Autorius Vaidotas Dapkevičius / kovo 14, 2014
Kaip ir daugelis meno srovių, siurrealizmas buvo iki tol egzistavusių estetinių sampratų tąsa. Architektūra siurrealistams tapo priemone įkūnyti drąsias idėjas.
Prancūzas rašytojas ir poetas André Bretonas, iširus dada judėjimui, 1924 metais suformulavo pirmąjį siurrealizmo manifestą, kurio pagrindinis teiginys – iracionalumo, dvasinės laisvės, proto ignoravimo, spontaniškumo siekis. Kūrybine priemone siurrealistams tampa simbolis, vizija.
Siurrealistai siūlė žymius pastatus panaudoti siurrealistinio miesto konstravimui. A. Bretono idėja – Paryžiaus Vandomijos (Place Vendôme) aikštės koloną „pakeisti gamyklos kaminu su lipančia nuoga moterimi“. Egipto obeliskas Paryžiuje, jo nuomone, galėtų būti perkeltas prie Skerdyklos (Les Abattoirs)[1] įėjimo ir būtų laikomas gigantiškos pirštinėtos moters rankos. Dadaizmo judėjimo kūrėjas Tristanas Tzara siūlė Panteoną vertikaliai perskelti perpus ir atitraukti pastato dalis vieną nuo kitos pusės metro atstumu.
Georges Malkine‘as. A. Bretono namas (serija „Būstai žymiems žmonėms“). Šaltinis – oeuvresouvertes.net.
Prancūzų poetas Paulis Eluard‘as (1895–1952) yra prognozavęs, esą vieną dieną pastatai taps išverčiami lyg pirštinės, o gamtinį kraštovaizdį, jo nuomone, labai papuoštų klasikinės formos. Tarkime, pora marmurinių skulptūrų, vaizduojančių nuogas moteris, sukurtų gerą įspūdį šviežiai suartame lauke. Besiganantys gyvuliai ir kaklaraiščiais ryšinčios žmonių figūros vandenyje, P. Eliuard‘o manymu, būtų puikus kontrastas vandens monotonijai. Visą tai papildytų žemė, nubarstyta galvomis, medžiai su rankomis, pėdų nusėtos rąžienos…
Rašytojas André Pieyre‘as de Mandiargues (1909–1991) savo poemose[2] aprašo įvairias konstrukcijas, kurias svajojo sukurti: tai gigantiško bronzinio revolverio pavidalo fontanas mokyklos žaidimo aikštelėje; moters kojos, avinčios rožinį batelį, formos švyturys.
Durys M. Duchampo bute.
A. Bretonas savo manifeste menininką Georges‘ą Malkine‘ą (1898–1970) pavadino absoliutaus siurrealizmo kūrėju. G. Malkine‘o tapybos serija, skirta įžymybių būstams(La Demeure, 1966) yra architektūros panaudojimo siurrealizmo tapyboje pavyzdys.
Siurrealizmo pradininkai taip pat pat įgyvendindavo architektūrines vizijas savo aplinkoje. Marcelis Duchamp‘as (1887–1968) savo buto duris sumontavo taip, kad jos vienu metu būtų ir uždarytos, ir atviros.
Be abejo, žymiausias siurrealizmo dailininko S. Dali architektūros darbas – gimtojo Figereso miesto Ispanijoje teatro pastatas. 1960 m. miesto valdžia ir pats dailininkas nusprendė atstatyti Ispanijos pilietinio karo metu nuniokotą miesto muziejaus pastatą ir jame įkurdinti S. Dali teatrą-muziejų. Šiame komplekse siurrealistinės idėjos sėkmingai pritaikytos eksterjero ir interjero, baldų ir atskirų detalių sprendiniuose.
Dar prieš susipažindamas su A.Bretonu, JAV austras Frederickas Johnas Kiesleris (1892–1965) savo kūryboje atvirai propagavo siurrealistines idėjas. 1933 metais šis architektas, dizaineris, scenografas ir skulptorius išplėtojo nesibaigiančio namo(endless house) idėją.
Kūrinyje skulptūra susilieja su architektūra. Kiti žinomi menininko darbai yra Knygų šventykla Jeruzalėje (1965, kartu su Armandu Philipu Bartosu ir Gezeriu Helleriu), Universalaus teatro idėja (1961), Miestas erdvėje (1925). F. Kiesleris, neigdamas tuo metu populiarias Bauhauso ir architekto Le Corbusier idėjas, savo manifeste[3] dėstė: „Poreikiai nėra statiški, jie kinta“. F. Kiesleris pasiūlė ir korealizmo (correalism), arba nuolatinės sąveikos tarp žmogaus, jo gamtinės ir technologinės aplinkų, terminą.
Fredericko Johno Kieslerio bekraštis namas (endless house). Šaltinis – whitney.org.
Utopinės idėjos XX amžiaus viduryje
Siurrealizmo idėjos prigijo ir tarp JAV kūrusių architektų. Vienas jų, Bruce‘as Alonzas Goffas, savo absoliučios architektūros terminą iliustravo apie 500 projektų. Tiesa, realizavo tik ketvirtadalį jų.
Tarp jų – nemažai privačių namų: spiralinis E. Bavinger namas Normano mieste Oklahomoje, A. Struckus namas Los Andžele. B. A. Goffo kūrybai būdingas iracionalumas, simbolizmas, gamtinių motyvų naudojimas.
Siurrealizmo idėjomis naudojosi ir naiviojo meno (naive art) atstovai. Žymiausi pavyzdžiai yra Simono Rodia 1954 metais pabaigti Vatso bokštai (Watts Towers) Los Andžele (JAV), Ferdinando Chevalo 1912 metais po 33 metų trukusių darbų pabaigtas statinys – Idealūs rūmai (Le Palais Ideal).
Siurrealizmo apraiškos šiuolaikinėje architektūroje
Frankas O. Gehry. Stata centras Kembridže, JAV. Šaltinis – wikimedia.org.
XXI amžiuje siurrealizmo, simbolizmo, ekspresionizmo idėjos sėkmingai integruojamos žymių architektų. Skirtingai nuo praėjusio amžiaus vidurio, joms neabejingų kūrėjų sumanymai tampa ir prestižine preke. Technologizacija nebe konfliktuoja su iracionaliąja architektūra, bet padeda jai skleistis. Tokie kūrėjai kaip Frankas O. Gehry, Ericas Owenas Mossas, architektūros firmos „Coop Himmelb(l)au“ įkūrėjas Wolfas D. Prixas ir daugelis kitų tai iliustruoja savo kūryba.
Menininkas, fotografas Gordonas Matta-Clarkas siurrealistine maniera „preparuoja“ ruošiamus nugriauti pastatus, atverdamas vidaus ir išorės erdves. Architektas Robertas Brunas savo metaliniame name Ransomo kanjone JAV pritaikė ir gotikinius motyvus. O šių dienų Piranesiu pavadinamo japonų tapytojo Minoru Nomatos darbai rodo, kad ir negausios utopinės idėjos gerokai pakylėja architektūros meną nuo pragmatiško, funkcionalistinio požiūrio. Siekiančių šito neabejotinai bus ir ateityje.
Literatūra:
- Andre Breton. Manifeste du surréalisme. Éditions du Sagittaire. 1924, Paris
- J.-D. Le Roy, Ruines des plus beaux monuments de la Grece. 1758
- Giovanni Battista Piranesi, Vedute di Roma, Antichita Romanae, vol.17. 1748
- Giovanni Battista Piranesi, Della Magnificienza ed Architettura de’ Romani. 1761
- Joshua Foer, A Minor History Of / Giant Spheres, Cabinet magazine Nr. 27. 2007, New York
- Kenneth Frampton. Modern architecture: A Critical History. 2007, London
- Frederick John Kiesler. Manifest of Correalism, 1939
- André Pieyre de Mandiargues. Les incongruite’s monumentales. R. Laffont, 1948, Paris
- Salvador Dali, ‘De la beauté terrifiantte et comestible, de l’architecture Modern’ style’. Minotaure, Nr. 3-4. 1933, Paris
[1] Vėliau – Paryžiaus pavilijonas (Pavillon de Paris), dabar šioje vietoje koncertų salė „Zenit“ (Le Zénith)
[2] André Pieyre de Mandiargues (1948)
[3] Frederick John Kiesler (1939)
Autorius Vaidotas Dapkevičius
Oficialiojoje architektūros teorijoje termino „siurrealizmo architektūra“, apibūdinančio atskirą laikotarpį iliustruojančią architektūros meno kryptį, nėra. Šį žodžių derinį rašančiųjų architektūros tema publikacijose galima sutikti fragmentiškai, tačiau atskiru žanru siurrealizmas nevirto – tiesa, kaip ir kitos utopinės architektūros bei meno apraiškos.
Reikėtų kalbėti apie siurrealizmo idėjas architektūroje ir mene. Tuomet galima būtų įvardinti tris diskurso kryptis. Pirmoji – bet kokių utopinių idėjų atsiradimas architektūroje iki Andrė Bretono siurrealizmo manifesto[1] paskelbimo 1924 metais, antroji – pastatų, architektūros objektų kaip priemonių naudojimas kitų menininkų siurrealistų (dailininkų, poetų) kūriniuose, ir trečia – siurrealizmo arba jam artimų idėjų įkūnijimą vėlesnio laikotarpio architektų ir kitų menininkų darbuose.
Utopinė architektūra neoklasicizmo laikotarpiu
Vienas labiausiai siurrealistų tapytojų cituojamų istorinių asmenybių – Italijos architektas ir oforto[2] graviūrų meistras Giovanis Battista Piranesis (1720–1778). Kaip atsaką į to meto tikrojo stiliaus paieškų rezultatą paskelbusiam J. D. Le Roy’ui[3], Piranesis savo darbe[4] prie tokių ištakų priskyrė ir graikus aplenkusių etruskų bei vėlesnę, romėnų, kultūras.
Siekdamas savo idėjas pateikti įtaigiau, Piranesis pasitelkė jau nebe klasikinės orderio sistemos techninį vaizdavimo būdą, bet emociškai paveikias menines priemones – miestovaizdžių graviūras. Piranesio graviūrose vaizduojamus Romos miestovaizdžius[5] jo amžininkas Edmundas Burkė įvardijo kaip didinga, dramatiško mastelio yrančią senovę. Šios priemonės XX amžiuje atitiks siurrealistų siekius savo darbuose išreikšti laikinumo, prieštaringumo ir nostalgijos atmosferą. Pavyzdys – Piranesio ištobulinta kapričės (capricci) technika, kai statiniai vaizduojami išgalvotoje aplinkoje.
Kita asmenybė, kurios kūrybą kritikai priskiria utopinės architektūros ištakoms, buvo architektas, vizionierius Étienne-Louis Boullée (1728–1799). Pradėjęs nuo Prancūzijoje tuo metu vyravusios klasikinės architektūros studijų ir darbų, dėstęs Karališkoje architektūros akademijoje, É-L. Boullée vėliau dirbo Prūsijos karaliaus Frydricho II vyriausiuoju architektu. Dėstydamas Nacionalinėje tiltų ir kelių mokykloje (École Nationale des Ponts et Chaussées), kūryboje jis pradeda naudoti abstrakčias geometrines formas, didžiulį mastelį, nesibaigiantį elementų ritmą ir vis mažiau dekoratyvių detalių. Jo stilius dar pavadinamas jausminiu neoklasicizmu, arba, anot Kennetho Framptono, genre terrible[6].
