Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2021-11-25 d. apsisprendė: „netaikyti Architektūrinių konkursų organizavimo nuostatų planuojant ir projektuojant dengtą futbolo maniežą, kaip Klaipėdos miestui svarbų socialinį objektą, Klaipėdos Pempininkų mikrorajone“ (toliau – Sprendimas).
Viešai skelbiamuose, savivaldybės institucijų parengtuose sprendimo rengimo dokumentuose (aiškinamajame rašte, priemonių (projektų) detalizavime, darbo grupės dėl dengto futbolo maniežo posėdžio protokole) matyti klaida, vertinant, kad architektūrinio konkurso organizavimui reikalingi papildomi vieneri metai.
Vienerių metų terminas, kaip skelbiama, jau yra numatytas detaliojo plano keitimo procedūroms ir Architektūrinis konkursas galėtų būti rengiamas lygiagrečiai, tuo pat metu. Tuo tarpu Techniniam projektui būtina užduotis, neprieštaraujanti teritorijų planavimo dokumentui, taigi Techninis projektas negali būti pradėtas rengti anksčiau, nei bus tinkamai pakoreguotas ir patvirtintas detaliojo plano keitimas. Statybos techninis reglamente „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ (privalomas ir viešojo administravimo subjektams) nurodoma: „Projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais“. Taigi. konkursui papildomų metų nereikėtų.
Bandymai pradėti projektavimą anksčiau, nei leidžia teisės aktai, skubinti procesą, jį iškraipant, yra ir neteisėti, ir tiesiogiai vedantys prie projektų kokybės bloginimo. Sprendimo rengėjams buvo žinoma, kad būsimo objekto šeimininkai, futbolo bendruomenės, sutinka, kad dengto futbolo maniežo statyba užtruktų ilgiau, bet būtų kokybiška. Projektų kokybės trūkumas – dažniausiai girdima projektų įgyvendinimo, statybos darbų pabrangimo priežastis, todėl savivaldybės institucijų siekis skubinti ir šio projekto rengimą, atrodo nepateisinamas.
Planuojamas 1500 vietų, tarptautinių renginių žiūrovams tarnausiantis statinys būtų reikšmingų gabaritų (stadiono dydžio), iki 25 m. aukščio, prie Baltijos prospekto, kuris savo ruožtu yra svarbi ir miestą ir šalį pristatanti, iš tarptautinės perkėlos vedanti arterija, todėl šis statinys yra svarbus ir Klaipėdos miestui ir šaliai. Statyba numatyta svarbiame, Klaipėdos miesto miegamuosius mikrorajonus jungiančiame želdyne, tokiam statiniui reglamentuota gyvavimo trukmė – nuo 50, iki 100 metų, todėl jo poveikis visokiems įvaizdžiams ir gyvenimo kokybei bus ypač reikšmingas ir ilgalaikis.
Architektūros įstatymu visuomenėje sutarta ir jai garantuota architektūrinių konkursų rengimo tvarka užtikrina procedūrų skaidrumą ir pasirenkamų sprendimų viešumą, t. y. savalaikį pristatymą visuomenei. Bandymai išvengti architektūrinio konkurso, rodo pastangas vengti viešumo ir vertinimo komisijų bei vertinimo kriterijų skaidrumo. Tokie proceso organizavimo būdai yra ir bus vertinami nepalankiai tiek profesionalų tarpe, tiek visuomenėje, o tokio darbo rezultatai nebus verti pasididžiavimo.
Savivaldybės institucijos turi visas galimybes naudotis projektavimo profesionalus vienijančios organizacijos – Lietuvos architektų sąjungos pagalba, prieš pasirenkant planuojamų objektų projektavimo būdą, kad labai svarbus pasirengimo ir užduočių formavimo darbas būtų kokybiškesnis, o rezultatai būtų vertinami palankiau. Bet taip kol kas nevyksta.
Architektas Mantas Daukšys.
Šis tekstas yra tik autoriaus nuomonė ir neatspindi nei jokios organizacijos, nei tinklapio valdytojo, kur jis skelbiamas, nuomonės.
Oro grupės nuotr.
2020 m. liepos 21 d. portale Atvira Klaipėda pasirodė informacija, jog Dangės skvero rekonstrukcijos pagrindinę idėją, kurios akcentas yra „Laiko juosta“, sukūrę UAB „TAU projektai“ architektai Mindaugas Savickas ir Romualdas Gailius draudžia naudoti šį kūrinį, nes Klaipėdos savivaldybė esą nėra tinkamai įsigijusi autorinių teisių. Architektų skunde Klaipėdos miesto savivaldybei pabrėžiama, jog išskirtinis laimėjusios koncepcijos bruožas buvo Šimtmečio paminėjimo idėjai sukurtas „Laiko juostos“ kūrinys, kuriuo siekiama įamžinti svarbiausius Klaipėdos miesto įvykius, pasiekimus, žymius žmones. Tačiau Dangės skvero projekto įgyvendinimo eigą Klaipėdos savivaldybės iniciatyva pristatant visuomenei nenurodoma, kas yra „Laiko juostos“ autoriai. Portale cituojamas architektų skundas: „[…] draudžiame bet kokia forma naudoti ir disponuoti, visomis priemonėmis viešinti su Objektu susijusius UAB „TAU projektai“ autorių architektų Romualdo Gailiaus ir Mindaugo Savicko sukurtus kūrinius, t. y. nusavintą intelektinę nuosavybę, įskaitant konkrečiai „Laiko juostos“ kūrinį, negavus autorių raštiško sutikimo. Jeigu norite toliau naudoti šį kūrinį „Laiko juosta“, siūlome turtines autorių teises perimti teisės aktų nustatyta tvarka. […] Draudimai galioja iki kol bus teisėtu būdu išspręstas autorinių teisių klausimas.“
Mūsų nuomone, Mindaugo Savicko ir Romualdo Gailiaus darbe panaudota „Laiko juostos“ idėja nėra originali, o dabar realizuojamo projekto (aut. V. Mikėnienė ir U. Rauktys) sprendiniai nėra tapatūs Mindaugo Savicko ir Romualdo Gailiaus projekto sprendiniams.
Dėl „Laiko juostos“ idėjos
2015 metų birželio mėnesį Klaipėdos architektai ir istorikai iškėlę iniciatyvą dėl modernios Lietuvos valstybės šimtmečio įamžinimo mieste. Tų pačių metų birželio 16 d. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (KU BRIAI) iniciatyva buvo surengta pirmoji vieša diskusija šiuo klausimu. Apie tai buvo paskelbta vietos spaudoje (Vakarų ekspresas 2015-06-19 ; Vakarų ekspresas 2018-02-17)
Renginio metu visuomenei buvo pristatytos architektų ir istorikų kūrybinės laboratorijos metu išskirtos trys vietos, kurios, iniciatorių manymu, tiktų šiai datai įprasminti, kiekvieną jų pagrindžiant konkrečiais argumentais.
Viena pasiūlytų vietų buvo ir Dangės upės krantinės tarp paminklo „Arka/Vartai“ ir skvero prie „Teo“ pastato, erdvė, kuri, anot pasiūlymo autoriaus architekto Vaidoto Dapkevičiaus, galėjo tapti nuoseklia jau esamų skirtingų laikmečių žymių – rotušės, Atgimimo aikštės, paminklo „Arka/Vartai“ – tąsa. Tokį siūlymas buvo iliustruotas autoriaus parengtomis „Modernios Klaipėdos laikmačio“ schemomis ( 
priedas 1).
Vėliau šios iniciatyvos idėjų pagrindu buvo parengtas bendras Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovų kreipimasis (priedas 2) į Klaipėdos miesto merą ir Klaipėdos miesto savivaldybės Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programos darbo grupę. Kreipimesi pateiktas siūlymas jubiliejų Klaipėdoje įprasminti bendramiestinio lygmens atminimo erdvės suformavimu, tam tikslui pasiekti organizuojant viešą idėjų konkursą. Klaipėdos mero atsakyme į šį kreipimąsi (priedas 3) informuota, kad iniciatyvos pasiūlymus apsvarsčius minėtoje Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio programos parengimo darbo grupėje, nutarta, bendradarbiaujant su Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, parengti idėjų konkurso nuostatus, Lietuvos Respublikos 100-mečio įprasminimui formuojant erdvę Danės skvere. Tokie idėjų konkurso nuostatai buvo parengti (priedas 4) (autoriai: architektas Vaidotas Dapkevičius (LASKAO) ir dr. Vasilijus Safrovovas (KU BRIAI)), bei patekti miesto savivaldybės administracijai 2015 m. gruodžio mėn.
Aiškumo dėlei verta paminėti, kad prie iniciatyvos dėl moderniosios Lietuvos valstybės šimtmečio įamžinimo Klaipėdos mieste, taigi ir prie laikmačio idėjos konceptualizavimo, prisidėjo architektai Mantas Daukšys, Tadas Sviderskas, Vaidotas Dapkevičius, istorikai dr. Vasilijus Safronovas ir dr. Vytautas Jokubauskas.
