Šią savaitę uostamiestyje vykstant vokiečių ir lietuvių susitikimams, buvo išsakyta mintis, jog būtent mūsų mieste šios dvi tautos labiausiai suartėjo, gyveno kartu ir sukūrė šį tą bendra. Tai neabejotinai atsispindėjo ir miesto veide, nuo kurio pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių mes neatsigręždami tolstame.
Kita vertus, ar gręžiotis atgal verta? Gal, užuot įsikabinus „prarastosios” Klaipėdos, kur kas produktyviau būtų jėgas ir energiją nukreipti į priekį, į tuos dalykus, kuriuos sukursime ir ateičiai paliksime mes? Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus „Vakarų ekspresas” prie apskritojo stalo sukvietė miesto vadovus, architektus, istorikus, paveldosaugininkus ir Klaipėdos bendruomenės atstovus.
„Prieškario Klaipėda turėjo vizitinę kortelę: vartydamas senas nuotraukas, atpažinsi tik Klaipėdai būdingus vaizdus. Šiandien to nėra. Kodėl? Kodėl eidamas bet kuria mūsų miesto gatve būtinai atsimuši į griuvėsių ar šiukšlių krūvą? Esu laisvas menininkas, nesusijęs su valdžios koridoriais, todėl norėčiau suprasti, kodėl Klaipėdoje taip yra? Kodėl prieš du-tris dešimtmečius senąjį Klaipėdos statinių paveldą dar buvo bandoma atstatyti, restauruoti, o dabar – ne?” – diskusiją pradėjo dailininkas Romanas Borisovas.
Nuo 1975 m. – be plano…
Architektas Edmundas Andrijauskas atkreipė dėmesį, kad dabar Klaipėdoje iš esmės tebesivadovaujama 1937-1939 m. miesto regeneracijos planu. Jame buvo numatytas ir šiaurinis apvažiavimas aplink miestą, kuris realizuotas vos prieš kelerius metus, ir Sausio 15-osios g. magistralė.
Pokariu, 1957 m., buvo parengtas generalinis planas, pagal kurį būtų buvusi išgriauta Tiltų gatvė, nukastas Jono kalnelis ir nutiestos magistralės. Laimei, 1962 m. sudarytas miesto regeneracijos projektas išgelbėjo senamiestį nuo planuotų magistralių, tačiau buvo užsimota griauti Žvejų gatvės statinius. Ir tai jau netgi buvo pradėta daryti.
Griovimus sustabdė 1975 m. planas, pagal kurį numatyta pastatų restauracija. Ji sėkmingai buvo įgyvendinama.
1987 m. pradėti rengti nauji miesto regeneracijos projektai. Tačiau jie nebaigti, o tuo labiau neįgyvendinti dėl prasidėjusių permainų Lietuvoje.
„Taigi situacija tokia, kad nuo 1975 metų neturime projektų, kurie apibrėžtų ir reglamentuotų, ko mes norim ir siekiam. 1937-1939 m. planas visokeriopai pasenęs, tačiau tai vienintelis regeneracijos dokumentas, kuriuo vadovaujamasi. Neturime jokio senamiesčiui skirto plano, kuris atspindėtų ir miesto bendruomenės vizijas bei lūkesčius. Nežinau, kokiame dar šimtmetyje Klaipėda statėsi ir kūrėsi kelis dešimtmečius, neturėdama absoliučiai jokio statybų ar rekonstrukcijos perspektyvos dokumento”, – situacijos rimtumą pabrėžė architektas E. Andrijauskas.
Jis taip pat akcentavo, kad nėra ir atitinkamos įstatyminės bazės: architektas tegali prašyti, įtikinėti, patarinėti užsakovui, be ne reikalauti, tarkim, Klaipėdos kraštui būdingų raudonų čerpių ar šlaitinių stogų.
Neįsiklausoma į bendruomenės nuomonę
Tuo metu istorikui Dainiui Elertui atrodo, kad įstatyminė bazė ne tokia jau ir bloga: „Senamiestis yra kompleksas, intervencija į kurį prilygsta chirurgo darbui. Yra tarptautiniai aktai, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi. Juose išskiriamas dalykas – bendruomenės dalyvavimas. Telieka tuo vadovautis. Kodėl vienas ar keli žmonės nusprendžia, kas ir kur turi būti statoma ar griaunama? Gyventojai gina statinį, bet vis tiek griauna. Užtat šiandieninės Klaipėdos veidas primena Šanchajų… Požiūris į praeitį atspindi mūsų mentalitetą. Priimant sprendimus, stinga atsakomybės jausmo.”
D. Elertui antrino ir miesto Tarybos narys Naglis Puteikis: „Pastatas šalia „Memelio” restorano – baisus, netinkantis Klaipėdai. Jo statybai priešinosi miesto bendruomenė. Tačiau Nuolatinė statybų komisija, leidusi jį statyti, nesuabejojo sprendimu. Negana to, statant jį, tvarkant šaligatvius, tarsi mankurtai, barbarai išlupo istorinį žiedą. Klaipėda neteko dar vieno akcento. Beje, dėl to statinio pritarė ir architektai. Turim puikias galimybes nebūti tapatūs Kaliningradui. Žiūrėkit, kaip puikiai tvarkomas „Friedricho pasažas”. Manau, kad į jį investuota tiek pat pinigų, kiek į pastatą Žvejų gatvėje. O rezultatas?.. Na, o dėl įstatyminės bazės – labai daug ką galėtų reglamentuoti Nuolatinė statybų komisija. Stogų danga ar spalva tikrai jos priimamų sprendimų valioje.”
Su kaušu – per paveldą
Klaipėdos universiteto istorijos dėstytojas Vacys Vaivada miesto urbanistikoje įžvelgia lemtingą lūžį – 2001-uosius, kai pradėjo rastis statiniai svetimkūniai ir kai be jokių sentimentų pradėjo nykti paveldo objektai: „Nugriautas senasis malūnas, Herkaus Manto gatvėje prasidėjo neaiškios rekonstrukcijos, supjaustytas navigacijos bokštas. Negalima taip beatodairiškai su buldozerio kaušu kabinti paveldo. Skauda. 2006 metais rinkome parašus prieš „K” ir „D” pastatų statybą. Du tūkstančius parašų surinkom. Pozicija tarsi ir išreikšta. Ar kas nors sureagavo? Ir apskritai, – kas tie varžteliai, kurie tai leidžia statyti, tai neleidžia? Kur dvasinis pradas, jei vienintelis rodiklis – pinigų maišas?”
Nesusikalbėjimas
„Man irgi nepatinka tas pastatas Žvejų gatvėje. Bet architektai kitokios nuomonės – esą šiuolaikinė architektūra”, – į diskusiją įsiliejo miesto meras Rimantas Taraškevičius.
Jis akcentavo ir asmeninės atsakomybės dalykus: „Senamiesčio veido šašas – „Baltijos” kino teatras. Tačiau jo savininkai – šiauliečiai. Ir jiems ant to šašo Klaipėdoje nusispjauti. Tačiau kodėl netvarkomas Tiltų gatvės 19 namas, kurio savininkai klaipėdiečiai, – man mįslė. Klaipėdos dramos teatras – miesto veido simbolis, Jono bažnyčia – būtų miesto veido simbolis, Muzikinio teatro statybos reikalai… Ką rinktis? Dabartiniu momentu miestui svarbiausias turėtų būti Dramos teatro likimas, nes to prašo daugelis klaipėdiečių.
Plotą prie Danės, investavusi į saldaininės iškėlimą, nusipirko bendruomenė, įsipareigojusi statyti ką nors naujo ir gražaus. Tačiau kai projektas buvo pateiktas viešam svarstymui, – tylu. Kai prasidėjo statybos, imtasi protestų. Kvietėm diskutuoti ir dėl trisdešimties aukštų statinio. Niekas neatsiliepė. Ketinom formuoti Atgimimo aikštės užstatymą, atsižvelgdami į miesto bendruomenės pasiūlymus, – niekas neatsiliepė. Kai miesto bendruomenė yra abejinga gyvenamai erdvei, miesto ateičiai, taip ir gali būti priimami sprendimai, netenkinantys miestelėnų svajonių. Klaipėdos veidas – mūsų visų susikalbėjimo ir susitarimų reikalas.”
„Tie projektų aptarimai būna skiriami darbo valandomis. Kas gali sau leisti eiti diskutuoti ir aptarinėti, bėgdamas iš darbo? Valdininkai specialiai tuos aptarimus ir skiria darbo valandomis, kad netrukdomi galėtų priimti tokius sprendimus, kokių nori jie, o ne miesto bendruomenė”, – merui replikavo keli diskusijos dalyviai.
Kas padaryta?
Miesto vyriausiojo architekto Almanto Mureikos nuomone, Klaipėdoje nemažai padaryta miesto veidui atkurti: „Dešimt restauruotų fachverko pastatų, iš miesto centro išstumta pramonė, tvarkoma grūdų produktų kombinato, pilies teritorija, unikalus Klaipėdos paveldo bruožas – bastijonai, atkuriama fosa. Ne viskas taip blogai. Sutvarkyti raudonų plytų kompleksai – pašto bokštas, restauruotas universitetas, muitinė, pedagogikos fakultetas. Ir ne architektai sprendžia, kas pastatuose vertinga, o paveldosaugos ekspertai. Yra kultūros paveldo planai, kuriais vadovaujamės. Ir naujus architektūrinius statinius, kaip įmanoma, deriname su paveldosaugininkais.”
