Architektams
Kontaktai
Apie organizaciją
  • Įstatai
  • Valdyba
  • Architektai – nariai
  • Kaip tapti nariu
  • Parama
Architektų taryba
Konkursai
Projektai
Architektų klubas
Fotobankas
Naudingos nuorodos
Leidiniai
  • Klaipėdos architektūra
  • KSADEK
  • Kiti leidiniai
Publikacijos
Architektų įmonės
RENGINIAI Calendar
Logo
Architektams
  • Kontaktai
  • Apie organizaciją
    • Įstatai
    • Valdyba
    • Architektai – nariai
    • Kaip tapti nariu
    • Parama
  • Architektų taryba
  • Konkursai
  • Projektai
  • Architektų klubas
  • Fotobankas
  • Naudingos nuorodos
  • Leidiniai
    • Klaipėdos architektūra
    • KSADEK
    • Kiti leidiniai
  • Publikacijos
  • Architektų įmonės

RENGINIAI Calendar

Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras” kartu su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija ir Lietuvos architektų sąjunga, iš dalies remiami Lietuvos kultūros tarybos, šį rudenį įgyvendino remiamą taikomąjį tyrimą „Pramonės zonų konversijų galimybių studija”. Tyrėjų įžvalgos ir rezultatai buvo pristatyti susirinkusiam vystytojų, architektų, akademinės bendruomenės, savivaldos ir visuomenės atstovų ratui.

Konversija – tai ne tik apleistų pramoninių teritorijų sutvarkymas, tai procesas, kurio metu teritorija vėl tampa aktyvia miesto dalimi ir yra įveiksminama gyventojų reikmėms.
Pramoninių teritorijų konversijos teisinę situaciją apžvelgusi advokatė Kristina Matvejenkaitė akcentavo, kad Lietuvos Respublikos teisenoje nėra detalaus teisinio konversijos termino apibrėžimo. Advokatė siūlo skirti kelis konversijos tipus – „maksimalioji” konversija, kai nugriaunami esami ir kuriami nauji statiniai, ir „taikomoji” konversija, kai esami pastatai pritaikomi naujai veiklai.

Sukaupta patirtis ir realizuoti pavyzdžiai rodo, jog pramonės objektų konversijų galimybės sulaukia vis didesnio vystytojų dėmesio. Pasirenkant konversijos mastą (maksimaliai išvalant turimą erdvę ar pritaikant esamas konstrukcijas ir erdves) vertinama pastato būklė, teritorijos vieta, esama tarša, nauja funkcija ir kt. Vis dėlto dažniau pasirenkamas esamų statinių ir įrengimų demontavimas. Dažnai tam įtakos turi didesnis darbų efektyvumas ir greitesnis projekto atsiperkamumas.

Architektūrologė Aida Štelbienė siūlo atsižvelgti į tapatybės architektūroje paiešką ir naujuose projektuose ateinančioms kartoms išsaugoti senųjų buvusių pramonės teritorijų ženklus. Įkvėpimo galima pasisemti iš užsienio vystytojų, kai ankstesnės statinio paskirties ir architektūros tapatybė išsaugoma sėkmingais architektūriniais sprendimais sujungiant skirtingų funkcijų senąsias ir naująsias erdves, kūrybingai panaudojant likusius įrengimus ar konstrukcijos elementus ar net naujais pastatais išsaugant buvusį teritorijos urbanistinį audinį.

Architektas Mindaugas Pakalnis savo pranešime minėjo, kad Vilniaus mieste įsisavinta trečdalis esamo konversinių zonų potencialo. Architektas taip pat akcentavo konversijos projektų daugiafukciškumo svarbą bei indėlį kuriant naujas viešąsias erdves.

Pranešėjai pabrėžė, kad tinkamam pramoninių zonų konversijos procesui reikia nuoseklumo, bendros vizijos ir kryptingo bendradarbiavimo, kuo ankstesnėje proceso stadijoje įtraukiant ir visuomenę.

Renginio pranešimai:
Mindaugas Pakalnis – „Konversija – mada ar neišvengiamybė?“ Download File
Aida Štelbienė – „Pramonės teritorijų konversijos ir jų tapatybė“ Download File
Kristina Matvejenkaitė – „Pramonės teritorijų konversija. Teisinė padėtis“ Download File

KIP „Architektūros centras”  informacija

a4b7_akimirka is seminaro_net

Pirmą kartą Vilniuje vykusiame bendrame Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukštųjų architektūros mokyklų absolventų darbų parodoje-konkurse geriausiu bakalauro darbu pripažintas Ats Buddell (Estija) transporto sistemų sujungimo projektas Taline, o geriausiais magistro darbais išrinkti trys projektai: Donato Cesiulio (Lietuva, VGTU) „Bendruomenės centras Naujamiestyje, Vilniuje“, Luko Tuleikio (Lietuva, VDA Kaunas) „Demencijos centras „Žaliakalnio oranžerija“ ir Kristi Tuurmann (Estija) „Visuomeninės aktyvios erdvės šiaurinėje Talino dalyje“.

Tradiciškai kasmet Lietuvos architektų sąjungos organizuojama geriausia architektūros studentų absolventų paroda-konkursas pirmą kartą, bendradarbiaujant su Estijos, Latvijos architektų sąjungomis, vyko tarptautiniu mastu: darbus parodoje pristatė visos Lietuvos, Latvijos ir Estijos architektūros mokyklos.

Architektūros studentams šis renginys svarbus ir dėl viešumo (galimybė savo darbą eksponuoti ne aukštosios mokyklos, o ekspozicinėje erdvėje, taip pat – pristatyti savo darbą ne tik akademinei, o platesnei architektų bendruomenei), ir dėl plataus konteksto (kitų mokyklų abiturientų darbų), ir dėl galimybės sulaukti kolegiško įvertinimo iš žiuri, kurie neatstovauja jo mokyklos, narių.

Tarptautinė dimensija ne tik padidino renginio reikšmingumą, žinomumą, bet ir tapo informacijos apie Latvijos, Estijos architektūrinio mokymo specifiką ir metodus šaltiniu.

Dvi dienas trukusį renginį sudarė ne tik parodos atidarymas, apdovanojimų įteikimas ir parodos leidinio pristatymas, bet ir viešas studentų darbų pristatymas, viešos žiuri narių E. Archipovaitės ir K. Luik paskaitos bei atvira Baltijos šalių architektūros mokyklų diskusija, kurioje diskutuota apie architektūros edukacijos problemas ir specifiką: kaip architektūros studentų kiekis įtakoja studijų kokybę? (Rygos technikos universitete studijuoja 50 studentų, Talino taikomųjų mokslų – 149, Estijos meno akademija kasmet priima po 15 studentų; VGTU šiuo metu studijuoja 100 magistrų ir 450 bakalaurų) Koks darbas veiksmingiausias – didelėje grupėje, atskirose studijose ar individualus? Kokių naujų įgūdžių rinka reikalauja iš studijas baigusio architekto, ir ar mūsų architektūros mokyklos studentus parengia naujiems iššūkiams? Kaip mokyklos susieja savo mokymo programas su realybe: ar bendradarbiauja su savivaldybėmis, kitomis institucijomis, bendruomenėmis?


Parodos dalyvių darbų pristatymas. Foto: L. Atas


Parodos dalyvių darbų pristatymas. Foto: L. Atas


Parodos dalyvių darbų pristatymas. Foto: L. Atas


Baltijos šalių architektūros mokyklų diskusija. Foto: V. Obolevičius


Žiuri narė E. Archipovaitė. Foto: L. Atas


Žiuri narys K. Luik. Foto: L. Atas


Foto: L. Atas


Foto: L. Atas


Foto: L. Atas

Parodoje, kuri iki š.m. lapkričio 20 d. veikia Lietuvos architektų sąjungoje (Kalvarijų g. 1, Vilnius), pristatyta 16 darbų iš 8 architektūros mokyklų: Kauno Technologijos universiteto, Vilniaus dailės akademijos (Vilniaus ir Kauno fakultetų), Vilniaus Gedimino technikos universiteto, architektūros ir urbanistikos katedrų, Rygos technikos universiteto, Estijos meno akademijos, Talino Taikomųjų mokslų universiteto. Dvi neseniai įkurtos naujos mokyklos – VDA Klaipėdos fakultetas ir Rygos ekonomikos ir verslo universiteto architektūros ir dizaino fakultetas – parodoje pristatė savo programą, o pirmųjų absolventų darbus pateiks kitąmet.
Kiekviena mokykla parodai pateikė po 2 darbus: vieną bakalauro ir vieną magistro, arba, Estijos universitetų (kuriuose nėra dviejų lygių studijų) atveju, 2 vienodo lygio darbus.

Studentų darbus vertino nepriklausoma žiuri: profesionalūs architektai, nedėstantys nė vienoje iš konkurse dalyvaujančių mokyklų. Šiemet Lietuvą atstovavo Elena Archipovaitė (dirbanti Norvegijos Mokslo ir technologijų universitete), Latviją – “Arhis” studijos vadovas Andris Kronbergas, o Estiją – “Kontekst studio” įkūrėjas architektas Karli Luik.

Tarptautinė žiuri projektuose ieškojo konceptualumo, originalumo, inovatyvumo, aiškiai išreikštos idėjos, pateikimo estetikos, tačiau visų pirma – architektūroje itin aktualaus integralaus požiūrio, socialinės dimensijos, tampraus analizės ir pateikiamo dizaino ryšio.

