Vakar vykusiame bendrame Klaipėdos dailininkų ir architektų posėdyje supeikta ir pati skulptūros pirmajam uosto kapitonui Liudvikui Stulpinui meninė išraiška, ir siūloma vieta jai pastatyti. Nuskambėjo nuomonė, esą šią miestui daromą dovaną Uosto direkcija turėtų statytis savo kieme.
Paminklo pirmajam Klaipėdos uosto kapitonui L. Stulpinui užsakovė – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, jo autoriai – architektas Ramūnas Bartkus ir skulptorius Saulius Juchnevičius. Bronzinė dviejų metrų aukščio skulptūra, vaizduojanti kapitoną, stovintį prie šturvalo ir kovojantį su stichija, jau yra atlieta iš bronzos Vilniuje.
Vakar bendrame Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos bei Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus tarybos posėdyje buvo kalbama apie tai, kad skulptūrų dovanojimo miestui procesas pradedamas ne nuo to galo. Esą pirmiausia sukuriamas daiktas nederinant jo su profesionalais, pareiškiama, kad tai – dovana miestui, o paskui bandoma ieškoti jam vietos.
Pasak miesto vyriausiojo dailininko Mindaugo Petrulio, yra parengta tvarka, nuo ko reikia pradėti norint įamžinti žymius žmones. Dovanotojai su ja turėtų susipažinti.
O štai miesto vyriausiasis architektas Almantas Mureika pasigedo vietos urbanistinės analizės. Anot jo, būtina matyti visą erdvę, o ne vieną tašką.
Tiesą sakant, tokios dailininkų ir architektų kalbos girdisi jau kelerius metus. Ir jie patys pripažįsta, kad tai – chroniška liga. Žmonės, turintys idėjų, užvaikomi po komisijas ir posėdžius, o galutinis rezultatas ne visada būna geriausias.
Iki šiol svarstytos 6-7 vietos, kur L. Stulpino skulptūra galėtų stovėti. Dabar užsiminta apie vietą Pilies uostelyje, šalia viešbučio „Old Mill Hotel”, kur stovi vėtrungė. Pasak S. Juchnevičiaus, paaiškėjus, kad Šiauriniame rage negalima statyti tokios skulptūros, persikelta į kitą Danės upės pusę. Nenorėta kišti jos į kiemus tarp pastatų. Parinkta tokia vieta, kur eina nemažai žmonių.
„Niekas nepasiūlo jokios vietos, esame priversti šaudyti užrištomis akimis”, – sakė skulptorius.
Nė vienas ekspertas šiai vietai nepritarė, ir net buvo pasakymų, kad tai – per gera vieta. Juokauta, kad reikia iškeldinti berniuką su šuniuku ir pastatyti L. Stulpino skulptūrą.
Architekto Edmundo Andrijausko nuomone, netvarka šiuo klausimu jau tampa tradicija, nes mieste nėra skulptūrų statymo strategijos. Anot jo, tai memorialinė skulptūra, todėl ji tiktų prie dabartinio Uosto direkcijos pastato. Arba prie būsimo – Žiemos uosto kaimynystėje. Dar viena logiška vieta galėtų būti prie Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos. Žodžiu, būtina ieškoti vietos, kuri sietųsi su šio žmogaus profesija.
Daugelis ekspertų sutiko su šia nuomone, ir pasiūlyta bandyti parinkti L. Stulpino paminklui vieną iš minėtų trijų vietų.
Anot jo, didžiausias projekto iššūkis buvo užtikrinti sklandų proceso dalyvių darbą. Įgyvendinant muziejaus rekonstrukcijos projektą pasitelkta itin daug statybos, restauravimo, inžinerinių tinklų ir technologijų specialistų. Latvijos žiniasklaidoje skelbiama, kad muziejaus rekonstrukcijos projektas kainavo daugiau kaip 30 mln. eurų.
Muziejaus administracijos atstovų teigimu, pastato atvirų durų dienos sulaukė apgulties: jose apsilankė daugiau kaip 125 tūkst. žmonių, norėdami pirmieji pamatyti statinį, lankytojai buvo priversti kantriai laukti nusidriekusiose eilėse.
Dar viena gera žinia projekto architektų komandą pasiekė kovo 11 d., tądien projektas, nurungęs daugiau kaip 90 dalyvių laimėjo, Latvijos metų statinio didįjį prizą.
Nacionalinio Latvijos meno muziejaus architektų komandą sudaro „Processoffice“ architektai: Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai: Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė.
Nuotraukos: Norbert Tukaj
.jpg)
Klaipėdiečiai netrukus galės susipažinti su nauja Klaipėdos istorijai skirta knyga, kartu padėsiančia geriau suvokti ir dabartinį miestą. Studija „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990 metais” yra pirmoji Lietuvoje monografija, kurioje skelbiama susisteminta medžiaga apie vieno miesto planavimą ir projektavimą tarybiniais metais.
Monografijos rengėjas – Klaipėdoje 2013 m. veiklą pradėjęs Vilniaus dailės akademijos Urbanistikos, architektūros ir dizaino institutas. Tai pirmasis stambus mokslinis projektas, parengtas šio instituto pastangomis.
Knygos sumanytojui – architektui ir leidėjui, šio instituto mokslo darbuotojui dr. Tomui S. Butkui – trejus metus įgyvendinti idėją padėjo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas dr. Vasilijus Safronovas ir Kauno technologijos universiteto Architektūros istorijos ir paveldo tyrimo centro architektūrologas dr. Vaidas Petrulis, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, visas būrys rėmėjų, mecenatų, projekto partnerių – mokslo įstaigų, bibliotekų, archyvų, muziejų, privačių įmonių, mokslo ir kultūros fondų. Projektą administravo idėjų dirbtuvės „Vario burnos”, spausdino Sauliaus Jokužio spaustuvė. T. S. Butkus ir V. Safronovas yra šios Lietuvos urbanistikos mokyklos 60-mečiui dedikuotos monografijos sudarytojai, moksliniai redaktoriai ir pagrindiniai autoriai.