Tuo šios iniciatyvos palaikymas miesto savivaldybėje baigėsi. Po kurio laiko savivaldybės administracija, neatsižvelgusi į LASKAO ir KU BRIAI pasiūlymus, organizavo viešųjų pirkimų konkursą Danės skvero su krantinėmis sutvarkymo projektavimo paslaugoms pirkti. Projekto konkurso etapas nebuvo numatytas. Iš esmės šis pirkimas buvo skirtas ne moderniosios Lietuvos 100-mečio datos įamžinimui mieste, bet visų pirma ūkiniam infrastruktūros remontui – krantinės rekonstrukcijai. Moderniosios Lietuvos 100-mečio įamžinimui pirkimo sąlygose skirta tik trumpa užuomina. Tai iš esmės prieštaravo tam, ką siūlė Klaipėdos architektai ir istorikai.
Konkurso baigtis ir tolimesnė eiga plačiai aprašyta spaudoje. Manome, kad šiame etape buvo diskredituota pirminė iniciatyvos idėja.
Dėl „Laiko juostos“ kūrinio sprendinių
Reikia paminėti, kad Lietuvos architektų rūmų Profesinės etikos taryba argumentuodama savo 2019 m. vasario 22 d. sprendimą, paminėjo, jog projektiniai sprendiniai, kuriuos rengė U. Rauktys ir detalizavo V. Mikėnienė, tiek savo idėjos išraiška, tiek atskirais sprendiniais ir jų elementais nėra tapatūs projektiniams sprendiniams ir idėjoms, kurias rengė UAB „TAU projektai“ (aut. M. Savickas ir R. Gailius).
Nekomentuodami plačiau abiejų autorių kolektyvų parengtų projektinių pasiūlymų architektūros kokybės, savivaldybės administracijos ir minėtų bendrovių, kurios buvo įsitraukusios į procesą, veiksmų, keliame retorinį klausimą – kaip atsitiko, kad demokratinės Lietuvos valstybės 100-mečio įamžinimo idėja, gimusi kaip atvira iniciatyva miestui, tapo tik formaliu priedėliu prie miesto ūkinių reikalų tvarkymo ir architektų tarpusavio santykių aiškinimosi?
Viena iš žinomiausių Klaipėdos pilietinių bendruomenių tarp Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų – Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Klaipėdos apskrities organizacija – plečiasi, atsinaujina ir vis labiau traukia jaunimą. Į šią organizaciją įsiliejo septyni nauji nariai, dviem suteiktas Meno kūrėjų statusas.
„Džiugu, kad jaunimas vis dažniau dalyvauja mūsų veiklose: architektūriniuose konkursuose, seminaruose, diskusijose, šventėse, domisi kas vyksta mūsų bendruomenėje. Kai organizacijoje yra įvairių amžiaus grupių narių – nuo to tik geriau. Esame lyg šeima. Kiekvienas narys stiprina organizaciją“, – pabrėžė LAS Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkė Gerda Antanaitytė.
Apie įstojimą į šią organizaciją, atsiveriančias galimybes ir bendrumo jausmą mintimis pasidalijo ir naujieji nariai.
„Dalyvavau keliuose architektų renginiuose, pajutau pulsą, susibendravome ir nusprendžiau įstoti į sąjungą. Noriu būti tikruoju architektų bendruomenės nariu. Kai esi tame rate, kyla naujų idėjų, bendrų projektų. Kartu galime realizuoti daugiau savo sumanymų“, – pabrėžė asocijuotas narys Andrius Pakulis.
Jam pritarė ir architektas Gediminas Petrauskas.
„Noriu geriau pažinti Klaipėdos regiono architektūrą ir architektus. Tiesa gimsta diskusijose, o apie mus supančią aplinką kalbėtis tiesiog būtina ir kuo platesniame rate. Iš kalbų atsiranda mintys, o iš jų – darbai“, – kalbėjo naujasis narys.
Panašiai mąsto ir kiti asocijuoti sąjungos nariai, tarp kurių – Miglė Paužaitė, Liudas Kalkis, Eglė Brazauskė, Algimantas Rybelis ir Meno kūrėjų statusą įgiję Aurimas Baužys ir Andrius Laurinaitis.
„Lietuvos architektų sąjunga mums yra platforma įgyvendinti kūrybines idėjas, plėsti akiratį bei tapti tikrais architektų bendruomenės nariais. Jau anksčiau savanoriškai įsijungdavome į sąjungos organizacinę veiklą, todėl atsiradus galimybei tapti jos nariais, nekilo dvejonių“, – kalbėjo klaipėdiečiai.
Nuo 1998 metų veikianti Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija yra viena iš aktyviausiai veikiančių Lietuvos architektų susivienijimų. Šiuo metu organizaciją vienija net 110 apskrityje dirbančių architektų, skirtingų kartų architektūros profesionalų. Net 78 organizacijos nariams suteiktas Meno kūrėjų statusas.
Pagrindiniai LAS Klaipėdos apskrities organizacijos tikslai – ugdyti ir puoselėti Klaipėdos apskrities architektūrinę kultūrą, architektų profesinį meistriškumą, ginti organizacijos narių teises, profesinius interesus, gerinti jų socialinę padėtį bei kūrybos sąlygas. Įgyvendindama savo misiją, LAS Klaipėdos apskrities organizacija aktyviai dalyvauja regiono politiniame bei visuomeniniame gyvenime, inicijuoja ir dalyvauja diskusijose probleminiais klausimais, viešindama savo poziciją, skatina nuomonių ir idėjų sklaidą bendruomenėse, stiprina architektų profesinę reputaciją.
Liepos 1-ąją, minint Tarptautinę architektų dieną, naujieji organizacijos nariai prisistatė architektų bendruomenei.
Klaipėdos miesto savivaldybė, bendradarbiaudama su Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, kvietė gyventojus į renginių ciklą, skirtą papildomam rengiamo bendrojo plano viešinimui. Renginių ciklo metu vyko keturi susitikimai – diskusijos su miesto rajonų grupių gyventojais ir konferencija, skirta susipažinti su rengiamo bendrojo plano preliminariais sprendiniais bei plačiau pažvelgti į tokio tipo dokumento rengimo reikšmę miesto ir šalies kontekste.
Susitikimai su gyventojais
Birželio 17 – 20 dienomis Marių, Baltijos, Danės ir Pajūrio rajonų grupių gyventojai rinkosi į susitikimus – diskusijas. Keturių susitikimų metu urbanistas S.Motieka kvietė susipažinti su bendrojo plano preliminariais sprendiniais ir trumpai apžvelgė kiekvienos rajonų grupės išskirtinį charakterį. Strateginio planavimo skyriaus vedėja I.Butenienė išsamiai pristatė savivaldybės vykdomus projektus, o urbanistikos skyriaus vedėja M.Černiūtė – Amšiejienė aptarė kiekvienai iš rajonų grupių gautus pasiūlymus bendrojo plano rengimo laikotarpiu.
Susitikimų su gyventojais metu organizatoriai taip pat inicijavo diskusiją, kurios metu pasitelkus išmaniąją programėlę gyventojai uždavinėjo jiems aktualius klausimus ir teikė pasiūlymus plano rengėjams ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovams. Apžvelgiant diskusijos rezultatus, pietinės miesto dalies gyventojams (Marių ir Baltijos rajonų grupėse) aktualiausi buvo III vandenvietės iškėlimo, Šilutės plento bei Baltijos prospekto infrastruktūros klausimai. Tuo tarpu centrinė ir šiaurinė miesto dalys (Danės ir Pajūrio rajonų grupės) daugiausia diskutavo geležinkelio iškėlimo, botanikos sodo likimo klausimais, kėlė jungčių su Klaipėdos rajonu problematiką. Visose rajonų grupėse išliko aktualus miesto ir uosto santykis – infrastruktūros, teritorijų plėtros ir konversijos klausimai.
Kiekviename iš vykusių susitikimų miestiečiai turėjo galimybę pristatyti jiems aktualius klausimus Klaipėdos bendrojo plano temomis. Šia galimybe pasinaudojo Tauralaukio gyventojai. Jie Idėjos miestui rubrikoje pristatė vaikų bei pėsčiųjų saugumo užtikrinimo Tauralaukio gatvės mikrorajone problemą. Daugiausia diskusijų kilo Pajūrio rajonų grupių pristatyme. Čia UAB “Skautas” atstovė Laima Kasmauskaitė apžvelgė bendrojo plano sprendinių įtaką vystant Girulių vietovę, o architektas Edmundas Benetis – uosto plėtros grėsmę Lietuvos pajūriui.
Konferencija
Klaipėdos bendrojo plano papildomo viešinimo renginių cikle baigiamasis akcentas buvo Konferencija, vykusi Klaipėdos miesto savivaldybės posėdžių salėje liepos 3 dieną. Dvi konferencijos sesijos skatino plačiau pažvelgti į bendrojo plano esmę, jo rengimo procesus, sąlyčio taškus su kitais lygiagrečiai rengiamais dokumentais. Taip pat supažindinti su Klaipėdos miesto bendrojo plano preliminariais sprendiniais ir apžvelgti įvykusius susitikimus su rajonų grupių gyventojais.