GERIAUSIAS ARCHITEKTŪROS BAKALAURO DARBAS 2014

Ats Buddel. „Rail Baltica terminalo ir kitų transporto sistemų Talino mieste sujungimas“

Darbo aprašymas: When contemplating the development of Rail Baltic, a mammoth terminal in Tallinn doesn’t seem as the most efficient concept. Rather, the city itself should be seen as a vast transportation hub, where terminals are not be crammed into a single structure but situate naturally and fuse readily with their surroundings – this would allow the passenger to truly experience the milieu of the city and put emphasis on the pedestrian, by far a more active agent than the automobile commuter, which would also work towards enlivening the commercial aspects outside of shopping centres. By way of establishing this corridor of public transportation into the hearth of the city, this paper proposes core solutions and guidelines applicable for similar instances of urban planning.

Žiuri komentaras. Tai – labiausiai išskirtinis darbas, kurio autorius kuria ne pastatą, o planuoja miestą ir jo infrastruktūrą. Autorius projekte sujungė įvairių transporto rūšių – upės, tramvajaus, autobusų ir t.t. – sistemas. Įdomiausia matyti, kad studentas pasirinko kurti ne pastatą, o erdves tarp pastatų,  gatvių vaizdus, kurie dažniausiai architektų lieka nepastebėti, nors šias erdves miestiečiai naudoja dažniausiai ir kasdien.
Iš pirmo žvilgsnio toks projektas neatrodo patrauklus, nes jame nėra jokios pritrenkiančios architektūros. Tačiau patogi, funkcionali transporto sistema miesto patrauklumui yra ne mažiau svarbesnė nei meno muziejai ar kultūros centrai.
Studentas pasirinko šiandienos aktualios socialinės ir politinės temos erdvinį aspektą. „Rail Baltic“ tema mūsų regiono diskurse figūruoja pastoviai. Ir štai bakalauro lygio studentas nusprendžia priimti tikrai sudėtingą temą, tyrinėti transporto erdvių visuomeniškumą, įsiliejimą į miesto struktūrą, jų patrauklumą miestiečiams. Įprasta manyti, kad ši sritis nėra architekto darbas.


Ats Buddell. Foto: V. Obolevičius

GERIAUSIAS ARCHITEKTŪROS MAGISTRŲ DARBAS.

Žiuri apdovanojimą skyrė 3 projektams: Donato Cesiulio (Lietuva, VGTU) „Bendruomenės centras Naujamiestyje, Vilniuje“, Luko Tuleikio (Lietuva, VDA Kaunas) „Demencijos centras „Žaliakalnio oranžerija“ ir Kristi Tuurmann (Estija) „Visuomeninės aktyvios erdvės šiaurinėje Talino dalyje“.

Žiuri komentaras: Žiuri vieningai nusprendė, kad šiandien nebėra architektūros herojų. Ir jų nebereikia. Visi trys apdovanotieji darbai atskleidžia šiandienos problemas, jie socialiai orientuoti. Projektai nėra itin originalūs globaliame kontekste, juose siūlomi sprendimai yra apgalvoti ir netgi įgyvendinti kitose Europos ir kitose šalyse, tačiau Baltijos šalyse architektai tik pradeda kurti darbus, susijusius su socialine integracija. Studentų darbuose bandoma suderinti įvairių pastato naudotojų interesus, kad visuomenė, verslas, valdžia galėtų sugyventi ir dirbti vienoje sistemoje. Darbai labai paprasti, realūs ir juos galima įgyvendinti.

Trys geriausi magistrantų darbai parengti po labai gilios problemų analizės ir ilgo galvojimo prieš pradedant kurti formą.
Šie trys darbai ambicingi ne tiek architektūros dizaino prasme, kiek dėl to, kad jų autoriai bando spręsti visuomenines problemas, kurti bendruomenes. Vienas pagrindinių architektūros uždavinių šiandien – suburti žmones, skatinti jų bendravimą. Iš vienos pusės, dėl informacijos prieinamumo pasaulis susitraukė, iš kitos pusės mes vis labiau tolstame vienas nuo kito. Donatas Cesiulis savo suprojektuotame bendruomenės centre bando sujungti čia gyvenančių, kuriančių, dirbančių žmonių privatumą ir bendruomeniškumą, o taip pat integruoti ir valdžią, kuri šiandien, kaip patiriame kiekvienas, dažnai būna atitolusi nuo realaus žmonių gyvenimo. Lukas Tuleikis demencijos centro projekte sprendžia labai sudėtingą problemą, kaip proto ligomis sergantiems žmonėms suteikti galimybę gyventi pilnaverčio miestiečio gyvenimą.

Donatas Cesiulis (VGTU Arch. kat.) „Bendruomenės centras Naujamiestyje, Vilniuje“

Darbo aprašymas: Šis projektas sprendžia modernaus miesto fizinių erdvių monopolijos problemą, dėl kurios žmonės prarado galimybę savarankiškai formuoti savo aplinką. Bendruomenės centras yra laisvos prieigos erdvių laboratorija, skirta nevaržomai žmonių veiklai ir jos reprezentavimui kitiems centro gyventojams, kuriant erdvę natūraliam bendruomeninių saitų formavimuisi. Ant buvusios gamyklos industrinio karkaso montuojami asmeniniai bendruomenės centro narių gyvenamieji moduliai tampa privačios nuosavybės pamatu formuojant aplinką, kurioje individualaus žmogaus egzistavimas yra pagrįstas svarbos ir atsakomybės
motyvais, platesnės žmonių bendruomenės atžvilgiu.

Lukas Tuleikis (VDA Kauno f.) „Demencijos centras „Žaliakalnio oranžerija“

Darbo aprašymas: Darbe siekiama sukurti atvirą bei patrauklią visiems visuomenės nariams erdvę, kurioje žmogus su psichine negalia turėtų galimybę išlikti socialiai aktyvus bei kuo ilgiau išlikti bendruomėje. Pagal išlikusius brėžinius atstatoma istorinė Ąžuolyno oranžerija, kaip Žaliakalnio gyventojams gerai atpažįstamas kultūros simbolis iš praeities. Pakitusiai funkcijai įkūnyti abipus jos formuojamas naujas šilnamių ansamblis, reprezentuojantis per laiką pakitusias vertybes: augantį dėmesį silpniesiems visuomenės atstovams, pabrėžiant individualumą, bei bendradarbiavimo galimybes. Monumentalumą ir diktatą keičia procesualumas ir diskusija.

Kristi Tuurmann (Estijos meno akademija) „Visuomeninės aktyvios erdvės šiaurinėje Talino dalyje“

 

Darbo aprašymas: The master’s thesis centers on North-Tallinn a district in the city of Tallinn. The goal of the project is to re-activate the cityscape and alleviate the physical and mental borders in North-Tallinn by introducing various interventions to the neglected and anonymous area. Project focuses on the area at the end of the Kopli freight station, one of the many border-like situations that characterize the whole district.
The proposed strategy is to organize the space with new elements, to highlight the extant qualities and create conditions that inspire interaction with the city. The spatial elements that are added to the environment mark and frame the spaces enclosed while leaving residents with room for interpreting the intended purpose of the created spaces.


Žiuri įteikia apdovanojimus L. Tuleikiui ir D. Cesiuliui. Foto: V. Obolevičius


Foto: V. Obolevičius

Renginio Didžiojo rėmėjo „Ceresit“ prizas atiteko Estijos taikomojo mokslo universiteto studentei Helen Tikka, projekte „Ulemiste jungtis“ sukūrusiai keleivių terminalą Taline.



Darbo aprašymas: Ülemiste Junction as a new city gate of Tallinn is the final station of the Rail Baltic railway, while being united with local trains, buses and trams. Multifunctional terminal is situated in Ülemiste – close to the city center, being the connection point of the international airport and harbour. Therefore, Ülemiste Junction unites main public transportation types of Estonia. Fast and organized transfer oppurtunities are user-friendly and decrease the intensity of car traffic in city center. Buildings organic formula and material are outstanding in the environment. Laminated timber joists and high glass facades form a grandiose and cozy whole. Great squares in front of the terminal are connected with the tram tunnel, making the area attractive for pedestrians.


„Ceresit” prizo įteikimas Helen Tikkai. Foto: V. Obolevičius

Paroda veikia iki: 2014 lapkričio 20 d., darbo dienomis 9:00-17:00 val., Lietuvos architektų sąjungoje (Kalvarijų g. 1, Vilnius)

Parodos leidinys pdf formatu

2014 m. Lietuvos architektūros mokyklų absolventų statistika (bus papildyta):
KTU:
VDA Vilniaus fakultetas:
VDA Kauno fakultetas: 18 bakalaurų, 8 magistrai
VGTU Architektūros katedra: 68 bakalaurai, 23 magistrai
VGTU Urbanistikos katedra: 27 bakalaurai, 16 magistrų


Foto: V. Obolevičius

 

 

Tekstas: Rūta Leitanaitė www.architektusajunga.lt

46b4_t-atas

Apdovanoti penki geriausi šiuolaikinės architektūros kūriniai

Apžvalginės naujausios Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save 2013-2014“ apdovanojimus pelnė universali arena Kėdainiuose, gyvenamasis namas ir vila G Vilniuje, „Rupert“ meno ir edukacijos centras Vilniuje bei Kelininkų veteranų ąžuolų giraitės poilsio aikštelė greitkelyje Vilnius-Kaunas.