Nusikaltimai
Dainius Elertas, Kęstutis Demereckas, Naglis Puteikis vieningai įvardijo architektūrinius „nusikaltimus” Klaipėdoje: senosios gaisrinės nugriovimas, „Klaipėdos” viešbutis, Lenino aikštė… „Sovietinės valdžios klaidas perėmė nepriklausomos Lietuvos valdininkai”,- sakė jie, minėdami „K” ir „D” pastatus, Žvejų g. 10 statinį, Danės pakrantės statybas.
Buvo primintos ir prieškario architektūros klaidos, pavyzdžiui, Žvejų g. septynaukštis, kuris, beje, taip priskirtas tam pačiam „nusikaltimų” sąrašui.
Žvilgsnis į ateitį
Architektė Laima Šliogerienė pripažino, kad klaidų padaryta nemažai. „Tačiau aš šioje diskusijoje pasigendu žvilgsnio į ateitį. Pozityvaus žvilgsnio, ką turėtume daryti. Čia buvo minėti restauruoti pastatai. Bet jie restauruoti prieš 20 metų, ir jau reikėtų galvoti apie jų pakartotinę restauraciją. Visi minėti objektai tvarkyti dar Alfonso Žalio laikais. O naujomis sąlygomis restauruotų su visomis detalėmis pastatų labai mažai. Turim paveldo, kuris labai apleistas. Būtina jo imtis, laikantis reikalavimų. Mūsų neliks, o pastatai stovės. Kviečiu daugiau žiūrėti į ateitį, o nenarplioti padarytų klaidų”, – kvietė architektė.
Jei gali – daryk
„Man Klaipėda – su paslapties šydu ir kvapu. Man taip pat ne viskas patinka, ką darau. Bet privalau tai daryti pagal įstatymus. Gaunu paveldo, komisijų sprendimus, kurie nepatinka, tačiau neturiu teisės jų protestuoti”, – sakė savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas. Jis taip pat teigė pasigendąs diskusijos pozityvumo. Pasak jo, mušimas, davimas per galvą nieko nepadeda sukurti. „Jeigu gali ką padaryti, daryk be didelių kalbų, – toks turėtų būti mūsų visų darbo ir veiklos principas”, – sakė jis.
Į praeitį nebesugrįši
„Nelabai įsivaizduoju Klaipėdos, atstatytos pagal atvirukus, – prie diskusijos prisidėjo istorikas, Klaipėdos miesto tarybos narys Vygantas Vareikis. – Nebevažinėjame karietomis, naudojamės kanalizacija, centralizuotu šildymu, šaldytuvais ir daugeliu kitų produktų, kurių nebuvo prieš šimtą, du ar tris šimtus metų. Turėtume priimti realybę tokią, kokia ji yra. Kita vertus, šiandieninė Klaipėda tikrai neturi simbolių. Ir atstatyta Jono bažnyčia galėtų tapti vienas jų. Tačiau jos atstatymas – evangelikų liuteronų bendruomenės projektas”.
„Mes realistai. Liuteronų evangelikų bendruomenė nėra didelė. Tad vieni atstatyti Jono bažnyčią nepajėgtume. Tai ir nepradedame. Nebaigtų statyti bažnyčių Klaipėdoje pakanka. Beje, kadaise Jono bažnyčios statybai aukojo visas miestas”,- patikslino Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenei atstovaujantis Jurgis Aušra. Jis prisiminė šviesaus atminimo Alfonsą Žalį, kuris kviesdavosi žmones „ant kilimo” arba pats pas juos eidavo teirautis, kodėl nejuda arba ne taip juda reikalai. Dabar J. Aušra tokio dėmesio nejaučiąs. „Todėl miesto išvaizda galime ir nuo Kaliningrado atsilikti”,- ironizavo jis.
Diskusijoje dalyvavusi evangelikų liuteronų bendruomenės iždininkė Lilija Petrauskienė labai griežtai išsakė nuomonę dėl Jono bažnyčios atstatymo: „Pastebėjome tendenciją, kad diskutuojant apie bažnyčios atstatymo reikalus, bandoma apeiti mūsų bendruomenės nuostatas. Turėčiau priminti, kad mes esame, ir į mūsų galimybes bei nuomones turėtų būti labai rimtai atsižvelgiama”,- pabrėžė ji.
Gal atsiras naujas Vyneris?
„Jono bažnyčia ilgą laiką buvo be bokšto. Jis atsirado tik tuomet, kai filantropas Julius Liudvikas Vyneris skyrė lėšų jo statybai. Vynerio lėšomis buvo pastatytos prieglaudos, turgaus halė… Gal Klaipėdoje vėl rasis tokių mecenatų, kaip Vyneris”, – vylėsi kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas.
Klaipėdos universiteto Teologijos katedros dėstytojas Arūnas Baublys taip pat kalbėjo apie galimybes finansuoti paveldo išsaugojimo projektus. „Čia nėra verslininkų, kurie šiandien yra pagrindiniai Klaipėdos veido architektai. Be jų nuomonių ir galimybių, mes čia tuščiai drebinam orą.”
Koks turėtų būti Klaipėdos veidas?
K. Demereckas įsitikinęs, kad Klaipėda be bažnyčių – beveidis miestas. Ir visų pirma turėtų būti atstatyta Jono bažnyčia, kokia ji buvo. Jis iškėlė ir dar vieną mūsų miesto bruožą – kurortinis. Tačiau Smiltynės kurortinė infrastruktūra naikinama galutinai, Melnragė, Giruliai jau nebe poilsio, o gyvenamosios zonos. Taigi turėdami tokius paplūdimius, visai neturime kurortinės infrastruktūros.
Be bažnyčių bokštų Klaipėdos neįsivaizduoja ir miesto vyriausias architektas A. Mureika. „Atminkite, kad Juozapo Darbininko, Kazimiero bažnyčios nebaigtos. Jų bokštai taip pat, kaip ir Jono bažnyčios praeityje, nepastatyti, nėra spalvingos dangos. Jas užbaigus, tai būtų gražūs miesto simboliai”,- teigė architektas.
„Bažnyčių siluetai materializuosis su amžiumi. Man mieste trūksta uosto dvasios: laiveliai upėje, mariose, laivelių uosteliai. Juk tai miesto gyvenimo dalis, kurios kažkodėl visai nejaučiame”, – sakė savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė.
D. Elertas mano, kad miestui dvasios suteiktų sugrąžintos buvusių dvarų zonos. „Sendvaris – senamiesčio dalis su iki galo neišdarkyta infrastruktūra. Tauralaukyje svaičiojama apie naują parką, kai dar yra išlikusios imperatorių rezidencijos medžių alėjos. Jas tereikia sutvarkyti. Koks raudonų plytų kalėjimo (jame dabar įsikūrusi policija) likimas? Tai tikrai miesto simbolis, kuris perduodamas Turto fondui, o tai reiškia pastato egzistencijos pabaigą”, – pranašavo paveldo gynėjas.
Architektė L. Šliogerienė svarstė labai paprastai: „Svarbiausia, kad priėjimo prie marių, Vitės kvartalo, Šiaurės Rago, piliavietės sutvarkymo reikalai judėtų. Senamiestis mažas. Sutvarkykim bent tą, ką turim. Univermagas sankryžoje taip ir riogso netvarkomas tiek metų. Griūva architektūrinę vertę turintys pastatai. Sutvarkykim, kas dar išlikę. O ar reikia atkurti išnykusius pastatus, – didelis klausimas.”
Tačiau diskusijos dalyvis Jonas Jurgutis iškėlė netikėtą idėją: „Koks uostas be Biržos pastato? Kaip prieškarinės Biržos ir Pirklių gildijos pastatas puošė miestą ir Danės krantinę. Dabar kalbama apie Muzikinio teatro pastatą. Ar išore jis negalėtų būti prieškario Biržos kopija, o viduje – patogus teatrui? Norėčiau, kad būtų atstatytas Borusijos paminklas, nuo kurio eitų alėja su Klaipėdos mecenatų, pradedant Vyneriu, biustais.
J. Aušra mano, kad Klaipėda savo veidą prarado pirmiausiai dėl to, kad iš senamiesčio buvo išguiti gyventojai. „Dabar netektų dirbtinai gaivinti senamiestį, jei čia veiktų mažutės parduotuvėlės ir vyktų normalus gyvenimas. Senamiesčiui be gyventojų nei raudonos čerpės, nei fachverkas gyvybės neįpus”,- įsitikinęs jis.
Savo ruožtu E. Andrijauskas palinkėjo neužsisklęsti įsitikinimuose, kad architektai daro tik nesąmones, o paveldosaugininkai – visur ir visada teisūs. „Nusileiskime iš pozicijų ir kalbėkimės bendrai. Nė vienas mūsų nenorime miestui blogo. Tik tą gera kiekvienas suprantame kitaip. Tad mokykimės kalbėti tarpusavyje ir įsiklausykime į miesto bendruomenės nuomones”, – diskusiją baigė jis.