Žymiausias É-L. Boullée kūrinys – milžiniško dydžio, beornamentis taisyklingos sferos formos objektas, paminklas(cenotaph) Isaacui Newtonui (1784). Nerimą ir tuo pačiu pakylėjimą galinti sukelti sferinio objekto su daugybe skylučių forma viduje spindi šviesa, dienos metu sukuriant žvaigždžių dangaus skliaute iliuziją. Monumentas I. Newtonui – šešėlių nemetantis objektas. Šis ir kiti É-L. Boullée darbai, tokie kaip Nacionalinė Prancūzijos biblioteka (1785), tapusi monumentu mokymuisi ir romantiškumui, nors ir likę nerealizuoti, tapo utopinės architektūros pavyzdžiais ir įkvėpė vėlesnių kartų kūrėjus.
Étienne-Louiso Boullée monumento Isaacui Newtonui 3D vizualizacija
Anot K. Framptono, neoklasicizmas ne tik plėtojo renesansinę žmogaus pergalės prieš gamtą tradiciją, bei ir įtvirtino žmogiškosios sąmonės pokyčius naujos kultūros formavimosi link –kultūros, kuri būtų skirta tiek aristokratijai, tiek besiformuojančiai buržuazijai.
Tai savo darbais pademonstravo kitas utopinių idėjų neoklasicizmo architektūroje atstovas, prancūzas Claude-Nicolas Ledoux (1736–1806). Ji manė, kad prabanga – ne tik kilniųjų privilegija, bet ir amatininkų būtinybė, mat, anot jo, ūkinis statinys esąs toks pat svarbus, kaip ir pilis. Šią mintį iliustruoja žymiausias jo darbas – druskos gamyklos kompleksas Arc-et-Senans komunoje, dar vadinamas Šo (Chaux) miestu (1773–1779). Neįprastai ištaigingas apskritimo formos plano kompleksas, kur net kalvės turėjo dorėnines kolonas, vadinamas vienu iš pirmųjų industrinės architektūros pavyzdžių.
Kompleksą, kurį sudarė hierarchine seka išdėstytų pastatų visuma, C-N. Ledoux papildė namu su tiltu per Lu (Loue) upę. Miesto elementais tapusiems Sutaikymo šventyklos (Pacifere), Moralės mokyklos (Panareton), Meilei dedikuotos šventyklos (Oikema), viešų pirčių, dirbtuvių, turgaus ir kitiems pastatams architektas suteikė švarių geometrinių formų: kubo, piramidės, cilindro, sferos –pavidalus. Šo kompleksas – tai simboliais ir reikšmėmis iliustruoto idealaus miesto (Cite ideale) pavyzdys.
Dokumentinis filmas (anglų k.) apie Šo kompleksą
Kitas prancūzų utopinės architektūros atstovas Jeanas-Jacques’as Lequeu (1757-–1826) savo vizijas paliko piešiniuose. Žymiausios iš jų – Žemės šventykla (Temple de la Terre), Princo medžioklės vartai (La porte de la chasse du Prince et I’etable). J-J. Lequeu darbai buvo artimesni siurrealizmo idėjoms nei É-L. Boullée ir C-N. Ledoux sumanymai bei pasižymėjo žaisminga, kiek absurdiška simbolika, gamtiniais ir net erotiniais motyvais.
Jeano-Jeacqueso Lequeu Žemės šventyklos projektas. Šaltinis – googleusercontent.com
Šių neoklasicizmo atstovų darbai tebėra vertinami kaip Apšvietos amžiaus avangardinės architektūros pavyzdžiai. Architektai supriešindavo abstrakčias geometrines ir klasikines formas, kurios, anot graikų filosofo Platono, egzistuoja gamtoje; inovatyviai naudojo šviesos ir šešėlio priemones. Jų darbai buvo racionalaus neoklasicizmo mąstymo antitezė.
Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos Napoleono imperijos didybę aukštinęs ampyras (Style Empire) ir vis spartėjanti industrializacija, plieno panaudojimo bumas transformavo neoklasicizmo idėjas. K. Framptonas išskiria dvi pagrindines kryptis: struktūrinį klasicizmą, kuriam būdingas racionalus, taikomasis, tipologizuotas požiūris į aplinkos ir gerovės kūrimą (Cordemoy, Laugier, Soufflot, Choisy) ir romaniškąjį klasiciszmą – tai É-L. Boullée ir C-N. Ledoux idėjų tęsėjai, kuriems formos fizionomika išliko svarbiausiu kriterijumi (Leo von Klenze). Būtent ši romantiška, laiko ir formos metafiziką propagavusi estetikos kryptis XX amžiuje, papildyta Sigmundo Freudo psichonalizės atradimais, virto terpe, kurioje gimė ir tiesiogiai reiškėsi siurrealizmo idėjos.
XX amžiaus pradžia ir Naujasis menas
Architekto ir teoretiko Eugene’o Viollet-le-Duc (1814-1879) struktūrinio racionalizmo idėjos skelbė: yra du tikros architektūros kūrimo būdai – sekti poreikių diktuojama programa arba jos konstravimo metodika. Pastarojo būdo sekėjai Belgijoje, Prancūzijoje, Britanijoje, Ispanijoje (Victoras Horta, Hectoras Guimard’as, C. R. Mackintoshas, Antonis Gaudis) E. Viollet-le-Duc idėjas įkūnijo meistriškai išnaudodami pagrindinių statybinių medžiagų: metalo, stiklo ir akmens –savybes.
XIX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje gimsta Naujojo meno[7] kryptis, sujungusi dekoratyvųjį daiktų, interjero ir statinių architektūros dizainą. Skirtingai nuo Belgijos ir Prancūzijos dekoratyviojo Art Nouveu, Austrijoje ši kryptis įgavo daugiau metafiznio simbolizmo bruožų. Kartu su tapytojais Gustavu Klimtu ir Kolomanu Moseriu architektai Josepha Maria Olbrichas ir Josefas Hoffmanas 1897 metais sukyla prieš Vienos meno akademiją. Palaikomi architekto Otto Wagnerio, jie įkuria Austrijos menininkų sąjungą, dabar žinomą kaip Vienos secesija (Wiener Secession). Du žymiausi J. M. Olbricho kūriniai išsiskyrė masyviais ir kontrastuojančiais su pastatu elementais. Tai sfera ant Sesesijos pastato Vienoje bei Darmštate (Darmstadt) 1901 metais pastatyto Ernsto Liudwigo namo pagrindinio įėjimo portikas su milžiniškomis statulomis. Toks kontrastingų formų naudojimas nebuvo būdingas Naujojo meno stilistikai, tad šie J. M. Olbricho sprendimai bendrame kontekste labiau priminė C-N. Ledoux utopistines idėjas.
Josepho Olbricho projektuotas Ernsto Liudwigo namas Darmštate. Šaltinis – wikimedia.org
Vokietis architektas ir urbanistas Brunas Julius Florianas Tautas (1880-1938), dar vadinamas architektūros ekspresionistu, savo 1914 metais suprojektuotame Krištolo pavilijone (Pabellon de Cristal) tarsi atkartojo É-L. Boullée idėjas. Tik šį kartą – panaudodamas stiklo kupolą šviesai į vidaus erdves įleisti. B. Tauto idėjos, anot K. Framptono, savo gotiška religine estetika oponavo tuo metu Walterio Gropiuso propaguojamai racionaliosios architektūros krypčiai, vėliau įsikūnijusiai Bauhauso architektūros estetikos pavidalu.
Bruno Tauto Krištolo paviljono 3D vizualizacija
Kitas vokiečių ekspresionizmo atstovas, architektas, dailininkas, poetas, kompozitorius Hermannas Finsterlinas (1887-1973) savo vizijas perkėlė į piešinius.
Vėliau, Europoje prasidėjus ekonominei suirutei, secesijos stilių pakeitė racionalizmo, funkcionalizmo idėjos. Salvadoras Dali (1904-1989) savo publikacijoje[8] siurrealistų leidinyje „Minotaure“ gyrė tuo metu nepelnytai pamirštą A. Gaudžio ir H. Guimard’o kūrybos originalumą. S. Dali žavėjosi savo kraštiečio, katalono A. Gaudžio, kūrybos principais – visiškai atsisakyti istorinių architektūros kanonų, pasitelkti tik gamtines, gyvūnų ir augalų, formas.
Antonio Gaudžio projektuota Casa Mila Barselonoje. Šaltinis – wikimedia.org
Siurrealizmo priešaušryje Vakarų Europoje susiklosčius sudėtingai ekonominei ir politinei situacijai, vis labiau ėmė reikštis racionalaus minimalizmo idėjos. Tai savo ruožtu vėliau suaktyvino joms priešingų idėjų konsolidaciją.
_________________________________________________________________
[2] Ofortas – grafikos technika, kuomet klišė daroma iš metalo (vario, cinko) plokštės, kuri keliskart ėsdinama azoto rūkštimi. Išėsdintos vietos padengiamos dažais ir daromas atspaudas (tarptautinių žodžių žodynas).
[3] J.-D. Le Roy (1758)
[4] Giovanni Battista Piranesi (1761)
[5] Giovanni Battista Piranesi (1748)
[6] Kenneth Frampton (2007)
[7] Prancūzijoje, Belgijoje – Art nouveau, Vokietijoje – Jugendstil, Portugalijoje – Arte nova, Italijoje – Stile Liberty, Centrinės ir Rytų Europos šalyse – modern, Katalonijoje – Modernisme
[8] Salvador Dali (1933)
Šaltinis www.kulturpolis.lt
Prieš daugiau kaip du mėnesius paskelbto atviro supaprastinto Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje „EXPO 2015“ Milane projekto konkurso rengėjai sulaukė rekordinio skaičiaus pasiūlymų. Iki konkurso sąlygose nurodyto termino – vasario 10 d. – konkursui pateikti 27 koncepciniai projektai, pateikiantys viziją, kaip 2015 metų pasaulinėje parodoje turėtų atrodyti pastatas ar jų grupė, kur bus pristatoma šioje parodoje dalyvausianti Lietuva.
„Pasiūlymų gausa rodo ne tik didelį susidomėjimą galimybe projektuoti prestižinį statinį pasaulinio lygio renginiui, bet ir išaugusį dalyvių pasitikėjimą, kad konkursas yra vykdomas skaidriai ir nešališkai“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Artimiausias dvi savaites vyks vieši konkursui pateiktų darbų aptarimai įvairiuose Lietuvos miestuose. Nuo šiandien konkursui pateikti projektiniai pasiūlymai jau eksponuojami Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Didžiosios salės fojė (S. Daukanto g. 28, Kaunas), kur vasario 17 d. 16 val. numatytas pirmasis viešas aptarimas. Kitą savaitę darbai taip pat bus pristatomi ir aptariami Klaipėdoje irŠiauliuose, o nuo vasario 24 d. darbus juos bus galima pamatyti Lietuvos Architektų sąjungos patalpose (Kalvarijų g. 1, Vilnius), kur vasario 24 d. 15:00 val. vyks finalinis viešas aptarimas ir vertinimo komisijos posėdžiai.