Po kruopelytę surinkta informacija iš dešimties valstybinių ir privačių archyvų, to meto periodinių leidinių, įvairaus pobūdžio dokumentų ir negausios literatūros šia tema sugulė į beveik 400 puslapių knygą. Ji gausiai iliustruota svarbiausius Klaipėdos pokyčius kelis dešimtmečius kruopščiai fiksavusių fotografų nuotraukomis, daugeliu atvejų pirmą kartą publikuojamomis atskirų pastatų, kvartalų ir rajonų bei viso miesto projektavimo dokumentų reprodukcijomis ir originaliomis, specialiai šiai knygai sukurtomis schemomis.
Tomo S. Butkaus teigimu, šiuo leidiniu bandoma pažvelgti į šiuo metu prieštaringai vertinamą laikotarpį kitu rakursu. Sovietmetis dabar prilygintas okupacijos metams, tačiau pamirštama, kad šiuo laikotarpiu vyko itin sparti urbanizacija ir industrializacija, į kurias vienaip ar kitaip buvo įtraukta visa šalis.
Tarybinė Klaipėda daugeliui žmonių vis dar yra jų gimimo, vaikystės, paauglystės ar brendimo miestas. Norint suvokti, kodėl šie žmonės yra tokie, kokie yra, reikia pažiūrėti į tai, kokioje aplinkoje jie augo, formavosi.
Nors į leidinį ir nepateko miesto kūrėjų portretai, knygoje minimos didžiausią įtaką urbanistinei miesto raidai turėjusios pavardės: Albertas Cibas, Benjaminas Revzinas, Jonas Navakas, Vaclovas Balčiūnas, Petras Janulis, Alfredas Gytis Tiškus, Kazimieras ir Genovaitė Balėnai, Ričardas Jonas Valatka, Juozas Mureika, Gina Galdikienė, Eugenijus Arkušauskas, Ramūnas Kraniauskas, Juozas Baltrėnas, Stasys Prikockis, Vytenis Mazurkevičius ir kiti.
„Reikėtų paminėti ir fotografus, kurių dėka išsaugotas autentiškas tuomečio miesto vaizdas. Tai Bernardas Aleknavičius, Albinas Stubra, Antanas Grinčelaitis. Deja, iš šūsnies miesto urbanistinio planavimo dokumentų pavyko rasti tik keletą – jie pateikti knygos pabaigoje”, – teigia T. S. Butkus.
V. Safronovas mano, kad ši knyga bus įdomi ne vien klaipėdiečiams. Anot istoriko, apie Klaipėdos miesto užstatymo ir planavimo istoriją iki šiol daugiau buvo galima paskaityti tik Jono Tatorio knygoje „Senoji Klaipėda”. Tačiau joje laikotarpiui po Antrojo pasaulinio karo, kurio metu iš esmės ir buvo pastatyta dabartinė Klaipėda, nebuvo skirta dėmesio.
V. Safronovo teigimu, naująja knyga ne tik siekta ištirti 1945-1990 m. suformuotus Klaipėdos funkcinius-struktūrinius elementus (gamybines, gyvenamąsias, poilsio zonas), nustatyti jų svarbą miesto vystymuisi, bet ir parodyti, kaip šiuo laikotarpiu mieste įgyvendinti urbanistiniai sprendimai sąveikavo su ikikarine miesto struktūra. Istoriko manymu, autoriams pavyko atskleisti, kaip šiandien jau sunkiai įsivaizduojamomis projektavimo ir statybos sąlygomis Klaipėdoje pokariu vis dėlto buvo pradėta humanizuoti gyvenamąją aplinką, prisitaikant prie besąlygiško vien tik gamybai teikto prioriteto. Nepaisant stichinio projektavimo tendencijų pirmaisiais dviem dešimtmečiais po karo, vėlyvųjų sovietmečio rajonų planavimas, senamiesčio regeneravimas, rekreacinės zonos Smiltynėje sukūrimas yra ryškūs pavyzdžiai, liudijantys apie pastangas suvaldyti industrijai teikto prioriteto sukeltas nežabotas pasekmes.
Vienu svarbiausių knygos atradimų abu autoriai laiko teiginį, kad linijinio plano miestas Klaipėdoje buvo kryptingai pradėtas formuotas tik XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Iki tol Klaipėda vystėsi pagal radialinį planą. Linijinį planą jie vadina didžiausiu ir reikšmingiausiu Klaipėdos urbanistinio modernizmo projektu, kurio įtvirtinimo svarbiausia priemone tapo Taikos prospektas.
Autoriai tiki, kad jų kūrinys turi ir konkrečią taikomąją vertę. Į monografiją jie pataria įdėmiau žvilgtelėti tiek naujojo Klaipėdos bendrojo plano rengėjams, tiek ir visiems tiems klaipėdiečiams, kurie šiuo metu rūpinasi savo gyvenamųjų būstų renovacija. Lietuvos miestuose prasidėjusių tarybiniais metais statytų gyvenamųjų namų kvartalų renovacijos procesų metu „nebepaisoma šių kvartalų kompozicinių, apdailos sprendimų, nutraukiami kvartalų architektūriniai ryšiai su buvusia urbanistine struktūra, naujos struktūros iš esmės nekuriant” – apie iki galo nepažintų verčių praradimo pavojų bando įspėti autoriai knygos įvade.
Klaipėdoje knygą numatoma pristatyti visuomenei per Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos tradiciškai birželį ir liepą rengiamą Architektų dienų ciklą. Architektai žada ne tik tipinį knygos pristatymą, bet ir parodą, kurioje bus eksponuojama ir dalis knygon nesugulusios medžiagos.