Gražina Juodytė, „Vakarų ekspresas”
Šaltinis: http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/prarasto-klaipedos-veido-beieskant/
Lietuvos aplinkosaugininkai skambino pavojaus varpais dėl greta Kuršių nerijos, Kaliningrado srityje statomos naftos platformos D6, tačiau dabar mūsų pačių teritorijoje gali išdygti naftos gręžinys D5. Klaipėdos apskrities bendrojo plano žemėlapyje naftos gręžinys pažymėtas netoli Juodkrantės.
Sužinoję tokią informaciją vakar su Klaipėdos apskrities viršininko administracijos vadovybe susitiko sunerimę uostamiesčio architektai.
Gręžinio nepageidauja
Pasak architektų, Klaipėdos apskrities administracijos internetinėje svetainėje skelbiamas apskrities bendrasis planas po paskutiniųjų derinimo su savivaldybėmis procedūrų bus patvirtintas ir taps oficialiu dokumentu, ateityje reglamentuosiančiu krašto urbanistinę-architektūrinę plėtrą.
„Tai, ką mes matome paskelbtuose brėžiniuose, turėtų kelti didelį susirūpinimą ne tik architektų bendruomenei. Norime išgirsti bendrojo plano organizatoriaus – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos – paaiškinimus, kieno valia ir nurodymu Baltijos jūros vandenyse, priešais Juodkrantę buvo pažymėta naftos platforma. Kas ir kada ją planuoja čia statyti? Kodėl apie ketinimus plėtoti naftos gavybą šalia UNESCO globojamos Kuršių nerijos krantų iki šiol neinformuota visuomenė?
Galime tik palinkėti sau, jog tai plano rengėjų klaida, nors sunku būtų patikėti, kad tokio objekto atsiradimas paskutinėje dokumento derinimo stadijoje yra atsitiktinis”, – teigė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos narys Edmundas Andrijauskas.
Baiminamasi, kad pastačius naftos platformą, iškiltų grėsmė aplinkai.
„Povandeninės srovės nuneštų teršalus iki Palangos. Mūsų žiniomis, gręžinys būtų vos apie 20 kilometrų nuo Juodkrantės, o šis atstumas – per mažas, tad būtų sudėtinga suvaldyti situaciją nelaimės atveju”, – teigė architektai.
Apskrities viršininkas Arūnas Burkšas teigė, kad pačios apskrities bendrasis planas yra vienas dokumentas, o jūrinė dalis – visai kas kita.
„Čia tiesiog įkeltas kito dokumento sprendinys. Buvo vykdomas Europos Sąjungos finansuojamas projektas, pagal kurį analizuotos galimybės jūroje statyti vėjo jėgaines, ieškota naftos. Tai, kad ties Juodkrante pažymėtas naftos gręžinys, dar nereiškia, kad ten ir bus statoma platforma. Asmeniškai aš esu prieš tokio objekto atsiradimą, mūsų apskrities plane jo taip pat nebeliks”, – teigė apskrities viršininkas.
Teorinė galimybė?
„Vakarų ekspresui” susisiekus su Klaipėdos apskrities bendrąjį planą rengusios individualios įmonės „Atkulos projektai” atstovais, šie paaiškino, kad ties Juodkrante jokios naftos platformos gali ir nebūti.
„Rengiant apskrities bendrąjį planą buvo nuspręsta ištirti ir jūrą, kad tai nebūtų balta dėmė. Toje vietoje buvo rasta naftos, gręžinys užplombuotas. Naftos paieškos juk visur vyksta. Tad ir dokumente yra pažymėta, kad ties Juodkrante yra naftos. Įtraukti ir jūrinę dalį rengiant apskrities bendrąjį planą pareikalavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija”, – teigė bendrojo plano projekto vadovė Laima Janulienė.
Ji tikino, jog tai, kad yra pažymėtas naftos gręžinys, nėra joks sprendinys.
„Kodėl keliamos bangos? Numatyta tik teorinė galimybė ten išgauti naftą. Lygiai taip buvo nagrinėjamos galimybės ir vėjo jėgaines statyti jūroje. Pateikta naudinga informacija. Nedarykime iš to baubo”, – sakė ji.
Keisčiausia, kad apie jokias naftos platformas nežinojo net Neringos savivaldybė.
„Man tai – naujiena”
Tomas TUKAČIAUSKAS, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorius
Žinau, kad planuojama jūroje statyti vėjo jėgainių parką, tačiau apie jokius naftos gręžinius ar platformas nesu girdėjęs. Pasisakome ir prieš jėgaines, o apie platformą… Aišku, neigiamai vertiname, nors apskrities bendrasis planas dar nėra patvirtintas. Tai, kas pažymėta dokumente, tėra projektiniai sprendiniai. Visgi, mano nuomone, yra ir kitų vietų, kur būtų galima išgauti energiją. Pažvelkime, kas įvyko Meksikos įlankoje – su ekologine katastrofa išsiliejus naftai sunkiai tvarkosi net JAV.
Denisas NIKITENKA
Šaltinis: Vakarų ekspresas
Kalbos apie naujo Klaipėdos muzikinio teatro statybą, girdimos jau ne vienerius metus, pagaliau turėtų virsti kūnu.
Penktadienį Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje vykusio pasitarimo metu muzikinio teatro vadovybė paraginta pati imtis organizuoti architektūrinį vietos, kurioje išaugs naujas teatras, parinkimo konkursą.
Pasak teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, apie vietą daug kalbėta 2007-aisiais parengtoje galimybių studijoje – nuspręsta, jog tinkamiausias yra skverelis Danės gatvėje prie TEO pastato. Šią vietą įvardijo ir miestiečiai – 61 proc. pilotinės sociologinės apklausos respondentų.
Vis dėlto, anot miesto ir apskrities valdžios atstovų, Klaipėdos bendrajame plane yra įrašytas sprendinys, kad vieta naujam muzikiniam teatrui turi būti išrinkta konkurso būdu. Taigi apsispręsta nebandyti apeiti šio sprendinio, kad vėliau nebūtų galimybės kam nors kaišioti pagalius į ratus.
Tikimasi, jog konkursas neužtruks – įvyks per maždaug porą mėnesių, o tada bus galima žengti toliau.
Giedrė Norvilaitė, ve.lt
„Vakarų ekspresas” tęsia pokalbių ciklą „Klaipėdos TOP-10”, kuriuo siekia išsiaiškinti, kas labiausiai reprezentuoja Klaipėdą šiandien, atrasti, kokios gamtinės, istorinės, kultūrinės vertybės yra čia pat, tačiau neišnaudojamos, pamirštos ar neįprasmintos.
„Jaučiu, kad miestas dabar stovi kryžkelėje – ar eiti ta kryptimi, kad trauktume turistus, svečius, užsieniečius, ar tapti tamsiu, niūriu pramonės miestu: nafta, trąšos, terminalai, krova, tarša. Kol kas tendencija padaryti miestą pramoninį nusveria šviesiąją – kultūrinę ir turistinę – pusę, nes toje pusėje yra pinigai”, – sako Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininkė Ramunė Staševičiūtė.
Vis dėlto, anot architektės, Klaipėdoje yra objektų bei reiškinių, kuriais galime didžiuotis, ir prie kurių reikėtų šiek tiek pridėti ranką, kad jie kitomis spalvomis nušvistų ir turistams.
Gamtinė situacija
Atvažiuojančio žmogaus akimis neabejotinai didžiausias traukos centras yra unikali mūsų gamtinė situacija. Labai svarbu tai, kad susisiekimas su Kuršių nerija yra lengvas – tai reikia visapusiškai puoselėti. Kažkada „plaukiojo” pėsčiųjų ir dviratininkų tilto per marias idėja. Tokiam tiltui atsiradus mūsų miestas taptų dar patrauklesnis.
Galimybė atplaukti laivais ir atskristi lėktuvais dar yra vystymo stadijos, tačiau šiuos kelius ištobulinus turistui atvykti būtų labai patogu. Ateityje, jei atsirastų galimybė, naujam gyvenimui galėtų būti prikeltas kelias Klaipėda-Karaliaučius-Berlynas. Prieškariu jis buvo gana intensyviai naudojamas.
Akademinė plotmė
Išskirčiau jauną mūsų Klaipėdos universitetą – ir kaip nuostabių pastatų kompleksą, ir kaip reiškinį. Čia taip pat reikėtų paminėti LCC tarptautinį universitetą – nors jis ir nėra poilsinio ar pažintinio turizmo objektas, bet čia atvyksta daug dėstytojų, studentų iš užsienio. Aplink LCC jau yra susiformavęs tam tikros akademinės traukos taškas.
Šventės
Būtinai reikia paminėti „Europiadą” ir didžiųjų burlaivių regatą, praūžusias praėjusią vasarą. Jeigu pavyktų panašias šventes suorganizuoti bent kas keletą metų, jos neabejotinai taptų turistų traukos centru. O atsiradus planuojamam Keleivių ir krovinių terminalui daugiau turistų galėtų atvykti pas mus jūra, galėtų būti organizuojami kruizai.
Menas
Norėčiau paminėti dar vieną Klaipėdos miesto pusę, kuri dar gal ir nėra labai atskleista, bet čia aš matau didelį potencialą. Tai – mūsų moderniojo vaizduojamojo meno bazė. Turime Kultūrų komunikacijų centrą, taip pat miestui labai svarbus yra šokis. Jeigu dar paimtume muziką, ypač džiazą, šiuolaikinę estradą… Kai kurie dalykai yra šiek tiek išbarstyti, bet juos sujungus, perkėlus į profesionalią erdvę, atsirastų puikios perspektyvos. Užuomazgos yra nuostabios, bet nematyti kryptingo veikimo, strategijos, bendros tąsos. Jei miesto galvos padarytų strateginį planą (bet tikrą strateginį, ne „popierinį”), išgrynintų prioritetus, būtų tvarka.