Dalyvauti viešuose aptarimuose galės visi norintieji, o pareikšti nuomones apie pateiktus darbus bus kviečiami architektai, įvaizdžio specialistai, parodos temos žinovai, įvairių kitų sričių ekspertai. Laikantis projekto konkurso taisyklių ekspertų bus prašoma deklaruoti savo nešališkumą, savo nuomonę jie bus kviečiami ir žodžiu, ir raštu. Pareikšti nuomones bus kviečiama ir internetinėse svetainėse.
Projektams vertinti sudaryta kompetentinga komisija, kurioje šį kartą be konkursą organizuojančios ministerijos atstovų yra nemažai architektų, verslininkų, visuomenei gerai žinomų žmonių: Architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas, Lietuvos Pramonininkų Konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas Rimantas Buivydas, architektai Rolandas Palekas, Marius Šaliamoras, profesorius etnologas Libertas Klimka, Italijoje dirbantis ir kulinarijos temomis daug rašantis žurnalistas Paulius Jurkevičius, televizijos laidų vedėja, knygos „Pasimatymas su Lietuva“ autorė Edita Mildažytė.
Konkurso sąlygose buvo reikalaujama, kad projektas atitiktų pagrindinę parodos „EXPO 2015” temą – „Pamaitinti planetą, energija gyvenimui“ ir kuo išradingiau pristatytų mūsų valstybę. Su konkurso nugalėtoju bus sudaroma sutartis dėl paviljono techninio projekto parengimo ir jo įgyvendinimo priežiūros.
Lietuva iki šiol yra oficialiai dalyvavo dešimtyje pasaulinių parodų. Lietuvos paviljonas „EXPO 2012“ P. Korėjoje buvo įvertintas Tarptautinio parodų biuro sidabro apdovanojimu, ne mažiau įspūdingai Lietuva buvo pristatyta pasaulinėse parodose Kinijoje ir Japonijoje. Po didesnės pertraukos pasaulinėms parodoms vėl sugrįžus į Europą, tikimasi, kad „EXPO 2015“ Milane dalyvaus daugiau kaip 140 pasaulio valstybių, o ją aplankys 30 milijonų žmonių iš senojo žemyno ir viso pasaulio.
KONKURSUI PATEIKTI DARBAI ČIA
Parengta pagal www.architektusajunga.lt informaciją.
Prie kiekvieno „ypatingo projekto“ „gimdymo“ stovi 10 ar daugiau projekto dalių vadovų. Projekto vadovą skiria ir samdo statytojas. Projekto vadovo statusas leidžia apriboti architekto autorines pretenzijas, geriau spręsti užsakovo problemas su kitais, aukštesnio rango vadovais, derinančiais projektus apipusiu susitarimu, leidžia išvengti atsakomybės už kartais pasitaikančias įstatymų interpretacijas statybų versle užsakovų pamėgtose teritorijose.
Projekto vadovas taip pat gali „padėti“ neatestuotiems projektuotojams ir už kuklų atlyginimą (paprastai už 10 procentų nuo projektavimo darbų vertės) pasirašyti ant projekto.
ARCHITEKTAS – TIK VIENAS IŠ 10 PROJEKTUOTOJŲ
Architektas tėra vienas iš dešimties projekto dalių vadovų ir teoriškai, o kartais ir praktiškai, jo veikla baigiasi parengus objekto pagrindinius brėžinius kitiems projekto dalių vadovams. Projekto šeimininku lieka projekto vadovas, dažniausiai – ne architektas. Projekto autorius dingsta iš viešosios erdvės. Neveltui per Žalgirio arenos atidarymą Kaune, tik auditorijai pradėjus skanduoti „architektas, architektas“, buvo paminėta ir E.Miliūno pavardė.
Žinoma, dalis architektų, dėl šventos ramybės, turi projekto vadovo atestatą ir vadovaujasi projektavimo proceso logika: kūrinys – techninis jo atlikimas – realizacija. T.y. autorius (architektas) – architektų, inžinierių grupė – statybos vadovai, statybininkai. Tačiau faktiškai formali projekto vadovo funkcija dažniausiai pavedama projekto vadybininkui, dažniausiai inžinieriui.
Architektų projektavimo įmonės, norėdamos gauti leidimą ypatingų statinių projektavimui, turėdavo įdarbinti ne mažiau 8 įvairaus profilio projekto vadovų. Ne visos galėdavo įdarbinti tokį skaičių, todėl samdydavo juos prieš įmonės atestaciją, o gavus atestatą po mėnesio ar dviejų bendru susitarimu atleisdavo, nes neturėjo nei fizinių nei finansinių galimybių juos išlaikyti.
Po dešimtmetį trukusių pastangų ir ginčų su statybos verslo ir statybos inžinierių sąjungos vadovais ir juos remiančiose statybą kuruojančiose ministerijose pasipriešinimo, vistik Seimas priėmė Statybos įstatymo pataisą, kuria architektų projektavimo įmonėms atestavimas nebėra būtinas.
YPATINGAI MIGLOTA SRITIS – YPATINGI STATINIAI
Manau, Aplinkos ministerija sudariusi ypatingų statinių sąrašą, galėjo pagrįstai „didžiuotis“. Sąraše: 9 įrenginiai statiniuose, 45 sudėtingų konstrukcijų ir sudėtingų technologijų statiniai ir apie 100 visuomeninės paskirties statinių, kuriuose randasi 100 ir daugiau žmonių. Taip pat – kultūros paveldo statiniai ir gyvenami namai daugiau kaip 5 aukštų. Keleta jų, aktualių architektui, o ypač eiliniam žmogui, bandysiu aptarti.
Ypatingų statinių kategorijoje randame: „aukštybinį (daugiau kaip 5 a.), daugiabutį gyvenamą namą bei visuomenės poreikiams naudojamą pastatą, kuriame vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių“.
Iš pirmo žvilgsnio – tai sveiku protu nesuvokiami pastatų požymiai, kurie profesionaliam architektui, rengiančiam projekto architektūrinę dalį, jokios įtakos neturi. Tačiau, turint galimybę varijuoti vienu asmeniu ar vienu aukštu reiškia, kad pastatas iš ypatingo oficialiai gali būti pervestas į neypatingo statusą, suteikiant užsakovui ir projektuotojui visai kitas galimybes. Nes, kaip žinia, neypatingą statinį gali projektuoti ir neatestuotas architektas ar inžinierius, turintįs trijų metų darbo stažą.
Esu įsitikinęs, jog visi antžeminiai statiniai ir tie požeminiai (povandeniniai) statiniai, kurie skirti žmonėms gyventi, dirbti ar kitoms jų reikmėms tenkinti – yra kiekvienam žmogui ir jo buičiai, veiklai bei jo egzistencijai svarbiausi, todėl skirstyti juos pagal aukštus, metrus ar darbuotojų skaičių yra amoralu. Kaip amoralu yra vienus objektus leisti projektuoti tik atestuotiems specialistams, o kitus – neatestuotiems.
ARCHITEKTAS – ĮGALIOJIMŲ MAŽAI, ATSAKOMYBĖS DAUG
Visgi, viena opiausių architekto profesijos problemų – neadekvatus projektavimo procese ir visuomenėje vyraujantis architekto statusas.
Statybos įstatymas ir jau minėti kiti teisiniai aktai ignoruoja architekto kaip kūrėjo asmenį, neskatina dirbti kokybiškai. Priskirdami architektui tik estetinę projekto dalį, jie tarsi pamiršta, kad architektas ne tik nupaišo fasadus, tačiau organizuoja pastato vidaus ir išorės erdves, ieškodamas optimalaus sprendimo žmogaus veiklai jose. Užmirštama ir tai, kad nuo architekto sprendinių priklauso žmogaus darbo ir buities komforto lygis. Pagaliau nuo jo sprendinių didžiausia dalimi priklauso ir pastato kaina bei eksploatacijos išlaidos.
Būtų gerai, kad kada nors Architektūros įstatymas taptų pagrindiniu įstatymu, ne tik reglamentuojančiu profesinę architektų veiklą, bet ir užtikrinančiu kokybiškos aplinkos formavimą.
Tada ir architekto profesija galėtų būti valstybės tiek reguliuojama, kiek tai susiję su valstybės ir visuomenės interesais.
JUODOJO SĄRAŠO PABAIGOS NEMATYTI
Grįžkim prie nagrinėjamos temos – architekto moralės. Kas gi architektas yra šiuolaikinėje Lietuvoje: kūrėjas ar amatininkas ?
Kad būtų aiškiau, pateiksiu keletą objektų, sulaukusių nevienareikšmiško visuomenės vertinimo. Beveik visuose architektūrinė dalis, (penki procentai projekto pagal statybos funkcionierių skalę) atlikta profesionaliai, tačiau viešas interesas vienu ar kitu aspektu visur pažeistas. Formaliai, pagal įstatymus architektas (kaip ir projekto santechnikas, elektrikas ar kiti specialistai), nieko dėtas. Tačiau…
Kažkada į Vilniaus architektūrinę-urbanistinę tarybą buvo pristatytas individualių blokuotų gyvenamųjų namų kvartaliukas Žalgirio futbolo komandos treniruočių aikštėje.Antakalnyje. Aarchtaryba projektą atmetė. Futbolo aikštė išliko ir iki šiol eksploatuojama futbolininkų…
Verslo centro „Novotelis“ projektas berods triskart buvo derinamas Vilniaus urbanistinėje-architektūrinėje taryboje ir visus 3 kartus buvo atmestas. Autoriui siūlyta tobulinti projektą iš esmės, pasikviečiant į pagalbą kūrybingus architektus. Galiausiai, „Novotelio“ vizualizacijas pamatėme per TV, kai jau buvo iškasta duobė pamatams. Kultūros ministerijoje pripažino, kad projektas nepriimtinas tiek urbanistiniu, tiek paminklosauginiu aspektais, tačiau, neva nieko nebegalima padaryti, nes užsakovas, neva sutiktų atsisakyti projekto realizacijos tik tuo atveju, jeigu savivaldybė padengtų išlaidas už atliktus darbus, užsakytas statybines medžiagas ir t.t…
„Akropoliui“ buvo leista pristatyti vieno aukšto priestatą (14.000 m2), tačiau natūroje šis tapo 2 aukštų ir trigubai didesnio ploto. Negana to, svetimame sklype, ant Ozo šlaito savavališkai pradėtas statyti keliolikos aukštų administracinis pastatas, iškirtus pušis ir įrengus parkingą. Nepaisant Vilniaus mero ir „Vilniaus prekybos“vadovų spaudimo, visgi pavyko bent jau sustabdyti administracinio pastato statybą.
Kaune, Laisvės alėjoje, su dideliu entuziazmu nugriautas „Merkurijus“. Kas toliau…?
Palangoje, prie Meilės alėjos, kavinei kopose buvo duotas leidimas pastato stogo rekonstrukcijai. „Berekonstruojant“ stogą, šalia, kopose, pajūrio zonoje, iškilo visiškai naujas pastatas.
Be to, greta, kopose, parko teritorijoje, stovi dviejų aukštų karkasas pastatytas pagal statybos leidimą be parašo…
Palangos vyriausiais architektais, nuo nepriklausomybės atkūrimo, spėjo padirbėti jau keliolika architektų. Paskutiniąjam, berods 14-tąjam, iškelta byla už kyšininkavimą.