Ketvirtus metus besitęsianti Nidos kultūros centro „Agila“ rekonstrukcijos projekto epopėja pasiekė kulminaciją. Architektų bendruomenė įsiaudrinusi, ore tvyro sąmokslo teorijų nuojautos ir žyra nevienareikšmiški klausimai, kurių esminis – kaip finišo tiesiojoje galėjo atsidurti projektas, „Agilos“ architektūros konkurse pelnęs ketvirtą vietą. Į įvairių insinuacijų epicentrą pakliuvę šio darbo autoriai, kreipęsi į Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Etikos komisiją, viliasi greitos ir civilizuotos istorijos atomazgos.
Visą straipsnį skaitykite čia.
Interaktyvus Lietuvos architektūros žemėlapis www.archmap.lt – tęstinis Kūrybinių industrijų parko „Architektūros centras“ projektas, remiamas Lietuvos kultūros tarybos, LR kultūros ministerijos, EXTERUS, UAB „JUNG Vilnius“ ir „Wienerberger“ (partneris – Lietuvos architektų sąjunga), vykdomas jau penktus metus.
Misija
Tinklapis atlieka svarbią misiją – fiksuoja profesionalius nepriklausomos Lietuvos periodo architektūrinius objektus, surenka į bendrą duomenų bazę su jais susijusią informaciją ir paviešina ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (tinklapis dvikalbis – lietuvių ir anglų kalbomis). Interaktyvus architektūros žemėlapis pastoviai papildomas naujais objektais, svarbia informacija. Interaktyviame Lietuvos architektūros žemėlapyje www.archmap.lt reprezentuojami pastaruosius kelis dešimtmečius kuriantys šalies architektai, tarp kurių – ne vienas nacionalinės premijos laureatas: Eugenijus Miliūnas (2012 m.), Saulius Juškys (2006 m.), Ričardas Krištapavičius (1994 m.) ir kt.
Galimybės
Juo aktyviai naudojasi tiek šalies visuomenė, tiek mūsų kultūra besidomintys kitų šalių gyventojai. Ypač tinklapis naudingas ieškant reikiamos informacijos, norint susipažinti konkrečios vietovės architektų darbais ar organizuojant architektūrines ekskursijas, keliaujant individualiai: tinklapyje suprogramuotas patogus įrankis prisiregistravusiems – jie gali patys susidėlioti teminį maršrutą, sudaryti norimų aplankyti objektų eiliškumą, bei atsispausdinti sąrašą su adresais ir koordinatėmis; kaip ir patį žemėlapį.
Naujas veidas ir nauji skyriai
Šiais metais archmap.lt baigia nauju veidu. Pasikeitė ne tik jo išvaizda, bet ir atgijo straipsnių skyrius, papildytas įdomiais šių dienų architektūros ir urbanistikos problemas nagrinėjančiais straipsniais. Tarkime, V. Šiaulytės šiuolaikinės leidybos galimybių analize „Leidybos iššūkiai ir galimybės skaitmeniniame amžiuje“ ar Kultūros kritikų ir (prie)stoties rajono vietinių gyventojų J. Dobriakovo ir V. Michelkevičiaus pokalbiu apie gentrifikaciją Vilniaus stoties rajone, kultūroje ir pogrindyje „Gentrifikacija mieste ir kultūroje: nuolatiniai turistai savame mieste“.
Nauja konkursų skiltis
Archmap.lt nauda netruko įsitikinti architektai, išreiškę pageidavimą, kad tinklapyje būtų talpinama informacija ir apie Lietuvoje vykstančius architektūrinius konkursus. Tinklapio kūrėjus įsiklausyti į šį siūlymą paskatino žingeidumas: lankytojams smalsu pažiūrėti, kokia buvo vieno ar kito pastato pirminė – architektūrinio konkurso – idėja, palyginti ją su realizacija. Kartu tai yra arena atviroms diskusijoms.
Turint omeny, kad architektūriniai konkursai – viena iš kelių priemonių siekti architektūros kokybės, yra svarbu kuo plačiau viešinti informaciją apie juos bei sudaryti sąlygas atviroms diskusijoms.
Tinklapis pakeistas taip, kad lankytoją pasitinka du pasiūlymai: rinktis žemėlapį, kur – kaip ir dabar – bus galima naršyti po esamus objektus, ar konkursus, kur lankytojo laukia šviežiausia informacija apie vykstančius ar ką tik pasibaigusius ar senesnius konkursus, kur jie gali išsamiai susipažinti su rezultatais, peržiūrėti dalyvių darbus. Svarbiausia, nuo šiol jie žino, kur gali rasti jiems rūpimą informaciją apie konkursus.
Kokybės link
Interaktyvus Lietuvos architektūros žemėlapis žengia tvirtą žingsnį kokybės link: jis transformuojasi į bendrą žinių apie Lietuvos architektūrą portalą, pristatantį tiek jau realizuotus objektus, tiek – svarbių ar visuomeninių objektų atžvilgiu – idėjų gimimo etapą, t. y. architektūrinius konkursus ar analitinius architektūros lauko straipsnius.
Internetas yra puiki galimybė ilgam ir plačiai auditorijai išsaugoti informaciją apie šių dienų profesionaliąją architektūrą, nuolatos ją atnaujinant. Šia galimybe būtina pasinaudoti. Ilgainiui tai taps baze, kuria remiantis būtų galima atlikti ligšiolinės Lietuvos architektūros analizę, kitus mokslinius tyrimus.
Ši virtuali šiuolaikinės Lietuvos architektūros platforma – bene geriausias būdas artimiau supažindinti su šalies architektūra ir jos autoriais gyvenančius užsienyje, paskatinti juos apsilankyti mūsų šalyje.
KIP „Architektūros centras“ infor.