Prie moderniojo meno derėtų ir kita pusė, Klaipėdoje esanti gana stipri – etnokultūrinių tradicijų puoselėjimas. Abi šios pusės – modernusis menas ir etnokultūra – turėtų būti poroje, bet kad taptų kūnu, turėtų būti strategija, programos, finansavimas. Šias sritis suvienijus ir išryškinus Klaipėda taptų tikrai patraukli.
Užrašė Giedrė NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
„Vakarų ekspresas” tęsia pokalbių ciklą „Klaipėdos TOP-10”, kuriuo siekiame išsiaiškinti, kas labiausiai reprezentuoja Klaipėdą šiandien, atrasti, kokios gamtinės, istorinės, kultūrinės vertybės yra čia pat, tačiau neišnaudojamos, pamirštos ar neįprasmintos. Uostamiesčio architektas Edmundas Andrijauskas konkrečių objektų neįvardija, bet atkreipia dėmesį į tai, kas daro Klaipėdą išskirtinę.
„Labiau norėčiau ne ieškoti senų ar naujų Klaipėdos „perliukų”, bet bandyti atskleisti kai kurias aplinkybes, be kurių tų „perliukų” atsiradimas ar išgyvenimas būtų neįmanomas”, – sako jis.
1. Išskirtinė Klaipėdos svarba Lietuvai
Po Žalgirio mūšio Lietuvos valdovai nuosekliai nesiekė Klaipėdos prijungimo prie LDK. Negana to, Vytautas politinių žaidimų įkarštyje po keleto metų už malūną Palenkėje Ordinui pasiūlė ir Palangos pajūrio ruožą. Tik Jogailos dėka Palanga po to penkis šimtus metų nebuvo vokiška…
Kita vertus, tarpukario Lietuvos istorija paženklinta vienu puikiausių diplomatijos laimėjimų – 1923 metais Klaipėdos krašto prijungimu ir šio demaršo tarptautinio pripažinimo iškovojimu.
Kokia būtų šiandien šalies padėtis, jeigu Klaipėdą po Antrojo pasaulinio karo būtų ištikęs Karaliaučiaus likimas? Klaipėda kaip miestas gali klestėti ir be Lietuvos, o Lietuva kaip valstybė be Klaipėdos būtų pasmerkta vegetuoti. Vilnių tarpukariu pakeitė Kaunas, o Klaipėdos pakeisti niekada nebus kam.
2. Klaipėda – krikščioniškosios Europos civilizacijos dalis
Klaipėda gyveno ir kūrė Vakarų Europos (kad ir rytinės jos provincijos) kultūrinės, politinės, socialinės ir ekonominės raidos ritmu. Tuo tarpu visa mūsų valstybės istorija persmelkta blaškymosi tarp Rytų ir Vakarų. Negana to, Vakarų civilizacijos įtaka ilgus šimtmečius mus pasiekdavo ne tiesiogiai, bet atkeliavusios per Krokuvą ir įgavusios lenkiškos specifikos.
Šiandien dažnai prisimenama karališkosios poros tremtis Klaipėdoje yra neatsiejama naujosios Napoleono piliečių Europos kūrimo dalis – miestas ir čia buvo aktyvus proceso dalyvis. Tuo tarpu Lietuva, kaip ir Rusija, pajautė tik karinę ekspansiją, sugriovimus, plėšimus ir nieko daugiau.
Naujųjų laikų istorijoje mūsų miestas iki pat 1945-ųjų nebuvo atitrūkęs nuo natūralaus gyvenimo Vakarų civilizacijos kontekste. Čia buvo natūralu, kad modernios raupsų ligoninės statyba 1897-aisiais rūpinosi Nobelio premijos laureatas bakteriologas Robertas Kochas, kad vienas žymiausių to meto vokiečių kompozitorių Richardas Vagneris koncertavo „Viktorijos” viešbutyje, o Klaipėdos visuomenėje buvo aktyviai diskutuojama apie vieno iš moderniosios architektūros kūrėjų Mies van der Rohe paskaitas.
Vaikščiodami švediško granito grindiniu neturime pamiršti, kad mums nėra ko „eiti į Europą” – Europa visada buvo čia. Mūsų tikslas – puoselėti europietiškosios civilizacijos geriausias tradicijas, saugoti jas nuo šiandieninio amerikietiškojo ir rusiškojo šurmulio bei dalintis šia patirtimi su visa Lietuva.
3. Palikimas
Sau esu išskyręs du akcentus, kurie man reprezentuoja pačią palikimo esmę. Tai – pats miestas, pastatytas pelkėtoje Dangės deltoje, ir pušynai, dešimtmečiais sodinti šiaurinėje Klaipėdoje ir Neringos pusiasalyje. Žmonės, nepaisydami gaisrų, plėšimų ir barbariškų miškų kirtimų, nenuilstamai dirbo savo darbą, suvokdami kartų ryšį ir palikimo prasmę. Jie sausino pelkes, statė miestą, sodino mišką puikiai suvokdami, kad jų darbo vaisiais galės džiaugtis tik jų vaikai ir anūkai. Kaip trūksta mums šio supratimo…
Lengva įsivaizduoti Žardėje ar Eketėje ant sausų kalvelių įsikūrusius kuršius, pašaipiai žvelgiančius į atėjūnus, statančius pilį ir miestą pelkėje. Bet miesto statytojai turėjo tolimus ateities planus. Jie darė tai, kas reikalinga šiandien, žinojo, kad jų vaikai ir vaikaičiai tęs pradėtą darbą tolimajam tikslui pasiekti. Šiandien turime klestintį miestą, o iš Žardės ir Eketės liko tik vardai ir medžiaga archeologiniams tyrimams.
Gilus palikimo suvokimas, tikiuosi, greitai bus ir visų mūsų viena iš meilės miestui išraiškos formų. Architekto profesija šiuo požiūriu kontroversiška – jis yra ir kūrėjas, ir griovėjas vienu metu. Juk neįmanoma pastatyti kad ir menkiausio namo nesunaikinus, pavyzdžiui, lankos, kurioje vyko savitas, nuostabus gyvenimas. Bet visiems mums reikia suvokti, kad statydamas namą, kirsdamas medį, atmesdamas nevykusią tradiciją būsi pajėgus vietoje to sukurti kažką geriau.
4. Vieta pasaulyje
Miestas, įsikūręs tarp Girulių ir Palangos pušynų, Šilutės lankų, Neringos stebuklo, jūros ir marių, yra palaimintas. Tai sakau tikrai ne norėdamas demonstruoti bravūrišką patriotizmą. Turėjau sėkmės daug keliauti, pamatyti nemažai pasaulio grožybių, bet neperdėdamas galėčiau teigti, kad mažai yra vietų pasaulyje savo grožiu, jaukumu ir žmogišku masteliu prilygstančių mūsų kraštui. Nebent kalnai, pavyzdžiui, Alpės, kaip ir daugumai lietuvių, taip pat suvirpina širdį…
5. Ar laisvesni žmonės Klaipėdoje?
Nepriklausomybės atgavimo šviesoje visi atrodėme amžiams atsikratę Lietuvos prakeikimo – giliai mumyse tūnančios baudžiauninko sąmonės. Šiandien nebesu toks tikras.
Kažkada atrodė, kad patys Klaipėdos akmenys mus sparčiai išgydys. Deja, teks gydytis sunkiai ir ilgai, kartu su visa Lietuva.
Visgi norisi, vertinant šią aplinkybę, baigti optimistine gaida. Turime universitetą, šviesos ir laisvėjimo simbolį, turime vis daugiau išprususių žmonių, kurie pagaliau išlygins tą kol kas vis dar išliekantį neatitikimą tarp miesto potencialo ir jo gyventojų kūrybinių, intelektualinių, bendruomeninių galių. Taip turi įvykti, nes mes klaipėdiečiai, ir mes laisvi.
Kalbino Giedrė NORVILAITĖ
Šaltinis: "Vakarų ekspresas"
Knygoje – vieno iškiliausių uostamiesčio architektų, įvertinto auksiniu Lietuvos architektūros riterio ženklu, Klaipėdos miesto garbės piliečio regalijomis, – darbų, kūrybos ir gyvenimo apžvalga. Monografijos autoriai – klaipėdietė rašytoja Nijolė Kepenienė ir kaunietis architektūrologas Vaidas Petrulis.
LAS Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininkė Ramunė Staševičiūtė pirmąją organizacijos pastangomis išleistą knygą vertina kaip itin reikšmingą: „Tiškaus ir jo kolegų įgyvendinti projektai – tai pokario Klaipėdos raidos istorija. Kiekvienam, kas domisi uostamiesčio praeitimi, turbūt bus įdomu sužinoti, kaip ir kodėl Klaipėda tapo raudonų plytų miestu, kokiomis aplinkybėmis išaugo vienas ar kitas žinomas pastatas, kokiomis sąlygomis dirbo to meto miesto veido kūrėjai“.
