektą reikia labai atsargiai.
Planuojama, kad naujasis 90 numerių „Europa Royale“ Bukarešte lankytojams duris atvers šių metų rugsėjo pradžioje.
Bankai – pirmieji užsakovai
Architekto Lino Tuleikio darbo patirtis užsienyje prasidėjo prieš daugelį metų. 1993 metais jis su kolega Gintaru Balčyčiu Kaliningrado mieste gavo užsakymą suprojektuoti „Investbanko“ pastatą. Šis projektas tapo architektų įmonės „Dviejų grupė“ krikštynomis. Įgyvendinus šį projektą darbas Kaliningrade nesustojo – buvo suprojektuotas ir pastatytas dar vienas bankas. Vėliau Svetlogorske iškilo „Dviejų grupės“ suprojektuotas gyvenamųjų namų kvartalas.
Užgriuvus Rusijos krizei keletas projektų liko nerealizuoti. Kūrybinė veikla Kaliningrade laikinai nutrūko 1997 metais ir atsinaujino tik 2003-iaisiais, kai šiuos architektus dirbti pakvietė visai kiti užsakovai, užsakę miesto centre suprojektuoti komercinės paskirties biurų pastatą su garažais „Akropol“.
L. Tuleikis prisiminė, kad projektavimo ir derinimo darbai vyko gana sunkiai. Laimė, tarp savininkų buvo vienas lietuvis, kurio pastangomis pavyko suderinti ir įgyvendinti ganėtinai europietiško stiliaus 30 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastato projektą. Užsakovus pavyko įtikinti atsisakyti detalėmis perkrauto taip mėgstamo slaviškojo architektūros stiliaus.
„Dviejų grupė“ rengdama projektą ilgai tyrinėjo istorines tos vietos realijas prie buvusios Ring-Strasse (dabar akademiko Baranovo gatvės). L. Tuleikis pasakojo, kad reikėjo apsiginkluoti argumentais derinant projektą Kaliningrado architektų taryboje, gaminti įvairius maketų variantus. Žodžiu – gerokai pavargti prie šio projekto.
Emocionalūs verslo sprendimai
„Rusijoje verslas plėtojamas pakankamai stichiškai – ne vertinant ekonominius rodiklius ir numatant plėtros programą, bet veikiau vadovaujantis momentinėmis emocijomis“, – įspūdžiais dalijosi L. Tuleikis.
Štai galimas scenarijus, kai užsakovas, prabudęs rytą, sulaukia kokio nors draugo skambučio ir šis jam pasako, kad šiuo metu labai populiarūs sporto klubai ir čia esą galima prasukti gerą verslą. Nereikia stebėtis, kad užsakovas netrukus ateis pas architektą ir pasiūlys iš esmės keisti visą projektą. Užsakovai rusai su projektu elgiasi labai emocingai, o paties objekto paskirtis gali beregint keistis ne vieną kartą.
L. Tuleikis pasakojo, kad reikia bandyti jį argumentuotai įtikinti, aiškinti, daryti naujus brėžinius, kad protas nugalėtų nepamatuotas užsakovo užgaidas, kurių kyla nuolat. Net baigiant projektą rusų užsakovams kyla minčių pakeisti pastato funkciją, nes galbūt su kokiu nors nuomininku nepavyko sudaryti sutarties ir esą reikia viską perdaryti.
„Lietuvoje tokių dalykų net nesusapnuosi, o Rusijoje tai – gyvenimo realybė“, – juokavo L. Tuleikis.
Nušalina lengva ranka
2007 metais per vargus „Akropol“ statybą pavyko užbaigti. Tačiau neseniai savininkams kilo naujų minčių ant septynaukščio pastato, kurio viršutiniame aukšte įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pastatyti dar vieną komercinį aukštą. Iki šiol neaiški būsimų patalpų paskirtis. Tik aišku, kad jos funkcionuotų atskirai, iki jų būtų pastatyti panoraminiai liftai.