Spalio 10 d. vieno svarbiausių Lietuvos architektūros renginio – apžvalginės Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save 2013-2014 “ – metu paskelbti ir apdovanoti geriausi per pastaruosius dvejus metus Lietuvos architektų sukurti darbai.
Šeštą kartą Lietuvos architektų sąjungos organizuojamai parodai 150 projektų medžiagą pateikė apie 60 architektų grupės bei pavieniai architektai.

Tradiciškai 5 geriausius projektus rinko tarptautinė komisija, sudaryta iš žymių užsienio profesionalų. Prieš išrinkdami nugalėtojus, Suomijos architektų sąjungos pirmininkas Esko Rautiola, Estijos architektų sąjungos pirmininkas Indrek Allmann ir jauno, bet jau žymaus Latvijos architektų biuro „Made“ vadovas Mikelis Putrams aplankė 9 naujus pastatus bei viešąsias erdves Lietuvoje, pretendavusius į prizus.

Penktadienį Lietuvos architektų sąjungos būstinejė Vilniuje vykusio renginio metu lygiaverčiai prizai – skulptūrėlės „1/5 Metro“ – įteiktos:

Kelininkų veteranų ąžuolų giraitė. Urban line. Aistė Aleksandrovienė, Simona Kazakauskaitė

Žiuri komentaras. Poilsio aikštelės dizainas įkvėptas gilios kelių statybos istorijos. Šiuolaikiniai architektūriniai sprendimai atskleidžia grubią, tačiau tuo pačiu patrauklią natūralių medžiagų – metalo, medžio – laiko uždėtą patiną. Projekte originaliai suderintas kasdienės infrastruktūros praktiškumas ir simbolinė žinia, pateikta ne per daug dramatiškai ar banaliai. Savita grafika ir tekstūra pasižymintys grindinio ir statinių paviršiai – ilgaamžiai ir nesunkiai prižiūrimi.

Kėdainių arena . 4 plius. Donaldas Trainauskas, Darius Baliukevičius, Sigita Tauraitė, Skirmantas Varnauskas


Žiuri komentaras. Pastatas, kuris gimė kaip socialinė iniciatyva (privataus verslo dovana miestui) tapo funkcionalia erdve įvairiems viešiems kultūros, sporto renginiams.  Vidaus erdvės patogiai išdėstytos apskritime, dėl ko pastatas iš išorės atrodo mažesnis, nei yra. Pastato medžiagos ir detalės kruopščiai apgalvotos, kad pastato naudojimas būtų racionalus. O stiklinis fasadas panaikina ribą tarp arenos ir aplinkos. Arena įtupdyta į kraštovaizdį tvirtai, bet kartu ir jautriai, išsaugant beržus, kurie žymi centrinį įėjimą.

Namas Vilniuje. Aketuri architektai. Milda Rekevičienė, Alda Tilvikaitė, Lukas Rekevičius

Žiuri komentaras.“-Kodėl pasirinkote šiuos architektus?
– Jie turėjo vaikų, ir dėl to iškart suprato, ko mums reikia”
Viduryje kalvoto, seno gyvenamojo rajono kuklus namo stačiakampis darniai įsilieja į aplinką. Turtinga namo patalpų programa ir jos nulemtas didelis plotas išradingai sutalpinti taip, jog namas atrodo mažesnis, nei yra. Dėl parinktų medžiagų – medžio, stiklo, betono – pastatas dera su aplinkiniais senais namais.  Nors, rodos, namo architektūroje nerasti nieko ypatingai naujo ar nematyto, ji reprezentuoja aiškias vertybes ir praturtina aplinką, ką ir turi daryti kokybiška architektūra.

Ruperto meno ir edukacijos centras . Ambraso architektų biuras. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis


Žiuri komentaras. Pastato architektūra – labai logiška. Patalpų išplanavimas tampriai susijęs su tūriu, todėl funkcija įžiūrima pastato architektūroje. Ištisai medžiu dengtas interjeras pirmame ir antrame aukštuose apgalvotas ir itin kuopščiai sukurtas iki menkiausios detalės. Nusileidus į rūsį, lankytojas patenka į visiškai kitokią atmosferą kuriantį nuogo betono ir laisvai modeliuojamos darbo erdvės pasaulį. Pastatas išsiskiria meistrišku medžiagų panaudojimu ir architektūriniu vientisumu.


Vila G. Ambraso architektų biuras. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė.


Žiuri komentaras. Šokiruojančiai horizontalus namas plačiai atsiveria į mišką. Ažūrinis medinis į pievą atsiveriantis fasadas sukuria permatomą ribą tarp vidaus ir išorės.  Su juo kontrastuoja uždaras juodu akmeniu dengtas galinis fasadas. Pastato viduje pribloškia plastišku betonu formuojamos erdvės ir blizgūs paviršiai. Kiekvienas šio namo kampelis yra apgalvotas, o idėjos įgyvendintos iki galo be menkiausių kompromisų ar klaidų.

Specialią padėką žiuri skyrė jaunai architektų komandai „Sprik“( Mindaugas Reklaitis, Mantas Olšauskas, Irena Olšauskienė), suprojektavusiai naują M. K.Čiurlionio mokyklos priestatą.

Žiuri komentaras. Kai lankytojas paklausia vaikų, ar jiems patinka naujoji mokykla , atsakymas atskrieja žaibu – TAIP!
Kukliai prie didesnio mokyklos korpuso prišlietas naujasis korpusas nesistengia nustelbti senų mokyklos pastatų, o ieško ryšio su jais. Nepaisant fakto, kad statybos darbų kokybė itin žema, pastate vis tiek sukurta šilta, svetinga atmosfera vaikams. Tyčia ar netyčia architektai sukūrė tam tikrą atsitiktinumą erdvėse ir jų įvairovę, leidžiančią atsiskleisti vaikų kūrybiškumui: čia galima kabinti piešinius ant sienų kaip nori, suminkštinti sienas kilimu ir nesirūpinti dėl architektūros.

Pasak komisijos nario, Suomijos architekto Esko Rautiola, apdovanotieji projektai pasižymi dėmesiu aplinkai bei žmogui, naudojančiam architektūrą.

“Rupert“ meno ir edukacijos centras,  vila G ar namas Vilniuje yra itin aukšto architektūrinio lygio kūriniai, kuriuose architektūrinės idėjos įgyvendintos nuo A iki Z. Tačiau ir tokie objektai kaip Kėdainių arena, Kelinininkų poilsio aikštelė, M. K. Čiurlionio mokyklos priestatas, siunčia žinią, kad kokybiška architektūra nebūtinai turi būti brangi: kokybė kuriama logiškais, racionaliais, ir kartu įdomiais sprendimais, rūpestingai pritaikytais konkrečiam vartotojui.“ – teigė E. Rautiola.

Parodoje taip pat matyti, jog pastaraisiais metais Lietuvoje padaugėjo valstybinių, švietimo institucijų inicijuotų viešųjų objektų: mokslo centrų, kultūros ir pramogų pastatų, viešųjų erdvių, kuriamų Europos sąjungos finansinės paramos dėka. Po krizės aktyviai atsigauna individualių namų sektorius – šiemet parodoje pristatyta nemažai įdomia, inovatyvia architektūra pasižyminčių projektų.

Džiugu matyti nedidelius, bet originalius, netikėtos tipologijos projektus, sukurtus jaunų architektų: parodoje pristatytas namelis medyje, instaliacija upėje, tramplinas ežere ar poilsio aikštelė greitkelyje. Tokie projektai, nors ir mažo mastelio, ženkliai pakeičia aplinką, praturtina bendruomenių ar privačių asmenų gyvenimą naujomis veiklomis, o taip pat yra puiki proga architektams drąsiai išbandyti naujas idėjas.

Virtualią parodą galima apžiūrėti tinklapyje www.lietuvosarchitektura.lt, taip pat – kataloge, kuriame pristatomi 72 vertinimo komisijos atrinkti geriausi 2013-2014 m. sukurti Lietuvos architektų darbai.


Apdovanojamos Urban line architektės A. Aleksandrovienė ir S. Kazakauskaitė


„Metro” laureatai architektai D. Baliukevičius ir D. Trainauskas


Tarptautinė komisija (E. Rautiola, I. Allmann ir M. Putrams) apdovanoja arch. A. Ambrasą


Padėka apdovanotas arch. M. Olšauskas

Renginio mecenatas – Kultūros rėmimo fondas, renginio didysis rėmėjas – „Paroc”, renginio rėmėjai: „IE Laminart“, „Arpolis“, „Ergolain“. Renginio informaciniai rėmėjai: žurnalas „Statyba ir architektūra“, žurnalas „Centras“, portalas „statybunaujienos.lt“.

Rūta Leitanaitė, www.architektusajunga.lt
Fotografijos: R. Urbakavičius

bd65_Metras

Kiekvienas nori būti reikalingas. Kiekvienas, be abejo, tiki, jog yra reikalingas, jeigu dalyvauja reikalingoje misijoje. Ypač – jeigu misija vykdo neginčijamą užduotį – architektūrinės kokybės užtikrinimą Lietuvos moderniosios architektūros miegamajame. Kaune.

Visiškai suprantama, kad VšĮ „Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba“ (KAUET) – būtent ir yra tokia misija, kurioje triūsiantys architektūrą (arba save architektūroje) įsimylėję architektai tiki, jog daro nepamatuojamai didį darbą užtikrindami miesto architektūrinę kokybę ir saugodami Kauną nuo architektūrinių išsišokėlių.