VĮ „Lietuvos paminklai“, įgaliota Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, organizavo teatro pastato rekonstravimo techninio projekto parengimo viešojo pirkimo procedūras. Atvirame viešojo pirkimo konkurse dalyvavo 4 tiekėjai, daugiausia ekspertų vertinimo balų surinko ir projektavimo konkursą laimėjo UAB „Inžinerinė mintis“ jungtinėje veikloje su vokiečių architektų įmone “Studijo Gollwitzer architekten gmbH“. Rekonstravimo techninio projekto parengimo sutartis pasirašyta 2015-11-13, sutarties vertė – 399 tūkst. Eur.
Projektą pristatys projekto autoriai: „Studijo Gollwitzer architekten gmbH“ architektas Wolfgang Gollwitzer ir UAB „Inžinerinė mintis“ architektai Nomeda Karolina Petniūnienė, Eimantas Pranevičius bei projekto vadovas Tomas Burokas.
Klaipėdos miesto savivaldybėje priimtas sprendimas pasirašyti sutartį su Bastionų gatvės ir tilto projektavimo konkursą laimėjusia bendrove „Kelprojektas”.
Tai „Vakarų ekspresui” patvirtino Savivaldybės Viešųjų pirkimų skyriaus vedėja Vilma Marcinkevičienė.
„Kelprojekto” Klaipėdos padalinio vadovas Edmundas Kolakauskas žadėjo, kad uostamiestyje bus suprojektuotas toks tiltas, kokio nesame regėję.
„Bus unikalus pakeliamas tiltas. Tokių panašių gervinių tiltų yra Olandijoje”, – sakė E. Kolakauskas.
Pasak jo, konkursui pateikti kvalifikaciniai sprendiniai projektavimo metu nebeturėtų keistis.
„Konkursui pateikėme ne tik statiškas, bet ir judančias vizualizacijas. Pavyzdžiui, buvo matyti, kaip pėsčiasis pereina gatvę, važiuoja mašinos, kaip jos sustoja, užsidega šviesoforai”, – pasakojo E. Kolakauskas.
Jis tikino, kad Bastionų gatvės ir tilto projektavimas bus atiduotas į patikimas rankas.
„Daug metų dirbu projektavimo srityje, nuo 1975 metų. Klaipėdoje daug mano darbų padaryta – ir Šiaurinis išvažiavimas nuo pat Melnragės iki pat Jakų žiedo, ir Liepojos gatvė, ir Herkaus Manto gatvės rekonstrukcijos projektas – taip pat mūsų darbai. Darbų esame atlikę sočiai, bet šitas ir man labai gražus”, – kalbėjo E. Kolakauskas.
„Vakarų eksprese” jau rašėme, kad Savivaldybei buvo pateikti trys galimi planuojamo Bastionų tilto architektūrinių ir inžinerinių sprendinių pasiūlymai.
Pasak valdininkų, vertinant šiuos pasiūlymus dalyvavo kviestiniai ekspertai iš Kauno technologijos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Lietuvos architektų sąjungos ir kiti.
Įtakos apsisprendimui, kuris pasiūlymas priimtiniausias, turėjo ir siūloma kaina.
Atviras tarptautinis Bastionų gatvės su naujuoju tiltu per Danės upę projektavimo bei projekto vykdymo priežiūros konkursas buvo paskelbtas 2014-ųjų spalį. Planuota, kad šių Klaipėdai itin svarbių infrastruktūros objektų statybos darbai prasidės jau 2017 m. Procesą buvo pristabdę teisminiai ginčai.
Neoficialiais duomenimis, dabar pasirašius sutartį su konkursą laimėjusia bendrove, vien projektavimo darbai gali užsitęsti kone dvejus metus.
Anksčiau apskaičiuota, kad šio projekto vertė sieks apie 8,7 mln. eurų.
Klaipėdos savivaldybės administracija patvirtino teritorijos tarp Herkaus Manto, Liepų, J. Karoso ir Danės gatvių detalųjį planą, kuriuo atveriamas kelias valstybinio muzikinio teatro plėtrai.
Teritorijos plotas – beveik 1 ha. Remiantis detaliuoju planu dabartinio teatro pastato plėtra numatyta dviem naujais priestatais į teatro kiemo bei greta esančios automobilių aikštelės puses.
„Ši žinia apie patvirtintą detalųjį planą – tai glaudaus teatro ir savivaldybės bendradarbiavimo vaisius, vainikavęs penkerių metų darbą. Iš esmės tai buvo ne naujo detaliojo plano rengimas, o jo pakeitimas, korekcija, leidusi praplėsti mūsų sklypo ribas“, – portalui sa.lt komentavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys.
Įgyvendinus rekonstrukcijos ir plėtros projektą bendras Muzikinio teatro pastato tūris, planuojama, padidės apie 50 procentų.
„Šiuo metu vyksta teatro pastato rekonstravimo techninio projekto viešasis pirkimas. Konkurse priešprojektinius pasiūlymus pateikė keturi dalyviai. Jei nebus kažkokių apskundimų, procedūrinių kliūčių, laimėtoją tikimės turėti jau spalio pabaigoje. Su juo metus bus dirbama prie techninio projekto, tad labai norėtume jau kitų metų rudenį visuomenei aiškiai pristatyti, koks bus tas pokytis, kaip teatras atrodys“, – laukiančius procesus įvardijo R. Kaubrys.
Preliminari teatro rekonstrukcijos ir plėtros projekto vertė – apie 20,5 mln. eurų.
Autorius: Lina BIELIAUSKAITĖ, 2015-10-08
Edmundas ANDRIJAUSKAS, architektas
Nuo Lenino paminklo nukėlimo 1990 m. vis kyla ir vėl aprimsta aistros dėl Atgimimo aikštės sutvarkymo. Politikų kalbos, architektūriniai konkursai, detalieji planai, galimybių studijos per tuos metus liejosi kaip iš gausybės rago. Pinigai išleisti, laikas prarastas. Rezultatas – nulinis.
