Iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo 2018-aisiais liko mažiau nei treji metai. Nors ir vangiai dirbanti, Vyriausybės sudaryta darbo grupė rudenį jau ketina patvirtinti šios datos minėjimo programą, kurioje kol kas įrašyta vienintelė Klaipėdos miesto savivaldybės idėja – pastatyti paminklinį biustą Jonui Polovinskui-Budriui. Ar klaipėdiečiai daugiau idėjų neturi, ar miega galvodami, kad 2018-ieji – dar toli? O gal iki šiol nesijaučia esą Lietuvos dalis?
Pirmieji atsibudo uostamiesčio architektai ir istorikai. Prieš savaitę jie surengė pirmąją viešą diskusiją, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo paminėjimui Klaipėdoje. Istorikas Vasilijus Safronovas, informavęs diskusijos dalyvius apie Vyriausybės rengiamą programą, išreiškė savo nuomonę, jog paminklą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos sukilimo vadui J. Polovinskui-Budriui būtų tikslingiau statyti minint šio įvykio 100-metį 2023 metais.
Minint 1918-ųjų Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo akto šimtmetį, anot istoriko, svarbesni demokratijos ir valstybingumo aspektai.
Architektai siūlo erdves
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos atstovai diskusijoje pristatė uostamiesčio architektų kūrybinės mankštos, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui įženklinti, rezultatus.
Architektai, remdamiesi pasaulinėmis tendencijomis, valstybines sukaktis įprasminti ne monumentaliais vertikaliais objektais, o įrengiant horizontalią erdvę-parką pasiūlė tris Klaipėdos miesto erdves, kuriose galėtų būti įprasminta universali demokratijos, respublikos, vilties ar pan. idėja.
Architektas Tadas Sviderskas pristatė Klaipėdos universiteto (KU) miestelio vidinę aikštę arba erdvę tarp universiteto ir „Studlendo” kaip labiausiai istoriškai susijusią su 1918-ųjų Vasario 16-osios įvykiais.
„1923 metais, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, tuometinėse kareivinėse (dabar – KU miestelio pastatai) buvo dislokuotas vienas iš Lietuvos kariuomenės batalionų. Šioje erdvėje vykdavo Mažosios Lietuvos šventės. Komplekso viduje yra pasodinti, tačiau nepažymėti trys ąžuolai, skirti Klaipėdai, Vilniui ir Laisvei. Yra buvęs, tačiau neišlikęs ir memorialas su Vyčio simbolika. Šioje erdvėje lankėsi visi Lietuvos prezidentai ir Jonas Basanavičius.
Pagaliau šalia universiteto komplekso yra Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, o būtent šis karas ir suformavo pagrindus Lietuvos valstybingumui. Be to, yra patvirtintas KU detalusis planas, tad galima drąsiai spręsti, kurioje vietoje koks akcentas derėtų”, – dėstė argumentus T. Sviderskas.
Jurga PETRONYTĖ 2015-06-27 „Vakarų ekspresas”
Egidijaus Jankausko nuotr.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos organizacija šiandien vidurdienį pakvietė klaipėdiečius dalyvauti meninėje akcijoje „Nupiešk savo Klaipėdą“.
Pasak akcijos iniciatoriaus, architekto Adomo Skiezgelo, tokiu kūrybišku būdu miestelėnai buvo kviečiami išsakyti savo palinkėjimus miestui ir nupiešti Atgimimo aikšės viziją.
„Mes nenorime, kad Atgimimo aikštė būtų užstatyta pastatais. Įsivaizduojame, jog joje galėtų iškilti paminklas Lietuvos valstybės šimtmečiui, kurį minėsime 2018-aisiais arba mozaika ant aikštės dangos. Ant popieriaus nupiešėme įsivaizduojamo paminklo su Vyčio simbolika eskizą, o su kreidelėmis bandome perkelti jį ant aikštės“, – aiškino A. Skiezgelas spalvotus ornamentus, kuriuos aikštėje piešė vos keletas entuziastų.
Anot architekto, savo piešiniais ir palinkėjimais Klaipėdai piešinį kviečiami papildyti visi norintieji.
Jurga PETRONYTĖ 2015-06-21 „Vakarų ekspresas”
Egidijaus Jankausko nuotr.
Iki modernios Lietuvos valstybės šimtmečio liko vos pora metų, o Klaipėdoje tik pradedama svarstyti, kaip įamžinti šią reikšmingą sukaktį.
Klaipėdos architektai ir istorikai vakar surengė pirmąją viešą diskusiją šiuo klausimu.
Istorikas Vasilijus Safronovas informavo, jog šiuo metu jau yra parengtas Vyriausybės svarstymui šio šimtmečio įamžinimo Lietuvoje projektas, kuriame užrašyta vienintelė klaipėdiečių iniciatyva – įamžinti šią datą pastatant paminklinį biustą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos sukilimo vadui Jonui Polovinskui-Budriui.
„Manyčiau, jog įamžinti šią asmenybę tikslingiau būtų 2023 metais minint Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva šimtmetį, o 1918-ųjų vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo aktas yra svarbus kitais aspektais”, – savo nuomonę išreiškė istorikas.
Architektas Mantas Daukšys susirinkusiesiems pristatė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos organizacijoje surengtos kūrybinės mankštos, skirtos valstybės šimtmečio įamžinimui, rezultatus. Anot architektų, pasaulyje pastaruoju metu vyrauja tendencija valstybines sukaktis įprasminti ne monumentaliais vertikaliais objektais, o įrengiant horizontalią erdvę-parką. Būtent už erdvinį valstybės šimtmečio įprasminimą pasisakytų ir Klaipėdos architektai. Be to, jie siūlytų, kad erdvė įprasmintų universalią idėją, pavyzdžiui, demokratiją, respubliką, viltį ir turėtų lokalinį Klaipėdos krašto aspektą. Taip pat architektai pageidautų, jog būtų skelbiamas meninės idėjos konkursas su nurodytomis konkrečiomis vietomis, kuriose būtų galima įprasminti šią datą.
Patys architektai kūrybinės laboratorijos metu išskyrė tris vietas, kurios, jų manymu, tiktų šios datos „įženklinimui”.