IŠSISAKYMO DŽIAUGSMAS IR KITI RITUALAI

Grupinis įtikėjimas misija  vienija, konsoliduoja ir stiprina. KAUET‘e jis yra toks stiprus ir monolitiškas, jog apie savikritiškumą ar misijos objektyvų poveikį medžiaginei miesto architektūrinei kokybei nepadoru net užsiminti. Juo labiau – apie KAUET‘o realų „patariamąjį“ poveikį savo tiesioginiam šeimininkui – Kauno savivaldybės administracijai, vykdančiai formalią funkciją mieste – tvirtinančiai ar atmetančiai projektus.

Misija dūzgia – KAUET‘as aptarinėja projektus, vis patirdamas išsisakymo džiaugsmą, o Savivaldybė mėgaujasi laisve elgtis gyvenime savo nuožiūra. Nes žino – išsisakymo džiaugsmas išjungia KAUET‘ą iš kritiškos, aktyvios stebėsenos ir projektavimo procesą „po KAUET‘o“ galima vartalioti laisvai, ignoruojant bet kokius ekspertų tarybos nutarimus.

REIKALINGUMO KAUNO ARCHITEKTŪRAI DARBAS

Taip atsiranda degalinės A.Mickevičiaus slėnyje, „Lidl“ prekybcentriai Panemunės – Ąžuolyno „žaliojo karkaso“ trasoje bei kiti architektūriniai nuotykiai. Taip atsiranda nuostata „šeimininko“ galvoje, jog misija užmigdyta ir iš esmės tenkinasi pačiu egzistavimo faktu bei „reikalingumo Kauno architektūrai“ tikėjimu. Ir ta nuostata, kaip ciniškai tai beskambėtų, nėra laužta iš piršto…

Net tada, kai Savivaldybės žonglierių ekvilibrumas pasiekė rekordines aukštumas ir, svarstant Kauno Kongresų centro konkurso neskelbimą, architektūros ekspertai mero Andriaus Kupčinsko ir miesto vyr.architekto(?) Nerijaus Valatkevičiaus viešai buvo išvadinti neišmanėliais, nekompetentingais ir nesusigaudančiais savo nutarimuose, – KAUET‘as nesugebėjo sureaguoti adekvačiai.

Rodos, neįmanoma nepasitikėjimo išreikšti tiesiau. Neįmanoma aiškiau patariamajai institucijai pranešti apie jos patarimų nereikalingumą ir ekspertinių išvadų nepripažinimą. Tačiau net šis tiesmukas ir nedviprasmiškas „šeimininko“ signalas misijai pasirodė per silpnas, kad pažadintų iš įsisenėjusio letargo. Misija nutarė nekreipti dėmesio ir tęsti „reikalingumo Kauno architektūrai“ darbą.

NEPRIKLAUSOMYBĖ SUNAIKINTA, KOMPETENCIJA IŠJUOKTA

Čia reikėtų patikslinti, kad teksto autorius, reaguodamas į Kauno mero ir vyr.architekto(?) kaltinimus bei tiesmuką spaudimą KAUET‘o ekspertams, liepos 30-osios posėdyje kvietė kolegas atsistatydinti, nes ekspertų nepriklausomybė (ar jos iliuzija) „šeimininko“ buvo sunaikinta, o kompetencija išjuokta. Tas pats, emocijoms atvėsus, buvo pakartota ir KAUET‘o organizaciniame posėdyje rugsėjo pradžioje. Tačiau pasiūlymas pritarimo nesulaukė – didžioji dauguma KAUET‘o ekspertų nutarė dirbti toliau, nes „KAUET‘as yra reikalingas“… Kam reikalingas – liko nežinoma.

Galbūt šiandieninį Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos reikalingumą šiek tiek galėtų iliustruoti kad ir tokia smulkmena, kaip honorarų mokėjimas, vėluojantis 17 mėnesių. Ypač turint omenyje Kauno mero A.Kupčinsko teiginį, jog KAUET‘as nenori palaikyti Savivaldybės pozicijos „nors ekspertų taryboje sugaištą laiką jiems apmoka ne kas kitas, o savivaldybė“.

Tačiau labiausiai KAUET‘o „reikalingumą“ Kauno miestui, ko gero, byloja tiesioginio „šeimininko“ N.Valatkevičiaus ir jo Urbanistikos skyriaus laikysena. Jie ekspertų posėdžiuose pasirodo tik tuomet, kai reikia išpūsti kokį PR burbulą ar užgesinti ramybę drumsčiančius maištininkus.

IŠ ARCHITEKTŪRINĖS TARYBOS ATSISTATYDINO DVIESE

Beje, maištininkų KAUET‘e šį rugsėjį sumažėjo iki nulio (beveik)… Be A.Karaliaus iš ekspertų tarybos atsistatydino ir Linas Tuleikis.

Jis pažymėjo, jog traukiasi iš institucijos, nes ši stokoja “pilietinio stuburo, moralinio tvirtumo ir negerbia savo sprendimų bei priimtų nuostatų. L.Tuleikis teigė, jog “architekto profesija ir pagarba jai reikalauja principingesnės, nepersunktos konformizmu laikysenos architektūros kokybės atžvilgiu, atsispiriant spaudimui iš šalies”.

Architektas pabrėžė, jog kiekvienas, išrinktas  ekspertu, “prisiėmė įsipareigojimą prieš kolegas ir prieš visuomenę dirbti tam, kad bent lašeliu architektūra pagerėtų, o ne tam, kad nuolatinėmis išlygomis kokybės kartelė būtų leidžiama vis žemyn ir žemyn”.

Beje, L.Tuleikis pastebėjo, kad konformistinis principas “jei aš neteisiu, tai ir manęs neteis”, pavertė Kauno architektūrinę tarybą neveiksnia institucija, neįpareigojančiu diskusijų klubu.

NEEFEKTYVUMAS TAMPA PRABANGA

Nėra malonu, tačiau tenka pripažinti, jog KAUET‘as jau senokai virto nekritišku sau ir architektūrinei aplinkai „pritarėjų klubu“. Patogiu savivaldybei ir architektūros artimiesiems. Kandžiu retiems architektūriniams „turistams“ ar šiaip naujokams.

Reti profesinio pilietiškumo blyksniai užgęsinami konjunktūriniuose Savivaldybės koridoriuose, o ekspertinės išvados netampa objektyvia vertybe ne tik todėl, kad ją ignoruoja Savivaldybės galvos. Aiškios ir motyvuotos išvados vis retesnis svečias ir pačių ekspertų protokoluose – vietoj jų amžinoji KAUET‘o direktorė Jūratė Merkevičienė išrašo keliolika „receptų iš pasisakymų“, kurių sąrašas galėtų praturtinti ne vieną juodojo humoro klinikinį serialą.

Gali būti, jog šie archtarybiniai paradoksai yra būdingi tik Kaunui ir kiti Lietuvos miestai gyvena sveiką, iliuzinių priklausomybių neiškreiptą architektūrinį gyvenimą. Tačiau kas, jei virusas išsisėjęs ir valstybėje knibžda neefektyviai veikiantys instrumentai, kurių dėka placebinis efektas plinta, stumdamas į paraštes tikrąjį matymą, tikrąjį problemų gydymą, tikrąjį judėjimą pirmyn ir tikrąsias vertybes galų gale?

Ar neefektyvi gyvensena apskritai nėra per didelė prabanga slenkančio karo akivaizdoje…?

 

Audrys Karalius www.pilotas.lt

 

96ea_3283_KAUETo krize_tit
Pačioje vertingiausioje, labiausiai saugomoje Palangos centrinėje zonoje prie Birutės parko, tarp Vytauto ir J. Simsono gatvių esančioje Seimo poilsio bazės teritorijoje planuojami nauji poilsio namai (UAB „Gaumista“, projekto autoriai „Arches“).  Pasak architektų, šiandien pušimis apaugusiame sklype norima suformuoti urbanistinę kvartalo koncepciją, kuri būtų pagrįsta ir derėtų su aplinkiniu užstatymu. O pastarasis – įvairus: netoliese dunkso stambūs poilsio namų tūriai, kurių vienas siekia 11 aukštų, gretimoje aplinkoje vyrauja miesto vilos, 2-3 aukštų gyvenamieji pastatai.

Teritorijoje tarp esamų medžių laisvai išdėlioję nedidelius dviaukščius tūrius architektai ne tik išsaugojo suaugusias pušis, bet ir atkartojo aplinkoje vyraujančio užstatymo bruožus, suformavo aiškias, bet ne griežtas užstatymo linijas. Visi tūriai sujungti stogais į grupes taip, kad būriuotųsi aplink nedidelius vidinius kiemus, kurių dėka išliktų sklypo peržvelgiamumas bei praeinamumas. Pėstiesiems čia atiduodamas visiškas prioritetas: kadangi į sklypą galima įvažiuoti iš abiejose pusėse esančių gatvių, automobiliai per teritoriją nevažinės.

Vilniaus architektūros-urbanistikos ekspertų taryba, kuriai buvo pristatytas projektas, pritarė logiškam, iš gilios urbanistinės analizės gimusiam sprendimui. Jų nuomone, miesto vilų morfologija šiai vietai yra labai tinkama, nes išsaugoma žaluma, tuo pačiu pastatai žymėtų nuoseklų perėjimą nuo vienos struktūros (stambių poilsio namų) prie kitos (nedidelių gyvenamųjų namelių). Paprastas automobilių aikštelių sprendimas nereikalautų didelės invazijos kasantis po žeme. Autorių siūlymas visus pastatus daryti vienodo aukščio sulaukė nevienareikšmės nuomonės. Vienų ekspertų teigimu, aiški, vienoda stogo linija, kontrastuojanti su pušų lajų garbanomis, gali būti vertinama kaip meninė priemonė, erdvinės koncepcijos pagrindas. Kitų nuomone, skirtingas tūrių aukštis, svyruojantis nuo 2 iki 3 aukštų, suformuotų dinamišką siluetą ir padėtų sumažinti užstatytos teritorijos plotą, daugiau jo paliekant žalumai.