Dar kartą apie Atgimimo aikštę, rotušę ir… valią
Paskutinis atodūsis – gyventojų apklausa, kurioje, berods, trys šimtai miestiečių pareiškė, kad aikštę nori matyti kaip žalią oazę su suoliukais, fontanais ir netgi vandens kaskadomis. Demokratija nugalėjo – tik du šimtai respondentų matė aikštę iš dalies užstatytą.
Mero pavaduotojas suskubo patvirtinti savo pritarimą daugumos nuomonei ir pasižadėjo krūtine ginti ją Kolegijoje ir miesto Taryboje.
Puikiai suprantu politiką – būti daugumos (kad ir išreikštos visiškai nereprezentatyvioje apklausoje) valios vykdytoju žymiai saugiau ir mažiau atsakinga negu sunkiai ieškoti racionalaus, bet galbūt šiandien nepopuliaraus sprendimo. O čia dar rinkimai į Seimą nenumaldomai artėja….
Tad galime neabejoti – sprendimas dėl žaliosios aikštės su fontanais bei parkingu po žeme politikų bus priimtas pavydėtina balsų persvara. Pavieniai išdrįsusių nesutikti balsai paskęs skambių pažadų sraute, būsimų fontanų čiurlenime ir parko medžių ošime.
Tuo bus baigtas dar vienas aikštės tvarkymo epopėjos etapas, nes teks imti ir suskaičiuoti tokio sprendimo sąnaudas, jas suskaičiavus ieškoti pinigų, o jų negavus apsiriboti eiliniais pažadais.
Žemiau išdėstysiu dalies savo kolegų architektų ir mažumos klaipėdiečių nuomonę, tikėdamas, kad turi būti išklausyta ir kita pusė. Juolab kad prieš keletą savaičių susirinkę architektai dar kartą bandė atsakyti į klausimą, koks Atgimimo aikštės tvarkymo kelias yra pats perspektyviausias miestui ir jo bendruomenei.
Atmetus tarpinius ir jau nebeaktualius sprendimus, galime apibendrinti esant du pasiūlymus. Pirmas – atvira žalia aikštė, ją išplečiant iki Danės upės. Antras – dalinis (trečdalio dabartinės aikštės ploto) užstatymas, ją sumažinant maždaug iki Lietuvininkų aikštės parametrų. Taigi, apie tai, kodėl reikėtų siekti tokio sprendimo.
Vieta
Dabartinės Atgimimo aikštės vieta – unikali. Jos urbanizacijos istorija siekia XVII a. pradžią. Ši vieta per tuos 400 metų yra pergyvenusi ir viską naikinančius gaisrus, ir įtvirtinimų statybos vajų, ir prestižiškiausio miesto rajono plėtrą, ir pagaliau rusiškos artilerijos siaubą bei po to „atsiskleidusią” Lenino aikštės didybę.
Aikštė yra pagrindinių mūsų miesto arterijų – Herkaus Manto-Tiltų, Liepų-Naujojo Sodo gatvių ir Danės upės susikirtimo vieta. Kita vertus, aikštė yra vieta, kur miestas pirmiausia perlipa upę, ir kur radosi svarbiausieji Klaipėdos pastatai – paštas, magistratas (apskrities valdyba), birža, ir, žinoma, rotušė. Taip šioje miesto dalyje per keletą šimtų metų susiformavo respektabilus miesto centras, išlaikantis ryšį su senamiesčiu, bet demonstruojantis modernias miesto galias ir ambicijas.
Pakanka peržvelgti XX a. pirmosios pusės atvirukus, kad suvoktum, kad būtent čia buvo judriausia, prašmatniausia ir labiausiai fotografuojama miesto vieta. O 1945-aisiais prasidėjo naikinimas. Pradžioje – rusų artilerijos salvės, po to – griuvėsių ardymo talkos, dar išlikusio gyvenamojo namo nušlavimas ir galiausiai – gaisrinės bei apskrities valdybos pastatų nugriovimas 1981-aisiais.
Į žiojėjančią miesto žaizdą (kaip simboliška) pastatėme Leniną – „genijų, kuris atėjo visiems laikams”. Vladimiro Iljičiaus „amžinybė” truko tik gerą dešimtmetį – jis visgi išėjo. Liko didžiulė, ketvirčio senamiesčio dydžio vėjų perpučiama dykra su paradams paplatinta Herkaus Manto gatvės atkarpa. Iškilo beveik hamletiškas klausimas – statyti ar nestatyti? Jeigu nestatyti, tai kaip tvarkyti? Jeigu statyti, tai ką statyti?
Nestatyti
Aikštė nėra per didelė, problema – per žemi ją supantys namai, teigia architektai teoretikai. Rekonstruokime „Klaipėdos” viešbutį, uždėkime keletą aukštų ant rotušės, ir aikštės erdvė bus priimtina. Iš čia atsiveria vaizdas į senamiestį, reikia tik perkloti takus, sustatyti suoliukus ir apšvietimą, atidengti buvusių pastatų pamatus, įrengti fontanus, pastatyti mielas širdžiai skulptūras ir turėsime patraukliausią miesto aikštę. Sukompiliuotos urbanistinės sistemos grandį.
Suprantamas mūsų visų, ypač senosios kartos, prisirišimas prie įprastos aplinkos. Taip pat suprantamas architektų-urbanistų siekis įsprausti miesto vystymąsi į modernių (ar nelabai) teorijų schemas. Bet…
Mūsų amžius trumpas, o atmintis dar trumpesnė. Jau neatmename, kad iki Lenino du dešimtmečius čia jau buvo suoliukai, gyvatvorės, gipsinės gulbės su fontanais ir netgi kukli skulptūra tautų draugystei. Taigi buvo čia tai, ko šiandien taip siekia dauguma. Bet ar aikštė tada buvo mylima taip, kaip Teatro, o gal tokia jauki kaip Lietuvininkų?