Architektas Tomas Sviderskas pristatė Klaipėdos universiteto miestelio vidinę aikštę arba erdvę tarp universiteto ir „Studlendo” kaip labiausiai istoriškai susijusią su 1918-ųjų vasario 16-ąja.
Architektas Vaidotas Dapkevičius siūlytų Danės krantinės tarp „Arkos” paminklo ir vadinamojo „Teo” skvero erdvę kaip nuoseklią jau esamų skirtingų laikmečių žymių – rotušės, Atgimimo aikštės, „Arkos” paminklo – tąsą, kuri galbūt galėtų kiek pakoreguoti ir „Arkos” paminklo trūkumą, kad paminklas taptų ne judėjimo srautus ribojančia, o pereinama vieta.
M. Daukšys atkreipė dėmesį į erdvę šalia Trinyčių tvenkinio, kuri yra arti miesto geografinio centro ir taip pat turi istorinį kontekstą su Sendvariu.
Diskusijos dalyviai taip pat atkreipė dėmesį į Klaipėdos, kaip uosto, svarbą tuometinei ir dabartinei Lietuvai ir pasiūlė, kad valstybės šimtmetis būtų įprasminamas iš vandens matomu ženklu. Priminta, jog daug Rytų Europos valstybių 2018-aisiais minės savo 100-mečius, tad esą reikėtų pažvelgti į šią sukaktį bei į jos įprasminimą tarptautiniame kontekste.
Eimanto CHACHLOVO nuotr
Šeštadienį architektai ir istorikai pakvietė į miestą pažvelgti kitaip. Ekskursijos „Klaipėda anapus malūnų: skaityti naująją Klaipėdą kitaip” metu į pietus nuo senamiesčio nutįsusiuose gyvenamuosiuose rajonuose ieškoma senųjų statinių ir jų likučių, pasakojama jų istorija.
Ekskursiją organizavusios Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) atstovės Šarūnės Gentvilienės teigimu, pasivaikščiojimas po Klaipėdą yra renginių ciklo „Klaipėdos architektūra 2014”, apžvelgiančio praėjusių metų architektų darbus, dalis.
„Jau trečius metus darome renginių ir parodų ciklą „Klaipėdos architektūra”. Pirmoji ekskursija buvo pernai – kėlėmės į Smiltynę, vaikščiojome po bunkerius – priešlėktuvines pakrantės apsaugos baterijas”, – apie pradžią pasakojo Š. Gentvilienė.
Šiemet, pasak pokalbininkės, bendradarbiaujant su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu (KU BRIAI) buvo pasirinkta apžiūrėti pietinius miesto rajonus: „Tema galbūt yra labiau apie fundamentus, architektūros ištakas, tad sugalvojome panagrinėti istorinę dimensiją.”
Ekskursija prasidėjo Kūlių vartų gatvėje, iš jos buvo einama link pietinių rajonų.
„Žvelgiant į tuos rajonus labai dažnai pasakoma „pietinė Klaipėda” arba „miegamieji rajonai”, nesigilinant, kas ten yra, ar tie rajonai yra kuo nors skirtingi, ypatingi ar panašiai. Gimė mintis pabandyti padaryti ekskursiją pėsčiomis po tuos rajonus ir pažiūrėti, kaip ten yra išlikusios ir dera arba nedera tarpusavyje įvairios istorinės senosios ir sovietmečio struktūros”, – ekskursijos idėją pristatė jos vadovas KU BRIAI vyriausiasis mokslo darbuotojas ir projektų vadovas dr. Vasilijus Safronovas.
Pasak jo, ekskursijos pavadinimas „Anapus malūnų” pasirinktas neatsitiktinai.
„Klaipėdos senamiesčio pietinėje pusėje buvo gynybiniai įtvirtinimai, ėjo vandens griovys, buvo Kūlių arba Akmenų vartai, pro kuriuos buvo galima patekti į miestą. Už tų vartų prasidėjo viskas, kas buvo susiję su malūnais, pavyzdžiui, Trinyčių tvenkinys originaliai vadinosi Malūnų tvenkiniu, Bangų gatvės ankstesnis pavadinimas taip pat buvo Malūnų gatvė. Ekskursiją baigsime taške, kuris taip pat yra susijęs su malūnais – vadinamieji Malūnų vartai – Sausio 15-osios ir Minijos gatvių sankryžoje, – aiškino istorikas.
– Bandome ekskursija parodyti, kad toje miesto dalyje į pietus nuo senamiesčio yra labai daug pažinimo vertų objektų, kurių funkcijos, struktūros skyrėsi istoriškai. Bandysime diferencijuoti sovietinės statybos kvartalus, aptikti naujoje Klaipėdoje senosios Klaipėdos dvarų, palivarkų struktūrų, takų, kurie išlikę kaip reliktai. Žvejybos uosto kvartalas, pavyzdžiui, išsiskiria tuo, kad yra pirmasis sovietmečiu pastatytas kvartalas kaip struktūra, apžiūrėsime, nuo ko buvo pradėta statyti sovietinė Klaipėda.”
Iš viso ekskursijos sąraše – 19 objektų: Kūlių (Akmenų) vartai, Senojo malūno vieta ir Malūnų („Trinyčių”) tvenkinys, Joniškės dvaras, Sendvaris, Butsargių dvaras, Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, Rumpiškės dvaras, senojo kelio iš Smeltės į Rumpiškės dvarą atkarpa, senojo kelio iš Pempininkų palivarko į Naujadvarį atkarpa, Žardininkų palivarkas (Mažieji Gedminai), „Draugystės” parkas, Gedminų dvaras, senųjų Smeltės kapinių vieta, 3-iosios Smeltės mokyklos ir Johann Heinrich Pestalozzi mokyklos pastatai, įėjimas į buvusį žvejybos uostą (buv. „Maisto” gamyklos pastatas), Žvejybos uosto kvartalas, buvęs Gintaro pelkės kaimas ir celiuliozės fabrikų darbininkų kolonijos pastatas, Nemuno gatvės užstatymo likučiai, V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas kvartalas, Špichuto dvaras ir Malūnų vartai.
„Taip, eisime pėsčiomis. Tai – ekskursija visai dienai. Pernai nuėjome apie 14 kilometrų, šiemet turbūt bus panašiai”, – šypsojosi Š. Gentvilienė.