Tokių minčių užsakovams yra kilę ir anksčiau, tačiau architektams pavykdavo juos atkalbėti, esą labai neracionalu virš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios viršutiniame aukšte, statyti biurų patalpas, nes tektų į viršų kelti visas komunikacijas, įgyvendinti sudėtingus, brangiai atsieinančius techninius bei inžinerinius sprendimus. Tokiu stichišku sprendimu prie pagrindinio pastato anksčiau buvo prilipintas restoranas, kuris, deja, iki šiol neveikia.
Lietuviai pasiūlė principus, pagal kuriuos būtų galima pastatyti pageidaujamą aukštą, tačiau užsakovai pasiūlymą atmetė kaip nerealiai brangų. Jie kreipėsi į vieną Vokietijos statybų kompaniją, kuri viską pasiūlė pastatyti kelis kartus pigiau. Buvo galima suprasti, kad yra siūlomos metalinės angarams skirtos sumuštinio tipo plokštės su šilumą izoliuojančiu užpildu.
„Įsivaizduokite šiuolaikišką biurų pastatą miesto centre su metaline kepure ant galvos. Mano galva, tai būtų architektūrinė nesąmonė. Dirbdamas su Rusijos užsakovais turi būti nesąžiningas. Viską reikia aiškinti paprastais sprendimais, nesakyti tiesos, kuri gali pasirodyti gerokai sudėtingesnė, negu įsivaizduoja užsakovas“, – kalbėjo L. Tuleikis.
Tiesa, jei jau kartą pavyksta įsitvirtinti Rusijos rinkoje, užsakovai įsiklauso į architektų rekomendacijas bei argumentus – ne taip kaip Lietuvoje, kur architektas užsakovui dažniausiai yra toks pats samdomas darbuotojas, kaip ir statybininkas. Rusijoje jaučiama didesnė pagarba asmeniui – galbūt tai susiję su rytietiškomis tradicijomis. Be to, svarbu nepamiršti, kad Rusijoje daug ką lemia asmeniniai ryšiai su reikalingais žmonėmis.
Pasak L. Tuleikio, dalyvavimas architektūriniuose konkursuose užsienyje yra brangiai kainuojantis malonumas. Rimtai tam rengiantis būtina nuvažiuoti į būsimo projekto vietą, ištyrinėti geografines, istorines aplinkybes, susirinkti medžiagą, o tai atima ganėtinai daug laiko.
Lietuvos architektų padangėje žinomas architektas Darius Čiuta su kolegomis Martynu Pilveliu, Viktoru Mažeikiu ir Gintaru Auželiu iš bendrovės AARCHITEKTAI neseniai savo projektą pristatė tarptautiniame architektūriniame Tokijo mados muziejaus Omotesando gatvėje konkurse ir buvo apdovanoti garbės premija. Konkurse, kurį organizavo kompanija „Arquitectum“, dalyvavo daugiau nei 600 architektų komandų iš viso pasaulio, todėl būti nusipelniusiems tokiame forume jau yra pasiekimas.
Pasak D. Čiutos, dalyvauti šiame konkurse skatino pirmiausia profesinis smalsumas ir siekimas išmėginti save bei komandą, sukuriant kitokios architektūrinės tipologijos darbą, negu įprasta mūsų šalyje. Mados muziejus – kaip vertikalė mieste. Tai pastatas, su kokiais Lietuvoje netenka susidurti.
Mada yra viena sparčiausiai besikeičiančių meno sričių. Ji glaudžiai siejasi su aplinka: ir urbanizuota – kosmopolitiška, ir neurbanizuota – gamtiškąja. Mados, kaip meno, evoliucionavimą perteikia lietuvių pasiūlyto pastato silueto ir formos kaita.
Pastatas besikeičiančiu fasadu
Kolektyvo Aarchitektai pasiūlyto muziejaus projekto pagrindas, kaip ir pati mada, yra kintantis statinio paviršius.