Unikalioje Kuršių Nerijoje prioritetai tarsi turėtų būti aiškūs ir suprantami kiekvienam – išlaikyti unikalius gamtinio bei istoriškai susiformavusios vietovės, ypač gamtinių ir kultūrinių kompleksų, vertės požymius Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Tačiau ir čia, skaudžias pasekmes sukėlė žuvies restorano statyba pamaryje, Juodkrantėje. Grubi intervencija į natūralią aplinką, prarastas vizualinis ryšis su pietine gyvenviete, pažeisti gamtinės Kuršių nerijos vietovės vertės požymiai. Nuo senovės pamarys priklausė žvejams, o karčiamas statydavo prie kelių.
VIETOJE EPILOGO
Valdovų rūmų direktorius žurnalistams pareiškė: „Mes neteigiame, kad taip buvo. Mes teigiame, jog taip galėjo būti…“ Štai jums ir hamletiškas klausimas „būti ar nebūti“, kainavęs beveik 400 milijonų mokesčių mokėtojų litų.
„Rūmai yra paminklas jam (A. Brazauskui). Atsiprašau, bet po 100 ar200 metų bus sakoma:Gediminas statė pilį, Žigimantas Augustas rūmus perstatė, o A.Brazauskas atstatė“ („Lietuvos žinios“, 2013.07.05).
O autorių tai ir vėl nepaminėjo…
www.pilotas.lt 2014-02-04
Tuomet Jungtinė architektų etikos komisija balsų dauguma nusprendė, kad architektas Kęstutis Pempė pažeidė profesinės etikos nuostatas, įtvirtintas Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso 4.11 punkte ir LAS patvirtintų Architekto profesijos etinių principų 6.1 punkte.
MORALĖ. ATRAMOS TAŠKAI
Ar buvo pažeistos moralės normos ir ar yra architektūrinė moralė, kuo ji skiriasi nuo bendrųjų moralės normų?
Tuomet, diskusijų metu, gavau štai tokį klausimėlį. Tai labai geras klausimas, nenorėčiau sugadinti jo savo atsakymu, todėl pirmiausia bandžiau pats išsiaiškinti – kas gi yra ta moralė? Ypač – architekto profesinė moralė.
Mes visi nuo pat gimimo vien savo buvimu esame kažkaip morališkai atsakingi kitiems žmonėms. (Hailji, Užupio respublika)
Moralinės normos – elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje pagal žmonių požiūrį į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą ir garbę.
Tai – kultūros sandaros elementas, stabilizuojantis visuomeninę sistemą, susiformavęs keičiant tradicijas ir kategoriškumus, atitinkantis konkrečios kultūros ir laikmečio moralės supratimą.
Taigi, moralumas – vadovavimasis tam tikrais standartais.
Amoralu – visa, kas sėja blogį. Kas vykdoma, nepaisant dorovės ir sąžinės reikalavimų. Kas kelia nepasitikėjimą, įtarumą, kuria barjerus, griauna vientisumą ir tt.
Immoralus žmogus – neturintis moralės jausmo. Abejingas teisingumui ar neteisybei asmuo (kūdikis ar nusikaltėlis).
Nemoralus – nepriklausantis moralės sričiai. Pavyzdžiui, negyvi objektai, daiktai ar tyrimų sritys.
TEISĖ IR MORALĖ AR MORALĖ IR TEISĖ?
Teisė nebūtinai turi būti suvokiama kaip moralės pagrindas. Veikiau priešingai – moralė eina iki įstatymo, o teisė sankcionuoja moralę – t. y. teisė paverčia moralę kodeksu, kurio laikymąsi užtikrina atpildo ir bausmių sistema. (Pagal „Moralė ir etika. Etikos objektas, problematika, tyrimo būdas, svarbiausios distinkcijos“).
Nietzsche moralę suprato kiek kitaip – nėra objektyvios, visuotinai įpareigojančios moralės. Kiekvieno moralė yra tokia, kokia reikalinga jo gyvenimiškiesiems tikslams ir kokia atitinka jo jausmus bei simpatijas. Kiekvieno moralė yra tokia, kokia yra jo prigimtis. Dėl to, anot filosofo, skiriasi stipriųjų ir silpnųjų moralė. Suprask, yra ponų ir vergų moralė.
KONKURSAI IR MORALĖ
Bet grįškime prie konkretaus įvykio… Žinau ne vieną atvejį, kai iš konkursą laimėjusių architektų, vienokiu ar kitokiu būdu, nugvelbė užsakymą ir projektą realizavo kiti, lygesni už lygius, architektai. Yra ir kitų, ne itin garbingų būdų gauti užsakymą: projektavimo kainų dempingas, ryšiai, kyšiai ir tt.
Ar tai architektūrinės moralės subjektas? Vargu. Nepaisant netgi, kad architektūriniai konkursai skirti būtent pastato geriausios architektūrinės idėjos paieškai.
Apskritai, daugeliui konkursų, o tuo labiau – viešo pirkimo konkursams, būdingi etikos ir moralės pažeidimai. Ne tik tarp architektų, bet ir tarp kitų profesijų atstovų vyksta kova dėl užsakymų ir, deja, ne visada sąžininga ar net teisėta.
Taigi, „šitoje vietoje“, kaip sako politikai, profesinės moralės požymių nesimato.
ESMĖ LIKO DEKLARACIJOSE
Ieškojau kitose vietose dokumentų, kurie apibrėžtų architekto profesinę veiklą, jo teises, fizinę ir moralinę atsakomybę.
Architekto veiklą reglamentuoja: LR Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas, LR Autorinių ir gretutinių teisių įstatymas, Europos architektų tarybos (EAT) architektūros politikos gidas ir kiti dokumentai.
Kaip žinia, LAS inicijavo ir parengė metmenis dokumento, kurį, pripažindama, kad architektūra yra vienos svarbiausių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatas, atspindintis estetinę, meninę, socialinę, ekonomonę, techninę bei politinę–ekonominę visuomenės raidą, 2005 m. Vyriausybė priėmė nutarimą dėl Architektūros krypčių aprašo.
Po to, 2006-aisiais, patvirtino jo įgyvendinimo priemones, apibrėžiančias nacionalinius LR visuomenės veiklos prioritetus ir ilgalaikius architektūros siekius.
Deja, iki šiol nepasistengta įgyvendinti įvardintas nuostatas – jos taip ir liko bevaisėmis deklaracijomis popieriuje.
Visos valstybinės institucijos – Kultūros, Švietimo ir mokslo, Aplinkos ministerijos – kurioms deleguotas šių socialinių, kultūrinių, meninių nuostatų įgyvendinimas, neskiria tam pakankamai dėmesio. Arba bando suktis techniškomis priemonėmis, tenkinančiomis tik vienos suinteresuotų žmonių grupės poreikius.
ARCHITEKTŲ „ŠTAMPAVIMO“ MORALĖ
Lietuvos universitetų 4 padaliniuose išleidžiamų architektų skaičius pastaruoju metu išaugo iki 200 (!). Reikalui esant, prie jų gali prisijungti ir 25 VGTU statybos inžinieriai, neoficialiai rengiami pagal specialią programą.
Lietuvos aukštosioms mokykloms yra kuo „didžiuotis“ – jos kasmet išleidžia aštuoniskart daugiau architektų negu Latvija ir daugiau nei dešimtkart daugiau negu Estija.
Gal ir ne visi gaus darbą, tačiau po trijų metų iškalę įstatymų ir reglamentų klausimyną, bent jau architektūrinės dalies projekto vadovo atestatą tikrai gaus.
Kaip žinia, Kultūros ministerija kuruoja kultūros paveldą, tame tarpe ir architektūros. Tačiau ministerija uoliai kratosi šiuolaikinės architektūros, kuri netrukus taip pat taps geru ar blogu paveldu.
Toks dirbtinis organiškų architektūros ryšių nutraukimas užkerta kelią bendromis jėgomis spręsti opiausias seno ir naujo problemas architektūroje. Beje, esama situacija labai patogi asmeniškų interesų turintiems veikėjams.
5 KELIO ŽENKLAI ARCHITEKTUI
Architektūrą ir urbanistiką kuruoja Aplinkos ministerija ir jos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamentas. Tačiau praktiškai iki šiol „kuravimą“ vykdė po ministerijos Statybos ir būsto departamento sparnu susibūrusi grupė statybos verslo draugų.
Kaip žinia, pagrindinis dokumentas, kuriuo turi vadovautis architektai – Statybos įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai. Anot Statybos įstatymo (5 str.), statinio architektūra turi būti tokia, kad:
1) neprieštarautų esminiams statinių reikalavimams nustatytiems reglamente ES;
2) statinys derėtų prie kraštovaizdžio;
3) atitiktų savivaldybės direktoriaus nustatytus saugomų teritorijų ir paveldosaugos reikalavimus;
4) atitiktų statinio paskirtį;
5) neprieštarautų statinio inžinerinių sistemų reikalavimams.
Atrodytų, jog Statinio architektūros reikalavimai architekto moralei nepavojingi. Tai, ar statinys dera prie kraštovaizdžio ir kitus rekalavimus – sprendžia užsakovas ir savivaldybės valdininkai. Kad statinys atitiktų paskirtį, irgi suprantama – šią tiesą jau antrame kurse sužino studentai (žinoma, kartais pastato paskirtis nebūtinai išlieka ta pati statybos pabaigoje). Kad architektūra neprieštarautų statinio inžinerinių sistemų reikalavimams – užduotis architektui sudėtinga. Juk kol architektūrinio projekto nėra, net neaišku, kokios tos inžinerinės sistemos apskritai bus.
ARCHITEKTŪRĄ VALDO UŽSAKOVAS
Pagal Statybos įstatymą projektas yra vienas iš techninių statybos krypčių, Statybos įstatyme trumpai ir aiškiai nurodoma architekto veiklos apimtis: „Visų antžeminių statinių ir tų požeminių (povandeninių) statinių, kurie skirti žmonėms gyventi, dirbti ar kitoms jų reikmėms tenkinti be kitų nustatytų projekto dalių yra privaloma projekto architektūrinė dalis“.
Neoficialiai laikoma, kad Architektūrinė dalis sudaro 5 -10 procentų projekto vertės.
Šiuolaikinėje Lietuvoje pagrindinis veikėjas statybų versle tapo užsakovas. Jis pasirenka sklypą, jo interesus gina valdininkai, jo norus realizuoja statybininkai, projektuotojai – tame tarpe ir architektai. Valdininkai beveik visada derina „užsakovų“ projektus, kad iškilus problemai kiti valdininkai galėtų pasakyti – projektas suderintas, viskas legalu.
Šiuo metu Statybos įstatymas ir kiti reglamentai ignoruoja žmogiškąsias vertybes, ir tik nuo užsakovo požiūrio į žmogų, viešą interesą, meną, kultūrą – nemažai, o gal ir daugiausiai priklauso, kiek procentų architektūros bus pastate. Žinoma, iš tiesų nuo užsakovo priklauso ir tai, kaip pajėgs suteikta laisve pasinaudoti ir architektas. Kiek jo kūryba tenkins žmogaus ir visuomenės materialinius, dvasinius ir estetinius poreikius.
[…laukite tęsinio ]
www.pilotas.lt 2014-01-29
2013 metų birželio mėnesį Klaipėdoje vykusios tarpdalykinės mokslinės konferencijos „Terra urbana”, skirtos urbanistikos temai, pranešimų apžvalga.
Pirma dalis – Statyba ir architektūra (2013 m. Nr. 11)
Antra dalis – Statyba ir architektūra (2013 m. Nr. 12)
Prof. Algis Vyšniūnas.