Eimanto CHACHLOVO nuotrauka
Natūralios dienos šviesos konkurso laimėtojai išrinkti iš 176 dalyvių iš 65 šalių. Laimėtojai – tai du labai talentingi Argentinos pramoninio dizaino studentai: Ms. Mariana Arando ir Luca Fondello, iš Buenos Aires universiteto Argentinoje.
Pernai VELUX grupė ir „Little sun“ projektas apsijungė kartu Tarptautiniam Natūralios dienos šviesos konkursui, kuris pakvietė studentus iš viso pasaulio sukurti dizainą saulės energijos lempai, kuri padėtų apšviesti 1,2 ml. žmonių, gyvenančių be elektros, buitį.
Švęsdami 75-asias VELUX grupės įkūrimo metines 14 500 vienetų šių lempų bus pagaminta pagal laimėtojų sukurta dizainą. Šios lempos 2015 m. pab. -2016 m. pr. bus išvežiotos ir padalintos Zimbabvėje, Zambijoje ir Senegale . Tikslas – išdalinti tvarias, saulės energija veikiančias lempas žmonėms, gyvenantiems vietovėse, kur visai nėra elektros, į tai įtraukiant ir vietos bendruomenes.
Visą straipsnį galite rasti paspaudę šią nuorodą:
http://www.naturallight.org/results
Adresas: Klaipėdos laisvoji ekonominė zona, Pramonės g. 8, LT-94102 Klaipėda
Teritorijos dydis: 412 ha
Autoriai: DO architects (arch. Gilma Teodora Gylytė, Mindaugas Kunevičius, Algimantas Neniškis, Karolina Čiplytė, Domantas Baltrūnas, Martynas Didžys)
Nuoroda į projektą: http://www.doarchitects.lt/#/fez/
Data: 2015
Užsakovas: UAB Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė
Aprašymas:
Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) urbanistinė koncepcija siūlo naują teritorijos vystymo kryptį, formuoja stiprų jūrinį vietos identitetą, siekia glaudžios integracijos į Klaipėdos miesto struktūrą ir nurodo priemonių rinkinį, kaip tapti patraukliausia vieta investicijoms, startuolių veiklai, esamų ir būsimų įmonių darbuotojams. Koncepcijoje išspręsti teritorijos įvaizdžio, funkcinio zonavimo, naujų patrauklių centrų, vietinio susisiekimo ir išorinių jungčių su miestu klausimai, kuriamos naujos funkcijos bei viešosios erdvės, leisiančios LEZ tapti patraukliu „miestu mieste“.
Visi sprendiniai išskirti į plėtros etapus – trumpo, vidutinio ir ilgo laikotarpio perspektyvas ir įvertinti profesionaliu urbanistiniu-architektūriniu požiūriu, teritorijoje veikiančių įmonių, LEZ akcininkų ir Klaipėdos miesto savivaldybės atstovų įžvalgomis.
Klaipėda FEZ, Lithuania’s biggest free economic zone and industrial park, builds a pioneering urban strategy for the ongoing future development of the territory. The urban concept sets a new direction for the development of the area in the port city of Klaipėda, forming a distinct maritime identity unique to its location and seeking close integration within the existing urban structure of the city. A set of strategies and policies is defined to transform FEZ into the most attractive place for investors, start-ups and employees of both existing and future enterprises.
The concept addresses the image and reputation of the territory and its functional zoning, as well as the local and external connections made with the city. The result is an alluring new centre that consolidates new functions with public spaces and facilities – a captivating ‘city within a city.’
The strategy is divided into stages of development that accommodate short, medium and long term perspectives. The plan has been developed with a professional urban-architectural outlook and refined through collaboration with the companies operating in FEZ, the territory’s shareholders, as well as representatives from municipality of Klaipėda city.
Kviečiame visus Lietuvos architektus teikti darbus rubrikai “SUKURTA LIETUVOJE”!
Skyriuje “Sukurta Lietuvoje” pristatomi: gyvenamieji individualūs namai, daugiabučiai, visuomeniniai pastatai, komerciniai pastatai, administraciniai pastatai, pramoniniai pastatai, multifunkciniai kompleksai, viešosios erdvės, urbanistinės koncepcijos.
• Realizacijos
• Projektai: užsakyti projektai, konkursiniai darbai, idėjiniai projektai (neturintys realaus užsakovo), studentiški projektai (baigiamieji darbai)
Projekto sukūrimo / realizacijos metai – ne ankstesni kaip 2014.
PROJEKTŲ PATEIKIMAS IR VIEŠINIMAS
Projektas gali būti pateikiamas daugiausia 2 kartus: pirmą kartą kaip projektas, antrą kartą – kaip realizacija. Jei realizacija baigta iki 2010 m., tas pats objektas gali būti pristatomas tik kaip realizacija. Tas pats projektas negali būti pristatomas kelis kartus nuo skirtingų bendraautorių.
Teikiama medžiaga:
• Anketa
• 3-4 iliustracijos: vizualizacijos, maketo nuotraukos, nuotraukos – formatas .jpg (brėžiniai gali būti .pdf formato), rezoliucija min. 200, plotis – min. 600 pikselių (aukštis nesvarbu). Prašome nurodyti pagrindinę iliustraciją (failą pavadinkite „pagrindine“)
• 3-4 brėžiniai (genplanas, pjūvis, planas/ai)
• Kokybiški planšetai .jpg .pdf (konkursiniams darbams)
Prašome pateikti reprezentatyvią medžiagą. Nereprezentatyvi (blogos kokybės iliustracijos, per mažai iliustracijų, neužpildyta anketa) medžiaga nebus talpinama tinklapyje.
Medžiagą siųskite el.paštu info@architektusajunga.lt, arba CD adresu: Kalvarijų g.1, 09310 Vilnius
Parengta pagal LAS informaciją
Violeta BEIGIENĖ, architektė ir UAB „Cedra“ direktorė, www.statybunaujienos.lt 2015-03-31 18:06
Estetinis renovuotų pastatų vaizdas tikrai nekoks. Modernizuojant tiek gyvenamuosius, tiek visuomeninius statinius, architektūra – kaip meno rūšis – daugumos proceso dalyvių visai nedomina. Jokie teises aktai to tiksliai nereglamentuoja. Tai nėra visuomenės siekiamybė.