Susirinkusius svečius pasveikinus Klaipėdos miesto merui, konferenciją atidarė Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento atstovai Marius Narmontas ir Donatas Baltrušaitis, virtualiai pristatę rengiamą Lietuvos bendrąjį planą ir jo reikšmę vakarų regionui. Po to sekė Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės Aušros Feser pranešimas, kuriuo ji apžvelgė Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Klaipėdos miesto sąlyčio taškus, ypač akcentuojant Smiltynės teritoriją. Klaipėdos rajono vyriausiasis architektas Gytis Kasperavičius pristatyme pasidalino Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos plėtros patirtimis. Pirmąją sesiją uždarė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos atstovas Algimantas Kungys pristatė Klaipėdos uosto bendrojo plano sprendinius, kuriuos lydėjo aktyvių konferencijos dalyvių klausimai.
Antroje konferencijos sesijoje detaliau pažvelgta į Klaipėdos miesto bendrojo plano rengimo procesą. Sesiją pradėjusi Urbanistikos skyriaus vedėja Mantė Černiūtė-Amšiejienė supažindino su Klaipėdos bendrojo plano rengimo eiga, o bendrojo plano rengėjai urbanistas Saulius Motieka ir inžinierius Vidualdas Valeika pristatė rengiamo bendrojo plano preliminarius sprendinius pagal sprendinių temas – kraštovaizdis ir miesto želdynai, istorija, paveldas, miesto identitetas, socialinė aplinka ir miesto paslaugų centrai, gyvenamoji aplinka ir būstas, susisiekimas ir infrastruktūra, uostas, pramonė, verslas ir investicijos. Konferenciją užbaigė Klaipėdos miesto bendrojo plano viešinimo renginių koordinatoriaus, architekto Aurimo Baužio parengta susitikimų su rajonų grupių gyventojais apžvalga.
Išvados
Rajonų grupių susitikimuose dalyvavo virš šimto, o konferencijoje virš aštuoniasdešimt žmonių. Į susitikimus atvykę gyventojai diskutavo prie rengiamo bendrojo plano brėžinio, pristatyta kaip preliminariai numatoma atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus, interaktyvios programėlės pagalba gyvai atsakyta virš 80 klausimų. Kiekvienas susitikimas buvo savitas, keltos būdingos ir rajonų grupės gyventojams svarbios problemos.
Marių rajonų grupės susitikimo metu daugiausia dėmesio skirta infrastruktūros temoms. Iš jų aktualiausi – Šilutės plento tęsinio numatymo, III vandenvietės iškėlimo klausimai, Kretainio upelio apsaugos zonos apimtis.
Baltijos rajonų grupės susitikimo metu aktualiausia buvo uosto tema. Miestiečius domino krovininio transporto koridoriai į uostą. Taip pat Baltijos, Taikos prospektų ir Minijos gatvės rekonstrukcija, kuri buvo numatyta Taip pat Baltijos pr. sankryžų su Minijos g., Taikos pr. ir Šilutės pl. rekonstrukcija, kuri buvo numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktame Dalykinių sąlygų sąvade.
Nors šie klausimai neįeina į bendrojo plano apimtį, Danės rajonų grupės susitikimo metu gyventojus labiausiai domino gatvių tvarkymo, apsaugos priemonių nuo triukšmo įrengimo klausimai. Susitikime dalyvavę žaliųjų atstovai kėlė medžių kirtimo ir dėl to kylančias užterštumo ir triukšmo problemas. Taip pat buvo svarbios infrastruktūros ir kraštovaizdžio temos. Daugiausia dėmesio skirta geležinkelių kelyno, esančio miesto centre, likimui. Jungčių su Klaipėdos rajonu numatymui, klausta dėl Klaipėdos universiteto botanikos sodo likimo.
Paskutiniame, Pajūrio rajonų grupės susitikime, gyventojai vėl aktyviausiai uždavinėjo klausimus, susijusius su uosto plėtra. Be uosto aktualijų, susirinkę miestiečiai domėjosi ir Smiltynės teritorijos, skulptūrų parko, planuojamo Bastionų tilto ateitimi.
Diskusijose dalyvių įvardintos aktualiausios problemos, tai miesto ir uosto santykis, infrastruktūros plėtra, triukšmo ir taršos mažinimo bei apželdinimo ir medžių išsaugojimo temos. Taip pat didelė dalis klausimų buvo skirti konkrečioms problemoms, dažniausiai sprendžiamoms ne bendrojo plano rengimo, bet detaliųjų planų ir techninių projektų apimtyje. Pasirinkta diskusijų platforma ir papildomas rengiamo bendrojo plano viešinimo renginių ciklas bendrojo plano rengėjams padėjo įsigilinti į opiausias gyventojų problemas, o miestiečiams išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus ir aktyviai dalyvauti savo aplinkos kūrimo procese. Inicijuotas dialogas su visuomene svarbus būtent šiuo rengimo etapu, kuomet nepatvirtinti sprendiniai gali būti koreguojami atsižvelgiant į miestiečių lūkesčius.
Renginių ciklo apžvalga https://issuu.com/laskao/docs/bp_viesinimas_leidinys
„Aplinkos ministerija primena, kad teritorijų planavimo įstatymo tikslas užtikrinti darnią teritorijų plėtrą. Neracionalus ir chaotiškas teritorijų vystymas gali pakenkti žmonių gyvenimo kokybei, aplinkos darnai, vertingo kraštovaizdžio saugojimui, biologinei įvairovei, gamtos ir kultūros paveldo vertybėms“[1], – teigė Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas.
M. Narmontas pasakojo, kad „įstatymo tikslas buvo sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą. Žemės sklypų pertvarkymo ir performavimo projekto rengimas nėra sudėtingas – kur kas paprastesnis nei detaliojo plano, be to, jo rengimo procedūra užtrunka kone dukart greičiau. Akivaizdu, kad tai naudinga žmonėms“[2].
Lietuvos architektų rūmai (toliau – LAR) ėmėsi geros iniciatyvos ir 2018 metų pabaigoje pakvietė visus LAR narius bendrai diskusijai apie Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo (toliau – AĮ) vienerių metų gyvavimo pamokas ir apie šio įstatymo koregavimo poreikį. Gera pradžia, tikėkimės, duos tokius pačius rezultatus, keičiant ir papildant architektų bendruomenei ir visai Lietuvai aktualias AĮ nuostatas.
Analogiška padėtis, taip pat reikalaujanti nemažesnės diskusijos ir analogiškos revizijos, yra ir su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (toliau – TPĮ).
Kad ir kaip bebūtų keista architektams, bet apie problemas teritorijų planavimo srityje garsiai kalba net prezidentūra.
Štai Lina Antanavičienė, prezidentės patarėja ekonomikos klausimais, po Prezidentės D. Grybauskaitės susitikimo su kandidate į aplinkos ministres I. Gudžiūnaite pranešė, kad pokalbio metu „buvo aptarti aktualiausi klausimai aplinkosaugos srityje“; „Aplinkos ministerija apima daug probleminių sričių, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų – tai ir teisėkūros klausimai, ir nuotekų bei atliekų tvarkymo problemos, ir teritorijų planavimas bei statybų reglamentavimas“[3], – vardijo patarėja.
Beje, dar 2013 metų vasarą, Seimui priiminėjant naujos redakcijos TPĮ, Seimo salėje jį pristatinėjęs aplinkos ministras V. Mazuronis iš tribūnos teigė, kad šį įstatymą būtinai reikia priimti, o po to – reikia žiūrėti ir, jei bus blogai – be jokių problemų keisim, taisysim. Imkim ir pasižiūrėkim.
Šių pastabų autorius nesiruošia šiomis pastabomis pertvarkyti ar dar kitaip sugriauti jau penkerius metus (nuo 2014-01-01) galiojančios naujos redakcijos TPĮ. Tai labiau visai architektų bendruomenei skirta vieno architekto garsiai pareikšta nuomonė, kurios tikslas – suaktyvinti kolegas architektus, visus teritorijų planavimo srityje besidarbuojančius profesionalus ir pakviesti juos įsijungti į dalykinę diskusiją apie teritorijų planavimo įstatymo nūdieną bei aktualias šio įstatymo taikymo peripetijas. Niekas kitas geriau už mus pačius teritorijų planavimo srities problemų taip nežino (net Prezidentūra), niekas kitas be mūsų tų problemų neįvardins ir jų nepataisys.
LR teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra teigiama, jog „šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos, kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijų planavimą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus, sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, išsaugant vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes“ . Tai graži deklaracija, o kaip tai atrodo realiame gyvenime?
Mažėjantis Lietuvos Respublikoje gyvenančių žmonių skaičius niekaip nesusikoreliuoja su nemažėjančiomis Lietuvos teritorijų planavimo ir urbanistikos problemomis: didmiesčių priemiesčių suburbanizacija; neurbanizuotų ir neurbanizuojamų teritorijų urbanizavimas; statyba žemės ūkio paskirties žemėje, savivaldybės ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendinių nesilaikymas ar įtartinai laisvas tų sprendinių interpretavimas; nuolatinė socialinio, municipalinio būsto ir būsto „už įperkamą kainą“ stoka; tik pradėtas daugiabučių atnaujinimas (modernizacija) ir dar mažiau pradėta kvartalinė tų pačių daugiabučių atnaujinimas (modernizacija); Lietuvos pajūrio urbanizacija („2-as būstas pajūryje“) su KVJU išoriniu uostu Baltijos jūroje ties Melnrage, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų virtimas daugiabučiais („termitynai“), milijardinės Europos sąjungos paramos (apie 2/3 tos paramos) pavertimas „plytomis“ – kelis kartus naujai pergrįstomis miestų ir miestelių centrinėmis aikštėmis, vandens ir pramogų parkais rajonuose kas 25 km, apžvalgos bokštais saugomose teritorijose, gyvenamais namais pavirtusiomis kaimo turizmo sodybomis su tvoromis paupėse ir paežerėse ir kt. Kiekvienas architektūros ar teritorijų planavimo profesionalas lengvai gali papildyti ir prasitęsti šį lietuviškųjų teritorijų planavimo ir urbanistikos problemomų sąrašą. Ir tai bus tiesa.