Esama situacija


Siūlomi DP sprendiniai

Rūta Leitanaitė
Iliustracijos: „Arches

www.architektusajunga.lt

33c2_maketo_foto_1

 

Kokia architektūra pasauliui reikalinga šiandien? Ar gali, ir kaip architektūra gali padėti spręsti socialinės atskirties, skurdo, švietimo, sveikatos apsaugos infrastruktūros trūkumo, ekologines stichinių nelaimių sukeltos būsto, infrastruktūros, tapatumo, pilietiškumo ir kitas, rodos, tiesiogiai labiau ne su architektūra, o politiniais ir ekonominiais sprendimais susijusias problemas? 
Į šiuos klausimus diskusijose ir paskaitose ir bandė atsakyti rugpjūčio pradžioje Durbane, Pietų Afrikoje vykusio Tarptautinės architektų sąjungos (UIA) kongreso dalyviai iš viso pasaulio.

SAVOMIS RANKOMIS STATYTA MOKYKLA AFRIKIEČIAMS – IR UŽDARBIS, IR IŠSILAVINIMAS

Architektas Francis Kere iš Burkina Faso savo pranešime pabrėžė, jog pridėtinė architektūros vertė yra jos prisiimama socialinė atsakomybė ir tai, kaip ji realiai pagerina vietinių žmonių gyvenimo kokybę. Pagrindinė architekto praktikos linija – savo iniciatyva iš vietinių statybinių medžiagų, pagamintų pačių vietinių gyventojų, Burkina Fase statyti mokyklas ir kitus bendruomenei skirtus pastatus. Taip vaikai gauna kokybiško, komfortiško išsilavinimo galimybę, suaugusieji – darbo statybos metu, bendruomenė – progą susitelkti kartu kuriant visiems reikalingą pastatą.


Mokykla Gando. Fotografijos šaltinis: http://www.kerearchitecture.com/projects/primary-school-gando/

Socialinės infrastruktūros kūrimas šalyje, kur trūksta elementarių civilizacijos teikiamų patogumų, F.Kere nuomone, yra prioritetinis uždavinys. Jį architektas stengiasi įgyvendinti kiekviena proga, pavyzdžiui, Vokietijos menininko Christoph‘o  Schlingensief‘o finansuojamas operos Burkina Fase projektas išsiplėtė iki daugiafunkcinio kaimelio, kuriame prie operos pastato sau vietos rado ir dirbtuvės, ir medicinos centras, ir mokykla, ir svečių namai.


Operos kaimas Burkina Fase. Fotografijos šaltinis: http://www.kerearchitecture.com/projects/opera-village/

Nors F. Kere gimtinėje inicijuojami visuomeninių pastatų projektų biudžetai – itin kuklūs, jie stebina komforto, estetikos ir eksploatacijos racionalumo lygiu. Architektas ekologiškumo, racionalumo sampratą interpretuoja išradingai ir paprastai, pasitelkdamas tradicinius, išbandytus erdvinius sprendimus: komfortas pastato viduje pasiekiamas sudarant natūralius skersvėjus, dirbtinė ventiliacija tampa nebereikalinga. Architektas šiuolaikinei architektūrai pritaiko tradicines architektūros formas ir viską, ką gali pasiūlyti aplinka: net supjaustyti puodai gali tapti statybiniais stoglangių elementais (mokyklos biblioteka Gando, Burkina Fase). F. Kere teigimu, vietinės medžiagos ir per šimtus metų išbandyti, tačiau naujoviškai pritaikyti architektūriniai sprendiniai padeda ne tik sutaupyti, bet ir sukurti kokybišką, ekologišką, prie savito klimato puikiai pritaikytą pastatą, kuris, be viso to, savo įvaizdžiu dera ir su vietiniu kraštovaizdžiu, ir žmonių kultūriniu mentalitetu.


Mokyklos biblioteka Gando, Burkina Fase. Fotografijos šaltinis: http://www.kerearchitecture.com/projects/school-library-gando/

ŠIMTMEČIŲ SPRENDINIAI UŽTIKRINA EKOLOGIŠKUMĄ, TAUPUMĄ IR KOMFORTĄ

Šiems principams antrina ir daugiausia Mumbajuje (Indija) dirbantis architektas Rahul Merhotra. „Tačiau neretai etnografinis savitumas, tradicija fetišizuojama kaip priešingas polius globalizacijai. Pastarosios išvengti neįmanoma, todėl architektai susiduria su uždaviniu ieškoti būdų, kaip lokalizuoti globalias programas ir funkcijas, ateinančias į mūsų miestus“, – svarsto architektas. Vienas iš būdų, anot jo, yra pritaikyti naują architektūrą prie vietinio klimato ypatybių: pavyzdžiui, vietoje ištisai įstiklinto biurų dangoraižio kurti kompleksą su nedidelėmis tradicinėmis erdvėmis: vidiniais kiemais, fontanais, vėsinančiomis verandomis, skatinti natūralų oro judėjimą.


Hewlett-Packard centras Bengaluru, Indijoje. Fotografijos šaltinis: http://rmaarchitects.com/architecture/hewlett-packard-software-campus/

Kita vertus, anot R. Merhotros, šiuolaikinė architektūra globalius pasiekimus turėtų pritaikyti ir lokalioms programoms, praturtinant jas papildomomis funkcijomis, gerinančiomis socialinį klimatą, higienos sąlygas, komfortą. Mumbajaus lūšnynuose vienas tualetas tenka 1440-čiai žmonių. Viešosios įstaigos SPARC projektą įrengti lūšnynuose 300 viešųjų tualetų R.Merhotros komanda išplėtė, pasiūlydami tualetų pastatuose įrengti taip pat ir erdves bendruomenės centrui bei būstą tualeto valytojui. Eksperimentiniame projekte architektai išbandė ir saulės kolektorius, kurių dėka naktį apšviesti tualetai tapo saugesni.


Viešosios įstaigos SPARC projektas: 300 viešųjų tualetų. Fotografijos šaltinis: http://rmaarchitects.com/architecture/community-toilets-for-sparc/

Projektuodami būstą dramblių prižiūrėtojams Džaipure, architektai atkūrė smėlio karjero suniokotą kraštovaizdį, sausoje teritorijoje įrengdami vandens telkinius, gausiai apželdindami vietovę vietinių želdinių rūšimis.


Būstas dramblių prižiūrėtojams Džaipure. Fotografijos šaltinis: http://rmaarchitects.com/architecture/hathigaon/

Nedideli dramblių prižiūrėtojų nameliai sugrupuoti aplink bendras lauko erdves – kiemelius, paviljonus. Šiame valstybės finansuojamame, nedidelio biudžeto projekte itin paprasta, rodos, net neužbaigta pastatų architektūra atspindi prioritetus, suteiktus kraštovaizdžiui ir dramblių prižiūrėtojų reikmėms, susijusioms su darbu lauke. Minimali išraiška taip pat leidžia kiekvienam gyventojui įsirengti savo būstą pagal individualius norus.  Kaip teigė R. Merhotra, įgyvendinus šį projektą dramblių prižiūrėtojų, vienų iš neturtingiausių Indijos visuomenės narių, gyvenimo kokybėiš dalies aplenkė net vidutines pajamas gaunančių žmonių, kurie kai kuriuose miestuose iki šiol turi stovėti eilėse prie geriamo vandens.

NAUJAS ORIGINALUMAS – TRADICIJOSE

Kinijos architektas, architektūrinės Pritzkerio premijos 2012 metais laureatas Wang Shu, kalbėdamas apie šiuolaikinę architektūrą Kinijoje, komentavo, jog dėl trumparegiškos meilės viskam, kas nauja ir vakarietiška, Kinijos miestai drastiškai braunasi į gamtines ir kaimo teritorijas, jokio charakterio neturintys stiklo dangoraižiai keičia subtiliai su gamta susiliejusius, kuklius, jaukius tradicinės architektūros pastatus.  Taip, anot architekto, šiuolaikiniuose miestuose nelieka nei atminties, nei tikro gyvenimo pojūčio. Nepaliaujamas „amerikietiškos svajonės“ importas į Kiniją lėmė tai, jog per dvidešimt pastarųjų metų miestuose sunaikinta 90% istorinio paveldo.

Architektas savo projektuose stengiasi atkurti tradicinio Kinijos kaimo, nedidelio miesto atmosferą, mastelį, planavimo principus ir įvaizdį. Jo projektuojami nedideli, iki trijų aukštų iškylantys pastatai pasislepia tarp vešlios Kinijos kraštovaizdžio žalumos. „Kinijoje kraštovaizdis, o ne pastatai yra didžiausia vertybė. Miestas šiandien turi mokytis iš kaimo, kaip sukurti kokybišką aplinką“, – tikino W. Shu. –„Šiandienos architektūrai, kaip ir visoms kitoms meno šakoms (ir ne tik) svarbu išsiskirti, būti kitokiai, pastebėtai. Išeitis paprasta – tradicija šiuolaikiniame pasaulyje ir reiškia „skirtingumą“. O tradicija – tai ne tik tai, kas paprasta, grubu ir senamadiška. Jos pagrindas – sudėtingas, gilus, subtilus mąstymas, galintis atvesti prie netikėtų inovacijų.“

Architektą galima vadinti šiuolaikiškai interpretuojamos tradicijos, o kartu ir savotišku ekologijos apologetu: savo pastatams jis naudoja jau nugriautų senų pastatų ir statinių liekanas – plytas, čerpes, gatvių grindinį. Tačiau kitaip, nei įprasta: pavyzdžiui, viena ant kitos sukrautos čerpės formuoja naujo pastato fasadą.