Tokios nepagarbos architektūrai ir inžinerinei minčiai nebuvo net gūdžiais tarybiniais laikais. Dažnai ir statytojo nuomonės niekas nebepaiso. Viešieji pirkimai – šventas įstatymas, kaina maža ir nieko nepakeisi. Visi geri norai – ne laiku ir ne vietoje.
Tikrintojams svarbus tik skaičius, o ne vertė
Ne geresnė situacija modernizuojant visuomeninės paskirties statinius – mokyklas, darželius, ligonines ir pan. Čia – tie patys viešieji pirkimai su mažiausia kaina ir objektų patikros kontrole naudojant tik elementarius aritmetinius principus taip deformuoja sudėtingą statybos procesą, kad siekti kokybiškos modernios ir techniškai pažangios architektūros nėra net menkiausios vilties.
Tarkim, šiais technikos laikais, kai pasaulyje kasdien padaromi protu sunkiai besuvokiami atradimai, mes sugebame sudėtingą statybos procesą tikrinti naudodami tik aritmetiką.
Vienas elementarus pavyzdys. Objekte šviestuvai tikrinami tik pagal skaičių. Kiekvienam, šiek tiek geriau susipažinusiam su šviesotechnikos mokslu, yra aišku, kad svarbu pasiekti darbo vietoje norminį apšviestumą, kuris matuojamas lx. Tai padaryti galima, panaudojus skirtingą šviestuvų skaičių. Be apšviestumo faktoriaus labai svarbu ir šviesos temperatūra, spalvinis spektras, šviesos šaltinio tipas ir daug kitų momentų. Ekonomiją objektui gali generuoti ir protingas šviesos valdymas. Žmogaus sveikatai teigiamo poveikio turėtų šviesos intensyvumo kaita poilsio zonose. Tačiau kai viešojo pirkimo būdu nupirkta 100 šviestuvų, tai objektų tikrintojai to ir ieško. Visa kita jiems neįdomu.
Inžinieriaus protui čia nėra vietos.
Yra objektų, kur teko rašyti gausybę pasiaiškinimų, kodėl pasikeitė objekte šviestuvų skaičius. Po kelių mėnesių bandymo įrodyti techninius dalykus – rezultatas tas pats: nuperkami trūkstami šviestuvai ir sumontuojami bet kur. Rezultatas pasiektas – šviestuvų skaičius sutampa. Toks primityvus požiūris statybos dalyvius įspaudžia į rėmus, kur mąstymui, pažangai ir architektūrai vietos nebėra.
Ištisinis stresas ir neigiamos emocijos
Statybos procesas, kurį reglamentuoja keli įstatymai, 86 statybos techniniai reglamentai, 10 respublikinių normų, 39 AM rekomendacijos, daugybė Lietuvos aplinkos apsaugos norminiai dokumentai, įstatymai, įvairių žinybinių organizacijų įsakymai, normos, standartai, perkamas už mažiausią kainą (tiek projektas, tiek ir ranga).
Gaila, kad niekas nesidomi, kaip statybos proceso dalyviai bando patenkinti visus norminius reikalavimus, turėdami labai skurdų pinigų krepšelį, kuris kartais būna ne keliais procentais, o dvigubai ar net daugiau mažesnis, nei suskaičiuota sąmatinė kaina. Niekam neįdomu, kaip šiame pragaro katile verda inžinieriai, statybininkai ir juos prižiūrintieji. Ištisinis stresas ir neigiamos emocijos. Tuo atveju, jei šioje srityje niekas nebūtų keičiama, reikėtų pradėti tirti ne tik modernizavimo objektų rezultatus, bet ir patį procesą.
Nuomonė. Statybos proceso esmė turėtų keistis
Dabar – viešieji pirkimai už mažiausią kainą. Rezultatas – kaip girnose sumalamos bet kokios kokybės, modernumo bei architektūros apraiškos. Nepaklusnius architektus rangovai nutempia į teismą ir bando jiems viešai išaiškinti, kad architektas gali tik spalvą parinkti, visa kita – tai jau rangovo reikalas ir, šiukštu, niekas negali į jo privatų verslą kištis bei mažinti statybininko pelną.
Patikros ir kontrolės paremtos pradinėse klasėse išmokta aritmetika surasti, kas iš objekto pavogta, ir pritaikyti nuoskaitą. Nesuskaičiuojamų ir paslėptų elementų nepatikrinsi, tad lieka skaičiuoti tik tai, kas matosi.
Reikėtų ieškoti iš esmės kito šio proceso modelio, kuris būtų pagrįstas sveika konkurencija, pažanga, rezultato siekimu ne tik energijos suvartojimo eilutėje, bet ir kokybiškų bei kūrybiškiausių rezultatų įvertinimų.
Vienas iš galimų pokyčių variantų
Turėtų būti naudojama protinga kaina. Tai kaina, suskaičiuota naudojant patvirtintas sąmatines programas – ekspertų patikrinta ir statytojo patvirtinta.
Be to, modernizavimo procese turėtų būti sugrąžintas 10 proc. rezervas, kuris protingai naudojamas nenumatytoms išlaidoms, kurios visada atsiranda modernizuojamame sektoriuje. Čia juk tiek daug užslėptų dalykų. Tyrimo darbų niekas nedaro, nes tai labai brangiai kainuotų. Tai taikytina Kultūros paveldo objektams ir tai statybos metu visada neapsieinama be atradimų.
Statytojo ir kitų statybas kontroliuojančių asmenų kontrolė būtina. Turėtų būti tikrinama, ar neįvelta klaidų.
Turint protingą kainą, turėtų būti statoma, siekiant pažangiausio – tiek architektūros, tiek inžinerinės minties požiūriu – rezultato. Kiekvienas objektas būtų privalomai vertinamas daugybės kriterijų požiūriu. Kai kurių kriterijų vertinimą reikėtų kartoti kelis metus iš eilės. Tai labai aiškiai parodytų pastato kokybę. Kiekvienas objektas galėtų savo kriterijus susidėlioti šiek tiek skirtingai – tarkim, gyvenamajam sektoriui tikrai bene svarbiausias kriterijus energijos sąnaudos, panaudotų medžiagų kokybė ir ilgaamžiškumas, estetinis vaizdas, techninis modernumas ir pažangumas ir t.t. Kai kuriems visuomeniniams pastatas labai svarbu statinio išvaizda. Tai priklauso ir nuo to, kokios paskirties ir kur yra pastatas, kokia jo reikšmė, formuojant miesto įvaizdį. Svarbi ir statinio paskirtis. Graudžiai atrodo meno mokyklos euro remontas, kur ugdomas jaunimas mokomas estetikos pagrindų.