„Žaliajam“ mąstymui būdingas praktiškumas ir efektyvumo siekis įvairiose srityse skirtingai suprantamas. Tai susiję su aplinkos tausojimo samprata. Aplinkos inžinerijos specialistai atvirai kalba apie aplinkosaugos ir energinio efektyvumo problemas, o paveldosaugos specialistai kalba apie aplinkos tausojimą, kuris išreiškiamas principu – „daryti tiek daug, kiek reikia, ir tiek mažai, kiek įmanoma“. Straipsnio apimtis neleidžia išsiplėsti „žaliosios“ frazeologijos klausimais, bet aišku viena – „žalieji“ specialistai nėra urbanistai.
Aiškių architektūros ir urbanistikos srities ribų problema yra sudėtingas klausimas. Tai susiję su tuo, kad tradicinė urbanistikos samprata buvo „atskiesta“ konjunktūriniais dalykais, tokiais kaip aplinkosauga, gamtosauga, energinis efektyvumas ir pan. Politinę ir ekologinę konjunktūrą tiesiog skatina galimybė užsidirbti, rašant ES projektus aplinkosaugos ar energinio efektyvumo / taupumo srityse. Todėl kyla klausimas – ar įmanoma kalbėti apie kokį nors vientisos urbanistikos teorijos pavidalą, nes susidaro įspūdis, kad minėtos intelektualinės veiklos sritys yra teoriškai labai nestabilios?
Neaiškūs ir dviprasmiški terminai yra to įrodymas. Tapo aišku, kad artikuliuotas kalbėjimas urbanistikos tema prarado kontūrą, todėl reikalingas diskursas, kuriame būtų nubrėžta distinkcija nuo viešųjų ryšių, juridinių dviprasmybių, profesinės imitacijos. Tai reiškia, kad urbanistika, kaip erdvinių struktūrų modeliavimo ir formavimo profesinė veikla, turi būti skiriama nuo politinio-socialinio planavimo, kaip proceso, kurio metu sprendžiami elementarūs optimizacijos ir juridinės legitimacijos uždaviniai, planuojami resursai ir padariniai. Straipsnio tikslas – aiškumas bendrame diskurse, susijusiame su urbanistikos (angl. urban design), urbanistinio planavimo (angl. urban planning), politinio-socialinio planavimo (angl. social planning, region planning, strategic planning), teritorijų planavimo (angl.urban development law) ir architektūros samprata.
Pasaulyje intensyviai ieškoma naujų pilietinių iniciatyvų ir bandoma atrasti veiklos modelius, siekiant sukurti naujus ekologiškus miestus, o esamus miestus paversti kokybiškais. Tam tikslui pasiekti kaip pagrindinė priemonė iškelta „darnaus vystymosi principų idėja“, kuri iš tikrųjų neturi realaus urbanistinio turinio, nors deklaruojama, kad tai yra subalansuotos plėtros, arba darniosios raidos, koncepcija. Vadybinis principas, kalbantis apie racionalų, optimalų planavimą, t. y. apie optimizacijos procesą, pradėtas vadinti koncepcija. Tokiu atveju kyla klausimas – kas yra koncepcija? Profesinis teiginys, išreikštas brėžiniais, schemomis ir pan., ar verbališkai išreikšta mintis / idėja? Kokiais atvejais principas vadintinas koncepcija? Neaišku, ar darniosios plėtros atveju kalbama apie veikimo principus, ar apie taikomąsias metodikas, ar apie kuriamas koncepcijas. Paprasčiau pasakius, yra neaišku, koks loginis ryšys tarp principo, metodo ir koncepcijos. Kur baigiasi pilietinė iniciatyva, politinė deklaracija ir prasideda mokslas ar profesinė veikla?
1987 m. Gro Harlem Brundtland vadovaujama Aplinkos ir plėtros komisija prie JTO parengė ataskaitą „Mūsų bendra ateitis“, kurioje galutinai suformuluota subalansuotos plėtros koncepcija1, ji šioje ataskaitoje traktuojama taip: „subalansuota plėtra – tai tokia plėtra, kuri tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant ateinančių kartų galimybės tenkinti savus poreikius“. 1991 m. paskelbtas naujas dokumentas, pavadintas „Subalansuoto gyvenimo strategija“ (angl. A Strategy for Sustainable Living). Šiame politiniame dokumente buvo suformuluoti pagrindiniai subalansuotos plėtros principai, išvardytos pagrindinės priemonės, reikalingos subalansuotos plėtros nuostatoms įgyvendinti, numatytas strategijos įgyvendinimo mechanizmas ir parengtas pirminis subalansuotos plėtros indikatorių sąrašas.
Toliau prasidėjo interpretacijos. Brundtland ataskaitos (angl. Brundtland report) apibrėžimas yra šiuo metu dažniausiai naudojamas, tačiau skirtingų disciplinų viduje darnusis vystymasis apibrėžiamas šiek tiek skirtingai: ekonomikoje – vystymasis, užtikrinantis, kad ateities kartų asmeninės pajamos (lot. per capita) nebūtų mažesnės nei dabartinių kartų; sociologijoje – vystymasis, kuris išsaugo bendruomenę, t. y. išlaiko glaudžius socialinius ryšius ir santykius bendruomenėse; ekologijoje – vystymasis, išsaugantis biologinių rūšių įvairovę, esmines ekosistemas ir ekologinius procesus. Kai kurie teoretikai miestų planavime išskiria svarbiausias veiklos sritis: planavimas ir infrastruktūra, žmogiškieji ištekliai, aplinka, kultūra ir turizmas, verslas. Kartu teigiama, kad miesto plėtros procesui įtakos turi gamtiniai, ekonominiai, demografiniai, planavimo, techniniai, valdymo ir kiti veiksniai. Jų poveikis metodologiškai vertinamas trimis pagrindiniais aspektais: ekonominiu, socialiniu, ekologiniu. Šių aspektų sanglauda ir sudaro subalansuotą, darniąją, miesto ar rajono plėtrą. Sunku ginčytis su savaime suprantamais bendro pobūdžio teiginiais, bet vis tiek neaišku, kur yra urbanistikos vieta bendroje darnaus vystymosi sistemoje? Kas yra urbanistikos objektas – miesto planavimo procesas, miesto valdymo ir administravimo sistema ar miesto erdvinė struktūra?
Kalbant apie darniąją plėtrą, reikia išsiaiškinti, kas yra tos sistemos elementas urbanistika, jeigu toks yra iš viso? Ar planavimas ir urbanistika yra sinonimai? Kitu atveju kalbos apie darniąją plėtrą nieko nereiškia arba tampa aišku, kad tai nesusiję su urbanistika. Darni plėtra yra sistematiniu principu pagrįsta vadybinė veikla, todėl jos objektas nėra konkreti urbanistinė struktūra. Belieka išsiaiškinti, ar vadinamasis darnios plėtros specialistas ir yra miesto planuotojas? Reali situacija tokia: kadangi darnios plėtros principas nesusijęs su urbanistiniu modeliu, todėl logiška, kad darnios plėtros specialistas tėra miesto vadybininkas (angl. urban manager), nes darnios plėtros mechanizme nėra materialaus komponento. Todėl darnios plėtros specialistas nėra urbanistas. Realus urbanisto profesijos turinys susideda iš miesto ūkio (inžinerinė ir susisiekimo infrastruktūra ir pan.) bei miesto užstatymo (miesto morfotipai) ir jo suformuoto erdvinio karkaso (viešųjų urbanistinių erdvių sistema). Tai reiškia, kad kalbame apie urbanistą inžinierių ir urbanistą architektą, bet ne apie kažkokį darniosios plėtros specialistą.
Architektūros ir urbanistikos paradigmų sistema tapo labai sudėtinga ir komplikuota, nes skirtingai suprantamas objektas, todėl nėra bendros terminijos. Paradoksas, bet deklaruojama darni plėtra neapima darnaus žodyno, vienodai suprantamų terminų ir t. t. Ypač didelė painiava planavimo srityje, todėl šiai problemai spręsti parengtas „Commin“2 projektas. Akivaizdu, kad reikia kažką panašaus daryti ir architektūros bei urbanistikos srityje.
Pagrindinis paradigmų sistemos tyrimo metodas – sisteminė analizė. Sisteminė analizė suprantama kaip visuma metodų, skirtų tirti, konstruoti ir modeliuoti sudėtingus objektus bei reiškinius. Tik taikant sisteminės analizės metodą galima atskleisti giluminius architektūros ir urbanistikos mokslo sluoksnius, kurie susiję su profesine veikla, socialinių procesų organizavimu, legitimuotų struktūrų valdymu ir administravimu. Architektūros ir urbanistikos mokslas nebūtinai susijęs su legitimuotomis universitetinėmis struktūromis, nes pasiekta kritinė masė mokslo daktarų, kurie neturi elementaraus supratimo apie architekto profesiją. Tezei įrodyti teko išanalizuoti veikiančių architektūros mokyklų studijų programas, dėstytojų profesinės kompetencijos kokybę, doktorantūros sistemą, išsiaiškinti, kokios problemos keliamos disertacijose ir t. t. Rengiamos architektūros ir urbanistikos mokslo disertacijos priklauso menotyros sričiai. Bet tada kyla klausimas – o kur yra architektūros ir urbanistikos mokslas? Kas yra architektūros ir urbanistikos mokslas, jeigu oficialiai tokio nėra?
Kitas naudotas tyrimo metodas – operacionalizacija. Ji suprantama kaip loginių operacijų su sąvokomis ir terminais procesas. Pagrindinė tezė – nėra aiškiai apibrėžtos, visiems vienodai suprantamos urbanistikos definicijos. Taip yra dėl to, kad skirtingi veiklos laukai (profesija, projektavimo procesas, projekto legitimacija, padarinių vertinimas, derinimas su visuomene ir t. t.) apibūdinami vienodomis verbalinėmis konfigūracijomis, dažnai pereinančiomis į elementarią literatūrinę veiklą. Taip vyksta dėl dviejų priežasčių – vyksta verbalinė ekvilibristika, kuriai nereikalingas nei konkretus objektas, nei profesiniai instrumentai, arba tai yra tiesiog žemos profesinės kompetencijos atvejis, nesuvokiant skirtingų žanrų (projektavimo, planavimo) ir su tuo susijusių tikslų, priemonių, instrumentarijaus komplekso klaidingas identifikavimas. Todėl buvo būtina išanalizuoti visus mokslinėje ir profesinėje spaudoje vartojamus terminus bei sąvokas, kuriomis bandoma komentuoti architektūrą ir urbanistiką. Tyrimo rezultatas galutinai patvirtino išvadas, kad terminai vartojami pernelyg laisvai, nekreipiant dėmesio į konkrečius atvejus, žanrus, tikslus ir uždavinius. Toks chaosas terminijoje sąlygotas įvairių patirčių ir kompetencijų tiek mokslo, tiek profesinėje srityje.
LR švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-222 patvirtintas „Studijų kryptis sudarančių šakų sąrašas“, kuriame pirmą kartą oficialiai įvardyta urbanistika. Skiriama urbanistinė inžinerija (kryptis –
H200 statybos inžinerija) ir urbanistinis projektavimas (kryptis – K100 architektūra). Atrodo, viskas aišku, bet problema kitur – neaiškus žodžio urbanistika turinys.Urbanistika labai dažnai sutapatinama su teritorijų planavimu arba tiesiog planavimu, kas yra iš principo neteisinga3. Teisinis mechanizmas sutapatinamas su erdvinių struktūrų modeliavimo ir konstravimo profesija. Teritorijų planavimą lengvai perėmė žemėtvarkininkai, planuojantys pagal žemėnaudos kriterijų. Žemėtvarkos planavimo sampratoje tokio urbanistinio darinio kaip miestas neegzistuoja.