Ningbo muziejus.  Fotografijos šaltinis: http://www.pritzkerprize.com/2012/works

W. Shu teigia, jog nauji statiniai turi integruotis ne tik į egzistuojantį kraštovaizdį, bet ir į susiklosčiusį vietinių žmonių gyvenimo būdą. „Jei prieš gatvės rekonstrukciją smalsiai mus pro duris stebėjusi senutė po rekonstrukcijos taip pat kaip gatvės šeimininkė šypsosi iš už tų pačių durų – projektas pavyko“, komentavo W. Shu.


Zhongshan gatvės rekonstrukcija, Hangzu. Fotografijos šaltinis: http://iwan.com/photo_Zhongshan_Road_Wang_Shu.php

Humaniškumas, prioritetas galutinio vartotojo – miesto gyventojų, bendruomenių, atskirų individų – reikmėms šiandienos pasaulio architektūros diskurse pamažu įgauna vis stipresnes pozicijas. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne estetinėms architektūros savybėms, o tai, kaip ji padeda sukurti geresnį gyvenimą visiems, nepriklausomai nuo jų socialinės ar finansinės padėties. Architektūra nebėra savo sultyse verdantis izoliuotas menas, svarstantis estetines dilemas. Architektūra, kuri reaguoja į artimiausios ir globalinės aplinkos pokyčius, kuri pasiūlo inovatyvias išeitis iš probleminių situacijų šiandien ir yra ta architektūra, kurios pasauliui reikia.

Pagal UIA kongreso medžiagą parengė Rūta Leitanaitė
Straipsnio antraštės foto: R. Leitanaitė

Daugiau apie UIA kongresą

Susiję straipsniai: Baltiškas žaidimas taškais Afrikoje sudomino pasaulį

Projektą”Baltijos šalių architektūros sąjungų paviljono pristatymas Tarptautinės architektų sąjungos kongrese, Durbane” rėmė Lietuvos kultūros taryba.

 

www.architektusajunga.lt

66b4_architekturazmogui_net

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ pirmą vasaros numerį skiria architektų bendruomenės aktualijoms. Temos parengtos pasitarus su Lietuvos architektų sąjunga (LAS) – dėkojame Rūtai Leitanaitei. Formali proga rengti teminį numerį – artėjanti Tarptautinė architektų diena, neformali – noras būti svarbiu šiai gildijai leidiniu. Abu motyvai paskatino padovanoti elektroninę žurnalo versiją LAS nariams.

Žurnale skaitykite apie LAS iniciatyva parengtus naujus „Architektūros politikos“ metmenis. Kai kurių architektų nuomone, naujos „Architektūros politikos“ gairės bus vertingos net tuo atveju, jei padės išspręsti senas ir projektavimo, ir tvarkybos procesus apsunkinančias problemas kultūros paveldo srityje. Bet naujas požiūris matyti ir kitose srityse.

Prieš kelis mėnesius atnaujintos diskusijos apie „pagrindinį epizodinį“ miestų vyriausiųjų architektų ar Miestų plėtros departamentų vadovų vaidmenį. Pasakojame apie tai, kokių permainų čia galima tikėtis. Ir primename, kad kai kurios pasaulio valstybės turi net valstybės architekto instituciją.

Apie tai, kodėl Lietuvoje susikompromitavo architektūros konkursai, turbūt galėtų pasisakyti kiekvienas mūsų skaitytojas architektas. Šįkart mūsų pašnekovai – Tadas Balčiūnas ir Gintaras Čaikauskas. Mums pasirodė, kad abu pasiryžo kalbėti šia jautria tema gana atvirai. Ar problemų sumažės priėmus naujus architektūros konkursų rengimo nuostatus, pasimatys netrukus.

Rolandas Palekas ir Vytautas Biekša žurnalui pasakojo apie patirtį dalyvaujant architektūros konkursuose užsienyje. Skirtybių, deja – daugiau nei bendrybių. Bet galima ne pavydėti, o pasimokyti. LAS tikisi, kad konkursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miesteliui Vilniuje projektuoti bus vienas kitokios konkursų rengimo kultūros pavyzdžių.

Diskusija apie architektūros-urbanistikos ekspertų tarybų atliekamą misiją parodė, kad ne visos dalyvaujančios pusės ją laiko prasminga projektų derinimo proceso grandimi – bent jau vertinant dabartinį jos veiklos modelį. O ir jo tobulinimą žurnalo pašnekovai įsivaizduoja skirtingai. Regis, LAS nariams atėjo laikas pasidalyti subrandintomis idėjomis.

Pusmetį pailsėję, netrukus apie save primins tarptautinio Kauno architektūros festivalio KAFe rengėjai – artėja laikas skelbti kito, 2015-aisiais vyksiančio, festivalio temas, ieškoti norinčiųjų prisidėti ne tik idėjomis, bet ir darbais.

Ir pagaliau – pristatome naująjį LAS pirmininką – Marių Praną Šaliamorą. Jis pabrėžia, kad nėra naujas žmogus architektų sąjungoje. Ir tvirtina, kad ras būdų, kaip išspręsti senas LAS problemas.

 

Leidinį galėsite skaityti paspaudę nuorodą: https://architektams.lt/wp-content/uploads/2014/06/SA_2014_6_@.pdf

 

Malonaus skaitymo.

UAB „Statyba ir architektūra“

4aaf_SA_logo_net_1

Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“ Jonines pasitinka su dienos šviesą išvydusiu fotografijų albumu „Šiuolaikinė Lietuvos kurortų architektūra“ (www.kurortuarchitektura.lt). 2014 m. birželio mėn. 20 d. 18:00 val. Lietuvos architektų sąjungoje (II aukštas, Kalvarijų g. 1, Vilnius) vyks jo pristatymas-pokalbis. Dalyvaus albumo sudarytoja Aida Štelbienė, architektūros profesorius Algimantas Mačiulis, architektai Asta ir Gintaras Prikockiai.

Lietuvos architektūroje per kelis šimtmečius susiklostė savita šalies kurortų architektūros tradicija, turinti originalius bruožus, pastebimai besiskiriančius nuo kitų miestų architektūros. 168 puslapių albumu siekiama atskleisti, kad šalies kurortai gali pasigirti ne tik įstabia gamta, bet ir patrauklia šiuolaikine architektūra, lygia greta stojančia šalia drožiniais puoštų medinių vilų ar konceptualių sovietmečio pastatų.

Žymus fotomenininkas, ilgametis architektūros fiksuotojas Raimondas Urbakavičius įamžino 30 objektų, stovinčių vakarų ir pietų Lietuvos kurortuose: Neringoje, Palangoje, Druskininkuose ir Birštone. Iš virš 240 nuotraukų šalies kurortų architektūra matyti kaip turinti savitą charakterį, neretai persipynusi su giliomis vietos tradicijomis. Džiugu, kad šią turtingą, įdomią šalies architektūros dalį fotografijos kalba jau galime pristatyti ir popierinės knygos formatu.

Albumą sudarė Aida Štelbienė, redagavo Rita Malikėnienė, dizainą kūrė Kontis Šatūnas.

Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, tiražas – 600 egz.

Albumo leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, Lietuvos architektų sąjunga, UAB „Megrame langai“, UAB „JUNG Vilnius”, Thinklight UAB „Šviesos studija” ir UAB „Gaudrė”.

4cfc_Siuolaikine Lietuvos kurortu architektura

Klaipėdoje šią savaitę viešėjo garbus lietuvių kilmės JAV architektas Algimantas Bublys, pasaulyje žinomas geriau nei Lietuvoje. Nors tėvynę paliko 1944-aisiais, būdamas trejų ar ketverių, prabėgus 70-iai metų jis sklandžia lietuvių kalba pasakojo žiaurias pasitraukimo į Vokietiją aplinkybes ir sėkmingą savo gyvenimo istoriją.

Paklaustas, kuriame pasaulio kampe šiandien yra daugiau jam artimų žmonių, svečias nusijuokė – „Geras klausimas!” ir kiek pamąstęs atsakė, kad, išskyrus dvi dukras, tikriausiai jų vis dėlto daugiau Lietuvoje.

Simpatijos – Europos architektūrai

Algimantas Bublys šią savaitę vedė praktinius užsiėmimus ir konsultacijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto architektūros studentams, skaitė paskaitas jau praktikuojantiems Klaipėdos miesto ir regiono architektams bei dizaineriams. Paskaitų temos – „Architekto edukacija ir šiuolaikinio biuro veiklos modeliai JAV” ir „Visuomeninių modernių pastatų objektų tipologija ir dizainas JAV”.

Kokią žinią atvežėte mūsų architektams bei studentams, ką norite jiems perduoti?

Patirtį, praktines žinias. Tikrai neteigiu, kad Amerikos architektūra – geriausias pavyzdys. Bet yra ko pasimokyti iš amerikiečių.