Eikvojama energija nekokybiškam objektui už mažiausią kainą
Visa ta energija, kurią sueikvoja statybininkai viešiesiems pirkimams už mažiausią kainą, būtų perkelta į pažangiausių rezultatų siekimą. Juk ne paslaptis, kad laimimi vos keli objektai iš šimto. Tai kiek sunaudojama energijos, kad nekokybiškai pastatytume objektą už mažiausią kainą.
Be to, geriausieji rezultatai turėtų būti ne tik plačiai viešinami. Juos reikėtų apdovanoti – skiriant papildomus finansavimus pastato papildomam modernizavimui, alternatyvios energijos panaudojimui, meno kūrinių pastato puošimui įsigyti ir pan. Statybininkams tokie teigiami įvertinimai turėtų kaupti balus ateities konkursų rezultatams.
Žinoma, šį modelį reikėtų dar kurti ir tobulinti. Jo esmė būtų ta, kad mažiausią kainą, nepasitikėjimą ir primityvią kontrolę pakeistų pažangaus ir kokybiško rezultato siekimas, sveika konkurencija ir profesionalus plataus spektro visų modernizuotų statinių vertinimas. Kokybiškas rezultatas turėtų būti kiekvieno statybos proceso dalyvio tikslas, nes tik rezultatų suma turėtų krauti solidų profesinio pripažinimo bagažą, kuris būtų dominuojantis, pasirenkant specialistus.
Yra toks gražus posakis – architektūra rašo istoriją.
Graudu, kad su dabartine daugumos modernizuotų daugiabučių ir visuomeninių pastatų architektūra ne kokią istoriją mes parašysime arba dėl mažiausios kainos ji bus neilgalaikė ir jos pėdsakų iš viso neliks. Galbūt tik šūsnys popierių, kurie sugadinami šiam procesui įforminti ir jie pasiliks ateities kartoms.
© Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Tačiau galimybių studijos rengėjai aiškina, kad privalėjo laikytis tų sąlygų, kokios jiems buvo duotos, ir spręsti tas užduotis, kurios buvo suformuluotos.
Po kritikos – diskusija
Atgimimo aikštės ir gretimybių raidos galimybių studija pradėta rengti 2014 m. Klaipėdos savivaldybės užsakymu. Viešųjų pirkimų konkursą ją rengti laimėjo UAB „Eurointegracijos projektai”, kurios specializacija – projektų vadyba ir administravimo konsultacijos bei strateginis valdymas. Pačią galimybių studiją rengia miesto Tarybos narės, Teritorijų planavimo komiteto pirmininkės Ramunės Staševičiūtės architektūrinio projektavimo įmonė „Pilis”.
„Vakarų ekspresas” jau rašė, jog vasario pradžioje rengiama galimybių studija buvo pristatyta Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) ekspertų posėdyje. Joje siūlomos trys galimos Atgimimo aikštės plėtros perspektyvos.
Pirma – aikštę užstatyti multifunkcinės paskirties pastatais paliekant tik nedidelę erdvę šalia viešbučio, kaip numatyta Klaipėdos detaliajame plane.
Antras variantas – statyti Muzikinio teatro priestatą tiesiai ant Herkaus Manto gatvės. Tačiau šis variantas jau atmestas, nes nutarta, kad Muzikinio teatro plėtra nebus vykdoma į Atgimimo aikštės pusę.
Trečiasis variantas buvo parengtas remiantis magistrantės Kristinos Martinaitytės straipsniu „Atgimimo aikštės santykis Klaipėdos miesto urbanistinėje erdvinėje struktūroje”. Studentė siūlė palikti aikštę neužstatytą ir išplėsti Danės upės link įrengiant pėsčiųjų tiltą, sujungiantį aikštę su Vežėjų gatve.
Ekspertų taryba tokiai galimybių studijai nepritarė ir pakvietė rengėjus pakartotinai pristatyti jos medžiagą įvertinus „aikštės formantų kompozicinių elementų visumą”. Kai kurie architektai palankiai atsiliepė apie dalinį aikštės užstatymą, kai kurie sukritikavo visus pasiūlymus kaip nekompetentingus. Todėl LASKAO suorganizavo diskusiją apie rengiamą galimybių studiją architektų klube. Šiam susitikimui pranešimus parengė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Urbanistikos laboratorijos katedros vedėja doc. dr. Dalia Dijokienė, VGTU Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėja doc. dr. Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Urbanistikos, architektūros ir dizaino instituto direktorius, Klaipėdos architektų organizacijos pirmininkas docentas Vaidotas Dapkevičius, VDA lektorius iš Šiaulių Vytenis Rudokas bei VGTU profesorius Algis Vyšniūnas.
25 metų idėja
Anot V. Dapkevičiaus, nuo to laiko, kai buvo nukeltas Lenino paminklas, Atgimimo aikštė fiziškai nepakito, tačiau buvo apraizgyta įvairiausiomis idėjomis, siekiais ir intrigomis.
V. Dapkevičius priminė, jog pirmasis konkursas sutvarkyti Atgimimo aikštę Klaipėdoje buvo paskelbtas dar 1994-aisiais. Tuo metu buvo prabilta apie prieškarinio aikštės užstatymo atkūrimą. Tuo pat metu buvo atliekamas ir mokslinis Klaipėdos miesto istorinės dalies urbanistinio paveldo tyrimas, kurį atliko prof. A. Miškinis ir prof. J. Bučas. Šio tyrimo išvada buvo, jog aikštė patyrusi daug deformacijų ir neturėtų būti traktuojama kaip senamiesčio dalis.