Knygos autorė N.Kepenienė monografiją „Architektas Alfredas Gytis Tiškus“ pavadino kūrybiniu išbandymu: „Tai buvo beveik žurnalistinis darbas. Per gana trumpą laiką teko pakalbinti daugybę su knygos herojumi susijusių žmonių ir taip iš daugybės interviu, prisiminimų sudėlioti kuo visapusiškesnį įdomios asmenybės portretą. Pati Alfredo Gyčio Tiškaus nepažinojau… Žinoma, gaila, bet galbūt ši aplinkybė ir leido perteikti kuo objektyvesnį kūrėjo portretą“.
Monografija iliustruota gausia A.G.Tiškaus šeimos archyvo medžiaga. Visuomenei pristatyti architekto paveikslai, realizuotų ir neįgyvendintų projektų brėžiniai, kai kurie jo rankraščiai. Beje, knygos autoriams vieną iš asmeninių laiškų leido paviešinti ir aktorė Gražina Balandytė, kurią su A.G.Tiškumi siejo nuoširdi draugystė, užsimezgusi dar mokykloje.
600 egzempliorių tiražu išleista monografija „Architektas Alfredas Gytis Tiškus“ platinama LAS Klaipėdos apskrities organizacijoje. Per pristatymo renginį knygų komplektai įteikti visoms miesto ir apskrities bibliotekoms. „Šio architekto projektai įgyvendinti ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose Lietuvos bei krašto rajonuose. Norime, kad apskrities visuomenė pažintų ir prisimintų šį kūrėją“ – sakė R.Staševičiūtė.
Šaltinis: www.kl.lt
„Man patinka nesukaustyti, iš minios išsiskiriantys žmonės. Tada ir jų darbai būna tokie”, – sakė Friedricho pasažo architektė Dainora Abelkienė, kurios paskutinysis ten suprojektuotas namas „Vakarų ekspreso” inicijuotuose rinkimuose klaipėdiečių buvo pripažintas gražiausiu per visą nepriklausomybės laikotarpį iškilusiu pastatu.
Jūs projektavote vokiečių kapines, administracinių pastatų kompleksą K. Donelaičio gatvėje, naktinį klubą Kurpių gatvėje, aibę jaukių kavinukių. O kur pati gyvenate?
Kareivinių gatvės geležinkelininkų daugiabutyje, kurio rekonstrukcijai dariau projektą, ir už tai man buvo leista ten apsigyventi. Namas senovinis, aukštom lubom, bet jų mano palėpėje nėra. Aš pareinu ten ilsėtis.
Palėpė man asocijuojasi su slaptavietėmis…
Aš pati norėčiau tokių į slaptą kambarėlį besisukančių durų, kokias matome filmuose, pilyse. Šiaip slaptavietės įmontuojamos balduose, spintutėse, bet jose dažniausia laikomi ginklai ir dokumentai. Brangenybės – bankuose.
Kad gimtų architektūra, reikia dvasingo ir turtingo užsakovo, talentingo architekto ir gerų meistrų.
Daugiausia projektuoju interjerus. Patys gražiausi man yra balti, ir erdvė – tai, kas matyti pro langus, man kur kas svarbiau negu daiktai.
Laisviausiai per šį brangymetį jaučiausi, kai kūriau interjerą žinomai klaipėdiečių šeimai. Jie leido sau įsirengti namus labai ryškiai: raudona virtuvė, liepsnojantys tapetai, kaip žolė žalia vonia. Tik jauni nežaboti žmonės gali tokiame gyventi, ir tik tam tikru gyvenimo periodu.
Kai užsakovai generuoja visas idėjas, kokias pasiūlysi, o architekto vaizduotė beribė, – viskas priklauso nuo mecenato, kuris gali ir nori tai įgyvendinti. Kai Friedricho pasažo savininkai pakvietė mane dirbti, tapome beprotišku tandemu. Tarkime, vyninėje padarėme „grabus” daugybei butelių sudėti ir „triušių narvus”.
Menininkas kuria tarsi apsėstas, laviruodamas tarp pesimizmo ir aiškiaregystės. O kaip architektas?
Pirmiausiai jis yra amatininkas profesionalas. Kūrėju pasidarai tik subrendęs ir pastatęs namą – jeigu ne visai savo rankom, tai bent prižiūrėjęs nuo pradžios iki pabaigos ne vieną ir ne du pastatus.
Dirbu visiškoje tyloje, tamsoje. Galvoju: kaip žmogus gyvens ir kaip tas pastatas gatvėj ir mieste atrodys, kokia bus jo funkcija ir istorija? Tai kaip organizmas.
Vienas kolega sakė, jeigu nors 30 procentų, ką nusipaišei, pavyksta įgyvendinti, tai jau labai gerai. Dabar jau pavyksta ir daugiau.
Šimto metų sulaukusi Nobelio premijos laureatė R. Levi -Noltalcini sakė, kad vyrai primeta moterims savo valdžią fizine jėga, o ne intelekto galia. Esą stiprus kūnu gali būti nešikas, bet ne genijus.
Skaičiau nuostabią norvegės feministės knygą apie laukinę moterį. Pirmasis moters pradas yra intuicija. Bėgant metams imi suprasti: kuo labiau ja vadovaujiesi ir jai atsiduodi, tuo mažiau klysti. Vyrai su savo protu, didžiuliu pasitikėjimu savimi prieš tą galingą intuiciją, kurią moteriai davė gamta, yra bejėgiai. Bet tu turi būti sveika, finansiškai nepriklausoma, atvira visoms galimybėms, kupina energijos.
Ką manote apie samprotavimus, jog vyrams pasitenkinti užtenka kūno, o moteriai visada reikia sielos: vyro, vaiko, net šuns.
Turbūt nieko nepasiekčiau, jeigu nebūčiau valdinga, bet man labai patinka iš šalies tyliai stebėti, kaip ir kodėl viskas rutuliojasi. Jau seniai supratau, kad įsiskverbti į kito sielą nepavyks. Aš iki galo nesuprasiu nei ką mano vyras, nei ką duktė galvoja. Kuo įnirtingiau stengiuosi tai daryti, tuo blogesni santykiai. Kur kas šilčiau bendraujame, jei padarau skanią vakarienę ir gražiai padengiu stalą.
Ar tikrai šeima yra ne du žmonės, partneriai, bet ir kažkas trečias – aukštesnė jėga?
Sausio 24 dieną sukaks aštuoniolika metų, kai mes su vyru gyvenam kartu. Jis yra matematikas programuotojas, proto ir logikos žmogus. Visiška mano priešingybė. Dukra Urtė – mūsų abiejų priešingybė.
Aš labai prieraiši. Net jeigu ir apsibaru ar esu suirzus, – ilgiuosi šeimos, tų pokalbių… Ir sutikti Kalėdas irgi norisi tik su ja. Nėra didesnio malonumo, kaip visiems kartu slidinėti kalnuose arba lakstyti dviračiais.
O amžini kartų konfliktai?
Mūsų tėvų karta buvo pesimistai. Mūsiškė karta daug dirbo ir gėrė. Mano dukra yra šio laikmečio žmogus ir geriausia mano mokytoja. Ji neturi mūsų kartos svyravimų, kankinimosi. Visa jaunoji karta yra aiškesnė. Jie ir draugauti moka labiau – taip pat ir su savo griežtais tėvais, ir seneliais…
Pakalbėkime apie mūsų miesto dvasią. Manau, miestui jos ir suteikia architektūra. Prisimenu, kaip naršydavau po Vilnių tarsi po dievo vidurius… Klaipėdoje – nykios erdvės.
Klaipėdoje man įdomiausi yra charizmatiškieji menininkai: Angelina Banytė, Izrailas Baroti, Vidas Bizauskas, – jų polėkis ir sukurti darbai. Yra labai įdomių galerininkų. Atvažiavusi čia po studijų gavau geras pamokas anuomečiame Paminklų konservavimo institute.
Architektas Vaidas Guogis su restauratoriais prikėlė gražiausius senamiesčio pastatus, jam buvo vieni niekai iš griuvenos Nidoje sukurti pasakų namelį. Ko verta vien „Ešerinė”! Jonas Tatoris žinojo kiekvieno Klaipėdos namo istoriją, o šviesaus atminimo Vytautas Šliogeris prie faktų dar po anekdotą pridėdavo. Man niekas čia nykumos neparodė, tik daug gražių dalykų – fortus, Jono kalnelį, senąjį paštą. Bet Klaipėda yra provincijos miestukas, ir ji negali turėti to, ką turi Praha, Strasbūras ar Paryžius.
Man regis, giliausius jausmus sugebame išgyventi tokioje aplinkoje, kuri jiems suteikia foną. Kai buvau klaikiai įsimylėjusi, po pasimatymo taksi lėkdavau į Vilniaus katedrą išsiraudoti tarp tų paveikslų ir vargonų muzikoje.
Aš manau, kad aplinka ne tiek daug žmogui daro įtakos. Svarbiau vidinis pasaulis, šeima, tai, ką jis gavo iki penkiolikos metų. O paskui žmogus gyvena iš to, ką gavo.
Tam tikra aplinka veikia tam pasiruošusį žmogų. Bet, tarkime, bet kokio išsilavinimo žmogų, visus be išimties veikia kalnai ir jūra, baltas sniegas. Nors kai buvau Venecijoje, kriokiau prie kiekvienos madonos – buvo šitaip gražu…
Ar turite tuštybių? Skudurai, batai, rankinės?