Ko gi?

Pavyzdžiui, to, kaip kieti vyrai pinigą paima, – juokiasi. – Turiu galvoje – kaip jie sugeba įtikinti klientą. O paskui daro, kaip jiems reikia. Apskritai dauguma amerikiečių kreipia daugiau dėmesio į praktinę, ne į meninę architektūros pusę; svarbu, kad būtų funkcionalu ir nebrangu. Europoje – kitaip. Ir man labiau patinka europietiškoji architektūra. Net finansiškai pajėgūs amerikiečių užsakovai, kurie orientuojasi į meninę pusę ir ieško ko nors įdomesnio, paprastai samdo architektus iš Europos.

Lietuviai ne prastesni architektai nei amerikiečiai, tik galbūt jiems trūksta praktinių dalykų. Malonu padėti Lietuvos jaunimui. Aš jau bendravau su VDA Kauno skyriaus studentais – man paliko puikų įspūdį, jie labai gabūs, darbštūs.

Ar JAV dar yra garsių lietuvių architektų?

Ne per daugiausiai… Yra vienas kitas, bet nelabai siejasi su Lietuva. Iš jaunosios kartos – kalifornietis Rimas Mulokas, Jono Muloko (žinomas išeivijos architektas, 1944 m. emigravęs į Vokietiją; nuo 1949 m. gyveno JAV. – Aut. past.) sūnus.

Ar galėtumėte įvardyti mėgstamą architektūrinį stilių? Galbūt šalį, kurios architektūra artima jūsų širdžiai?

Negalėčiau. Neturiu mėgstamo stiliaus. Galiu tik pasakyti, kad manęs nežavi dangoraižiai. O šalis… Apkeliavau pasaulį du kartus, mačiau daug įdomių šalių… Korėja, Japonija, Filipinai, Indija, Nepalas, Pakistanas, Afganistanas, Iranas, Turkija… Visur sava architektūra, vienur įdomi, kitur ne.

Kuri iš šalių apskritai padarė stipriausią įspūdį?

Afganistanas. Tada ten buvo ramu. Labai įdomi šalis. Dramatiška gamta.

Vertina istoriją

Kas jums miela, traukia akį Klaipėdoje? Kuria kryptimi, pagal jus, ji turėtų plėtotis architektūriškai?

Man jaukiausia Arūno namuose, – juokiasi. (Pokalbininkas yra apsistojęs pas savo senus gerus draugus skulptorių Arūną Sakalauską ir aktorę Virginiją Kochanskytę.) – Aš modernistas, bet labai vertinu istoriją, todėl Klaipėdoje man mielas senamiestis, kurį tiesiog būtina pabaigti restauruoti, bet aš suprantu, kad tai brangiai kainuoja. Žinoma, reikia atstatyti pilį, sutvarkyti aplinką, kad atrodytų patraukliai ir iš išorės, patrauktų užeiti į tuos požemius, kuriuose be galo įdomu. Dar reikėtų nusamdyti keletą ožkų, kad jos nuėstų ten žolę, – juokiasi.

Lankėtės Valdovų rūmuose Vilniuje?

Žinoma. Keletą kartų. Mano nuomonė kritiška. Palyginti su tais rūmais, kuriuos matau žiūrėdamas senas graviūras, buvo persistengta su dydžiu, aukščiu… Man jie atrodo kaip didelis baltas dramblys. Bokštas aukštesnis už Kazimiero koplyčią. Senais laikais tokių aukštų kupolų nebuvo. Ir kam ta simbolikos konkurencija su Katedra? Yra grynai praktinių trūkumų, pavyzdžiui, įrengtas tik vienas liftas. Tiek lėšų investuota, šimtai žmonių eina, o apie tokį paprastą dalyką kaip patogumas nepagalvota.

Skurdo nepastebėjo

Esate prisidėjęs prie didžiųjų sporto arenų projektavimo. Dar turite darbo planų Lietuvoje?

Su Eugenijumi Miliūnu (architektas, Šiaulių ir Kauno „Žalgirio” arenų autorius. – Aut. past.) esame seni pažįstami. Jo komanda buvo atvažiavusi į Ameriką, apžiūrėjo čionykštes arenas. Daugiausiai konsultavau dėl funkcinių, techninių dalykų… Dabar E. Miliūnas su komanda projektuoja 18 tūkstančių vietų areną Ukrainoje, Kijeve, siūlė ir man prisidėti, bet dirbti reikia vietoje, o aš gyvenu Amerikoje. Ir nebeaišku, ar dėl dabartinių aplinkybių darbus pavyks pabaigti.

Savo patirtim, konsultacijomis esu pasiruošęs Lietuvai bet kada padėti. Ne dėl naudos. Iš patriotiškumo. Mūsų kartai būdingas toks jausmas.

Manote, jaunajai – jau nebe?

Negaliu taip tvirtinti, bet… Yra ir tarp jaunimo šalies patriotų. Viskas priklauso nuo tėvų auklėjimo.

Ką manote apie jaunimo emigraciją?

Aš turiu draugą Amerikoje, jis kilęs iš Lenkijos, dažnai lankosi šioje šalyje ir mėgsta su manimi viešėti Vilniuje – jam čia labai patinka. Iš jo girdėjau apie tą pačią problemą. Nors Lenkijoje krizės metu nebuvo taip sunku kaip Lietuvoje, bet ir iš ten jaunimas bėgo. Tos pačios problemos. Svarbiausias klausimas – kaip juos susigrąžinti.

Ar, būdamas JAV, sekate įvykius Lietuvoje? Kaip jums atrodo, kaip mes gyvename?

Aš čia lankiausi dar sovietiniais laikais, paskui su žmona – ne kartą. Manau, viskas eina į gera.

Taip, įvykius seku, visad skaitau internetinę spaudą. Joje daug kritikos apie valstybę.

Sako, skurstame.

Aš skurdo nepastebėjau. Matau, kaip žmonės atrodo, kaip jie apsiavę ir apsirengę, kokiais automobiliais važinėja… Žinot, aš tokio automobilio Amerikoje neturiu, – juokiasi. – Žinoma, jeigu kalbėsime apie kaimus, tai ten kita padėtis. Seniems žmonėms sunkiau. Bet jų ir poreikiai mažesni…

Mūsų valdžią pakritikuosite?

Mano galva, seimūnų yra per daug. Reiktų kirsti per pusę. Proporcingai pagal emigracijos skaičius, – juokiasi. – Manau, tai, kad Andrius Kubilius laiku suveržė diržus ir suvaldė situaciją, nebuvo blogai, tik reikėjo labiau pagelbėti tiems, kuriems buvo sunkiausia, nepalikti jų.

Nesiaukojo dėl pinigų

Jūsų tėvynainiams čia, Lietuvoje, tikriausiai būtų įdomu sužinoti, ar esate turtingas žmogus.

O ne, ne, – purto galvą, – aš ne biznierius. Labiau esu menininkas. Niekad neaukojau meno, kūrybos dėl pinigų.

Ar jus asmeniškai palietė finansų krizė?

Taip. Daug praradome, ką su žmona investavome. Ir į namą buvom daug sukišę, paskui dėl krizės per pigiai jį pardaviau.

Kokiame name dabar gyvenate?

Ilgą laiką gyvenau dideliame name ant ežero kranto netoli Detroito. Bet, kaip žinot, atėjo sunkūs laikai (miestas bankrutavo. – Aut. past.), sumažėjo užsakymų, darbų… Daugelis paliko savo namus. Aš pardaviau namą ir nusipirkau butą Majamyje. Dabar gyvenu 5 aukštų moderniame pastate, kuriame yra baseinas, fitneso klubas, požeminis garažas ir sargas visą parą… Gyvenu ten su jaunėle dukra, nes vietos pakankamai.

Žmoną Birutę 2011 m. gegužę palaidojau Lietuvoje, Petrašiūnų kapinėse. Tokia buvo jos valia. Birutė dažnai Lietuvoje lankydavosi su įvairiais visuomeniniais reikalais, buvo aktyvi išeivijos bendruomenėje.

Ar jūsų dukros lankėsi Lietuvoje?

Taip, lankėsi. Jaunėlė netgi norėtų čia gyventi, jei tik būtų iš ko pragyventi. Dabar abi Majamyje. Vyresnioji Milda – madų dizainerė, jai 32 metai. 27 metų Lina baigė slaugytojos mokslus, bet nepatiko, dabar studijuoja Montesori pedagogiką.

Anūkų turite?

Tai kad neturiu!.. Sakau, gal reikės pačiam surasti kokį ispaną… arba dėti reklamą į laikraštį, – juokiasi.

Gal grįšite į Lietuvą visam?

Aš čia jau keletą metų praleidžiu vasaras. Turiu du butus Vilniuje – tai buvo mūsų su Birute investicija, kuri geriau pasisekė negu Amerikoj… – šypsosi. – Dabar lankau Birutės kapą. Turiu daug giminių, išsibarščiusių po visą Lietuvą.

Kaip susipažinote su Birute?

„Dainavos” stovyklavietėje Mičigane, šeštajame dešimtmetyje. Toje vietoje, kuri primena Lietuvą. Ji buvo 9 metais jaunesnė.

„Dainavos” stovykla veikia nuo 1955 metų. Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija (ALRKF) nusipirko 220 akrų žemės netoli Mančesterio miestelio. Čia yra Thorn Lake ežeras, lietuvių vadinamas Spygliu, ąžuolų ir pušų miškai. Ji lengvai pasiekiama iš Detroito, Klyvlendo, Čikagos, net Toronto ir Hamiltono (Kanados) miestų.