Matyt, ne, nes ją tada, kaip ir dabar, košė vakarų vėjai, išvejantys žmones nuo rugsėjo iki gegužės.
Statyti
Kai architektai taria šį baisų žodį, nemažai daliai Lietuvos visuomenės iškyla sunkiai tramdomas noras priešintis. Verslininkai (žinoma, kartu su architektais) siekia sau tik pelno, miestiečiams nelieka nė lopinėlio laisvos žemės, pastato, žinoma, tik „stiklainius”, kurie darko miestą.
Visgi bandykime ramiai analizuoti konkrečią situaciją. Pirmiausia, žinoma, turime apsispręsti, ką statyti. Vietos unikalumas susiaurina pasirinkimo laisvę iki minimumo. Prekybos centras, eilinis administracinis pastatas ar prašmatnus daugiabutis, atsiradęs čia, nepratęs vietos sakrališkumo.
Paprasti pastatai, kaip ir pieva iki Danės upės, paneigs šios vietos unikalumą, galutinai palaidodama miesto centro atkūrimo idėją. O būtent ši idėja ir turėtų tapti pagrindiniu motyvu, ieškant sprendimo.
Klaipėdos centras keitė savo vietą keletą kartų. Iki XIX a. vidurio tai buvo Turgaus ir Tiltų-Turgaus gatvių sankryža. Iki XX a. vidurio centras kartu su rotuše susiformavo dešiniajame Danės krante abipus Biržos gatvės su nedidelėmis aikštėmis priešais rotušę ir Liepų alėją. Ten ir iškilo svarbiausieji miesto pastatai. Sovietiniais laikais nekvestionuotinas visų miestų centras buvo Lenino aikštė, kas ir buvo padaryta Klaipėdoje. Šiuo metu atsakyti, kur yra miesto centras, jo branduolys ir pagrindinis traukos objektas motyvuotai negalėtų atsakyti niekas.
Vakarų Europos miestų centrai (kaip ir Klaipėdos) tradiciškai formavosi greta rotušės arba katedros. Didesnė ar mažesnė aikštė ar bent paplatinta gatvė šalia šių pastatų formavo urbanistinę centro erdvę. Šia tradicija Vakarų krikščioniškosios civilizacijos miestai skyrėsi nuo rytietiškos tradicijos, kur savivaldos pastatai užleidžia vietą centralizuotos unitarinės valdžios rūmams (Kremlius – Raudonoji aikštė; Žiemos rūmai – Rūmų aikštė; Uždaras miestas – Tiananmenio aikštė).
Tad miesto centras su rotuše nėra tik turistinė atrakcija, bet ir vakarietiško miesto identiteto ženklas.
Kol kas Atgimimo aikštės erdvė leidžia atkurti miesto branduolį. Miesto rotušė prieš keletą metų atgavo savo pirminę paskirtį. Savivaldybės administracijos pastatai, pokariu įkurti keturiuose gyvenamuosiuose namuose Liepų gatvėje, yra moraliai ir fiziškai susidėvėję. Gali būti, kad dalį administracijos darbuotojų dar tenkina darbo sąlygos, bet miesto bendruomenei, turinčiai reikalų šiame pastate, jos yra nepakenčiamos. Apgailėtinas laukiamasis pirmo aukšto koridoriuje sukelia pažeminimo ir priešiškumo jausmą kiekvienam laukiančiajam. Tokia padėtis yra diametraliai priešinga ir pačiai savivaldos idėjai.
Poreikis statyti naująją rotušę svarstomas jau seniai. Prieš keletą mėnesių atlikta studija analizavo pastato statybos ekonominius aspektus. Šioje studijoje buvo nagrinėjamos įvairiausios galimos naujos rotušės vietos – nuo jau esamų administracinių pastatų Naujojoje Uosto gatvėje iki tuščių sklypų buvusio Trinyčių fabriko teritorijoje, Danės pakrantėje ir buvusioje „Laivitėje”. Neapeita ir Atgimimo aikštė. Įvertintos ir reikiamos apimtys, statybos kaštai, finansavimo būdai, realizacijos laikas bei atsipirkimo laikas. Išvada viena – kišti milijonus į esamų pastatų Liepų gatvėje rekonstrukciją nerentabilu. Kur statyti – politikų sprendimas ir atsakomybė prieš ateinančias kartas.
Baimė prarasti dalies rinkėjų balsus verčia net neviešinti poreikio statyti dar vieną pastatą valdininkams. Ta pati baimė privertė atsisakyti neabejotinai tinkamiausios naujosios rotušės vietos Atgimimo aikštėje, kur ir vieta šiam pastatui. Prisidengiant architektų, paminklosaugininkų nuomonių skirtumais, keleto šimtų miesto piliečių apklausomis nutarta palikti problemą „ateinančioms kartoms”.
Ne pats blogiausias variantas, jeigu ambicijų neturėjimas, baimė būti neperrinktiems ir tiesiog nenoras imtis solidžių darbų dar dešimčiai ar penkiolikai metų paliks Atgimimo aikštės ir rotušės klausimą nepajudintą. Išgyvenome 25 metus, išgyvensime dar dešimtmetį. Būtų blogiau, jeigu po visa Atgimimo aikšte būtų įrengiama požeminė parkavimo aikštelė, o Savivaldybės pastato statyba ar perkėlimas į periferiją būtų imtas realizuoti. Nepaisant kai kurių politikų pasamprotavimų, tai miesto centrą paliktų merdėjantį, be jokios galimybės ateityje ištaisyti klaidas.