Manau, kad tai visiška tuštybė. Kai žmogus nori patikti visiems – netgi nieko nedarydamas, nori, kad visi juo žavėtųsi. Esu sentimentali. Man kaimo babūnės numegztos pirštinės daug gražesnės už „Vuitton” rankinę, o rūtų darželis – už kvailą puokštę su visais dekadansais.
Manau, kad su vertybėmis nusivažiavome: rankinės, batai, perlai… Mano amato žmonės mato, iš ko tai padaryta, labai greitai įvertina, kad ta vardinė „tašė” yra penkerių metų senumo, neverta pinigų, o akinių rėmeliai, kainavę šimtus, iš tikrųjų verti dešimties litų. Gražūs daiktai man patinka, bet verčiau už neprotingus pinigus nusipirksiu knygą ar kelionę.
Ovidijus sakė: „Žemes teuždaro ir jūras – dangaus neužskliausi, mes juo parkeliausim”. Ar skraidote padangėmis?
O taip. Mėgstu visa, kas yra nesukaustyta. Man patinka žmonės, kurie gali naktį visus pažadinti, kad paskaitytų haiku. Patinka turintys talentą ir šiek tiek sarkazmo, išsiskiriantys iš minios. Kai gurmanų vakarėlyje visi su žinovo mina ragauja rūšinį vyną, o vienas žmogus geria degtinę…
Šaltinis: Ivona Žiemytė, "Vakarų ekspresas"
Beveik du mėnesius vykę dienraščio „Vakarų ekspresas” inicijuoti gražiausio per visą nepriklausomybės laikotarpį iškilusio uostamiesčio pastato rinkimai atskleidė, jog klaipėdiečių širdžiai artimiausia tai, kas atiduoda pagarbą istorijai.
Visas konkurso nugalėtojų trejetukas dvelkia reveransu Klaipėdos praeičiai. Šiuos pastatus projektuodami klaipėdiečiai architektai gilinosi į istorinių tyrimų medžiagą, peržiūrėjo senuosiuose atvirukuose užfiksuotus vaizdus, bet istorijos aklai nekopijavo – siekė aukso vidurio tarp praeities ir dabarties.
Intensyviausiai „Vakarų ekspreso” skaitytojai balsavo už architektės Dainoros Abelkienės suprojektuotą Friedricho pasažo pastatą, padėjusį tašką viso pasažo rekonstrukcijoje. Jam atiduoti net 8573 balsai. Antroje vietoje – 8532 balsus surinkę blokuoti namai Giruliuose, Turistų ir Palangos gatvėse, sukurti architekto Vytauto Paulionio. Trečioji vieta, klaipėdiečių sprendimu, atiteko ant Danės upės kranto stovinčiam Ryžių malūnui, suprojektuotam architektės Snieguolės Stripinienės – už jį balsuota 5667 kartus.
Į penketuką taip pat pateko rusų architekto Dmitrijaus Borunovo suprojektuota cerkvė, stovinti Smiltelės gatvėje (4651 balsas) ir klaipėdiečio Rolando Rakevičiaus sukurtas prekybos centras „SBA idėjos namams” Baltijos prospekte (3000).
„Įdomūs rezultatai, – pripažįsta Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkė Ramunė Staševičiūtė. – Apskritai šis projektas sveikintinas, nes ne visada tie, kurie projektuoja, turi galimybę išgirsti miestiečių nuomonę.”
Solidžiausiu darbu iš pirmaujančiųjų R. Staševičiūtė laiko Ryžių malūną. Friedricho pasažas, anot jos, klaipėdiečiams daro įspūdį kaip atrakcija, vykęs verslo projektas.
„Cerkvė – grynai rusiška, bizantiška architektūra. Gal tuo ji ir patraukli, kad kitokia, gal čia taip pat atrakcijos elementas? Na, o sublokuoti namai – Giruliams nebūdingas užstatymas, čia būdingos vilos. Nors postmodernizmas, kaip reiškinys, gali būti Klaipėdoje – neturime tokio”, – apžvelgdama konkurso rezultatus svarstė R. Staševičiūtė.
„Fachverkiniai pastatai visada gražūs”
Snieguolė STRIPINIENĖ, Ryžių malūno projektuotoja
Ryžių malūnui nemažai žavesio suteikia vieta prie upės. Be to, fachverkiniai pastatai visada labai gražūs. Tačiau fachverko taip paprastai neatkursi, nes tai – visa konstrukcija. Neatkuriant konstrukcijos paprasčiausia būtų medis ir tinkuotos sienos, bet tai būtų falsifikacija. Suradome šiuolaikiškesnį būdą. Improvizavome siekdami, kad būtų matyti, jog pastatas yra naujas, bet jis panėšėtų į seną. Atstatyti pasirinkome pagal atvirukus, kuriuose buvo užfiksuota paskutinė ryžių malūno stadija. Pastatas yra buvęs skirtingų pavidalų, bet, pavyzdžiui, tuo metu, kai jis buvo trijų stogų, ir jo aplinka buvo kitokia – ne miestas, o laukai.
„Kulto namai atspindi tai, kas geriausia”
Anatolijus STALBOVSKIS, Dievo Motinos Globėjos ir Šv. Mikalojaus parapijos klebonas
Cerkvę Smiltelės gatvėje projektavo architektas Dmitrijus Borunovas iš Rusijos. Jis užsiima cerkvių architektūra ir yra plačiai žinomas. O kodėl žmonės balsuoja už mūsų cerkvę? Todėl, kad ji tikrai graži. O kas yra gražu? Paklauskite vaiko, ir tai, ką jis parodys, iš tiesų bus nesumeluotai gražu. Religinė architektūra, nesvarbu, ar tai būtų stačiatikių cerkvės, ar budistų šventyklos, ar musulmonų mečetės, atspindi tai, ką geriausio turi žmogus – vienų talentą, kitų finansus, trečių darbą, ketvirtųjų maldas. Kulto namų statyba yra visų žmonijos vertybių vienovė, todėl rezultatas ir yra šventyklų grožis. Gaila tik tiek, kad mūsų cerkvės – vis komplekso – grožis nelabai matyti – būtų puiku, jeigu ji stovėtų aukščiau.
„Grožio paslaptis – mastelis”
Dainora ABELKIENĖ, Friedricho pasažo architektė
Tinkamas mastelis padaro pastatą gražų. Pasažo užstatymas buvo išlikęs, bet paskutinio pastato, dar 1942-aisiais stovėjusio, nebebuvo. Buvo padaryti istoriniai ir archeologiniai tyrimai. Dabartinis pastatas yra panašus į anksčiau ten stovėjusį, bet stilizuotas taip, kaip man norėjosi. Svarbiausia mintis buvo ta, kad pastatas turėtų skulptūrą. Tai buvo ir užsakovo, ir mano noras. Prūsų miestai, prūsų namai buvo puošiami skulptūromis.
Laukinio atvaizdas naudotas dar senovės Europoje, toks yra ir Vilniaus herbe. Laukiniai kaip simboliai yra atėję iš labai senų laikų. Norėjome, kad ir čia atsirastų toks simbolis.
Įkvėpimas – istorinės vilos
Vytautas PAULIONIS, sublokuotų namų Giruliuose Palangos ir Turistų gatvėse projektuotojas
Kas suteikė įkvėpimo? Giruliai su savo pradžios statyba, kai ten buvo tik vilos, tarpukario Lietuvos architektūra – keli pastatai yra išlikę, gana įdomūs. Pasisekimą lėmė ir teisingas užsakovas – „Metva”, – ir architekto Romo Gailiaus parengtas detalusis planas. Smagu buvo ir šį projektą derinti. Čia labai daug sudedamųjų dalių, bendras darbas.
Šaltinis: Giedrė Norvilaitė, "Vakarų ekspresas"
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos narys Mantas Daukšys uostamiestyje pasigenda individualių buvimo ženklų, objektų, turinčių atpažįstamus šeimininkus – be to mūsų miestas atrodo sausas ir nepritaikytas visaverčiam gyvenimui.
Kas jūsų, kaip architekto, akims labiausiai kliūva Klaipėdoje ir kas jas džiugina?
Lengviau būtų formuluoti architekto nuomonę apie vietas, kurioms galėtum likti objektyvus. Gimus, augus ir gyvenant Klaipėdoje sunku išlaikyti racionalų požiūrį, maišosi labai asmeniški potyriai bei viltys. Čia padeda tik trumpesnių ar ilgesnių išvažiavimų svetur patirtis.
Kliūva savotiškas mūsų aplinkos skurdumas. Kiek įvairialypis ir spalvingas galėtų būti miestas, tiek jis čia, rodosi, yra suglostytas ir „sureguliuotas”. Rodos, tai galėtų reikšt tvarką, bet ta tvarka savotiška, be žmogaus mastelio. Tai – ne tik monotoniški miegamieji rajonai. Net senamiestis, įkurtas komandiniu būdu, dar apvalytas pokariu nuo per šimtmečius priaugusių chaotiškų darinių, priemiesčių, puikiai pritapo prie geometrizuotos, „racionalios” sistemos.
Pasigendu įvairesnių gyvensenos formų – kad ir netobulų, bet įdomesnių. Tokių, kaip Kauno naujamiesčio kiemai, kaip Vilniaus Užupis iki ten apsigyvenant naujiesiems vilniečiams. Tai – individualaus būsto ženklai su visais gerovės elementais: savais kiemukais, želdiniais, suoliukais, aikštelėmis buvimui, žaidimui, poilsiui. Su objektais, turinčiais atpažįstamus šeimininkus.