„Kaip žmogaus apranga keičiasi priklausomai nuo metų laiko ir nuo to, kokioje erdvėje jis yra, taip muziejaus bokšto forma keičiasi veikiama vietovės, regiono ir aplinkos“, – aiškino D. Čiuta. Tai daro vėjas, šviesa, oro temperatūra. Tokioje gyvoje aplinkoje ir kuriami muziejaus eksponatai. Toks procesas sukuria mados muziejaus išskirtinumą – kaip pačios mados simbolį.
Bokšto fasado forma keičiasi veikiama teleskopinių pirštų, kurie nuo pastato formos paviršiaus įtraukiami ar išstumiami po 2,5 metro. Susidarantis 5 metrų pokytis leidžia pastebimai deformuoti pastato fasadą.
Bokšte esančių vėjo ir temperatūros daviklių duomenys lemią teleskopinių pirštų padėtį. Dėl to tam tikros bokšto išorinio tinklo vietos susitraukdamos ar išsiplėsdamos keičia viso statinio formą, darydamos ją būdingą tik konkrečiam metų laikui, mėnesiui, savaitei, dienai, valandai, minutei. Įdubusios ir išsigaubusios bokšto tinklo vietos apšviečiamos skirtingomis spalvomis, kurių intensyvumas ir atspalviai tiesiogiai priklauso nuo formos transformacijos – įdubimo ar iškilimo.
Dar vienas laiko ir formos santykį papildantis eksponavimas būtų išorinio tinklo audinio vibracijos ir garsas, kuriuos sukeltų vėjas. Šis garsas būtų transliuojamas kaip fonas pasirinktose muziejaus vidaus ir išorės erdvėse.
Tikima prašalaičio žvilgsniu
Visos pasaulio šalys yra skirtingos – pradedant kalba, klimatu, spalva ir baigiant nacionaliniais patiekalais. Projektuojant visa tai turi būti įvertinama. Labai svarbi ir projektuojamo objekto aplinka. Taip pat egzistuoja nerašyta taisyklė, kad architekto iš svečios šalies sprendimai bus kitokie nei vietinių. Kitoks architekto sprendimas – tai žvilgsnis iš šalies, nepriklausantis nuo egzistuojančių politinių, ekonominių, religinių, etninių ir bendrų nusistovėjusių realijų.
Be Mados muziejaus Tokijuje konkurso, D. Čiutos kompanija dalyvavo Jungtinių Arabų Emyratų sostinės – Dubajaus – miesto simbolio su visuomeninės paskirties patalpomis ir erdvėmis konkurse, kompanijos „Benetton“ daugiafunkcio komplekso konkurse Irano sostinėje Teherane bei kituose.
Lydėjo sėkmė Kazachstane
Naujosios Kazachstano sostinės Astanos kazachų dramos teatro projekto konkurse pirmąją vietą laimėjo jungtinė bendrovių JAD ir „Architektūros linija“ Lietuvoje pagarsėjusių architektų komanda: Saulius Pamerneckis, Gintaras Čaikauskas, Tumas Mazūras, Enrika Geštautaitė, Vytas Pliadis, Karolis Tyla, Audronė Palšytė.
Astana statoma ir plėtojama pagal japonų architekto Kisho Kurokawos parengtą miesto planą. Pagal šį planą mieste turėtų iškilti daug naujų šiuolaikiškų kultūros objektų. Astanoje dirba ir dirbo daug žinomiausių pasaulio architektų, tokių kaip lordas Normanas Fosteris, Zaha Hadid, grupės BIG, HOK ir kitos įžymybės.