Vienintelis būdas išsiaiškinti realų urbanistikos turinį – komentuoti veiklos objektą, t. y. reikia aiškiai skirti procedūrą, architekto profesiją, planavimą kaip optimizacijos procesą ir t. t. Sisteminė veikla (pavyzdžiui, regioninė politika) skiriama nuo autorinės meninės koncepcijos, vadybos ir administravimo veikla skiriama nuo profesinės veiklos. Interpretacijų neliktų, jeigu studijų ir mokslo klasifikatoriuose būtų ne tik krypčių ir jas sudarančių šakų pavadinimai, bet ir labai konkretūs studijuojamo ar tyrinėjamo objekto aprašai. Tada aiškėja ir urbanisto profesijos turinys4.
Tad galima konstatuoti, kad architektas ir urbanistas savo veiklos pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo strateginio plano rašytojo ar teritorijų planavimo dokumento rengėjo. Inžinierius urbanistas sprendžia miesto susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas, architektas urbanistas sprendžia miesto aplinkos erdvinio formavimo ir urbanistinės morfologijos uždavinius.
Kai yra neaiški urbanistikos definicija, natūralu, kad neaiški jos vieta sisteminėje architekto profesinės veiklos, mokslo ir studijų sampratoje. Samprotavimų apie urbanistiką, rajoninį planavimą būdavo ir anksčiau, bet situacija pasikeitė iš esmės po 1995 m., kai buvo priimtas Teritorijų planavimo įstatymas. Sovietmečiu geriau ar blogiau veikusi planavimo ir projektavimo sistema galutinai išsiderino. To padariniai – terminų painiava, o tai reiškia ir kompetencijų. Norint ką nors išsiaiškinti, iš pradžių reikia apžvelgti urbanistikos ir planavimo sampratų evoliuciją.
Visų pirma reikėtų prisiminti prof. K. Šešelgio išsakytas mintis, išdėstytas 1975 m. išleistoje knygoje „Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai“. Jau pats knygos pavadinimas rodo, kad skiriamos dvi iš esmės skirtingos sritys. Be to, rajoninis planavimas skiriamas nuo ekonominio planavimo ir miestų planavimo. Pagrindinis kriterijus – aiškiai apibrėžtas planavimo objektas (regionas, rajonas, miestas, ūkio sritis ir t. t.), todėl aišku, kas planuoja, kas administruoja, kas projektuoja, kas kontroliuoja, kas naudoja planavimo proceso rezultatą. Paradoksas, bet, norint išsiaiškinti kas yra urbanistika, paprasčiau išsiaiškinti, kas nėraurbanistika. Todėl tikslinga plačiau pakalbėti apie tokią veiklos rūšį kaip planavimas, nes būtent ši optimizacinio pobūdžio veikla klaidingai vadinama urbanistika. Taip jau istoriškai susiklostė, kad miestų planavimu daugiausia užsiimdavo architektai. Tai yra didelis architekto S. Stulginskio ir prof. K. Šešelgio nuopelnas. Pirmasis 1944 m. įkūrė Miestų planavimo katedrą prie tuomečio Vytauto Didžiojo universiteto (dabar VGTU Urbanistikos katedra), antrasis sukūrė unikalią tolygaus Lietuvos apgyvendinimo koncepciją.
Miestą, kaip inžinerinę sistemą, nagrinėjo mokslininkai, sprendę miesto susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas. Buvo aišku, kad architektai sprendžia erdvinių struktūrų, t. y. užstatymo problemas, o inžinieriai – susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas. Tiek erdvinių struktūrų, tiek susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sistemos buvo planuojamos ir apskaičiuojamos sąnaudos, o po to atskiri struktūrų elementai buvo projektuojami. Labai aiškus darbo objektas, aiškios kompetencijos ribos –
urbanistinis planavimas (miesto morfologija, gatvių tinklas), urbanistinis projektavimas (rajonų, kvartalų užstatymas, miesto viešos urbanistinės erdvės) ir finansinis-ekonominis planavimas (finansų planavimas ir finansavimo mechanizmas). Pavyzdžiui, suplanuojamas miesto gatvių tinklas, o po tosuprojektuojamos atskiros sankryžos, viadukai, tuneliai ir t. t. Jau tada buvo aišku, kad tai ir yra urbanistika. Minėtų objektų projektavimo ir statybos išlaidųplanavimas ir darbų organizavimas tėra ekonominis ir finansinis planavimas. Tai ne urbanistika. Rajoninis planavimas sprendė visai kitus uždavinius, susijusius su sovietinio, vadinamojo liaudies, ūkio vystymo penkmečio planais. Visiems buvo aišku, kad rajoninis ir regioninis planavimas nėra urbanistika.
Atkūrus nepriklausomybę, iš esmės pasikeitė politinė ir ekonominė formacija, todėl liaudies ūkio planavimas, pagrįstas komandine ekonomika, ne tik nebeteko prasmės, bet ir buvo neįmanomas iš esmės. Nuo šio momento prasidėję procesai tapo nebevaldomi. Paprasčiau pasakius, baigėsi urbanistikos era, prasidėjo teritorijų planavimo chaosas. Subrendo poreikis kurti naują rajoninio planavimo ir urbanistikos strategiją, t. y. akivaizdus poreikis planavimui ir urbanistikai grąžinti realų turinį. Tam reikia susitarti dėl terminų ir dėl planavimo bei urbanistikos darbo objektų. Svarbiausia čia, kad miestas būtų suprantamas kaip sistema. Todėl reikia planuoti sistemos funkcionavimo prielaidas, sąlygas, padarinius bei vykdyti sistemos funkcionavimo stebėseną ir t. t. Tokiu atveju labai svarbų vaidmenį vaidina pats planavimo mechanizmas ir procesas. Todėl reikia kalbėti apie planavimo procesų dalyvius, planavimo proceso kokybės indikatorius, planavimo tipus, planavimo objektus ir stadijas. Tai reiškia, kad aiškiai skiriamas procesas nuo profesijos, valdymas nuo administravimo. Paprasčiau pasakius, darosi aišku, kad tarp planavimo ir urbanistikos yra skirtumas. Miestas, kaip sistema, yra planuojamas (angl. town planning), o miestas, kaip urbanistinė struktūra, yra projektuojamas (angl. urban design).
Bendroje projektavimo ir planavimo sistemoje urbanistinio projektavimo žanras ir kompetentingų specialistų nebuvimas yra trūkstama grandis. Šią problemą nagrinėjo M. Carmona su kolegomis5, pabrėždami urbanistinės paradigmos architektūrinį aspektą. Urbanistika matuojama keliomis dimensijomis – socialine, vizualine, funkcine, laiko, morfologine ir suvokimo dimensijomis. Tai reiškia, kad urbanistika suprantama kaip miesto funkcijų erdvinė organizacija pagal tam tikrus estetinius ir vertybinius kriterijus, o ne tik kaip utilitarus, pragmatinis urbanizacinio proceso aspektas. Rengiami juridiniai teritorijų planavimo dokumentai stokoja urbanistinės argumentacijos, nes tuo užsiimantys architektai neturi atitinkamo profesinio pasirengimo. Tai yra nekokybiškų studijų rezultatas.
Kraštovaizdžio samprata
Yra dar viena labai komplikuota veiklos sritis, kur vartojama ypač paini terminija. Kalbu apie kraštovaizdį, kurio samprata „plaukioja“ tarp krašto vaizdo / kraštotvarkos / landšafto ir t. t. Todėl reikia atsakyti – kalbame apie krašto vaizdą ar landšaftą? Tokia klausimo formuluotė susijusi su bendra kraštovaizdžio ir ypačkraštovaizdžio architektūros samprata, nes kartais darosi neaišku, ar tai, kas angliškai kalbančiose šalyse suprantama kaip landscape architecture, tikrai yra Lietuvoje vartojamo termino kraštovaizdžio architektūra atitikmuo? O gal kraštovaizdis yra tiesiog gamtovaizdis, kuris angliškai taip pat vadinamas landscape6? Nors egzistuoja definicija, kad kraštovaizdis yra gamtinių ir antropogeninių elementų derinys, esmės tai nekeičia, nes neaišku, ar kraštovaizdis ir (ar) gamtovaizdis yra kūrybos objektas? O gal tai tiesiog socialinių ir ekonominių procesų, vykstančių ant žemės, topografijos išraiška, laikui bėgant, įgaunanti vizualinę nacionalinės vertės dimensiją? Tokiu atveju tai yra krašto valdymo ir administravimo (kraštotvarkos) rezultatas, visiškai nesusijęs su architektūra. Ar galima sakyti, kad kraštovaizdžio architektas taip pat yra kūrėjas? Jeigu taip, tai koks tokio architekto instrumentarijus ir kas yra jo kūrybos objektas7? Klausimų daug, bet kol aišku tik tiek, kad pažeistas loginis ryšys sekoje kraštovaizdis (krašto vaizdas) – landšaftas – miestas – užstatytos teritorijos – viešos urbanistinės erdvės – želdiniai.Atitinkamai trūksta loginio ryšio sekoje teritorijų planavimas (kraštotvarka) – rajoninis planavimas – miestų planavimas – urbanistinis projektavimas – pastatų architektūra.
Straipsnio apimtis neleidžia išsiplėsti terminų klausimais, nors šie gana vangiai diskutuojami, nes paradigmos suformuotos cechų principu (paveldosauga, gamtosauga, aplinkosauga, teritorijų planavimas ir t. t.). Kol kas ši metodologijų ir terminų painiava ignoruojama, bet ilgai to daryti nepavyks vien dėl sudėtingo architektų ir urbanistų profesinės kvalifikacijos identifikavimo proceso.
Kas yra kas?
Reziumuojant galima teigti, kad Lietuvoje urbanistikos terminas apima ne tik tokias sisteminės veiklos sritis kaip teritorijų planavimas, kraštotvarka, bet ir miesto valdymą, viešąjį administravimą ir pan. Dažnai šį terminą vartoja ir kraštovaizdžio / landšafto architektai, aplinkosaugininkai ir politikai bei viešųjų ryšių specialistai, kalbėdami apie darnią plėtrą, „žalią urbanistiką“, „išmanųjį miestą“ ir pan. Toks amorfinis, be aiškios definicijos terminas sukuria painiavą tarp praktinės / profesinės, mokslo tiriamosios veiklos ir studijų, nes neįmanoma tiksliai identifikuoti veiklos objekto. Neaiškus objektas, todėl neaiški profesija bei vartojami terminai ir instrumentarijus. Straipsnio autorius nekėlė sau tikslo pateikti konkrečios urbanistikos definicijos, bet teigia, kad charakterizuojant įvairių veiklos sričių objektus įmanoma išgryninti kai kurias sampratas. Taip įmanoma teigti, kad urbanistu turėtų būti vadinamas specialistas, dirbantis su konkrečiais miesto struktūros elementais (užstatymas, gatvių tinklas, erdvinė struktūra ir pan.), bet ne teisės, valdymo ar administravimo (viešųjų ryšių, politikos ir pan.) srityse. Urbanistas yra architektas urbanistas arba inžinierius urbanistas. Visi kiti specialistai turėtų būti vadinami miesto reikalų specialistais – miesto ūkinės veiklos planuotojas, miesto finansų finansininkas, miesto ekonomistas, miesto politikas, miesto veikėjas / aktyvistas ir t. t.