Naujieji biurai, daugiabučiai – puiku, bet sausa, žmogaus buvimo ženklų čia sunku užčiuopti. Prekė ta pati – geras vaizdas pro langą. Lyg kitų potyrių ir neturėtume, tik spoksojimo malonumą.
Koks dar individualumas, atrodytų, čia gali būti reikalingas, jeigu žmogaus siekis pranokti pačiam save dabar realizuojamas puikiai – statiniai vis įspūdingėja, didėja? Bet šalia reikalingas ir kitas, smulkesnis mastelis. Gausybėje privačių iškabų, versliukų tokie ženklai jau užčiuopiami, ir tai puiku, tačiau gyvenamojo būsto formose – ne.
Atrodo, miestas paliktas verslui ir visagalei visokeriopai infrastruktūrai, o tikras visavertis gyvenimas tuoj tuoj išsikels užmiestin. Lyg gyvendami mieste darytume kažkokį laikiną veiksmą, nevertą dėmesio, o štai tikrasis gyvenimas bus vėliau – miške. Absurdiška tokia vertybių dėlionė, skaudu, kad „amžinai laikiną” gyvenseną primetame ir tiems, kurie negali pasirinkti – vaikams, neskirdami jiems mieste jokių gerovės objektų.
Tikiu, kad tai kokiu nors skaudžiu būdu atsilieps ateityje. Galima teisintis daug kuo – netobulais įstatymais, praeitimi, bet tai – tik šiandien čia gyvenančių silpnybės prieš aplinkybes paliudijimai.
Studentavimo laikais teko jaustis dideliu savo miesto patriotu, o grįžus nusivilti, bet teigiamus dalykus susirankioju iš smulkmenų – iš kasdienių mažų sunkumų ir laimėjimų. Tai – asmeninės patirties dalykai, tačiau gimtajame mieste jie tikriausiai padeda darbe.
Čia žmogiškasis mastelis giliau yra įmanomas pajusti – verslo sistemos tėra įvaizdžiai. Sunkmečiu tai gražiai pasimatė. Liko tik žmonės. Išsigydžius asocialumą, čia visos trokštamos veiklos gali vykti ir skleistis. Taigi perspektyvos veikti didelės, gal net didesnės, nei kur nors labiau sukalkėjusių miestų bendruomenėse, ir tai patrauklu.
Ką ir kaip mūsų senamiestyje būtų galima pakeisti, kad jis atgimtų, ir kas to turėtų imtis – visi klaipėdiečiai ar miesto valdžia?
Pirmiausia abejoju atgimimu. Tenka pripažint, kad senamiesčių laikas praeina kartu su išgyventomis emocijomis, laiku ir žmonėmis, juos kūrusiais, su tuo pradingusiu gyvenimo būdu. Bandymas priversti senolius šokti pagal šiuolaikinę muziką ne visada gerai baigiasi ir šiaip sau atrodo. Kaip ir žmogaus saulėlydyje – ką geriausiai galime imti ir gauti – kasdien tirpstantį ryšį su prabėgusiu laiku, savotišką pasakojimą, kuriame pasitikrinami ir dabarties išgyvenimai. Taigi galėtume leist pasakotojui įsitaisyt patogiai – tai pademonstruotų ir mūsų kultūrą.
Žinoma, vilioja iškart griebtis investicijų, reikia tik vėliavos, pvz. „senamiesčio gaivinimas” – ir uždarbis bei kita nauda matyti aiškiai. Tačiau tai – tiesiog primityvaus pirmykščio žmogaus kelias.
Čia reikalingesnis nuoseklus mąstymas ir darbas susidėliojant, kokių lūkesčių dėl šios ar kitos miesto teritorijos turima, ir kokie sprendimai jau yra priimti, kokie susitarimai pasiekti. Jau senokai esame ištobulinę įrankius tiek, kad pakeisti galime viską. Net laikas tapęs nebe kliūtimi – sudarydami ilgalaikius susitarimus ir programas galime savo klaidas užprogramuoti ilgam, net ir po savo žemiškosios kelionės pabaigos. Viena, kas stipriausiai daro įtaką sprendimams – noras. Noras siekti vieno ar kito tikslo arba viską pakeisti ir nesilaikyti sutartų dalykų. Noruose arba lūkesčiuose susigaudyti, deja, sudėtingiausia, tačiau toks ir turėtų būti miesto ateities strateguotojų darbas – išklausyti, apibendrinti ir tik tada siūlyti veikti.
Europinė tradicija atsiskleidžia senamiesčiuose kaip derinanti visas gyvenimo formas – individualizuotą būtį privačiame kiemelyje, verslą šurmuliuojančioje gatvėje, puikybę grandioziniuose rūmuose ar statulose ir kartu intymų dvasingumą koplytėlėje ant gatvės kampo. Viskas šalia ir išmaišyta. Ir tai ne tik žavi. Tai – lyg skaitomas pranešimas apie tai, kad čia visos žmogaus saviraiškos formos gali reikštis ir būti suprastos, taip siunčiant žinią žmogui apie savotišką saugumą čia būti ir reikštis. Išvalius tokius ženklus iš aplinkos natūralu, kad aplinka tampa suvokiama kaip „nesaugi”, galbūt man netinkama.
Gebėjimas subalansuoti įvairiausias funkcijas ir galėtų būti ta žinia, kurią visos viešos erdvės mieste, kartu ir senamiesčiuose neštų gyventojams, verslui, svečiams – kad šiame mieste įsiklausoma į nuomonių įvairovę, čia saugu savo nuomonę turėti, čia yra galimybių mintis reikšti ir realizuoti. Ir realizuoti save ne tik viešojo meno srityje, kuri, manau, jau per daug akcentuojama – taip pat svarbios verslo, visuomeninės veiklos, pažinimo, meilės artimui ar silpniesiems visuomenės nariams, puikybės bei savimeilės sritys – visos, kur reiškiasi žmogus. Galiausiai tam miestas ir įkurtas – kur visa žmogaus gali būti pareikšta, sumaišyta, iškepta ir patiekta.
Pasitikėjimas aplinka – didžiausia nauda, kokia tik gali būti. Be pasitikėjimo joks pirmas žingsnis negalėtų būti žengtas. Nesaugumas – pirmiausia, ko kiekviena būtybė stengiasi išvengt. Tačiau tai dar platesnė tema.
Kas ir kaip subalansavimo galėtų pasiekti – klausimas aiškesnis. Akivaizdu, kad miestas nėra gamtos kūrinys. Jam reikalingas kūrėjas – statytojas, užsakovas. Ryšku, kad tokio trūksta. Mes, mieste gyvenantys, veikiantys lyg turėtume teisę ir prievolę imtis tokios iniciatyvos, tačiau abstrakčiai „valdžiai” dažnai atiduodame teises kurti savo aplinką kartu su prievolėmis ją prižiūrėti. Tai – iš nelaisvės paleistų žmonių negebėjimas tvarkytis, reikšti iniciatyvas. Tačiau iš tokio pat molio su trūkumais ir tas daiktas „valdžia” nulipdytas. Taigi būdas vienas – padėti vieni kitiems.
Būtų puiku, kad problemas, tikslus ir kriterijus būsimiems sprendimams apsibrėžtų vietoje gyvenantys ir veikiantys žmonės, susivieniję tikslams siekti į vienokias ar kitokias bendruomenes, galinčias suformuluoti ir išreikšti konsoliduotą nuomonę. Tik taip ir įmanoma pasiekt jiems, būsimiems vertintojams, teigiamo rezultato. Ir net jei pirmieji rezultatai būtų ne tokie įspūdingi, įgyta patirtis būtų daugel kartų svarbesnė. Tai tiesiog didelio kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas – su žmonėmis išsiaiškinti ko trūksta, kad būtų geriau. Jis visada atrodo sunkesnis nei tiesiog griebtis kastuvo, tačiau turtingesnių kraštų patirtis rodo, kad toks yra kelias pasiekti aplinkos kokybei.
Ėjimas bendravimo keliu ir būtų žingsniai bendruomenėms formuotis. Čia labiausiai ir būtų reikalingi viešojo administravimo, arba „valdžios” gebėjimai – dirbti su žmonėmis. Atrodo, to visaip vengiama. Matyt, čia dar koks prarastas meilės žmonėms kaulelis reikalingas.
Architektui valdžioje sukoncentruota galia galbūt būtų lengvesnis užsakovas, tačiau neatrodo, kad tokia sovietmečio praktika būtų teigiamai pakeitusi aplinką, greičiau priešingai. Dar blogiau, kada nei bendruomenė, nei valdžia” nesiima statytojo vaidmens. Tuomet laisvė veikti kaimo statybininkų brigadoms, architektas miesto statyme nebereikalingas.
Sakoma, kad Klaipėda – sovietinis, industrinis miestas. Ar įmanoma ir ar reikia keisti sovietmečiu pastatytų mikrorajonų veidą?
Sovietinis, industrinis miestas – kas tai? Pirmiausia tai sąvoka, apibrėžianti kažkokį įvaizdį mūsų galvose. Verta paieškot ir stiprybių tame įvaizdyje. Gal iš užuominos „industrinis” galima ištraukt vertingą grūdą? Negi visi miestai ir miesteliai turi tapti turizmo traukos vietovėmis?