Apie rotušę dalyje Atgimimo aikštės
1. Rotušės ir miesto centro vieta susiformavo jau XIX a. viduryje, reikia tik pratęsti nutrauktą tradiciją.
2. Senoji rotušė dabar vėl yra atgavusi savo paskirtį. Joje, įvertinus ir kitoms žinyboms išnuomotas patalpas, yra apie 2 500 kv. m ploto. Tad naujosios rotušės pastato apimtis atitinkamai sumažėtų ir sudarytų apie 7 000 kv. m. Tai reikštų trečdalio aikštės ploto užstatymą keturių aukštų pastatu.
3. Naujosios rotušės pastato architektūriniam sprendimui reikėtų kviestis žinomiausius pasaulio architektus. Sėkmės atveju pati pastato architektūra taptų mūsų pasididžiavimu ir turistine atrakcija (prisiminkime Bilbao Ispanijoje).
4. Pirmasis pastato aukštas neginčytinai būtų atviras visuomenei su kavinėmis, miesto aktualijų ekspozicijomis ir t. t. Perimetrinis pirmojo aukšto įstiklinimas su senamiesčio ir senosios rotušės apžvalga iš vidaus sukurtų aikštės aikštėje efektą. Iš esmės tai būtų atvira erdvė – aikštės tąsa po stogu.
5. Likusi neužstatyta aikštė (įvertinant beprasmiškai paplatintą Herkaus Manto gatvės atkarpą, prilygtų Teatro ar Lietuvininkų aikštėms su galimybe čia organizuoti miesto renginius).
6. Naujosios rotušės atsiradimas neužkirstų kelio ir netgi skatintų biržos pastato atstatymą pakrantėje. Šis pastatas, kaip ir atstatyti sandėliai kitoje Danės upės pusėje, numatytas ten atstatyti „Salamander” pastatas suformuotų (atstatytų) unikalią Lietuvai upės mieste erdvę.
7. Pagaliau parkavimo aikštelės po pastatu įrengimo kaštai būtų perpus mažesni, o jos užpildymas didžiąją paros dalį būtų užtikrintas.
Ir pagaliau …
„Klaipėdos miesto valdyba netolimoje ateityje ruošiasi statyti naują miesto rotušę, kuri žada būti vienas iš gražiausių pastatų mieste…” (Dienraštis „Vakarai”, 1938 m. balandžio 28 d. )
Martyno VAINORIAUS nuotr.
1. Viešosios komunikacijos ir viešųjų ryšių veikėjai seniai nustatė auditorijos identifikavimo svarbą. Tai kertinė sėkmingo žinutės pasiuntimo sąlyga: neįvertinus ir nesuvokus galutinio žinutės gavėjo kompetencijos „pagauti“ transliuojamą turinį – kalbėtojas pats save pasmerks nesėkmei.
2. Visuotinai ir neginčijamai yra pripažįstama, jog viena pagrindinių teigiamų vakarų demokratijos plėtros pasekmių – natūralus visuomenių vystymasis pažangios (taip vadinamos) visuomenės link. Pažangumo identifikacija priklauso nuo daugelio indikatorių ir jų vertinimo metodų, tačiau mums šiuo atveju, svarbiausi elementarūs visuomeniniai gebėjimai ir norai būti pažangios visuomenės dalimi, tai patvirtinant savo elgesiu viešojoje erdvėje, bendruomenišku dalyvavimu visuomeninėse platformose diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais.
3. Naratoriaus asmeninė patirtis ir domėjimosi sfera[1] remiasi į tris polius: I. akademinė veikla urbanistikos srityje; II. profesinė-ūkinė veikla utilitariajame projektavime; III. viešoji politika ir viešasis miestų fizinių struktūrų administravimas.
2015 m. įvykusi mokslinė konferencija[2], kaip ir visos kitos mokslinės ir/ar pseudomokslinės konferencijos, pirmiausia atliko labai sveiką veidrodžio vaidmenį – tiek pranešėjai, tiek ir klausytojai, nelygu rangas, turėjo pakankamai laiko atlikti tylią savianalizę konkrečiame kontekste. Kaip paaiškės vėliau, jau konferencijai pasibaigus, nei iškelti klausimai, nei siūlomi atsakymai 16-aisiais XXI a. metais vis dar nėra įdomūs nei viešojo administravimo/politinio lauko, nei profesinio cecho atstovams[3]. Ką gi, žvilgterėkime dar kartą į konferencijos temą (Miesto architektūra), ir prieikime pradinę išvadą – miesto architektūra nerūpi tiems, kam pirmiausia ji turėtų rūpėti.
Ši išvada nepasako nieko naujo ir nieko netikėto, nepastato miesto administracijos ir politinių struktūrų į nejaukų kampą. Atvirkščiai – tame kampe yra jauku, jame susitinka visi be išimties persipynusių LR miestų administracijų ir politinių struktūrų dalyviai. Netoliese ir aukštesnio rango atskirų ministerijų atstovų grupelės. Ir ne taip ir svarbu, kas ima kompozicinį viršų – karjeros specialistai ar politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Liūdna, bet juos vienijantis dalykas yra tai, jog jiems nerūpi.