Lietuvos vardas ir architektūra Kazachstane yra žinomi nuo sovietmečio. Todėl lietuvių architektų komandai nereikėjo kaip nors ypatingai savęs pristatyti. Žinomus mūsų architektus burtis į grupę paskatino dažnai vykstantys tarptautiniai konkursai, kuriuose darbų apimtys didelės, o terminai – glausti. Čia nėra kada žaisti ir kontempliuoti – reikia greitai generuoti šviežias idėjas, o tai įmanoma tik dirbant stiprioje komandoje pasitelkiant vadinamąjį smegenų šturmą.
„Individualiai ką nors laimėti tokiuose konkursuose – nedidelė tikimybė“, – dėstė G. Čaikauskas.
Dirbant grupėje labai svarbios kūrėjų asmeninės savybės. Anot G. Čaikausko, kolektyvo nariai turi dirbti darniai, kaip kosmonautų komanda, kitaip nevyks joks smegenų šturmas, o kolegos paskęs rietenose.
Visi trys architektai teatrą projektavo pirmą kartą. „Tai buvo tarsi kūrybinis iššūkis – suprojektuoti tai, ko dar nesame darę, be to – ir naudinga veikla gerokai sumažėjus darbo Lietuvoje“, – dalyvavimo konkurse motyvus aiškino G. Čaikauskas.
Akivaizdu, Kazachstano vyriausybė supranta, kad šiuolaikinė architektūra – tai galimybė priartėti prie europinės kultūros, žengti didelį žingsnį į priekį formuojant naują, šiuolaikišką, patrauklesnį šalies veidą.
Atspindėjo nacionalinius ypatumus
Pasak dramos teatro projekto autorių, jų pasirinkta koncepcija turėjo atspindėti tautinius kazachų motyvus. Todėl architektai lankėsi Kazachstano ambasadoje, bendravo su konsulu, studijavo įvairią profesinę medžiagą, domėjosi kazachų tautosaka, perskaitė ne vieną knygą ieškodami atsakymo, kaip šiuolaikinėje architektūroje būtų galima išreikšti šios tautos savitumą. Per trumpą laiką architektams reikėjo susipažinti, perprasti unikalią kultūrą ir tam sukurti architektūrinės išraiškos formą – tai tikrai nelengvas uždavinys.
Paruošiamajam darbui labai padėjo akademinė patirtis, įgyta dėstant VGTU Architektūros fakultete. „Gyvenime pabandėme pritaikyti tai, ko patys reikalaujame iš savo studentų: rinkti medžiagą, ją analizuoti ir daryti išvadas“, – šmaikštavo G. Čaikauskas.
Konkurso užduotį trijulė realizavo remdamasi kazachų tautiškumo tyrinėjimais. Architektų supratimu, galima sukurti įtaigų šiuolaikišką pastatą nepaneigiant tautos tradicijų, patirties. Priešingai, tradicijos tampa naujų idėjų įkvėpimo šaltiniu ir architektūros meninėmis išraiškos priemonėmis.
Be to, aiškias sąlygas projektui diktavo esamas Astanos miesto generalinis planas, kuriame jau numatyta būsimo dramos teatro vieta, suprojektuotas ir jau realizuojamas parkas aplink teatrą – į jį projekto autoriai irgi turėjo atsižvelgti kurdami savąją teatro versiją.
„Stengėmės įvertinti aplinkos erdvinę struktūrą, kultūrinį kontekstą ir prisiderinti, o ne keisti ir griauti“, – pasakojo S. Pamerneckis.
Nemažai šiuolaikinių žymių pasaulio architektų, dirbdami užsienyje, į vietos kontekstą visai nekreipia dėmesio. Jie numeta savo projektą tarsi bombą, kuri ignoruoja aplinką ir pasėja atsitiktinių visiškai kitos kultūros daigų.
Nacionalinio kazachų gyvenamojo būsto – jurtos – planinė struktūra, tautiniai raštai bei kiti būdingi bruožai, įpinti į lietuvių pasiūlytą teatro projekto koncepciją, demonstruoja glaudų ryšį su tautiniu kontekstu.
Tomas Srėbalius, Žurnalas „Statyba ir architektūra“
DELFI