Įstatymas yra, bet…
Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, bet, praėjus beveik 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo, net ir su naujosios redakcijos TPĮ atsiradimu (2014-01-01) teritorijų planavimo dokumentų (toliau – TPD) sprendiniai netapo visuomenės (viešuoju) interesu ir neatliepia visos visuomenės teisėtų lūkesčių. Kažkodėl TPD sprendiniai nėra tiek imperatyvūs, kad būtų privalu visiems jų laikytis. Dabartinė TPD rengimo tvarka lengvai leidžia tuos sprendinius įvairiai interpretuoti, juos „apeiti“, keisti ar kitaip koreguoti. Todėl, situacija, kai vienbučių ar dvibučių gyvenamųjų namų kvartale ar sodų bendrijoje betarpiškoje sodo namelių kaimynystėje už tvoros pradeda kilti daugiabučiai daugiaaukščiai gyvenamieji namai, yra Lietuvos kasdienybė. Dar blogiau, kai TPD sprendinių ignoravimo virusas pasiekia net ir aukščiausiai įmanomą jų rengėjų lygį. Štai LR susisiekimo ministerija (planavimo organizatorius) šiuo metu beveik jau ir užbaigė (vyksta derinimo procedūra) lyg tai vietovės lygmens (pagal planavimo darbų programą ir planavimo sąlygas), lyg tai valstybės lygmens (pagal LR Vyriausybės 2014-01-01 nutarimą Nr. 720) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrąjį planą (toliau – KVJU BP), kurio sprendiniai iš esmės neatitinka nei TPĮ reikalavimų, nei galiojančio LR bendrojo plano, nei LR bendrojo plano „Jūrinės dalies“ sprendinių, projektuojant išorinį (giliavandenį) uostą Baltijos jūroje ties Melnrage. Patvirtinus KVJU BP, jis įgautų valstybės lygmens statusą ir taptų privalomu savivaldybės ir vietovės lygmens TPD sprendinių atžvilgiu (net ir LR bendrojo plano sprendinių atžvilgiu!), tačiau tokio išorinio uosto atsiradimas ties Melnrage visam Lietuvos pajūriui gresia pačia tikriausia ekologine katastrofa.
Sisteminis suderinamumas 2019 m.
Kalbant apie TPĮ deklaruotus „teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus“, labai simptomatiška yra dabar rengiamo Lietuvos Respublikos bendrojo plano esamos būklės analizės etape pateikta išvada apie teisinio reguliavimo aspektus (Teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir taikymą reglamentuojančių teisės aktų spragos). Išvadoje yra nurodyta apie Saugomų teritorijų teisinio reguliavimo kompleksiškumo ir sektorių integralumo stoką ir teigiama, jog „kompleksinių saugomų teritorijų tvarkymo planai nesprendžia jų problemų kompleksiškai“, „būtina keisti galiojančias teisinės bazės nuostatas“.
Apie Kultūros paveldo objektų teisinio reguliavimo integralumo stoką išvadoje yra nurodyta, jog „dėl skirtingų žinybinių nuostatų bei neaiškių kompetencijų bei atsakomybės ribų tarp Aplinkos ir Kultūros ministerijų saugant ir tvarkant kultūros paveldą pasitaiko teisinių nesutarimų. Veiklą šiose teritorijose taip pat apsunkina institucinių funkcijų dubliavimas, dvigubas reglamentavimas“.
Apie Teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir taikymą reglamentuojančių teisės aktų spragas, išvadoje yra nurodyta, jog „pagal šiuo metu galiojančią tvarką nėra patogaus ir greito įrankio kompleksiškai planuoti dispersinio užstatymo teritorijas sklypų masteliu. Vadovaujantis šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis detaliųjų planų objektus ir uždavinius, detalieji planai skirti tik urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms planuoti. Tokiu būdu savivaldybės netenka greitesnio, patogaus ir finansiškai pigesnio įrankio kompleksiškai planuoti nedideles dispersinio užstatymo teritorijas, tame tarpe patenkančias į gamtinio karkaso zonų ribas. Bendrasis planas, kaip įrankis, yra gerokai brangesnis, ilgiau trunkantis ir reikalauja aukštesnės kvalifikacijos specialistų, todėl praktikoje retai taikomas, kaip finansiškai ir laiko prasme neefektyvus. Todėl tokiose teritorijose vyksta padrika urbanizacija rengiant specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos planus, kuriuose nėra nustatomi teritorijos naudojimo reglamentai. Šios teritorijos užstatomos rengiant Kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkininko sodybos vietai parinkti, statant nesudėtingo statinio klasifikaciją atitinkančius statinius ir jų grupes be statybą leidžiančių dokumentų. Svarbus aspektas, kad ūkininko sodybos, kaip urbanistinis vienetas, gali būti įrengiamos žemės ūkio paskirties žemėje (52% visos Lietuvos teritorijos) nepriklausomai nuo bendruosiuose planuose nustatytų urbanizacijos reguliavimo sprendinių. Kadangi tokio tipo teritorijos priskiriamos neurbanizuotoms ir neurbanizuojamoms, galiojančiuose bendrojo plano sprendiniuose tikslūs urbanizacijos rodikliai taip pat nenustatyti, atsižvelgiant į planavimo tikslus ir mastelio galimybes. Tokioje situacijoje savivaldybės praranda galimybę kompleksiškai planuoti nedidelius protus dispersinio užstatymo teritorijose, kurių nėra numatyta urbanizuoti, taip pat galimybę kontroliuoti statybų mastą ir sklaidą“.
Procedūra ar procesas?
Nuo 2014-01-01 teritorijų planavimas iš procedūros („senojo“ TPĮ 2 straipsnio 40 dalis) tapo procesu („naujojo“ TPĮ 2 straipsnio 26 dalis). Šis naujojo TPĮ pokytis buvo deklaruotas labai garsiai kaip „esminis“, nes atseit ankstesnis teritorijų planavimo įstatymas buvo „nusiprocedūrinęs“, tačiau dabar būtų labai sudėtinga vienareikšmiškai tvirtinti, kad naujasis TPĮ įteisintas „įprocesinimas“ padėjo ir padeda naująjai labai garsiai deklaruotai darniai teritorijų plėtrai, proceso sprendinių sistemiškumui, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumui ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, kiek konkrečiai pavyko sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą? Ir kas tuose naujuose TPD „procesuose“ pasikeitė? Juolab, kad visos ankstesniosios TPD rengimo, derinimo, viešo svarstymo ir kt. procedūros išliko. Kalbant apie TPĮ procedūros ir proceso santykį, derėtų prisiminti, kad žodis procedūra (lot. procedo – einu į priekį) nėra joks blogas žodis ar reiškinys ir TPĮ vartojimo prasme reiškia veiksmų (procesų), kuriais siekiama kurio nors tikslo, atlikimo eilės tvarką, paprastai iš anksto nustatytą teisės arba kt. normų. O TPĮ ir yra ta teisės norma, su joje nustatytų veiksmų (procesų), kuriais siekiama kurio nors tikslo, atlikimo eilės tvarka… Tai yra – nėra procedūros be proceso.
Linija yra linija
Su naująja TPĮ redakcija teritorijų planavime atsirado daug naujų sąvokų, naujadarų: „užstatymo tankis“ (buvo „užstatymo tankumas“), TPD „koregavimas“, „techninės klaidos“, „spragos“ ir „kolizijos“, o dalies vartojamų sąvokų nuo TPĮ projekto rengimo laikų išaiškinimas kaip buvo neaiškus ir keistai sudvigubintas, toks neišaiškintas ir liko: „pastatų aukštis“ TPĮ yra įvardintas kaip „aukštis“[4], „statybos linija“ yra „linija“[5], „užstatymo aukštis“ yra net ne „aukštis“, o „reikalavimas, kuriuo nustatomas vyraujantis pastatų aukštis“[6]. Čia jau reikėtų dar vieno TPĮ išaiškinimo, kas gi yra tas „vyraujantis“ pastatų aukštis ir kaip jį nustatyti. Jei „teritorija“[7] yra „ tam tikras… plotas“, tai „urbanizuojamos teritorijos“[8] ar „urbanizuotos teritorijos“[9] jau yra „teritorijos… su viešosiomis erdvėmis“. „Teritorijos naudojimo tipas“[10] yra „nurodoma planuojamos teritorijos kategorija“, o „užstatymo tipas“[11] yra „nustatoma teritorijos urbanistinė kategorija“. Kas yra tos „kategorijos“ ir kodėl vienur jos „nurodomos“, o kitur jos „nustatomos“? „Viešoji erdvė“[12] yra gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos „erdvinės struktūros elementas“, skirtas visuomenės bendriesiems interesams, tačiau tam, kad kalbėti apie „elementą“, reikėtų žinoti, ką TPĮ įvardina „erdvine struktūra“. TPĮ yra nurodyta sąvoka „pastatų aukštis“[13]. Tačiau pastatai yra tik dalis statinių[14], todėl TPĮ yra būtina papildyti nauja sąvoka „statinių aukštis“ (kaminams, antenoms, bokštams, tiltams, vėjo jėgainėms ir kt.). Pastabų naujosios redakcijos TPĮ vartojamom sąvokom yra ir daugiau, bet ir pateikti pavyzdžiai rodo, kad toks specifinių sąvokų ir jų išaiškinimo reglamentavimas tikrai „neįneša“ į planavimo (projektavimo ir statybos – taip pat) procesą aiškumo, t. y. negali užtikrinti nei darnios teritorijų plėtros ir racionalios urbanizacijos, nei sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei.