Kuo gi pasireiškia toks nerūpestis? Tikrai ne pavieniu nerūpestingumu. Greičiausia Gustavas Le Bonas[4] garsiajame savo veikale „Minios psichologija“ buvo velniškai teisus, teigdamas, jog pakankamai nekvaili pavieniai asmenys, tapę minia, praranda gebėjimą blaiviai mąstyti, tuo pačiu nuveikti ką nors naudingo. Taigi nerūpi, nes nemąstančia minia lengva manipuliuoti, o manipuliuojamai masei lengva įteigti, kas teisinga, o kas ne, ką reikia daryti, o ko reikia vengti. Pailiustruokime vykusios konferencijos dalyvių pokalbiu. Ponia dab. vicemerė[5], buv. miesto savivaldybės administracijos direktorė[6] skundėsi konferencijos dalyviams, jog nėra įmanoma koreguoti miesto ribos, nes konkretaus rajono savivaldybė to neleidžia[7]. Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirminikas[8] papildė, jog dėl švytuoklinės migracijos procesų gauname situaciją, kai ore kabo keli tūkstančiai vaikų, kuriems miestas negali užtikrinti socialinių paslaugų, nes šių vaikų deklaruotos gyvenamosios vietos yra rajono savivaldybėje, todėl nėra surenkama pakankamai lėšų mokestiniu pavidalu, kurių pagalba būtų statomi ir/ar plečiami vaikų darželiai. O rajono savivaldybės klerkai savo ruožtu džiaugiasi, jog šie vaikai ieško socialinių paslaugų miesto ribose ir taip juos paliuosina nuo to pačio pobūdžio problemos.
Trumpa remarka: liūdniausia šioje vietoje yra ne tūkstančiai, kaip pasirodė – ne itin kam reikalingų, vaikų. Bet tai, jog daugiau konferencijos, miesto architektūros tematika, pradžioje, politinės miesto valdžios atstovų nebuvo[9]. Nerūpi – tai nerūpi, ne veltui nuo to ir pradėjome. Grįžkime į konferenciją.
Prof. Dr. Zigmas J. Daunora mielai atsakė, kad visi atsakymai ir sprendimai, tame tarpe ir šiai sisteminei visų Europos miestų socialinei problemai, aiškiai išguldyti ES planavimo direktyvose, kalbančiose apie strateginių miestų-regionų planavimą, kurios LR yra ratifikuotos ir galioja (!) – atsiversk ir perskaityk. Ponas[10] Lietuvos architektų rūmų pirmininkas patikslino, jog pagal šiandien galiojančius teritorijų planavimo teisės aktus, ne tik nėra problemų keisti administracines ribas, bet ir yra precedentų. Žinoma, tokie nereikšmingi pasisakymai vargu ar gali kam nors rūpėti, juk net „Europos urbanistikos chartijos“ lietuviškasis leidimas, praėjus 20 metų po išleidimo Lietuvoje, taip ir lieka asmeniniu profesoriaus Z.J.Daunoros pasiekimu, kuris niekam nerūpi. Nerūpi ir tiek.
Mielam skaitytojui naratorius turi pripažinti, jog jis, galbūt naiviai, bet tikisi, jog šį nerūpėjimą palaipsniui pakeis besikeičiantis bendruomenės mentalitetas ir sovietinio raugo nešiotojus pakeis laisvo vakarų vėjo nešėjai. Šiandien mes galime lengvai susivokti kas mes tokie, paklausdami savęs ar mums rūpi[11]. O jeigu net sau atsakyti nedrįstame, tai leiskite bent priminti senąją išmintį – jei kalbėsi, tai pasakysi ką jau žinai, bet jei klausysies – gali sužinoti ir ką nors naujo[12]. O cecho kolegoms pridedame ir trumpą remarką: jeigu nerūpi – tai nepadės ir tai.
Architektas Petras Džervus
|
1 pav. Ar atgims atgimimo aikštė? Miesto administracijos atstovams ir savivaldos politikams atrodo, kad viskas tvarkoj, lai sprendžia ateities kartos. Nuotrauka autoriaus. |
|
2 pav. Gustavas Le Bonas, pirmasis pasaulio hipsteris, nuspėjęs liūdną architektūrinės kompetencijos likimą, XXI a. pradžios Lietuvoje. Nuotraukos šaltinis – wikipedia. |
[1] Čia šiaip, kad nereikalingi klausimai skaitytojo nekamuotų.
[2] Mokslinė konferencija TERRA URBANA: MIESTO ARCHITEKTŪRA, 2015-06-26, Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka, H.Manto g. 25, Klaipėda.
[3] Miesto piliečių/miestiečių šiame kontekste neminėkime tyčia.
[4] Neveltui pažvelgę į Gustavo Le Bono nuotrauką išvysime lyg iš akies luptą šiandieninį lietuvišką hipsterį – ryšys tarp jo idėjų ir šiandieninių problemų – nenuginčyjamas.
[5] Vicemeras – Miami Vice gerbėjas (aut. past.)
[6] Aukščiau miesto administracijoje nieko nėra – tai pastaba jaunimui, kuris nesusigaudo miestų administracijos struktūrose ir yra vangūs prie balsadėžių, tačiau sapnuoja, jog turi mistinę galią daryti įtaką miesto valdymo procesams.
[7] Miesto administracijos atstovai yra įsitikinę, jog suburbanizacijos procesų pasekmėje, naujakuriai peršokę administracinę miesto ribą, perneša ir savo mokestinius resursus ne miesto naudai, tačiau vis dar reikalauja socialinių paslaugų iš miesto, kurį apleido, administracijos. Bet ką darytų su naujai įgytais infrastruktūrinais plotais, kurie, užstatymo tankumui ir populiacijai skystant, pareikalautų beprecedentinio užslėpto subsidijavimo – klausimo nekelia.
[8] Aukštas postas, bet ne pabaiga, dažniausia naudojamas laikinai (aut. past.).
[9] Dar buvo pastebėti keletas miesto administracijos atstovų, bet apie tai, kaip jie dingsta iki pirmosios kavos pertraukėlės arba turi realius įgaliojimus stebėti bet nesikišti, dėl temos platumo – pakalbėsime kitąkart.
[10] Turėtų būti valdovas – rūmai visgi. Šio verbalinio kalambūro autorius tebūna išlaikytas paslaptyje. (aut. past.).
[11] Miestas kuriame mes veikiame ir kuris veikia mus, ir jo architektūra.
[12] Tai skirta miesto politikams.