„Visi” greitai apsiverčia į „niekas” – tuomet vėl svarbus identiteto klausimas. Taigi dėmesys aplinkai turėtų ištraukt tas savybes, kurios yra. Industrinis – tai tam tikrų veiklų ir socialinių grupių gausa pasižymintis miestas, kurių dominavimas atsispindi ir miesto kultūroje. Atsisakius neigimo gal verta pažiūrėt, ką tai sukuria ir kaip pasireiškia? Pvz. muzikoje (kad ir rusiškoje, ko bijoti?), teatre (akivaizdu – teatro jau net nebėra), gatvės kultūroje ir t. t. Tai galėtų duoti dividendų ateityje, arba tiesiog likti nepastebėta…
Tai, kas šiandien yra subkultūra (ne visa, žinoma), prabėgus laikui taps kultūra (kaip tapo bliuzas, rokas, bitlai, ir t. t.). Yra miestai, sėkmingai įvairiausias savastis išreklamavę ir pavertę įvaizdžio dalimi (žinomiausi – Orleanas, Liverpulis).
Sąvokoje „sovietinis” sunku matyti teigiamas puses, tačiau apibūdinimas teisingas. Kaip ir visuose „izmuose”, socializmo paveldo pačios šaknies reikšmė tobulai diskredituota ir iškreipta. Ryškiausias palikimas – žmonių asocialumas, bendravimo įgūdžių praradimas. Tačiau nuo to gydoma, ir intensyviai – „europiniais pinigais”, programomis, kad ir kokį juoką tos programos keltų. Kai nustosime šaipytis ir pažiūrėsim rimtai, tai bus ženklas, kad sveikstame.
Gretimoje šalyje yra mažos kaimo bendruomenės inicijuotas projektas (turbūt ne vienintelis), periodiškai pafinansuojamas europiniais pinigais – kaip kaimo senelius visaverčiai sugrąžint į visuomenę, sudominti priimamais sprendimais dėl jų gyvenamosios aplinkos ir įteigti mintį, kad nuo jų taip pat kažkas gali priklausyti. Pagalvojus, tokia programa praverstų daugumai mūsų darbingų ir apsišvietusių žmonių. Ką ten Latvijos seneliams kaime – juk daugelis mūsų taip pat panašiais dalykais netikime.
Apibūdinimas „sovietinis” taip pat ir ypač atsiskleidžia negebant tvarkyti gyvenamosios aplinkos. Žmogus čia nedalyvauja – tik beasmenis „sovietas” – miesto administracija. Šluota – pagrindinis valdžios įrankis ir simbolis. Tačiau tai jau nusibodę, iš to jau galime šaipytis, matyt, netrukus ir turės pasikeisti.
Taigi kai kas gero yra, tačiau sąvoka „viskas” ir „niekas” yra taip arti viena kitos, kad čia netinka. Su žmogaus gyvenamąja erdve reikia elgtis atidžiai. Gilintis ir suvokti priežastis, išsiaiškinti siekiamybes, pabandyt paprognozuot pasekmes, susidėliot planus, pasiskaičiuot ir tik tada imtis kūjo ir lopetos. Kad ir kaip nuobodžiai tai skambėtų, bet dalis vokietuko ar žyduko miestų tvarkymo sėkmės priežasties yra paprasta – kruopštumas, atidumas, tam tikras inžinerinis priėjimas prie, rodytųsi, neinžinerinės minties sferų.
Sovietmečiu atsiradusių miegamųjų rajonų „veidas” neatsiejamas nuo „kūno”, o ypač nuo „vidaus”. Šiandien tas veidas nemielas dėl daugybės moralinių ir techninių priežasčių. Skirtingoms priežastims – skirtingi gydymo būdai. Techninės priežastys gali būti išspręstos, tačiau reikalingas tikėjimas sąnaudų pagrįstumu. Moralinės priežastys taip pat galėtų būti sprendžiamos, bet čia klausimai dar sudėtingesni. Ir čia niekas neturėtų mosuot išankstiniais atsakymais – reikalinga dėmesingai susidėliot pliusus ir minusus. Ir pirmiausia ten gyvenančių žmonių.
Gausiai želdiniuose skendintis draugiškų žmonių daugiabutis su minimaliais rūpesčiais eksploatacijai – argi ne tokie pat namai puikmečiu toliau sėkmingai buvo statomi ir parduodami? Argi jų „veidas” buvo svarbiausias? Mano galva, būtent techniniais „viduriais” jie stipriausiai ir skiriasi. Tačiau čia kaip ir gydant žmones – svarbiausias yra jų vidus, dvasinės gyvenančiųjų vertybės, diktuojančios gyvenimo būdą, dėl kurio tie miegamieji rajonai ir atrodo sergantys.
Siūbuodami temą paviršutiniškai prisišauksime visuotinį „atnaujinimo vajų”, kuris tiek realus, kiek realu tokiam marazmui gauti finansavimus sustambintose statybininkams palankių fondų eilutėse. Ir kaip tų rajonų statybos vajuje, taip ir bet kokiame kitame vajuje užtikrinti kokybę bus neįmanoma. Tiesiog klausimų sprendimo mastelis taps per didelis, o rezultato, produkto vartojimas liks smulkiai individualizuotas, privatus. Konfliktai neišvengiami.
Atnaujinti reikia, akivaizdu, kaip ir bet kurį žmogaus sutvertą daiktą, tačiau tam, kad tų pačių klaidų nekartotume, būtų gerai pakeist mąstymą. Aiškiausias būdas – pasimokyt, kaip gretimuose, sėkmingiau besitvarkančiuose kraštuose daro. Natūralu, kad problemas, tikslus ir kriterijus apsibrėžia ten gyvenantys žmonės. Ir tai svarbiausia. Tik taip ir įmanoma pasiekt teigiamo rezultato – kuomet rezultatų vertintojas apsibrėžia ir užduotin perkelia kriterijus, kuriais vertins rezultatų „teigiamumą”. Taip pat lieka atsakingas už naudojimą ir priežiūrą.
Tačiau egzistuoja kita problema: vienas iš tokių daugiabučių teiktų privalumų, kodėl jie buvo ir yra pasirenkami konkuruodami su kitomis būsto formomis – galimybė negalvoti apie „tuos buitinius rūpesčius”. Už tokią galimybę žmonės sutinka mokėti didelę kainą. Galimybė negalvoti, skirti tam reikalingą laiką kažkam kitam, t. y. išreklamuotajam „sau” vilioja ir yra daug kuo panaši į žmogaus potraukį svaigintis – „užsimiršti”.
Taigi čia matau dar sudėtingesnį psichologinį klausimą – ar turime tam rasti priimtiną formą, ar priešintis? Yra Europos šiaurės šalių pavyzdžių, atrodytų, turėtume jais sekti, prieš tai prisipažinę, kad esame Šiaurės europos šalis, nors ir kokią spalvingą istoriją paveldėjome. Taigi, išeitų, dalis socializmo neišvengiama, kad ir kaip tai sukompromituota.
Šaltinis: Giedrė Norvilaitė, "Vakarų ekspresas"
Jau kitais metais bus bandoma priimti naują Teritorijų planavimo įstatymą, kuris leis paprasčiau ir aiškiau rengti įvairius planus, teigė vakar Klaipėdoje viešėjęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas.
Anot jo, po pasikeitimų 2004-aisiais iki šiol buvo neaiškiai ar net ydingai apibrėžiami teritorijų planavimo dokumentai, neaiškus buvo ir visuomenės dalyvavimas procesuose.
Šiuo metu Vyriausybėje svarstoma ir planavimo koncepcija, kurios pagrindinis normatyvas – demokratiniai planavimo principai, sampratos apie teritorijų daugiafunkciškumą diegimas. Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais nebus leidžiama rengti pavienių, o tik kvartalų detaliuosius planus. Į žemesnį lygį bus nuleidžiami specialieji planai, kurie negalės prieštarauti detaliesiems, bendriesiems planams.
„Apibrėžtas ir tikslesnis visuomenės dalyvavimas, nes dabar jis nediferencijuotas, visur traktuojamas vienodai. Kas yra visuomenės interesas? Debesėlis, pakibęs ore. Yra valstybės, regionų, savivaldybių, piliečių interesai”, – teigė Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento vadovas Jonas Jakaitis.
Taip pat ketinama keisti ydingą tvarką, kai dėl vieno specialisto nepadėto parašo stringa visas procesas.
„Iš apskričių viršininkų administracijų inspektavimo funkciją perims mūsų ministerija, o leidimus dėl detaliųjų planų, statybų išduos savivaldybių specialistai. Numatoma profesionali projektų ekspertizė, mažės ir derintojų skaičius”, – sakė G. Kazlauskas.
Svarstoma supaprastinti ir tvarką Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje. Mat uostininkams nepatinka ilga derinimo procedūra kad ir statant naujus ar perkeliant senus įrenginius ir dėl to neva prarandamos investicijos.
Atskiru dokumentu turėtų būti įteisinti ir mūsų teritoriniai vandenys Baltijos jūroje, nes dabar už valstybinės teritorijos priežiūrą neva niekas neatsako. Planų reikės norint statyti vėjo jėgainių parkus.
Šaltinis: Denisas Nikitenka, "Vakarų ekspresas"