Vienkiemio BP
Bene didžiausia naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojančio TPĮ staigmena – nepaprastai išplėstas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų bendrojo teritorijų planavimo objektų diapazonas. Pagal naujos redakcijos TPĮ dabar galima rengti vietovės lygmens net kaimo (!) ar net viensėdžio (!) bendruosius planus. Su visom viensėdžio „erdvinio vystymo kryptimis“, „optimizuotom urbanistinėm struktūrom“, „koncepcijom“ ir kt. bendrojo plano atributais. Nėra duomenų, kad per paskutinius 5 metus visoje Lietuvoje būtų parengtas nors 1 kaimo ar 1 viensėdžio bendrasis planas.
Kvartalas
Pagal naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojantį TPĮ savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinio TPD planavimo organizatorius – tik savivaldybės administracijos direktorius[15]. Tai yra visiškai logiškas ir teisingas žingsnis. Bet taip ir liko TPĮ iki galo neišspręsta „kvartalo“ sąvoka ir jos taikymas. Pagal TPĮ 2 straipsnio 10 dalį „kvartalas“ – tai gyvenamosios vietovės urbanizuotos ar urbanizuojamos teritorijos struktūros elementas (ir kaimo, ir vienkiemio?..), kurį mažiausiai iš trijų pusių riboja inžinerinių komunikacijų koridoriai ar natūralūs barjerai – žemės reljefo formos, vandens telkiniai, želdiniai, antropogeniniai komponentai ir kt. Tačiau įdomiausia yra tai, kad kiekvieno konkretaus kvartalo ribas planavimo darbų programoje nustato… savivaldybės administracijos direktorius[16]. Tai reiškia, kad kiekvienos iš 60 Lietuvos savivaldybių savivaldybės administracijos direktorius savo vienasmeniu sprendimu gali kvartalu įvardinti bet kokio dydžio žemės plotelį. Vienu atveju kvartalu gali būti kelių ar keliasdešimties ha ploto dydžio teritorija, kitu – kad ir 4 arų žemės lopinėlis. Pagal galiojantį TPĮ tai yra vieno nespecialisto – savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija.
TPD keitimas ir koregavimas
Pagal naująjį TPĮ dabar planuojame kvartalais, tačiau tų kvartalų TPD sprendinius (ypač – jų naudojimo paskirtis ir būdus) masiškai keičiame ir koreguojame sklypais. Ir vėl neprofesionalas – savivaldybės administracijos direktorius (planavimo organizatorius) vienasmeniškai sprendžia[17], kas yra TPD keitimas, o kas – koregavimas. Ir tos paskirtys su būdais taip pat yra keičiamos vienasmeniu savivaldybės administracijos direktorius sprendimu. Paskirčių ir būdų keitimas yra ribojamas tik pagal savivaldybės BP sprendiniuose nustatytas jų variantų galimybes, bet visiškai neribotas kiekybės prasme ir laike. Tai yra – vieno konkretaus sklypo paskirtį ir būdus galima keisti neribotą kiekį kartų per laiko vienetą pagal statytojo pageidavimą. Tai galima daryti, kad ir kas antrą dieną, be jokių problemų po savaitės sugrįžtant prie pradinės žemės naudojimo paskirties ir būdo.
Esminiai projekto sprendiniai
Savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinių TPD koregavimas naujajame TPĮ yra įvardintas kaip „esmės nekeičiantys pakeitimai“[18]. Ir pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 318.3.3 p. „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra įvardinti kaip esmės nekeičiantys sprendiniai. Beje, kodėl tik “pastatų“, o ne visų “statinių“? Pakeitus pavyzdžiui statinio – tilto kryptį ir vietą sklype, tai būtų „esmės nekeičiantis sprendinys“? Taip negali ir neturi būti. LR architektūros įstatymo (toliau – AĮ) 3 straipsnio 2 dalyje be kitų dalykų yra imperatyviai nurodyta, jog „viešasis interesas vykdant architektų veiklą apima: 1) architektūros kokybę, užtikrinančią žmogaus sveikatai ir gerovei palankią aplinką, jos fizinius, psichologinius, socialinius ir estetinius veiksnius; 2) statinių derinimą prie aplinkos, gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio puoselėjimą, nekilnojamojo architektūrinio, urbanistinio ir etnokultūrinio paveldo išsaugojimą; 3) visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimą, pagrįstą objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais“. Todėl bet kurių pastatų (ir statinių!) architektūros ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimas (mūsų atveju tai būtų „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymo“ koregavimas) yra esminis viešąjį interesą užtikrinančių sprendinių keitimas. Šią TPĮ ir kitų poįstatyminių aktų nuostatą būtina keisti. Statinio projekto architektūros sprendiniai, kaip esminiai statinio projekto sprendiniai, turi būti įrašyti ir į LR statybos įstatyme reglamentuotą sąvoką „esminiai statinio projekto sprendiniai“[19]. Beje, LR statybos įstatymo „esminiuose statinio projekto sprendiniuose“ yra įrašyta, kad „statinio projekto sprendiniai, kuriais nustatoma statinio vieta sklype“ yra esminis statinio projekto sprendinys, tuo tarpu TPĮ „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra traktuojamas kaip neesminis (esmės nekeičiantis) TPD sprendinys. Viename įstatyme kalbama tik apie „pastatus“ (TPĮ), o kituose – apie „statinius“ (AĮ, SĮ).
TPD integracija
Viena keisčiausių naujos redakcijos TPĮ nuostatų yra skirta TPD integracijai. Beje, net ne visų TPD, o tik savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens TPD. „Savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius ir savivaldybės tarybos sprendimu specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Kitų patvirtintų savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai derinami, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, su atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, o rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą, integruojami į atitinkamo bendrojo plano sprendinius“[20]. Pirmu atveju, patvirtinti TPD tarybos sprendimu pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Čia lyg ir aišku. Tačiau antru atveju, TPĮ kalbama net ne apie parengtus ir patvirtintus TPD, o apie tai, kad juos „rengiant, keičiant ar koreguojant“, jie „integruojami“… Kuriame (antruoju atveju) TPD rengimo etape ir kaip jie yra integruojami? Ir kaip, kokia tvarka reikėtų jau vieną kartą suderintus ir net patvirtintus savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo TPD dar su kažkuo antrą kartą derinti (po jų patvirtinimo?), TPĮ nėra atsakymo. „Pripažinto“ TPD sprendinių ir „integruoto“ TPD sprendinių statusas yra tas pats ar skiriasi?
Poįstatyminiai aktai
Kartu su naujos redakcijos TPĮ buvo pakeista dar keletas įstatymų (pvz., Statybos įstatymas) ir keliasdešimt poįstatyminių aktų (statybos techniniai reglamentai ir kt.). Buvo parengti ir visiškai nauji poįstatyminiai aktai – Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, Teritorijų planavimo normos. Nieko stebėtina, kad šiame naujai rengiamos ir urmu keičiamos dokumentacijos kalne jau nuo pat pirmos jų įsigaliojimo dienos buvo pastebėta ir tam tikro nesąryšio, ir elementarių klaidų. Pavyzdžiui, Teritorijų planavimo normos (toliau – TPN), kurios pagal TPĮ 2 straipsnio 33 dalį yra įvardintos kaip „teisės aktų nuostatos, kuriomis nustatomi teritorijų planavimo kiekybiniai, kokybiniai reikalavimai…“, tačiau jas parengus ir jose atsiradus keliems papildomiems žodžiams, didžioji TPN nuostatų dalis prarado savo taikymo privalomumą, kadangi buvo įvardinta, jog TPN nuostatos nustato jau tik „privalomus ar rekomendacinius teritorijų planavimo kiekybinius ir kokybinius reikalavimus…“. Taip privalomos normos tapo neprivaloma rekomendacija. Kito labai svarbaus poįstatyminio akto – Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 1 priede pateiktoje Teritorijos naudojimo reglamentų aprašomojoje lentelėje yra nurodyti vienuolika (11) privalomųjų teritorijos naudojimo reglamentų, kai tuo tarpu TPĮ[21] tokių privalomųjų reglamentų numato tik aštuonis (8). Šita tvarka ir nurodytas priedas (lentelė) gyvuoja jau šešti metai.