1998 m. paskelbtas antras architektūrinis konkursas Atgimimo aikštei sutvarkyti. Spaudoje tuomet pacituoti architekto Edmundo Andrijausko teiginiai, jog aikštės sutvarkymo siūlymai turėtų būti susiję su ekonominiais miesto poreikiais pritraukti investuotojus.
„Tuometinio Architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininko vadovaujama įmonė taip pat dalyvavo konkurse ir jis pats dirbdamas vertinimo komisijoje vertino savo darbus. Manau, kad konkursui trūko skaidrumo”, – sakė V. Dapkevičius.
2000-aisiais buvo patvirtintas detalusis planas, pagal kurį numatyta pietinėje aikštės dalyje atkurti II pasaulinio karo metu nukentėjusio ir sovietmečiu nugriauto kvartalo prie Danės ir buvusios Biržos gatvių užstatymą, taip pat rytinės Biržos gatvės išklotinės fragmentą. Į šiaurę nuo atstatomo kvartalo ir tuometinio „Klaipėdos” viešbučio liekančioje neužstatomoje erdvėje buvo suplanuotas nedidelis skveras.
2002 m., anot V. Dapkevičiaus, prasidėjo naujas etapas Atgimimo aikštės istorijoje. Pamirštos atstatymo idėjos ir prabilta apie naujų daugiaaukščių pastatų poreikį Klaipėdoje.
„Buldozerio principu prastumtas K ir D pastatų projektas. Architektūros ekspertams būsimieji statiniai Atgimimo aikštės gretimybėse pristatyti tik tuomet, kai jau buvo gautas statybos leidimas ir buvo klojami pamatai šiems statiniams. Tik miesto centre iškilus K ir D pastatams susizgribta parengti aukštybinių pastatų schemą”, – pastebėjo pranešėjas.
2007 m. patvirtintas naujas miesto bendrasis planas, kuriame irgi neatsisakoma Atgimimo aikštės užstatymo. 2009 m. pasirodė „nepamatuotų” urbanistinių tyrimų, siūlančių griauti Muzikinio teatro pastatą ir statyti naują Atgimimo aikštėje.
2012-aisiais iškelta dar viena Atgimimo aikštės raidos kryptis – palikti aikštę ir pastatyti joje paminklą Vydūnui. Tais pačiais metais spaudoje pasirodė vicemero Artūro Šulco pareiškimas, jog Atgimimo aikštę pagal parengtą, suderintą ir patvirtintą detalųjį planą galima išdalinti sklypais ir išnuomoti verslininkams. Vėliau kitas vicemeras Vytautas Čepas surengė viešas diskusijas dėl aikštės likimo. Po jų nuspręsta, jog reikia parengti aikštės galimybių studiją ir peržiūrėti detaliojo plano sprendinius.
Reziumuodamas 25-erių metų Atgimimo aikštės istorijos užkulisius V. Dapkevičius pabrėžė, jog „veiksmų seka neturėjo profesionalios argumentacijos ir nuoseklumo, nebuvo naudojamasi moksliniais tyrimais”.
„Ekonominiai pokyčiai diktavo politinę nuomonę. Diskusijos vyko neprofesionaliai. Galimybių studija galėtų būti veiksminga siekiant išvengti klaidų”, – sakė architektas.
Verslo planas?
VGTU Urbanistikos laboratorijos katedros vedėja D. Dijokienė akcentavo, jog Atgimimo aikštė, esanti senamiesčio ir centro sankirtoje, yra Kultūros paveldo objektas, todėl pirmas žingsnis, esą turėjo būti – vertingųjų jos savybių nustatymas, po to – galimybių studija ir galiausiai – detalusis planas. Dabar viskas vyksta atvirkščiai – parengtas detalusis planas, o po to jį bandoma apginti.
„Galimybių studijoje pasigedau analizės, kas aikštėje vertinga, urbanistinio audinio įvertinimo, sprendinių formavimo tūrio ir erdvės požiūriu, kuris privalomas akademiniams darbams. Moksliniais argumentais, o ne ekonominiais, politiniais svertais ar emocijomis vadovaujantis turėtų būti priimti pagrįsti sprendiniai. Yra tik du keliai – arba chaotiškas, arba profesionalus”, – teigė urbanistė.
VGTU Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėja I. Alistrovaitė-Kurtinaitienė Atgimimo aikštės galimybių studijoje pasigedo jos ilgio ir pločio parametrų, išaiškinimo, kokia tai aikštė, koks jos vaidmuo ir funkcijos.
Profesorius A. Vyšniūnas Atgimimo aikštės raidos galimybių studiją pavadino „teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir viešųjų ryšiu miksu”, neturinčiu nieko bendro su urbanistinės plėtros galimybių studijos žanru. Jam atrodo, jog galimybių studijos uždavinio formuluotė skamba kaip reikalavimas pateisinti įvykusius politinius sprendimus, o ne kaip norą ką nors išsiaiškinti.
„Galimybių studijos rengėjai privalėjo argumentuotai ir moksliškai nustatyti, ką Atgimimo aikštėje saugoti, ką rekonstruoti, ką griauti ar perstatyti, o šioje studijoje visur apeliuojama į procedūrinius svarstymus su visuomene, bet ne į fundamentinius metodinius principus ar ekspertinį vertinimą. Galimybių studijoje siūlomas dalinis aikštės užstatymas, bet neaiškus statymo/atstatymo pobūdis. Neaišku, ar bus atstatoma autentiška urbanistinė struktūra, kai atkuriamas autentiškas gatvių tinklas, autentiška kvartalinė sistema, ar bus naudojamos autentiškos statybinės medžiagos ir technologijos. O gal tai bus citavimas, kai parodomi vertingi aikštės elementai, galbūt archeologiniai fragmentai, o gal imitavimas, kai kuriamas maketas, muliažas? Jokio aiškumo, jokio teorinio pagrindimo. Apie tokias alternatyvas net nekalbama”, – kalbėjo profesorius.
A. Vyšniūnas akcentavo, jog būtent Atgimimo aikštėje susikerta trys erdviniai „urbanistinės struktūros žiedai”: senamiesčio (apsauginis žalias žiedas, apimantis bastionų sistemą) bei Herkaus Manto gatvės ir Danės upės (žalios jungtys Danės upės pakrantėse). Tai esą yra stiprus argumentas aikštės erdvei išlaikyti. Architekto neįtikino teiginiai neva aikštėje nėra nieko vertingo archeologiniu požiūriu, nes ten, kur buvo istorinis užstatymas, tiesiog negali nebūti archeologinio paveldo.