Skirtingo rango teritorijose sprendžiami skirtingi uždaviniai. Lietuvos urbanistikos mokslinę ir praktinę veiklą galima vertinti pagal tai, kaip terminas urbanistikaišverčiamas į anglų kalbą – urban design, urban planning, town planning, region planning, urban development, urban development law, urban studies ir t. t. Atitinkamai turėtų būti sutvarkyta ir terminija, t. y. būtina minėtus angliškus terminus kokybiškai išversti į lietuvių kalbą, įvertinus konkrečius veiklos objektus, sritis ir žanrus. Tai reiškia, kad subrendo poreikis parengti urbanistikos terminų žodyną ir atskirą urbanistikos įstatymą, kurio pagrindinis objektas būtų miestas.
Planavimo ir urbanistinio projektavimo sistemos kokybiško funkcionavimo prielaida – vienodai suprantama terminija, kokybiškai parengti specialistai ir aiškiai apibrėžtas profesinės veiklos laukas. Šito dabartinė mokslo ir studijų sistema, teisinė bazė, reglamentuojanti visą planavimo ir urbanistinio projektavimo procesą, negarantuoja. Ilgai ignoruoti šių problemų nepavyks. Vis tiek ateis laikas ir reikės atsakyti į klausimą: kas yra kas? Būtina išgryninti pozicijas, nes verbalinės manipuliacijos pasiekė kritinę ribą, subalansuotos / darnios / tvarios plėtros, ekologinės architektūros ir žaliosios urbanistikos terminija užgožia tikrąjį architektūros ir urbanistikos turinį.
Kaunietis architektas Vilius Adomavičius greitkelio Vilnius – Kaunas – Klaipėda 52-ajame kilometre pamatęs keistą statinį, negalėjo nesustoti. Tai, ką išvydo išlipęs iš automobilio, jį gerokai nustebino: ne iš rąstų ar šiaudų suregzta poilsio aikštelė, o moderni metalo architektūra. Nufotografavęs čia pat išsiuntė nuotraukas kolegai bei architektų portalo pilotas.lt redaktoriui Audriui Karaliui. Tuoj iš jo atskriejo trumpoji žinutė: „Čia ką, Lietuvoje? Nemaustyk“.
Tuomet juodu nutarė išsiaiškinti, kas gi suprojektavo šitokią – Lietuvos pakelėms neįprastą – automobilių stovėjimo ir poilsio aikštelę, į kurią negėda ir su „Ferrari“ užsukti.
„Per porą dešimtmečių pagrindinė Lietuvos arterija puošėsi kiek kitokiu stiliumi: naujabajoriška pilis prie Didžiulio ežero, netoli Rykantų degė ir kilo iš pelenų karališka kibininė, greta Kauno marių dunksojo, bet irgi degė išlaki Bajorkiemio rąstuva.
O dabar – va, prašom! Modernybės invazija netoli Elektrėnų. Kas drįso įžūliai atsukti nugarą A1 greitkelio architektūros tradicijai?“ – smagiai pokštaudami portale pilotas.lt į kolegas kreipėsi A.Karalius ir V.Adomavičius.
Architektų bendruomenė sujudo. „Spėju, kad Natkevičius ( žinomas šalies architektas Gintautas Natkevičius – red.), nes šviestuvai matyti“, – komentavo vienas. „Taip, tai jo darbas“, – pritarė ir apie architektūrą rašantis mano kolega.
O štai valstybinės įmonės „Automagistralė“ Techninių projektų rengimo skyriaus vadovas Sigitas Kankevičius įtariai reagavo, kai aikštelės projekto autorių nutarė sužinoti lrytas.lt: „Ar jūs čia kabutėse kalbate ar tikrai jums patinka ta stotelė?“
Mat iki šiol S.Kankevičius girdėjo tik keistų tos vietos vertinimų. Kelininkai jam pasakoję, kad žmonės ją vadina surūdijusio metalo krūva, o ne „normalia aikštele“.
„Na, ir ištikrųjų įdomiai ten viskas atrodo. Taip netikėtai. Mes juk įpratę, kad jei šviestuvai – tai tiesūs, gražūs, o čia – lenkti“, – savo nuomonę apie modernią architektūrą atskleidė S.Kankevičius.
Tačiau jis patvirtino, kad Mijaugonių sankryžoje esanti poilsio aikštelė kol kas yra brangiausiai atsiėjusi tokios paskirties vieta greitkeliuose Vilnius – Kaunas – Klaipėda bei Vilnius – Ukmergė – Panevėžys. Jos kaina – per pusę milijono litų.
30 arų ploto aikštelę projektavo Vitalijaus Aleksandrovo įmonė „Urban Line“, o architektų bendruomenę sužavėjusio kūrinio autorė – Aistė Aleksandrovienė.
V.Adomavičiaus nuotr.
lrytas.lt , BŪSTAS IR STATYBOS. Inga Junčienė 2013-11-08
Nuo spalio 22 d. Kultūros ir pramogų centre visi norintieji gali pamatyti Šilutės rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos paskelbto Atviro Šilutės miesto Šilokarčemos kvartalo architektūrinės – urbanistinės idėjos konkurso eksponatus: erdvines kompozicines schemas maketuose ir grafinėse dalyse – planšetėse.
2013-10-30 10:18:00 Saulina Jokubauskaitė, zinios1.lt
Saulinos Jokubauskaitės/zinios1.lt nuotr.
Jau nuo 2006-ųjų kalbama apie naujo teatro pastato statybas, tik kas porą metų siūlomos vis naujos vietos, net įvyko architektūrinis vietos parinkimo konkursas, bet tai ir buvo projekto mirties taškas. 2011 metais prasidėjus ginčams, ar specialistų parinkta vieta iš tiesų yra tinkama, jie tęsiasi iki šiol. Trypčiojimas vietoje lėmė, kad šiemet Kultūros ministerija liepė miestui apsispręsti: nori Kaipėda Muzikinio teatro ar ne, ir nurodyti, kur jo nori.
„Vakarų ekspresas” diskusijai apie ypač svarbų miesto objektą pakvietė Klaipėdos architektų bendruomenės atstovus: Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovą Vaidotą Dapkevičių, architektų bendrovės „Andrijauskas ir partneriai” vadovą Edmundą Andrijauską, architektę Laimą Šliogerienę, architektą-urbanistą Laimoną Bogušą ir architektę, miesto Tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkę Ramunę Staševičiūtę.
Žinia, pastaraisiais mėnesiais Kultūros ministerija ėmėsi iniciatyvos nurodydama Klaipėdos valdininkams apsispręsti, kur miestas nori turėti naująjį Muzikinį teatrą. Tokia iniciatyva jiems nepatiko – miesto Tarybos kolegijos nariai posėdyje teigė, kad tai – Kultūros ministerijos šantažas ar savivalė. Tuo tarpu architektai įžvelgia pagrįstą ministerijos susirūpinimą – per kelerius metus šio objekto klausimas savivaldos institucijoje neįgavo konkretumo.
Diskusijos pradžioje R. Staševičiūtė panoro atsiprašyti už anksčiau išsprūdusius žodžius menininkų atžvilgiu.
„Norėčiau atsiprašyti dėl neteisingai spaudoje paskleistos informacijos, kad aš neva apkaltinau Muzikinio teatro administraciją neveiklumu. Labai atsiprašau už šiuos teiginius tiek teatro vadovo Ramūno Kaubrio, tiek vadovo pavaduotojos Ingos Gelžinytės, kurie daug pastangų įdėjo ir deda, kad teatro klausimas judėtų į priekį. Tačiau ne viskas jų valioje”, – apgailestavo politikė.
Konkursas neįvertintas rimtai?
E. Andrijauskas priminė, kad miesto Bendrajame plane buvo įrašyta, jog vieta teatrui turi būti parinkta architektūrinio konkurso metu, tad Muzikinio teatro vadovybė kartu su architektų bendruomene organizavo viešą konkursą.
„Buvo organizuotas konkursas, buvo pasiūlytos kelios vietos ir buvo išrinkta geriausia. Nieko gudriau šiandien jau nepasiūlytume”, – sakė jis.
Jam antrino R. Staševičiūtė: „Architektai turėjo išnagrinėti keturias vietas, visų jų pliusus, minusus ir pasiūlyti, kur jiems atrodo priimtiniausia vieta. 33 architektai, atmetus kokius 5, siūlė būtent buvusios „Laivitės” teritoriją. Nėra taip, kad kažkas atėjo, kažką papaišė. Čia yra specialistų nuomonė, kuriai pagrįsti buvo kreipiamas labai didelis recenzentų dėmesys. Su visa medžiaga galima dar ir dabar susipažinti internete ir įsitikinti, kaip daugumos autorių profesionaliai ir visapusiškai buvo atlikta teritorijų vertinimo studija”.
V. Dapkevičius palaiko 2011-aisiais įvykusio konkurso rezultatus: „Principinis dalykas – apsispręsta statyti prie vandens. Ir daugiau jokių diskusijų Architektų sąjungoje nebuvo.”
Tačiau konkurso rezultatai esą neturėjo reikšmės. Nugalėtoju buvo pripažintas siūlymas naują Muzikinio teatro pastatą įkurdinti buvusios įmonės „Laivitė” akvatorijoje, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto. Tuometiniais skaičiavimais, teatro ant vandens statyba būtų atsiėjusi apie 150 mln. litų. Tačiau tuo metu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus pareigas ėjęs Eugenijus Gentvilas pareiškė, kad uostas nepritaria laimėjusiam projektui, ir siūlė pakartoti konkursą.
Sprendimai iš po stalo
L. Bogušas apgailestavo, kad urbanistų profesionalų darbas pasirodė nieko vertas, vėl renkama vieta: „Urbanistų darbą atlieka politikai.”
R. Staševičiūtės teigimu, po konkurso turėjo sekti politiniai ir administraciniai žingsniai.
„Šitoje vietoje mes ir sustojome. Muzikinio teatro vadovybė ir Kultūros ministerija savo laiku darė kryptingus žingsnius, tačiau miesto valdžia delsė lyg laukdama judesių iš Vilniaus.
Ministerija apsisprendė rekonstruoti esamą teatrą ir netgi buvo atlikusi viešuosius pirkimus projekto valdymo organizatoriui pirkti. Pasikeitė Kultūros ministerijos vadovybė, atsirado naujų ES struktūrinių fondų eilutės ir buvo priimtas kitas sprendimas – statyti naują teatrą. Iš esmės per dvejus metus mes galėjome turėti pasirengę du detaliuosius planus. Gal procedūros pilnai nebūtų atliktos, tačiau artėtume prie pabaigos. Kažkodėl kažkur sustojome…” – konstatavo Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė.
„Konkursai vyksta viešai, aptariama viešai, nutariama viešai, o sprendimai priimami kažkur po stalu, tyliai. Išlenda visai priešingi sprendimai”, – nusivylęs kalbėjo E. Andrijauskas.