Statyba pagal BP
Neabejotinai didžiausias naujos redakcijos TPĮ revoliucinis sprendimas yra praktiškai visoje Lietuvoje įteisinta statyba be detaliųjų planų (toliau – DP) vien tik pagal savivaldybės lygmens bendrųjų planų sprendinius[22]. Jei statyba neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje (nors tai ir skamba labai paradoksaliai – statyba neurbanizuojamoje teritorijoje…) dar turi kažkokią logiką ir prasmę, tai urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje (tai yra Lietuvos miestai ir jų priemiesčiai, kuriuose gyvena apie 80% Lietuvos gyventojų) tai jau dvelkia nusikaltimu prieš nuoširdžiai TPĮ deklaruojamą[23] „darnią teritorijų plėtrą“ su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis žmonių gyvenimo kokybei, aplinkos darnai, vertingo kraštovaizdžio saugojimui, biologinei įvairovei, gamtos ir kultūros paveldo vertybėms.
Nebeplanuojama Lietuva
Nuo 2014-01-01 įsigaliojus naujos redakcijos TPĮ, Lietuvoje labai ženkliai sumažėjo visų kompleksinio TPD rengimas. Praktiškai nebeliko detaliojo teritorijų planavimo. Pagal Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) metinių ataskaitų duomenis visoje Lietuvoje per paskutinius 5 metus (nuo 2013 iki 2017 metų) parengtų ir patikrintų teritorijų dokumentų skaičius sumažėjo beveik 15 kartų: atitinkamai nuo 3526 iki 243. Tai reiškia, kad 2017 metais kiekvienoje iš 60 Lietuvos savivaldybių vidutiniškai buvo parengta po 4 teritorijų planavimo dokumentus.
Matininkų „aukso amžius“
Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) ataskaitos duomenis tik 2017 metais NŽT buvo užsakyta 28925 (!) įvairių žemėtvarkos teritorijų planavimo dokumentų: 1075 kaimo plėtros žemėtvarkos projektų ir 27 850 Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų. 2017 metais kiekvienoje iš 60 Lietuvos savivaldybių vidutiniškai buvo parengta po 482 žemėtvarkos teritorijų planavimo dokumentus.
Kaime – sunkiau nei mieste
2017 m. Lietuvoje buvo užsakyti 1 075 kaimo plėtros žemėtvarkos projektai (toliau – KPŽPP) ūkininko sodybos vietai parinkti.
KPŽPP – vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas.
Tai reiškia, kad vien tik pagal KPŽPP ūkininko sodybos vietai parinkti kiekį kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose 2017 metais Lietuvoje buvo parengta 4,42 karto daugiau šios vienos rūšies TPD nei visose Lietuvos urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose kartu sudėjus visų rūšių TPD (2017 metais – 243 vnt.).
Be to, tai dar reiškia, kad 1 075 Lietuvos ūkininkas, norėdamas pastatyti 1 075 iš esmės tik gyvenamąjį namą su priklausiniais ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinius, 1 075 atskiriems žemės ūkio paskirties žemės sklypams visiškai be reikalo parengė akivaizdžiai perteklinius laiko ir piniginių sąnaudų prasme 1 075 specialiuosius teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus, nustatant tik ūkininko sodybos statinių statybos zoną (žemės sklypo dalis (dalys), kurioje (kuriose) galima numatoma statyba). Kur bus konkreti ūkininko sodybos vieta KPŽPP ūkininko sodybos vietai parinkti specialiajame plane „nustatytoje“ zonoje paaiškės tik rengiant konkretų gyvenamojo namo techninį projektą pagal SĮ reikalavimus.
Pagaliau 1 075 gyvenamojo namo kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose statytojai 2017 metais buvo priversti „tapti ūkininkais“ ir įregistruoti 1 075 ūkininko ūkį Ūkininkų ūkių registre.
Ar tai ir yra tas TPĮ deklaruotas tikslas „sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą“?
Konsolidacija
Bandant kaip nors suvaldyti miestų (ypač tai aktualu Lietuvos didmiesčiams – Vilniui, Kaunui, Klaipėdai) nedarnią plėtrą, jų priemiesčių suburbanizaciją, labai svarbus yra žemės konsolidacijos principo ir mechanizmo taikymas.
Tačiau iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo įgyvendinti tik 39 žemės konsolidacijos projektai pagal 2007–2013 m. kaimo plėtros programą, o pradėti rengti – 8 žemės konsolidacijos projektai pagal 2014–2020 m. kaimo plėtros programą.
Kitaip tariant, Lietuvoje per paskutinįjį dešimtmetį per metus buvo parengiama mažiau nei po 4 konsolidacijos projektus.
Profesionalai ir mėgėjai
Nors TPĮ “ reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos, kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijų planavimą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas”[24], tačiau šiame procese dalyvaujantys savivaldybių vyriausieji architektai ir toliau lieka be pareigų, be teisių ir be atsakomybės[25].
Nors ir daug buvo žadėta, savivaldybių vyriausiųjų architektų atsakomybė, pareigos ir teisės neatsirado ir LR architektūros įstatyme.
Naujos redakcijos TPĮ sąvoka „savivaldybės administracijos direktorius“ yra paminėta 23 kartus, tuo tarpu sąvoka „savivaldybės vyriausiasis architektas“ – 2 kartus… Tiesa, TPĮ dar yra tokia sąvoka „savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, atliekantis savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas“, kuri paminėta 3 kartus.
Be kitų TPĮ įvardintų darbų savivaldybės administracijos direktorius, „atsižvelgdamas į aplinkinių teritorijų užstatymo tipą, statinių parametrus ir statytojo pateiktus projektinius pasiūlymus, specialiuosiuose architektūros reikalavimuose statiniui projektuoti nustato statybai numatyto žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus“[26]. Gerai, jei tam direktoriui užteks proto ir šitą „parametrų… pagal parametrus… nustatymą“ jis paves savivaldybės vyriausiajam architektui arba, kad ir jo analogui – „savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui, atliekančiam savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas“, bet pagal TPĮ nuostatas tuos „parametrus“ savivaldybės administracijos direktorius vardan „darnios plėtros“ gali nustatyti ir pats. Su visom iš to „išplaukiančiom“ „darnios plėtros“ pasekmėm. Keista, kad nuostata apie statiniui nustatomus specialiuosius architektūros reikalavimus yra įrašyta į TPĮ, o ne į visus specialiuosius reikalavimus statiniams reglamentuojantį SĮ. O ir profesionalumo čia nė su žiburiu nerasim.
Toks veiklos teritorijų planavimo srityje padalinimas naujojoje TPĮ redakcijoje tarp savivaldybių administracijos direktorių ir savivaldybių vyriausiųjų architektų akivaizdžiai prieštarauja AĮ nuostatoms, kuriose yra nurodyta, jog be kitų dalykų, savivaldybių vyriausieji architektai „atlieka kitas šiame ir kituose veiklą, kurią turi teisę vykdyti architektai, reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas funkcijas architektūros, teritorijų planavimo ir statybos srityse, sprendžia su architektūra susijusius teritorijų funkcinio, erdvinio ir meninio aplinkos formavimo klausimus“[27]. Tą nesąryšį būtina šalinti.
Juokingiausia, kad, vadovaujantis AĮ, būtent savivaldybės administracijos direktorius turi užtikrinti ir atsako už tai, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytas funkcijas atliktų šio straipsnio 1 dalyje nurodyti savivaldybių vyriausieji architektai[28]. Ar kas nors Lietuvoje kontroliuoja, kaip vykdomi LR architektūros įstatymo reikalavimai teritorijų planavimo srityje?
Pasikartosiu, kad šis tekstas yra tik mano asmeninė nuomonė, kuriai susiformuoti padėjo ilgametė darbo patirtis tiek projektavimo, tiek savivaldos, tiek teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijose. Tai tikrai nėra visos pastabos dėl naujos redakcijos TPĮ. Vardan tos „darnios plėtros“, būtina analizuoti ir revizuoti galiojančią teritorijų planavimą reglamentuojančią teisinę bazę, pradedant nuo teritorijų planavimo įstatymo. Niekas kitas be mūsų – architektų to nepadarys.
Architektas Edmundas Benetis, kvalifikacijos atestato Nr. A 1571.