Galimybių studijos teiginiams, kad Atgimimo aikštė yra didelė ir nejaukti, urbanistas paprieštaravo argumentu, jog Atgimimo aikštė yra viena iš mažiausių visų Lietuvos aikščių.
Profesorius stebėjosi, kodėl kaip viena iš galimybių studijos versijų buvo pasirinktas akademinis K. Martinaitytės darbas neaptarus kitų akademinių darbų, kurių yra daugiau.
„Akivaizdu, kad miestas neapsisprendęs, kas turi būti Atgimimo aikštės vietoje – erdvė ar kvartalas. Todėl suinteresuoti asmenys bando prastumti užstatymo idėją ir net siūlo konkrečią rotušės, kurioje įsikurs miesto Savivaldybė, funkciją. Nėra jokio argumentuoto pagrindimo, tad kas gali paneigti, kad tai ne verslo planas, kuris tik vadinamas galimybių studija. Ji kultūrologinio pobūdžio problemą pateikia kaip eilinį ūkinį uždavinėlį. Pagrindinis klausimas – ar pokario metais įvykę urbanistinės struktūros pasikeitimai (pakeistas gatvių tinklas, nugriautas seniausias Rytų Europoje gaisrinės pastatas, iškilę aukštybiniai pastatai ir t.t.) yra deformacija ar naujos kokybės pradžia – neatsakytas”, – teigia A. Vyšniūnas.
Siūlo viešbučio rekonstrukciją
Pranešėjas iš Šiaulių VDA lektorius V. Rudokas pabrėžė, jog aikštė yra „įtampos zonoje”, jungiančioje 2 skirtingas urbanistines struktūras – senamiestį ir centrą.
Anot jo, Atgimimo aikštė su žaliaisiais plotais iki upės yra 120 m pločio ir 150 m ilgio (be žaliųjų plotų 90 X 100 m). Ji užimtų tik trečdalį Šiaulių Prisikėlimo aikštės, pusę Kauno Rotušės aikštės ir trečdalį Vilniaus arkikatedros aikštės ir yra panašaus dydžio kaip Briuselio aikštė.
Anot V. Rudoko, Atgimimo aikštė su gretimybėmis jau sudaro urbanistinę kompoziciją, tačiau ji yra fiziškai ir estetiškai neišbaigta. Neišbaigtumo, destrukcijos efektą esą sudaro laiptuotas viešbučio „Amberton Klaipėda” kontūras, be to, anot urbanisto, reikėtų pertvarkyti pačios aikštės landšaftą, nes šiuo metu esantys raudono granito aptvarai nevykusiai suskaldo aikštės plotą.
V. Rudokas rekomenduotų išplėsti aikštę į Danės upės pusę ir rekonstruoti viešbučio pastatą arba užstatyti jį kitu statiniu šiaurinėje aikštės dalyje.
Apibendrindami diskusiją Klaipėdos, Vilniaus ir Šiaulių architektai bei urbanistai konstatavo, jog pateikta galimybių studijos medžiaga neatitinka reikalavimų, keliamų urbanistinės plėtros galimybių studijos žanrui. Esą be jokių rimtų argumentų iš klaipėdiečių norima atimti visuomeninę erdvę formuojant naujus sklypus.
Nuo to laiko, kai buvo nukeltas Lenino paminklas, Atgimimo aikštė fiziškai nepakito, tačiau buvo apraizgyta įvairiausiomis idėjomis, siekiais ir intrigomis.
Vaidotas DAPKEVIČIUS, Klaipėdos architektų organizacijos pirmininkas
Atgimimo aikštės raidos galimybių studija – teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir viešųjų ryšių miksas, neturintis nieko bendro su urbanistinės plėtros galimybių studijos žanru.
Algis VYŠNIŪNAS, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius
Bus dar vienas svarstymas
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, aikštės galimybių studijos rengėja
Labai gaila, kad nedalyvavau galimybių studijos aptarime, nes buvau išvykusi. Recenzijos jokios taip pat kol kas negavau. Iš nuogirdų supratau, kad buvo kritikuojamos galimybių studijos sąlygos, tačiau mes, kaip viešojo konkurso laimėtojai, privalome laikytis tų sąlygų, kokios mums buvo duotos, ir spręsti tas užduotis, kurios mums buvo suformuluotos. Ir tai šiek tiek išsiplėtėme kaip architektai, tačiau negalėjome daryti to darbo, kurio iš mūsų niekas neprašo. Po galimybių studijos svarstymo ekspertų komisijoje padarėme ketvirtą variantą bei jo maketą ir atidavėme jį vertinti užsakovui. Po to vėl bus viešas svarstymas – esame galimybių studijos finišo tiesiojoje.
P. S.
Vienas iš Klaipėdos meru perrinkto Vytauto Grubliausko rinkiminių pažadų buvo „rekonstruoti Atgimimo aikštę”.
„Šiuo metu jau yra parengtos keturios Atgimimo aikštės sutvarkymo vizijos. Kuria tiksliai kryptimi bus einama, galutinai turėtų būti apsispręsta dar šį pavasarį. Aikštės sutvarkymui iš Europos Sąjungos fondų, valstybės ir savivaldybės biudžetų numatyta skirti beveik 1,5 milijono eurų. Planuojama, kad rekonstrukcijos darbai čia ir prasidės apie 2017-uosius metus”, – atsakydamas į „Vakarų ekspreso” klausimą kaip ir kada bei už kokias lėšas žadama rekonstruoti aikštę prieš pat rinkimus sakė V. Grubliauskas.
„Vakarų ekspresas ” 2015-03-25
Vaidotas Dapkevičius
Tekstas ir miestas
Fonetinis šio straipsnio antraštės panašumas į populiaraus amerikietiško serialo pavadinimą neatsitiktinis. Garsas tik viena teksto kodavimo ir atgaminimo priemonių, šiuo atveju labiau tikslinga nei atsitiktinė. Tikslas, atkreipti dėmesį į antraštę – ne pagrindinis, ji tik sustabdo skaitytoją ties šiuo leidinio puslapiu. Toliau, jau šios įžangos pagalba tu jau atsiduri žemiau, giliau. Tekstas pradeda skleistis į minties labirintą. Nuo fetišizuoto orientyro link teksto autoriaus miesto.