Pastangos – perniek
„Teritorija priklausė uostui iki 2008 m. Buvo pasiekta, kad ji atitektų miestui. Ir dėl mūsų neveiklumo vieną gražią dieną ministras pirmininkas pasakys, kad jūs nieko nedarote, grąžinam teritoriją uostui. Ir tikrai atsiras, kas nupirks tuos pastatus, pakeis paskirtį, atiduos uostui ir mes visi stovėsim, turėję rankose vištą, kuri deda auksinius kiaušinius, ir staiga ji per mūsų neveiklumą purptelėjo iš rankų.
Politikai prisiims didžiulę atsakomybę, jeigu taip įvyks. O taip įvykti, patikėkit, gali. Spaudimas yra labai stiprus. Motyvas tikrai bus toks, kad jūs nieko nedarot, „Memelio miestas” bankrutavo, miestas apskritai nieko nedaro – grąžinam atgal”, – samprotavo E. Andrijauskas.
„Dažnai politinėje plotmėje maišomi dalykai: žemės savininkas ir pastatų savininkas. Žemę juk valdo savivaldybė. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą, tik savivaldybė gali ir turi planuoti savo žemę. Jau galėjome planuoti šią teritoriją, bet esam nuliniame taške. Nepaisant solidaus konkurso rezultatų, staiga nukeliavom į kažkurią statybos vietą, kurios niekas nesiūlė. Visos pastangos, 33 kvalifikuotų specialistų darbas nuėjo perniek.
Galbūt laikas pagalvoti, ar nereiktų pačiai savivaldybei pirkti „Laivitės” teritorijos pastatų ir, turint savo nuosavybę, pačiai kurti vystymo planus. Taip gali atsirasti įdomus ir patrauklus investicinis projektas, kuriame atsirastų ir vieta Muzikiniam teatrui”, – svarstė R. Staševičiūtė.
Geriausia – prie marių?
L. Šliogerienė tvirtino, kad dabartinio pastato rekonstrukcija neduotų reikiamų rezultatų nei patiems teatro darbuotojams, nei miestui, nes pastatas nepritaikytas Muzikinio teatro veiklai.
„Nereikia pamiršti, kad yra ypač svarbu atsižvelgti į patrauklumą klaipėdiečiui – miestas yra linijinis. Kadangi pati gyvenu senamiestyje, matau trauką. Visos kavinės geriausiai funkcionuoja būtent palei marias. Visuose europiniuose miestuose pramonė traukiasi iš miesto. Turime priartinti marias prie miesto, turi ir politikai, gyventojai tai suprasti”, – architektė gynė konkursą laimėjusią idėją.
Jos teigimu, Klaipėda turi išskirtinę galimybę pastatyti ypatingos paskirties statinį, kuris būtų atgręžtas į marias. Tai esą formuotų geresnį miesto vaizdą: „Bet kuriame kitame mieste toks objektas gali būti ir skvere, ir aikštėje, bet ne Klaipėdoje. Mes nedaug turime naujų pastatų, kurie galėtų būti išskirtinės architektūros.”
Vienas konkursą laimėjusios idėjos autorių E. Andrijauskas argumentavo ir techniniais dalykais bei idėja, kad tai padėtų atgaivinti senamiestį.
„Žmonės pasidomėjo įvairiais dalykais, pavyzdžiui – gruntai. Morena, ant kurios turi remtis pamatai, „Laivitėje” yra 6 metrų gylyje, o Danės pakrantėje – 12 metrų gylyje. Jeigu kalbam apie senamiesčio atgaivinimą, ta „Laivitės” teritorija yra tiesiog aukso vertės – ne tik kažką sukurti, bet ir atgaivinti visą senamiestį. Tai 7 hektarų sklypas, kurio dydis prilygsta teritorijai tarp Turgaus gatvės ir upės su visa Teatro aikšte”, – teigė architektas.
Miestui trūksta iniciatyvos
Architektai sutartinai sakė, kad akivaizdus politinis nestabilumas. „Man atrodo, kad miesto valdžia nesugeba apginti savo interesų prieš, pavyzdžiui, ministeriją, neapgina savo pozicijos”, – teigė L. Bogušas.
„Mano nuomone, miesto politinė valdžia neturi stuburo, ambicijų, neturi vizijos ir net nesistengia jos formuoti. Su liūdesiu tai konstatuoju, nes vilčių prieš trejus metus atėjus naujai valdžiai buvo daug. Jeigu ministras vilniečiams ir kauniečiams sakytų – „statysit čia teatrą ar kokį kitą pastatą”, tai turbūt jie tik pasijuoktų iš to ministro ir patys nuspręstų. Klaipėdoje kažkodėl yra kitaip”, – rėžė E. Andrijauskas.
R. Staševičiūtė savo ruožtu kalbėjo apie iniciatyvos ir viešumo trūkumą.
„Gal mes neaktyviai siūlome, dėl to ministerijai nieko nebelieka, kaip pačiai siūlyti kažką. Miesto valdžia turėtų žengti ryžtingesnius žingsnius, ypač priimant svarbius miesto raidai sprendimus, o ne trypčioti, mindžikuoti, laukti. Iš tiesų atėjo laikas patiems prisiimti atsakomybę.
Lengviausia sėdėti, laukti, atrasti kaltą, kurį galėtum apkaltinti. Reikia veikti normaliu, civilizuotu būdu, o ne kaip kažkas kažkur pašneka, po stalu nusprendžia ir niekas nežino, kas vyksta. Reikia nebijoti viešumo, dėti argumentus ant stalo, diskutuoti, oponuoti ir priimti sprendimus, o juos priėmus nebesiblaškyti, o vykdyti”, – teigė ji.
Anot L. Bogušo, kalbant apie miestui svarbius objektus, nesvarbios politinės pažiūros: „Čia yra miesto reikalas.”
R. Staševičiūtė aiškino, kad tai – ne vienos kadencijos darbas.
„Tu ateini į valdžią, yra tam tikra strategija, kuri buvo jau aprobuota ir patvirtinta, o tu turi padėti ją kuo efektyviau įgyvendinti. Šito mes tikrai neturime ir linkėčiau dabartinei valdžiai ir sau tame tarpe – turėti pagrindinę miesto vystymo strategiją, ją aprobuoti visoms partijoms, nubalsuoti, jog šitaip mes vystysime miestą, kad tai jam yra svarbu, kad tokie mūsų esminiai siekiai. Keičiantis miesto politinėms daugumoms, kaip ir Lietuvos užsienio politika, neturėtų keistis strateginiai miesto vystymosi prioritetai, įgyvendinimo tikslai”, – kalbėjo politikė.
Tuo tarpu L. Šliogerienė įžvelgė ir galimybę patiems architektams prisidėti prie proceso: „Nežinia, kiek ministras yra informuotas apie vykusį konkursą. Kad nekaltintume vien tik valdžios, gal turime nuo architektų sąjungos parašyti raštą, išdėstyti savo poziciją. Tai vienas iš žingsnių. Gal jis nėra esminis, bet žinosim, kad irgi kažką padarėm. Gal ministras nepakankamai informuotas?”
„Svajoti reikia, bet grįžkime į realybę”
CHRONOLOGIJA
2006 m. pabaigoje Vyriausybės posėdyje buvo nuspręsta Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui skirti 500 tūkst. litų naujo teatro pastato projektavimo darbams. Tą patį mėnesį miesto Tarybos Teritorijų planavimo komitete nutarta teatro statyboms skirti sklypą Danės skverelyje, priešais TEO LT pastatą.
2007 m. pradžioje tuometinė teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pareiškė, kad naujojo teatro pastato statybą nori pradėti nuo architektūrinių idėjų konkurso. Tačiau architektai ekspertai išsakė abejones, ar nedidelis paupio skveras geriausia vieta Muzikiniam teatrui. Jie pasiūlė rengti ne tik architektūrinių idėjų konkursą, bet ir konkursą vietai, kurioje galėtų iškilti naujas muzikinis teatras, parinkti.
2007 m. pabagioje Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius pareiškia, kad tik gavus aiškų atsakymą dėl finansavimo bus galima rinkti vietą būsimajam teatrui ir plėtoti architektūrinę jo koncepciją. O tuometinis teatro direktorius R. Kaubrys tvirtino, kad vienas svarbiausių rūpesčių – atsiskaityti su UAB „Investicijų ekspresas”, ankstesnės vadovės pavedimu parengusia naujojo teatro investicinį projektą ir galimybių studiją, kurioje gvildenta tik viena galimybė – įkurdinti naują pastatą Danės skverelyje. Pagal šią studiją, naujo modernaus teatro pastato statybai tuomet reikėjo 1 ha ploto sklypo ir 127 mln. litų.
2008 m. pavasarį Klaipėdos savivaldybės prašoma parinkti tinkamą sklypą, kad būtų aiškiau, kiek pinigų prireiks. Meras R. Taraškevičius pareiškia, kad ministerija taip tik stumia nuo savęs problemą. Konstatuota: jeigu bus nuspręsta statyti naują pastatą, savivaldybė paskelbs konkursą, kurio laimėtojui teks užduotis parinkti tinkamiausią vietą.
2008 m. vasarą architektė Milda Zabulytė naują Muzikinį teatrą pasiūlo statyti šiauriniame rage su įsikišimu į buvusią „Laivitės” teritoriją.
2009 m. pavasarį R. Taraškevičius su teatrui vėl pradėjusia vadovauti A. Žigaityte-Nekrošiene darkart tariasi dėl ateities. Teatro vadovė pareiškė pasigendanti miesto politikų iniciatyvos ir paprašė nedelsti bei skirti tinkamą sklypą naujojo teatro pastato statybai. „Pirmąjį žingsnį turi žengti Kultūros ministerija. Ji turi teikti klausimą dėl teatro statybos svarstyti Vyriausybės strateginio planavimo komitetui. Šis turi priimti sprendimą – statyti ar ne, nors ir po dvejų ar penkerių metų. Turėdami garantiją galėsime žengti toliau”, – tuomet aiškino meras.
2010 m. pavasarį po dar vieno pasitarimo teatro vadovybė paraginta pati imtis organizuoti architektūrinį vietos, kurioje išaugs naujas pastatas, parinkimo konkursą.
2011 m. vasarą Kultūros ministerija išreiškia nuomonę, kokio dydžio turėtų būti naujasis teatras. Jos rašte teigta, kad naujojo teatro didžioji salė neturėtų būti didesnė nei 700 vietų, o mažoji – 250 vietų. Teatras ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija paskelbia viešą architektūrinį-urbanistinį konkursą naujo pastato vietai parinkti. Rudenį paskelbiami šio konkurso rezultatai – naujasis teatras turėtų kilti „Memelio mieste”, buvusioje „Laivitės” teritorijoje. Vėliau šią viziją sukritikuoja Uosto direkcijos atstovai.
2013 m. vasarą Kultūros ministerija nurodo miesto savivaldybei apsispręsti, kur ši nori statyti naują Muzikinį teatrą. Siūloma rinktis iš dviejų vietų: „Memelio miesto” teritorijos ir Vasaros estrados. Vėliau pranešama, kad ministerija „Muzikinio teatro perspektyvas sietų su dešiniuoju Danės krantu”.
2013 m. rudenį Klaipėdos miesto savivaldybė įpareigojama pranešti ministerijai savo sprendimą dėl naujo muzikinio teatro statybų vietos. Statant naują pastatą, yra galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos parama, tokiu atveju darbai būtų baigti iki 2020-ųjų.