[1] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/naujasis-teritoriju-planavimo-istatymas-duoda-vaisiu-zemetvarkos-kone-dvigubai-daugiau-56-466066
[2] Ten pat
[3] https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2019/02/04/prezidente-sprendzia-ar-i-gudziunaite-paskirti-aplinkos-ministre
[4] TPĮ 2 straipsnio 11 dalis
[5] TPĮ 2 straipsnio 17 dalis
[6] TPĮ 2 straipsnio 38 dalis
[7] TPĮ 2 straipsnio 21 dalis
[8] TPĮ 2 straipsnio 36 dalis
[9] TPĮ 2 straipsnio 37 dalis
[10] TPĮ 2 straipsnio 23 dalis
[11] TPĮ 2 straipsnio 41 dalis
[12] TPĮ 2 straipsnio 45 dalis
[13] TPĮ 2 straipsnio 11 dalis
[14] LR statybos įstatymo 2 straipsnio 37 ir 84 dalis
[15] TPĮ 6 straipsnio 2 dalis
[16] TPĮ 17 straipsnio 7 dalis
[17] TPĮ 28 straipsnio 2 dalis, Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 134 ir 315 punktai
[18] TPĮ 28 straipsnio 5 dalis
[19] SĮ 2 straipsnio 11 dalis
[20] TPĮ 22 straipsnio 2 dalis
[21] 18 straipsnio 1 dalis
[22] TPĮ 20 straipsnio 1 dalis
[23] TPĮ 1 straipsnis
[24] TPĮ 1 straipsnis
[25] TPĮ 41 straipsnis
[26] TPĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas
[27] AĮ 10 straipsnio 2 dalies 4 punktas
[28] AĮ 10 straipsnio 3 dalis
2018 m., Lietuvos kultūros tarybai ir Lietuvos architektų sąjungai finansavus projektą „Virtualus Lietuvo architektūros muziejus-5“, archmuziejus.lt žengė žingsnį į ateitį – įamžino tai, kas dar tik bręsta Lietuvoje: architektūros kritiką, tiksliau, mintis apie ją.
Architektė, hum. m. dr. Eglė Bazaraitė pakalbino Nepriklausomos Lietuvos architektūros kritikos šauklį, trumpai gyvavusio, bet atmintin įsirėžusio žurnalo „Arkitektas“ sumanytoją ir redaktorių, daugeliui pažįstamą kaip laikraščio „Statybų pilotas“, vėliau evoliucionavusio į kultūros portalą pilotas.lt redaktorius. Šis žmogus – tai architektas Audrys Karalius.
Kaip pokalbį su juo apibūdino pati pašnekovė: „ Šmaikštus, aštrus, su ryškiais jautrumo (architektūrinei) aplinkai požymiais, subtilus ir grėsmingas – architektas Audrys Karalius. Net kai su juo nesutinki, jo teiginiai verčia galvoti – tokia architektūros kritikos esmė, apie kurią ir kalbėjomės su Audriu šiame interviu.“
Dar viena svarbi Virtualus architektūros muziejaus dalis – publikacijų skiltis, kurią šiais metais kuravo VGTU doktorantas Gytis Oržikauskas. Jis suformulavo šių metų publikacijų temą – genius loci, ir sutelkė net aštuonių autorių būrį, kurie dalinasi savo įžvalgomis su tinklalapio skaitytojais.
Realizuojant pagrindinę misiją – pildyti Virtualus architektūros muziejaus rinkinius – buvo išplėstas architektų, kurių kūrybą reprezentuojama muziejuje, arealas: iš Vilniaus per Kauną pasiekta Klaipėda. Čia Vaidotas Dapkevičius dirbo su žymaus Klaipėdos krašto architekto Petro Lapės archyvu. Užtenka paminėti Jūrų muziejų su delfinariumu ar restoraną „Neptūnas“ Klaipėdoje, ir suprantame, kad šio kūrėjo darbai – itin reikšmingi pajūrio architektūroje, nors jo kūryba tyrinėta šį kartą buvo pirmąsyk.
Stabtelėta ir Kaune – pagerbtas architekto Algimanto Kančo palikimas, kurį tyrė jo žmona Jolita Kančienė, ilgus metus gilinusis į Kauno tarpukario architektūrą. Ši asmenybė buvo gerai pažįstama Kauno meno pasaulio, ir ne tik jo. Kaip ir jo subtilūs darbai – pelnę ne vieną apdovanojimą. Užtat smalsu buvo atrasti archyve mažiau žinomus, bet ne menkiau įdomius jo ankstesnius darbus, eskizus, atskleidžiančius idėjos brandinimo procesą.
Įkūrus Architektūros muziejų (kurio poreikis akivaizdus), visas virtualiame muziejuje sukauptas archyvas keliaus į realųjį. Tačiau kol kas džiugina skaitytojų dėmesys internetinėje erdvėje, kurio sulaukiama ir iš užsienio.
Interaktyvus Lietuvos architektūros žemėlapis – jau septintus metus su Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos architektų sąjungos ir kitų asmenų lėšomis pildomas tinklalapis archmap.lt. Čia galima rasti tiek žymių šalies architektų (Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų A. Ambraso, E. Miliūno, R. Paleko ir kt.), tiek jaunų kūrėjų darbų.
Šiais metais naujais objektais tinklalapio turinį pildė architektūros žurnalo „Archiforma“ redaktorė Greta Trapikienė. Ji išanalizavo ir glaustai aptarė 20 šiuolaikinės Lietuvos architektūros objektų. Tarp jų – viadukas Marijampolėje (P. Armino ir geležinkelio gatvių sankryžos rekonstrukcija), kurį kūrė architektas M. Mickevičiaus (UAB „Kelprojektas“); žinia, ir gausiai apdovanota modernizuota Kauno autobusų stotis, kurios autoriai – architektai G. Balčytis, J. Šniepienė, K. Vaikšnoras ir P. Vaitiekūnas (UAB “Dviejų Grupė”).
Bendras gaudesys, kad šalyje stinga kritiško architektūros vertinimo, antri metai skatina tyrėjų grupę vykti į regionus – lankyti modernizuotų ar naujai pastatytų bibliotekų. Grupės kuratorė – miesto sociologė, soc. m. dr. Dalia Čiupailaitė – kartu su architektu, VU doktorantu Matu Šiupšinsku ir architektu, menininku, semiotiku Justinu Dūdėnu šiais metais aplankė Anykščius, Birštoną, Druskininkus, Pagėgius ir Elektrėnus.
Ar pasitvirtino jaunųjų kritikų prielaida, kad biblioteka – tai kultūros, vietos bendruomenės veiklos židinys? Ir ar tas židinys visuomet organiškai įsiterpia į miesto, miestelio urbanistinį audinį? Ar sklandžiai jis veikia?
Išanalizavusi ne vieną bibliotekų, sociologė reziumuoja: „Kuriant naują biblioteką reikia integruotai kurti būtent naują biblioteką, ne vien paskirti patalpas. Kad taip neatsitiktų, svarbu išmanyti organizacijos, institucijos, socialinio gyvenimo srities, kuriai pastatas skiriamas, veikimo principus. Architektai nėra ir negali būti visų sričių ekspertai, tad prielaida sukurti pastatą palankų jo programai ir suprasti institucijos veikimo principus – įsiklausyti į būsimus pastato šeimininkus ir glaudžiai bendradarbiauti. Kaip rašė Giancarlo de Carlo, „architektūra per daug reikšminga, kad paliktumėme ją vien architektams“.
Plačiau skaityti kviečiame tinklalapyje archmap.lt
Nekilnojamojo turto plėtotojus ir architektus vienijančios organizacijos pasirašė dvišalį Kokybiškos architektūros memorandumą, kuris apibrėžia plėtotojų ir architektų darbo principus, siekį laikytis gerosios praktikos bei etikos standartų. Pirmas toks Lietuvos architektų rūmų ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos memorandumas trečiadienį pasirašytas XII-ojo Urbanistinio forumo atidarymo renginyje Vilniuje.
Dokumente išskiriamas vystytojo, architekto ir rangovo, kaip pagrindinių projekto iniciatorių, autorių ir įgyvendintojų statusas, pabrėžiama architektūrinių konkursų svarba. Jame kalbama apie tvarias investicijas, aukštą statybos darbų kokybę, teisingą atlygį už darbą ir architektūrinį švietimą.
„Susitarimas, kylantis iš pačios bendruomenės, ir yra tikrasis susitarimas, rodantis nuoširdų pasiryžimą jį įgyvendinti. Šiuo atveju, dvi didelės plėtros procesuose dalyvaujančios ir ne visuomet tapačius interesus įgyvendinančios grupės susitarė gerbti vienas kito veiklą ir siekius, veikti etiškai, sąžiningai ir atsakingai vardan vieno bendro tikslo – visuomenės interesų, kuriamos aplinkos kokybės. Manau, šis susitarimas žymi naują požiūrį į plėtros procesus, kuriuose ne ginčai, ne primygtiniai reikalavimai, o įsiklausymas, darna ir balansas tampa raktinėmis sąvokomis“, – teigia Lietuvos architektų Rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė.
„Dokumentu numatomos atsakomybės, etikos ribos, kurios iki šiol galbūt labiau buvo šešėlyje, neįtvirtintos įstatymuose. Aiškiai apibrėžiamos ribos, kaip balansuojama tarp projekto darnumo, ilgaamžiškumo, ekonominių ir kitų šalių interesų ieškant geriausio sprendimo“, – sako Robertas Dargis, LNTPA prezidentas.
Pagal pasirašytą dokumentą, vystytojai jautriose ir išskirtinėse miestų vietose pagal galimybes įsipareigoja organizuoti daugiau architektūrinių konkursų. Architektų dalyvavimas juose skatinamas priziniu fondu.
Anot R. Dargio, kokybiškas darbo rezultatas priklauso nuo mokėjimo susitarti institucijoms ir bendruomenėms.