Kelionė iš Tauragės

Iš kurio Lietuvos krašto kilę jūsų tėvai? Papasakokite daugiau apie juos.

Mama Stasė Užupytė kilusi iš Suvalkijos, iš 16 vaikų šeimos. Ne visi jie, žinoma, išgyveno. Mama buvo tryliktas vaikas. Lietuvoje ji buvo gimnazijos mokytoja. Jos dėdė buvo vienas iš Nepriklausomybės Akto signatarų. Mama mirė prieš ketverius metus – beveik sulaukusi 99 metų, kai buvo likęs vos mėnuo iki gimtadienio.

Tėvelis Vladas Bublys kilęs iš Aukštaitijos. Jis buvo agronomas.

Ką tėveliai dirbo Amerikoje?

Dirbo „Ford Motors” fabrike. Tėvelis iš darbininkų prasimušė į buhalterijos skyrių, bet paskui mažino etatus, tai vėl grįžo atgal į fabriką – kad išsaugotų gerą pensiją. Mama dirbo skyriuje, kur mokėjo čekius, algas.

Ką prisimenate apie tą 1944 metų dieną, kai traukėtės iš Tauragės?

Man buvo treji ar ketveri metukai. Atsimenu susišaudymus. Traukėmės su vokiečių kariuomene per Tilžę. Buvom įstrigę ant tilto… Atsimenu, kaip vokiečiai sakė: „Tiltą sprogdinsim – su jumis ar be jūsų.”

Atsimenu bombardavimus Berlyne. Mes ten gyvenome 1944-1949 metais. Vėliau pasitraukėme į JAV.

Kiek vaikų buvo jūsų šeimoje?

Du. Turiu brolį Romualdą, jis vyresnis. JAV kariuomenės atsargos karininkas, su žmona Ingrida gyvena Klyvlende. Ji irgi aktyviai reiškiasi Lietuvoje (Ingrida Bublienė – Lietuvos garbės konsulė Klyvlende. – Aut. past.).

Kodėl pasirinkote architektūrą?

Taip jau man nuo mažens klostėsi. Polinkis. Atsimenu, dar Vokietijoje pilis iš dantų krapštukų statydavau… – juokiasi.

DOSJĖ
Gimė 1941 m. Tauragėje. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į JAV. 
Tėvas Vladas Bublys – agronomas, agronomijos daktaras, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Bendrojo Amerikos lietuvių fondo narys. Vienas „Dainavos” jaunimo stovyklos steigėjų, jos valdybos ir tarybos narys. Mama Stasė Užupytė-Bublienė – mokytoja.
1965 m. Detroito universitete įgijo architektūros bakalauro kvalifikaciją. 
1968-1972 m. dirbo žymaus Amerikos latvio architekto Gunaro Birkerto (Gunnar Birkerts) firmoje Birmingeme (Birmingham), Mičigano valstijoje. Suprojektavo Mineapolio federalinio rezervo banko pastatą. 
1972 m., perėjęs į „O’Dell, Hewlett and Luckenbach” firmą, parengė ir įgyvendino „Detroit Lions” futbolo stadiono Pontiako mieste projektą. 
1973 m. Birmingeme įsteigė savo architektūros firmą „Bidigare/Bublys Architects”.
1980-2000 m. dirbo architektūros biuro „Rossetti Associates” viceprezidentu ir firmos projektų bendraautoriumi. 
2007-2009 m. Eugenijaus Miliūno architektų grupei padėjo projektuoti Šiaulių ir Kauno „Žalgirio” areną.
2012 m. suprojektavo „Taipei” areną ir sporto centrą Taivane.
Už kūrybinius projektus yra pelnęs per 60 premijų. Apdovanotas Detroito architektų draugijos aukso medaliu. 
Dažnai kaip ekspertas dalyvauja vertinant architektūros studentų darbus Mičigano ir Detroito universitetuose, Detroito ir „Lawrence” technologijų institutuose.
Šiuo metu gyvena JAV, Majamyje. 
Našlys, turi dvi suaugusias dukras Mildą ir Liną.

SVARBIAUSI PROJEKTAI
Flat Roko savivaldybės pastatas, 1973 m.
Kompiuterių centro EDS pastatas (Camp Hill, Pensilvanija), 1981 m.
Gamyklos „Ford” biurų centras „Fairlane”, Dyrbornas, 1984 m.
Biurų centras „Liberty Center” (Troy, MI) ir kompiuterių bendrovės „Unisys” centrinė būstinė, Detroitas, 1987 m.
„Palace” sporto rūmai, Auburn Hilsas, 1988 m.
JAV teniso asociacijos centras „Flushing Meadowse” ir Detroito oro uosto išplėtimas, 1990 m.
„Van Andel” sporto rūmai (Grand Rapids, Mičiganas), 1994 m.
„Blue Cross Blue Shield” arena, Ročesteris, 1995 m.
Biurų centras „Orchestra Place”, Detroitas, 1996 m.
Rytų Mičigano universiteto sporto rūmai, Ypsilantis, 1997 m.
Bendrovės „Barton Malow Design” centriniai rūmai, 2001 m.
Bendrovės „General Motors” „Powertrain” centriniai rūmai, Pontiakas, 2002 m.
Kiti projektai: JAV teniso centras ir Arthur Ashe teniso stadionas „Flushing Meadows”, Niujorke, „Compuware” korporacijos centriniai rūmai Detroite; naujas Vakarų Mičigano universiteto inžinerijos fakulteto kompleksas „Kalamazoo”.

 

© Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Vakarų ekspresas 2014-05-24, Andromeda MILINIENĖ

db24_bublys_architektas

Išrinkti  MMC ir biurų pastato Vilniuje konkurso prizininkai.

Komisija nusprendė neskirti pirmos vietos laimėtojo, skiriant du antros vietos laimėtojus, padalinant pirmos ir antros vietų prizinį fondą pusiau (po 17,5 tūkst. litų).

Dvi antros vietos skirtos projektiniams pasiūlymams:

a) 555555, eilės nr. ekspozicijoje 16,
UAB “Architektūros linija”, autoriai: Gintaras Čaikauskas, Virginija Venckūnienė, Miroslavas Šeinickis. Bendraautoriai: Ieva Bielinskytė, Eglė Guldikauskaitė, Simonas Čaikauskas.

b) 329035, eilės nr. ekspozicijoje 30,
UAB “Senojo miesto architektai”,
Autoriai: Diana Sabaliauskienė, Tomas Rasiulis, Gytis Jankauskas, Vytenis Zilinskas, Vitalij Avreicevič, Antanas Dominas, Rūta Petraitytė.

Skirtos keturios paskatinamosios premijos (po 5 tūkst. litų) projektiniams pasiūlymams, nenustatant eiliškumo:

a) 111213, eilės nr. ekspozicijoje 4,
UAB “Archinova”/PLH Arkitekter; autoriai: Aleksandras Gvildys, Steen Enrico Andersen, Soren Molbak, Ole Jonsson, Virginija Kazlauskaitė, Edimtas Šimeliūnas, Mindaugas Raišutis, Sigita Lapienytė, Ramūnas Buitkus.

b) 050777, eilės nr. ekspozicijoje 10,
UAB “FlexiForma”, autoriai: Regina Savičienė, Linas Žičkis, Arūnas Želvys, Rasa Šimatonytė-Gumbienė, Polina Čapko- Miliūnienė.

c) 454545, eilės nr. ekspozicijoje 22,
UAB “Forma”, autoriai: Andrius Bakšys, Saulius Mikštas, Gaudrė Žebenkaitė, Olegas Tiuliakovas.

d) 050402, eilės nr. ekspozicijoje 24,
autoriai: Tautvilė Džiugytė, Andrius Daujotas, Berta Gruodytė

Vertinimo komisija:

1. Habil. dr. Viktoras Butkus (Modernaus meno centro steigėjas, kuratorius)
2. Dr. Lolita Jablonskienė (Nacionalinės dailės galerijos vadovė, Vilniaus dailės akademijos docentė)
3. Prof. Arkadijus Varanka (Vilniaus dailės akademija)
4. Asta Prikockienė, architektė (Lietuvos architektų sąjunga)
5. Edgaras Neniškis, architektas (Lietuvos architektų sąjunga)
6. Vitas  Karčiauskas, Kultūros paveldo departamento Vilniaus padalinio direktorius (Lietuvos architektų sąjunga)
7. Artūras Blotnys, Vilniaus m. sav. Miesto plėtros departamento direktorius (Lietuvos architektų sąjunga)

Komisijos komentarai bus pateikti netrukus.

Architektūriniam idėjiniam administracinės paskirties pastato su Modernaus meno centru Pylimo g. 17 (buv. „Lietuvos“ kino teatras) konkursui pateikta 30 darbų (+1 pavėlavęs).

Konkursą organizavo UAB “LKT projektai” ir Lietuvos architektų sąjunga.

Darbų ekspoziciją galima apžiūrėti LAS būstinėje (Kalvarijų g. 1, Vilnius), iki 2014 m. balandžio 1 d. darbo dienomis 9:00-17:00 val.

KONKURSUI PATEIKTI DARBAI

 

www.architektusajunga.lt informacija

7867_PLANSETAS_3

Rėmėjai ir partneriai

© 2026 Lietuvos architektų sąjunga Klaipėdos apskrities organizacija.

Užklausos forma
Užklausa sėkmingai išsiųsta!