Jei formą pavadinčiau raide, tai pastatą jau tektų įprasmint žodžiu. Ansamblis – jau sakinys, kvartalas tai pastraipa. Ir taip iki teksto, iki miesto. Priemonės harmonizuojančios prozos tekstinį kūrinį, vienodai veikia ir urbanistinėje struktūroje. Laikas, erdvė, motyvas, tema, segmentacija. Nors miestas, skirtingai nuo literatūrinio kūrinio, įprastai nėra autorinis kūrinys, greičiau atskirų tekstų rinkinys su bendra tematika, jis turi būt (į)skaitomas. Ypač tų, kurie vadina save rašytojais ir siekia bendros autorystės.
Deja šiuolaikinis architektūros tekstas vis dažniau mus maitina antraštėmis ar ištraukomis. Architektūros “rašytojai” uoliai įvaldo fragmento principą. Citata dažnai nebeturi nuorodos į pirminį jos autorių, o urbanistinio teksto visuma praranda struktūrines sąsajas tarp atskirų teritorinių ir istorinių elementų.
Žymus Liuksemburge gimęs architektas, teoretikas Leon Krier, savo darbuose nagrinėjantis urbanistinės morfologoijos principus, tipologizuojantį modernistinės architektūros modelį ironiškai prilygino mikčiojančiam tekstui[1].
Architektūros kalba. Leon Krier.
Daugumai suvokiamu teksto atributu mieste tampa postmodernistiniu tiesmukumu pradėtas rašyti Klaipėdos vardas uostamiesčio panoramoje, o netikėtu atradimu net kai kuriems architektams – Visų Šventųjų bažnyčios varpinės bokšto citata Šiuolaikinio meno centro pastato išklotinėje Vilniuje.
Nuotrauka iš leidinio “Architektūra sovietinėje Lietuvoje”[2], 2012.
Miesto architektūros cenzoriumi liberalėjančioje visuomenėje tapo susitarimo principas ir formalių teisės normatyvų sistema. Šriftas, buvęs tik priemone, pakeitė patį tekstą, o forma tapo turinio pakaitalu. Prozos kūrinys miesto architektūroje – nykstanti kategorija ne tik Lietuvoje. Architektūrinio teksto konstrukcija labiau primena periodiką, kurios galutinį variantą skrupulingai peržiūri visuomeninis redaktorius. Natūralu kad po nepriklausomybės atgavimo bepradedantis atsirasti architektūros kritikos žanras apmirė. Diskurso kūrybiniame procese vakuumas tiesiogiai įrodo tokio diskurso tęstinumo poreikį kūriniui atsiradus.
Įdomu kad pastaruoju metu atsirandančius ženklus, jog Lietuvos architektūros kūrėjai siekia teksto savo kūryboje, parodo… autorinių darbų knygos formatas. Jei prie to dar pridėtume meninės parodos formato architektūroje atgimimą, beliktų pagrįstai tikėtis kad tekstas į miestą grįžta.
Tekstas spausdintas Kaligrafijos sąsiuviniai, 2014/1(10). Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda 2014
[1] Krier Leon, Drawing for architecture. The MIT Press, Cambridge, 2009.
[2] Drėmaitė Marija, Petrulis Vaidas, Tutlytė Jūratė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius 2012.
Latvija organizuoja svarbią tarptautinę konferenciją, skirtą aptarti kultūros paveldo sąveiką ir santykį su šiuolaikine architektūra bei dizainu. Renginyje dalyvaus Latvijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Olandijos ir kitų Europos šalių paveldosaugos ekspertai, žinomi šiuolaikiniai architektai, kultūros ir meno žmonės. Norintieji dalyvauti, turi užsiregistruoti.
Europos miestas pasauliniame fone išsiskiria didesniu dėmesiu praeičiai ne kopijuojant paveldą, bet jame ieškant įkvėpimo kūrybai, naudojant istorinius simbolius. Pagrindinis kovo 12 ir 13 dienomis Rygoje, Latvijos meno akademijoje (13 Kalpaka bv.) organizuojamos konferencijos „Heritage, Contemporary Architecture and Design in Interaction“ tikslas – inicijuoti diskusiją apie šiuolaikinės architektūros ir dizaino bei kultūros paveldo santykį, kuri išsaugotų istorinius įrodymus ir paskatintų aukštos kokybės gyvenamosios erdvės plėtrą.
Globalizacija mus veda prie abipusiai stiprios strategijos, galinčios išvengti spragos tarp paveldo ir šiuolaikinės architektūros bei dizaino. Taip apsaugant ir išsaugant bendrą Europos tapatybę, palengvinant žmonių gyvenamosios erdvės tvarią ir aukštos kokybės raidą.
VYKSTA REGISRACIJA
Dviejų dienų Rygos konferencijoje dalyvaus Europos sąjungos valstybių atstovai, Europos politikos formuotojai, paveldo ekspertai, architektai, statytojai, dizaineriai, investuotojai, planavimo specialistai, vietos valdžios institucijų atstovai, gyventojai bei pilietinės visuomenės organizacijos. Tarp konferencijos dalyvių architektas, žurnalo „Latvijas Architektūra“ redaktorius J.Lejniekas, Latvijos kultūros ministerijos architektūros patarėjas J.Dripe, firmos „John McAslan + Partners“ vadovas J.McAslan + Partners (Didžioji Britanija), architektas M. von Gerkanas („Architekten von Gerkan, Marg und Partner“, Vokietija), A.Kronbergas (ARHIS, Latvija), architektas A.Koresaar („KOKO architekts“, Estija), I.Blasi (fondas „The Mies Van Der Rohe Foundation“, Ispanija), Didžiosios Britanijos paveldosaugos vykdantysis direktorius S.Thurley ir kt. Taip pat vyks įvairūs konferenciją lydintys renginiai, diskusijos. Norintieji dalyvauti konferencijoje privalo registruotis. Registracija vyksta iki vasario 27 dienos.
Parengta pagal konferencijos informaciją.