„Sėkmės raktas yra susitarimas, todėl kurdami naujus projektus turime kalbėtis ir būti išgirsti. Mūsų miestų kokybė priklauso nuo to, kaip organizacijos, institucijos ir bendruomenė gebės kalbėtis ir geranoriškai ieškoti bendrų sprendimų“, – sakė R. Dargis.
Memorandume sutariama, kad viešai aptariami ne tik gerieji, bet ir prasti architektūros pavyzdžiai, taip šviečiant profesines bendruomenes ir visuomenę, įsipareigojant kalbėtis ne tik apie geriausius, bet ir taisytinus atvejus.
Kokybiškos architektūros memorandumas.
Nuotrauka Gintarės Grigėnaitės.
www.architekturumai.lt 2018-11-22
Spalio 26 d. Danske banke išdalinti apdovanojimai už geriausią architektūrą. Baigėsi aštuntoji šiuolaikinės Lietuvos architektūros apžvalginė paroda konkursas „Žvilgsnis į save“ – tradicinis Lietuvos architektų sąjungos organizuojamas renginys, skirtas šalies architektams ir visuomenei, propaguojantys architektūros kūrėjų bendruomeniškumą, profesinį atvirumą bei kokybišką architektūrą kaip vertybę ir svarbią kultūros dalį.
Iš beveik dviejų šimtų pretendentų atrankos komisija tolesniam vertinimui atrinko 80, o toliau darbo ėmėsi tarptautinė žiuri. Šio konkurso ypatybė – Lietuvos architektų darbus vertina kolegos iš kitų šalių. „Ši tradicija sena kaip ir pats konkursas“ sako Rūta Leitanaitė, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė, „ir mums svarbu ne vien objektyvumas, bet ir galimybė pažvelgti į architektūros situaciją šalyje kitomis akimis, kitu kampu“ sako ji. 2017-2018 metų darbus, suskirstytus į Projektų, Konkursinių projektų ir Realizacijų kategorijas, vertino Anne Marie Galmstrup iš Danijos, Piotr Smierzewski iš Lenkijos ir Saimir Kristo iš Albanijos.
Konkurso vertinimo kriterijai skamba kaip pastraipos iš architektūros vadovėlio: aiški architektūrinė idėja, harmoningas objekto santykis su aplinka, adekvatus medžiagų panaudojimas, funkcionalumas, novatoriškumas, originalumas, objekto reikšmė miestui, sprendimų profesionalumas, realumas, idėjų įgyvendinimo kokybė.
Atsižvelgdama į juos, vertinimo komisija atsirinko 11 objektų ir skyrė dvi dienas jiems aplankyti ir apžiūrėti. Tai dar viena konkurso ypatybė: organizatorių įsitikinimu, architektūros iš paveikslėlių vertinti neįmanoma. Šiemet kelionė, nepaisant nuolatinio lietaus ir pavojaus įklimpti nuošaliuose vieškeliuose, pavyko sėkmingai, ir komisija galėjo ramiai priimti galutinį sprendimą. Koks jis? Komisijos išskirti penki lygiaverčiai objektai:
Vilnius Tech Parkas („A2SM architektai“: Aurimas Sasnauskas, Sla Malenko, Joris Šykovas, Eglė Židonytė, Greta Frišmantaitė, Paulius Venckūnas) – buvusios XIX a. ligoninės patalpose Sapiegų parke įkurtas kūrybinių industrijų erdvių ir biurų kompleksas.
Darželis „Vaikystės sodas“ („Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“: R. Pučka, A. Rimšelis, G. Natkevičius) – asketiškos išorės ir šilto interjero vaikų erdvė.
Mo muziejus – Studio Libeskind: D. Libeskind, G. Blengini, S. Blach; architektai Lietuvoje: „DO Architects“: A. Baldišiūtė, S. Daugėlienė, D. Lukšėnas, N. Tukaj, D. Skrupskelienė. Modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcijos „namai“ – senamiesčio kiemo interpretacija su paliktais vartais stebėti miestą.
„Mirksintis namas“ – „Aketuri architektai“: M. Rekevičienė, A. Tilvikaitė, G. Bardauskaitė, N. Tukaj, L. Rekevičius. Santūrių formų ir subtilių detalių medinė vila ant ežero kranto.
Galerija be sienų – „Office de Achitectura“: J. Bernotaitė, A. Ropolas, P. Vaitiekūnas. Paviljonas yra naujoji Kauno paveikslų galerijos kultūrinė ašis ir pirmoji erdvė Kaune, išskirtinai dedikuota performansams, parodoms ir kitoms kultūrinėms veikloms atviroje lauko erdvėje.
Trečioji nepajudinama konkurso tradicija – nugalėtojai pasidalija simbolinį architektūros metrą – masyvią plieno siją, padalintą į penkias dalis. „Šis prizas, kurio forma nesikeičia nuo pirmojo konkurso 2003-iaisiais, simbolizuoja ir tai, kad architektūroje ne visos svarbios detalės yra matomos, o besibaigiant aštuntajam konkursui – ir tai, kad jis turi didelį svorį architektų tarpe“ šypsosi R. Leitanaitė.
Sekantis „Žvilgsnis į save“ laukia 2020-aisiais, kuomet bus vertinama 2019-2020 metais sukurta architektūra.
Geriausios Lietuvos architektūros apdovanojimus „Žvilgsnis į save“ remia Lietuvos kultūros taryba, „Velux“, „Schüco“ ir Danske bankas.
2018 spalio 29 http://www.architektusajunga.lt/konkursai/zvilgsnis-i-save/
Sukurti edukacinę platformą, jungiančią patyrusių tarpvalstybinių partnerių intelektinius gebėjimus, – tokios iniciatyvos iššūkius sau išsikėlė Lietuvos ir Latvijos kūrybinės organizacijos, įsitraukusios į Europos Sąjungos finansuojamą 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programą.
Projektą „Esminis „tradicinės“ industrijos pokytis į kūrybines industrijas – darnios regioninės plėtros pagrindas“ („Paradigm shift from „traditional“ to creative industries – the essence for sustainable regional development“) įgyvendinti susibūrė keturi partneriai: Kuldygos miesto savivaldybė, Liepojos kūrybinių industrijų klasteris / inkubatorius (Latvija), Vilniaus dailės akademijos padalinys Nidos meno kolonija ir BĮ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Lietuva).
Šio dvejų metų trukmės projekto pagrindinis tikslas yra tarpsektorinio bendradarbiavimo vystymas ir jaunųjų menininkų kūrybos bei verslumo gebėjimų ugdymas kūrybinių industrijų kontekste. Kiekvienas iš projekto partnerių išsikėlė sau aktualiausius uždavinius – modernizuoti darbo patalpas ir studijas, naudojant informacines ir komunikacines technologijas: multimedijos (Klaipėda), konferencijų (Nida), tekstilės (Liepoja) ir 3D prototipų (Kuldyga) įrangą. Ši modernizacija sudarys sąlygas meno, dizaino, švietimo ir verslo bei kitų sričių atstovams dalyvauti mokymuose ir seminaruose, šiuolaikinėmis technologijomis atnaujintos studijos bei kitos patalpos leis rengti visuomenei kokybiškesnes viešas paskaitas, parodas, jos galės būti naudojamos plataus spektro mokymams ir bendradarbiavimui kūrybinių industrijų srityje.
Liepoja kviečia į kūrybinę rezidentūrą
Klaipėdos regiono meno bendruomenę, įvairių meno sričių profesionalus, universiteto bei kolegijų dėstytojus ir studentus, pradedančiuosius kūrėjus, kūrybinių industrijų ir verslo atstovus į pirmąsias veiklas kviečia projekto partneris Liepojos verslo inkubatorius. Birželio 11–15 d. Liepojoje bus įgyvendinama kūrybinės rezidentūros programa „Laisva kūrybinė erdvė. Liepoja“, skirta Klaipėdos ir Liepojos regionų atstovams. Jos tikslas – apžvelgti ir aptarti laisvas kūrybines erdves Liepojoje ir pasiūlyti idėjų Liepojos koncertų salei „Didysis Gintaras“, Liepojos muzikos, meno ir dizaino mokyklos naujosioms kūrybinėms erdvėms ir kūrybinėms patalpoms Darza gatvėje. Rezidentūros dalyviai apsilankys Latvijos dizaino nugalėtojų darbų parodoje, dalyvaus įvairiose veiklose, susitiks su kūrybinių industrijų antrepreneriais ir kūrybinių erdvių vadybininkais. Dalyvių apgyvendinimo išlaidos apmokamos projekto „Esminis „tradicinės“ industrijos pokytis į kūrybines industrijas – darnios regioninės plėtros pagrindas“ lėšomis.
Į rezidentūros programą įtrauktas ir seminaras „Kurk!“, moderuojamas kultūros eksperto Ragnaro Siilo. Birželio 12 d. vyksiančio seminaro tikslas – išanalizuoti Klaipėdos ir Liepojos regionų kūrybinį potencialą.
Daugiau informacijos apie kūrybinės rezidentūros programą „Laisva kūrybinė erdvė. Liepoja“ ir paraiškos formą rasite čia: https://creativecoast.lv/?date=2018-6&t=full.
Siūlome įsitraukti į kūrybines veiklas!
Autorius „KULTŪRPOLIS” / gegužės 31, 2018
Algirdo Kubaičio asociatyvi nuotr.
